Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Ernestos Montvidienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privataus kaltintojo nukentėjusiojo R. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. spalio 28 d. nuosprendžio, kuriuo J. A. išteisintas, kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 str. 1 d., požymių.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 115 str. 3 d. 2 p., nukentėjusiojo R. J. civilinis ieškinys dėl 2000 Eur neturtinės ir 1000 Eur turtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. A. išteisintas dėl to, kad 2015 m. rugpjūčio 10 d. apie 14:45 val. Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), konflikto metu smogė nukentėjusiajam R. J. vieną kartą kumščiu į veidą, sukeldamas pastarajam skausmą.

Be to, skunde nurodoma, kad liudytojas J. J. (apklaustas dalyvaujant psichologui) parodė, jog įvykio dieną senelis smogė tėčiui į kairį žandą ir tėtis vos nenukrito ant komodos, kad tėčiui žandas buvo paraudęs ir skaudėjo kelias dienas. Minėto liudytojo parodymai buvo aiškūs, konkretūs, nedviprasmiški, tačiau, pasak apelianto, teismas be aiškių priežasčių laikė J. J. parodymus abejotinais, nors savo nuomonę J. buvo išreiškęs savo mamai A. A. tuoj po įvykio nurodydamas, kad pyksta ant senelio už smūgio sudavimą tėčiui.

Taip pat skunde apeliantas atkreipia dėmesį į teismo argumentus dėl jo kreipimosi į teismą praėjus 9 mėnesiams po įvykio ir kartu pažymi, kad kreipimosi į teismą terminai nebuvo pažeisti, jis laukė atsiprašymo iš kaltinamojo, galimo susitaikymo, tačiau to nesulaukęs, pasinaudojo savo teise kreiptis į teismą. Apeliantas nurodo, kad tuoj po įvykio jis kreipėsi į pareigūnus įstatymo nustatyta tvarka, 2015 m. rugpjūčio 10 d., 16:00 val., Šiaulių apskrities VPK pateikė pareiškimą apie tai, kad 2015 m. rugpjūčio 10 d., 14.45 val., Šiaulių mieste, (duomenys neskelbtini) J. A. konflikto metu smogė jam kumščiu vieną kartą į veidą, sukeldamas fizinį skausmą (b. l. 3).

Atkreipiamas dėmesys, kad įvykio metu buvo pats nukentėjusysis, kaltinamasis, liudytojai: A. A., M. A. ir du nepilnamečiai A. A. ir R. J. vaikai – dukra I. J. ir sūnus J. J.. Visų įvykyje dalyvavusių asmenų parodymus (išskyrus I. J., kuri atsisakė duoti parodymus) teismas skundžiamame nuosprendyje aptarė ir įvertino, nuosprendį grindė objektyviais, ne tik kaltinamąjį kaltinančiais, bet ir jį teisinančiais įrodymais.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje R. J. ir jo atstovas advokatas E. Jankaitis prašė tenkinti apeliacinį skundą, o išteisintasis J. A. ir jo gynėja advokatė E. Povilaitienė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, susipažinusi su byloje esančiais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai J. A. atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Apeliaciniame skunde, atitinkamai argumentuojant, teigiama, kad J. A., visgi, 2015 m. rugpjūčio 10 d. atliko tuos smurtinius veiksmus, dėl kurių jam pareikštas privatus kaltinimas, R. J. atžvilgiu ir pastarajam sukėlė fizinį skausmą, todėl padarė nusikalstamą veiką ir turi būti pripažintas kaltu pagal BK 140 str. 2 d. Taigi, apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 str. 3 d.).

Iš apeliacinio skundo turinio galima suprasti, kad privatus kaltintojas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį, nesutinka su jame pateiktu įrodymų vertinimu ir teigia, kad teismo išvados nėra pagrįstos viseto įrodymų įvertinimu. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi J. A. ir jo dukters (A. A.) bei žmonos M. A. parodymais, kurie buvo tarpusavy suderinti ir palankūs būtent kaltinamajam, o jo (R. J.) ir jo sūnaus J. J. parodymus nepagrįstai laikė abejotinais. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais argumentais ir konstatuoja, kad apylinkės teismas byloje surinktus įrodymus vertino nepažeisdamas BPK 20 str. 5 d. nuostatų. BPK 301 str. 1 d. norma reikalauja, kad nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Šios normos esmė yra ta, kad teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo ir kitų asmenų parodymus, duotus atliekant ikiteisminį tyrimą, kai yra esminių prieštaravimų tarp šių parodymų ir parodymų, duotų teisme (BPK 276 str. 1 d. 3 p.), ištirti rašytinius įrodymus. Taigi, pirmosios instancijos teismas nuosekliai aiškinosi įvykio aplinkybes, teismo posėdžiuose betarpiškai apklausė nukentėjusįjį R. J. ir kaltinamąjį J. A., liudytojos A. A., M. A. ir nepilnametį liudytoją J. J., užtikrino proceso rungtyniškumo principo laikymąsi, ištyrė ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-44576-15 metu surinktus įrodymus ir kitus rašytinius įrodymus, visus duomenis lygino tarpusavy ir motyvuotai skundžiamame nuosprendyje pasisakė, kaip vertina vienus ir kitus įrodymus. Priešingai nei teigiama skunde, apylinkės teismas BPK 20 str. 2 d., 3 d., 5 d. reikalavimų nepažeidė ir, vadovaudamasis įstatymu, įvertino visus, t. y. tiek kaltinančius, tiek teisinančius ar abejonių keliančius įrodymus, duomenis patikrino atsižvelgę į visas aplinkybes, galinčias turėti įtakos jų patikimumui. Aukštesnės instancijos teismas iš esmės pritaria apylinkės teismo atliktam įrodymų tyrimui, vertinimui, todėl dar sykį detaliai aptarinėti tuos pačius įrodymus šioje nutartyje nėra būtinybės, nes skundžiamo nuosprendžio turinys žinomas ir apeliantui.

Iš byloje nustatytų aplinkybių, kurias, be kita ko, patvirtina ir apelianto parodymai, aišku, kad R. J. su išteisintojo J. A. dukra liudytoja A. A. iki įvykio buvo pragyvenę apie 16 metų, kartu susilaukė dviejų vaikų, kad jų šeimoje nuolat kildavo konfliktai dėl prisiimtų paskolų, dėl R. J. nedarbo, nesirūpinimo šeima ir pan. Akivaizdu, kad šios šeimos konfliktuose kartais dalyvaudavo ir A. A. tėvai – motina M. A., tėvas J. A., palaikantys dukros poziciją santykiuose su R. J.. Kaip teisiamajame posėdyje nurodė apeliantas, privatų kaltinimą J. A. atžvilgiu jį paskatino pareikšti faktas, kad pastarojo dukra A. A. su ieškiniu kreipėsi į teismą dėl išlaikymo priteisimo iš jo nepilnamečiams vaikams. Nutraukto ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-44576-15 duomenys ir R. J. skundas (2016-05-16), kuriuo buvo reiškiamas privatus kaltinimas J. A. pagal BK 140 str. 1 d. dėl fizinio skausmo sukėlimo, 2015-08-10 apie 14.45 val. suduodant vieną smūgį kumščiu R. J. į veidą, iš tikrųjų byloja apie neadekvatų savo pažeistų teisių gynimo būdą, kai asmuo nukentėjusiu nuo nusikalstamos veikos pasijunta praėjus daugiau nei devyneriems mėnesiams po įvykio.

Atkreiptinas dėmesys ir į nagrinėjamos situacijos esmę – konfliktai artimoje aplinkoje. Akivaizdu, kad tokiose situacijose, kai konfliktai kyla tarp dviejų kurį laiką kartu gyvenusių asmenų, kuriuos bendras gyvenimas atitinkamą laiką tenkino, kai į tas konfliktines situacijas dėl vienokių ar kitokių priežasčių patenka dar ir kiti artimieji giminaičiai, būtina itin atidžiai vertinti kiekvieno jų nurodomas aplinkybes, kiekvieno jų elgesį, turint galvoje, kad jie konfliktinėse situacijose gali elgtis ne visai teisėtai (pvz. provokuoti vienas kitą), neadekvačiai vertinti situaciją, hiperbolizuoti padarinius ir pan.

Kaip minėta, tiek privatus kaltintojas, tiek jo buvusi sugyventinė A. A. ir jos tėvai J. A. ir N. A., mažametis liudytojas J. J. baudžiamojo proceso metu tvirtino, kad jau kurį laiką jų santykiai buvo įtemti ir lydimi konfliktinių situacijų. Tokiu atveju būtina itin atidžiai įvertinti visas bylos aplinkybes, galinčias turėti įtakos teismo sprendimui, ar pakanka įrodymų atitinkamoms išvadoms padaryti ir kt. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas, kolegijos nuomone, darydamas apibendrinančias išvadas tiek dėl panaudoto fizinio smurto prieš R. J., teik dėl jam sukelto fizinio skausmo, skyrė pakankamai dėmesio visoms paminėtoms ir būtent šiai bylai būdingoms aplinkybėms.

Šioje byloje be paties privataus kaltintojo R. J. parodymų, kad konflikto metu kaltinamasis J. A., eidamas pro šalį, kumščiu jam smogė į veidą, sukeldamas fizinį skausmą – daugiau nėra jokių įrodymų, iš kurių būtų galima daryti neabejotiną išvadą tiek dėl suduoto smūgio, tiek dėl BK 140 str. 1 d. dispozicijoje numatytų padarinių kilimo. Apelianto poziciją teisminio bylos nagrinėjimo metu palaikė tik jo mažametis sūnus liudytojas J. J., kuriam įvykio metu buvo tik septyneri metai, kuris gyvena su tėvu (R. J.) ir kurio parodymai negali būti vertinami vienareikšmiškai tiek dėl jo amžiaus, tiek dėl jo santykių su privačiu kaltintoju. Iš J. J. parodymų turinio (b. l. 47–48) negalima vienareikšmiškai spręsti, kokias įvykio aplinkybes jis asmeniškai matė ir kokias sužinojo iš tėvo R. J., kokias bendraudamas su motina A. A., vasaras leisdamas pas senelius J. A. ir M. A.. Kilus abejonių dėl mažamečio liudytojo parodymų objektyvumo pirmosios instancijos teismas pagrįstai jų nelaikė J. A. kaltinančiu įrodymu.

Be kita ko, kelia pagrįstų abejonių ir R. J. parodymų objektyvumas, nes viso baudžiamojo proceso metu jis, kaip, beje, ir jo mažametis sūnus J. J. teigė, kad J. A. taip stipriai smūgiavo kumščiu apeliantui į veidą, kad pastarasis net nugriuvo ant komodos, po to net keletą dienų (4–5 dienas) jautė fizinį skausmą (b. l. 37). Tačiau ikiteisminį tyrimą pagal R. J. pareiškimą dėl smurto artimojoje aplinkoje pradėjęs policijos pareigūnas, iškart po įvykio ant R. J. kūno jokių sužalojimų nepastebėjo, jokių sužalojimų, atsižvelgiant į R. J. nurodytas aplinkybes, apelianto kūne neužfiksavo nei specialistas T. Š., sekančią dieną (2015-08-11) po tiriamo įvykio atlikęs gyvo asmens kūno apžiūrą pagal ikiteisminio tyrimo pareigūno užduotį. Elementarią gyvenimišką patirtį turinčiam žmogui aišku, kad po stipraus smūgio į veidą kumščiu, po kurio 4–5 dienas asmuo jautė fizinį skausmą, turėjo palikti žymes veide, tačiau, kaip minėta, jokie sužalojimai po įvykio R. J. veide nekonstatuoti. Tiesa, liudytojos A. A. ir M. A. patvirtino, kad konfliktas tarp R. J. ir J. A. įvykio dieną iš tikrųjų buvo, tačiau jie tik susistumdė, mosikavosi rankomis, smūgių sudavimo nebuvo.

Šios bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad baudžiamojo proceso paskirtis (BPK 1 str. 1 d.) yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Tačiau ne kiekviena neteisėta veika yra nusikalstama pagal Baudžiamojo įstatymo prasmę. Įstatymų leidėjo BPK 3 str. reglamentuotos aplinkybės, kai baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas. Pažymėtina, jog tam, kad konkreti veika būtų apibrėžta kaip nusikalstama, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėties buvimą kaltininko veikoje, t. y. faktą, kad asmens poelgis turi visus įstatyme numatytos ir uždraustos veikos požymius. Nusikalstamos veikos sudėtis yra vienintelis baudžiamosios atsakomybės pagrindas.

Iš teisiamajame posėdyje ištirtų, skundžiamame nuosprendyje išdėstytų ir šioje nutartyje aptartų įrodymų visumos, negalima daryti neabejotinos išvados, kad 2015-08-10 J. A. R. J. atžvilgiu atliko tokius smurtinius veiksmus, dėl kurių buvo kaltinamas. Vien kilusio konflikto faktas ir susistumdymas tarp konfliktuojančių asmenų savaime negali patvirtinti kilusių padarinių, numatytų BK 140 str. 1 d. Vadovaujantis in dubio pro reo principu, išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visos abejonės vertinamos traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai. Nenustačius BK 140 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos požymių J. A. veikoje, apylinkės teismas teisingai vadovavosi anksčiau minėtu principu ir pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį J. A. atžvilgiu. Dėl to tenkinti apeliacinio skundo jame nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Be kita ko, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyrius pateikė prašymą, vadovaujantis BPK 106 str. 2 d., priteisti iš kaltinamojo R. J. 57,90 Eur valstybei už suteiktas advokato paslaugas apeliacinėje instancijoje. Pirmiausia dėl šio prašymo pažymėtina, kad R. J. procesinė padėtis šioje byloje – privatus kaltintojas, todėl laikytina, jog padarytas rašymo apsirikimas, prašant priteisti iš J. A.. Tačiau šis prašymas netenkintinas, kadangi J. A. nepripažintas kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, kas yra esminė sąlyga taikant BPK 106 straipsnio 2 dalį.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

privataus kaltintojo R. J. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus prašymą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo atmesti.