- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-09-19
- Bylos Nr.
- 1A-344/2008
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aloyzas Kruopys, Regina Gaudutienė, Rūta Mickevičienė (pran.)
- Nuteistasis
- V. F.
- Nukentėjusysis
- J. M.
- Advokatai
- Raimondas Lideika
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės (pranešėjos),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. F. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 12 d. nuosprendžio, kuriuo V. F. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 129 str. 1 d., ir nuteistas laisvės atėmimu 8 (aštuoneriems) metams.
Iš V. F. priteista J. M. 9200,30 Lt laidojimo ir paminklo pastatymo išlaidoms atlyginti bei 20000 Lt neturtinės žalos atlyginimui.
Iš V. F. priteista Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 2774,50 Lt turtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. F. nuteistas už tai, kad 2006 m. balandžio 29 d., apie 12 val. 30 min., apsvaigęs nuo alkoholio, jo tėvui P. F. priklausančio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), virtuvėje, konflikto, kilusio dėl asmeninių santykių, metu, tyčia virtuviniu peiliu dūrė M. F. vieną kartą į dešinę ausį, padarydamas dešinio ausies kaušelio pjautinę žaizdą, vieną kartą į dešinę poraktikaulinę sritį, padarydamas krūtinės ląstos dešinės pusės durtinę-pjautinę žaizdą, du kartus į kairės alkūnės užpakalinį paviršių, vieną kartą į kairio dilbio viršutinio trečdalio užpakalinį paviršių, vieną kartą į kairio dilbio viršutinio trečdalio vidinį paviršių, vieną kartą į kairio žasto apatinio trečdalio priekinį paviršių, alkūnės linkyje ir kairio dilbio viršutinio trečdalio priekinį paviršių, padarydamas kairės alkūnės ir kairio dilbio pjautines žaizdas, bei vieną kartą į kairį žastą, padarydamas kairio žasto vidinio paviršiaus durtinę-pjautinę žaizdą su žastinio raumens ir kairės žastinės arterijos sužalojimais, kurie komplikavosi ūmiu išoriniu nukraujavimu, hemoraginiu šoku, ūmia vidaus organų mažakraujyste, kvalifikuojamais sunkiu sveikatos sutrikdymu, nuo kurio tą pačią dieną M. F. ligoninėje mirė, t. y. šiais savo veiksmais V. F. įvykdė nusikaltimą, numatytą LR BK 129 str. 1 d.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis V. F. prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo nuosprendį ir panaikinti jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę (nusikaltimo padarymą apsvaigus nuo alkoholio), sušvelninti paskirtą laisvės atėmimo bausmę bei atmesti ieškinį dėl neturtinės žalos padarymo. Sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl įvykio aplinkybių, tačiau nepagrįstu vadina teismo sprendimą, kuriuo pripažinta, jog jis nusikalto, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Tvirtina, kad teismas jo neblaivumą įvykio metu grindžia tik policijos pareigūno M. B. (M. B. ) parodymais, kurie anaiptol nepaneigia jo (apelianto) paaiškinimo, jog alkoholį jis vartojo po įvykio, kuomet ieškojo dokumentų, reikalingų važiuojant į ligoninę. Teigia neatsimenantis, ar tuo metu, kada ieškodamas dokumentų jis išgėrė, jau buvo atvykę policijos pareigūnai. Pažymi, jog bylos duomenimis nustatyta, kad kaimynas, padėjęs jo žmonai ištempti jį į lauką, alkoholio kvapo nejautė. Nurodo, kad atvykę policijos pareigūnai nukentėjusiosios neberado, kadangi ji jau buvo išvežta į ligoninę. Teigia, jog antroji medicinos pagalba buvo iškviesta kartu su pirmąja, ji atvyko anksčiau nei policijos pareigūnai, ką patvirtina ir ikiteisminio tyrimo metu apklaustos liudytojos O. G. parodymai, kurių metu felčerė paaiškino, jog policijos pareigūnai atvyko jai jau esant ir suteikiant pagalbą, be to, ji patvirtino ir tai, kad pareigūnai tik pasikalbėjo su juo (apeliantu) ir išėjo bei tai, kad jis (apeliantas) jai minėjo, jog, norėdamas nuimti stresą, po įvykio išgėrė alkoholio. Pažymi, jog aplinkybę, kad policijos darbuotojai atvyko vėliau nei medikai, patvirtino ir liudytojai J. B., S. F. . Atsižvelgdamas į tai, apeliantas mano, jog pareigūno M. B. parodymai nėra pakankami daryti išvadą, jog įvykio metu jis buvo neblaivus. Tvirtina, kad teismas tokiu būdu netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (LR BK 60 str. 1 d. 9 p. taikymas), dėl ko paskyrė per griežtą bausmę.
Skunde nurodo ir tai, kad apygardos teismas, iš dalies tenkindamas nukentėjusiosios J. M. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, neatsižvelgė į jo sveikatos būklę, nustatytą neįgalumą, taip pat tai, kad jis neturi jokio turto ir negalės atlyginti priteistą neturtinę žalą.
Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą nuteistasis V. F. ir jo gynėjas prašė patenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, o prokuroras ir nukentėjusiosios J. M. atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo V. F. apeliacinis skundas atmetamas.
Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės, jo įvykdytos nusikalstamos veikos juridinės kvalifikacijos, tuo pačiu teisingai pritaikydamas baudžiamojo proceso įstatymo bei baudžiamojo proceso normas. Nuteistojo kaltė pilnai įrodyta apkaltinamajame nuosprendyje išanalizuotais ir įvertintais įrodymais.
Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis nesutinka su teismo sprendimu pripažinti jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikaltimo padarymą apsvaigus nuo alkoholio. Tokią savo poziciją apeliantas motyvuoja tuo, jog teismas nurodytą išvadą padarė remdamasis tik M. B. parodymais, kurių, anot nuteistojo, nepakanka, konstatuojant esą jis įvykio metu buvo neblaivus. Kolegija su tokiais nuteistojo V. F. teiginiais nesutinka ir pagrįsta laiko apygardos teismo išvadą, jog nuteistasis V. F. nusikalstamą veiką padarė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog teismas išsamiai aptarė motyvus, kurių pagrindu buvo priimtas minėtas sprendimas. Negalima sutikti su apelianto teiginiu esą teismas tokią išvadą grindė vienintelio M. B. parodymais. Taigi pirmiausia išvada dėl to, jog nuteistasis nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, yra grindžiama liudytojo J. B. parodymais. Šio liudytojo parodymai yra svarbūs dėl to, jog jie patvirtina, kad nuteistasis po įvykio iki atvyko policijos pareigūnai nebuvo paliktas vienas, t. y. su apeliantu pradžioje buvo žmona, o vėliau jis. Apklausiamas liudytojas patvirtino, jog „nuo to momento, kai V. tėvo pakviestas atbėgau pas V. į namus, ir iki atvyko policijos pareigūnai, V. iš savo akiračio nebuvau paleidęs, visą laiką buvau prie jo. Kol atvyko policija praėjo apie 15 minučių“ (t. 2, b. l. 171-173). Liudytojas J. B. parodė, jog nuteistasis grasino nusižudysiantis, tačiau, raminamas jo bei žmonos R. F. , pamažu išties aprimo, tapo nebe toks agresyvus, po kiek laiko atvyko policijos pareigūnai. Tiesa, liudytojas minėjo nepajutęs, jog V. F. buvo išgėręs, tačiau tai gali būti paaiškinama tuo, kad pats J. B. buvo susijaudinęs dėl įvykio bei vėlesnio V. F. elgesio, todėl suprantama, kad jis galėjo ir neužfiksuoti, ar nuo pastarojo sklido alkoholio kvapas. Šiuo atveju svarbu tai, kad liudytojas, kuris visąlaik buvo su V. F. , patvirtino tai, jog šis alkoholio nevartojo: „tuo metu, kai buvau V. F. namuose, alkoholio jis negėrė“ (t. 2, b. l. 171-173). Laiko atkarpą iki J. B. atėjimo su nuteistuoju buvo jo žmona R. F. , kuri, kaip matyti iš jos ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, taip pat neminėjo, jog šis būtų vartojęs alkoholį (t. 1, b. l. 26-27, 28-29). Atkreiptinas dėmesys, kad iš paties nuteistojo parodymų matyti, jog jis neteigė alkoholį vartojęs iki to momento, kada atbėgo kaimynas J. B. . Iš jo parodymų matyti, kad alkoholį esą jis išgėrė tuo metu, kai, nutaręs apsirengti, nuėjo į kambarį, t. y. jau po to, kai jį apramino žmona bei kaimynas J. B. , atvyko medikai bei pareigūnai: „aš nutariau apsirengti, todėl nuėjau į kambarį. Atidariau barą ir iš kaklelio išgėriau beveik visą 0,7 l talpos, o gal 1 l talpos butelį degtinės, tada apsirengiau ir išėjau į kiemą“, „tuo metu kieme jau buvo greitoji med. pagalba, du policininkai, kaimynas B. , žmona“ (t. 1, b. l. 169-170, t. 2, b. l. 168-169). Taigi akivaizdu, kad tokie apelianto parodymai neatitinka tikrovės, kadangi liudytojas J. B. patvirtino, jog jis visąlaik buvo su nuteistuoju ir šis alkoholio tikrai nevartojo. Be to, iš J. B. parodymų matyti, kad apeliantas jam minėjo esą degtinės išgėrė tuo metu, kai jis (J. B. ) išėjo namo (t. 2, b. l. 50-51), nors iš paties V. F. parodymų matyti neva degtinę vartojęs kaimynui dar būnant (t. 1, b. l. 169-170; t. 2, b. l. 76-77). Tokios detalės parodo apelianto parodymų nenuoseklumą ir nesudaro pagrindo remtis jais kaip patikimais ir atitinkančiais tikrovę. Negana to, tolesni įrodymai tik dar kartą paneigia apelianto iškeltą versiją esą alkoholį jis išgėrė po įvykio, norėdamas nuimti stresą. Taigi šioje vietoje derėtų trumpai aptarti policijos pareigūno M. B. parodymus, kurie, priešingai nei skunde teigia apeliantas, yra ne vieninteliai įrodymai, patvirtinantys LR BK 60 str. 1 d. 9 p. numatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės buvimą, o papildo jau anksčiau aptartus įrodymus ir kartu su jais sudaro pakankamą pagrindą konstatuojant, jog apeliantas įvykio metu buvo neblaivus. Į įvykio vietą atvykęs policijos pareigūnas M. B. viso proceso metu davė nuoseklius parodymus, patvirtindamas, jog nuo V. F. sklido alkoholio kvapas, be to, „jis sakė, kad iš vakaro gėrė ir ryte taip pat išgėrė, kad pataisyti sveikatą. Aš stengiausi nesitraukti nuo V. F. < ... > visą laiką V. F. buvo mano akiratyje“ (t. 1, b. l. 52-54, 173-174). Beje, nuteistasis, duodamas parodymus, neneigė, jog vakarą prieš įvykį vartojo alkoholį: „2006-04-28, vakare aš iškūrenau pirtį. Kol buvau pirtyje, gėriau alų, po to dar gėriau degtinę“ (t. 1, b. l. 169-70), tačiau kategoriškai neigia alkoholio vartojimo faktą įvykio dieną, nors, kaip matyti iš anksčiau išdėstytų argumentų, toks jo tvirtinimas ir nėra teisingas. Tad kolegija dar kartą pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo V. F. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis nusikaltimą padarė apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (LR BK 60 str. 1 d. 9 p.). Tuo tarpu apelianto nurodyta aplinkybė, jog liudytoja O. G. parodė (t. 1, b. l. 34-35), jog jis (apeliantas) jai minėjo po įvykio išgėręs, tokiu būdu norėdamas sumažinti stresą, šiuo atveju neturi didesnės reikšmės, kadangi akivaizdu, jog liudytoja nematė, kaip po įvykio elgėsi V. F. , ką jis darė, o tik atkartojo apelianto jai pasakytus žodžius, kuriuos paneigia aukščiau aptartų liudytojų parodymai.
Toliau skunde apeliantas nurodo nesutinkantis su nukentėjusiajai J. M. priteistos neturtinės žalos dydžiu. Nuteistojo manymu, teismas neatsižvelgė į jo sveikatos būklę, neįgalumą, neįvertino, kad jis neturi jokio turto. Iš nuosprendžio matyti, kad apygardos teismas iš nuteistojo V. F. nukentėjusiajai J. M. priteisė 20000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Pažymėtina, kad teismas ieškinį dėl neturtinės žalos priteisimo tenkino tik iš dalies ir vietoje nukentėjusiosios prašytų 100000 Lt priteisė 20000 Lt. Tokį sprendimą teismas motyvavo, atsižvelgdamas į nuteistojo kaltę (pastarasis nusikalto veikdamas netiesiogine tyčia, nors tiesiogiai ir nenurodyta, tačiau iš nuosprendyje išdėstytų motyvų akivaizdu, jog įvertintas ir veikos padarymui įtakos turėjęs pačios nukentėjusiosios M. F. elgesys), taip pat kaltininko turtinę padėtį, kuri, kaip pažymėjo teismas yra žymiai prastesnė nei civilinės ieškovės, ir, siekdamas užtikrinti abiejų pusių (tiek nukentėjusiosios, tiek kaltininko) interesų pusiausvyrą, priteisė 20000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Tad apeliantas neteisus tvirtindamas teismą neįvertinus jo turtinės būklės, o jo argumentai dėl prastos sveikatos bei neįgalumo nėra pakankami priteistos neturtinės žalos dydžiui sumažinti. Nagrinėjamu atveju civilinė ieškovė J. M. dėl nusikalstamų nuteistojo V. F. veiksmų neteko savo motinos. Neginčytina, jog didžiausia neturtinė žala nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose yra padaroma asmenims, kurie emociškai labai susiję su nužudytu asmeniu. Tai – tėvai, vaikai, sutuoktiniai kurių tarpusavio santykiai yra labai glaudūs. Kaip minėta, šiuo atveju nukentėjusioji neteko motinos, su kuria, kaip matyti iš jos parodymų, palaikė artimus ryšius, nuolat bendravo: „mama buvo pats artimiausias ir vienintelis man žmogus, mūsų santykiai buvo labai geri < ... > mes susitikdavome praktiškai kiekvieną savaitgalį, visas šventes švęsdavome kartu. Per šventes mamą atsiveždavome arba pas mus, arba visa šeima važiuodavo pas ją“ (t. 1, b. l. 67-68, t. 2, b. l. 169-171). Neabejotina, jog dėl šios netekties nukentėjusioji patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, emocinį sukrėtimą, todėl teismo priteista 20000 Lt piniginė kompensacija už patirtą skriaudą, anaiptol, nėra nei per didelė, nei nepagrįsta, todėl nėra jokio teisinio pagrindo ją mažinti.
Atmetamas ir nuteistojo prašymas sušvelninti skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę. Iš nuosprendžio matyti, kad apygardos teismas, skirdamas V. F. bausmę, atsižvelgė į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, nurodytus LR BK 54 str.: į tai, jog padarytas labai sunkus nusikaltimas (LR BK 11 str. 6 d.), sukėlęs neatitaisomas pasekmes, atsakomybę lengvinančią (LR BK 59 str. 1 d. 6 p.) ir atsakomybę sunkinančią (LR BK 60 str. 1 d. 9 p.) aplinkybes, kaltininko asmenybę (praeityje teistas, tačiau teistumas išnykęs, administracine tvarka nebaustas, ligotas, neterminuotam laikotarpiui nustatytas II grupės neįgalumas) ir paskyrė laisvės atėmimo bausmę, savo dydžiu mažesnę už straipsnio sankcijoje numatytą bausmės vidurkį. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, įvertindama mažesnį nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis paskirtos bausmės dydį, kolegija mano, jog nuteistajam V. F. paskirta bausmė yra tinkama bei pagrįsta ir nėra jokio teisinio pagrindo ją dar labiau švelninti.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo V. F. apeliacinį skundą atmesti.