Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-1809/2013

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-11-08
Bylos Nr.: 2A-1809/2013
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Danguolė Martinavičienė, Alė Bukavinienė, Donatas Šernas
Ieškovas: Vokietijos Federacinės Respublikos, atstovaujamos Vokietijos Federacinės Respublikos ambasados, Prūsijos Kultūros vertybių fondo
Atsakovas: Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos
Trečiasis asmuo: Lietuvos dailės muziejus, A. V. K.

Kategorijos

30.12.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-1809/2013Procesinio sprendimo kategorija 30.12.1. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. lapkričio 8 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Danguolės Martinavičienės ir Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei,dalyvaujant ieškovų atstovui advokatui P. R.,atsakovo atstovei B. K.,trečiojo asmens atstovui advokatui L. B.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vokietijos Federacinės Respublikos, atstovaujamos Vokietijos Federacinės Respublikos ambasados, ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 15 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-172-450/2013 pagal ieškovų Vokietijos Federacinės Respublikos, atstovaujamos Vokietijos Federacinės Respublikos ambasados, ir Prūsijos Kultūros vertybių fondo ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, dėl kultūros vertybių grąžinimo. Tretieji asmenys: Lietuvos dailės muziejus ir A. V. K..

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovai Vokietijos Federacijos Respublika, atstovaujama Vokietijos Federacijos Respublikos Ambasados, ir Prūsijos Kultūros Vertybių Fondas kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydami: 1) grąžinti ieškovui Vokietijos Federacinei Respublikai Antonio Campi paveikslą „Trys Marijos prie Kristaus kapo“; 2) grąžinti ieškovui Prūsijos Kultūros Vertybių Fondui Adolf Menzel paveikslą „Pelenų dienos rytas“; 3) priteisti iš atsakovo ieškovams išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.

Nurodė, kad Vokietijos Federacinės Respublikos Ambasada Lietuvos Respublikoje pateikė Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai 2005 m. gruodžio mėn. 13 d. verbalinę notą dėl ieškinyje nurodytų kultūrinių vertybių sugrąžinimo. 2006 m. sausio mėn. 26 d. buvo gautas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos atsakymas, nurodantis kreiptis į Lietuvos Respublikos kultūros ministeriją, kuri turėtų kreiptis su ieškiniu į Lietuvos Respublikos teismą. Vokietijos Federacinės Respublikos Užsienio reikalų tarnybos Kultūros ir švietimo skyrius 2006 m. birželio 20 d. raštu Nr. 600-8-630.03 LTU pateikė prašymą grąžinti Antonio Campi paveikslą „Trys Marijos prie Kristaus kapo“ ir Adolf Menzel paveikslą „Pelenų dienos rytas“. Nurodyti paveikslai Antrojo pasaulinio karo metu buvo perkelti iš nuolatinių buvimo vietų į saugyklas, kurios pateko į Raudonosios armijos užėmimo zoną. Raudonajai armijai pasitraukus, paveikslai iš saugyklų dingo. Šiuo metu paveikslai yra Lietuvos dailės muziejuje, Vilniuje.

Antonio Campi paveikslas „Trys Marijos prie Kristaus kapo“ ir Adolf Menzel paveikslas „Pelenų dienos rytas“ priklausė Prūsijos valstybei. Po Antrojo pasaulinio karo Prūsijos valstybė nustojo egzistuoti. Dabar paveikslai priklauso Vokietijos Federacinės Respublikos valstybiniam turtui, bet jų savininkai yra skirtingi. Antonio Campi paveikslas „Trys Marijos prie Kristaus karsto“ priklauso Vokietijos Federacinės Respublikos federaliniam turtui, kurį patikėjimo teisėmis valdo Prūsijos rūmų ir sodų Berlyne ir Brandenburge fondas. Nuosavybės santykiai sureguliuoti įstatymu dėl pritarimo valstybinei sutarčiai dėl „Prūsijos pilių ir Berlyno - Brandenburgo sodų fondo“ įsteigimo ir susitarimui dėl „Prūsijos pilių ir Berlyno - Brandenburgo sodų fondo“ bendro finansavimo 2 straipsniu. Adolf Menzel paveikslas „Pelenų dienos rytas“ nuosavybės teise priklauso Prūsijos Kultūros vertybių fondui, kuriam, kaip teisės perėmėjui, priskirta likviduotos Prūsijos valstybės turto dalis. Nuosavybės santykiai sureguliuoti Fondo „Prūsijos kultūros vertybių fondas“ įsteigimo ir buvusios Prūsijos žemės turto perdavimo fondui įstatymo 2 straipsnio ir 3 straipsnio 2 punktu.

Nurodė, kad Antonio Campi paveikslą „Trys Marijos prie Kristaus kapo“ 1821 m. įsigijo Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas III. Pastarasis paveikslas skirtingais metais puošė Berlyne ir Potsdame esančius rūmus. Antrojo pasaulinio karo metais šis paveikslas kartu su kitomis muziejų fondų vertybėmis buvo saugojamos nuo bombardavimų ir perkeltos į Potsdamo Sanssouci parko Naujuosius rūmus, esančius Potsdame, Vokietijoje. 1945 m. Potsdamas ir Sanssouci kartu su parko Naujausiais rūmais priklausė Raudonosios armijos užėmimo zonai, kurios padaliniams pasitraukus, buvo nustatytas šio paveikslo dingimas. Šis paveikslas Raudonosios armijos Vyriausiosios trofėjų valdybos nebuvo konfiskuotas ir nebuvo perleistos į jį nuosavybės teisės. Jo transportavimui už Vokietijos ribų jokio oficialaus sutikimo išduota nebuvo. Anot ieškovų, Vokietijos Federacinės Respublikos nuosavybės teises į šį paveikslą patvirtina: Solly kolekcijos sąrašas, kuriame paveikslas pažymėtas numeriu A 117; Generalinis Prūsijos rūmų paveikslų katalogas, kuriame paveikslas pažymėtas numeriu 2039; 1939 m. Valstybinių rūmų ir sodų administracijos išleistas „Vadovas po istorines Berlyno rūmų gyvenamąsias patalpas“; Prūsijos kultūros vertybių fondo fotoarchyve ir fondo „Prūsijos rūmai ir sodai, Berlynas, Brandenburgas“ esantys 1920 - 1930 m. fotografuoto šio paveikslo stiklo negatyvai; 2012 09 11 Berlin - Brandenburg Prūsijos Rūmų ir sodų generalinio direktoriaus pažyma dėl nuosavybės teisių į Antonio Campi paveikslą „Trys Marijos prie Kristaus kapo“ skirta pateikti Lietuvos Respublikos Vilniaus apygardos teismui.

Adolf Menzel paveikslą „Pelenų dienos rytas“ įsigijo 1885 m. Berlyno Karališkoji nacionalinė galerija (dabar Berlyno valstybinio muziejaus Vario graviūrų kabinetas, Prūsijos kultūros vertybių fondas), 1885 m. liepos 10 d. jis buvo įtrauktas į inventoriaus katalogą Nr. 323. Iki 1943 m. paveikslas buvo paskolintas Rytų Prūsijai. Sugrąžinus kūrinį, nuo 1944 m. kovo mėnesio jis kartu su kitais Nacionalinės galerijos kūriniais buvo saugomas Reicho banko pirmajame požeminiame rūsyje Berlyne (Mitte), siekiant apsaugoti nuo oro antskrydžių ir bombardavimų. Kūrinys „Pelenų dienos rytas“ nuo 1945/46 paskelbtas dingusiu. Pastatą, kuriame buvo meno kūriniai iki 1946 m. rugsėjo mėn. saugojo Raudonoji armija. Šis paveikslas nebuvo Raudonosios armijos Vyriausiosios trofėjų valdybos teisėtai konfiskuotas arba rekvizuotas ar perleistos į jį nuosavybės teisės. Jo transportavimui už Vokietijos ribų jokio oficialaus sutikimo išduota nebuvo. Paveikslą pavogė kariškiai arba su jais susiję asmenys. Paveikslas nebuvo surastas ir Rytų Vokietijos Demokratinės Respublikos metais. 1962 m. atlikus reviziją, buvo konstatuotas paveikslo galutinis dingimas. Buvo manoma, kad paveikslas Antrojo pasaulinio karo metu buvo sunaikintas. Nuosavybės teisėmis paveikslas priklauso Prūsijos Kultūros Vertybių Fondui. Tai, anot ieškovų, patvirtina rašytiniai įrodymai: 1902 m. „Karališkosios nacionalinės galerijos ranka pieštų piešinių, akvarelių ir aliejiniais dažais tapytų paveikslų katalogas“ 1109; knygų ištraukos; 2012 m. rugsėjo 13 d. Prūsijos Kultūros vertybių fondo pažyma dėl nuosavybės teisių į Adolf von Menzel paveikslą „Pelenų dienos rytas“.

Ieškovai pažymi, kad pastarieji paveikslai yra Vokietijos Federacinės Respublikos kultūros paveldo bei vokiečių tautos istorijos dalis. Paveikslai neturi jokių tiesioginių sąsajų su Lietuvos daile ir kultūros paveldu, išskyrus tai, jog atsidūrė Lietuvos teritorijoje po Antrojo pasaulinio karo. Dabar šie paveikslai saugomi biudžetinėje įstaigoje Lietuvos dailės muziejuje, kuris juos valdo patikėjimo teisėmis. Šio muziejaus pavadinimai kelis kartus keitėsi: 1941 m. buvo pavadintas Vilniaus valstybiniu dailės muziejumi, 1965 m. LTSR dailės muziejumi, 1990 m. Lietuvos dailės muziejumi.

Lietuvos dailės muziejaus 2006 m. spalio 16 d. rašte Nr. V.5-377 teigiama, kad paveikslas „Pelenų dienos rytas“ ir „Rytmetis po baliaus“ tapytojo Adolf Menzel to paties paveikslo du pavadinimai. Po paveikslo vagystės praėjus dviem metams (1948 m.) jį įsigijo Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Ministrų Taryba iš p. M. R.. Sudarytoje sutartyje nurodyta, kad Ministrų Tarybos vardu perkamas iš p. M. R. dailininko Menzel paveikslas „Rytmetis po baliaus“ už 4450 rublius. Vėliau šis paveikslas buvo perduotas saugoti Vilniaus valstybiniam dailės muziejui, kuris šiuo metu vadinasi Lietuvos dailės muziejumi.

Antras paveikslas Antonio Campi „Trys Marijos prie Kristaus kapo“ 1951 m. buvo perduotas Vilniaus valstybiniam dailės muziejui, vykdant teismo sprendimą dėl p. V. S. turto konfiskavimo. Šiuo metu paveikslas yra Lietuvos dailės muziejuje.

Lietuvos dailės muziejaus rinkinių komplektavimo komisija posėdyje įvertino prašomus grąžinti tapybos darbus ir nustatė jų vertes: Antonio Campi paveikslas „Trys Marijos prie Kristaus kapo“ 370 000 EUR (1 280 200 Lt); Adolf Menzel paveikslas „Pelenų dienos rytas“ 140 000 EUR (484 400 Lt).

Šalies argumentai

Ieškovų teigimu, nurodyti paveikslai yra Vokietijos Federacinės Respublikos valstybės turtas, kuris nėra įprastos komercinės apyvartos objektas, todėl kultūros vertybių teisinis reglamentavimas yra specialus. Kultūros ministerijos, kuri atstovavo Vokietijos Federacinę Respubliką, pirminis ir patikslintas ieškinys grindžiamas specialiu 1996 m. sausio 23 d. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių apsaugos įstatymu Nr. 1-1179, kuris įgyvendino Lietuvos teisėje 1993 m. kovo 15 d. Tarybos direktyvą 93/7/EEB dėl neteisėtai iš valstybės narės teritorijos išvežtų kultūros objektų grąžinimo. Direktyvos 93/7/EEB 13 straipsnyje numatyta, kad direktyva taikoma tik kultūros objektams iš kurios nors valstybės narės teritorijos neteisėtai išvežtiems po 1993 m. sausio 1 d. Remiantis Direktyvos 93/7/EEB 14 straipsniu, kiekviena valstybė narė gali šioje direktyvoje numatytas priemones taikyti ir prašymams grąžinti kultūros objektus, kurie iš kitų valstybių narių teritorijos buvo neteisėtai išvežti iki 1993 m. sausio 1 d.

Lietuvos Respublikos įstatymo leidėjas nepasirinko direktyvos 93/7/EEB įgyvendinimo taikant jos nuostatas įvykiams iki 1993 m. sausio 1 d. 2004 m. rugpjūčio 31 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 1107 „Dėl neteisėtai iš Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos išvežtų kultūros objektų grąžinimo taisyklių patvirtinimo“ 1 dalis numato, kad šios taisyklės parengtos įgyvendinant 1993 m. kovo 15 d. Tarybos direktyvą 93/7/EEB dėl neteisėtai iš valstybės narės teritorijos išvežtų kultūros objektų grąžinimo ir taikomos kultūros objektams, neteisėtai išvežtiems iš bet kurios Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos po 1993 m. sausio 1 d. Šios Taisyklės reglamentuoja neteisėtai išvežtų iš valstybės narės teritorijos kultūros objektų grąžinimo iš Lietuvos Respublikos procedūras ir sąlygas. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių apsaugos įstatymo 16 straipsnio „Kultūros objektų grąžinimas Europos Sąjungos valstybėms narėms“ 1 dalyje numatyta, kad neteisėtai iš Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos išvežtų kultūros objektų grąžinimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Atsižvelgiant į tai, Lietuvos Respublikos kultūros vertybių apsaugos įstatymo Nr. 1-1179 bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1107 nuostatos šiam atvejui, anot ieškovų, netaikomos.

1993 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Vokietijos Federacinės Respublikos Vyriausybės sutarties dėl bendradarbiavimo kultūros srityje 16 straipsnyje numatyta, kad dingę be žinios ar neteisėtai išvežtos kultūros vertybės, esančios jų teritorijoje, bus grąžinamos savininkui arba jo teisių paveldėtojui (paskelbta 2012-07-14 „Valstybės žiniose“ Nr. 83-4352). Šiam atvejui tiesiogiai taikomos 1993 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Vokietijos Federacinės Respublikos Vyriausybės sutarties dėl bendradarbiavimo kultūros srityje 16 straipsnio nuostatos. Sutartis dėl bendradarbiavimo kultūros srityje yra konkurencijos santykyje su UNIDROIT konvencija „Dėl pavogtų ar neteisėtai išvežtų kultūros vertybių objektų“.

1995 m. birželio 8 d. Lietuvos Respublikos muziejų įstatymo Nr. 1-930 8 straipsnio „Lietuvos Respublikos muziejų fondas“ 1 dalis reglamentuoja, kad muziejų fondo vertybės ankstesniems savininkams negrąžinamos, tačiau pačiame įstatyme nurodomi atvejai, kai kultūrinės vertybės yra grąžinamos, t. y. kai jos muziejų fondui yra neteisėtai atitekusios po 1990 m. kovo 11 d., jei Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse numatyta kitaip. Šis atvejis numatytas 1993 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Vokietijos Federacinės Respublikos Vyriausybės sutarties dėl bendradarbiavimo kultūros srityje 16 straipsnyje.

Pagal Vokietijos Federacinės Respublikos ieškinį, Didžiosios Britanijos Aukščiausiasis teisingumo teismas sugrąžino Joachimo Wtewaels paveikslą „Šventoji šeima su angelais“. Po Antrojo pasaulinio karo šis paveikslas buvo konfiskuotas Raudonosios armijos SMERSH trofėjų valdybos, vėliau keliskart parduotas tretiesiems asmenims ir galiausiai viešai bandomas parduoti Londono „Sorbio“ aukcione. 1945 metais Hanso ir Felicitas Tucherių portretai (tapytojas Albrechtas Diireris) dingo iš Schwarzburgo pilies, kai ją paliko JAV kariuomenės padaliniai. 1946 m. šiuos portretus nupirko Niujorko kolekcininkas Edvardas I. E.. 1982 m. Niujorko Apeliacinis Teismas patvirtino sprendimą dėl meno kūrinių sugrąžinimo Vokietijos Federacinei Respublikai. Didžiosios Britanijos ir JAV teismai nepripažino menų kūrinių pirkėjams sąžiningo įgijimo ir jokios kompensacijos nepriteisė. Ieškovų nuomone, užsienių šalių teismų sprendimai, neesant pakankamos Lietuvos Respublikos teismų praktikos dėl menų kūrinių gražinimo bei taikant lyginamosios teisės metodą, gali būti reikšmingi nagrinėjant šią civilinę bylą.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. vasario 15 d. sprendimu:

Ieškovo Prūsijos Kultūros Vertybių fondo ieškinį patenkino ir nusprendė grąžinti ieškovui Adolf Menzel paveikslą „Pelenų dienos rytas“;

Ieškovo Vokietijos Federacinės Respublikos, atstovaujamos Vokietijos Federacinės Respublikos Ambasados, ieškinį Lietuvos valstybei atmetė;

Priteisė iš ieškovo Vokietijos Federacinės Respublikos, atstovaujamos Vokietijos Federacinės Respublikos Ambasados, 76 Lt bylinėjimosi išlaidų Lietuvos valstybės biudžetui.

Teismas, atsižvelgęs į Vienos konvencijos 25 straipsnio nuostatas, numatančias laikiną sutarties galiojimą, pripažino, jog ieškovų nurodyta 1993 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Vokietijos Federacinės Respublikos Vyriausybės sutartis dėl bendradarbiavimo kultūros srityje galioja 19 straipsnio pagrindu, t. y. jos galiojimo laikas pratęsiamas kitiems penkeriems metams, jei viena iš šalių nenutraukia sutarties. Tokia išvada teismo buvo padaryta, nes byloje nebuvo pateikta duomenų, įrodančių, jog buvo įgyvendintos minėtos sutarties 19 straipsnio sąlyga, kada susitarianti šalis nutraukia sutartį. Atsižvelgęs į tai, kad sutartyje šalys turėjo vieningą nuomonę iš esmės dingusias be žinios ar neteisėtai išvežtas kultūros vertybes grąžinti jos savininkui ar jo teisių paveldėtojui, tačiau tokių vertybių grąžinimo sąlygų ir tvarkos nenumatė, sprendė esant būtina remtis ir kitais teisės aktais.

Teismas sutiko, kad 1993 m. kovo 15 d. Tarybos direktyva 93/7/EEB dėl neteisėtai iš valstybės narės teritorijos išvežtų kultūros objektų grąžinimo netaikytina, nes jos 13 straipsnyje numatyta, kad ši direktyva taikoma tik kultūros objektams, iš kurios nors valstybės narės teritorijos neteisėtai išvežtiems po 1993 m. sausio 1 d., tuo tarpu 14 straipsnio 2 dalies pagrindu Lietuva nepasirinko direktyvos įgyvendinimo, taikant jos nuostatas kultūros vertybėms, išvežtoms iki 1993 m. sausio 1 d. Anot teismo, nagrinėjamu atveju netaikytinas ir 2004 m. rugpjūčio 31 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 1107 „Dėl neteisėtai iš Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos išvežtų kultūros objektų grąžinimo taisyklių patvirtinimo“, kadangi šio nutarimo Bendrųjų nuostatų 1 punkte nurodyta, kad taisyklės parengtos įgyvendinant 1993 m. kovo 15 d. Tarybos direktyvą 93/7/EEB.

Teismas sprendė, jog šioje byloje taikytinas 1996 m. sausio 23 d. Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas, nes šio įstatymo dabartinės redakcijos 16 straipsnio 2 dalis numato, kad neteisėtai išvežti kultūros objektai grąžinami, kai teismas priima atitinkamą sprendimą, ankstesnėje redakcijoje buvo numatyta, kad užsienio valstybė turi kreiptis į Kultūros ministeriją ir ši yra priimanti ieškinius ar reikalavimus dėl kultūros vertybių grąžinimo (24 str. 15 p.), to paties įstatymo 24 straipsnyje (įst. red., galiojusi ieškinio priėmimo metu) numatyta grąžinimo tvarka, terminai.

Teismas pažymėjo, kad pavogtų ir neteisėtai išvežtų kultūros objektų grąžinimą numato UNIDROIT konvencija „Dėl pavogtų ar neteisėtai išvežtų kultūros objektų“, kuri Lietuvos Respublikoje įsigaliojo 1998 m. liepos 1 d., tačiau ieškovai jos, kaip teisinio pagrindo, nenurodė, pripažindami, kad Vokietijos Federacinė Respublika nėra prisijungusi prie šios Konvencijos taikymo.

Anot teismo, aplinkybėmis, kad paveikslas „Trys Marijos prie Kristaus kapo“ 1945 metais perkeltas saugojimui nuo bombardavimų į Potsdamo Sanssouci parko Naujuosius rūmus, esančius Potsdame, Vokietijoje, o 1945 metais Potsdamas ir Sanssouci kartu su parko Naujausiais rūmais priklausė Raudonosios armijos užėmimo zonai, kurios padaliniams pasitraukus ir buvo nustatytas šio paveikslo dingimas, netiesiogiai patvirtinama, kad minėtas kūrinys priklauso Vokietijos Federacinės Respublikos federaliniam turtui, kurį patikėjimo teisėmis valdo Prūsijos Rūmų ir sodų Berlyne ir Brandenburge Fondas pagal 1995 m. sausio 4 d. įstatymą dėl pritarimo valstybinei sutarčiai dėl „Prūsijos pilių ir Berlyno - Brandenburgo sodų fondo“ įsteigimo ir susitarimui dėl „Prūsijos pilių ir Berlyno - Brandenburgo sodų fondo“ bendro finansavimo 2 str. Tačiau teismas pažymėjo, kad Lietuvos valstybė tiesiogiai prie šio paveikslo neteisėto išvežimo niekaip neprisidėjo, priešingai, tuo metu dar buvęs LTSR Vilniaus m. Vykdomasis komitetas jį perdavė pagal 1951 m. spalio 12 d. aktą Vilniaus valstybiniam dailės muziejui, vykdant teismo sprendimą dėl p. V. S. turto konfiskavimo. Nesant duomenų, kad Antonio Campi paveikslas „Trys Marijos prie Kristaus kapo“ Raudonosios armijos vyriausiosios trofėjų valdybos buvo konfiskuotas, teismo vertinimu, netiesiogiai patvirtinama ieškovo Vokietijos Federacinės Respublikos nurodyta aplinkybė, kad paveikslas neteisėtai buvo išvežtas iš Vokietijos Federacinės Respublikos po antrojo pasaulinio karo.

Teismas, vadovaudamasis 1996 m. sausio 23 d. LR Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo (įst. red., galiojusi ieškinio priėmimo metu) 24 straipsnio 13 punktu, numatančiu 75 metų terminą nuo objekto neteisėto išvežimo iš besikreipiančios Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos, konstatavo, jog ieškovas šio termino nepraleido. Pažymėjo, kad su prašymu dėl kultūros vertybių grąžinimo gali kreiptis ne vėliau kaip per 3 metus nuo tos dienos, kai besikreipiančioji Europos Sąjungos valstybė narė nustatė kultūros objektų buvimo vietą ir jų valdytojo ar naudotojo tapatybę. Vertindamas ieškovo Vokietijos Federacinės Respublikos sužinojimo apie šio paveikslo buvimo vietos aplinkybes, teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublika šio paveikslo neslėpė, priešingai, jį publikavo ir teikė apie šį paveikslą informaciją viešai.

Įvertinęs šiuos duomenis ir remdamasis tuo, kad tiek Lietuvos valstybę atstovaujančios LR Vyriausybės atstovė, tiek ir trečias asmuo atsakovo pusėje Lietuvos dailės muziejus prašo taikyti ieškinio senaties terminą (CK 1.126 str. 2 d.), bei remiantis aukščiau nurodyto LR Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 24 straipsnio 13 dalimi, numatančia besikreipiančiai šaliai trijų metų terminą nuo tos dienos, kai besikreipianti šalis nustatė kultūros vertybių buvimo vietą ir jų valdytojo ar naudotojo tapatybę, kreiptis į Kultūros ministeriją, tuo tarpu šalių pasirašyta tarptautinė sutartis nenustatė jokių kitų taisyklių, taikytinų išvežtoms kultūros vertybėms sugrąžinti, o pagal LR Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 6 straipsnį (įst. red., galiojusi ieškinio pateikimo metu), tik jei tarptautinėse sutartyse nustatytos kitokios taisyklės negu tos, kurias numato kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugą reguliuojantys teisės aktai, taikomos tarptautinių sutarčių taisyklės, teismas konstatavo, kad Vokietijos Federacinės Respublikos oficialios institucijos, Berlyno-Branderburgo Prūsijos rūmų ir sodų fondo muziejaus vadovui buvo žinoma šio paveikslo buvimo vieta Lietuvos Respublikoje jau 1995 metais, šie duomenys pateikti Lietuvos dailės muziejaus direktoriui (taip pat oficialiam Lietuvos institucijos atstovui), todėl laikė, kad ieškovas Vokietijos Federacinė Respublika pirmą kartą apie šio paveikslo buvimo vietą sužinojo ne 2004 m. lapkričio 24 d., kaip teigiama, o ne vėliau, kaip 2000 m. kovo 3 d., kai Lietuvos dailės muziejaus direktorius R. B. raštu Nr. 62 patvirtino apie tai, kad vyko susirašinėjimas dėl šio paveikslo su Berlyno-Branderburgo Prūsijos rūmų ir sodų fondu jau daug anksčiau. Pasak teismo, laiško pagrindu nustatyta aplinkybė, kad jau 1995 metais muziejaus direktorius žinojo apie paveikslo buvimo vietą, yra pakankama, vertinant tokį sužinojimo būdą, kadangi pats ieškovas 2007 m. sausio 3 d. Verbalinėje notoje patvirtino patikimų žinių apie kito paveikslo „Pelenų dienos rytas“ buvimo vietą gavimą iš Prūsijos kultūros vertybių fondo Berlyno valstybinių Vario raižinių kabineto direktoriaus ir Fondo „Prūsijos rūmai ir sodai, Berlynas, Branderburgas“ darbuotojo telefoninio pokalbio. Todėl teismas sprendė, jog ieškovas praleido ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą dėl šios kultūros vertybės grąžinimo, nes kreipėsi į oficialią instituciją, t. y. LR Kultūros ministeriją, tik 2005 metais. Taigi, atitinkamai atmetė ieškovo reikalavimą dėl paveikslo grąžinimo.

Teismo vertinimu, nors 2004 m. rugpjūčio 20 d. Vario raižinių kabineto Berlyno valstybinio muziejaus rašte nurodomos aplinkybės apie paveikslo „Pelenų dienos rytas“ buvimo vietą M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, Kaune, tačiau pagrįsta manyti apie galimas sužinojimo aplinkybes anksčiau, nei ieškovas nurodė oficialią tokio sužinojimo datą. Teismas nurodė, kad tokie duomenys nėra tikslūs, todėl sprendė jų nevertinti, nustatant sužinojimo momentą, ir pripažino, kad ieškovas apie šio paveikslo buvimo vietą sužinojo jo nurodytu laiku, t. y. 2004 m. rugpjūčio 18 d., ir nėra praleidęs ieškinio senaties termino.

Teismas sprendė, kad byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, jog tas faktas, kad minėtas paveikslas buvo neteisėtai išvežtas po antrojo pasaulinio karo, buvo, nei, kad jo nebuvo, todėl konstatavo, kad paveikslas yra ieškovo nuosavybė ir neteisėtai buvo išvežtas po antrojo pasaulinio karo. Pažymėjo, kad duomenų, kaip jį įsigijo šio paveikslo pardavėjas M. R., teismui nepateikta. Atsižvelgęs į tai, kad Adolf Menzel paveikslas „Pelenų dienos rytas“ priklausė Prūsijos valstybei, o šiuo metu jis nuosavybės teise priklauso Prūsijos Kultūros Vertybių Fondui, kuriam, kaip teisės perėmėjui, priskirta likviduotos Prūsijos valstybės turto dalis, vadovaudamasis 1957 m. liepos 25 d. Fondo „Prūsijos kultūros vertybių fondas“ įsteigimo ir buvusios Prūsijos žemės turto perdavimo fondui įstatymo 2 straipsniu ir 3 straipsnio 2 punktu, teismas sprendė neteisėtai išvežtą iš jos savininko kultūros objektą grąžinti ieškovui Prūsijos Kultūros Vertybių Fondui.

Teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovą Lietuvos Valstybę atstovaujančios LR Vyriausybės atstovė palaikė valstybės poziciją, jog nėra pagrindo grąžinti kultūros vertybes, ir priešieškinio ar reikalavimo kompensavimo klausimo nereiškė, trečiojo asmens Lietuvos dailės muziejaus atstovė prašė ieškinį atmesti, tačiau nurodė, kad tuo atveju, jei visgi teismas grąžintų kultūros vertybes besikreipiančiai šaliai, būtinas Lietuvos valstybei teisingas kompensavimas. Be to, atstovė pripažino, kad šiuo metu neturi duomenų dėl galimai patirtų Lietuvos dailės muziejaus šio paveikslo restauravimui, saugojimui ar kitų išlaidų patvirtinančių šį faktą įrodymų, kaip ir duomenų apie tokių išlaidų dydį per visą šio paveikslo buvimo Lietuvos dailės muziejuje laikotarpį. Sutiko su ieškovų atstovu, kad byloje esantys duomenys apie šio paveikslo vertę, t. y. Adolf Menzel paveikslas „Pelenų dienos rytas“ įvertintas 140 000 EUR (484 400 Lt), nereiškia kompensacijos sumos, kadangi pripažinus, kad paveikslas yra ieškovo nuosavybė ir jis buvo neteisėtai išvežtas, reikštų, jog jo savininkas jį turi išpirkti (paveikslo verte). Kadangi šioje byloje nėra pareikštas reikalavimas dėl kompensacijos priteisimo, teismas nusprendė šiuo klausimu daugiau nepasisakyti.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad nesant duomenų apie tai, jog Antonio Campi paveikslas „Trys Marijos prie Kristaus kapo“ buvo konfiskuotas Raudonosios armijos vyriausiosios trofėjų valdybos, tai netiesiogiai patvirtina ieškovo nurodytą aplinkybę, kad paveikslas neteisėtai buvo išvežtas iš Vokietijos Federacinės Respublikos po Antrojo pasaulinio karo. Anot apelianto, tokių duomenų nebuvimas savaime nereiškia paveikslo dingimo ar neteisėto išvežimo, kadangi jis galėjo būti parduotas ir perparduotas, o duomenų apie tai neišliko būtent dėl tos aplinkybės, kad vyko karas. Ieškovas dokumentų, kuriais įrodytų paveikslo dingimą ar neteisėtą išvežimą (teisėsaugos institucijų akto dėl vagystės ar dingimo ir pan.) nepateikė. Todėl paveikslo dingimo ar neteisėto išvežimo faktas nėra įrodytas.Kadangi Vokietijos Federacinė Respublika neturi rašytinių įrodymų dėl paveikslo dingimo ar neteisėto išvežimo, o Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. liepos 1 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2A-633/2011), kuri yra įsiteisėjusi, pripažino LTSR Vilniaus m. Vykdomojo komiteto 1951 m. spalio 12 d. akte nurodytas muziejines vertybes V. K. S. nuosavybe, yra pagrindas konstatuoti, jog Antonio Campi paveikslas „Trys Marijos prie Kristaus kapo“ Vokietijos Federacinei Respublikai nuosavybės teise nebepriklauso, o minėtas aktas, kaip nenuginčytas V. K. S. muziejinių vertybių teisėto įsigijimo įrodymas vienoje byloje, turėtų būti pripažintas analogišku įrodymu ir šioje byloje.Nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti tuo, kad paveikslas „Pelenų dienos rytas“ buvo neteisėtai išvežtas po Antrojo pasaulinio karo, nei kad to nebuvo. Ieškovas dokumentų, kuriais įrodytų paveikslo dingimą ar neteisėtą išvežimą (teisėsaugos institucijų akto dėl vagystės ar dingimo ar pan.) nepateikė, tuo tarpu Lietuvos valstybė turi neginčijamą nuosavybės teisės į minėtą paveikslą įrodymą - 1948 m. gegužės mėnesio Meno reikalų valdybos prie LTSR Ministrų tarybos paveikslo įsigijimo iš M. R. už 4450 rublių grynais aktą. Įvertinus šią aplinkybę ir tai, kad valstybinio masto oficialus paveikslo įsigijimas negalėjo būti vykdomas iš įtartinų asmenų ar nelegalių savininkų, darytina išvada, jog M. R. paveikslo įsigijimo metu (1948 m. gegužės mėn.) buvo teisėtas paveikslo savininkas, o Lietuvos valstybė sąžininga įgijėja.

Šalies argumentai

Ieškovas Vokietijos Federacinė Respublika, atstovaujama Vokietijos Federacijos Respublikos Ambasados, apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 15 d. sprendimo dalį dėl ieškovo Vokietijos Federacinės Respublikos ir priimti naują sprendimą – grąžinti ieškovui Vokietijos Federacinei Respublikai Antonio Campi paveikslą „Trys Marijos prie Kristaus kapo“. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, taikydamas skirtingais laikotarpiais galiojusio LR kilnojamųjų kultūros vertybių įstatymo nuostatas, paneigia 1993 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Vokietijos Federacinės Respublikos Vyriausybės sutartimi dėl bendradarbiavimo kultūros srityje pagrįstą ieškovo teisę susigrąžinti dingusias be žinios arba neteisėtai išvežtas kultūros vertybes. LR Kilnojamųjų kultūros vertybių įstatymo nuostatos, įpareigojančios grąžinti neteisėtai išvežtas kultūros vertybes, yra tapačios 1993 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Vokietijos Federacinės Respublikos Vyriausybės sutarties dėl bendradarbiavimo kultūros srityje 16 straipsniui, kuris įpareigoja grąžinti savininkui arba jo teisių paveldėtojui, t. y. perėmėjui, dingusias be žinios ar neteisėtai išvežtas kultūros vertybes, esančios jų teritorijoje. Šios nuostatos pakanka tarptautiniam įsipareigojimui įvykdyti, realizavimo būdui užtenka priimto nacionalinio teismo sprendimo. Tačiau Vilniaus apygardos teismas nusprendė taikyti kultūros vertybių susigrąžinimui specifinius terminus (trijų metų senaties terminą nuo sužinojimo apie paveikslo tikslią buvimo vietą ir jo valdytoją) ir netinkamai realizavo tarptautinį įsipareigojimą.Terminas, nuo kurio ieškovas sužinojo apie paveikslo buvimo vietą, yra Vokietijos Federacinės Respublikos ambasados kreipimasis į Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministeriją su 2005 m. gruodžio mėn. 13 d. verbaline nota dėl kultūrinių vertybių sugrąžinimo, ar nuo telefoninio pokalbio po gauto 2005 m. vasario 25 d. Lietuvos Dailės Muziejaus direktoriaus atsakymo, bet tai būtų po 2005 m. vasario 25 d.Nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismu, kad 1998 m. birželio 20 d. „Lietuvos Ryto“ publikacija „Vilnius gali atsidurti Bonos ir Maskvos ginčo sūkuryje“, kaip ir 1999 m. liepos 12 d. „Ekstra“ leidinys yra reikšmingi, nustatant trejų metų terminą dėl kreipimosi į LR Kultūros ministeriją, nes: 1) „Lietuvos Ryto“ publikacijoje dėstomos žurnalisto mintys pagal paimtą interviu. Tačiau nei ieškovas, nei Prūsijos pilių ir Berlyno - Brandenburgo sodų fondas dėl to nėra padarę jokių oficialių pareiškimų. Publikacija buvo išspausdinta tik Lietuvos, o ne Vokietijos spaudoje. Taip pat publikacijoje pripažįstama, kad neginčijamų įrodymų dėl paveikslo buvimo Lietuvoje nėra; 2) šios publikacijos siejamos išimtiniai su trečiojo asmens K. teisminiu reikalavimu susigrąžinti tėvui priklausančią kolekciją. Vokietijos Federacinės Respublikos institucijos nedalyvavo šios civilinės bylos nagrinėjimo metu; 3) pats Vilniaus apygardos teismas šių publikacijų nepripažįsta tiesioginiais įrodymais.Nepagrįstai pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad ieškovas praleido terminą kreiptis į LR Kultūros ministeriją, rėmėsi 1995 m. gegužės 2 d. W. raštu Lietuvos Dailės muziejui. Prūsijos pilių ir Berlyno - Brandenburgo sodų fondas tokio rašto nesiuntė, nes W. niekada nedirbo Prūsijos pilių ir Berlyno - Brandenburgo sodų fonde. Taip pat jis nebuvo įgaliotas veikti ieškovo Vokietijos Federalinės Respublikos vardu. Dėl šių priežasčių raštas ieškovui negalėjo būti žinomas. Apie jį ieškovas sužinojo iš Vilniaus apygardos teismo dokumentų. Pažymėtina, kad nurodytą dokumentą pateikė trečiasis asmuo A. V. K.. Be to, šis raštas pateiktas tik lietuvių kalba, jo autentiško varianto vokiečių kalba pateikta nebuvo. Iš pačio rašto aiškiai matosi, kad kreipiasi asmuo privačiai, norėdamas gauti informacijos apie paveikslo buvimą, dėl kurio jis pats nėra tikras. Vilniaus apygardos teismas nurodo, kad informacija apie Antonio Campi paveikslą yra paskelbta 1973 m. kataloge, tačiau ieškovas apie tai sužinojo iš atsakovo ir trečiųjų asmenų dokumentų, kurie buvo pateikti teismui. Pažymėtina, kad 1973 metais paskelbtas katalogas yra tik lietuvių kalba ir buvo platinamas TSRS viduje. Tai kelia pagristas abejonės, ar minėtas paveikslas po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės paskelbimo 1991 m. apskritai galėjo likti Lietuvos Respublikoje.Vilniaus apygardos teismo sprendime nurodyta, kad ieškovas praleido trejų metų senaties terminą, kuris yra taikytinas reikalavimui dėl Antonio Campi paveikslo „Trys Marijos prie Kristaus kapo“ sugrąžinimo. Anot apelianto, kreipimosi terminas į Kultūros ministeriją (t. y. ne vėliau kaip per 3 metus nuo tos dienos, kai besikreipiančioji Europos Sąjungos valstybė narė nustatė kultūros objektų buvimo vietą ir jų valdytojo arba naudotojo tapatybę) neturi būti vertinamas kaip senaties terminas ieškiniui pareikšti, nes jis nustatytas 75 metams nuo objekto dingimo arba neteisėto išvežimo momento ir turėtų baigtis 2020 metais. 3 metų terminas galėtų būti vertinamas kaip procesinis terminas.Pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino aplinkybės, kad dėl trejų metų termino laikymosi sprendžia pati Kultūros ministerija, kuri pagal tuo metu galiojusio LR Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 24 straipsnio 15 dalį turėjo teisę reikšti teisminius ieškinius dėl kultūros vertybių sugrąžinimo (1996 m. sausio 23 d. Lietuvos Respublikos kilnojamųjų vertybių apsaugos įstatymo Nr. 1-1179 redakcija, galiojanti nuo 2004 m. lapkričio 4 d.). Kultūros ministerijai, kaip viešojo administravimo subjektui, priklausė prerogatyva spręsti dėl trejų metų praleidimo. Kadangi pati Kultūros ministerija pareiškė ieškinį Vilniaus apygardos teismui, laikytina, kad trejų metų terminas kreiptis į Kultūros ministeriją jos pačios sprendimu pareikšti ieškinį dėl kultūros vertybių sugrąžinimo nebuvo praleistas. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismas negalėjo nuspręsti vietoj LR Kultūros ministerijos dėl trejų metų termino taikymo, nes tai priklauso LR Kultūros ministerijos, kaip viešo administravimo subjekto, kompetencijai.LR Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 24 straipsnio 13 dalies trijų metų procesinis terminas dėl kreipimosi į Kultūros ministeriją galimas teisiniams santykiams, atsiradusiems po šio įstatymo įsigaliojimo, t. y. nuo 2004 m. balandžio 30 d. Taigi, teismas, taikydamas Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 24 straipsnio 3 dalies 3 metų procesinį terminą, kuris galiojo nuo 2004 m. balandžio 30 d. iki 2010 m. liepos 1 d., privalo šį terminą taikyti teisiniams santykiams, atsiradusiems būtent šiame laikotarpyje. Todėl pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju negalėjo taikyti trejų metų termino susižinojimui apie paveikslo tikslią buvimo vietą ir jo valdytoją.Vilniaus apygardos teismas neturėjo pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos kultūros vertybių apsaugos įstatyme nustatytų terminų, nes įstatymo nuostatos apima atvejus, kai kultūros vertybės buvo neteisėtai išvežtos po 1993 m. sausio 1 d. Pagal civilinės bylos duomenis Antonio Campi paveikslas buvo LTSR teritorijoje jau 1951 m.LR Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 16 straipsnio teisės normos yra tapačios 1993 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Vokietijos Federacinės Respublikos Vyriausybės sutarties dėl bendradarbiavimo kultūros srityje 16 straipsniui, todėl Vilniaus apygardos teismas papildomai taikė LR Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo nuostatas. Šios teisės normos imperatyviai nepripažįsta kilnojamųjų kultūros vertybių susigrąžinimo atvejų, jų dabartiniam valdytojam sąžiningo įgijimo, kuris pagristų jų nuosavybės teisę. Todėl, anot apelianto, šiam atvejui neturėtų būti taikomi LR CK 4.96 straipsnio 1 dalies reikalavimai bei jame numatyti terminai, taip pat LR CK 4.70 straipsnis.Nustačius, jog ieškovas iš tiesų praleido terminą kreiptis į teismą dėl kultūros vertybių susigrąžinimo, yra pagrindas atnaujinti praleistą terminą, nes: 1) Lietuvos Respublikos įstatymai buvo kelis kartus keičiami, jame nurodomi galimai skirtingi pagal savo teisinę prigimtį terminai, todėl tai apsunkino teisės į teisminę gynybą realizavimą; 2) asmenys bei įstaigos, kurie galimai galėjo žinoti apie paveikslo buvimo vietą Lietuvos Dailės muziejuje, neveikė ieškovo vardu ir nepranešė ieškovui apie jo buvimo vietą, todėl ieškovo kompetentingi organai galėjo pavėluotai pateikti LR Kultūros ministerijai kreipimąsi dėl paveikslo sugrąžinimo; 3) ieškovo valstybinės institucijos, prieš reikšdamos reikalavimus dėl kultūros vertybių susigrąžinimo, turėjo įsitikinti, kad kalbama apie dingusį be žinios iš Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijos paveikslą Antonio Campi „Trys Marijos prie Kristaus kapo“, o tam reikėjo papildomo laiko; 4) ieškovas įvykdė nuo 2004 m. balandžio 30 d. įsigaliojusio LR Kultūros vertybių įstatymo 16 straipsnio reikalavimus. Be to, ieškovo interesams atstovavo LR Kultūros ministerija, kuri, ieškovo nuomone, turėjo tinkamai pritaikyti tuomet galiojančius Lietuvos Respublikos teisės aktus; 5) ieškovas savo teisę į paveikslą realizavo sąžiningai ir neaplaidžiai, vykdė visus LR valstybinių institucijų (Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos ir Lietuos Respublikos kultūros ministerijos) nurodymus.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, prašo ieškovo Vokietijos Federacijos Respublikos apeliacinį skundą atmesti, kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindžia tokiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas teisingai išaiškino Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Vokietijos Federacinės Respublikos Vyriausybės 1993 m. liepos 21d. sutarties dėl bendradarbiavimo kultūros srityje 16 straipsnio taikymą, nurodydamas, kad „sutartyje šalys turėjo vieningą nuomonę, iš esmės dingusias be žinios ar neteisėtai išvežtas kultūros vertybes grąžinti jos savininkui ar jo teisių paveldėtojui, tuo tarpu tokių vertybių grąžinimo sąlygų ir tvarkos nenumatė, todėl būtina remtis ir kitais teisės aktais.“ Šios sutarties 16 straipsnis yra bendro pobūdžio, todėl jo tiesioginis taikymas nėra įmanomas.Nagrinėjamu atveju turi būti remiamasi Lietuvos Respublikos vidaus teisės aktais, reglamentuojančiais kultūros vertybių grąžinimą užsienio valstybėms, t. y. Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo tokia redakcija, kuri galiojo ieškinio padavimo metu. Kadangi ieškinys paduotas 2006 m. gruodžio 12 d., jam taikomi minėto įstatymo 2004 m. lapkričio 26 d. redakcijos reikalavimai.Priešingai nei teigia ieškovas, Vilniaus apygardos teismas teisingai įvertino ieškovo sužinojimo apie Antonio Campi paveikslo „Trys Marijos prie Kristaus kapo“ buvimą Lietuvoje faktą, nurodant, kad ieškovas pirmą kartą apie šio paveikslo tikslią buvimo vietą ir valdytoją sužinojo ne vėliau, kaip 2000 m. kovo 3 d. Atsakovo nuomone, Vokietijos Federacinės Respublikos muziejaus direktoriaus pareigybė yra pakankamai atsakinga ir svarbi, kad asmuo, einantis šias pareigas, galėtų kompetentingai atstovauti savo valstybę kultūros vertybių grąžinimo klausimais. Tai, kad J. W., gavęs informaciją apie Antonio Campi paveikslo „Trys Marijos prie Kristaus kapo“ buvimą Lietuvoje, nesiėmė kitų veiksmų, šiuo atveju yra jo atsakomybė prieš Vokietijos Federacinę Respubliką.Ieškovas klaidingai aiškina Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 24 straipsnio 13 dalį, teigdamas, kad senaties terminas ieškiniui dėl kultūros vertybių grąžinimo pateikti yra 75 metai, o ne 3 metai. Šie terminai yra susiję, bet skirti skirtingiems atvejams nustatyti. 75 metų terminas nustato 3 metų senaties termino taikymo galiojimą, t. y. kol nesuėjo 75 metų terminas nuo kultūros vertybės neteisėto išvežimo, užsienio valstybė gali kreiptis į teismą ne vėliau, kaip per 3 metus nuo tos dienos, kai nustatė kultūros vertybių buvimo vietą ir jų valdytoją ar naudotoją.Vilniaus apygardos teismas netaikė terminų atgal, o pritaikė galiojančio teisės akto - Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo - reikalavimus ieškinio pateikimo metu (2004 m. lapkričio 26 d. įstatymo redakcija). Pirma, atskiros įstatymo nuostatos, kad Europos Sąjungos valstybė narė dėl kultūros vertybių grąžinimo gali kreiptis ne vėliau kaip per 3 metus nuo tos dienos, kai besikreipiančioji valstybė nustatė kultūros objektų buvimo vietą ir jų valdytojo ar naudotojo tapatybę, nebėra jau nuo 2009 m.liepos 1 d. Antra, senaties terminas Europos Sąjungos valstybei narei kreiptis dėl kultūros vertybių grąžinimo, po to kai sužinojo kultūros objektų buvimo vietą ir jų valdytojo ar naudotojo tapatybę, nustatytas 16 straipsnio 3 dalyje, t. y. nebeliko atskirų 1 ir 3 metų senaties terminų. 3 metų senaties terminas sutrumpintas iki 1 metų senaties termino, nebeišskiriant, dėl kokios kultūros vertybės grąžinimo kreipiamasi.Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 2004 m. lapkričio 26 d. redakcija, galiojusi ieškinio pateikimo metu, kaip ir aktuali, įsigaliojusi nuo 2013 m. sausio 1 d., nenustato, kad grąžinamos tik po 1993 m. sausio 1 d. neteisėtai išvežtos kultūros vertybės. Taigi, šis įstatymas taikomas prašymams grąžinti neteisėtai išvežtas kultūros vertybes ir iki 1993 m. sausio 1 d. Tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2004 m. rugpjūčio 31 d. nutarimu Nr. 1107 patvirtino taisykles kultūros objektams, neteisėtai išvežtiems iš Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos po 1993 m. sausio 1 d., nereiškia, kad iki to termino grąžinimas neįmanomas, kadangi tai yra du atskiri atvejai, kurių vienas aptartas minėtu nutarimu, o kitas liko neišspręstas. Taigi, tik Vyriausybės nutarimo pagrindu daryti išvadą, kad įstatymas nustato grąžinimą tik po 1993 metų neteisėtai išvežtoms kultūros vertybėms, nėra teisingas. Ieškovo argumentai dėl 3 metų senaties termino kreipimuisi į teismą su ieškiniu atnaujinimo nėra svarūs. J. W., gavęs informaciją apie Antonio Campi paveikslo „Trys Marijos prie Kristaus kapo“ buvimą Lietuvoje, nesiėmė tolesnių veiksmų, todėl yra jo atsakomybė prieš Vokietijos Federacinę Respubliką ir neturi sukelti neigiamas pasekmes Lietuvos valstybei. Be to, ieškovas klaidingai teigia dėl 16 straipsnio reikalavimų pagal Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo redakcijos, įsigaliojusios nuo 2004 m. balandžio 30 d., įgyvendinimo, kadangi šios redakcijos 16 straipsnyje numatyta, kad „įmonių, įstaigų ir organizacijų pagrindinių priemonių ir mažaverčio inventoriaus, turinčių kultūrinę vertę, sąrašai“ ir nereglamentuoja kultūros vertybių grąžinimą užsienio šalims.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas Vokietijos Federacinė Respublika, atstovaujama Vokietijos Federacinės Respublikos Ambasados, prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia tokiais argumentais:

Priešingai nei teigia atsakovas, ieškovų pareikštas ieškinys turi teisinį pagrindą ir tai yra 1993 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Vokietijos Federacinės Respublikos Vyriausybės sutarties dėl bendradarbiavimo kultūros srityje 16 straipsnis.Nėra pagrindo sutikti su atsakovu, jog Antonio Campi paveikslo „Trys Marijos prie Kristaus kapo“ dingimas be žinios arba jo neteisėtas išvežimas iš Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijos nėra įrodytas. Ieškovai teisei susigrąžinti paveikslą grindė rašytiniais įrodymais: Solly kolekcijos sąrašu, kuriame paveikslas pažymėtas numeriu A 117; Generaliniu Prūsijos rūmų paveikslų katalogu, kuriame paveikslas pažymėtas numeriu 2039; 1939 m. Valstybinių rūmų ir sodų administracijos išleistu „Vadovu po istorines Berlyno rūmų gyvenamąsias patalpas“; 2012 m. rugsėjo 11 d. Berlin - Brandenburg Prūsijos Rūmai ir sodai generalinio direktoriaus pažyma dėl nuosavybės teisių į Antonio Campi paveikslą „Trys Marijos prie Kristaus kapo“, skirta pateikti Lietuvos Respublikos Vilniaus apygardos teismui; 1995 m. sausio 4 d. įstatymo dėl pritarimo valstybinei sutarčiai dėl „Prūsijos pilių ir Berlyno - Brandenburgo sodų fondo“ įsteigimo ir susitarimui dėl „Prūsijos pilių ir Berlyno - Brandenburgo sodų fondo“ bendro finansavimo 2 straipsniu. Be to, VFR valdžios institucijos neturi informacijos apie teisėtą paveikslo perleidimą bet kokiems tretiesiems asmenims, taip pat nėra duomenų apie paveikslo teisėtą konfiskavimą.LR Kultūros ministerija netinkamai vertina Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 25 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-39-560/2010 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. liepos 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-633/2011 dėl A.V. K. nuosavybės teisių į kultūros vertybes atkūrimo bei kompensacijos priteisimo. Šie spendimai nesudaro pagrindo analogijos taikymui, nes Antonio Campi paveikslo „Trys Marijos prie Kristaus kapo“ atvejis yra išskirtas į dabar nagrinėjamą atskirą civilinę bylą Nr. 2-172-450/2013. Pažymėtina ir tai, kad LTSR Vilniaus m. Vykdomojo komiteto 1951 m. spalio 12 d. aktas įrodo, kad paveikslas buvo konfiskuotas iš V. S., t. y. kad jis tarybiniais metais neteko turto. Dėl šios priežasties negalima sutikti su LR Kultūros ministerijos nuostata, kad „turto nacionalizavimo“ aktas yra pakankamas įrodymas, patvirtinantis buvusio savininko nuosavybės teisę.Nėra pagrindo sutikti su atsakovu, kad Adolfo Menzel paveikslo „Pelenų dienos rytas“ dingimas be žinios arba jo neteisėtas išvežimas iš Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijos yra neįrodytas. Ieškovas Prūsijos Kultūros Vertybių Fondas, grįsdamas savo teisę susigrąžinti paveikslą, pateikė įrodymus: 1902 m. „Karališkosios nacionalinės galerijos ranka pieštų piešinių, akvarelių ir aliejiniais dažais tapytų paveikslų katalogą“ 1109; knygų ištraukas; Reicho banko I požeminiame rūsyje nuo oro antskrydžių saugomų piešinių iš parodos, originaliuose aplankuose A ir B, sąrašą; 2012 m. rugsėjo 13 d. Prūsijos Kultūros vertybių fondo pažymą dėl nuosavybės teisių į Adolph von Menzel paveikslą „Pelenų dienos rytas“, skirtą pateikti Lietuvos Respublikos Vilniaus apygardos teismui; 1957 m. liepos 25 d. Fondo „Prūsijos kultūros vertybių fondas“ įsteigimo ir buvusios Prūsijos žemės turto perdavimo fondui įstatymo 2 straipsnį. Pažymėtina, kad šioje byloje buvo konstatuota, kad paveikslas nebuvo Raudonosios Armijos Vyriausiosios trofėjų valdybos teisėtai konfiskuotas, arba į jį kitu teisėtu būdu būtų buvę perleistos nuosavybės teisės. Jo transportavimui už Vokietijos ribų jokio oficialaus sutikimo išduota nebuvo.LR Kultūros ministerija bei trečiasis asmuo Lietuvos Dailės muziejus pripažino, kad M. R. ir Meno reikalų valdyba prie LTSR Ministrų Tarybos buvo laikomi meno kūrinių žinovais, todėl turėjo žinoti, kad įgyja paveikslą iš asmenų, kurie neturėjo teisės jo perleisti, t. y. įgijo be nuosavybės dokumentų.Nepaisant to, kad paveikslas „Pelenų dienos rytas“ yra Lietuvos valstybės valdyme, Lietuvos Respublikos institucijos jo neįsigijo. Meno reikalų valdyba prie LTSR Ministrų Tarybos negalėjo veikti Lietuvos Respublikos vardu. Po nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikai atiteko jos teritorijoje esantys LTSR turtas. Todėl Lietuvos Respublika nepatyrė jokių išlaidų dėl šio paveikslo.M. R. negalėjo perleisti nuosavybės į minėtą paveikslą Meno reikalų valdybai prie LTSR Ministrų Tarybos, nes jos niekada nebuvo įgijęs. Pačioje pirkimo pardavimo sutartyje nėra jokios nuorodos apie buvusius turto savininkus.

Atsiliepimas

Trečiasis asmuo Lietuvos dailės muziejus prisidėjimu prie atsakovo Lietuvos valstybės apeliacinio skundo prisidėjo prie šio apeliacinio skundo, atsiliepimu į Vokietijos Federacijos Respublikos apeliacinį skundą prašo šį ieškovo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl Vokietijos Federacijos Respublikos ieškinio palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pagal 1993 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Vokietijos Federacinės Respublikos Vyriausybės sutartį dėl bendradarbiavimo kultūros srityje dingusias be žinios ar neteisėtai išvežtas kultūros vertybes susitariančios šalys įsipareigojo grąžinti jų savininkui, tačiau tokiu vertybių gražinimo sąlygų ir tvarkos nenumatė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ne tik šia sutartimi, bet ir teisės aktais, sukonkretinančiais procedūrą, kurios turi laikytis sutarties šalys ją vykdant.Pagrįstai teismas, nagrinėdamas paveikslo „Trys Marijos prie Kristaus kapo“ grąžinimo klausimą, taikė ieškinio senaties terminą (CK 1.126 str. 2 d.), nustatytą LR Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 24 straipsnio 13 dalyje, numatančiai besikreipiančiai šaliai trijų metų terminą nuo tos dienos, kai besikreipianti šalis nustatė kultūros vertybių buvimo vietą ir jų valdytojo ar naudotojo tapatybę, kreiptis į Kultūros ministeriją.Byloje nustatyta, kad Vokietijos Federacinės Respublikos oficialios institucijos Berlyno-Branderburgo Prūsijos rūmų ir sodų fondo muziejaus vadovui buvo žinoma šio paveikslo buvimo vieta Lietuvos Respublikoje jau 1995 metais, šie duomenys pateikti Lietuvos dailės muziejaus direktoriui, todėl laikytina, kad ieškovas Vokietijos Federacinė Respublika pirmą kartą apie paveikslo „Trys Marijos prie Kristaus kapo“ buvimo vietą sužinojo ne vėliau, kaip 2000 m. kovo 3 d., kai Lietuvos dailės muziejaus direktorius R. B. raštu Nr. 62 patvirtino apie tai, kad vyko susirašinėjimas dėl šio paveikslo su Berlyno-Branderburgo Prūsijos rūmų ir sodų fondu jau daug anksčiau.Apelianto teiginiai, kad duomenys apie Antonio Campi paveikslo „Trys Marijos prie Kristaus kapo“ buvimą Lietuvoje publikuoti oficialiame leidinyje 1973 metais Dailės muziejaus išleistame kataloge bei spaudoje, yra nereikšmingi nustatant sužinojimo apie kūrinio buvimo vietą, nes Lietuvos valstybė niekada neslėpė šio kūrinio, ieškovas turėjo galimybę iš oficialių šaltinių nustatyti jo buvimo vietą.Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino tą aplinkybę, kad ieškovas nesirūpino paveikslo „Trys Marijos prie Kristaus kapo“ susigrąžinimu pakankamai ilgą laiką, todėl praleido terminą reikalavimui dėl meno kūrinio sugrąžinimo paduoti.

Atsiliepimu į ieškovo Vokietijos Federacijos Respublikos, atstovaujamos Vokietijos Federacijos Respublikos ambasados, apeliacinį skundą trečiasis asmuo A. V. K. prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia tokiais argumentais:

Dokumentų, įrodančių 1993 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Vokietijos Federacinės Respublikos Vyriausybės sutarties dėl bendradarbiavimo kultūros srityje 18 straipsnio reikalavimo įvykdymą, teismui nepateikta. Todėl taikant šią sutartį šiuo metu būtina remtis šalių vidaus įstatymais, o jie yra kliūtimi šios sutarties įgyvendinimui. Pažymėtina ir tai, kad laikinai taikoma neįsigaliojusi 1993 m. liepos 21 d. sutartis pagal Vienos konvencijos 25 straipsnį, 26 straipsnį ir 2 straipsnio 1 dalies e) punktą nėra įpareigojanti ir nėra privalomai vykdytina.Pagrįstai pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas pirmą kartą apie A. Campi paveikslą sužinojo ne vėliau, kaip 2003 m. kovo 3 d., kai Lietuvos dailės muziejaus direktorius R. B. raštu Nr. 62 patvirtino apie tai, kad vyko susirašinėjimas dėl šio paveikslo su Berlyno-Brandenburgo rūmų ir sodų fondu jau daug anksčiau. Anot trečiojo asmens, šį teiginį patvirtina ne tik pagrindiniai įrodymai (34-36, 42-43 b. l., 2 t.), bet ir Bernburgo muziejaus direktoriaus 2005 m. gegužės 12 d. J. W. laiško R. B. vertimo kopija, kurios teiginiai sutampa su didelių apimčių straipsniais žiniasklaidoje ir su 2007 m. sausio 22 d. ieškinio 2 psl. teiginiais. A. V. K. civilinė byla Nr. 2-1716-560/2012 dėl kompensacijos už A. Campi paveikslą yra sustabdyta iki įsigalios teismo sprendimas šioje byloje.Nėra pagrindo sutikti su ieškovo pateiktu išaiškinimu dėl trejų metų termino taikymo, nurodant, „kad pati Kultūros ministerija pareiškė ieškinį Vilniaus apygardos teismui, laikytina, kad trijų metų terminas kreiptis į Kultūros ministeriją jos pačios sprendimu pareikšti ieškinį dėl kultūros vertybių sugrąžinimo nebuvo praleistas“. Sprendimas dėl trejų metų termino pažeidimo, ar nepažeidimo, yra ne Kultūros ministerijos prerogatyva. 3-jų metų terminas yra naikinamasis, nes LR Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatyme nenumatyta galimybė jį atnaujinti. Reikalavimas nepažeisti 75 metų termino, o taip pat 3-jų metų termino LR Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatyme visada buvo ir tebėra.Ieškovas anksčiau nepripažino, jog 3 metų terminas praleistas ir neprašė teismo atnaujinti praleista 3 metu terminą.

Atsiliepimu į atsakovo Lietuvos valstybės apeliacinį skundą trečiasis asmuo A. V. K. prašo ieškovo ieškininius reikalavimus grąžinti Antonio Campi paveikslą „Trys Marijos prie Kristaus kapo“ ir A. Menzelio paveikslą „Pelenų dienso rytas“ ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 15 d. sprendimo dalį dėl Antonio Campi paveikslo „Trys Marijos prie Kristaus kapo“, o ieškinio dalį dėl A. Menzelio paveikslo „Pelenų dienos rytas“ atmesti ir priimti naują sprendimą. Atsiliepimą grindžia tokiais pačiais argumentais, nurodytais atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą, ir šiais argumentais:

Nėra pagrindo sutikti su atsakovu, jog vadovaujantis Muziejų įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, A. Campi paveikslas nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei. Minėto įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje kalbama apie grąžinimą, o teisė į nuosavybę neaptariama. Anot trečiojo asmens, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos 2013 m. sausio 18 d. rašte Nr. (22.3.8.2)-3-483 „Dėl išvados byloje pateikimo“ netiksliai yra išaiškintas Vienos konvencijos 25 straipsnis.Senaties klausimui dėl A. Menzelio paveikslo išsprendimui buvo būtina pateikti teismui įrodymus, kada paveikslas buvo Kaune, taip pat buvo būtina nustatyti tiksliai, ar Kaune, ar Vilniuje 2004 m. rugpjūtį buvo eksponuojamas A. Menzelio paveikslas.Tik 2013 m. sausio 28 d. teismo posėdžio metu buvo prabilta apie ieškinio senatį dėl A. Campi paveikslo. Atsakovo atstovė ir trečiojo asmens Dailės muziejaus atstovė net ir atnaujinus bylą savo 2012 m. spalio 5 d. ir 2012 m. spalio 8 d. atsiliepimuose į 2012 m. rugsėjo 20 d. patikslintą ieškinį net neužsiminė apie galimai pažeista 3 metu senaties terminą ir tuo pačiu apie prarastą ieškovu teisę kreiptis dėl A. Campi paveikslo gražinimo, nepaisydamos to, kad atitinkamus įrodymus tretysis asmuo A. V. K. jau buvo teismui pateikusi.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliaciniai skundai netenkintini. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 15 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pagal ieškovo Vokietijos Federacinės Respublikos, atstovaujamos Vokietijos Federacinės Respublikos ambasados, ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 15 d. sprendimo, konstatuoja, kad pagrindų, nurodytų Civilinio proceso kodekso 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Dėl ieškovo Vokietijos Federacinės Respublikos apeliacinio skundo argumentų

Nesutikdamas su šia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, ieškovas Vokietijos Federacinė Respublika apeliaciniu skundu prašo ją panaikinti ir priimti naują sprendimą – grąžinti ieškovui Vokietijos Federacinei Respublikai Antonio Campi paveikslą „Trys Marijos prie Kristaus kapo“.

Skundžiamu 2013 m. vasario 15 d. sprendimu Vilniaus apygardos teismas ieškovo Vokietijos Federacinės Respublikos, atstovaujamos Vokietijos Federacinės Respublikos Ambasados, ieškinį Lietuvos valstybei atmetė, padaręs išvadą, kad šis ieškovas praleido ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą dėl Antonio Campi paveikslo „Trys Marijos prie Kristaus kapo“ grąžinimo.

Ginčydamas pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą dėl Antonio Campi paveikslo „Trys Marijos prie Kristaus kapo“ grąžinimo, ieškovas, be kita ko, teigia, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas skirtingais laikotarpiais galiojusio LR Kilnojamųjų kultūros vertybių įstatymo nuostatas, paneigia 1993 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Vokietijos Federacinės Respublikos Vyriausybės sutartimi dėl bendradarbiavimo kultūros srityje pagrįstą jo teisę susigrąžinti dingusias be žinios arba neteisėtai išvežtas kultūros vertybes. Apelianto teigimu, Vilniaus apygardos teismas, nuspręsdamas taikyti kultūros vertybių susigrąžinimui specifinius terminus (trijų metų senaties terminą nuo sužinojimo apie paveikslo tikslią buvimo vietą ir jo valdytoją), netinkamai realizavo tarptautinį įsipareigojimą.

Atsižvelgdama į šiuos ieškovo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas pripažino, jog ginčo santykiams turi būti taikomos 1993 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Vokietijos Federacinės Respublikos Vyriausybės sutarties dėl bendradarbiavimo kultūros srityje nuostatos, nes ši sutartis galioja jos 19 straipsnyje įtvirtintos nuostatos pagrindu, ir kad šia sutartimi šalys išreiškė vieningą nuomonę iš esmės dingusias be žinios ar neteisėtai išvežtas kultūros vertybes grąžinti jos savininkui ar jo teisių paveldėtojui, tačiau tokių vertybių grąžinimo sąlygų ir tvarkos nenumatė, todėl būtina remtis ir kitais teisės aktais. Dėl šių pirmosios instancijos teismo išvadų iš esmės ginčo nėra.

Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos valstybinį reguliavimą, kilnojamųjų kultūros vertybių apskaitą, apsaugą, apsaugos finansavimą ir atsakomybę už šio įstatymo pažeidimus, o taip pat ir neteisėtai iš Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos išvežtų kultūros objektų grąžinimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas, pagal kurio redakcijos, galiojusios pirminio ieškinio šioje byloje padavimo metu, 24 straipsnio 15 dalies nuostatą, užsienio valstybės įgaliota institucija su ieškiniu dėl pavogtų kilnojamųjų kultūros vertybių ir antikvarinių daiktų išreikalavimo (grąžinimo) arba su reikalavimu grąžinti neteisėtai išvežtas kilnojamąsias kultūros vertybes ir antikvarinius daiktus šiame straipsnyje nustatytais terminais kreipiasi į Lietuvos Respublikos kultūros ministeriją; ši yra Lietuvos Respublikos institucija, priimanti ieškinius dėl pavogtų kilnojamųjų kultūros vertybių ir antikvarinių daiktų išreikalavimo (grąžinimo) arba reikalavimus grąžinti kilnojamąsias kultūros vertybes ar antikvarinius daiktus ir pateikianti juos Lietuvos Respublikos teismams. Taigi, negalima nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovai, kreipęsi į Lietuvos Respublikos Kultūros ministeriją dėl ieškinio pateikimo teismui Lietuvos Respublikos kilnojamųjų kultūros vertybių įstatymo pagrindu, iš esmės pripažino, kad būtina vadovautis vidiniais teisės aktais, numatančiais kultūros vertybių grąžinimą bei tai, kad tokiam grąžinimui būtinas teismo sprendimas.

Teisė kreiptis į teismą kiekvienu atveju turi būti realizuojama įstatymo nustatyta tvarka. Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 1.124 straipsnio, nustatančio ieškinio senaties terminą, nuostatą, savo pažeistas teises asmuo gali ginti per įstatymų nustatytą terminą. Bendrasis senaties terminas yra dešimt metų, o atskirų rūšių reikalavimams Civilinis kodeksas bei kiti Lietuvos Respublikos įstatymai nustato sutrumpintus ieškinio senaties terminus (CK1.125 str. 1, 2 d.).

1993 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Vokietijos Federacinės Respublikos Vyriausybės sutartimi dėl bendradarbiavimo kultūros srityje, kurios 16 straipsniu susitariančios šalys įsipareigojo dingusias be žinios ar neteisėtai išvežtas kultūros vertybes, esančias jų teritorijoje, grąžinti savininkui arba jo teisių paveldėtojui, tokių vertybių grąžinimo tvarkos ir sąlygų, taigi ir terminų, per kurį šalis turi pareikšti reikalavimą dėl tokių vertybių grąžinimo, nenustačius, pagrįstai turi būti taikomos jau minėto Lietuvos Respublikos kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo nuostatos. Pagal šio įstatymo 24 straipsnio 13 dalies nuostatą, tais atvejais, kai Europos Sąjungos valstybėse narėse kultūros objektai sudaro neatskiriamą valstybei, savivaldybėms, visuomeninėms organizacijoms nuosavybės teise priklausančių kolekcijų, įtrauktų į muziejų, archyvų arba bibliotekų saugomų kolekcijų inventorinius sąrašus, dalį, taip pat bažnytinėms kilnojamosioms kultūros vertybėms tose valstybėse narėse, kur joms taikomos ypatingos apsaugos nuostatos pagal atitinkamos valstybės įstatymus, byla dėl grąžinimo gali būti keliama praėjus ne daugiau kaip 75 metams nuo objekto neteisėto išvežimo iš besikreipiančios Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos, išskyrus atvejus, kai tokioms byloms kai kuriose valstybėse narėse netaikomas joks laiko apribojimas, ir atvejus, kai tarp valstybių narių yra sudarytos dvišalės sutartys, nustatančios ilgesnį negu 75 metų laiką. Europos Sąjungos valstybės narės įgaliota institucija į Kultūros ministeriją gali kreiptis ne vėliau kaip per 3 metus nuo tos dienos, kai besikreipiančioji Europos Sąjungos valstybė narė nustatė kultūros objektų buvimo vietą ir jų valdytojo arba naudotojo tapatybę. Taigi, pirmosios instancijos teismas šioje byloje pareikštam ieškiniui pagrįstai taikė šioje teisės normoje nustatytą 3 metų terminą, skaičiuojamą nuo tos dienos, kai ieškovai nustatė kultūros objektų, nagrinėjamu atveju paveikslų, buvimo vietą ir jų valdytojo arba naudotojo tapatybę, šį terminą pripažindamas ieškinio senaties terminu ir teigti, kad teismas netinkamai realizavo tarptautinį įsipareigojimą, nėra jokio pagrindo. Taip pat nėra jokio pagrindo pripažinti, kad ieškinio senaties terminu šiuo atveju turėtų būti laikomas 75 metų terminas. Šis terminas, nustatytas minėtoje Lietuvos Respublikos kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo normoje, yra terminas bylai dėl kultūros grąžinimo iškelti, t. y. nustatyta, kad praėjus šiam terminui, tokia byla negali būti keliama, o tai reiškia, kad praėjus šiam terminui, išnyksta teisė tokį ieškinį pareikšti apskritai (naikinamasis terminas). Tuo tarpu ieškinio senaties termino praleidimo faktas negali būti atsisakymo priimti ieškinį pagrindu, nes toks terminas gali būti atnaujinamas, jeigu teismas nustato, kad jis yra praleistas dėl svarbios priežasties.

Ieškovas Vokietijos Federacinė Respublika savo apeliaciniu skundu ginčija ir pirmosios instancijos teismo išvadas dėl ieškinio senaties termino pradžios skaičiavimo momento. Jo teigimu, terminas, nuo kurio jis sužinojo apie paveikslo buvimo vietą, yra Vokietijos Federacinės Respublikos ambasados kreipimasis į Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministeriją su 2005 m. gruodžio mėn. 13 d. verbaline nota dėl kultūrinių vertybių sugrąžinimo, ar nuo telefoninio pokalbio po gauto 2005 m. vasario 25 d. Lietuvos Dailės Muziejaus direktoriaus atsakymo, bet tai būtų po 2005 m. vasario 25 d.

Kaip jau minėta, pagal Lietuvos Respublikos kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 24 straipsnio 13 dalies nuostatą, dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių grąžinimo Europos Sąjungos valstybės narės įgaliota institucija į Kultūros ministeriją gali kreiptis ne vėliau kaip per 3 metus nuo tos dienos, kai besikreipiančioji Europos Sąjungos valstybė narė nustatė kultūros objektų buvimo vietą ir jų valdytojo arba naudotojo tapatybę. Apelianto minimoje 2005 m. gruodžio mėn. 13 d. verbalinėje notoje dėl kultūrinių vertybių sugrąžinimo (13-14 b. l., 1 t.) yra išdėstytos aplinkybės apie Antonio Campi paveikslo „Trys Marijos prie Kristaus kapo“ priklausymą ieškovui ir jo dingimo aplinkybes bei pažymima, kad paveikslas šiuo metu (t. y. notos sudarymo metu) yra Lietuvos Dailės muziejaus fonduose Vilniuje. Taigi, ieškovo minima verbalinė nota tik patvirtina aplinkybę, kad 2005 m. gruodžio mėn. 13 d. paveikslo vieta jam buvo žinoma, tačiau jokiu būdu nepatvirtina faktinės aplinkybės, kad ieškovas paveikslo buvimo vietą faktiškai nustatė, t. y. kada paveikslo buvimo vieta jam faktiškai tapo žinoma.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais – muziejaus direktoriaus J. V. (J. W.) 1995 m. gegužės 12 d. laišku, adresuotu Lietuvos Dailės muziejaus direktoriui R. B., ir pastarojo 2000 m. kovo 3 d. raštu Nr. 62 (36-37 b. l., 2 t.) padarė išvadą, kad ieškovo Vokietijos Federacinės Respublikos oficialios institucijos vadovui apie Antonio Campi paveikslo „Trys Marijos prie Kristaus kapo“ buvimo vietą tapo žinoma ne vėliau kaip 2000 m. kovo 3 d. Taigi, ieškinio senaties termino pradžia teismas pripažino būtent minėtą datą ir, konstatavęs, kad ieškovas į oficialią Lietuvos Respublikos instituciją – Kultūros ministeriją – kreipėsi tik 2005 m., padarė išvadą, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą dėl šios kultūros vertybės gražinimo ir šiuo pagrindu ieškinį atmetė. Pagrindo nesutikti su šia pirmosios instancijos teismo išvada nėra.

Šioje nutartyje jau minėta, kad pagal Lietuvos Respublikos kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 24 straipsnio 13 dalies nuostatą, Europos Sąjungos valstybės narės įgaliota institucija į Kultūros ministeriją gali kreiptis ne vėliau kaip per 3 metus nuo tos dienos, kai besikreipiančioji Europos Sąjungos valstybė narė nustatė kultūros objektų buvimo vietą ir jų valdytojo arba naudotojo tapatybę. Minėti įrodymai, o taip pat ir kiti įrodymai, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovas Vokietijos Federacinė Respublika praleido ieškinio senaties terminą ieškiniui dėl paveikslo grąžinimo pareikšti, sudaro pakankamą pagrindą teigti, kad šis ieškovas Antonio Campi paveikslo „Trys Marijos prie Kristaus kapo“ buvimo vietą ir jo valdytojo arba naudotojo tapatybę (Lietuvos dailės muziejus) iš tiesų nustatė ne vėliau negu 2000 m. kovo 3 d., nes minėtas muziejaus direktoriaus J. V. (J. W.) 1995 m. gegužės 12 d. laiškas patvirtina, kad apie šio paveikslo buvimą Lietuvos dailės muziejuje pastarajam buvo žinoma dar 1995 metais, neigti, kad Berlyno-Brandenburgo fondo Prūsijos rūmų ir fondų muziejus yra viena iš Vokietijos Federacinės Respublikos oficialių institucijų, nėra pagrindo, o Lietuvos dailės muziejaus direktoriaus R. B. 2000 m. kovo 3 d. rašto Nr. 62 turinys patvirtina, kad po 1995 m. gegužės 12 d. tarp šio muziejaus ir Vokietijos Federacinės Respublikos institucijų vyko susirašinėjimas Antonio Campi paveikslo „Trys Marijos prie Kristaus kapo“ klausimu, taigi, tai reiškia, kad paveikslo buvimo vietą ieškovas iš tiesų nustatė ne vėliau kaip 2000 metais, ką pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas. Pažymėtina, kad ir kiti pirmosios instancijos teismo paminėti rašytiniai įrodymai iš esmės patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, jog terminą pareikšti ieškiniui dėl minėto paveikslo grąžinimo ieškovas iš tiesų praleido, nes šių įrodymų pagrindu nustatytos aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, kad ieškovas turėjo pakankamai informacijos apie šio paveikslo buvimo vietą Lietuvoje žymiai anksčiau. Kadangi pirmosios instancijos teismas vis tik konstatavo, kad apie šį paveikslą ieškovas sužinojo ne vėliau kaip 2000 m. kovo 3 d., dėl minėtų įrodymų teisėjų kolegija atskirai nepasisako.

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog dėl trejų metų termino laikymosi sprendžia pati Kultūros ministerija, kuri pagal tuo metu galiojusio LR Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 24 straipsnio 15 dalį turėjo teisę reikšti teisminius ieškinius dėl kultūros vertybių sugrąžinimo. Pasak apelianto, kultūros ministerijai pareiškus ieškinį Vilniaus apygardos teisme, laikytina, kad trijų metų terminas kreiptis į Kultūros ministeriją jos pačios sprendimu pareikšti ieškinį dėl kultūros vertybių sugrąžinimo nebuvo praleistas.

Sutikti su tokiu aiškinimu dėl trejų metų termino taikymo nėra pagrindo. Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 24 straipsnio 13 d. nuostata, pagal kurią Europos Sąjungos valstybės narės įgaliota institucija į Kultūros ministeriją gali kreiptis ne vėliau kaip per 3 metus nuo tos dienos, kai besikreipiančioji Europos Sąjungos valstybė narė nustatė kultūros objektų buvimo vietą ir jų valdytojo arba naudotojo tapatybę, nesuteikia teisės Kultūros ministerijai spręsti dėl šio pažeidimo, o ieškinio senaties termino taikymo klausimus sprendžia teismas.

Pirmosios instancijos teismas Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 24 straipsnio 13 d. nustatytą 3 metų terminą kreiptis į Kultūros ministeriją dėl kilnojamųjų kultūros vertybių grąžinimo pripažino ieškinio senaties terminu ir ieškovo Vokietijos Federacinės Respublikos ieškinį atmetė tuo pagrindu, kad šį terminą ieškovas praleido.

Žemesnės instancijos teismas

Savo apeliaciniu skundu ieškovas Vokietijos Federacinė Respublika teigia, kad Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 24 straipsnio 3 dalies 3 metų terminą, kuris galiojo nuo 2004 m. balandžio 30 d. iki 2010 m. liepos 1 d., galėjo taikyti tik teisiniams santykiams, atsiradusiems būtent šiame laikotarpyje.

Su tokiu apelianto aiškinimu sutikti nėra pagrindo. Šioje nutartyje jau nustatyta, kad 1993 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Vokietijos Federacinės Respublikos Vyriausybės sutartimi dėl bendradarbiavimo kultūros srityje šalys išreiškė vieningą nuomonę, kad dingę be žinios ar neteisėtai išvežtos kultūros vertybės, esančios jų teritorijoje, bus grąžinamos jos savininkui ar jo teisių paveldėtojui, tačiau tokių vertybių grąžinimo sąlygų ir tvarkos nenustatė. Tokia tvarka buvo nustatyta Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 24 straipsnio redakcijoje, priimtoje 2002 12 10 įstatymu Nr. IX-1286 ir įsigaliojusioje nuo 2002 m. gruodžio 12 d., kuria užsienio valstybės įgaliotai institucijai ir buvo nustatytas 3 metų terminas kreiptis į Kultūros ministeriją dėl kilnojamųjų kultūros vertybių grąžinimo, skaičiuojamas nuo tos dienos, kurią besikreipianti užsienio valstybė nustatė šių vertybių buvimo vietą ir jų valdytojo arba naudotojo tapatybę, kuris taip pat galiojo ir pirminio ieškinio šioje byloje padavimo metu. Taigi, nustačius dingusių be žinios ar neteisėtai išvežtų kultūros vertybių grąžinimo tvarką, ieškovas, nustatęs šių vertybių buvimo vietą ir jų valdytojo arba naudotojo tapatybę, įgijo teisę Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka bei terminais kreiptis dėl jų grąžinimo. Todėl šį terminą, galiojusį ieškovo kreipimosi į Lietuvos Respublikos kultūros ministeriją ir pirminio ieškinio šioje byloje padavimo metu, pirmosios instancijos teismas taikė pagrįstai, o ieškovo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl termino praleidimo priežasčių nesudaro pakankamo pagrindo šį terminą atnaujinti, nes jame išdėstytos aplinkybės negali būti pagrindas pripažinti termino praleidimo priežastis svarbiomis.

Dėl atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, apeliacinio skundo argumentų

Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas ieškovo Prūsijos Kultūros Vertybių fondo ieškinį patenkino ir nusprendė grąžinti ieškovui Adolf Menzel paveikslą „Pelenų dienos rytas“.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, nesutikdama su šia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, savo apeliaciniu skundu, be kita ko, nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad nesant duomenų apie tai, jog Antonio Campi paveikslas „Trys Marijos prie Kristaus kapo“ buvo konfiskuotas, tai netiesiogiai patvirtina ieškovo nurodytą aplinkybę, kad paveikslas neteisėtai buvo išvežtas iš Vokietijos Federacinės Respublikos. Anot apelianto, tokių duomenų nebuvimas savaime nereiškia paveikslo dingimo ar neteisėto išvežimo. Todėl, pasak apelianto, paveikslo dingimo ar neteisėto išvežimo faktas nėra įrodytas, o nesant įrodymų dėl paveikslo dingimo ar neteisėto išvežimo, yra pagrindas konstatuoti, jog Antonio Campi paveikslas „Trys Marijos prie Kristaus kapo“ Vokietijos Federacinei Respublikai nuosavybės teise nebepriklauso. Atsakovas taip pat nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti tuo, kad paveikslas „Pelenų dienos rytas“ buvo neteisėtai išvežtas po Antrojo pasaulinio karo, nei kad to nebuvo. Pasak apelianto, dokumentų, kuriais įrodytų paveikslo dingimą ar neteisėtą išvežimą (teisėsaugos institucijų akto dėl vagystės ar dingimo ar pan.), ieškovas nepateikė.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007, 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2008 ir kt.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi faktinius bylos duomenis bei atitinkamus skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus, daro išvadą, kad ieškovo Prūsijos Kultūros vertybių fondo ieškinį dėl Adolfo Menzelio paveikslo „Pelenų dienos rytas“ grąžinimo pirmosios instancijos teismas patenkino pagrįstai.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs faktinius bylos duomenis, Adolfo Menzelio paveikslas „Pelenų dienos rytas“, kurį šiuo metu patikėjimo teise valdo Lietuvos Dailės muziejus, ir kuris buvo paskelbtas dingusiu nuo 1945/1946 m., priklausė Berlyno Karališkajai nacionalinei galerijai, kuriai priklausęs turtas, taigi ir kultūros vertybės, buvo perduotos įsteigtam Prūsijos Kultūros vertybių fondui. Dėl šių aplinkybių byloje ginčo nėra.

Bylos duomenų pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir šio paveikslo dingimo aplinkybes: paveikslas buvo saugomas Reicho banko pirmajame požeminiame rūsyje Berlyne (Mitte), siekiant nuo oro antskrydžių ir bombardavimų. Šias aplinkybes patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai (195-200 b. l., 2 t.). Nesant tiesioginių įrodymų apie šio paveikslo neteisėtą išvežimą, tačiau nustačius tokias jo dingimo aplinkybes (buvo saugomas Berlyne 2-jo pasaulinio karom pabaigoje), pirmosios instancijos teismas padarė iš esmės pagrįstą išvadą, kad byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad šis paveikslas buvo neteisėtai išvežtas iš Vokietijos teritorijos, yra ieškovo Prūsijos Kultūros vertybių fondo nuosavybė. Todėl šios išvados pagrindu, vykdant 1993 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Vokietijos Federacinės Respublikos Vyriausybės sutarties dėl bendradarbiavimo kultūros srityje 16 straipsniu prisiimtus įsipareigojimus, pagrįstai nusprendė grąžinti jo savininkui. Aplinkybės, kad Lietuvos Valstybė prie šio paveikslo dingimo niekaip neprisidėjo, o jį įsigijo pirkimo pardavimo sutarties pagrindu iš privataus asmens, nesudaro pagrindo atsisakyti vykdyti šį tarptautine sutartimi prisiimtą įsipareigojimą ir šios bylos nagrinėjimui esminės reikšmės neturi.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada dėl Antonio Campi paveikslo „Trys Marijos prie Kristaus kapo“ neteisėto išvežimo iš Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijos, tačiau atsižvelgdama į tai, kad ieškovo Vokietijos Federacinės Respublikos ieškinys dėl šio paveikslo grąžinimo buvo atmestas, pritaikius ieškinio senatį, atskirai dėl aplinkybių, susijusių su šios išvados pagrįstumu, nepasisako.

Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių ir argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino materialinės bei proceso normas ir padarė pagrįstas išvadas bei bylą iš esmės išsprendė teisingai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Alė BukavinienėDanguolė MartinavičienėDonatas Šernas