Kauno apygardos teismo nutartis, e2A-22-587/2024

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2024-02-02
Bylos Nr.: e2A-22-587/2024
Teisminio proceso Nr.: 2-69-3-00655-2023-3
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Egidijus Tamašauskas, Marius Bartninkas, Lina Žemaitienė
Atsakovas: uždarosios akcinės bendrovės „Lomaja“
Ieškovas: A. P.
Advokatai: Vilius Masiulis, Manvydas Šivickas

Civilinė byla Nr. e2A-22-587/2024Teisminio proceso Nr. 2-69-3-00655-2023-3

Procesinio dokumento kategorijos: 2.6.10.2.4.1(S)Kauno apygardos teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. vasario 2 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko, Egidijaus Tamašausko ir Linos Žemaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Lomaja“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2023 m. birželio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-4043-1126/2023 pagal ieškovo A. P. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Lomaja“ dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas A. P. (toliau – ir ieškovas) ieškiniu prašė teismo priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Lomaja“ (toliau – ir atsakovė) ieškovo naudai priteisti 6 141,96 Eur padarytos turtinės žalos, 5 procentų dydžio metines palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos bei bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

2. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad 2020 m. birželio 30 d. Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros (Kupiškio) nutarimu buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-19225-20 dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 1 dalyje padarymo, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių. Ikiteisminis tyrimas pradėtas pagal ieškovo skundą, dėl iš jam priklausančio miško, esančio (duomenys neskelbtini), pagrobtos 141 kubo medienos, kuri buvo išpjauta 2019 m. vasario mėn. Nutarime konstatuota, kad atsakovės UAB „Lomaja“ darbuotojas traukė medieną iš miško, būdamas įsitikinęs, kad traukia atsakovei priklausančią medieną ir tokiu būdu padarė klaidą. UAB „Lojama“ direktorius M. P. pripažino, kad jo įmonės darbuotojai per klaidą išvežė ne jo įmonei priklausančią medieną. Nutarime konstatuota, kad ieškovui A. P. padarytos žalos klausimas gali būti išspręstas civilinio proceso tvarka, todėl ieškovas A. P. reiškia ieškinį atsakovei UAB „Lomaja“ dėl padarytos žalos atlyginimo. Iš 2019 m. sausio 11 d. leidimo kirsti mišką privataus miško savininkui matyti, kad ieškovui buvo leista iškirsti 141 m³ drebulių iš 0,4 ha. Ieškovas visą leistiną kiekį t. y. 141 m³ drebulių iškirto. Aplinkybė, kad ieškovas iškirto nurodytą kiekį drebulių patvirtina ir jo apklausa, atlikta 2020 m. gegužės 19 d., kuri yra užfiksuota Nutarime. Ieškovas dėl neteisėtos medienos išvežimo patyrė 6 141,96 Eur žalą, kuri apskaičiuota remiantis 2022 m. gruodžio 13 d. UAB „Artema“ pažyma (2019 m. kovo–balandžio mėn. drebulės medienos vidutinė pirkimo 1 m³ kaina (su PVM) 43,56 Eur x 141 m³ išvežtos medienos kiekis = 6 141,96 Eur). Ieškovas kelis kartus siūlė atsakovei atlyginti žalą, tačiau atsakovė atsisakė tai padaryti, siūlydama kaip kompensaciją pasiimti jai priklausančią medieną.

Atsiliepimas

3. Atsakovė atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškovas, reikšdamas reikalavimą, yra praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą. Kaip matyti iš prie ieškinio pateikto 2019 m. sausio 11 d. Leidimo kirsti mišką privataus miško savininkui Nr. A 049716 ieškovui A. P. jo miške, esančiame žemės sklype (duomenys neskelbtini), leista plynu kirtimu iškirsti 141 m³ drebulės medienos. Kaip pats ieškovas nurodo ieškinyje, jis šiuo leidimu pasinaudojo ir 2019 m. vasario mėnesį savo miške iškirto 141 m³ drebulės medienos ir ją paliko kirtimo vietoje. Prie ieškinio pateiktame Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros 2020 m. birželio 30 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nurodyta, jog ieškovas savo miške medieną išpjovė 2019 m. vasario mėnesį ir ją paliko, o faktą, kad medienos toje vietoje, kurioje ji buvo palikta, nebėra pastebėjo tik 2020 m. gegužės 18 d. ir 2020 m. gegužės 19 d. dėl savo teisių gynimo kreipėsi į prokuratūrą. Tai leidžia daryti išvadą, jog ieškovas apie savo teisių pažeidimą subjektyviai suvokė 2020 m. gegužės 18 d., kai pastebėjo, kad iškirstos medienos nėra jam priklausančiame miške. Atsakovė neginčija, kad jo darbuotojai per klaidą, t. y. sumaišę miško sklypus, ištraukė iš miško ir išvežė ne atsakovės, o ieškovo medieną. Civilinės atsakomybės kompensavimo funkciją labiausiai atitinka žalos atlyginimas natūra. Byloje nėra ginčo, jog pagal atsakovės turimo leidimo kirsti duomenis siūlytos pasiimti netoliese esamame sklype iškirstos medienos sudėtyje yra 56 ktm tos pačios rūšies (drebulės) medienos, kuri buvo iškirsta ieškovo sklype. Taigi, šioje apimtyje ieškovas apskritai negali atsisakyti žalos atlyginimo natūra, nes tai tos pačios rūšies daiktas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Kauno apylinkės teismas 2023 m. birželio 7 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovui A. P. iš atsakovės UAB „Lomaja“ 4 777,08 Eur nuostolių atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2023 m. sausio 26 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 107,03 Eur bylinėjimosi išlaidų; atsakovei UAB „Lomaja“ iš ieškovo A. P. priteisė 88,92 Eur bylinėjimosi išlaidų; valstybei iš atsakovės UAB „Lomaja“ priteisė 5,11 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų siuntimu.

5. Teismas iš byloje pateikto Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros 2020 m. birželio 30 d. nutarimo (toliau tekste – nutarimas) nutraukti ikiteisminį tyrimą nustatė, kad 2019 m. gegužės mėn. atsakovė ištraukė iš miško, esančio (duomenys neskelbtini) ir pardavė ieškovui priklausančią medieną. Dėl to byloje ginčo nėra. Nutarime taip pat nurodyta, kad apklaustas liudytoju atsakovės vadovas nurodė, kad miškų tarnyba išrašė leidimą iškirsti 168 kubus medienos. Pagrindinė mediena buvo drebulė, baltalksnis, uosis. Miškas buvo kertamas apie 2 savaites. Kai iškirto medieną, tuomet nuvyko į šią vietą traktorininkas - operatorius, kuris ir traukė iš miško nukirstą medieną. Jam kirtėjai paaiškino, kad traktoristui - operatoriui jie nurodė tik kryptį, kur yra iškirsta biržė, tačiau jam iškirsto miško ploto tiksliai nenurodė. Mediena buvo išvežta iš miško ir parduota. 2020 metais gegužės mėnesio gale suprato, kad darbininkai netyčia sumaišė miško biržes ir išvežė svetimą medieną. Teismo vertinimu, aukščiau aptartos aplinkybės, kurias pripažino abi bylos šalys, patvirtina, kad dėl kilusių neigiamų pasekmių – ieškovo turto praradimo bei atsakovės veiksmų egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys. Teismo vertinimu, atsakovės veiksmai, pasisavinant jai nepriklausantį turtą nepriklausomai nuo jos kaltės formos, yra neteisėti, todėl egzistuoja visos civilinės atsakomybės sąlygos numatytos CK 6.246 – 6.248 straipsniuose.

6. Ieškovas padarytą nuostolių dydį įrodinėjo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos Miškų ūkio priežiūros skyriaus Panevėžio teritorinio poskyrio Leidimu kirsti mišką privataus miško savininkui Nr. 049716, kuriuo ieškovui leista jo miške esančiame (duomenys neskelbtini), plynai iškirsti 141 ktm. Nurodoma kirstinų medžių rūšis – D (drebulė). Aplinkybė, kad ieškovas pasinaudojo šiuo leidimu patvirtina Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros 2020 m. birželio 30 d. nutarime užfiksuoti šalių parodymai, to neginčijo ir atsakovė. Byloje ieškovas pateikė UAB „Artema“ 2022 m. gruodžio 13 d. pažymą dėl medienos pirkimo 2019 m. kovo balandžio mėn., kurioje nurodyta, jog minėtu laikotarpiu drebulės mediena buvo perkama iš kelių šaltinių. Teismas laikė mažiausią nurodytą UAB „Artema“ pirkimo kainą labiausiai atitinkančią protingumo ir teisingumo reikalavimus, t. y. 33,88 Eur (su PVM) už 1 m³ drebulės medienos. Iš metinės medienos kainos (išrašas iš www.pmsa.lt ) nustatė, kad kainos tuo metu turėjo tendenciją kristi, o ne kilti, tai matyti ir atlikus UAB „Artema“ kainų analizę. Teismas sprendė, kad priteistiną ieškovui nuostolių sumą viso sudaro 4 777,08 Eur.

7. Teismas laikė, kad ieškinio senaties terminas atsakovės veiksmais buvo nutrauktas ir todėl ieškinio pateikimo teismui dieną nėra suėjęs. Atsakovė pripažino prievolę ir ginčijo tik nuostolių atlyginimo būdą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

8. Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Lomaja“ (toliau – ir apeliantė), atstovaujama advokato Viliaus Masiulio, prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2023 m. birželio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti atsakovės naudai iš ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

8.1. Aiškindamasis aplinkybes, susijusias su ieškinio senaties termino eigos nutraukimu, teismas visada turi nustatyti, kada ir kaip konkrečiai pasireiškė veiksmai, nurodyti CK 130 straipsnio 2 dalyje. Tai, jog atsakovė 2020 m. gegužės mėnesio gale supratusi, jog per klaidą iš miško ištraukė ir išvežė ieškovui priklausančius 141 m³ medienos, iš karto siūlė ieškovui pasiimti netoliese esančiame sklype likusią atsakovei priklausiančią išsipjautą medieną, nereiškia, jog atsakovė pripažino prievolę atlyginti šioje byloje ieškovo prašomus priteisti 6 141,96 Eur nuostolius. Tarp šalių 2020 m. gegužės–birželio mėnesiais iš tiesų vyko derybos dėl nuostolių atlyginimo (Ieškovas reikalavo nuostolius atlyginti pinigais, o atsakovė siūlė ieškovui pasiimti netoliese esančiame sklype likusią atsakovei priklausiančią išsipjautą medieną), tačiau šalys nesusitarė. Tai pripažįsta abi šalys. Pats derybų faktas nėra ir negali būti laikomas skolininko veiksmu patvirtinančiu prievolės pripažinimą. Priešingai, faktas, kad šalims susitarti nepavyko, patvirtina, jog skolininkas vienareikšmiškai išreiškė poziciją, kad nepripažįsta prievolės, kurią reikalauja įvykdyti kita šalis. Dėl nurodytų priežasčių, teismas neturėjo pagrindo spręsti, kad atsakovės siūlymas derybose, vykusiose 2020 m. gegužės mėnesio gale, ieškovui pasiimti netoliese esančiame sklype likusią atsakovei priklausiančią išsipjautą medieną, reiškia skolininko (atsakovės) prievolės pripažinimą, nutraukiantį ieškinio senaties terminą. Konstatavus, kad 2020 m. gegužės mėnesį ieškinio senaties terminas nenutrūko, nes šalys dėl nuostolių atlyginimo nesusitarė, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškinio pateikimo teismui dieną ieškinio senaties terminas nebuvo pasibaigęs.

8.2. Ieškovas yra praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą. Iš paties ieškovo nurodytų faktinių aplinkybių matyti, jog ieškovas savo miške medieną išpjovė 2019 m. vasario mėnesį ir ją paliko, o faktą, kad medienos toje vietoje, kurioje ji buvo palikta, nebėra, kaip pats teigia, pastebėjo tik 2020 m. gegužės 18 d. ir 2020 m. gegužės 19 d. dėl savo teisių gynimo kreipėsi į prokuratūrą. Taigi ieškovas apie savo teisių pažeidimą subjektyviai suvokė 2020 m. gegužės 18 d., kai pastebėjo, kad iškirstos medienos nėra jam priklausančiame miške. Faktiškai mediena iš ieškovui priklausančio miško atsakovės darbuotojų buvo išvežta 2019 m. gegužės mėnesį, tai patvirtina ikiteisminiame tyrime apklaustų ūkininkų P. V. ir P. G., kurių dirbamos žemės yra netoliese išpjauto miško, ir M. M., kuris medvėže (traktoriumi) ištraukė medieną iš ieškovui priklausančio miško, parodymai, kuriais motyvuotas 2020 m. birželio 30 d. Nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą. Įvertinus nurodytas aplinkybes, kad ieškovui priklausančios medienos išvežimą iš jo kirtimo vietos atsakovės darbuotojas atliko 2019 m. pavasarį, tai ieškovas, būdamas protingas, atidus ir rūpestingas medienos savininkas, palikęs ją nesaugomoje vietoje (kirtimo vietoje miške) ir besirūpinantis jos likutine (prekine) verte, turėjo bent jau per mėnesį ar vėliausiai kelis, t. y. iki 2019 m. vasaros pabaigos (2019 m. rugpjūčio 31 d.), pasidomėti jos saugumu ir būkle. Taigi, elgdamasis kaip atidus ir rūpestingas medienos savininkas, ieškovas galėjo ir turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą iki 2019 m. rugpjūčio 31 d., todėl ši diena, vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 1 dalimi, laikytina ieškinio senaties termino pradžios momentu. Pirmosios instancijos teisme 2023 m. gegužės 17 d. posėdyje ieškovo kviestas liudytojas apklausos metu kelis kartu nuosekliai parodė, kad su ieškovu rudenį buvo nuvykę į mišką ir pamatė, kad medienos nebėra. Nuo 2019 m. vasario mėnesio, kai ieškovas išpjovė medieną, ir 2020 m. gegužės mėnesio, kai buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl medienos vagystės, buvo tik vienintelis 2019 m. ruduo. Tokie liudytojo, kurį kvietė ieškovas, parodymai taip pat patvirtina, kad ieškovas faktiškai apie medienos dingimą žinojo jau 2019 m. rudenį. Šiuo atveju ieškinio senaties pradžia ieškovo reikalavimui prasidėjo 2019 m. rugpjūčio 31 d. arba bent jau 2019 m. rudenį, o ieškovas į teismą kreipėsi 2023 m. sausio 18 d., t. y. praleidęs šiam ginčui taikytiną trejų ieškinio senaties terminą, kuris baigėsi 2022 m. rugpjūčio 31 d. arba 2022 m. rudenį. Esant atsakovės prašymui ieškovo reikalavimui taikyti ieškinio senatį, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, ieškovo ieškinį turėjo atmesti vien dėl ieškinio senaties termino praleidimo, kaip savarankišku ir pakankamu pagrindu.

Žemesnės instancijos teismas

8.3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog šioje byloje nuostolių atlyginimas natūra negalimas dėl neva ieškovo patiriamų papildomų išlaidų ar medienos vertės sumažėjimo. Nuostolių atlyginimas natūra, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, šiuo atveju yra logiškiausias, ekonomiškiausias, atitinkantis protingumo ir sąžiningumo principus. Atsakovei priklausanti mediena yra praktiškai toje pačioje vietoje, kurioje buvo ieškovui priklausanti mediena. Ši mediena buvo laikoma tokiomis pačiomis lauko sąlygomis, kuriomis būtų buvusi laikoma ieškovui priklausiusi mediena, net jeigu atsakovė jos per klaidą nebūtų paėmusi, iki to laiko, t. y. 2020 m. gegužės mėnesio, kol ieškovas po 2019 m. vasario mėnesio atlikto pjovimo, kaip pats teigia pastebėjo, kad jam priklausančios išpjautos medienos jo miške nebėra, o atsakovė siūlė ieškovui pasiimti jai priklausančią medieną. Be to, atlyginant žalą natūra tiksliausiai įgyvendinamas visiškas nuostolių atlyginimo principas (CK 6.251 str.), nes asmuo grąžinimas iki žalos padarymo buvusią padėtį, taip pat nereikia įrodinėti, įvertinti ir nustatinėti nuostolių dydžio pinigais. Ieškovas analogišku ieškiniu jau vieną kartą buvo kreipęsis į teismą, bet ankstesnėje byloje Kauno apylinkės teismas 2022 m. sausio 31 d. nutartimi ieškinį paliko nenagrinėtą, kadangi ieškovas neatvyko į teismo posėdį ir neprašė bylos nagrinėjimo atidėti. Nurodytoje byloje atsakovė taip pat siūlė atlyginti nuostolius natūra, t. y. kad ieškovas pasiimtų atsakovei priklausančią medieną, kuri visą ginčo laikotarpį ir iki šiol nėra paimta tik dėl paties ieškovo eilinį kartą atidžiai ir rūpestingai nesinaudojant savo teisėmis, o siekiant savo neūkiškų, neracionalių ir nerūpestingų veiksmų pasekmes perkelti atsakovei ir pasipelnyti atsakovės sąskaita.

8.4. Teismo apskaičiuotas nuostolių dydis yra nepagrįstas, nes ieškovas jo neįrodė, be to, į nuostolių dydį nepagrįstai įskaičiuotas PVM. Teismas, nustatydamas nuostolių dydį, taip pat neįvertino šalių mišrios kaltės formos. Byloje vienareikšmiškai nustatyta ir pirmosios instancijos teismo sprendime tai konstatuota, kad atsakovė ieškovui priklausančią medieną išvežė 2019 m. gegužės mėnesį. Taigi, ieškovo pateiktas vienintelis įrodymas, kuriuo jis įrodinėja nuostolių dydį (netekto turto vertę), yra už 2019 m. kovo-balandžio mėnesių laikotarpį, kai atsakovė dar nebuvo atlikusi veiksmų (išvežusi ieškovui priklausiusios medienos), kurie nurodomi kaip jos civilinės atsakomybės viena iš sąlygų. Taigi, medienos supirkimo kainomis, buvusiomis dar iki atsakovės veiksmų, iš kurių kildinama jos civilinė atsakomybė, atlikimo, apskirtai negali būti įrodinėjamas ieškovui padarytų nuostolių dydis, nes tuo metu dar nebuvo vienos iš būtinų sąlygų atsakovės civilinei atsakomybei kilti, t. y. atsakovės neteisėtų veiksmų. Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, nustatydamas ieškovo patirtų nuostolių dydį nepagrįstai rėmėsi ieškovo pateikta 2022 m. gruodžio 13 d. UAB „Artema“ pažyma, kurioje yra duomenys apie 2019 m. kovo–balandžio mėn. buvusias drebulės medienos 1 m³ pirkimo kainas (su PVM). Nustačius, kad ieškovas neįrodė nuostolių dydžio, pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas ir šiuo pagrindu. Pagal pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3 straipsnio 1 dalį PVM objektas yra prekių ir paslaugų tiekimas už atlygį. Nuostolių atlyginimas už turto netekimą, kurio reikalauja ieškovas, yra civilinės atsakomybės forma, bet tikrai ne atlygis už prekių ir paslaugų teikimą, todėl pirmosios instancijos teismas į nuostolių atlyginimą dėl turto netekimo PVM negalėjo įskaičiuoti.

8.5. CK 6.249 straipsnio 2 dalis numato, kad jeigu atsakingas asmuo iš savo neteisėtų veiksmų gavo naudos, tai gauta nauda kreditoriaus reikalavimu gali būti pripažinta nuostoliais. Ieškovas byloje nereiškė reikalavimo dėl atsakovės gautos naudos pripažinimo ieškovo nuostoliais (CK 6.249 str. 2 d.), todėl pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuose be jokio faktinio ir teisinio pagrindo nurodė, kad ieškovo nuostolius sudaro atsakovės dėl neteisėtų veiksmų gautos medienos pardavimo pajamos (CK 6.249 str. 2 d.). Tuo labiau, kad byloje apskritai nebuvo aiškintasi ir nustatinėta aplinkybė ar atsakovė gavo, ir jeigu gavo, tai kokio dydžio pajamas už medienos pardavimą.

8.6. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino paties ieškovo visiškai aplaidaus ir nerūpestingo elgesio įtakos žalos padidėjimui. Pagal CK 6.282 straipsnio 1 dalį teismas turi teisę sumažinti žalos atlyginimą, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti. Ieškovas 2019 m. vasario mėnesį iškirstą medieną paliko lauko sąlygomis kirtimo vietoje, jos dingimą teigia pastebėjęs tik 2020 m. gegužės 18 d. Tai leidžia daryti išvadą, jog medienos saugumu, jos likutinės (prekinės) vertės išsaugojimu ieškovas visiškai nesirūpino. Medienos palikimas daugiau kaip metus laiko kirtimo vietoje, t. y. miške, be jokios apsaugos ir net retkarčiais nepasidomint ir jos nepatikrinant ar jai kas neatsitiko, akivaizdžiai neatitinka atidaus ir rūpestingo savininko elgesio medienos saugumo ir vertės išsaugojimo požiūriu. Be to, akivaizdu, kad daugiau kaip metus, t. y. visus keturis metų laikus (žiemą, pavasarį, vasarą ir rudenį), lauko sąlygomis miške išbuvusi mediena dėl gamtinio poveikio (bendros miško drėgmės; neigiamos ir teigiamos temperatūros nuolatinių pokyčių dienos ir nakties metu vėlyvą rudenį, žiemą ir ankstyvą pavasarį, sniego poveikio šiuo metų laikotarpiu; kritulių poveikio visus kalendorius metus; karščio vasara; dėl žievės nenulupimo nuo rąstų kirvarpų ir kitų miško parazitų kaupimosi po žieve ir puvinio atsiradimo) visiškai praranda savo, kaip prekės, t. y. medienos tinkamos naudoti kaip žaliava kitiems gaminti, likutinę vertę. Juo labiau, kad atsakovė byloje pateikė įrodymą Privačių miškų savininkų asociacijos tinklapyje pmsa.lt/aktualu/metines-medienos-kainos/ skelbiamas už 2020 metus, apvalios medienos kainas privačiuose miškuose, kartą per mėnesį, iš kurio matyti, kad 2020 m. gegužės mėnesį, kai, kaip ieškovas nurodo, pastebėjo, jog jo miške paliktos medienos nėra, apvalios medienos kaina buvo 0 Eur. Būtent dėl šios priežasties ieškovas atsisakė pasiimti atsakovės siūlomą savo medieną natūra. Toks visiškai aplaidus ir nerūpestingas ieškovo elgesys vertintinas kaip didelis neatsargumas, turėjęs įtakos žalos padidėjimui, todėl pirmosios instancijos teismas priteistą nuostolių dydį turėjo bent jau mažinti.

Atsiliepimas

9. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas A. P., atstovaujamas advokato Manvydo Šivicko, prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti ieškovo naudai iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Šalies argumentai

9.1. Ieškovas apie jam priklausančios medienos išvežimą sužinojo 2020 m. gegužės 18 d. ir, siekdamas nustatyti, kas neteisėtai pagrobė jam priklausančią medieną, pateikė protokolą pareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad apie medienos nebuvimą ieškovas sužinojo 2020 m. gegužės 18 d. Nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą yra priimtas 2020 m. birželio 30 d., kuriame ieškovui buvo išaiškinta teisė, kad jam padarytos žalos klausimas gali būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka. Atsižvelgiant į tai, ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo Nutarimo priėmimo 2020 m. birželio 30 d. arba nuo 2020 m. birželio 18 d. kada ieškovas sužinojo apie jam padarytus nuostolius. Ieškovas ieškinį pareiškė 2022 m. sausio 18 d. nepraleisdamas CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatyto trejų metų ieškinio senaties termino, todėl apelianto reikalavimas dėl ieškinio senaties termino yra visiškai nepagrįstas.

Žemesnės instancijos teismas

9.2. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo ieškovo nuostolius atlyginti natūra, leidžiant ieškovui ištraukti iš miško iš esmės tokį patį kiekį tapačios medienos, kuri priklauso apeliantui, nes apeliantui išduotame Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos Miškų ūkio priežiūros skyriaus Panevėžio teritorinio poskyrio leidime Nr. 043381 nurodytas kirstinos medžio rūšies atitinkančios ieškovui išduoto leidimo kirstino medžio rūšį kiekis skiriasi. Apeliantui išduotas leidimas kirsti yra tik 56 ktm, o ieškovui 141 ktm. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad jo netoliese esančiame sklype dalis iškirstos medienos (89 ktm baltalksnio, 16 ktm uosio, 4 ktm beržo ir 3 ktm ąžuolo) nors ir nėra tos pačios rūšies kaip ieškovo sklype iškirsta dalis medienos (85 ktm drebulės), tačiau savo savybėmis tikrai ją atitinka ir netgi yra geresnė. Drebulės mediena naudojama ne tik viduje, šie medžiai laikomi vienais tinkamiausių įrengiant skiedrų stogus. Šios medienos privalumas yra tai, kad drebulės stogas nepūva, o tik su laiku dūlėja. Drebulę dar galima panaudoti baldų gamyboje, drožyboje, įvairių viduje naudojamų produktų gamyboje (pvz. virtuvės įrankiai, durų staktos). Drebulinės malkos išsiskiria vienu ypatingu bruožu - nors yra nekaitrios, ne tik yra mažiausiai dervingos, tačiau jos gali būti naudojamos daliniam kamino valymui nuo suodžių. Esant mažam kiekiui suodžių kartais rekomenduojama sudeginti glėbelį drebulinių malkų. Apelianto siūlomas nuostolių atlyginimas baltalksniu negali atitikti žalos atlyginimo natūra sąlygos, nes ji nėra tos pačios rūšies mediena ir jos savybės bei pritaikymas yra skirtingos. Baltalksnio mediena nėra labai vertingam tačiau tinka dėžių gamybai, dažniau naudojama kurui, tinka mėsos ir žuvies rūkymui.

9.3. Byloje yra pateiktas Nutarimas, kuris patvirtina, kad atsakovė, neteisėtai pasisavino ir išvežė ieškovui priklausančią medieną, todėl apelianto neteisėtų veiksmų faktas yra įrodytas ir abejonių nekelia. Teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, neprivalo iš naujo nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, konstatuotų aplinkybių. Atsakovės kaltė yra prejudicinis faktas, nustatytas nutarimu ikiteisminio tyrimo byloje.

9.4. Apelianto argumentai, kad ieškovas medieną iškirto 2019 m. vasario mėn., ir jos pasigedo tik 2020 m. pavasarį, ir dėl to jos kokybė ir kaina būtų sumenkusi, turi būti vertinami kaip prielaida. Apeliantas medieną iš miško išvilko ir pardavė 2019 m. gegužės mėn., tačiau sąmoningai tik dėl jam žinomų priežasčių nepateikė dokumentų už kokią sumą ją realizavo, nors tai būtų padėję išvengti byloje kilusio ginčo dėl medienos vertės 2019 m. gegužės mėn. Jokių kitų įrodymų, kurie paneigtų ieškovo pateiktoje UAB „Artema“ pažymoje nurodytą 2019 m. kovo–balandžio mėn. drebulės medienos vidutinę pirkimo kainą už 1 m³ nepateikė.

9.5. Medienos palikimas be apsaugos nesudaro pagrindo ją pasisavinti kaip šiuo atveju padarė apeliantas. Ieškovas nukirstą medieną laikė metus, lauko sąlygomis, tačiau iš viešai prieinamos informacijos žinoma, kad nukirsta drebulė laikui bėgant netampa silpnesnė. Drebulę galima įkasti į žemę, nes ji nelabai bijo vandens, tik pasidengia nemalonaus kvapo gleivėta danga. Nukirstiems drebulės rąstams bioapsauga nereikalinga. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes nėra pagrindo ieškovo elgesio vertinti kaip didelio neatsargumo bei mažinti pirmosios instancijos teismo priteistą nuostolių dydį .

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

11. Byloje kilo ginčas dėl žalos atlyginimo.

12. Apeliantė su sprendimu nesutinka, nurodydama, kad turėjo būti taikytas ieškinio senaties terminas, nepagrįstai netaikytas žalos atlyginimas natūra, laiko, kad priteistų nuostolių dydis yra nepagrįstas, žala atsirado ir dėl paties ieškovo didelio neatsargumo, tačiau teismas į tai neatsižvelgė.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

13. Byloje nekyla ginčo dėl to, kad 2019 m. vasario mėnesį ieškovas, turėdamas reikalingą leidimą išpjovė jam priklausančius 141 m³ drebulių medienos, kurią paliko pjovimo vietoje miške. Atsakovės darbuotojai 2020 m. gegužės mėnesį iš miško ištraukė ir išvežė ieškovui priklausančius 141 m³ drebulių medienos. Ieškovas tai pastebėjo 2020 m. gegužės 18 d. ir 2020 m. gegužės 19 d. kreipėsi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, nurodydamas, kad jam padaryta 5000 Eur žala. Iš byloje pateikto Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros 2020 m. birželio 30 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą nustatyta, kad 2019 m. gegužės mėn. atsakovė ištraukė iš miško, esančio (duomenys neskelbtini) ir pardavė ieškovui priklausančią medieną. Mediena išvežta per nesusipratimą, atsakovės vadovas pripažįsta išvežęs ieškovo medieną. Ieškovas 2023 m. sausio 18 d. kreipėsi į teismą dėl žalos, nuostolių priteisimo iš atsakovės.

Dėl ieškinio senaties termino

14. Atsakovė prašo taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą, nurodo, kad jis (atsakovės manymu) prasidėjo 2019 m. rugpjūčio 31 d., kadangi po medienos išpjovimo, ieškovas, elgdamasis kaip atidus ir rūpestingas medienos savininkas, galėjo ir turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą iki šios datos, todėl ji, vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 1 dalimi, laikytina ieškinio senaties termino pradžios momentu.

15. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apeliantės argumentais. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nepaneigta ieškovo nurodoma aplinkybė, kad išvežtą medieną jis pastebėjo tik 2020 m. gegužės 18 d. Tai patvirtina ir Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros 2020 m. birželio 30 d. surašytame Nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą ieškovo nurodomos aplinkybės ir vagystės pastebėjimo data (2020 m. gegužės 18 d.), be kita ko nurodoma, jog ieškovas pareiškia, kad jam padaryta 5000 Eur žala. Tikėtina, kad ieškovas, manydamas, jog buvo įvykdyta medienos vagystė iš karto kreipėsi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir 2020 m. gegužės 19 d. parašė dėl to pareiškimą-protokolą. Taigi tikėtina, kad medienos dingimą jis pastebėjo būtent 2020 m. gegužės 18 d. ir ši data laikytina ieškinio senaties termino pradžia. Jo pareiškimas ikiteisminiame tyrime (kuris buvo baigtas 2020 m. birželio 30 d. aukščiau minėtu nutarimu) apie žalos padarymą taip pat nutraukia ieškinio senaties terminą (CK 1.130 straipsnio 1 dalis).

16. Atmestini atsakovės argumentai, kad ieškovas būdamas apdairus ir rūpestingas asmuo turėjo pastebėti medienos dingimą iki 2019 m. vasaros pabaigos. Kolegija sprendžia, kad nesant iškirstos medienos poreikio, ieškovas neprivalėjo tikrinti ar ji dar vis yra jo paties miške ir pastebėti jos dingimą atsakovo nurodomais terminais, kadangi ji nėra kasdien naudojamas daiktas, kurio buvimą (nebuvimą) reikia periodiškai tikrinti, juolab, savo miške. Asmuo nėra įpareigotas jokiais terminais tikrinti savo miške esančio turto. Be to, atsakovė pripažino paėmusi ne savo medieną ikiteisminio tyrimo metu ir pati siūlė ieškovui atlyginti žalą natūra, pateikdama kitą medieną (nors ieškovas su tuo nesutiko dėl medienos neatitikimo išvežtajai medienai), ji ir apeliaciniame skunde nurodė, kad 2020 m. gegužės-birželio mėnesį vyko derybos su ieškovu dėl žalos atlyginimo natūra. Tokie atsakovės veiksmai ieškinio senaties terminą taip pat nutraukė (CK 1.130 straipsnio 2 dalis). Nors atsakovė nurodo, kad pats derybų faktas nėra skolininko veiksmas patvirtinantis skolos pripažinimą, tačiau apeliacinės instancijos teismas laiko priešingai – tai patvirtino prievolės pripažinimą. Tai, kad nepavyko susitarti dėl prievolės įvykdymo natūra nereiškia, kad ji nebuvo pripažinta.

17. Taigi apeliacinės instancijos teismas laiko, kad atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes ieškinio senaties terminas nėra praleistas, kadangi jis prasidėjo 2020 m. gegužės 18 d. pastebėjus vagystę, po to 2020 m. gegužės 19 d. ieškovas kreipėsi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, pareikšdamas, kad jam padaryta žala, o pareiškimas apie žalos padarymą ieškinio senaties terminą nutraukė. Jį nutraukė ir paties atsakovo siūlymas atlyginti žalą natūra, pripažįstant prievolę jau po ikiteisminio tyrimo pradėjimo (CK 1.130 straipsnio 2 dalis). Į teismą dėl žalos atlyginimo ieškovas kreipėsi 2023 m. sausio 18 d., taigi nepraleidus 3 metų ieškinio senaties termino (CK 1.125 straipsnio 9 d., 1.127 straipsnio 1 dalis).

Dėl nuostolių atlyginimo natūra

18. Priteisdamas žalos atlyginimą, teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, įpareigoja atsakingą už žalą asmenį atlyginti ją natūra (pateikti tos pat rūšies ir kokybės daiktą, pataisyti sužalotą daiktą ir pan.) arba visiškai atlyginti padarytus nuostolius (CK 6.281 straipsnio 1 dalis). Pirmos instancijos teismas sprendė, kad nuostoliai turi būti atlyginami piniginėmis lėšomis, kadangi atsakovė neįrodė, jog jos siūloma nuostolių atlyginimui natūra mediena, atitiko ieškovo iškirstos medienos rūšį bei kiekį. Apie tai sprendė iš atsakovei išduoto kirsti leidimo duomenų, kuriame nurodytas skirtingas nuo ieškovo leidime nurodytos kirstinos medienos kiekio ir rūšies (nes būtent pagal šį leidimą iškirstą medieną atsakovė siūlė ieškovui).

19. Apeliacinės instancijos teismas pilnai pritaria tokiems pirmos instancijos teismo argumentams. Be to, net ir leistina kirsti atsakovei drebulė (kurios dalis buvo nurodyta atsakovei išduotame leidime) yra kitoje vietoje, miško pakraštyje, ir tikėtina, kad miško pakraščių mediena ir mediena iš vidurio miško, kaip nurodo ieškovas, skiriasi savo verte. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad ji siūlė ieškovui natūra tokios pačios rūšies ir tokį patį kiekį medienos nuostoliams atlyginti. Tai reiškia, kad nuostolių atlyginimas natūra nėra galimas, todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmos instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad nuostolių atlyginimas natūra nėra galimas dėl siūlytos medienos kiekio, rūšies bei kokybės skirtumų su išvežtąja mediena.

20. Pirmos instancijos teismas teisingai vertino aplinkybes, kad pati atsakovė (kaip nustatyta iš Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros 2020 m. birželio 30 d. nutarimo) iš miško išvilko ir pardavė medieną 2019 m. gegužės mėn., todėl ieškovo nuostolius sudaro negautos pajamos (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Atsakovės teiginiai, kad ieškovas būtų negavęs jokios naudos išvilkdamas mišką 2020 m. pavasarį nes būtų pasikeitusi jo kokybė, yra tik prielaidos, kurios nepagrįstos jokiais įrodymais (CPK 177, 178 straipsniai). Taigi akivaizdu, kad teisingas nuostolių atlyginimas yra piniginės lėšos, kurų dydis nustatytinas pagal prarastos medienos vertę.

Dėl ieškovo nerūpestingumo

21. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino paties ieškovo aplaidaus ir nerūpestingo elgesio įtakos žalos atsiradimui ir padidėjimui. Pagal CK 6.282 straipsnio 1 dalį teismas turi teisę sumažinti žalos atlyginimą, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti. Ieškovas 2019 m. vasario mėnesį iškirstą medieną paliko lauko sąlygomis kirtimo vietoje be jokios apsaugos, ja nesidomėjo ir tai neatitinka atidaus ir rūpestingo savininko elgesio medienos saugumo ir vertės išsaugojimo požiūriu. Toks aplaidus ir nerūpestingas ieškovo elgesys, atsakovės manymu, vertintinas kaip didelis neatsargumas, turėjęs įtakos žalos padidėjimui, todėl pirmosios instancijos teismas priteistą nuostolių dydį turėjo bent jau mažinti.

22. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiais apeliacinio skundo argumentais. Byloje yra pateiktas Nutarimas, kuris patvirtina, kad atsakovė, neteisėtai pasisavino ir išvežė ieškovui priklausančią medieną, todėl apelianto neteisėtų veiksmų faktas yra įrodytas ir šis faktas nepriklausė nuo ieškovo periodinio medienos tikrinimo (netikrinimo), todėl spręstina, kad žala atsirado dėl atsakovės kaltės ir turi būti atlyginta pilnai. Medienos palikimas be apsaugos nesudaro pagrindo ją pasisavinti ir po to išvengti žalos atlyginimo.

Dėl nuostolių dydžio

23. Pirmos instancijos teismas teisingai nustatė, kad ieškovas padarytą nuostolių dydį įrodinėja Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos Miškų ūkio priežiūros skyriaus Panevėžio teritorinio poskyrio Leidimu kirsti mišką privataus miško savininkui Nr. 049716, kuriuo ieškovui leista jo miške esančiame (duomenys neskelbtini), plynai iškirsti 141 ktm. Nurodoma kirstinų medžių rūšis – D (drebulė). Aplinkybė, kad ieškovas pasinaudojo šiuo leidimu patvirtina Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros 2020 m. birželio 30 d. nutarime užfiksuoti šalių parodymai, to neginčija ir atsakovė.

24. Ieškovas pateikė UAB „Artema“ 2022 m. gruodžio 13 d. pažymą dėl medienos pirkimo 2019 m. kovo balandžio mėn., kurioje nurodyta, jog minėtu laikotarpiu drebulės mediena buvo perkama iš keleto šaltinių. Pirmos instancijos teismas laikė mažiausią nurodytą UAB „Artema“ pirkimo kainą labiausiai atitinkančią protingumo ir teisingumo reikalavimus, t.y. 33,88 Eur (su PVM) už 1 m³ drebulės medienos, dėl atsakovės pateikto įrodymo – išrašo iš www.pmsa.lt – sprendė, kad 2020 metais kainos turėjo tendenciją kristi, priteisė 4777,08 Eur nuostolių atlyginimą. Atsakovė teigia, kad nepagrįstai suma priteista su PVM.

25. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo priteistu nuostolių dydžiu, laiko kad jis yra teisingas bei pagrįstas.

26. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, už koką kainą ji pardavė ieškovo medieną, nors ikiteisminiame tyrime nurodė, kad ji buvo parduota, šių įrodymų nepateikimo aplinkybių nenurodė, tik pateikdama grafinį medienos kainų pokyčio atvaizdavimą iš internetinio puslapio, teigė, kad 2020 metais medienos kainos krito. Kad kainos turėjo tendenciją kristi nurodė ir pirmos instancijos teismas, todėl priteisdamas nuostolių dydį vadovavosi mažiausia ieškovo pateiktos medienos kaina – 33,88 Eur (su PVM) už 1 m³ drebulės medienos, nurodyta UAB „Artema“ 2022 m. gruodžio 13 d. pažymoje. Tačiau minėtoje pažymoje trijuose skirtinguose pirkimuose nurodytos ir kitos drebulės 1 m³ medienos kainos – 40 Eur, 40 Eur, 28 Eur be PVM, o išvedus vidurkį 1 m³ kaina be PVM – 36 Eur.

27. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad 2020 m. (kai buvo pastebėtas medienos dingimas) medienos (šiuo atveju drebulės) kainos turėjo tendenciją kristi. Kaip matyti iš minėto atsakovės pateikto metinių medienos kainų grafinio atvaizdavimo iš puslapio www.pmsa.lt, jos visą laiką buvo stabilios, išskyrus gegužės ir birželio mėnesius, kuriuos visų rūšių medienos kainos nurodomos nulis (0). Tuo remdamasi atsakovė teigė, kad tuo metu medienos kaina iš viso buvo nulis, t.y. bevertė, todėl ir nuostolių negalima priteisti. Kolegija sprendžia, tokia atsakovė nuomonė yra akivaizdžiai nepagrįsta, nes iš minėto grafinio atvaizdavimo matyti, kad kainos minėtus mėnesius ne nukrito, o prekyba tiesiog nebevyko dėl visuotinai žinomos Covid-19 pandemijos, tai patvirtino ir ieškovas bei jo atstovas pirmos instancijos teismo posėdžio metu, todėl nevykstant prekybai negalima traktuoti, kad mediena buvo bevertė ir nustatant jos kainą vadovautis minėtu grafiniu vaizdavimu, kaip įrodančiu kainos mažėjimą. Kolegija, įvertinusi grafinį kainų atvaizdavimą nustatė, kad kai tik prekyba po jos sustabdymo ėmė vykti, visų rūšių medienos kainos, tame tarpe ir drebulės, iš karto pakilo į priešpandeminio laikotarpio kainų lygį. Taigi apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad medienos kainos 2020 metais kristi tendencijos neturėjo. Iš atsakovės pateikto grafinio atvaizdavimo matyti, kad drebulės rąstų kainos minėtu laikotarpiu svyravo nuo 35 Eur iki 38 Eur už 1 m³.

28. Taigi apeliaciniam teismui nenustačius kainų mažėjimo, iš minėtos UAB „Artema“ pažymos nustačius, jog kainos vidurkis už 1 m³ ginčo medienos buvo 36 Eur, iš atsakovo pateikto grafinio atvaizdavimo nustačius, kad drebulės medienos rąstų kainos minėtu laikotarpiu svyravo nuo 35 Eur iki 38 Eur už 1 m³, darytina išvada, kad pirmos instancijos teismo priteista suma yra teisinga ir pagrįsta. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad priteista suma yra neatitinkanti pardavimo metu vyravusių drebulės medienos kainų, todėl darytina išvada, kad pirmos instancijos teismo sprendimu priteista suma pagrįsta įrodymais, todėl ji nekeistina (CPK 177, 178, 185 straipsniai).

Dėl procesinės bylos baigties

29. Esant nustatytoms šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentais sprendimo keisti ar naikinti nėra teisinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus bei nustatytas aplinkybes konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes bei vertino byloje esančius įrodymus (CPK 177, 178, 185 straipsniai), teisingai aiškino ieškinio senatį, žalos atlyginimą reglamentuojančias teisės normas (CK 1.125, 1.127, 1.130, 6.249, 6.281, 6.282 straipsniai) ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

30. CPK 93 straipsnyje reglamentuojamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Vadovaujantis CPK 93 straipsniu, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai.

31. Ieškovas su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė įrodymus, apie patirtas 400 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą (DOK-92974), todėl netenkinant apeliacinio skundo, iš apeliantės ieškovui priteistina 400 Eur bylinėjimosi išlaidų patirtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 93, 98 straipsniai).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2023 m. birželio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti A. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš apeliantės uždarosios akcinės bendrovės „Lomaja“, juridinio asmens kodas 303016863, 400 Eur (keturis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Marius BartninkasEgidijus TamašauskasLina Žemaitienė