Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. D. ir Radviliškio rajono apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinius skundus dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 10 d. nuosprendžio, kuriuo T. D. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 2 d., 214 str. 1 d., 215 str. 1 d., 182 str. 1 d., ir jam paskirtos bausmės:

pagal BK 178 str. 2 d. laisvės atėmimas 1 metams 8 mėnesiams;pagal BK 214 str. 1 d. laisvės atėmimas 1 metams 6 mėnesiams; pagal BK 215 str. 1 d. laisvės atėmimas 1 metams 9 mėnesiams; pagal BK 182 str. 1 d. laisvės atėmimas 1 metams 3 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., už nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 str. 2 d., 214 str. 1 d., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė T. D. paskirta laisvės atėmimas 1 metams 8 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., už nusikalstamas veikas, numatytas BK 215 str. 1 d., 182 str. 1 d., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė T. D. paskirta laisvės atėmimas 1 metams 9 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., apėmimo būdu subendrintos bausmės subendrintos tarpusavyje dalinio sudėjimo būdu, ir subendrinta bausmė T. D. paskirta laisvės atėmimą 2 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d., paskirta subendrinta 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė subendrinta su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 28 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, ir galutinė subendrinta bausmė T. D. paskirta laisvės atėmimas 3 metams.

V. J. iš kaltinimų nusikaltimais, numatytais Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 214 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, išteisintas, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Kardomoji priemonė išteisintajam – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikta nepakeista, nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikinta.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės D. D. civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

T. D. nuteistas už tai, kad 2011 m. sausio 3 d., apie 15 val. 30 min. per neužrakintas duris įsibrovė į VšĮ Radviliškio pirminės sveikatos priežiūros centro konsultacinės poliklinikos, esančios (duomenys neskelbtini), ir iš spintelėje buvusios rankinės pavogė svetimą - D. D. 1050 Lt vertės turtą - moterišką piniginę, 50 litų vertės, pinigus - 1000 litų.

Be to, T. D. nuteistas už tai, kad vagystės metu pagrobė ir taip neteisėtai įgijo svetimas elektronines mokėjimo priemones - D. D. vardu išduotą AB banko „Swedbank“ mokėjimo kortelę „Visa electron“, kurios Nr. (duomenys neskelbtini), D. D. vardu išduotą mokėjimo kortelę „C. S.“, kurios Nr. (duomenys neskelbtini), J. D. vardu išduotą AB banko ,,Swedbank“ mokėjimo kortelę ,,Visa Electron“, kurios Nr. (duomenys neskelbtini), S. J. vardu išduotą AB banko „Swedbank“ mokėjimo kortelę ,,Maestro“, kurios Nr. (duomenys neskelbtini), bei pagrobė ir taip neteisėtai įgijo ant lapo surašytus šių elektroninių mokėjimo priemonių naudotojų tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti – PIN kodus, laikė pagrobtas mokėjimo priemones ir PIN kodus iki tos pačios dienos, apie 16 val. 39 min., tiksliau nenustatyto laiko, kai pagrobtas mokėjimo priemones ir PIN kodus perdavė panaudojimui V. J..

Be to, T. D. nuteistas už tai, kad neteisėtai panaudojo elektronines mokėjimo priemones ir jų naudotojų tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis (pagrobtas korteles įdėjo į bankomatus, tikrino sąskaitų likučius bei išgrynino sąskaitose buvusius pinigus), t. y., 2011 m. sausio 3 d., 15 val. 53 min., įdėjo į AB banko „Swedbank“ bankomatą, esantį (duomenys neskelbtini), S. J. vardu išduotą AB banko „Swedbank“ mokėjimo kortelę ,,Maestro“, kurios Nr. (duomenys neskelbtini), surinko šios kortelės PIN kodą, ir patikrino sąskaitos likutį, 15 val. 57 min. įdėjo į AB banko „Swedbank“ bankomatą, esantį (duomenys neskelbtini), J. D. vardu išduotą AB banko ,,Swedbank“ mokėjimo kortelę ,,Visa Electron“, kurios Nr. (duomenys neskelbtini), surinko šios kortelės PIN kodą, ir patikrino sąskaitos likutį, 15 val. 59 min. pasikėsino išgryninti iš J. D. sąskaitos 2000 Lt, 16 val. 00 min. atliko finansinę operaciją – išgrynino J. D. sąskaitoje buvusius 1500 Lt, 16 val. 01 min. pasikėsino išgryninti iš J. D. sąskaitos 500 Lt, 16 val. 05 min. įdėjo į AB banko „Swedbank“ bankomatą, esantį (duomenys neskelbtini), D. D. vardu išduotą AB banko „Swedbank“ mokėjimo kortelę „Visa electron“, kurios Nr. (duomenys neskelbtini), ir pasikėsino išgryninti iš D. D. sąskaitos 1000 Lt, 16 val. 37 min. įdėjo į AB banko „Swedbank“ bankomatą, esantį (duomenys neskelbtini), D. D. vardu išduotą mokėjimo kortelę „C. S.“, kurios Nr. (duomenys neskelbtini), ir suvedė neteisingą PIN kodą, 16 val. 38 min. įdėjo į AB banko „Swedbank“ bankomatą, esantį (duomenys neskelbtini), J. D. vardu išduotą AB banko ,,Swedbank“ mokėjimo kortelę ,,Visa Electron“, kurios Nr. (duomenys neskelbtini), surinko šios kortelės PIN kodą, ir pasikėsino patikrinti sąskaitos likutį.

Be to, T. D. nuteistas už tai, kad 2011 m. sausio 3 d., nuo 15 val. 57 min. iki 16 val. 01 min., įdėjo į AB banko „Swedbank“ bankomatą, esantį (duomenys neskelbtini), J. D. vardu išduotą AB banko ,,Swedbank“ mokėjimo kortelę ,,Visa Electron“, kurios Nr. (duomenys neskelbtini), ir surinkęs šios kortelės PIN kodą apgaule operacinei sistemai ir bankui save pateikė kaip asmenį, turintį teisę atlikti operaciją, bei pasikėsino išgryninti iš J. D. sąskaitos 2000 Lt (pinigai nebuvo išgryninti dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes banko sąskaitoje nepakako piniginių lėšų) ir išgrynino 1500 Lt, tęsdamas nusikalstamą veiką, 16 val. 05 min. įdėjo į AB banko „Swedbank“ bankomatą, esantį (duomenys neskelbtini), D. D. vardu išduotą AB banko „Swedbank“ mokėjimo kortelę „Visa electron“, kurios Nr. (duomenys neskelbtini), ir apgaule ketindamas operacinei sistemai ir bankui save pateikti kaip asmenį, turintį teisę atlikti operaciją, pasikėsino išgryninti iš D. D. sąskaitos 1000 Lt (pinigai nebuvo išgryninti dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes buvo surinktas neteisingas PIN kodas), viso savo naudai pasikėsino įgyti 3000 Lt vertės svetimą turtą ir įgijo 1500 Lt vertės svetimą turtą.

V. J. buvo kaltinamas tuo, jog 2011 m. sausio 3 d., apie 15 val. 53 min., tiksliau nenustatytu laiku, iš T. D., pastarajam perdavus, neteisėtai įgijo svetimas elektronines mokėjimo priemones - D. D. vardu išduotą AB banko „Swedbank“ mokėjimo kortelę „Visa electron“, kurios Nr. (duomenys neskelbtini), D. D. vardu išduotą mokėjimo kortelę „C. S.“, kurios Nr. (duomenys neskelbtini), J. D. vardu išduotą AB banko ,,Swedbank“ mokėjimo kortelę ,,Visa Electron“, kurios Nr. (duomenys neskelbtini), S. J. vardu išduotą AB banko „Swedbank“ mokėjimo kortelę ,,Maestro“, kurios Nr. (duomenys neskelbtini), bei iš T. D., pastarajam perdavus, neteisėtai įgijo ant lapo surašytus šių elektroninių mokėjimo priemonių naudotojų tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti – PIN kodus, ir laikė pagrobtas mokėjimo priemones bei PIN kodus iki tos pačios dienos, apie 16 val. 39 min., tiksliau nenustatyto laiko.

Be to, V. J. buvo kaltinamas tuo, jog veikdamas bendrininkų grupėje su T. D., neteisėtai panaudojo elektronines mokėjimo priemones ir jų naudotojų tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, (neteisėtai įgytas mokėjimo korteles įdėjo į bankomatus, tikrino sąskaitų likučius bei išgrynino sąskaitose buvusius pinigus),t.y., 2011 m. sausio 3 d., 15 val. 53 min., įdėjo į AB banko „Swedbank“ bankomatą, esantį (duomenys neskelbtini), S. J. vardu išduotą AB banko „Swedbank“ mokėjimo kortelę ,,Maestro“, kurios Nr. (duomenys neskelbtini), surinko šios kortelės PIN kodą, ir patikrino sąskaitos likutį, 15 val. 57 min. įdėjo į AB banko „Swedbank“ bankomatą, esantį (duomenys neskelbtini), J. D. vardu išduotą AB banko ,,Swedbank“ mokėjimo kortelę ,,Visa Electron“, kurios Nr. (duomenys neskelbtini), surinko šios kortelės PIN kodą, ir patikrino sąskaitos likutį, 15 val. 59 min. pasikėsino išgryninti iš S. J. sąskaitos 2000 Lt, 16 val. 00 min. atliko finansinę operaciją – išgrynino S. J. sąskaitoje buvusius 1500 Lt, 16 val. 01 min. pasikėsino išgryninti iš S. J. sąskaitos 500 Lt, 16 val. 05 min. įdėjo į AB banko „Swedbank“ bankomatą, esantį (duomenys neskelbtini), D. D. vardu išduotą AB banko „Swedbank“ mokėjimo kortelę „Visa electron“, kurios Nr. (duomenys neskelbtini), ir pasikėsino išgryninti iš D. D. sąskaitos 1000 Lt, 16 val. 37 min. įdėjo į AB banko „Swedbank“ bankomatą, esantį (duomenys neskelbtini), D. D. vardu išduotą mokėjimo kortelę „C. S.“, kurios Nr. (duomenys neskelbtini), ir suvedė neteisingą PIN kodą, 16 val. 39 min. įdėjo į AB banko „Swedbank“ bankomatą, esantį (duomenys neskelbtini), J. D. vardu išduotą AB banko ,,Swedbank“ mokėjimo kortelę ,,Visa Electron“, kurios Nr. (duomenys neskelbtini), surinko šios kortelės PIN kodą ir pasikėsino patikrinti sąskaitos likutį.

Be to, V. J. buvo kaltinamas tuo, jog padarė sukčiavimo nusikaltimą, t.y., veikdamas bendrininkų grupėje su T. D., 2011 m. sausio 3 d., nuo 15 val. 57 min. iki 16 val. 01 min., įdėjo į AB banko „Swedbank“ bankomatą, esantį (duomenys neskelbtini), J. D. vardu išduotą AB banko ,,Swedbank“ mokėjimo kortelę ,,Visa Electron“, kurios Nr. (duomenys neskelbtini), ir surinkęs šios kortelės PIN kodą apgaule operacinei sistemai ir bankui save pateikė kaip asmenį, turintį teisę atlikti operaciją, bei pasikėsino išgryninti iš S. J. sąskaitos 2000 Lt (pinigai nebuvo išgryninti dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes banko sąskaitoje nepakako piniginių lėšų) ir išgrynino 1500 Lt, tęsdamas nusikalstamą veiką, 16 val. 05 min. įdėjo į AB banko „Swedbank“ bankomatą, esantį (duomenys neskelbtini), D. D. vardu išduotą AB banko „Swedbank“ mokėjimo kortelę „Visa electron“, kurios Nr. (duomenys neskelbtini), ir apgaule ketindamas operacinei sistemai ir bankui save pateikti kaip asmenį, turintį teisę atlikti operaciją, pasikėsino išgryninti iš D. D. sąskaitos 1000 Lt (pinigai nebuvo išgryninti dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes buvo surinktas neteisingas PIN kodas), viso savo naudai pasikėsino įgyti 3000 Lt vertės svetimą turtą ir įgijo 1500 Lt vertės svetimą turtą.

V. J. pripažinti kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 214 str. 1 d., 215 str. 1 d., 182 str. 1 d., ir paskirti jam bausmes:

už nusikalstamą veiką, numatytą BK 214 str. 1 d., laisvės atėmimą vieneriems (1) metams aštuoniems (8) mėnesiams;

už nusikalstamą veiką, numatytą BK 215 str. 1 d., laisvės atėmimą dviems (2) metams;

už nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 str. 1 d., laisvės atėmimą vieneriems (1) metams penkiems (5) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., už nusikalstamas veikas, numatytas BK 215 str. 1 d., 182 str. 1 d., paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirti V. J. subendrintą bausmę – laisvės atėmimą dviem (2) metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d., apėmimo būdu subendrintą bausmę subendrinti su pagal BK 214 str. 1 d. paskirta bausme ir V. J. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą dviem (2) metams keturiems (4) mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Nustatyti, kad T. D. vagystės metu pagrobė pinigus - 1170 Lt, iš viso pagrobė 1220 Lt vertės svetimo turto.Pripažinti T. D. atsakomybę sunkinančias aplinkybes, kad nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 215 str. 1 d. ir 182 str. 1 d., jis padarė veikdamas bendrininkų grupėje.D. D. atsisakymą nuo civilinio ieškinio priimti ir procesą dėl civilinio ieškinio nutraukti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Skunde pažymima, kad apylinkės teismas nuosprendyje rėmėsi V. J. duotais parodymais, jog jis manė, kad mokėjimo instrumentai yra T. D. senelių, taip pat T. D. duotais parodymais, kad jis V. J. sakė, kad problemų dėl banko kortelių nebus, galėjo V. J. pasakyti, jog kortelės yra jo giminaičių. Prokuroras mano, kad teismas tokiais V. J. ir T. D. parodymais neturėjo remtis, juos turėjo vertinti kritiškai, nes V. J. ir T. D. parodymus keitė, jų duoti parodymai neatitiko faktinių aplinkybių, jų tarpusavio parodymuose buvo esminių prieštaravimų ir laikyti juos teisingais nebuvo pagrindo.

Skunde prokuroras teigia, kad teismas, priimdamas nuosprendį V. J. atžvilgiu, netinkamai aiškino BK 214 str. bei 215 str. nuostatas, netinkamai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes, todėl V. J. išteisino nepagrįstai. Apylinkės teismas remdamasis V. J. ir T. D. duotais parodymais nepagrįstai priėjo išvados, kad V. J. atlikdamas veiksmus su elektroninėmis mokėjimo priemonėmis ir jų naudotojų tapatybės patvirtinimo priemonių duomenimis neveikė tiesiogine tyčia.

Skunde pažymima, kad iš V. J. duotų parodymų matyti, jog V. J. matė, kad T. D. turi ne vieną, bet tris banko korteles. V. J. dvejose apklausose nenurodė, kad nuėmus 1500 Lt būtų kėsintasi atlikti daugiau finansinių operacijų, teigė, kad nuo banko sąskaitos nuėmus pinigus Radviliškio mieste su T. D. išsiskyrė. V. J. pradžioje duoti parodymai liudija apie jo siekį įtikinti, jog dėl situacijos spontaniškumo jis nesuvokė darąs nusikalstamą veiką, o parodymus apie tai, kad jis vyko į Šiaulių miestą, kur vėl kėsinosi nuimti nuo banko sąskaitos pinigų, jis davė tik tuomet, kai byloje iš AB banko „Swedbank" buvo gauti duomenys apie banko kortelės panaudojimą Šiaulių mieste. Taip pat V. J. skirtingai nurodė ir suvokimo, kad dalyvavo nusikaltimo padaryme, laiką – pirmiausia teigė, kad tai suprato tuomet, kai T. D. buvo sulaikytas (2011-01-05), vėliau – kai bankomate atsirado įrašas, kad kortelė pavogta (2011-01-03). Kad T. D. jis žadėjo atiduoti 200 Lt, V. J. apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė tik atsakydamas į advokato klausimą. Nenuoseklūs V. J. parodymai ir dėl aplinkybės, kodėl T. D. prašė pinigus bankomate nuimti jo – V. J..

Be to, skunde teigiama, kad apylinkės teismas nesulygino ikiteisminio tyrimo metu V. J. ir T. D. duotų parodymų ir šiuo aspektu neįvertino, ar galima laikyti šių asmenų duodamus parodymus teisingais. T. D. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai paneigia V. J. nurodytą aplinkybę, kad V. J. panaudojęs banko kortelę Šiaulių mieste, jam – T. D., būtų užsiminęs ar priekaištavęs dėl to, kad T. D. davė vogtą banko kortelę. V. J. įvardino konkrečius asmenis, kam T. D. teigimu priklauso banko kortelės (T. D. senelei ir seneliui), o T. D. pradžioje teigė, kad V. J. nesakė iš kur gavo korteles, vėliau nurodė, kad V. J. atsakė „nesvarbu iš kur jos", minėjo, kad banko kortelės yra „pažįstamų". Taip pat nesutapo jų duoti parodymai apie tai, ar V. J. gavo iš T. D. pinigų.

Taip pat prokuroras skunde pažymi, kad V. J. negalėjo paaiškinti ir tos aplinkybės, kodėl jis padėjo T. D. nuo bankų sąskaitų nuimti pinigų. Pradžioje apklaustas ikiteisminio tyrimo metu ir duodamas parodymus teisiamojo posėdžio metu V. J. teigė, kad T. D. jam pasakė, jog negali nuimti pinigų, nes laukia draugo. Tačiau toks paaiškinimas nelogiškas, nes kartu su T. D. V. J. iki bankomato ėjo apie 200 metrų bei su juo išsiskyrę nebuvo, taip pat V. J. nurodė, kad prie pirmojo bankomato joks asmuo prie T. D. nebuvo priėjęs, po to jie kartu su T. D. ėjo prie antro bankomato ir, kaip nustatyta byloje, po to kartu važiavo į Šiaulius, kur V. J. vėl kėsinosi panaudoti banko kortelę. Iš V. J., T. D. duotų parodymų bei filmuotos medžiagos matyti, kad T. D. vengė prieiti prie bankomatų ir tai V. J. matė.

Skunde atkreipiamas dėmesys, kad teismas nuosprendžiu nustatė, jog nusikalstamos veikos padarymo metu iš D. D. buvo pagrobtos piniginės lėšos - 1000 Lt. Teisiamojo posėdžio metu D. D. nurodė, kad ryte buvo pasiėmusi 1300 Lt ir 300 Lt davė dukrai. Ikiteisminio tyrimo metu D. D. reiškė civilinį ieškinį žalai atlyginti dėl 50 Lt vertės piniginės ir pagrobtų pinigų – 1170 Lt. 2011-01-05 išsamiai apklausus D. D. ji nurodė, kad piniginėje ji turėjo 1170 Lt, paaiškino, kad prieš nusikalstamos veikos padarymą 1400 Lt ji nusiėmė bankomate ir 300 Lt davė dukrai. Apylinkės teismas nepašalino prieštaravimų D. D. duotose parodymuose, atsižvelgiant į tai, kad D. D. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus patvirtino kita baudžiamosios bylos medžiaga (D. D. sąskaitos išklotinė, iš kurios matyti, jog ji nuo banko sąskaitos nuėmė 1400 Lt, o ne 1300 Lt, T. D. duoti parodymai, kad piniginėje buvo virš 1000 Lt), tai, kad ji parodymus davė praėjus laiko tarpui po nusikalstamos veikos padarymo, teismas turėjo laikyti, kad iš D. D. buvo pagrobti pinigai - 1170 Lt, todėl viso nusikalstamos veikos padarymo metu jos turto pagrobta už 1220 Lt.

Atkreipiamas dėmesys, kad teismas, iš kaltinimo pašalinęs V. J. kaip nusikalstamos veikos bendrininką, turėjo kaltinimą tikslinti, nustatant, kad T. D. veikė ir per asmenį, kuris yra nekaltas dėl nusikalstamos veikos padarymo, nes kaltinime aprašant nusikalstamas veikas nurodyti abiejų bendrininkų veiksmai, o dalį veiksmų, susijusių su banko kortelių panaudojimu, atliko tik V. J..

Be to, skundu atkreipiamas dėmesys į teismo akivaizdžiai neteisingai nurodytą V. J. išteisinimo pagrindą – nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis T. D., išteisintasis V. J. ir jų gynėjai prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti, T. D. apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras prašė prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo T. D. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo T. D. apeliacinis skundas atmestinas, o prokuroro apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais įrodymais konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino V. J. dėl visų jam pareikštų kaltinimų pagal BK 182 str. 1 d., 214 str. 1 d. ir 215 str. 1 d. Jau minėta, kad skundžiamu nuosprendžiu buvo nuteistas T. D., tačiau prokuroras apeliaciniu skundu, iš esmės, nesutinka tik su teismo išvadomis dėl V. J. išteisinimo, o nuteistasis T. D. nesutinka su, jo manymu, paskirta per griežta bausme. Taigi, apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniais skundais (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d.).

Dėl Radviliškio rajono apylinkės prokuratūros prokuroro skundo argumentų

Neteisus prokuroras teigdamas, kad teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį V. J. atžvilgiu, netinkamai aiškino BK 214 str., 215 str. nuostatas, ir neteisingai vertino byloje nustatytas faktines aplinkybes. Pažymėtina, kad BK 182 str. 1 d., 214 str. 1 d. ir 215 str. 1 d. reglamentuotos nusikalstamos veikos yra padaromos tik veikiant tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad pripažįstant asmenį kaltu padarius minėtas nusikalstamas veikas būtina nustatyti, jog asmuo, įgydamas, laikydamas, panaudodamas svetimus mokėjimo instrumentus ir apgaule užvaldydamas svetimą turtą, suvokė, kad veikia prieš nukentėjusiųjų valią, numato nusikalstamų veikų padarinius ir jų siekia. Byloje nėra įrodymų, iš kurių būtų galima neabejotinai spręsti apie tai, kad V. J. veiksmai būtų buvę tiksliniai ir nukreipti konkrečiam nusikalstamam sumanymui įgyvendinti – įgyti svetimas elektronines mokėjimo priemones ir šių priemonių naudotojų tapatybės patvirtinimo duomenis – PIN kodus, kad toliau laikant ir naudojant juos apgaule bendrininkų grupėje užvaldyti svetimą turtą. Priešingai nei teigia prokuroras, byloje nustatytos objektyviosios V. J. veikimo aplinkybės neatskleidžia BK 182 str. 1 d. 214 str. 1 d. ir 215 str. 1 d. numatytų nusikaltimų subjektyviosios pusės požymių, todėl apylinkės teismas teisingai konstatavo, kad V. J. veikoje nėra nusikaltimų sudėties.

Prokuroras savo skundu siūlo nesiremti, pasak jo, nenuosekliais, prieštaringais ir neatitinkančiais faktinių bylos aplinkybių V. J. ir T. D. parodymais, tačiau pats visus apeliacinio skundo argumentus dėl V. J. kaltės, iš esmės, grindžia tų pačių parodymų analize. Šiuo atveju pažymėtina, kad viso baudžiamojo proceso metu tiek nuteistojo T. D., tiek išteisintojo V. J. parodymai dėl visų esminių aplinkybių buvo vienodi ir skyrėsi tik formuluotėse, į kurias didžiausią dėmesį ir kreipia prokuroras.

Iš tikrųjų, elektroninės mokėjimo priemonės (toliau – Banko kortelės) ir šių priemonių naudotojų tapatybės patvirtinimo duomenys (toliau – PIN kodai), kuriais, perdavus T. D., disponavo V. J. ir naudodamas juos bankomatuose mėgino išimti pinigus – T. D. nepriklausė. Šių aplinkybių neneigė nei T. D., nei V. J., tačiau vien tai, kas paminėta, negali būti pagrindas konstatuoti, jog V. J. suprato, kad T. D. neteisėtai valdo tas Banko korteles ir PIN kodus. Viso baudžiamojo proceso metu T. D. nuosekliai tvirtino, kad nei sykio V. J. nesakė tiesos, iš kur gavo tas Banko korteles su PIN kodais ir savo elgesiu stengėsi neišsiduoti, kad visa tai pavogė. Pats V. J. taip pat nurodė, kad klausė T. D., iš kur pas jį yra svetimos Banko kortelės, o pastarasis sakė, kad Banko kortelės yra jo senelių, kad reikia nuimti pinigų, o kadangi T. D. turėjo ir ant lapelio surašytus PIN kodus, tai įtarimų jam nekilo. Kad taip V. J. melavo, nurodė ir pats T. D. teisiamojo posėdžio metu (2 t., 56-58 b. l.). Apylinkės teismui nebuvo jokio pagrindo nesiremti tokiais nuteistojo ir V. J. parodymais dar ir dėl to, kad nusikalstamos veikos sumanytojas T. D. nesidalino su V. J. apgaule užvaldyto turto, nors akivaizdu, kad V. J. taip pat turėjo būti suinteresuotas tuo. Pasak T. D., jis nesiūlė V. J. iš bankomato nuimtų pinigų, o visus pinigus pasiėmė sau, tik V. J. paprašė paskolinti 200 Lt, kuriuos jam ir paskolino. Tą patį tvirtino ir V. J.. Visa tai, kas paminėta, neatskleidžia V. J. veikimo bendrininkų grupėje su T. D. požymių ir tuo labiau neleidžia spręsti apie tiesioginę tyčią jo veikoje, nes apgaule užvaldytą svetimą turtą pasiėmė vienas T. D., kai tuo tarpu darant nusikaltimus nuosavybei vienas iš bendrininkų pastangas vienijančių požymių yra bendras, dažniausiai savanaudiškas, rezultatas. Tiesa, prokuroras ir dėl V. J. gautų 200 Lt savitai interpretuoja byloje nustatytas aplinkybes, teigdamas, kad V. J. ir T. D. parodymai apie pinigų davimą/gavimą nesutampa, nors iš to, kas paminėta, yra pagrindas daryti visai priešingą išvadą.

Kritikuodamas V. J. parodymus, prokuroras savo skundu kreipia dėmesį į tai, kad apklausiamas pastarasis ikiteisminio tyrimo metu neminėjo apie kėsinimąsi atlikti daugiau finansinių operacijų po to, kai Radviliškyje bankomate išgrynino 1500 Lt. Tuo pačiu prokuroras nelogiškais laiko V. J. aiškinimus apie tai, dėl ko T. D. prašė iš bankomatų nuimti pinigus jo ir kodėl to padaryti negalėjo pats.

Šiuo atveju pažymėtina, kad pirminis įtarimas baudžiamojoje byloje V. J. buvo pareikštas tik dėl veikimo bendrininkų grupėje su T. D. panaudojant J. D. mokėjimo instrumentą 2011-01-03 Radviliškyje pagal BK 215 str. 1 d. ir apgaule užvaldant 1500 Lt pagal BK 182 str. 1 d. (1 t., 184 b. l.). V. J. davė parodymus pagal jam pareikštą įtarimą, todėl nelogiška būtų reikalauti, kad jis duotų parodymus apie tai, dėl ko nėra įtariamas. Vėliau, 2011-02-22 patikslinus įtarimą, V. J., vėlgi, davė parodymus dėl jam pareikšto naujai suformuluoto įtarimo, ir prokuroro kritika šioje dalyje visiškai nepagrįsta. Tai, kad prokurorui nelogiški atrodo V. J. aiškinimai apie priežastis, dėl ko T. D. negalėjo nuimti pinigų bankomatuose pats, nekeičia nustatytų faktinių aplinkybių esmės. Teisiamajame posėdyje T. D. paaiškino, kad tikslingai pasitelkė V. J., kurį pažįsta jau 20 metų, nes žinojo, jog prie bankomatų yra filmuojama ir norėjo, kad jo nenufilmuotų, todėl stovėjo toliau nuo bankomato, o kai V. J. nepavyko nuimti pinigų, pats priėjo prie bankomato (2 t., 57 b. l.). Pasak V. J., T. D. prašė jo nuimti pinigų iš bankomato, nes sakė laukiąs draugo ir buvo atokiau, tačiau nepavykus jam išimti pinigus iš bankomato, priėjo pats T. D. ir nuėmė 1500 Lt (2 t., 57 b. l.). Tokius parodymus nėra pagrindo atmesti, kaip prašo prokuroras, tuo labiau, kad byloje esanti medžiaga patvirtina tą aplinkybę, jog tuo metu, kada panaudojant J. D. Banko kortelę Radviliškyje iš bankomato buvo paimti 1500 Lt ir pasikėsinta paimti dar 500 Lt, prie bankomato buvo priėjęs ne tik V. J., bet ir T. D. (1 t., 53-59; 71-72 b. l.). Akivaizdu, kad T. D. savo nusikalstamam sumanymui įgyvendinti pasitelkė žmogų – V. J., kurį pažįsta seniai ir kuris juo gal būt pasitiki, ir, kaip teigė pats – ,,...jam padaviau kortelę ir liepiau eiti...“ (2 t., 57 b. l.), o V. J. dėl to aiškino, kad T. D., tiesiog, paprašė nuimti pinigų, ir jis nieko blogo negalvodamas tai mėgino padaryti (2 t., 58 b. l.).

Be to, kas aptarta, prokuroras mano, kad V. J. bendrininkavimą nusikaltimų padaryme patvirtina tai, jog T. D. nurodė V. J. nuimti visus pinigus, esančius bankų sąskaitose, švaistė pinigingus vykdamas taksi automobiliu iš Radviliškio į Šiaulius, kad finansinėms operacijoms inicijuoti V. J. naudojo 4 Banko korteles, priklausančias 3 asmenims, ir įėjęs į patalpą prie bankomato nenusiėmė kepurės. Dėl tokių argumentų kolegija pirmiausia pažymi, kad nei pinigų suma (apibrėžta ar neapibrėžta), kurią kėsinosi užvaldyti T. D., nei tas, kaip T. D. elgėsi su nusikalstamu būdu įgytais pinigais – neturi reikšmės, konkrečiu atveju, sprendžiant dėl V. J. kaltės. Taip pat pažymėtina, kad įeidamas į patalpą V. J. dėvėjo ne veidą slepiančią kaukę ar pan., o įprastą galvos apdangalą, ir tai neduoda jokio pagrindo spręsti, kad V. J. dalyvavo nusikaltimo padaryme. Iš tiesų, bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad V. J. finansinėms operacijoms inicijuoti naudojo kelias Banko korteles, priklausančias skirtingiems asmenims, tačiau vien tai nepatvirtina, jog jis dalyvavo nusikaltimų padaryme, nes byloje surinkti, skundžiamame nuosprendyje išdėstyti ir aptarti įrodymai neginčijamai nepatvirtina to, kad V. J. suvokė nusikalstamą savo elgesio pobūdį, tikslingai rinkosi elgesio variantą ir norėjo kilsiančių padarinių.

Prokuroro skunde deklaruoti argumentai apie tai, kada V. J. suvokė nusikaltimo pabaigą, konkrečiu atveju, tik patvirtina tai, jog V. J. nesuvokė dalyvavęs nusikaltimuose. Bylos duomenimis nustatyta, kad po to, kai bankomatas Banko kortelės V. J. negrąžino ir jam kilo įtarimas, jis daugiau nemėgino inicijuoti nei vienos finansinės operacijos su kitomis T. D. turėtomis Banko kortelėmis, nors, tam kliūčių nebuvo. Priekaištavo ar nepriekaištavo V. J. T. D. dėl to, ką pats nesuvokdamas veikimo esmės padarė, šiuo atveju išvis nieko nelemia.

Dėl to, kas aptarta, kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas V. J. atžvilgiu pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį ir naikinti nuosprendį dalyje, kaip prašo prokuroras, nėra teisinio pagrindo. Tuo pačiu pažymėtina, kad dėl visų išdėstytų aplinkybių nėra teisinio pagrindo konstatuoti to, kad T. D. nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 str. 1 d., 214 str. 1 d., 215 str. 1 d., padarė bendrininkų grupėje.

Priešingai nei teigia prokuroras, pirmosios instancijos teismas, visgi, skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje teisingai nurodė V. J. išteisinimo pagrindą, t. y. kad V. J. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Skundžiamu nuosprendžiu ir šia nutartimi nustatyta, kad V. J. veikoje nėra nusikaltimų, kuriais buvo kaltinamas, sudėties – subjektyviosios pusės požymių. Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo teigti, kad V. J. padarė nusikalstamą veiką. Apylinkės teismas minėtas aplinkybes teisingai įvertino ir pagrįstai išteisino V. J. BPK 303 str. 5 d. 1 p. numatytu pagrindu, todėl keisti nuosprendžio ir šioje dalyje nėra pagrindo.

Kolegija sutinka su apelianto pastaba, kad apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, turėjo panaikinti V. J. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti (BPK 307 str. 4 d. 3 p.). Kita vertus, skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje aiškiai nurodyta, kad jam įsiteisėjus, kardomoji priemonė panaikinama. Skundžiamas nuosprendis įsiteisėja nuo šios nutarties paskelbimo dienos (BPK 336 sr. 2 d.), vadinasi, tuo pačiu išnyksta ir V. J. paskirta kardomoji priemonė, todėl keisti apylinkės teismo nuosprendį ir dar sykį panaikinti išteisintajam paskirtą kardomąją priemonę, kaip prašo prokuroras, nėra pagrindo.

Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į prokuroro skunde išdėstytą pastabą, kad apylinkės teismas, išteisindamas V. J., turėjo skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje suformuluoti T. D. kaltinimą taip, kad būtų aišku, kokius veiksmus T. D. padarytuose nusikaltimuose atliko V. J., nors apeliaciniu skundu ir neprašė keisti T. D. kaltinimų pagal BK 214 str. 1 d., 215 str. 1 d., 182 str. 1 d.. Dėl tokių argumentų pirmiausia pažymėtina, kad byloje surinktais įrodymais nenustatyta, jog V. J. žinojo apie T. D. vykdomą nusikalstamą veikimą, nors, kaip minėta, betarpiškai įgyvendino, kai kurias objektyviąsias T. D. inkriminuotų nusikaltimų aplinkybes. Taigi, yra aišku, kad T. D., tiesiog, pasinaudojo V. J. savo nusikalstamam sumanymui įgyvendinti, visgi, V. J. nėra nusikaltimų bendrininkas, o tokiu atveju kaltininkas vienas atsako už visus realizuotus objektyviosios nusikaltimų pusės požymius, tarp jų ir už tai, ką konkrečiai atliko jo pasitelktas asmuo. Pats T. D. nei apeliaciniame skunde, nei bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme neginčijo jam inkriminuotų V. J. atliktų veiksmų ir neprašė formuluoti kaltinimą kitaip. Esant tokioms aplinkybėms, kolegijos nuomone, nėra pagrindo iš naujo formuluoti T. D. skundžiamame nuosprendyje išdėstytą kaltinimą.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas, teisiamojo posėdžio metu nustatęs, kad T. D. pagrobė nukentėjusiosios D. D. turto tik už 1050 Lt, patikslino jam pareikštą kaltinimą pagal BK 178 str. 2 d. Prokuroras savo skundu atkreipė dėmesį į paminėtas aplinkybes, teigdamas, kad T. D. turėjo būti inkriminuota tokia pagrobto turto vertė, kokią nukentėjusioji D. D. nurodė išsamiai apklausta ikiteisminio tyrimo metu 2011-01-05, tai yra 1220 Lt – 50 Lt už pagrobtą piniginę ir pagrobtus 1170 Lt, nors pačiame kaltinamajame akte tas pats prokuroras nurodė, kad T. D. iš viso pagrobė D. D. turto už 2220 Lt (2 t., 2-10 b. l.). Konkrečiu atveju, akivaizdu, kad prokuroras, remdamasis abejotinais argumentais, nepagrįstai siūlo sunkinti T. D. teisinę padėtį. Teiginys, kad nukentėjusioji apklausiama 2011-01-05 davė išsamiausius parodymus yra grįstas tik subjektyviu prokuroro vertinimu. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji D. D. įvykio dieną pareiškimu kreipdamasi į policiją nurodė, jog buvo pagrobta piniginė su 1080 Lt, o tą pačią dieną apklausiama, pagrobtą piniginę įvertino 60 Lt (1 t., 6; 13-14 b. l.). Apklausiama 2011-01-05 D. D. nurodė, kad piniginėje buvo 1170 Lt, pagrobtą piniginę įvertino 70 Lt, o pateiktame civiliniame ieškinyje piniginės vertę jau nurodė 50 Lt (1 t., 15-16; 21 b. l.). Iš to, kas paminėta, negalima daryti vienareikšmės išvados nei kiek tiksliai D. D. turėjo pinigų piniginėje, nei kokia yra pagrobtos piniginės vertė. Šiuo atveju nėra pagrindo vienareikšmiškai išvadai, kad nukentėjusiosios D. D. piniginėje buvo, būtent, 1170 Lt, net dėl to, kad įvykio dieną ji iš bankomato buvo nusiėmusi 1400 Lt ir iš kurių – 300 Lt, nukentėjusiosios teigimu, ji padavė dukrai. Tuo tarp teisiamajame posėdyje apklausiama nukentėjusioji D. D. nurodė, kad pagrobtoje piniginėje buvo likę 1000 Lt (2 t., 58 b. l.) ir apylinkės teismas pagrįstai, remdamasis D. D. parodymais teisme, patikslino T. D. naudai jam pareikštą kaltinimą dėl vagystės.

Prokuroro skundo teiginys, kad nuosprendyje neteisingai išspręstas civilinio ieškinio klausimas, pagrįstas, tačiau prokuroras nepagrįstai siūlo šį klausimą spręsti vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 140 str. 1 d., 4 d. Kaip numatyta BPK 113 straipsnyje, civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas, o civilinio proceso normos taikomos tik tais atvejais, kai kyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis BPK 107 straipsnio nuostatomis dėl proceso savanoriško žalos atlyginimo atvejais. Iš tikrųjų, teisiamajame posėdyje nukentėjusioji D. D. vienareikšmiškai patvirtino, kad nusikaltimais jai padaryta žala buvo visiškai atlyginta ir dėl to ji pretenzijų neturi. Apylinkės teismas priėmė D. D. žodinį pareiškimą dėl civilinio ieškinio atsisakymo. Esant tokioms aplinkybėms apylinkės teismas turėjo ne atmesti D. D. civilinį ieškinį, o procesą dėl civilinio ieškinio baudžiamojoje dalyje nutraukti, kaip numato BPK 107 str. Dėl minėtų priežasčių skundžiamas nuosprendis keičiamas (BPK 328 str. 4 p.).

Dėl nuteistojo T. D. apeliacinio skundo argumentų

Skunde nuteistasis T. D. teigia, jog teismas skyrė jam per griežtą bausmę.

Šiuo atveju pažymėtina, kad skirdamas nuteistajam bausmes, pirmosios instancijos teismas BK 54 str. nuostatų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamų veikų stadiją (padarė tris apysunkius ir vieną nesunkų nusikaltimą), į T. D. asmenį apibūdinančius duomenis (nusikalto būdamas ne sykį teistas, neišnykus teistumui, laisvės atėmimo bausmės, paskirtos Šiaulių rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 28 d. nuosprendžiu, vykdymo atidėjimo laikotarpiu, turėdamas galiojančių administracinių nuobaudų), į nustatytas 2 jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, kad prisipažino padarę nusikalstamas veikas, nuoširdžiai gailisi ir atlygino padarytą žalą, į tai, kad atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, kad, iš esmės, gyvenamos vietos seniūnijos ir Radviliškio rajono pataisos inspekcijos charakterizuojamas teigiamai, ir kaip recidyvistui (BK 27 str. 1 d.) – asmeniui, keliančiam didesnį pavojų visuomenei, pagrįstai paskyrė laisvės atėmimo bausmes, žymiai mažesnes už BK 178 str. 2 d., 182 str. 1 d., 214 str. 1 d., 215 str. 1 d. sankcijose numatytus tokios bausmės vidurkius, kurie atitinkamai yra 3 metai 1 mėnuo 15 dienų už apysunkius nusikaltimus ir 1 metai 7 mėnesiai 15 dienų už padarytą nesunkų nusikaltimą. Kolegijos nuomone, apeliantui paskirtos bausmės už atskiras nusikalstamas veikas ir galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams, nėra aiškiai per griežta, tuo labiau kad pastaroji yra paskirta ne tik už skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotus keturis nusikaltimus, bet ir už Šiaulių rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 28 d. nuosprendžiu inkriminuotus du nusikaltimus, numatytus BK 286 str. ir 290 str. Taigi, nėra pagrindo išvadai, kad apylinkės teismas, skirdamas T. D. bausmes, neatsižvelgė į baudžiamosios atsakomybės individualizavimui reikšmingas aplinkybes.

T. D., ginčydamas jam paskirtą bausmę, apeliuoja ir į tai, kad jis išlaiko vieną nepilnametį vaiką, nors tai patvirtinančių duomenų byloje nėra, o be to, teisiamajame posėdyje nuteistasis pripažino, kad yra išsituokęs ir išlaikymas vaikui nėra priteistas. Kita vertus, nėra pagrindo išvadai, jog apeliantas, pažeidinėdamas baudžiamuosius įstatymu (skundžiamu nuosprendžiu nuteistas jau 8 kartą), nedirbdamas, gali teikti reikalingą materialinį išlaikymą savo vaikui, tinkamai rūpintis jo sveikata, dvasiniu ir moraliniu ugdymu.

Taigi, apeliantas savo skunde, iš esmės, nenurodė naujų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgęs pirmosios instancijos teismas, ir dėl to, kas paminėta, nėra pagrindo švelninti jam paskirtų bausmių.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 3 p.,

nutaria:

nuteistojo T. D. apeliacinį skundą atmesti.

Pakeisti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 10 d. nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio ir procesą dėl civilinės ieškovės D. D. civilinio ieškinio nutraukti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.