Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Baudžiamoji byla Nr. 1A-103/2007Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.6; 1.2.14.7; 2.1.4.4; 2.1.6.2; 2.1.9.1; 2.1.9.3.2; 2.1.12.2.3.2; 2.1.15.1.2.1.3; 2.3.5.1; 2.3.5.3.1; 2.3.5.3.4; 2.3.5.5; 2.3.7.1

2007 m. kovo 30 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. ir nukentėjusiosios S. G. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nuosprendžio, kuriuo:

T. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 294 str. 2 d. ir 187 str. 2 d. ir nuteistas:

pagal BK 187 str. 2 d. - trisdešimt parų arešto.

Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė areštas trisdešimt trims paroms.

Į bausmės atlikimo laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2006 m. kovo 1 d. iki 2006 m. balandžio 3 d. ir T. L. laikytinas visiškai atlikusiu jam paskirtą bausmę.

V. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 294 str. 2 d. ir 187 str. 2 d. ir nuteistas:

pagal BK 187 str. 2 d. - laisvės atėmimu dvejiems metams septyniems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams aštuoniems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., paskirta bausmė subendrinta iš dalies sudedant su bausmėmis, paskirtomis Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2005-12-13 ir Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2006-07-24 nuosprendžiais ir paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas ketveriems metams trims mėnesiams.

Iš V. J. ir T. L. solidariai priteista 15000 (penkiolika tūkstančių) litų turtinės žalos atlyginimo S. G. .

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. J. ir T. L. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą kito asmens tariamą teisę, panaudojo psichinę prievartą bei sugadino svetimą turtą visuotinai pavojingu būdu, o būtent: jie, 2006-02-13, apie 15.00 val., atvažiavo pas S. G. į namus, esančius adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, vykdydami kito asmens tariamą teisę, kuri yra ginčijama, reikalavo iš pastarosios 7000 Lt už jos žento V. G. sužalotą A. K. , grasino jai nužudymu bei turto sunaikinimu, tęsdami savo nusikalstamą veiką, siekdami įbauginti nukentėjusiąją, 2006-02-13, apie 23.30 val. ir vasario 14 d. apie 2.45 val. jie atvažiavo minėtu adresu, kur V. J. iš tyrimo metu nenustatyto ginklo 4 kartus iššovė į S. G. priklausančio nurodyto namo 1-ojo aukšto svečių salės ir poilsio kambario bei 2-ojo aukšto poilsio kambario langus, tuo bendrininkai visuotinai pavojingu būdu – šaudydami, tyčia sugadino S. G. priklausantį turtą, padarydami jai 15.000 Lt turtinę žalą.

Nuteistasis V. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti apygardos teismo nuosprendžio dalį dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 187 str. 2 d. ir šioje dalyje priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Apeliantas teigia, kad jis nereikalavo konkrečiai iš S. G. 7000 Lt, nes jo pažįstamą A. K. sumušė ne ji, bet jos žentas, todėl jis tik prašė perduoti žentui, kad reikės kompensuoti A. K. jo gydymo išlaidas. V. J. sutinka, kad jo reikalavimas buvo išreikštas pakankamai griežtai, vartojant ir necenzūrinius žodžius, tačiau tokia jo pozicija buvo paremta tuo, kad A. K. buvo sulaužytas žandikaulis, jis praktiškai negalėjo kalbėti, todėl apelianto žmona savo automobiliu vežiojo jį po gydymo įstaigas. Apeliantas sutinka su teismo padaryta išvada, jog žalos atlyginimo klausimą jis sprendė nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, todėl jo nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 294 str. 2 d.

V. J. nesutinka su teismo išvada dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 187 str. 2 d., padarymo, nes nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nepasitvirtino faktai, jog jis kartu su nuteistuoju T. L. sugadino S. G. turtą visuotinai pavojingu būdu. Nuosprendyje teigiama, kad tyrimo metu nebuvo nustatytas ginklas, kuriuo buvo šaudoma į S. G. namo langus, bet tai netrukdo daryti išvadą, kad tai padarė jis ir T. L. . Tyrimo metu buvo nustatyta, kad į langus buvo šaudoma medžiokliniu šautuvu, tuo tarpu nukentėjusioji S. G. teisme paaiškino, kad ji matė už apelianto kelnių diržo užkištą trumpą ginklą, ne medžioklinį. Liudytoja I. G. teigė, kad 2006-02-13 vakare matė prie motinos namo V. J. rankose daiktą, panašų į pagalį, vėliau išgirdo garsą, panašų į šūvį. Liudytojas J. G. teigė, kad naktį girdėjo garsus, panašius į šūvius, tačiau pagalvojo, kad šaudoma netoliese esančiame miške.

Apelianto teigimu, remdamasis šiais duomenimis teismas padarė išvadą, kad šaudė jis, tačiau po jo sulaikymo 2006-02-14, t. y. kitą dieną po nusikaltimo padarymo, kratos metu nebuvo rastas joks šaunamasis ginklas, nei trumpas, nei medžioklinis šautuvas, ant apelianto rankų ir rūbų nebuvo rasta jokių pėdsakų, paliekamų po šaudymo. Be to, pagal apelianto mobilaus ryšio telefono aparato skambučių išklotinę bei specialisto išvadą nustatyta, kad 2006-02-14 naktį jis galėjo būti 15 km spinduliu nuo įvykio vietos. Tai patvirtina ne tik šie faktiniai duomenys, bet ir V. K. parodymai apie tai, kad jis savo automobiliu naktį vežė apeliantą pas pažįstamą, gyvenančią Vilniaus rajone, Mickūnų kaime.

Anot apelianto, teismas savo išvadą grindžia prielaidomis, remdamasis nukentėjusiosios ir jos šeimos narių parodymais, kurie suinteresuoti dėl turtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai atmeta objektyvius duomenis, pagrįstus tiek specialistų išvadomis, tiek V. K. parodymais.

Nukentėjusioji S. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti apygardos teismo nuosprendį ir priimti naują nuosprendį. Apeliantė su nuosprendžiu nesutinka ir mano, kad teismas nepagrįstai perkvalifikavo nusikalstamą veiką, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir už padarytus nusikaltimus paskyrė netinkamą bausmę, netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus dėl padarytos turtinės žalos dydžio.

Nukentėjusioji skunde teigia, jog teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl padarė išvadą, kad nuteistieji V. J. ir T. L. turėjo pagrindą reikalauti žalos atlyginimą už draugo sumušimą. Teismas netinkamai įvertino pačių nuteistųjų parodymus ir byloje apklausto A. K. parodymus. V. J. nurodė, kad jis iš A. K. pasakojimo suprato tik tai, kad ten, kur buvo A. K. , buvo ir V. G. , todėl jis (V. J. ) nutarė su T. L. nuvažiuoti pas V. G. ir išsiaiškinti draugo sumušimo aplinkybes. Analogiškai parodė ir T. L. . Šie parodymai patvirtina, kad nuteistieji, važiuodami pas V. G. , nežinojo, kad būtent V. G. sumušė A. K. , t. y. nežinodami neturėjo teisėto pagrindo reikalauti žalos atlyginimo iš V. G. A. K. naudai. Pagrindo nebuvimą patvirtina ir A. K. parodymai, kadangi pats A. K. parodė, jog su V. G. tik susistumdė, o kas jam sudavė smūgį į veidą, jis nematė nes buvo labai girtas. Šie byloje nustatyti faktai patvirtina reikalavimo teisių neturėjimą, todėl veika turi būti kvalifikuojama pagal BK 181 str. 2 d., kadangi kaltininkų išsakytas reikalavimas perduoti pinigus nereiškė nei tikros, nei tariamos teisės įgyvendinimo.

Apeliantės teigimu, teismui nustačius tik vieną sunkinančią aplinkybę - nusikaltimus V. J. ir T. L. padarė veikdami bendrininkų grupėje (BK 60 str. 1 d. 1 p.), nebuvo atsižvelgta į tai, kad kaltinamieji pripažino, jog 2006 m. vasario 13 ir 14 dienomis, tai yra kai buvo padaryti nusikaltimai, abu girtavo, o tai, pagal BK 60 str. 1 d. 9 p., taip pat vertintina kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Šaudydamas į jos namo langus V. J. elgėsi labai pavojingai ir tik laimingo atsitiktinumo dėka išvengta daug sunkesnių bei skaudesnių pasekmių. Nei T. L. , nei V. J. neprisipažino padarę nusikaltimus, nesigaili, nepadėjo ir klaidingais parodymais trukdė išaiškinti nusikaltimą.

Apeliantė skunde teigia, kad skirdamas bausmę, teismas turi atsižvelgti ir į kaltininko asmenybę (BK 54 str. 2 d. 5 p.). V. J. yra žinomas kaip labai agresyvus, į konfliktus linkęs žmogus, kurio bijo daugelis kam teko su juo susidurti bei kaimynystėje gyvenantys žmonės. Šios aplinkybės turi reikšmės bausmės paskyrimui, tačiau teismas tinkamai jų neįvertino.

Apeliantė teigia, kad spręsdamas žalos atlyginimo klausimą, teismas privalėjo nurodyti, kokių įrodymų pagrindu priteisiamas žalos atlyginimas ir kokie įrodymai atmetami. Teismui ji pateikė rašytinius įrodymus apie padarytos turtinės žalos dydį. Vien užuolaidų kaina viršijo 5 000 Lt, remonto sąnaudos sudarė virš 10 000 Lt, todėl teismas privalėjo motyvuoti, dėl kokių priežasčių priteisia jos naudai tik dalį realiai turėtų išlaidų. Tokių motyvų nuosprendyje nėra.

Nuteistojo V. J. apeliacinis skundas tenkintinas, o nukentėjusiosios S. G. – atmestinas.

Dėl nuteistojo V. J. skundo

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino V. J. kaltu pagal BK 187 str. 2 d., kadangi byloje nėra pakankamai duomenų, įrodančių, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvuojamosios dalies, jis savo išvadas dėl V. J. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 187 str. 2 d., iš esmės grindžia nukentėjusiosios S. G. , liudytojų I. G. , J. G. , taip pat liudytojo ONTT specialisto A. S. parodymais, telefoninių skambučių išklotinėmis, specialisto išvada Nr. 1909. Tačiau apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi šių įrodymų visetą ir kiekvieną iš jų atskirai, daro išvadą, jog jie neįrodo, kad V. J. iš nenustatyto ginklo šaudė į nukentėjusiosios S. G. namą, ir tokiu būdu tyčia sugadino nukentėjusiosios turtą.

Teismas, grįsdamas V. J. ir T. L. kaltę apšaudžius nukentėjusiosios namą, nuosprendyje rėmėsi liudytojos I. G. parodymais, tačiau Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi šios liudytojos ne tik pirmosios instancijos teisme, bet ir ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, konstatuoja, kad jie nebuvo nuoseklūs.

Ikiteisminio tyrimo metu, iškart po įvykio, t. y. 2006-02-14, atliktos apklausos metu liudytoja I. G. parodė, kad 2006-02-13, apie 23.30 val. ji per langą pamatė pro jų namą ((duomenys neskelbtini)) pravažiuojantį raudonos spalvos automobilį „VW Passat“ (nors gali ir klysti), kuris apsisuko prie netoli namo esančio miškelio ir važiavo link motinos namo. Po kelių sekundžių, nuėjusi į kitą kambarį, ji išgirdo vieną šūvį, todėl išėjo į lauką, tačiau netoliese nieko nepamatė. Liudytoja šios apklausos metu nenurodė, jog būtų mačiusi ir atpažinusi šiuo automobiliu atvykusius asmenis. Tuo labiau, ji nepatvirtino, kad atvykusieji buvo jai iš anksčiau pažįstami nuteistieji V. J. ir T. L. . Liudytoja tik teigė, kad minėto automobilio numerių neįsidėmėjo, ir kad jai pasirodė, jog automobilyje, priekyje, sėdėjo du žmonės, tačiau kas tiksliai, nežino (t. 1 b. l. 35). Tačiau vėliau, 2006-02-24, papildomai apklausta liudytoja I. G. patikslino, jog pro langą pamačiusį minėtą automobilį, ji išėjo į lauką, o automobilis sustojo apie 15 m atstumu nuo jos. Ji pasižiūrėjo kas atvažiavo ir pamatė iš šio automobilio išlipančius būtent V. J. , pravarde „Bojevik“ ir „Tadiką“, pravarde „Vorona“. Pasak liudytojos, išlipę iš automobilio šie asmenys nuėjo link jos motinos namo (duomenys neskelbtini). Jie buvo tamsiai apsirengę, ar ką nors su savimi nešėsi ji nematė. Po to ji grįžo į namus ir išgirdo garsą, panašų į šūvį. Maždaug po 4 minučių išėjusi į lauką nieko nepastebėjo, raudonos spalvos automobilio „VW Passat“ taip pat nebebuvo. Be to, apklausta pirmosios instancijos teismo posėdyje minėta liudytoja dar kartą iš dalies pakeitė savo anksčiau duotus parodymus, teigdama, jog nuteistiesiems išlipus iš minėto automobilio ir einant link jos motinos namo, ji matė, kad „Bojevik“ (V. J. ) rankose laikė daiktą, panašų į pagalį. Posėdžio metu paprašyta paaiškinti, kodėl ji pirmos apklausos metu nenurodė, kad įvykio metu matė nuteistuosius V. J. ir T. L. , liudytoja teigė jų bijojusi, nes jie dar nebuvo suimti. Toks liudytojos paaiškinimas yra logiškas ir suprantamas, tačiau jis visiškai nepašalina abejonių dėl jos parodymų patikimumo ir teisingumo. Galima būtų sutikti su liudytojos teiginiu, kad ji iš tiesų bijojo nuteistųjų ir todėl apie tai, kad įvykio naktį prie motinos namų juos matė, nepasakė ją apklaususiems policijos pareigūnams. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad I. G. , duodama parodymus tada kai nuteistieji jau buvo suimti, tai yra tuomet, kai, pasak jos pačios, ji jų jau nebebijojo, nors ir nurodė mačiusi V. J. ir T. L. įvykio vietoje, tačiau taip pat teigė nepastebėjusi, kad jie ką nors rankose neštųsi. O teismo posėdyje, kaip minėta, ji jau kategoriškai teigė aiškiai mačiusi V. J. rankose daiktą, panašų į pagalį. Taigi, toks parodymų apie ypač svarbias įvykio aplinkybes pakeitimas negali būti paaiškintas liudytojos pirmiau nurodytais parodymų keitimo motyvais (dėl baimės), kadangi ji policijos pareigūnams jau buvo atskleidusi nuteistųjų tapatybę, todėl slėpti tai, kad ji V. J. rankose matė daiktą, panašų į pagalį, nebuvo jokio tikslo.

Abejonių kelia ir liudytojos teisme išsakyti teiginiai, jog apie tai, kad naktį prie namų matė nuteistuosius V. J. ir T. L. , ji iš kart po įvykio, t. y. 2006-02-14 ryte, papasakojo savo motinai S. G. ir tėvui J. G. . Nors nukentėjusioji S. G. teismo posėdžio metu patvirtino šiuos dukros teiginius, nurodydama, jog ryte, kai ji su vyru grįžo iš turgaus, Ilona jai pasakė, kad naktį prie jų namo buvo „Bojavik“ ir „Vorona“, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad ji (nuentėjusioji) apklausų, atliktų ikiteisminio tyrimo metu, apie tai net neužsiminė. S. G. teisme tokį savo nutylėjimą aiškino tuo, kad ji buvo susinervinusi, o be to, jos apie tai neklausė. Tačiau teisėjų kolegija abejoja tokiais nukentėjusiosios nurodytais motyvais, kadangi jie visiškai nelogiški. Kaip matyti iš jos apklausos protokolų, S. G. pareigūnams nurodė esanti įsitikinusi, kad į namą šaudė būtent V. J. ir T. L. , kadangi būtent jie jai grasino, nors paties įvykio (apšaudymo) ji nematė (t. 1 b. l. 20). Taigi, nelogiška tai, kad nukentėjusioji aiškindama policijos pareigūnams jai žinomas svarbias įvykio aplinkybes, teigdama esanti įsitikinusi, kad nusikaltimą įvykdė būtent V. J. ir T. L. , nenurodytų tokio svarbaus fakto, kad jos dukra I. G. jai pasakojo mačiusi šiuos asmenis įvykio metu prie nukentėjusiosios namų.

Toks pat nelogiškas ir liudytojo J. G. aiškinimas. Jis, kaip ir jo žmona, nukentėjusioji S. G. , ikiteisminio tyrimo metu atliktų apklausų metu pareigūnams nenurodė, jog dukra I. G. 2006-02-14 ryte jam sakė apie įvykio naktį prie namų matytus nuteistuosius. Tokį savo nutylėjimą liudytojas teisme argumentavo tuo, kad policijos pareigūnai apie tai jo neklausė, be to jis pamiršo. Tokia liudytojo argumentacija, atsižvelgiant į analogiškus motyvus, kuriuos teisėjų kolegija išdėstė pasisakydama dėl nukentėjusiosios S. G. parodymų, taip pat nelogiška ir atmestina. Tokių svarbių aplinkybių, kaip įtariamųjų asmenų buvimas įvykio metu įvykio vietoje, nenurodymas įvykį tiriantiems policijos pareigūnams, teisėjų kolegijos nuomone, negali būti logiškai paaiškintas užmiršimu ar tuo, kad pareigūnai konkrečiai apie tai nepaklausė.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad liudytojos I. G. parodymai apie tai, kad ji 2006-02-13, apie 23.30 val. prie nukentėjusiosios namų matė nuteistuosius T. L. ir V. J. , o pastarasis rankoje nešėsi daiktą, panašų į pagalį, yra nenuoseklūs, jų nepatvirtina nukentėjusiosios S. G. ir liudytojo J. G. parodymai, todėl šie liudytojos I. G. parodymai vertintini kritiškai ir jų nepakanka kategoriškai išvadai apie tai, kad V. J. ir T. L. dalyvavo apšaudant nukentėjusiosios namą, padaryti.

Kita įrodymų šaltinių grupė, kuria remdamasis pirmosios instancijos teismas daro išvadą dėl nuteistųjų V. J. ir T. L. kaltės pagal BK 187 str. 2 d., yra telefoninių skambučių išklotinės ir liudytojo ONTT specialisto A. S. parodymai.

Kaip matyti iš byloje surinktų duomenų, telefoninių skambučių išklotinėmis siekta įrodyti tą faktą, kad nuteistieji įvykio metu (2006-02-13, apie 23.30 val. ir 2006-02-14, apie 3.00 val.) buvo įvykio vietoje, tai yra netoli (duomenys neskelbtini) namo Vilniuje. Šiuose įrodymų šaltiniuose esančiais duomenimis nustatyta, kad iš T. L. mobilaus ryšio telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini) laikotarpiu tarp 2006-02-13, 23.27 val. ir 2006-02-14, 04.46 val. buvo atlikta 14 duomenų perdavimo operacijų su mobilaus ryšio abonentais (duomenys neskelbtini). Taip pat nustatyta, kad laikotarpiu tarp 2006-02-13, 23.27 val. ir 2006-02-13, 23.28 val., T. L. telefonas buvo prisirišęs prie bokšto 11D esančio Vilniuje, Pučkorių gatvėje, 90° kampu. Taip pat nustatyta, kad iš V. J. mobilaus ryšio telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini), laikotarpiu tarp 2006-02-13, 23.48 val. ir 2006-02-14, 04.34 val. buvo atliktos 6 duomenų perdavimo operacijos su mobilaus ryšio abonentais (duomenys neskelbtini). Be to, nustatyta, kad laikotarpiu tarp 2006-02-13, 23.48 val. ir 23.50 val. V. J. telefonas buvo prisirišęs prie bokšto VL018B, esančio Vilniuje, S. B. gatvėje, 135° kampu. Tačiau, Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad šie duomenys neįrodo, jog iš tiesų V. J. ir T. L. įvykio metu buvo įvykio vietoje.

Kaip minėta, telefoninių skambučių išklotinėmis nustatyta, kad laikotarpiu tarp 2006-02-13, 23.27 val. ir 2006-02-13, 23.28 val., t. y. maždaug tuo metu, kai pirmą kartą buvo apšaudytas nukentėjusiosios S. G. namas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, T. L. telefonas buvo prisirišęs prie bokšto 11D esančio Vilniuje, Pučkorių gatvėje, 90° kampu, o V. J. mobilaus ryšio telefonas, laikotarpiu tarp 2006-02-13, 23.48 val. ir 23.50 val., buvo prisirišęs prie bokšto VL018B, esančio Vilniuje, S. Batoro gatvėje, 135° kampu. Sugretinęs šiuos duomenis su telefono skambučių išklotinės apžiūros protokolu ir jo priedu, kuriame vyr. tyrėjas J. S. nubraižė mobilaus ryšio operatorių bokštų dengiamą teritoriją, o taip pat atsižvelgdamas į liudytojo ONTT specialisto A. S. parodymus, teismas padarė išvadą, jog teisiamajame posėdyje išnagrinėtos telefoninių skambučių išklotinės nepaneigia, kad kaltinamieji įvykio metu buvo nusikaltimo padarymo vietoje. Visų pirma, Apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog tokia teismo vartojama formuluotė apskritai ydinga, kadangi iš jos galima suprasti, jog teismas preziumuoja, kad įvykio vietoje kaltinamieji buvo ir perkelia įrodinėjimo pareigą kaltinamiesiems, kurie, byloje surinktų įrodymų pagalba, turi paneigti šią teismo išvadą. Tačiau, vadovaujantis nekaltumo prezumpcija, tai teisėsaugos institucijos ir teismas privalo įrodyti asmens kaltę, o ne šis savo nekaltumą.

Kita vertus, teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau minėtus telefono skambučių išklotinėse, telefono skambučių išklotinės apžiūros protokole ir jo priede užfikuotus duomenis bei liudytojo ONTT specialisto A. S. parodymus, sprendžia, jog jais remiantis negalima daryti kategoriškos išvados, jog nuteistieji įvykio metu buvo įvykio vietoje Vilniuje, (duomenys neskelbtini).

Kaip matyti iš bylos duomenų, nuteistųjų buvimo vieta įvykio metu buvo nustatinėjama remiantis mobilaus ryšio operatorių pateiktais duomenimis apie nuteistųjų telefonais atliktų duomenų perdavimo operacijas, kur nurodyta prie kokio bokšto konkrečios duomenų perdavimo operacijos metu buvo prisirišę nuteistųjų telefonai. Šių bokštų veikimo teritorija byloje nustatyta ne pačių mobilaus ryšio operatorių pateiktais duomenimis, bet remiantis telefono skambučių išklotinės apžiūros protokolo priede vyr. tyrėjo J. S. nubraižyta schema bei Vilniaus m. VPK KP ONTT raštu apie bazinių bokštų veikimo zonas. Teisiamojo posėdžio metu apklaustas liudytojas ONTT specialistas A. S. parodė, kad sudarant minėtą išklotinės apžiūros protokolo priede nubraižytą shcemą, kurioje pavaizduotos bazinių bokštų veikimo teritorijos, mastelio nebuvo laikomasi ir tai nėra planas – schema. Aiškindamas, kaip buvo nustatytos minėtų bokštų veikimo teritorijų ribos, liudytojas paaiškino, kad siekdami nustatyti celes, jie važiavo nuo įvykio vietos ir žiūrėjo, kur baigiasi bokšto veikimo zona. Tam, pasak liudytojo, buvo naudojamas prietaisas, kurio pavadinimo jis nurodyti negalėjo, tačiau teigė, jog šiuos prietaisus jiems duoda operatyvinė tarnyba ir jie yra apmokyti jais naudotis.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, vadovaujantis BPK 179 str. 1 d., atliekant tyrimo veiksmus, rašomi protokolai. Toks protokolas, atliekant telefonų skambučių išklotinių apžiūrą buvo surašytas (t. 2, b. l. 54-55), tačiau jo priede pateikti duomenys apie bazinių mobilaus ryšio operatorių bokštų veikimo teritorijas buvo užfiksuoti nesilaikant BPK reikalavimų. Pirmiau minėto BPK 179 str. 2 d. nurodyta, kad jeigu atliekant tyrimo veiksmą buvo panaudotos techninės priemonės, protokole turi būti nurodytos jų naudojimo sąlygos ir tvarka. Kaip matyti iš minėto procesinio dokumento, nei pačiame protokole, nei jo priede nebuvo nurodyta nei koks liudytojo A. S. minimas specialus prietaisas buvo panaudotas, nei kokios jo naudojimo sąlygos ir tvarka. Liudytojas A. S. apklaustas teisme net negalėjo nurodyti šio prietaiso pavadinimo. Vadovaujantis BPK 20 str. 4 d., įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Kadangi, kaip minėta, telefonų skambučių išklotinės apžiūros protokolo priedas buvo surašytas nesilaikant BPK nustatytų reikalavimų, jame užfiksuoti duomenys, vadovaujantis BPK 20 str., negali būti laikomi įrodymais byloje ir jais negali būti remiamasi įrodinėjant nuteistųjų kaltę.

Kita vertus, net ir pripažinus šiame priede (schemoje) užfiksuotus duomenis teisėtais ir teisingais, jais remiantis negalima paneigti nuteistųjų parodymų apie tai, kad jie įvykio vietoje nei 23.30 val., nei 3.00 val. nebuvo.

Kaip matyti iš abiejų nuteistųjų parodymų bei telefoninių skambučių išklotinės, iš tiesų, įvykio vakarą ir naktį, vienu ar kitu momentu tiek V. J. , tiek ir T. L. buvo Naujosios Vilnios rajone, kuriame yra ir nukentėjusiosios namas ((duomenys neskelbtini)). Taigi, šiais įrodymais neabejotinai nustatyta tik tai, kad nuteistieji, būdami Naujosios Vilnios rajone turėjo galimybę nuvykti prie (duomenys neskelbtini) namo ir jį apšaudyti. Tačiau minėti duomenys neįrodo, kad nuteistieji šia galimybe pasinaudojo ir iš tiesų apšaudė nukentėjusiosios namą. Remiantis minėtais duomenimis galima daryti tik prielaidą, kad nuteistieji įvykio metu buvo būtent prie namo, esančio (duomenys neskelbtini). Tačiau ap­kal­ti­na­ma­sis nuosp­ren­dis ne­ga­li bū­ti grin­džia­mas prie­lai­do­mis, teis­mo išva­dos tu­ri bū­ti pa­grįs­tos įro­dy­mais, ne­gin­či­ja­mai pa­tvir­ti­nan­čiais kal­ti­na­mo­jo kal­tę pa­da­rius nu­si­kals­ta­mą vei­ką ir ki­tas svar­bias by­los ap­lin­ky­bes. Taigi, apie tai, ar V. J. ir T. L. nagrinėjamo įvykio metu, būdami Naujosios Vilnios rajone, buvo ir konkrečioje įvykio vietoje, tai yra prie (duomenys neskelbtini) namo, reikia spręsti iš kitų byloje esančių įrodymų, sugretinus juos su pirmiau minėtais duomenimis.

Tačiau Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad kiti byloje surinkti duomenys nepatvirtina pirmiau minėtos prielaidos. Vienas iš pagrindinių įrodymų šaltinių, kuriuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, kad nuteistieji V. J. ir T. L. įvykio metu buvo prie nukentėjusiosios namo, buvo liudytojos I. G. parodymai, kuriuose ji teigė, kad 2006-02-13, apie 23.30 val. mačiusi abu nuteistuosius prie savo motinos, nukentėjusiosios S. G. namo. Tačiau, kaip minėta pirmiau šiame nuosprendyje, šie liudytojos parodymai yra nenuoseklūs, jų nepatvirtina kitų liudytojų parodymai, todėl jie vertintini kritiškai ir atmestini.

Patys nuteistieji neigė buvę įvykio vietoje ir šaudę į namą. Nuteistasis V. J. parodė, kad po to, kai apie 15.00 val su T. L. apsilankė pas nukentėjusiąją S. G. , jie abu nuvažiavo į kavinę ir ten gėrė iki jos uždarymo. Šiuos parodymus patvirtino ir T. L. , kuris teigė jog gėrė su V. J. maždaug iki 23.00 val. Po to V. J. teigė nepamenąs kaip, bet atsidūręs V. K. kompanijoje, su kuriuo gėrė iki ryto, kuomet grįžo namo. Liudytojas V. K. iš dalies patvirtino V. J. parodymus, teigdamas, kad vieną kartą vasario mėnesį, prieš V. J. sulaikymą, nakties metu pas jį atėjo V. J. , kokia tai buvo diena, tiksliai neprisimena. Jie abu jam priklausančiu pilkos spalvos automobiliu „Mitsubishi Galant“ buvo nuvažiavę pasivažinėti. Važiavo į autobusų stotį, Batoro gatve, sugrįžo į Naująją Vilnią, kur dar pasivažinėjo, nes ieškojo merginų. Po to, prie namų jie mašinoje išgėrė butelį „Starkos“ ir praėjus maždaug dviem valandoms išsiskyrė, tai buvo ryte. Apie ką jie kalbėjosi neprisimena, Strelčiukų gatvėje jie nebuvo.

Šiuos nuteistojo V. J. ir liudytojo V. K. parodymus iš dalies patvirtina duomenys, užfiksuoti telefono skambučių išklotinės apžiūros protokole. Iš jų matyti, kad V. J. telefonas 2006-02-13, 23.48 val. ir 23.50 val. buvo prisirišęs prie bokšto VL018B, S. B. gatvėje, 2006-02-14, 00.11 val. – prie bokšto VL023DA Fabijoniškių gatvėje, po to, 01.39 val. – prie bokšto VL160B, Arimų gatvėje, vėliau - 02.04 val., prie bokšto MICKB, Mickūnų gatvėje. Šie duomenys patvirtina liudytojo V. K. parodymus, jog jie su nuteistuoju važiavo S. B. gatve link stoties (V. J. telefonas 2006-02-13, 23.48 val. ir 23.50 val. prisirišęs prie bokšto VL018B, S. B. gatvėje), vėliau važinėjosi po Naująją Vilnią (01.39 val. telefonas prsirišęs prie bokšto VL160B, Arimų gatvėje, vėliau - 02.04 val., prie bokšto MICKB, Mickūnų gatvėje; abi šios gatvės yra Naujosios Vilnios rajone). Paskutinės minėtame protokole užfiksuotos duomenų perdavimo operacijos metu, kuri įvyko 04.34 val., V. J. telefonas buvo prisirišęs prie bokšto VL001C, Gerovės gatvėje. Tai patvirtina liudytojo V. K. parodymus apie tai, kad pasivažinėję su nuteistuoju V. J. jie nuvažiavo prie jo namų (V. K. gyvena (duomenys neskelbtini) Vilniuje), kur išgėrė „Starkos“ butelį.

Tuo tarpu nuteistasis T. L. teigė, kad po išsiskyrimo prie kavinės apie 22.00 val. su V. J. , jis nuvažiavo į miestą, kur apie 23.00 val. turėjo susitikti su drauge Renata. Mergina į susitikimą neatvyko, todėl jis taksi automobiliu nuvažiavo pas P. Z. , o po to – pas M. S. , kur gėrė iki ryto. Šiuos nuteistojo parodymus iš dalies patvirtino jo paminėti liudytojai. Liudytojas P. Z. parodė, kad 2006 metų vasario mėnesio viduryje, jam vakare skambino T. L. , apie ką kalbėjosi neprisimena, po to T. L. buvo užvažiavęs pas jį į butą Fabijoniškių g. 11-79. T. L. pas jį atvažiavo vasario 13 d. naktį ir išbuvo apie 1,5 valandos, kartu išgėrė butelį degtinės. Kada atvažiavo laiko neprisimena, bet buvo vėlu. Liudytojas M. S. parodė, kad naktį pas jį atvažiavo T. L. . Jie abu gėrė degtinę M. S. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Pas jį T. L. atvažiavo vasario 14 d. apie 4-5 val. ryto, buvo Šv. Valentino diena. Po to jis išvažiavo į turgų žmonai gėlių, kaip išsiskyrė su T. L. , neprisimena. Išsiskyrė apie 6 val. ryto.

Šiuos nuteistojo T. L. ir liudytojų parodymus taip pat iš dalies patvirtina duomenys, užfiksuoti telefono skambučių išklotinėje ir jos apžiūros protokole. Iš telefono skambučių išklotinės matyti, kad T. L. mobilus telefonas 2006-02-13, nuo 16.28 val. iki 22.54 val. buvo prisirišęs prie bokšto Nr. 47, kuris, remiantis Vilniaus m. VPK KP ONTT raštu, yra Parko g. 52, Vilniuje. Ši gatvė yra visiškai šalia Pergalės gatvės, kurioje įsikūrusi picerija „Nova“, o būtent joje nuteistieji ir nurodė buvę visą laiką iki maždaug 23.00 val. Po to, T. L. nurodė važiavęs į miestą susitikti su drauge Renata. Tai iš dalies patvirtina telefono skambučių išklotinės duomenys, kuriuose užfiksuota, kad 23.27 val. T. L. telefonas jau prisiriša prie bokšto 11D, esančio Pučkorių g., 23.54 val. – prie bokšto 10E, Srovės gatvėje, dar vėliau – 00.08 val., prie bokšto Nr. 17F, kurio veikimo teritorija nurodyta žodžiu „Akropolis“. Šiais duomenimis nustatyta T. L. buvimo vietos kitimo trajektorija rodo, kad jis iš tiesų, kaip pats ir nurodė, judėjo link miesto. Vėliau – 00.15 val. jo telefonas buvo prisijungęs prie bokšto Nr 26D, Šeškinės gatvėje, kuri yra apie 2 km atstumu nuo Fabijoniškių g., kurioje gyvena liudytojas P. Z. , patvirtinęs, kad T. L. naktį buvo užvažiavęs pas jį į butą Fabijoniškių g. 11-79, kur jie kartu išgėrė butelį degtinės. Nuo 01.22 val. iki 04.46 val. T. L. telefonas buvo prisijungęs prie bokšto Nr. 10, Srovės g., kuri yra visiškai šalia (duomenys neskelbtini) gatvės, kurioje gyvena liudytojas M. S. , patvirtinęs, kad pas jį naktį buvo atvažiavęs T. L. ir jie abu gėrė degtinę jo bute (duomenys neskelbtini), Vilniuje.

Taigi, pirmiau aptarti byloje surinkti duomenys nepaneigia nuteistųjų parodymų apie tai, kad jie prie (duomenys neskelbtini) namo įvykio metu nebuvo ir šio namo neapšaudė.

Kiti byloje surinkti duomenys taip pat neįrodo nuteistųjų dalyvavimo įvykdant nusikaltimą, numatytą BK 187 str. 2 d. Teisme apklausta nukentėjusioji S. G. parodė, kad 2006-02-13 apie 15.00 val., atvažiavus nuteistiesiems ji matė pas V. J. už kelnių užkištą ginklą. Koks tai buvo ginklas ji pasakyti negalėjo, tačiau teigė, jog jis buvo ne medžioklinis, bet trumpas. Tuo tarpu 2006-03-09 specialisto išvadoje Nr. 1909 nustatyta, kad iš įvykio vietos paimtos kulkos konteinerio dalis yra pramoninės gamybos, Polevo konstrukcijos kulkos, skirtos 16-o kalibro medžiokliniams šoviniams plastikinio konteinerio dalis. Pramoninės gamybos Polevo konstrukcijos kulkos, skirtos 16-o kalibro medžiokliniams šautuvams, kurių dvi galvutės, trys plastikiniai stabilizatoriai ir plastikinio konteinerio dalis yra pateikti tirti skirtos šaudyti iš įvairių modelių 16-o kalibro lygiavamzdžių ginklų (t. 2 b.l. 115-118). Be to, atliktų kratų metu nei minimo kalibro, nei kitokių ginklų nei pas V. J. , nei pas T. L. rasta ir paimta nebuvo.

Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad specialistai, ištyrę nuteistųjų striukes, kuriomis jie vilkėjo įvykio dieną, specialisto išvadose Nr. 11-672 (06) bei Nr. 11-904 (06) nurodė, jog ant tirti pateiktų T. L. žalios spalvos medžiaginės striukės ir V. J. rudos spalvos odinės striukės nėra nei šūvio, nei alyvos pėdsakų.

Taigi, Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visetą bei atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus daro išvadą, kad byloje nėra pakankamai duomenų, įrodančių, kad V. J. ir T. L. 2006-02-13, 23.30 val. ir 2006-02-14, apie 3.00 val. apšaudė nukentėjusiosios S. G. namą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, todėl nuosprendžio dalis, kuria jie nuteisti pagal BK 187 str. 2 d. naikintina, pagal šį BK straipsnį V. J. ir T. L. išteisintini.

Nors T. L. apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio neskundė, tačiau Apeliacinis teismas, naikindamas nuosprendžio dalį, kuria T. L. nuteistas pagal BK 187 str. 2 d., bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų neperžengia. Vadovaujantis BPK 320 str. 5 d., jeigu apeliacinės instancijos teismas švelnina nuosprendį nuteistiesiems, kurie nuosprendį apskundė ar dėl kurių nuosprendis apskųstas, tai remdamasis pagrindais, taikytinais ir kitiems nuteistiesiems, jis gali sušvelninti nuosprendį ir pastariesiems. Nuosprendžio švelninimas, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato formuojama praktika, reiškia ne tik nuteistajam paskirtosios bausmės sušvelninimą, bet ir kitus apskųsto nuosprendžio pakeitimus, lengvinančius nuteistojo teisinę padėtį.

Dėl nukentėjusiosios S. G. skundo

Nukentėjusioji skunde teigia, jog teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad nuteistieji V. J. ir T. L. turėjo pagrindą reikalauti žalos atlyginimo už draugo sumušimą.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįsta išvadą dėl V. J. ir T. L. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 294 str. 2 d., o ne pagal jiems anksčiau inkriminuotą BK 181 str. 2 d. Teismas išsamiai motyvavo šį savo sprendimą, aiškiai atribodamas minėtas dvi nusikalstamas veikas, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiu teismo sprendimu.

Apeliantė skunde nurodo, kad nuteistieji, važiuodami pas V. G. , nežinojo, kad būtent jis sumušė A. K. , t. y. to nežinodami, pasak apeliantės, nuteistieji neturėjo teisėto pagrindo reikalauti žalos atlyginimo iš V. G. A. K. naudai.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka, kad tuo metu, kai nuteistieji nutarė vykti pas V. G. išsiaiškinti A. K. sumušimo aplinkybių, objektyviais duomenimis dar nebuvo nustatyta, kad A. K. sumušė būtent V. G. . Tyrimas dar nebuvo atliktas, kaltininkai nenustatyti. O ir pats A. K. tiesiogiai to nuteistiesiems taip pat nenurodė. Tačiau, kaip matyti iš pačių nuteistųjų parodymų, jie dėl įvairių priežasčių buvo įsitikinę, kad jų draugą A. K. sumušė būtent V. G. . Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nuteistieji reikalavo turto ne išgalvotais motyvais, o jų manymu, turėdami teisėtą pagrindą – jų draugas A. K. buvo sumuštas, jam sulaužytas žandikaulis, o tai, jų manymu, padarė nukentėjusiosios žentas V. G. . Toks įtarimas buvo pagrįstas. A. K. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas: apatinio žandikaulio lūžis 2-3 dešiniųjų ir 7-o kairio danties srityje (t. 1 b.l. 62). Teisiamajame posėdyje liudytojas V. G. patvirtino, kad 2006-02-12 prie baro „Kablys“ susimušė su A. K. . Kaltinamieji pagrįstai įtarė, kad jų draugą sužalojo būtent V. G. , tačiau pasirinko neteisėtą būdą spręsti iškilusius teisinius santykius.

Atkreiptinas apeliantės dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, jog nuteistieji V. J. ir T. L. , nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ne tikrą, o būtent tariamą kito asmens teisę. Nuteistieji suprato, kad materialinės žalos atlyginimo klausimai (turtinės ir neturtinės) turėtų būti sprendžiami įstatymo nustatyta tvarka, tačiau jie šios tvarkos nesilaikė, nuvykę ieškoti V. G. ir jo neradę, pareiškė reikalavimą V. G. uošvei S. G. sumokėti 7000 Lt jos žento sužalotam A. K. , priešingu atveju grasino nužudyti, sunaikinti turtą. Taigi, Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistųjų V. J. ir T. L. nusikalstami veiksmai nukentėjusiosios S. G. atžvilgiu tinkamai kvalifikuoti pagal BK 294 str. 2 d., o apeliantės skundo argumentai dėl nuteistųjų nusikalstamų veiksmų netinkamo kvalifikavimo nepagrįsti.

Apeliaciniame skunde nukentėjusioji taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe nepripažino to, kad jie nusikalstamą veiką padarė būdami apsvaigę nuo alkoholio, kadangi nuteistieji patys pripažino, kad įvykio dieną girtavo.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka su šiuo skundo teiginiu. Kaip matyti iš nuteistojo V. J. parodymų, duotų pirmosios instancijos teismo posėdyje, jis nepatvirtino, kad 2006-02-13, 15.00 val., kuomet atvyko pas S. G. reikalauti atlyginti žalą A. K. , buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Nuteistasis teigė: „kai važiavome pas A. K. buvau gal išgėręs, o kiek ir su kuo gėriau, aš nepamenu“. Abu nuteistieji pripažino tik tai, kad po šio įvykio nuvažiavo į kavinę, kurioje abu kartu gėrė alkoholį. Tačiau šiame nuosprendyje pirmiau įvertintais įrodymais jau nustatyta, kad nėra pakankamai duomenų, jog V. J. ir T. L. dalyvavo vėliau, t. y. 2006-02-13, 23.30 val. ir 2006-02-14, 3.00 val. apšaudant nukentėjusiosios langus. Todėl šis jų prisipažinimas gėrus alkoholinius gėrimus po nusikaltimo, numatyto BK 294 str. 2 d., padarymo, jokios įtakos jų atsakomybės už 2006-02-13, 15.00 val. įvykdytą nusikaltimą nustatymui neturi, nes apsvaigimas nuo alkoholio po nusikaltimo padarymo neturėjo įtakos šio nusikaltimo padarymui.

Be to, Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia apeliantės dėmesį į tai, kad alkoholio vartojimo arba, kaip skunde nurodo apeliantė „girtavimo“, sąvokos nėra tapačios baudžiamajame įstatyme vartojamai „apsvaigimo nuo alkoholio“ sąvokai. Tai, kad asmuo vartoja alkoholį ne visada reiškia, jog jis yra nuo jo apsvaigęs. Kaltininko apsavaigimo nuo alkoholio aplinkybė paprastai nustatoma ne vien tik subjektyviosios kilmės įrodymais, bet ir specialių prietaisų (alkotesterio) arba gydytojo specialisto pagalba. Šiuo atveju tokiomis priemonėmis nuteistųjų girtumas nustatytas nebuvo. Todėl, atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus argumentus, darytina išvada, jog nėra pagrindo pripažinti esant patikimai nustatyta apeliantės minimą nuteistųjų atsakomybę sunkinančią aplinkybę.

Apeliantė savo skunde taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuteistiesiems paskirtomis bausmėmis. Ji prašo atsižvelgti į tai, kad nei T. L. , nei V. J. neprisipažino padarę nusikaltimus, nesigaili, klaidingais parodymais trukdė išaiškinti nusikaltimą. Tačiau Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia apeliantės dėmesį į tai, kad jos nurodytos aplinkybės negali būti vertinamos, kaip nuteistųjų atsakomybę sunkinančios aplinkybės, į jas negalima atsižvelgti ir kaip į nuteistųjų asmenybę charakterizuojančius duomenis. Baudžiamojo proceso kodeksas numato kaltinamajam teisę į gynybą, kurią jis gali realizuoti visais įmanomais teisėtais būdais, taigi ir neprisipažindamas, kad įvykdė jam inkriminuojamą nusikaltimą ar netgi duodamas melagingus parodymus.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo atsižvelgti ir į apeliantės nurodytas aplinkybes apie tai, kad, pasak apeliantės, šaudydamas į jos namo langus V. J. elgėsi labai pavojingai ir tik laimingo atsitiktinumo dėka išvengta daug sunkesnių bei skaudesnių pasekmių, kadangi, kaip minėta, nesurinkta pakankamai duomenų, jog V. J. dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Į visas kitas apeliaciniame skunde nurodytas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes pirmosios instancijos teismas atsižvelgė, todėl dar kartą į jas atsižvelgti apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes V. J. ir T. L. už nusikaltimo, numatyto BK 294 str. 2 d. padarymą, vadovavosi BK 54 str. nurodytais bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, įvertino nusikalstamos veikos pobūdį, jos pavojingumo laipsnį, nuteistųjų asmenybes charakterizuojančius duomenis, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir jų atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir, atsižvelgdamas į byloje nustatytas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą dėl nuteistiesiems skirtinų bausmių rūšies bei dydžio.

Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė S. G. byloje buvo pareiškusi 23.000 Lt civilinį ieškinį nuteistiesiems už tai, kad jie, šaudydami į nukentėjusiosios namą, sugadino jai priklausantį turtą. Šį civilinį ieškinį pirmosios instancijos teismas buvo iš dalies patenkinęs ir priteisęs 15.000 Lt žalos atlyginimo solidariai iš nuteistųjų V. J. ir T. L. . Tačiau, kaip minėta šiame nuosprendyje, Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad byloje nėra pakankamai duomenų, jog minėti nuteistieji dalyvavo apšaudant nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės namą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), todėl jie dėl šios jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos išteisinami. Vadovaujantis Civilinio Kodekso 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. O pagal CK 6.248 str., civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus įstatymų arba sutarties numatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės. Kitaip tariant civilinei atsakomybei atsirasti yra būtina nustatyti asmens kaltę, priežastinį ryšį tarp veikos ir pasėkmių bei pasėkmes. Nors šioje byloje pasekmės nustatytos – civilinei ieškovei padaryta turtinė žala, tačiau nenustatyta V. J. ir T. L. kaltė ir priežastinis ryšys tarp šių pasėkmių atsiradimo ir nuteistųjų veiksmų. Todėl civilinis ieškinys atmestinas, o apeliaciniame skunde nukentėjusiosios nurodyti civilinio ieškinio dydžio įrodytumo argumentai nenagrinėtini.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 3 d., 4 d., 329 str. 1 d. 1 p., 106 str. 2 d., 115 str. 3 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria V. J. ir T. L. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 str. 2 d., ir priimti naują nuosprendį:

V. J. ir T. L. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 str. 2 d. išteisinti, neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., V. J. pagal BK 294 str. 2 d. paskirtą bausmę subendrinti iš dalies sudedant su bausmėmis, paskirtomis Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2005-12-13 ir Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2006-07-24 nuosprendžiais ir paskirti galutinę subendrintą bausmę - laisvės atėmimą ketveriems metams trims mėnesiams.

Nukentėjusiosios S. G. apeliacinį skundą atmesti.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio patenkinimo ir civilinės ieškovės S. G. civilinį ieškinį atmesti.

Iš V. J. ir T. L. solidariai priteisti nukentėjusiosios S. G. naudai atstovavimo paslaugoms apmokėti turėtas išlaidas - 590 Lt (penkis šimtus devyniasdešimt litų).