- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-03-14
- Bylos Nr.
- 2K-197/2006
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Josifas Tomaševičius (pirm.), Alvydas Pikelis, Ona Aldona Budienė (pran.)
- Kaltinamasis
- R. M.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Josifo Tomaševičiaus, Alvydo Pikelio ir pranešėjos Onos Aldonos Budienės,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 15 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Šiaulių apygardos teismo 2005 m. kovo 31 d. nuosprendis ir priimtas naujas išteisinamasis nuosprendis: R. M. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą išteisintas, neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką.
Panaikintu Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 31 d. nuosprendžiu R. M. buvo nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą laisvės atėmimu septyneriems metams šešiems mėnesiams.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, išteisintojo R. M., prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. M. buvo kaltinamas ir apygardos teismo nuosprendžiu nuteistas už tai, kad 2003 m., laikotarpiu nuo lapkričio 16 iki 17 d., vakare, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, Akmenės raj. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, išgertuvių metu, virtuvėje, tarpusavio konflikto metu ranka suspausdamas savo motinai S. M. kairiojo peties sritį bei dešinįjį žąstą, padarė jai poodines kraujosruvas bei sudavė ranka smūgius į kairiąją akiduobę, kairįjį skruostą ir apatinio žandikaulio kairiojo kampo sritį, kurie sukėlė staigų galvos rotacinį (sukamąjį) judesį, dėl kurio, trūkus galvos smegenų dangalinėms kraujagyslėms ir kraujui išsiliejus po kietuoju galvos dangalu, įvyko galvos smegenų suspaudimas ir edema, nuo ko 2003 m. lapkričio 18 d. S. M. mirė, taip tyčia nužudė savo motiną S. M., gim. 1942 m.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos apeliacinis teismas R. M. išteisino motyvuodamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, o išvadas pagrindė abejonėmis ir spėjimais. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nors R. M. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, dėl smūgio sudavimo S. M. per dešinįjį petį patvirtina teismo medicinos specialisto išvados, tačiau šios išvados neįrodo, kad būtent R. M. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą. R. M. nuosekliai neigė sudavęs motinai į kairiąją akiduobę, kairįjį skruostą ir apatinio žandikaulio kairiąją pusę.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo išteisinamąjį nuosprendį ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo apkaltinamąjį nuosprendį. Kasatorius nurodo, kad išteisinamasis nuosprendis naikintinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir padarytų esminių baudžiamojo proceso normų pažeidimų, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai). Apeliacinė kolegija vienareikšmiškai pripažino S. M. sumušimo faktą, dėl ko įvyko jos mirtis, tačiau spręsdama nusikaltimo subjektyviosios pusės klausimą padarė prieštaringas ir prielaidomis pagrįstas išvadas, kas sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą. Išteisinamajame nuosprendyje nėra aiškiai nurodyta, kokių byloje nustatytų aplinkybių neatitinka apkaltinamajame nuosprendyje padarytos išvados. Apeliacinio teismo nuosprendyje nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje analizuojami objektyvūs R. M. kaltės įrodymai – teismo medicinos specialistų išvados ir parodymai teisme – abejonių nekelia, tačiau juose neva nėra jokių duomenų apie sužalojimus S. M. padariusį asmenį. Kitoje nuosprendžio dalyje priešingai konstatuojama, kad R. M. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu apie tai, kad jis pats sudavė smūgį S. M. per dešinįjį petį, buvo teisingi, nes tai patvirtina kita rašytinė medžiaga. Galiausiai kolegija konstatavo, kad R. M. padaryti sužalojimai motinai, t. y. kairio peties poodinė kraujosruva bei dešiniojo žasto poodinė kraujosruva kvalifikuojami pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, tačiau procesas šioje dalyje negalimas nesant byloje nukentėjusiojo asmens ar jo teisėto atstovo skundo ar prokuroro pareiškimo. Kasatorius pažymi, kad iš tokių teiginių visiškai neaišku, kuriais S. M. paaiškinimais ar jų dalimi kolegija vadovavosi. Apeliacinės instancijos teismas ne tik neteisingai aiškino BPK 407 ir 409 straipsnių prasmę, nes byloje procesas pradėtas prokuroro pavedimu, bet ir esant pagrindui veiką perkvalifikuoti iš BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto į BK 140 straipsnio 1 dalį veikos neperkvalifikavo, taip padarydamas įstatymo taikymo klaidą. Tokių nenuoseklių ir prieštaringų teiginių pagrindu kolegija padarė prielaidą, nepagrįstą jokiais bylos duomenimis, jog nukentėjusiajai mirtinus sužalojimus galėjo padaryti kitas asmuo arba šiuos sužalojimus ji galėjo gauti kitu nei teismo nustatytu laiku ir kitoje vietoje. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad ginčijamajame nuosprendyje liko neįvardyta ir neįvertinta aplinkybė, kurią patvirtino ir pats R. M., jog iki sužalojimų ir po tokių sužalojimų padarymo nukentėjusiajai niekas į S. M. namus nebuvo atėjęs bei pati nukentėjusioji iš namų išėjusi nebuvo. Kasatorius pažymi, kad baudžiamojo proceso normos draudžia grįsti nuosprendį vienas kitam prieštaringais arba prielaidomis paremtais teiginiais. Šio reikalavimo apeliacinės instancijos teismas nesilaikė, todėl iš esmės pažeidė BPK 305 straipsnį ir 369 straipsnio 3 dalį.
Kasatorius taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 331 straipsnio 2 dalį, nes priimdamas išteisinamąjį nuosprendį nepaneigė visų svarbiausių pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje nurodytų motyvų, nulėmusių kaltinamojo nuteisimą, bei visų kaltės įrodymų, kuriais vadovavosi pirmosios instancijos teismas. Padarydamas klaidingą prielaidą apie galimą kitų asmenų dalyvavimą nužudant S. M., nuosprendį pagrįsdamas prieštaringais teiginiais ir nepaneigdamas pirmosios instancijos teismo motyvų dėl R. M. kaltės įrodytumo Apeliacinis teismas iš esmės pažeidė procesines normas bei be pagrindo konstatavo, kad R. M. nepadarė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Manydamas esant kaltininko veiksmuose švelnesnio nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymių apeliacinės instancijos teismas jo veiksmų juridiškai neįvertino, todėl pažeidė ir BK 2 straipsnio reikalavimą nubausti kaltininką.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio teismo išvada, jog Šiaulių apygardos teismo apkaltinamasis nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis, nes jame išdėstyti įrodymai nepatvirtina R. M. kaltės padarius BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą nusikaltimą, yra teisinga.
Dėl BPK 331 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo
Kasatorius neteisus teigdamas, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 331 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nuostatos, pagal kurią apeliacinės instancijos teismas, priimdamas kitos rūšies nei buvo priėmęs pirmosios instancijos teismas, nuosprendį, privalo paneigti visus pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytus motyvus, nulėmusius kaltinamojo nuteisimą ir paneigti visus apkaltinamajame nuosprendyje aptartus kaltės įrodymus (tiek tiesioginius, tiek ir netiesioginius).
Apygardos teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje pažodžiui perrašęs R. M. pareikštą kaltinimą, nustatytas faktines bylos aplinkybes apie tai, kad R. M. konflikto su savo motina metu ranka suspaudė jos kairiojo peties sritį bei dešinįjį žastą, padarė jai poodines kraujosruvas, sudavė ranka smūgius į kairiąją akiduobę, kairįjį skruostą ir apatinio žandikaulio kairiojo kampo sritį, pagrindė liudytojų parodymais, teismo medicinos ekspertizės aktų išvadomis, R. M. parodymų patikrinimo vietoje protokolu. Tačiau, priešingai nei išdėstyta apkaltinamajame nuosprendyje, liudytojai – išteisintojo ir nukentėjusiosios S. M. kaimynai – R. V., R. J., A. S. bei R. M. sesuo J. K. nedavė parodymų apie tai, kad jie matė ar jiems yra žinoma, jog R. M. sudavė S. M. į veidą. Priešingai, jie patvirtino, jog jiems nėra žinoma, kad R. M. muštų savo motiną. Vienintelė liudytoja R. V. ikiteisminio tyrimo metu davusi parodymus, jog R. M. buvo ją sumušęs, teisiamojo posėdžio metu šiuos savo parodymus paneigė, teigdama, kad šios aplinkybės užrašytos neteisingai. Priešingai, nei nurodo kasatorius, liudytojos O. G. parodymai pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nėra išdėstyti ir jos parodymais teismas nesirėmė, nors ir ji nėra davusi parodymų, kad R. M. mušdavo savo motiną (b. l. 56). Kadangi byloje apklaustų minėtų liudytojų parodymai nėra kaltinantys R. M., todėl apeliacinės instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, neprivalėjo atmesti ar kitaip vertinti šių liudytojų parodymų.
Nepagrįstas ir kasatoriaus skundo argumentas, jog iš išteisinamojo nuosprendžio turinio yra neaišku, kuriais R. M. parodymais teismas rėmėsi. Apeliacinės instancijos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, vadovavosi R. M. parodymais, duotais 2004 m. kovo 15 d. parodymų patikrinimo vietoje metu, R. M. aiškinant, kad jis dešine ranka trenkė S. M. per dešinįjį petį ir nuo smūgio S. M. nugriuvo iš lovos ant grindų, taip pat ir kitais jo pirminiais parodymais: 2003 m. lapkričio 20 d. apklausa, paaiškinimu, duotu 2003 m. lapkričio 21 d. apylinkės teisme skiriant jam kardomąją priemonę. Tačiau, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, kuris pagal byloje esančius duomenis apie tai, kad R. M. sudavė motinai per petį, padarė išvadą, kad jis sudavė jai ir į veidą, apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad R. M. niekada nepripažino sudavęs motinai į veido sritį ar galvą.
Teismo medicinos specialistų išvadose Nr. 220 ir Nr. M22/03(13) bei teismo medicinos ekspertizės akto Nr. EKM 70-04(01) išvadose nustatytas mirtino sužalojimo padarymo mechanizmas, tikėtinas jo padarymo laikas (visos poodinės kraujosruvos kairiosios akiduobės srityje, kairiajame skruoste ir apatinio žandikaulio kairiojo kampo srityje galėjo būti padarytos ne mažiau kaip prieš dvi paras iki mirties, S. M. kūne nėra sužalojimų, kurie būtų padaryti jos mirties dieną), t. y. sužalojimas galėjo būti padarytas 2003 m. lapkričio 16-17 d. laikotarpiu. Tačiau, kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, jose nėra jokių duomenų apie sužalojimus S. M. padariusį subjektą.
Priešingai nei teigia kasatorius, išteisinamajame nuosprendyje išdėstytose išvadose nėra esminių prieštaravimų. Nors nuosprendyje ir nurodyta, kad „Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje analizuojami objektyvūs R. M. kaltės įrodymai – teismo medicinos specialistų išvados ir parodymai teisme abejonių savo pagrįstumu nekelia, tačiau juose nėra jokių duomenų apie sužalojimus S. M. padariusį subjektą“, bet iš tokio konstatavimo akivaizdu, kad teismas turėjo mintyje, jog teismo medicinos specialistų išvados yra objektyvūs bylos įrodymai, o ne R. M. kaltės įrodymai.
Apeliacinės instancijos teismas laikėsi BPK 331 straipsnio 2 dalies normos priimdamas išteisinamąjį nuosprendį ir šio teismo išvada apie tai, kad nėra nustatytas priežastinis ryšys tarp suduoto R. M. smūgio S. M. į kairįjį petį ir jos mirties, įvykusios nuo sužalojimų, padarytų jos veide, dėl kurių trūko galvos smegenų kraujagyslės, yra pagrįsta ir teisinga.
Nepagrįstas ir kasacinio skundo argumentas apie tai, kad apeliacinės instancijos teismas, manydamas esant kaltininko veiksmuose švelnesnio nei inkriminuota, nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje požymių, tokių veiksmų juridiškai neįvertino ir todėl pažeidė BK 2 straipsnio reikalavimą nubausti kaltininką.
Išteisinamajame nuosprendyje teisėjų kolegija pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad R. M. jo motinai S. M. padarytas sužalojimas – kairiojo peties srities poodinės kraujosruvos galėtų būti kvalifikuotas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, tačiau teisingai konstatavo, kad baudžiamasis procesas šioje dalyje negalimas, nes byloje nėra priimtas prokuroro nutarimas ar teismo nutartis pripažinti asmenį nukentėjusiuoju (BPK 28 straipsnis), kuris turėtų teises, numatytas BPK 417 straipsnyje. Prokuroras taip pat nepateikė prašymo R. M. veiką kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.
Aptartos aplinkybės patvirtina, kad tenkinti kasatoriaus reikalavimų dėl kasaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą atmesti.