Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. Š., I. Š. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai VĮ Turto bankas, dėl sandorio pripažinimo galiojančiu.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Perkamas būstas atitiko Butų privatizavimo įstatyme nurodytas sąlygas, jis buvo privatizavimo objektu, o ieškovai turėjo teisę namo dalį privatizuoti, nes jame gyveno teisėtai nuomos pagrindu, atliko visus veiksmus, būtinus turtui privatizuoti bei įvykdė vieną iš esminių buto privatizavimo sutarties sudarymo sąlygų, t. y. sumokėjo visą turto kainą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintų Valstybinio ir visuomeninių butų fondo privatizavimo taisyklių 19 punkte buvo nurodyta, kad miestų, rajonų valdybos, įmonės, įstaigos, organizacijos, suderinusios su valstybinėmis notarinėmis kontoromis (apylinkėse – su viršaičiais) ir inventorizavimo biurais, potvarkiu (įsakymu) nustato visų reikalingų pirkimo–pardavimo sutartims įforminti dokumentų parengimo tvarką. Privatizavimo sutarties sudarymo iniciatyva priklausė ne pirkėjui, o pardavėjui. Ieškovams kreipusis į (duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmonę ir jai įkainojus turtą, o ieškovams sumokėjus nurodytą turto kainą, ieškovams neturėtų atitekti rizika dėl administracinių subjektų neveikimo. Įvertinus (duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmonės priimtus sprendimus ir ieškovams atlikus Butų privatizavimo įstatyme nustatytus veiksmus butui privatizuoti, ieškovai ne tik įgijo, bet ir įgyvendino teisę privatizuoti butą, todėl prašė buto pirkimo-pardavimo (privatizavimo) sutartį pripažinti galiojančia galiojusio CK 58 str. 5 d. pagrindu (atitinkamai galiojančio CK 1.93 straipsnio 4 dalis).

Kadangi privatizavimo procesas Lietuvos Respublikoje buvo vykdomas pirmą kartą, ieškovai niekada anksčiau nebuvo susidūrę nei su privatizavimo procesu, nei su jį reglamentuojančiais norminiais aktais, kurie nurodytu laikotarpiu buvo dažnai keičiami, ieškovai, kiek tai priklausė nuo jų, atliko visus būtinus veiksmus buto privatizavimo sutarčiai sudaryti, sąžiningai gyvenamąsias patalpas valdė, naudojo ir išlaikė, laikė, kad yra teisėti turto savininkai, sąžiningai klysdami dėl savo atliktų veiksmų teisinių pasekmių (nuosavybės teisių įgijimo). Dėl šių priežasčių praleido ieškinio senaties terminą, todėl prašė jį atnaujinti (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).

Teismo posėdžio metu atstovė ieškinį palaikė ir prašė tenkinti. Papildomai paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmonė iš juridinių asmenų registro išregistruota 1993 m. gruodžio 9 d.

Nagrinėjamu atveju ieškovai ieškinyje nepateikė jokių duomenų ir įrodymų, kad nuo 1993 m. (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovė būtų vengusi ar atsisakiusi sudaryti notarinę ginčo turto pirkimo pardavimo sutartį. Ieškovai nepateikė jokių įrodymų, kad nuo 1993 m, raštu ar žodžiu būtų pareikalavę pardavėjo sudaryti ginčo turto pirkimo - pardavimo sutartį notarine tvarka ir taip įgyti nuosavybės teisę į turtą. Tokiu būdu, nėra jokio pagrindo išvadai, kad ginčo turto pardavėjas vengė notariškai patvirtinti ginčo turto pirkimo-pardavimo sutartį. Atsižvelgiant į tai, ieškinio reikalavimas pripažinti, kad ieškovai 1993 metų pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu nuosavybės teise įgijo (privatizavo) 51/100 gyvenamojo namo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėto indeksu lA2p, viralinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą indeksu 5Ilp, ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą indeksu 61 lp, daržinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą indeksu 711 m, esančius adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Plungės r., turėtų būti teismo atmestas, nes ieškovai neįrodė tam reikalingos būtinos sąlygos. Ieškovų nurodomos aplinkybės, kad jie yra pilnai atsiskaitę už ginčo turtą ir sandoris yra įvykdytas nagrinėjamoje byloje esminės reikšmės neturi, nes nenustačius, jog viena iš sutarties šalių (šiuo atveju pardavėjas) vengė įforminti sutartį notariškai, tokia sutartis negali būti pripažinta galiojančia vien tik dėl jos įvykdymo.

Be to, nagrinėjamoje byloje svarbi aplinkybė yra ir ta, kad ginčo turto pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo įregistruota, kaip to reikalavo sutarties sudarymo metu galioję teisės aktai. Pagal 1964 m. Civilinio kodekso 255 straipsnio 1 dalį nekilnojamojo turto pirkimo- pardavimo sutartis turėjo būti notariškai patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje. Vadovaujantis 1964 m. Civilinio kodekso 255 straipsnio 2 dalimi, sutarties neįregistravimas darė ją negaliojančią. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 str. 3 dalyje buvo nustatyta, jeigu pagal sandorio sudarymo momentu galiojusį įstatymą sandoriui buvo nustatyta privaloma teisinė registracija, bet jis per įstatymo nustatytą terminą nebuvo įregistruotas, tai toks sandoris negalioja, išskyrus atvejus, kai dėl svarbių priežasčių praleistą įregistravimo terminą atnaujina teismas. Šiuo atveju ieškovai per įstatymo nustatytą trijų mėnesių terminą nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties neįregistravo, todėl yra pagrindas konstatuoti, kad ieškovų prašoma patvirtinti pirkimo-pardavimo sutartis yra negaliojanti. Atmetus ieškinio reikalavimą pripažinti, kad ieškovai 1993 metų pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu nuosavybės teise įgijo (privatizavo) 51/100 gyvenamojo namo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėto indeksu lA2p, viralinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą indeksu 511 p, ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą indeksu 6Ilp, daržinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą indeksu 7Ilm, esančius adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Plungės r., atitinkamai ieškovų prašymas dėl termino atnaujinimo taip pat atmestinas, todėl atsakovas dėl šio reikalavimo plačiau nepasisakė.

Kaip nepagrįstą prašė atmesti ieškovų reikalavimą priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog bendrieji įstatyminiai civilinių teisinių santykių principai: protingumo, sąžiningumo (CK 1.5 str.) ir kiti sukuria civilinių teisinių santykių dalyviams pareigą įgyjant ir įgyvendinant civilines teises ir pareigas elgtis pakankamai apdairiai, rūpestingai, t. y. patiems rūpintis savo teisių ir interesų apsauga, kad būtų išvengta nepageidaujamų neigiamų pasekmių, ir kad nepasunkėtų teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas. Tokioje situacijoje, dėl kurios susidarymo nėra valstybės kaltės, reikalavimas išieškoti iš valstybės bylinėjimosi išlaidas yra atmestinas (CPK 93 straipsnio 4 dalis). Byla buvo inicijuota dėl to, kad ieškovai, elgdamasi neapdairiai ir nerūpestingai, neatliko veiksmų, būtinų sutartį patvirtinti notarine forma.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškinys tenkintinas.

Dėl sąlygų buto (namo dalies) privatizavimo sutarčiai sudaryti tinkamo įvykdymo

Nagrinėjamoje byloje rašytiniais įrodymais ir ieškovų atstovės paaiškinimais nustatyta, kad ieškovų šeima ginčo bute, es. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Plungės r., apsigyveno 1985 m., ieškovų šeimai pradėjus dirbti tuometiniame (duomenys neskelbtini) kolūkyje. Ieškovų teisę į butą patvirtina (duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmonės 1992 m. liepos 20 d. vadovo įsakymas, kuriuo, tenkinant ieškovo A. Š. prašymą leisti nusipirkti gyvenamo namo dalį, leista ieškovui A. Š. parduoti gyvenamo namo, es. Plungės r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., antrą aukštą (butą Nr. 2).

Nagrinėjamos bylos dalyką sudaro ieškinio reikalavimas pripažinti gyvenamojo namo dalies pirkimo–pardavimo sutartį jau sudaryta ir galiojančia bei taip konstatuoti ieškovų nuosavybės teisę į ginčo patalpas. Byloje ieškovai įrodinėja, kad 1993 metais buvo išreikšta šalių suderinta valia dėl gyvenamojo namo dalies pardavimo ieškovams nuosavybės teise. Ieškovai nurodo, kad yra atlikę visus Butų privatizavimo įstatyme nustatytus veiksmus būstui privatizuoti, tokiu būdu ne tik įgijo, bet ir įgyvendino teisę privatizuoti butą (gyvenamojo namo dalį), todėl yra pagrindas buto (dalies gyvenamojo namo) pirkimo-pardavimo (privatizavimo) sutartį pripažinti galiojančia galiojusio CK 58 straipsnio 5 dalies pagrindu (atitinkamai galiojančio CK 1.93 straipsnio 4 dalis).

1964 m. CK 58 straipsnio 5 dalis numatė, kad tais atvejais, kai viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia sandorį notariškai įforminti, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu (iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta ir šiuo metu galiojančioje CK 1.93 straipsnio 4 dalyje). Sprendžiant dėl minėtoje įstatymo normoje įtvirtintos ieškovų teisės reikalauti pripažinti sandorį galiojančiu, reikšmingomis aplinkybėmis pripažintina tai, ar šalys atliko veiksmus, kuriais buvo siekiama sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ar pareigas, taip pat tai, ar toks sandoris neprieštaravo tuo metu galiojusioms imperatyviosioms teisės normoms. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad tuo atveju, jeigu šalių veiksmai atitinka sandorio šalių suderintą valią dėl teisių ir pareigų atsiradimo, pasikeitimo ir panaikinimo (šioje byloje – dėl gyvenamojo namo dalies pardavimo ieškovų privatinėn nuosavybėn) ir tie veiksmai neprieštaravo imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, sandoris pripažintinas sudarytu ir galiojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-04-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑60/2007).

Byloje yra duomenys, kad ieškovas A. Š. 1991 m. gruodžio 24 d. kreipėsi į tuometinę (duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmonę, prašydamas leisti nusipirkti gyvenamo namo, esančio (duomenys neskelbtini) k., Plungės r., dalį (antrą aukštą). Toks ieškovo prašymas buvo tenkintas, (duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmonės vadovas 1992 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. 80 leido ieškovui parduoti A. Š. gyvenamo namo, es. Plungės r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., antrą aukštą (butą Nr. 2).

Ieškovo prašymas leisti nusipirkti butą pateiktas tuo metu, kai galiojo Butų privatizavimo įstatymas. Kiti byloje esantys dokumentai – buto įkainojimo aktas, ieškovų susitarimas dėl perkamo namo dalies savininko įforminimo leidžia daryti išvadą, kad buto pirkimo-pardavimo procedūra buvo pradėta pagal Butų privatizavimo įstatymą.

Pagal suformuotą teismų praktiką, sprendžiant dėl to, ar ieškovai turėjo teisę privatizuoti gyvenamąją patalpą pagal Butų privatizavimo įstatymą, pirmiausia reikia nustatyti visas Butų privatizavimo įstatyme įtvirtintas būtinas tokio privatizavimo sąlygas: pirma, kad atitinkama gyvenamoji patalpa gali būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai); antra, kad asmuo yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); trečia, kad asmuo išreiškė savo valią pasinaudoti šia teise, atlikdamas per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti ir tuo pagrindu susiklostė ieškovo ir atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) subjektų, santykiai dėl buto privatizavimo (Butų privatizavimo įstatymo 1, 5, 10, 11, kiti straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002; 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548/2009; 2012 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2012; kt.).

Nagrinėjamos bylos atveju nėra ginčo dėl to, kad ginčo gyvenamoji patalpa galėjo būti privatizavimo objektas, kad ieškovai turėjo teisę privatizuoti butą (apsigyveno teisėtai nuomos sutarties pagrindu). Butų privatizavimo įstatyme buvo įtvirtinta Lietuvos gyventojų teisę įsigyti privačion nuosavybėn jų nuomojamas valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamuosius namus, butus daugiabučiuose ir bendrabučiuose. Šiame Įstatyme ir jį detalizuojančiuose teisės aktuose buvo nustatyta gyvenamųjų patalpų privatizavimo (pirkimo-pardavimo) sąlygos ir tvarka. Galiojusio Butų įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje buvo numatyta, kad pagal šį įstatymą pirkti gyvenamąjį namą, butą turi teisę asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo gyvenamojo namo, buto nuomininkai ar jų šeimų nariai, arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovai įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo gyvenamo namo dalies nuomininkai, byloje rašytiniais įrodymais ir ieškovų paaiškinimais nustatyta, kad ieškovų šeima ginčo bute, es. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Plungės r., apsigyveno 1985 m. ieškovų šeimai pradėjus dirbti buvusiame (duomenys neskelbtini) kolūkyje. Ieškovų aiškinimą, jog ginčo patalpose apsigyveno iki 1989 m., patvirtina duomenys apie ieškovų deklaruotą gyvenamą vietą. Pagal (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2018 m. rugsėjo 27 d. pažymas ieškovas gyvenamą vietą (duomenys neskelbtini) kaime deklaravo 1988 m. sausio 6 d., ieškovė – 1989 m. sausio 6 d. Šie duomenys taip pat įrodo, kad ieškovai iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje. Ieškovų teisę į butą netiesiogiai patvirtina (duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmonės 1992 m. liepos 20 d. vadovo įsakymas, kuriuo, tenkinant ieškovo A. Š. prašymą leisti nusipirkti gyvenamo namo dalį, leista ieškovui A. Š. parduoti gyvenamo namo, es. Plungės r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., antrą aukštą (butą Nr. 2).

Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnyje buvo nustatyti reikalavimai ne tik asmenims, siekiantiems privatizuoti gyvenamąsias patalpas, tačiau ir patalpas parduodantiems subjektams, t. y. pagal šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalį įmonės, įstaigos, organizacijos galėjo parduoti jų balanse esančius gyvenamuosius namus, butus. Taigi tam, kad (duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmonė galėtų sudaryti buto (namo) pirkimo-pardavimo (privatizavimo) sutartį, ji turėjo turėti nuosavybės teisę į parduodamą objektą. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad 51/100 pastato, viralinė, ūkinis bei daržinė, t. y. pastatai, kuriuos pageidavo privatizuoti ieškovas, nuosavybės teise priklauso (duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmonei, todėl (duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmonė buvo tinkamas subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą.

Ieškovų pateikti dokumentai: 1992 m. gruodžio 24 d. pareiškimas (duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmonei dėl gyvenamosios patalpos nusipirkimo, 1992 m. gruodžio 25 d. susitarimas dėl privatizuojamos namo dalies savininko įforminimo, gyvenamojo namo dalies įkainavimo aktas, kuriuo patvirtinta perkamo būsto kaina ir jos mokėjimo tvarka, 1993 m. kovo 30 d. mokėjimo pranešimas, kuriuo siūloma ieškovui prieš pasirašant buto pirkimo-pardavimo sutartį sumokėti valstybinį mokestį ir pinigus už perkamą butą, įrodo, kad ieškovai pasinaudojo teise privatizuoti butą, atlikdami šiai teisei įgyti būtinus veiksmus, kurių pagrindu susiklostė ieškovų ir tuometinio gyvenamųjų patalpų valdytojo ((duomenys neskelbtini) ŽŪĮ) santykiai dėl ginčijamo buto privatizavimo (Butų privatizavimo įstatymo 1, 5, 10, 11 ir kt. straipsniai). Taigi, nustatytos visos Butų privatizavimo įstatymo numatytos buto privatizavimo sąlygos.

Ieškovai prašo pripažinti gyvenamojo namo dalies pirkimo–pardavimo sutartį jau sudaryta ir galiojančia.

Ieškovų pateikė dokumentus, patvirtinančius, jog jie buto įkainavimo akte ir mokėjimo pranešime nustatytą buto kainą 41 478 rub. grynaisiais ir 5060 investiciniais čekiais sumokėjo , t. y. 1993 m. balandžio 3 d. ieškovas A. Š. sumokėjo 137 rub. Valstybinei mokesčių inspekcijai ir 41 341 (duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmonei, 1992 m. rugsėjo 28 d. iš ieškovės I. Š. investicinės sąskaitos nebalansinės dalies nurašė likusią sumą – 5 060 investiciniais čekiais. Šie dokumentai patvirtina, kad ieškovai, kaip privatizuojamo buto nuomininkai, įvykdė ir vieną iš esminių buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) sutarties sudarymo sąlygų, t. y. sumokėjo už perkamą butą.

Byloje pateiktas gyvenamojo namo dalies su priklausiniais įkainojimo aktas, pirkimo-pardavimo sutarties projektas, (duomenys neskelbtini) ŽŪĮ išduotas įgaliojimas, kuriuo (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės darbuotoja buvo įgaliota tarpininkauti parduodant gyvenamojo namo dalį ieškovui A. Š. patvirtina (duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmonės ketinimą parduoti gyvenamojo namo dalį ieškovams. (duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmonė, nurodydama sumokėti kainą ir priimdama mokėjimą, patvirtino ir įgyvendino valią dėl privatizavimo sandorio sudarymo. Nenustatyta pagrindo konstatuoti, kad gyvenamojo namo dalies (buto Nr. 2 pagal inventorinės bylos pastatų vidaus plotų eksplikaciją) su priklausiniais pirkimo-pardavimo sutarties sudarymas prieštarautų imperatyviosioms įstatymo normoms.

Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovai tinkamai išreiškė savo valią pirkti jiems skirtą ir jų naudojamą gyvenamą patalpą bei teisės aktų nustatyta tvarka sumokėjo už perkamą butą nustatyto dydžio kainą, taip įgyvendindami savo teisę įgyti butą privačion nuosavybėn. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog ieškovai Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu atliko visus įstatyme nustatytus veiksmus butui privatizuoti, t. y. įvykdė visas sąlygas buto pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti, tačiau ieškovams įvykdžius esminę sutarties sąlygą – sumokėti daikto kainą, (duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmonė notarinės rašytinės pirkimo-pardavimo sutarties nesudarė. Buto pirkimo–pardavimo sutartis notarine tvarka nebuvo sudaryta, tačiau šis veiksmas yra ne vienašalis, bet dvišalis, t. y. jo atlikimas priklauso ne tik nuo pirkėjo, bet ir nuo pardavėjo valios. Privatizavimo procese ne ieškovams, bet (duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmonei teko pareiga parengti buto pirkimo-pardavimo sutarties projektą ir, ieškovams sumokėjus buto kainą, imtis veiksmų, kad būtų sudaryta buto pirkimo-pardavimo sutartis. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintų Valstybinio ir visuomeninių butų fondo privatizavimo taisyklių 19 punkte buvo nurodyta, kad miestų, rajonų valdybos, įmonės, įstaigos, organizacijos, suderinusios su valstybinėmis notarinėmis kontoromis (apylinkėse – su viršaičiais) ir inventorizavimo biurais, potvarkiu (įsakymu) nustato visų reikalingų pirkimo–pardavimo sutartims įforminti dokumentų parengimo tvarką. Taigi privatizavimo sutarties sudarymo iniciatyva priklausė ne pirkėjui, o pardavėjui. Teismas sutinka su ieškovų argumentais, kad ieškovui kreipusis į privatizavimo tarnybą, (duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmonės privatizavimo komisijai įkainojus butą ir sumokėjus nurodytą buto kainą, ieškovams neturėtų atitekti rizika dėl administracinių subjektų neveikimo. Tuo tarpu byloje nenustatyta jokių aktyvių (duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmonės ar jos įgaliotų asmenų veiksmų pirkimo–pardavimo sutarčiai įforminti įstatymo nustatyta tvarka. (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovė 1993 m. likviduota ir iš juridinių asmenų registro išregistruota. Byloje nepateikta objektyvių duomenų, kad po to, kai ieškovai sumokėjo už perkamą butą nustatyto dydžio kainą, buto pirkimo-pardavimo sutartis su ieškovu nesudaryta dėl to, kad nebuvo visų būtinų sąlygų tokiai sutarčiai sudaryti. Esant šioms aplinkybėms yra pagrindas pripažinti, kad buto pirkimo-pardavimo procedūra nebuvo užbaigta dėl (duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmonės (jos darbuotojų) veiksmų, nes gavus įmoką už perkamą butą, žemės ūkio įmonė buvo likviduota, nevykdžius šalių suderinto susitarimo dėl buto pirkimo-pardavimo.

Tokios aplinkybės atitinka CK 1.93 straipsnio 4 dalį, leidžiančią teismui pripažinti sandorį galiojančiu, kai viena iš šalių vengia jį įforminti notarine tvarka.

Ieškovų teisė į ginčo gyvenamąją patalpą buvo garantuota kompetentingų institucijų sprendimais, ieškovai turėjo teisėtus lūkesčius pasinaudoti specialaus gyvenamųjų patalpų privatizavimą reglamentavusio Butų privatizavimo įstatymo suteikta teise Lietuvos gyventojams, nuomojantiems iš valstybės (įmonių, įstaigų, organizacijų) gyvenamąsias patalpas įsigyti vieną gyvenamąją patalpą privačion nuosavybėn lengvatine tvarka, todėl ieškinys tenkintinas ir pripažintina, jog ieškovai pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu nuosavybės teise įgijo (privatizavo) ginčo patalpas, 51/100 gyvenamojo namo, viralinę, ūkinį pastatą, daržinę, esančius (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Plungės r.

Atsakovė atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškovai per įstatymo nustatytą trijų mėnesių terminą nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties neįregistravo, todėl yra pagrindas konstatuoti, kad ieškovų prašoma patvirtinti pirkimo-pardavimo sutartis yra negaliojanti. Šie atsakovės argumentai nėra reikšmingi, sprendžiant šį šalių ginčą. Gyvenamųjų patalpų pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, todėl galiojusio CK 255 straipsnio 2 dalies nuostatos, numatančios, jog nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis turėjo būti įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje, negalėjo būti realizuotos.

Dėl ieškinio senaties

Ieškovai prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą, kadangi su privatizavimo procesu nebuvo susidūrę ir manė, jog, sumokėjus nustatytą kainą už perkamą gyvenamo dalį, jokie kiti veiksmai nebėra būtini ir save laikė teisėtais turto savininkais.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmonė likviduota 1993 m. gruodžio 9 d., ieškovams ieškinio senaties terminas skaičiuotinas būtent nuo šios datos, nes žemės ūkio įmonės likvidavimas buvo viešas procesas, todėl ieškovai turėjo suprasti, jog neegzistuojant (duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmonei nebegalės privatizuoti gyvenamosios patalpos.

Teismas pritaria ieškovų argumentams, jog gyvenamųjų patalpų privatizavimas buvo ne vienkartinis aktas, bet tam tikras procesas, apimantis prašymo pateikimą, privatizuotino turto įkainojimą, pirkėjo supažindinimą su įkainojimu ir mokestinio pranešimo įteikimą, nustatytos sumos už perkamą butą sumokėjimą, buto inventorinės bylos ir pirkimo–pardavimo sutarties parengimą bei šios sutarties sudarymą, ir dėl to užtrunkantis tam tikrą laiko tarpą, dėl ko susiklostė sudėtingi ir specifiniai teisiniai santykiai, su kuriais anksčiau ieškovai nebuvo susidūrę. Asmenų, pageidaujančių privatizuoti gyvenamąsias patalpas, veiksmai priklausė nuo privatizavimą vykdančių institucijų atliekamų veiksmų (pavyzdžiui, kol neatliktas turto įkainojimas, neturėjo galimybės už jį atsiskaityti) ir todėl jie negalėjo daryti tiesioginės įtakos privatizavimo proceso eigai; teisės aktais nebuvo nustatyti terminai, per kuriuos turi būti atliekami atskiri privatizavimo proceso veiksmai ar sudaryta buto pirkimo–pardavimo sutartis.

Teismų praktikoje ne kartą nurodyta, kad nustačius, jog nuomojamas butas galėjo būti privatizavimo objektu, asmeniui negalėjus tinkamai įgyvendinti teisės lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti gyvenamosios patalpos, pripažįstama, kad tokia teisė turi būti ginama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2010).

Ieškovų veiksmų pobūdis (atliko visus būtinus veiksmus buto privatizavimo sutarčiai sudaryti, ieškovai sąžiningai gyvenamąsias patalpas valdė, naudojo ir išlaikė, supratę, jog ginčo patalpos neįregistruotos kaip jų nuosavybė, aktyviai gynė savo teises (kreipėsi į VĮ Registrų centrą), leidžia daryti išvadą, kad ieškovai sąžiningai klydo dėl savo atliktų veiksmų teisinių pasekmių (nuosavybės teisių įgijimo). Įvertinus šias aplinkybes, teisinių santykių specifiškumą, konstatuotina, kad ieškinio senaties terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškovai prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Byloje nustatyta, kad pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl (duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmonės (jos darbuotojų) veiksmų. (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovė likviduota, pasibaigus juridiniam asmeniui, teisės ir pareigos neperėjo kitiems juridiniams asmenims, todėl teismas sutinka su atsakovės atstovų pozicija, kad situacijoje, kai nėra valstybės pareigūnų kaltės, bylinėjimosi išlaidos iš atsakovės neturėtų būti priteisiamos. Byla buvo inicijuota iš dalies ir dėl to, kad ieškovai, nebūdami pakankamai apdairūs ir rūpestingi, elgdamasi pasyviai, neinicijavo sutarties patvirtinimo notarine forma, todėl reikalavimas atlyginti bylinėjimosi išlaidas netenkintinas (CPK 93 straipsnio 4 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268, 270 straipsniais, teismas,

nusprendžia:

ieškinį tenkinti.

Atnaujinti ieškinio senaties terminą ir pripažinti, jog A. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir I. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1993 m. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu nuosavybės teise įgijo (privatizavo) gyvenamąsias patalpas - 51/100 gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), viralinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), daržinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą indeksu 7I1m, esančius (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Plungės r. sav.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Plungės apylinkės teismo Plungės rūmus.