Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rita Kisielienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų A. K. ir E. K. bei trečiojo asmens R. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 22 d. nutarties, kuria nustatytas terminas žyminiam mokesčiui sumokėti, civilinėje byloje pagal ieškovo VĮ „Visagino energija“ patikslintą ieškinį atsakovams E. K. ir A. K., VĮ Registrų centrui, dėl skolos priteisimo ir Deklaracijos dalies apie statybos užbaigimą panaikinimo, trečiasis asmuo byloje R. K., išvadą teikiančios institucijos: Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, Valstybinė energetikos inspekcija, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie AM, ir pagal ieškovo R. K. patikslintą ieškinį dėl sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu ir įpareigojimo atlikti veiksmus atsakovui VĮ „Visagino energija“, tretieji asmenys A. K., E. K., atstovaujami Nacionalinės teisingumo ir gynybos sąjungos, išvadą teikiančios institucijos: Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, Valstybinė metrologijos inspekcija.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Teisme gautas apeliantų A. K., E. K. ir R. K., atstovaujamų asociacijos „Nacionalinė teisingumo ir gynybos sąjunga“ apeliacinis skundas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-02-15 sprendimo. Skunde apeliantai nurodo, kad yra atleisti nuo žyminio mokesčio kaip vartotojai, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso (toliau-CPK) 83 str. 1 d. 1 p., nes byloje ginčas kilęs dėl nesąžiningų vartojimo sutarties sąlygų taikymo pagal apsimestinę sutartį, į patalpų šildymui skirtą šilumos energiją įtraukiant ir neapskaitytam karštam vandeniui ruošti šilumos energiją. Jei šį mokestį apeliantai privalo sumokėti, jie prašo atleisti nuo mokesčio sumokėjimo, arba atidėti šio mokesčio sumokėjimą dėl sunkios materialinės padėties – R. K. yra socialiai remtinas asmuo, gaunantis pašalpas ir valstybės paramą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017-03-22 nutartimi prašymo dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio sumokėjimo ar dėl žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo netenkino bei nustatė terminą žyminiam mokesčiui sumokėti.Teismas nustatė, kad apeliantai atsakovai A. K., E. K., prašydami panaikinti teismo sprendimą, kuriuo iš jų priteista lygiomis dalimis 9249,46 EUR skolos ir 839,70 EUR delspinigių, 8,05 proc. procesinių metinių palūkanų, bylinėjimosi išlaidos, už apeliacinį skundą nuo ginčijamos sumos turi sumokėti 227 EUR žyminio mokesčio, t.y. kiekvienas atsakovas turėtų sumokėti po 113,50 EUR žyminio mokesčio. Taip pat atsakovai, prašydami panaikinti teismo sprendimą, kuriuo buvo patenkintas neturtinis reikalavimas dėl statybos deklaracijos panaikinimo, turi sumokėti lygiomis dalimis 31 EUR žyminį mokestį, t.y. kiekvienas atsakovas turi sumokėti po 15,50 EUR žyminio mokesčio (CPK 80 str. 1 d. 5 p., CPK 80 str. 7 d., 80 str. 4 d.). Taigi atsakovai A. K., E. K. už apeliacinį skundą turi sumokėti lygiomis dalimis iš viso 258 EUR, t.y. kiekvienas atsakovas turi sumokėti po 129 EUR už apeliacinį skundą. R. K. apeliaciniu skundu prašydamas apeliantų ieškinį patenkinti, tai yra prašydamas panaikinti teismo sprendimą, kuriuo R. K. patikslintas ieškinys buvo atmestas, turėtų už apeliacinį skundą sumokėti 31 EUR žyminio mokesčio (CPK 80 str. 1 d. 5 p., CPK 80 str. 7 d., 80 str. 4 d.).Teismas, įvertinęs apeliantų prašymus, kuriuose prašoma apeliantus atleisti nuo žyminio mokesčio arba atidėti žyminio mokesčio mokėjimą iki galutinio teismo sprendimo šioje byloje priėmimo, konstatavo, kad R. K. už apeliacinį skundą turi sumokėti 31 EUR, tačiau teismas neturi jokių duomenų, kad tokio dydžio žyminis mokestis apeliantui būtų per didelė našta. Teismui nepateikti jokie duomenys, kad R. K. turtinė padėtis būtų sunki. Atsakovai A. K. ir E. K. už apeliacinį skundą turi sumokėti po 129 EUR, tačiau teismui nepateikti jokie įrodymai, kad atsakovų turtinė padėtis yra sunki ir jie negalėtų sumokėti tokio dydžio žyminio mokesčio. Kadangi apeliantai nepagrindė prašymo atleisti nuo žyminio mokesčio sumokėjimo arba atidėti šio mokesčio sumokėjimą, prašymą teismas atmetė (CPK 178 str.). Teismas sprendė, kad atsakovai A. K. ir E. K. turi sumokėti 258 EUR, t.y. kiekvienas atsakovas turi sumokėti po 129 EUR žyminį mokestį už apeliacinį skundą ir pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius žyminio mokesčio sumokėjimą (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 80 str. 4 d.), o R. K. turi sumokėti 31 EUR žyminį mokestį už apeliacinį skundą ir pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius žyminio mokesčio sumokėjimą (CPK 80 str. 1 d. 5 p., 80 str. 4 d.). Teismas nurodė, kad apeliantai pagal įstatymą nėra atleisti nuo žyminio mokesčio sumokėjimo CPK 83 str. 1 d. 1 p. pagrindu. Byloje nustatyta, kad atsakovai nepripažinti vartotojais, nes ginčo sutartis sudaryta dėl komercinių patalpų – parduotuvės, o teismas neturi pagrindo padaryti išvadą, kad ginčijamos 2005-08-25 šilumos energijos ir karšto vandens tiekimo sutarties sąlygos yra nesąžiningos.

III. Atskirojo skundo argumentai

Atskiruoju skundu apeliantai A. K., E. K. ir R. K. atskiruoju skundu prašo panaikinti pirmos instancijos teismo 2017-03-22 nutartį ir atleisti apeliantus nuo žyminio mokesčio kaip vartotojus byloje dėl nesąžiningų vartojimo sąlygų taikymo, o jei šiuo pagrindu atleisti nuo mokesčio negalima, apeliantai prašo juos atleisti nuo žyminio mokesčio dėl labai sunkios finansinės padėties arba atidėti šio mokesčio sumokėjimą. Taip pat apeliantė E. K. prašo sulaukti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimo dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio. Atskirąjį skundą grindžia argumentais:Teismas, spręsdamas, ar ginčas kilo dėl nesąžiningų sutarties sąlygų taikymo, nepagrįstai rėmėsi savo paties išvada, kad teismas neturi pagrindo padaryti išvadą, 2005-08-25 šilumos energijos ir karšto vandens tiekimo sutarties sąlygos yra nesąžiningos.Apeliantai nesutinka su teismo išvada, kad jie nėra vartotojai. Apeliantai nurodo, kad Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 47 dalis nustato, kad šilumos vartotojas (vartotojas) – juridinis ar fizinis asmuo, kurio naudojami šildymo prietaisai nustatyta tvarka prijungti prie šilumos perdavimo tinklų ar pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų. Šio straipsnio 33 d. nustato, kad šilumos ir (ar) karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis – sutartis tarp šilumos tiekėjo ar gamintojo ir buitinio šilumos vartotojo ar šilumos vartotojo, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai. Tai reiškia, kad šilumos vartotojais laikomi visi šilumos energiją vartojantys asmenys, įskaitant juridinius asmenis, kurie vartoja šilumos energiją pagal šilumos ir (ar) karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis.Visi apeliantai yra fiziniai asmenys, kurių yra sunki materialinė padėtis. R. K. yra bedarbis, neturintis apskritai jokių pajamų, todėl negali pateikti jokio dokumento apie pajamas, nes apskritai neturi jokių pajamų. E. K. yra bedarbė – tai patvirtina pridedama Darbo biržos pažyma. Be to, E. K. kreipėsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, prašydama suteikti jai nemokamą teisinę pagalbą atleidžiant nuo žyminio mokesčio – tai patvirtina pridedamas prašymas, dėl kurio kol kas nėra priimtas joks sprendimas. A. K. šiuo metu yra tėvystės atostogose, gauna nedideles pajamas, kurių vos užtenka jo 4 asmenų šeimai – tai patvirtina Sodros išmokos, jo sutuoktinės pajamos ir vaikų gimimo liudijimai. Todėl sumokėti žyminį mokestį apeliantams yra per didelė finansinė našta.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų.Pagal CPK 306 straipsnio 3 dalį, kartu su apeliaciniu skundu turi būti pateikiami duomenys apie tai, kad už skundą sumokėtas žyminis mokestis (arba kad apeliantas atleistas nuo žyminio mokesčio, arba kad žyminio mokesčio sumokėjimas atidėtas). Jeigu paduotas apeliacinis skundas ar jo priedai neatitinka CPK 306 straipsnyje nurodytų reikalavimų, teismas priima nutartį ir nustato apeliantui terminą pašalinti trūkumams (CPK 316 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas apeliantų prašymų atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo arba atidėti žyminį mokestį netenkino ir skundžiama nutartimi nustatė apeliantas terminą apeliacinio skundo trūkumams pašalinti – sumokėti žyminį mokestį už paduotą apeliacinį skundą.Apeliantai įrodinėja, jog nagrinėjamu atveju jie nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimo atleidžiami CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktą nuo žyminio mokesčio sumokėjimo atleidžiami be kita ko vartotojai – bylose dėl vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų taikymo. Pagal Lietuvos respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymą vartotojas – asmuo, kuris perka prekes ir naudojasi paslaugomis asmeniniams ir namų ūkio poreikiams. Vadovaujantis vartotojų apsaugos srityje priimtomis Europos Sąjungos ir nacionalinių teisės aktų normomis, sutartis turėtų būti kvalifikuojama kaip vartojimo, jei ji atitinka šiuos esminius požymius. Pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo. Antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės-komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeninių, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, kuris veikia savo verslo (plačiąja prasme) tikslais). Toks teisinis reguliavimas suponuoja bylą nagrinėjančio teismo pareigą teisiškai kvalifikuojant sutartį nustatyti, koks asmuo, t. y. fizinis ar juridinis asmuo, yra prekių ar paslaugų vartotojas, taip pat prekių ir paslaugų įsigijimo tikslą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-579/2003; 2008 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2008). Taigi vartojimo sutartį kvalifikuojančiu požymiu yra ne sutarties tikslas, o vienos iš sutarties šalių – prekių pirkėjo ar paslaugų įgijėjo tikslas. Nagrinėjamu atveju civilinėje byloje ginčas kilo dėl trečiojo asmens R. K. valdomos patalpos, nuosavybės teise priklausančios atsakovams A. K. ir E. K., kuri yra komercinės paskirties negyvenamosios patalpos - parduotuvės. Dėl šios patalpos buvo sudaryta 2005-08-25 šilumos ir šilumnešio pirkimo-pardavimo sutartis ir geriamojo vandens bei nuotekų tvarkymo paslaugų pirkimo-pardavimo sutartis, kurių pagrindu ieškovas VĮ „Visagino energija“ tiekė atsakovų patalpoms, elektros ir šilumos energiją, karštą ir šaltą vandenį bei šalino ir tvarkė nuotekas. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismo byloje nebuvo nustatyta, kad apeliantai kaip fiziniai asmenys komercinio pastatą – parduotuvę naudoja ne komerciniais tikslais, o savo asmeninių, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Atsižvelgiant į tai pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantai nėra vartotojai, todėl CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata jiems netaikytina.Apeliantai nurodo, kad Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 47 dalis nustato, kad šilumos vartotojas (vartotojas) – juridinis ar fizinis asmuo, kurio naudojami šildymo prietaisai nustatyta tvarka prijungti prie šilumos perdavimo tinklų ar pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų. Apeliantų teigimu, tai reiškia, kad šilumos vartotojais laikomi visi šilumos energiją vartojantys asmenys, įskaitant juridinius asmenis, kurie vartoja šilumos energiją pagal šilumos ir (ar) karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis. Apeliacinės instancijos pažymi, kad CK normose, skirtose energijos pirkimo–pardavimo sutartims reguliuoti taip pat ir apeliantų cituojamame vartotojo sąvoka netapati vartotojo sąvokai vartojimo sutarties prasme. Kasacinis teismas tokio pobūdžio bylose yra išaiškinęs, jog vartotojo sąvoką įstatymų leidėjas šiuo atveju vartoja vienai iš energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalių pavadinti, ši sąvoka apima tiek fizinius, tiek juridinius asmenis. Tik tuo atveju, kai energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalis – abonentas yra fizinis asmuo, kuris energiją perka asmeniniams, savo šeimos ar namų ūkio poreikiams, jis yra vartotojas vartotojų teisės prasme ir turi gauti įstatyminę vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių apsaugą. Apeliantai taip pat nurodo, kad sumokėti žyminį mokestį jiems yra per didelė finansinė našta, tuo pagrindu buvo pareikšti prašymai atleisti juos nuo žyminio mokesčio mokėjimo arba atidėti žyminio mokesčio mokėjimą už paduotą apeliacinį skundą.CPK 83 straipsnio 3 dalis suteikia teismui teisę, asmens prašymu ir atsižvelgiant į jo turtinę padėtį, iš dalies tokį asmenį atleisti nuo žyminio mokesčio, o tuo tarpu pagal CPK 84 str. ir pagal nusistovėjusią praktiką žyminio mokesčio sumokėjimas atidedamas tokiu atveju, kai asmuo procesinio dokumento padavimo metu negali susimokėti žyminio mokesčio, bet vėliau jis galės tą padaryti. Reiškiant tokio pobūdžio prašymus, jie turi būti motyvuoti, prie prašymų pridėti įrodymai, patvirtinantys prašymo pagrįstumą. Apeliantai pirmosios instancijos teismui nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, kad jie apeliacinio skundo padavimo metu neturi galimybių susimokėti žyminį mokestį, todėl pirmosios instancijos neturėdamas apie tai duomenų, pagrįstai šių prašymų netenkino. Susipažinus su apeliacinės instancijos teismui pateiktais rašytiniais įrodymais, teismas neturi pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, nes pateikti įrodymai nėra pakankami konstatuoti sunkią apeliantų finansinę padėtį. Apie R. K. nėra pateikta jokių duomenų, todėl nėra pagrindo išvadai, kad jis negali susimokėti 31 Eur žyminio mokesčio. Aplinkybė, kad E. K. kreipėsi dėl garantuojamos teisinės pagalbos nereiškia, kad jos naudai buvo priimtas sprendimas skirti antrinę pagalbą, kadangi teismui tokie dokumentai nebuvo pateikti (CPK 178 str.). Tuo tarpu A. K. gaunamos išmokos iš Sodros atitinka šalies gyventojo gaunamą vidutinį darbo užmokestį atitinkamu laikotarpiu (apie 600 Eur), atsakovas nepateikė jokių duomenų apie turimus turtinius įsipareigojimus tretiesiems asmenims ir tai, kad jis vienas išlaiko 3 asmenis, įskaitant jo sutuoktinę. Taigi nėra pagrindo teigti, kad šio atsakovo turtinė padėtis yra tokia bloga, jog jis šiuo metu negalėtų sumokėti 129 Eur žyminio mokesčio. Be to, atsižvelgiant į tai, kad nuo skundžiamos nutarties priėmimo (2017-03-22) iki nutarties dėl atskirojo skundo nagrinėjimo priėmimo (2017-11-22) praėjo 8 mėnesiai, per šį laiką apeliantai galėjo surinkti sąlyginai nedidelę reikalingą žyminiam mokesčiui sumokėti sumą. Todėl nėra pagrindo atleisti juos nuo žyminio mokesčio mokėjimo ar jį atidėti iki apeliacinės instancijos teismo nutarties įsiteisėjimo dienos.Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios būtų pagrindu skundžiamai nutarčiai panaikinti, apeliantai nenurodė ir teismas nenustatė, todėl ji paliekama galioti nepakeista (CPK 320, 338 str.). Kadangi apeliantams pirmosios instancijos teismo nustatytas terminas žyminiam mokesčiui už apeliacinį skundą sumokėti yra pasibaigęs, nustatytinas naujas terminas žyminiam mokesčiui už apeliacinį skundą sumokėti ir jo sumokėjimą patvirtinantiems įrodymams pirmosios instancijos teismui pateikti, t. y. terminas nustatytinas iki 2017-12-08 (įskaitytinai).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nustatyti apeliantams A. K., E. K., R. K. terminą iki 2017 m. gruodžio 8 d. (įskaitytinai) pašalinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 22 d. nutartyje nurodytiems apeliacinio skundo trūkumams pašalinti.