Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino, Danguolės Martinavičienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kelio servisas Kaune“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kelio servisas Kaune“ ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Kauno skuba“ ir bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „MDK logistika“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas klausimas dėl tarpusavio skolos užskaitos sutarties pripažinimo negaliojančia actio Pauliana pagrindu. Ieškovė BUAB ,,Kelio servisas Kaune“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti 2015 m. liepos 7 d. Trišalę tarpusavio skolos užskaitos sutartį (toliau – Sutartis), sudarytą tarp ieškovės ir atsakovių BUAB ,.MDK logistika“ ir UAB „Kauno skuba“ niekine bei negaliojančia; taikyti restituciją – grąžinti šalis į pradinę padėtį, buvusią iki neteisėto sandorio sudarymo, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2015 m. spalio 7 d. ieškovei iškėlus bankroto bylą, administratorius nustatė, kad prieš bankroto bylos iškėlimą, ieškovei esant nemokiai, šalys 2015 m. liepos 7 d. sudarė Sutartį, pagal kurią UAB „MDK logistika“ iki 2015 m. liepos 15 d. sutiko sumokėti UAB „Kauno skuba“ 2 475,08 Eur už ieškovę, o UAB „Kauno skuba“ užskaito ieškovės skolą. Šis sandoris pažeidžia kreditorių teises, nes ieškovė (skolininkė), būdama nemoki, suteikė pirmenybę kitam kreditoriui UAB ,,Kauno skuba“. Iki Sutarties sudarymo ieškovė turėjo 2 475,08 Eur reikalavimo teisę į UAB „MDK logistika“, todėl tokia suma būtų pagerinusi įmonės finansinę padėtį bei proporcingai tekusi visiems jos kreditoriams. UAB „MDK logistika“ ginčijamu sandoriu panaikino skolą ieškovei, todėl kreditoriai prarado iš atsakovės UAB „MDK logistika“ gautinas sumas. Šalys neprivalėjo Sutarties sudaryti, buvo nesąžiningos. Atsakovės turėjo visas galimybes pasidomėti viešai skelbiama informacija apie ieškovės finansinę būklę. Todėl atsakovės žinojo ir/ar turėjo žinoti, kad ieškovė Sutarties sudarymo metu buvo nemoki. Ieškovės teigimu, egzistuoja visos privalomos actio Pauliana taikymo sąlygos Sutarties pripažinimui negaliojančia (CK 6.66 str.).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimų esmė

Kauno apygardos teismas 2016 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu ieškinio netenkino; priteisė iš ieškovės atsakovei UAB „Kauno skuba“ 343,42 Eur bylinėjimosi išlaidų.Teismas sprendė, kad actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygų visuma nekonstatuotina.. Dėl kreditoriaus reikalavimo teisės. Ieškovė buvo atsakovės UAB „MDK logistika“ kreditorė ir atsakovės UAB „Kauno skuba“ skolininkė. Pagal ginčijamą Sutartį skolininkė UAB „MDK logistika“ įvykdė savo prievolę kreditorei UAB „Kelio servisas Kaune“ ir skolininkė UAB „Kelio servisas Kaune“ įvykdė savo prievolę kreditorei UAB „Kauno skuba“. Ieškovė nepateikė įrodymų, jog UAB „MDK logistika“ nėra įvykdžiusi visos ar dalies prievolės kreditorei arba ją įvykdžiusi netinkamai. Dėl to teismas sprendė, kad ieškovė netinkamai naudoja actio Pauliana ieškinį kaip teisių gynimo būdą savo reikalavimo teisės gynimui, nes UAB „MDK logistika“ prievolė ieškovei yra pasibaigusi.Dėl kreditorių teisių pažeidimo. Aplinkybes, kad Sutarties sudarymo metu ieškovė buvo pasiekusi faktinio nemokumo būseną, ieškovė įrodinėjo Panevėžio apygardos teismo 2015 m. spalio 7 d. nutartimi nustatytomis aplinkybėmis. Tačiau byloje apklausti liudytojais buvę įmonės vadovai R. K. ir K. G. nepatvirtino, jog Sutarties sudarymas turėjo įtakos įmonės nemokumui. Liudytojų parodymus patvirtina administratoriaus ataskaita, iš kurios matyti, jog UAB „Kelias“ bendra kreditorinio reikalavimo suma yra 68 516,23 Eur, Panevėžio apygardos teismo 2015 m. spalio 7 d. nutartis, iš kurios matyti, kad būtent UAB „Kelias“ prašė ieškovei iškelti atsakovei bankroto bylą, nes ieškovė jai skolinga 66 730,18 Eur. VSDFV duomenimis, Sutarties sudarymo metu ieškovė įsiskolinimų Sodros biudžetui neturėjo. Ieškovė turėjo kreditorinių įsipareigojimų ne tik UAB „Kauno skuba“, bet ir kitiems kreditoriams. Byloje nėra įrodymų, jog ieškovė buvo pradėjusi skolos išieškojimo iš atsakovės UAB „MDK logistika“ procesą, kad atsakovė geranoriškai būtų dengusi įsiskolinimą ieškovei, todėl, teismo vertinimu, negalima daryti išvados, jog Sutartimi buvo pažeisti kreditorių interesai, kad ji turėjo ypatingos reikšmės atsiskaitymui su kreditoriais, ar iš esmės nulėmė ieškovės nemokumą.Dėl ginčijamo sandorio sudarymo privalomumo. Teismas nesutiko su ieškove, kad ji neprivalėjo sudaryti ginčo Sutarties su atsakovėmis, nes byloje pateikti įrodymai ir šalių pripažinti faktai patvirtina, jog UAB „MDK logistika“ padengė ieškovės skolą atsakovei UAB „Kauno skuba“, nes atsakovei UAB „Kauno skuba“, kaip pagrindinei detalių servisui tiekėjai, nutraukus detalių tiekimą, ieškovės veikla nebūtų galima.Dėl ginčo sandorio šalių nesąžiningumo. Ūkio subjekto sąžiningumas yra preziumuojamas, jis negali būti paneigiamas nepagrįstomis prielaidomis apie tariamą nepasidomėjimą ieškovės kreditoriais. Bylos duomenys patvirtina, jog remiantis viešai skelbiama informacija, jog ieškovė neturi įsiskolinimo Sodros biudžetui, atsakovės negalėjo spręsti, kad ieškovės finansinė padėtis buvo sunki, nors įmonė ir turėjo finansinių įsipareigojimų. Byloje nepateikti įrodymai, kad atsakovės buvo informuotos apie UAB „Kelio servisas Kaune“ gautą UAB „Kelias“ 2015 m. birželio 26 d. pranešimą. Įstatymai nedraudė sudaryti tokio pobūdžio sutarties. Be to, šalis tiek iki Sutarties sudarymo, tiek po jos siejo verslo, santykiai ir šalys buvo suinteresuotos verslo tęstinumu. Tai patvirtino ir byloje apklaustas buvęs įmonės vadovas K. G.. Teismas sprendė, jog atsakovės įrodė sąžiningumo elementą sudarant ginčijamą Sutartį.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo teisiniai argumentai

Ieškovė (toliau – apeliantė) apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Apeliantė turi neabejotiną ir galiojančią kreditoriaus reikalavimo teisę, nes bankroto administratorius visų kreditorių vardu ginčija Sutartį, kuri pažeidžia kreditorių interesus. Nors įvykdžius Sutartį pasibaigė UAB „MDK logistika“ prievolė apeliantei, tačiau Sutartis ir ginčijama dėl to, kad apeliantė, iki jos sudarymo turėjusi reikalavimo teisę į UAB „MDK logistika“ 2 475,08 Eur sumai, sudarius Sutartį suteikė pirmenybę tik vienam iš kreditorių UAB „Kauno skuba“. Panaikinus UAB „MDK logistika“ skolą apeliantei, kiti kreditoriai prarado galimybę sumažinti kreditorinį reikalavimą iš UAB „MDK logistika“ sumokėtos sumos.Sutarties pasirašymo metu apeliantė buvo nemoki, veiklos nevykdė, jos turtas areštuotas. Apeliantei jau buvo įteiktas įspėjimas dėl bankroto bylos iškėlimo, o po mėnesio nuo Sutarties sudarymo dienos pagal apeliantės pateiktus buhalterinius duomenis teismas konstatavo apeliantės nemokumą. Atsižvelgiant į tai, kad Sutartis ginčijama dėl kreditorių interesų pažeidimo, o ne dėl to, kad ji sukėlė apeliantės nemokumą, nepagrįsti teismo argumentai, susiję su liudytojų R. K. ir K. G. parodymai, kad Sutarties sudarymas neturėjo įtakos apeliantės nemokumui. Tai, kad apeliantė Sutarties sudarymo metu buvo nemoki, patvirtina buhalteriniai duomenys; 2015 m. birželio 26 d. UAB „ Kelias“ raginimas; finansinė atskaitomybė už 2014 metus; Panevėžio apygardos teismo 2015 m. spalio 7 d. nutartyje, kuria apeliantei iškelta bankroto byla, konstatuotos aplinkybės.Teismo argumentai dėl neprivalėjimo sudaryti Sutartį neatitinka teismų praktikos. Pareiga įvykdyti savo prievolę savaime nereiškia asmens pareigos sudaryti sandorį. Taip pat ir skola kitam kreditoriui negali būti traktuojama kaip pareiga sudaryti sandorį, todėl apeliantė (ir kitos šalys) neprivalėjo Sutarties sudaryti. Teismas netinkamai aiškino ir taikė šalių nesąžiningumą reglamentuojančias teisės aktų nuostatas bei teismų praktiką. Atsakovės žinojo ir/ar turėjo žinoti, kad apeliantė Sutarties sudarymo metu yra nemoki, nes galėjo pasidomėti viešai skelbiama informacija VĮ Registrų centre apie apeliantės finansinę būklę bei galėjo susipažinti su Turto arešto aktų registrų duomenimis.Atsakovė UAB „Kauno skuba“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas tinkamai taikė actio Pauliana institutą, nes apeliantė neįrodė visų sąlygų, kurioms esant būtų pagrindas Sutartį pripažinti negaliojančia. Apeliantės bankroto administratorius tik prisidengia kreditorių interesų gynimu, nes kreditorių interesai apeliantės bankroto byloje realiai Sutartimi nepažeisti, o apeliantės turtinis balansas nenukentėjo. Ginčo 2 475, 08 Eur sumai apeliantė yra gavusi atitinkamų prekių kiekį, kurias pelningai realizavo (bankroto iškėlimo metu apeliantė atsargų likučių neturėjo). Buvę apeliantės vadovai R. K. ir K. G. paliudijo, kad tarpusavio skolų užskaitymas buvo įprastinė verslo praktika tarp ginčo šalių. UAB „MDK logistika“ Sutarties sudarymo metu buvo arti nemokumo ribos, vėliau bankrutavo, todėl 2 475, 08 Eur debitorinis įsiskolinimas priskirtinas prie beviltiškų skolų. Sutartimi padengta nežymi (apie ¼) tuo metu susidariusios skolos atsakovei UAB „Kauno skuba“ dalis. Be to, ir ginčo suma yra mažareikšmė, palyginus su bendru apeliantės įsiskolinimu visiems kreditoriams (158 480,54 Eur). UAB „Kauno skuba“ buvo pagrindinis apeliantės, teikusios autoserviso paslaugas, atsarginių detalių tiekėjas. Todėl nesudarius Sutarties, prekių tiekimas būtų nutrauktas, o apeliantė būtų turėjusi sunkumų padengti tuo metu esamas skolas darbuotojams, VMI ir Sodrai. Sutartimi buvo siekiama tęsti apeliantės ūkinę – komercinę veiklą, todėl nepagrįstai apeliantė tvirtina, kad ji Sutarties sudaryti neprivalėjo.Teisminėje praktikoje nedraudžiama daryti įskaitymus iki bankroto bylos iškėlimo. UAB „Kauno skuba“ nėra susijusi su kitomis ginčo šalimis jokiais, išskyrus verslo, ryšiais, taip pat negalėjo daryti įtakos apeliantės priimamiems sprendimams. Atsakovės, sudarydamos Sutartį, buvo sąžiningos, o kiti kreditoriai esminių nuostolių dėl šio sandorio nepatyrė. Daugiau nukentėjo UAB „Kauno skuba“, nes dėl bankroto praradusi 2 907, 69 Eur, dabar priversta bylinėtis ir dėl 2 475, 08 Eur sumos.Esant reguliariems apeliantės atsiskaitymams, buvo aišku, kad Sutarties sudarymo metu esminių finansinių sunkumų apeliantė neturi. Atsiskaitymų sutrikimai prasidėjo 2015 m. rugpjūčio 4 d., paskyrus naują vadovą S. K.. UAB „Kelias“ pranešimo dėl įsiskolinimo turinys UAB „Kauno skuba“ nebuvo atskleistas, todėl Sutarties sudarymo metu UAB „Kauno skuba” nežinojo apie šio dokumento egzistavimą.Atsižvelgiant į liudytojų parodymus bei byloje esančius rašytinius įrodymus, spręstina, kad apeliantės teiginiai dėl UAB „Kauno skuba“ nesąžiningumo yra nepagrįsti. UAB „Kauno skuba“ neturėjo siekių pažeisti kitų kreditorių interesų, todėl buvo sąžininga.Pasirašant Sutartį, UAB „Kauno skuba“ apie apeliantės įsiskolinimų mastą kitiems kreditoriams nežinojo, todėl neturėjo sąmoningo siekio pirmumo teise gauti savo reikalavimų patenkinimo. Sutartimi padarytas užskaitymas negali būti pripažįstamas pažeidžiančiu CK 6.930 straipsnio 1 dalyje numatytą atsiskaitymų eiliškumą, nes yra įprasta tarpusavio skolų padengimo finansinė priemonė. Be to, apeliantė VSDFV biudžetui Sutarties sudarymo metu nebuvo skolinga, o valstybės biudžetui skola buvo tik 859,29 Eur, 22 darbuotojams esminių pradelstų įsiskolinimų taip pat nebuvo.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, jų nenurodė ir apeliantė, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).Byloje nustatyta, kad šalys 2015 m. liepos 7 d. sudarė trišalę tarpusavio skolų užskaitos sutartį (Sutartis), pagal kurią UAB „MDK logistika“ sumokėjo UAB „Kauno skuba“ 2 475,08 Eur už apeliantę, o UAB „Kauno skuba“ užskaitė apeliantės skolą. Panevėžio apygardos teismo 2015 m. spalio 7 d nutartimi apeliantei iškelta bankroto byla. Bankroto administratorius, patikrinęs apeliantės sudarytus sandorius, teigia, kad egzistuoja visos actio Pauliana taikymo sąlygos Sutarties pripažinimui negaliojančia (CK 6.66 str.). Pirmosios instancijos teismas nenustatė actio Pauliana taikymui būtinų sąlygų visumos, todėl ieškinį atmetė kaip nepagrįstą. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Byloje kilo ginčas dėl CK 6.66 straipsnio (actio Pauliana) taikymo bankroto administratoriui ginčijant iki bankroto bylos iškėlimo apeliantės sudarytą Sutartį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienų metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012;2015 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-703-706/2015 kt.). Sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu ir taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pagal šią teisės normą pripažinti sandorį negaliojančiu.Pirmosios instancijos teismo vertinimu, apeliantė neįrodė šių actio Pauliana sąlygų: kreditoriaus reikalavimo teisės turėjimo, kreditorių teisių pažeidimo, sandorio neprivalomumo bei šalių nesąžiningumo. Todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl šių actio Pauliana taikymo sąlygų nagrinėjamoje byloje.

Dėl kreditoriaus reikalavimo teisės

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovės UAB „MDK logistika“ prievolė apeliantei Sutarties pagrindu yra pasibaigusi, todėl apeliantė netinkamai naudoja actio Pauliana ieškinį kaip savo teisių gynimo būdą. Su šia teismo išvada teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti, nes ji nagrinėjamu klausimu neatitinka suformuotos teismų praktikos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kreditoriaus reikalavimo teisės atsiradimo momentas priklauso nuo prievolės prigimties: sutartinių prievolių atsiradimas siejamas su sutarties sudarymu, o prievolės iš delikto atsiradimas ? su žalos padarymu ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-191-915/2016). Taigi, kreditorius turi įrodyti ne tik tai, kad turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę (kaip vieną iš actio Pauliana sąlygų), tačiau ir tai, kad ši jo teisė atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo. Ši actio Pauliana sąlyga yra privaloma nepriklausomai nuo to, ar ieškinį reiškia kreditorius, ar kreditoriui atstovaujantis bankroto administratorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-191-915/2016). Taigi, tam, kad būtų konstatuotas šios actio Pauliana sąlygos buvimas, būtina įrodyti, kad nors vienas bankroto byloje patvirtintas kreditoriaus reikalavimas (jo dalis) atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo. Tik tuo atveju, jei visi bankroto byloje patvirtinti kreditorių reikalavimai atsirado vėliau nei buvo sudarytas ginčijamas sandoris (nagrinėjamu atveju – Sutartis), būtų pagrindas spręsti apie vienos iš būtinųjų sąlygų actio Pauliana instituto taikymui nebuvimą.Į bylą pateiktas UAB „Kelias“ 2015 m. birželio 26 d. pranešimas, kurį tą pačią dieną apeliantė gavo. Tai patvirtina, kad dar iki Sutarties sudarymo apeliantės skola vien UAB „Kelias“ sudarė 66 730,18 Eur. Iš Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nutarties matyti, kad UAB „Kelias“ įtrauktas į apeliantės kreditorių sąrašą su 68 516,23 Eur kreditoriniu reikalavimu (LITEKO duomenys). Taip pat sulyginus į bylą pateiktus apeliantės sąskaitų likučius 2015 m. liepos 7 d. bei apeliantės bankroto byloje patvirtintus kreditorių reikalavimus matyti, kad Sutarties sudarymo metu apeliantė turėjo ne tik įsiskolinimų UAB „Kelias“, bet ir kitiems kreditoriams, kurie apeliantės bankroto byloje yra įtraukti į kreditorių sąrašą, pavyzdžiui, RAB „Autokada“, Mentum OU Lietuvos filialas, UAB „Acetilenas plius“ ir kt. Taip pat iš minėtų duomenų matyti, kad apeliantė Sutarties sudarymo metu turėjo įsiskolinimų ir darbuotojams. Atsižvelgiant į tai, kad iki Sutarties sudarymo apeliantė turėjo įsipareigojimų ne tik UAB „Kauno skuba“, su kuria iš esmės atsiskaityta Sutarties pagrindu, bet ir kitiems kreditoriams, spręstina, kad apeliantės bankroto administratorius, reikšdamas actio Pauliana ieškinį bei gindamas visų apeliantės kreditorių interesus, turi neabejotiną ir galiojančią kreditoriaus reikalavimo teisę. Apie kreditoriaus reikalavimo teisės (ne)turėjimą spręstina ne pagal tai, kokios pasekmės kilo sudarius ginčijamą sandorį jo šalims (kaip sprendė pirmosios instancijos teismas), o pagal tai, ar ieškinį pareiškęs kreditorius ją (ne)turėjo sandorio sudarymo momentu. Todėl teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl reikalavimo teisės neturėjimo ir konstatuoja šios actio Pauliana sąlygos buvimą.

Dėl kreditorių teisių pažeidimo

Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju negalima daryti išvados, kad Sutartimi buvo pažeisti kreditorių interesai ir ji turėjo ypatingos reikšmės atsiskaitymui su kreditoriais ar iš esmės nulėmė apeliantės nemokumą. Apeliantė su šia išvada nesutinka, su ja nesutinka ir apeliacinės instancijos teismas.Kreditorius, turėdamas galiojančią ir neabejotiną reikalavimo teisę, turi įrodyti ir jos pažeidimą. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Būtina nustatyti, ar dėl šio sandorio skolininkas tampa arba nemokus, arba jo turtas gerokai sumažėja ir dėl to kreditorius praranda galimybę patenkinti savo reikalavimą visiškai ar iš dalies. Jei skolininkas, sudaręs ginčijamą sandorį, vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, tai šios actio Pauliana taikymo sąlygos konstatuoti negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-191-915/2016 ir kt.).Nagrinėjamu atveju apeliantė Sutartį ginčija dėl kreditorių interesų pažeidimo, nes jos pasirašymo metu apeliantė buvo nemoki, veiklos nevykdė, jos turtas buvo areštuotas, apeliantei buvo įteiktas įspėjimas dėl bankroto bylos iškėlimo, o po mėnesio nuo Sutarties sudarymo dienos apeliantei iškelta bankroto byla. Taigi, nagrinėjant šios actio Pauliana sąlygos buvimą, spręstina, ar po Sutarties sudarymo apeliantės turtas sumažėjo, dėl ko kreditoriai prarado galimybę patenkinti savo reikalavimus visiškai ar iš dalies.Minėta, kad apeliantei įspėjimas dėl bankroto bylos galimo iškėlimo įteiktas prieš Sutarties sudarymą (2015 m. birželio 26 d.), bankroto byla iškelta 2015 m. spalio 7 d., t. y. praėjus vos trims mėnesiams po Sutarties sudarymo. Nutartyje, kuria iškelta apeliantei bankroto byla, konstatuotas įmonės nemokumas pradelstiems įsipareigojimams viršijus pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d.). Teismas, konstatuodamas apeliantės nemokumą, vadovavosi 2015 m. rugpjūčio 5 d. balanso, sudaryto praėjus vienam mėnesiui po Sutarties sudarymo, duomenimis, pagal kuriuos apeliantės turtas sudarė 37 210 Eur, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 146 740 Eur. Be to, iš minėtos nutarties matyti, kad ir pati apeliantė pripažino, jog yra nemoki ir prašė iškelti jai bankroto bylą. Taigi, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apeliante, kad Sutarties sudarymo metu apeliantės finansinė padėtis buvo itin sunki – ji buvo nemokumo būsenoje. Atsakovės nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė įrodymų, paneigiančių apeliantės nemokumą ginčo sandorio sudarymo metu (CPK 178 str., 314 str.). Apeliantės teigimu, įmonei būnant nemokiai, Sutartimi buvo suteikta pirmenybė vienam kreditoriui – UAB „Kauno skuba“. Teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad Sutartis pažeidė kreditorių interesus, nes apeliantė, būdama faktiškai nemoki, sudarė ginčijamą Sutartį, kuria sumažino kitų kreditorių galimybę gauti jų reikalavimo patenkinimą. Net ir neanalizuojant įsipareigojimų kitiems kreditoriams atsiradimo ir įvykdymo terminų, atsiliepime į apeliacinį skundą pati UAB „Kauno skuba“ nurodo, kad turėjo neįvykdytų įsipareigojimų valstybės biudžetui. Todėl jau vien dėl to yra pagrindas pripažinti, kad Sutartimi, pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies reikalavimus, UAB „Kauno skuba“ buvo suteikta pirmenybė kitų kreditorių atžvilgiu. Šiame kontekste atmestini atsakovės UAB „Kauno skuba“ argumentai, kad po Sutarties apeliantės turtinis balansas nenukentėjo. Teisminėje praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog kreditorių teisės ar interesai gali būti pažeidžiami ir tais atvejais, kai nemokumas išlieka toks pats ar nedidėja, pavyzdžiui, tik keičiasi turto struktūra, bet kitiems kreditoriams sutrukdoma gauti bent dalį atsiskaitymo, kuris nemokumo situacijoje jiems priklausytų skolininkui vykdant su jais sutartis ir atsiskaitymus pagal įstatymo nustatytą tvarką ir reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2012 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012). Aplinkybė, kad ginčo suma santykinai nėra didelė palyginus su bendru apeliantės įsiskolinimu visiems kreditoriams, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo kreditorių teisių pažeidimo nekonstatavimui – UAB „MDK logistika“ atsiskaičius su apeliante, minėta suma (2 475,08 Eur) galėjo būti padengta bent dalis įsipareigojimų kreditoriams, be kita ko, ir su darbuotojais. Tais atvejais, kai įmonė, būdama nemoki, pasirinktinai patenkina dalies kreditorių reikalavimus, pažeidžiamos kitų kreditorių teisės, ir toks skolininko elgesys vertintinas kaip prieštaraujantis sąžiningai verslo praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2013, 2015 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-697-248/2015 ir kt.). Taip pat atmestinas atsakovės UAB „Kauno skuba“ argumentas, kad UAB „MDK logistika“ debitorinis įsiskolinimas priskirtinas prie beviltiškų skolų – į bylą pateiktas UAB „Kauno skuba“ Swedbank sąskaitos išrašas patvirtina kad šiai atsakovei UAB „MDK logistika“ pervedė 2 475,08 Eur, todėl nėra jokio pagrindo šią sumą laikyti beviltiška skola.Dėl to teisėjų kolegija, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, sprendžia, kad Sutarties sudarymas pažeidė apeliantės kreditorių teises, nes ji, būdama nemoki, suteikė pirmenybę vienam kreditoriui – UAB „Kauno skuba“. Taigi, konstatuotina ir antroji actio Pauliana sąlyga.

Dėl sandorio privalomumo

Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad šalys privalėjo sudaryti Sutartį, nes atsakovei UAB „Kauno skuba“ kaip pagrindinei detalių tiekėjai, nutraukus jų tiekimą, apeliantės veikla būtų negalima. Minėti teismo argumentai prieštarauja šiuo klausimu suformuotai teismų praktikai. Sandoris gali būti ginčijamas actio Pauliana pagrindu, jeigu jis neprivalėjo būti sudarytas (CK 6.66 str. 1 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sąlygą „neprivalėjo“ aiškina kaip teisinės prievolės sudaryti sandorį neturėjimą. Privalėjimas sudaryti sandorį – vienas iš imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai. Pareigos sudaryti sandorį atsiradimo pagrindas gali būti įstatymas, teismo sprendimas, taip pat tam tikros aplinkybės. Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą. Taigi jeigu skolininkas privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį, tai jo pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011; 2016 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-421/2016 ir kt.).Šiuo atveju apeliantė atsisakė reikalavimo teisės į 2 475,08 Eur sumą UAB „MDK logistika“. Jokios sutarties, įstatymo ar teismo sprendimo, kuris būtų įpareigojęs šalis pakeisti jų tarpusavio atsiskaitymo tvarką, nebuvo. Todėl negalima pripažinti, kad šalys turėjo pareigą sudaryti ginčijamą Sutartį. Aplinkybė, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu apeliantė turėjo prievolę atsiskaityti su atsakove UAB „Kauno skuba“, nelaikytina tuo imperatyvu, sukėlusiu jai neišvengiamą teisinę pareigą sudaryti sandorį. Tokiu imperatyvu nelaikytina ir pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybė, kad UAB „Kauno skuba“ nutraukus detalių tiekimą, apeliantės veikla nebūtų galima. Juolab, apeliantės teigimu, Sutarties sudarymo metu apeliantė veiklos ir faktiškai jau nebevykdė. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad egzistuoja ir trečia actio Pauliana sąlyga – sandorio neprivalomumas.

Dėl šalių nesąžiningumo

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad, sudarant ginčijamą Sutartį, atsakovės įrodė sąžiningumo elementą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su tuo neturi pagrindo sutikti.Taikant actio Pauliana turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas (CK 6.66 str. 1 d., 2 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad, vertinant trečiojo asmens nesąžiningumą, kuris, palyginti su skolininko nesąžiningumu, gali būti ne taip aiškiai išreikštas, nereikalaujama, jog jo žinojimas būtų nukreiptas į konkretų kreditorių, užtenka, kad trečiasis asmuo žinotų, jog toks sandoris sukels ar sustiprins skolininko nemokumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-463/2013). CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises. Tokie duomenys gali būti gaunami sandorio šalims (jų atstovams) bendraujant, iš registrų, kitų šaltinių (oficialių ar privačių) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-463/2013 ir kt.).Sprendžiant dėl atsakovių bei apeliantės (ne)sąžiningumo, atsižvelgtina į tai, kad iki Sutarties sudarymo dalis apeliantės kreditorių siekė išieškoti skolas teismuose, dalis tokių ieškinių buvo patenkinti, apeliantės turtui buvo taikyti apribojimai (areštai), kurie buvo įregistruoti viešame Turto arešto aktų registre (LITEKO duomenys), juridinių asmenų registrui pateikti apeliantės finansinės atskaitomybės dokumentai už 2014 metus atskleidė apeliantės mokumo problemas. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad Turto areštų registro duomenys apie įregistruotus turto arešto aktus yra vienas iš šaltinių, kuriais remdamiesi asmenys gali spręsti apie skolininko finansinę būklę ir jo pajėgumus atsiskaityti su savo kreditoriais. Turto arešto aktų registracija yra svarbi sprendžiant dėl trečiojo asmens sąžiningumo, kaip vienos iš actio Pauliana reikalavimo patenkinimo sąlygų, nes suteikia objektyvius duomenis apie pritaikytus skolininko turto (turtinių teisių) suvaržymus, kurie lemia jo galimybes vykdyti atsiskaitymus su kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-463/2013). Vien tai, kad apeliantė neturėjo įsiskolinimo Sodros biudžetui, dar neįrodo geros jos finansinės padėties bei neatleidžia trečiųjų asmenų nuo išsamesnio pasidomėjimo apeliantės finansine padėtimi. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės bendradarbiaudamos su apeliante bei pasidomėjusios vien jau viešai prieinama informacija (VĮ Registrų centras), galėjo suprasti, jog apeliantė turėjo kitų kreditorių bei jos finansinė padėtis buvo itin sunki. Todėl konstatuotina, kad yra pakankamas pagrindas spręsti dėl šalių nesąžiningumo. Vadovaujantis pirmiau išdėstytais argumentais ir atsižvelgiant į tai, kad kitos actio Pauliana taikymui reikšmingos sąlygos nebuvo pagrindu ieškinio atmetimui, dėl jų egzistavimo byloje nėra ginčo, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nustatytos visos actio Pauliana tenkinimui būtinos sąlygos, dėl ko yra pagrindas pripažinti Sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento (CK 6.66 str. 1 d.).

Dėl restitucijos taikymo

Pripažinus Sutartį negaliojančia actio Pauliana pagrindu (CK 6.66 str.), taikytina restitucija (CK 6.145 str.). Taikant restituciją konkrečiu atveju įstatyme nustatyta galimybė teismui išimtiniais atvejais pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 str. 2 d.). Kasacinis teismas yra nurodęs, jog CK 6.145 ir 6.147 straipsniuose nustatytos įvairios restitucijos taikymo modifikacijos, kurių esmė – užtikrinti sąžiningą ir pagrįstą šalių interesų pusiausvyrą. Restitucija remiasi idėja, pagal kurią turi būti atkurta dėl neteisėto sandorio pažeista šalių turtinės padėties pusiausvyra. Dėl to ir tais atvejais, kai dėl sandorio nuginčijimo kreipiasi bankrutuojančios įmonės administratorius, teismas atsižvelgia į ieškovės bankrutuojančios įmonės prašomą taikyti restitucijos būdą ir apimtį, bet nėra jų saistomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-697-248/2015). Nagrinėjamu atveju apeliantė prašo taikyti restituciją – grąžinti šalis į pradinę padėtį, buvusią iki neteisėto sandorio sudarymo. Teisminėje praktikoje, atsižvelgiant į tai, kad įmonei iškelta bankroto byla, teisinių padarinių klausimas sprendžiamas kitaip nei kitais atvejais taikant actio Pauliana institutą: CK 6.66 straipsnio nuostatos taikytinos kartu su ĮBĮ 35 straipsniu, reglamentuojančiu kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką. Skolininko (apeliantės) nepagrįstai perleistas turtas (pinigai) grąžinamas bankrutuojančiai įmonei į bendrą turto masę ir naudojamas atsiskaityti su visais kreditoriais ĮBĮ nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-573/2005). Todėl nagrinėjamu atveju, kai pagal ginčo sandorius pinigus, kuriuos turėjo gauti apeliantė, gavo atsakovė UAB „Kauno skuba“, teisėjų kolegija ginčo Sutarties pagrindu gautas lėšas (2 475,08 Eur) priteisia tiesiogiai iš atsakovės UAB „Kauno skuba“ apeliantės naudai. Tokiu atveju UAB „Kauno skuba“ išlieka teisė reikšti kreditorinį reikalavimą apeliantės bankroto byloje.Apibendrinant teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į teisminės praktikoje pateiktus išaiškinimus ir dėl to netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias actio Pauliana instituto taikymą. Todėl skundžiamas sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinys tenkintinas (CPK 326 str. 1 d. 2 p., 330 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Pagal CPK 96 straipsnio 1 dalį bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Apeliantė bei BUAB „MDK logistika“ yra atleistos nuo žyminio mokesčio sumokėjimo pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą. Ieškinys, už kurį mokėtinas 56 Eur žyminis mokestis, patenkintas visiškai. Todėl iš atsakovės UAB „Kauno skuba“ į valstybės biudžetą priteistinas 28 Eur žyminis mokestis (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 7 d.). Apeliantė (ieškovė) pateikė įrodymus apie pirmosios instancijos teisme patirtas 700 Eur bei apeliacinės instancijos teisme patirtas 300 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti.CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio dydžio. Apeliantės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 dėl Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ numatytos maksimalios sumos, todėl iš atsakovių priteistina apeliantei 700 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme bei 300 Eur išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Tenkinus tiek apeliacinį skundą, tiek ieškinį atsakovių patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.

Pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2015 m. liepos 7 d. trišalę tarpusavio skolos užskaitos sutartį, sudarytą tarp uždarosios akcinės bendrovės „Kelio servisas Kaune“, uždarosios akcinės bendrovės „MDK logistika“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Kauno skuba“.

Taikyti restituciją, priteisiant ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Kelio servisas Kaune“ iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Kauno skuba“ 2 475,08 Eur (du tūkstančiai keturi šimtai septyniasdešimt penkis eurus 8 cnt).

Priteisti ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Kelio servisas Kaune“ iš atsakovių uždarosios akcinės bendrovės „Kauno skuba“ ir bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „MDK logistika“ už advokato pagalbą po 500 Eur iš kiekvienos.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Kauno skuba“ valstybei 28 Eur žyminio mokesčio.