Kauno apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Viktoras Preikšas Baudžiamoji byla Nr. 1A-125-327/2015

Teisėjas Bronislovas Liatukas Teisminio proceso Nr. 1-20-1-00156-2012-1

2015 m. gruodžio 16 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Vik­to­ro Preikšo (kole­gi­jos pirmininkas), Kęstučio Dargužio ir Danutės Giačaitės, sekre­to­riau­jant Dianai Zadrauskaitei, dalyvaujant prokurorui Virgilijui Lazauskui, išteisintajam V. P., jo gynėjui advokatui Ričardui Girdziušui, nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei A. R., jos atstovei advokatei Rasai Užkuraitienei, nukentėjusiajam K. K., jo atstovui ad­vo­ka­tui Kęstučiui Gudynui, viešame teismo posėdyje ape­lia­cine tvarka išnagrinėjo bau­džiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vy­riau­siojo prokuroro Egidijaus Zuzevičiaus, išteisintojo V. P., nukentėjusiojo K. K. ir nukentėjusiosios A. R. apeliacinius skundus dėl Kau­no apy­linkės teismo 2014 m. spalio 8 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. pagal Lie­tu­vos Res­publikos bau­džia­mo­jo kodekso (toliau – BK) 281 str. 3 d. išteisintas, vadovaujantis Lie­tuvos Res­pu­b­likos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 str. 5 d. 1 p., kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiosios A. R. civilinis ieškinys ir nukentėjusiojo K. K. prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo palikti nenagrinėti (BPK 106 str. 2 d., 115 str. 3 d.).

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. P. buvo kaltinamas tuo, kad 2012 m. vasario 21 d., apie 7.49 val., (duomenys neskelbtini) sankryžoje, vairuodamas automobilį „Toyota Carina“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir išvažiuodamas nuo (duomenys neskelbtini) link (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo tai­syklių (toliau – ir KET) 161 punkto reikalavimus tuo, kad sankryžoje sukdamas į kairę, į (duomenys neskelbtini), nedavė kelio lygiareikšmiu keliu priešinga kryptimi tiesiai važiavusiam automobiliui „Audi A3“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamam K. K., su juo susidūrė, o po susidūrimo au­to­mo­biliui „Toyota Carina“ sukantis, kliudė baigusią pereiti (duomenys neskelbtini) pėsčiąją A. R., jai pada­ry­damas sužalojimą, sukėlusį sunkų sveikatos sutrikdymą, t. y. buvo kaltinamas pagal BK 281 str. 3 d.

Kadangi V. P. nusikalstamą veiką padarė naudojantis specialia teise, todėl vado­vau­jantis BK 67 str., numatyta baudžiamojo poveikio priemonių paskirtimi ir vadovaujantis BK 68 str., uždraustina jam naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones.

Teismų praktikoje nustatant, ar kaltininko padarytas kelių transporto eismo saugumo ir transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, tai­ko­mas objektyvaus išvengiamumo kriterijus, t. y. sprendžiama, ar konkrečioje situacijoje asmuo tu­rė­jo objektyvią galimybę išvengti eismo įvykio (kasacinė nutartis Nr. 2K-151/2011). Tais atvejais, kai KET pažeidžia keli eismo dalyviai, svarbu nustatyti, kurio eismo dalyvio pažeidimas buvo su­si­jęs priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais. Jeigu V. P. būtų laikęsis KET 161 punkto rei­kalavimų – nebūdamas įsitikinęs kairio posū­kio manevro saugumu ir staigiai nesukęs kairėn, tai ar keleivinio transporto eismo juosta važiuo­jan­čios tiesiai ar sukančios į dešinę transporto priemonės būtų pažeidusios KET reikalavimus, ar ne, bet kuriuo atveju eismo įvykio būtų pavykę išvengti. Remiantis tuo, darytina išvada, kad V. P. kaltas dėl eismo įvykio kilimo, kurio padariniai – nukentėjusiajai A. R. padarytas sveikatos sutrikdymas.

Nukentėjusioji A. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apylinkės teis­mo 2014 m. spalio 8 d. nuosprendį ir priimti V. P. atžvilgiu naują apkaltinamąjį nuos­pren­dį, taip pat tenkinti jos ieškinį. Skunde nurodo, kad nuosprendis priimtas netinkamai pritaikius materialines baudžiamojo kodekso normas ir pažeidus baudžiamojo proceso kodekso normas. Teismas nuosprendyje nepasisakė apie tai, ar V. P. pažeidė nurodytą taisyklių 161 punktą, todėl netinkamai pritaikė BK 281 str. 3 d. Byloje nustatyta, kad išteisintasis V. P. darė kairį posūkį, todėl prieš tai darydamas jis privalėjo duoti kelią pirma juosta važiuojančiai transporto prie­monei, įsitikinti, ar šį posūkį daryti yra saugu. Tokią pareigą V. P. nustato KET 28, 33, 106 punktai.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog automobilio vai­ruo­tojas kaltinamasis V. P., prieš sukdamas į kairę, t. y. atlikdamas manevrą, matė už kito automobilio stovintį nukentėjusiojo K. K. automobilį, galėjo ir turėjo jį pastebėti. Surinkti duo­menys neleidžia teigti, kad V. P., prieš sukdamas į kairę, turėjo ir galėjo numatyti, jog kitas eismo dalyvis – vairuotojas K. K., grubiai pažeisdamas KET reikalavimus, staiga įva­žiuos į specialiajam transportui skirtą juostą ir susidurs su kaltinamojo vairuojamu automobiliu. Ši teis­mo išvada prieštarauja kasacinio teismo išaiškinimui, kad „blogas matomumas, sumažėjusi ma­to­mumo zona ir panašios aplinkybės vairuotojo atsakomybės nepašalina“ (LAT 2008-05-27 nutartis Nr. 2K-207/2013).

V. P. teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad jis pėsčiosios nukentėjusios A. R. einančios per gatvę nematė. V. P. paaiškino, kad „kai jį praleido, jis judėjo neper­traukiamai, sustoti nereikėjo“. Analogiškus parodymus davė ir liudytoja R. P.. Šie paro­dymai patvirtina, kad V. P. elgėsi nusikalstamai nerūpestingai, neįsitikino, ar pirma eismo juosta nevažiuoja transporto priemonė. Jei V. P. įvažiavęs į antrą juostą būtų sustojęs, jis būtų pastebėjęs pirma juosta va­žiuojantį automobilį, kadangi iš savo eismo juostos jis negalėjo to matyti. Pirmosios instancijos teismas nenustatė kokia pagrindinė priežastis buvo eismo įvykiui kilti, kieno veiksmai buvo sunkaus sveikatos sutrikdymo A. R. sąlyga ir prie­žastis, nors tokią pareigą teismas turėjo.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad liudytojų V. J., R. P. ir V. G. parodymai yra nuoseklūs, juose nėra jokių prieštaravimų, jie teismui neke­lia abejonių, šiuose parodymuose nėra kaltinamojo V. P. kaltės įrodymų. Ši teismo išvada yra nepagrįsta, kadangi liudytojai V. J. ir V. G., nematė autoįvykio, o antra, ši teis­mo išvada prieštarauja teismo posėdžio protokole esan­tiems liu­dy­to­jų parodymams. R. P. teismo posėdžio metu davė prieštaringus parodymus, pa­rodė, kad „jis (K.) važiavo iš antros kelio juostos, aš sėdėjau a/m su P. ir viską mačiau, kelias buvo tuščias, toli mačiau iki pat sustojimo.“ Tačiau vėliau tos pačios apklausos metu liudytoja parodo: „mus praleido džipas, jis buvo tamsios spalvos, jis mus praleido, kitų už jo a/m nemačiau.“ Kad kelias buvo tuščias iki sus­to­ji­mo, paneigia liudytoja V. J. Tačiau šių prieštaravimų pirmosios instancijos teismas never­ti­no. Liudy­to­ja R. P. yra kal­tinamojo sutuoktinė, todėl jos parodymų negalima laikyti ob­jek­tyviais ir nešališkais, ji nurodė, kad jai net teko pasinaudoti savo tarnybine padėtimi. Liudytojai V. J. ir V. G. yra kaltinamojo žmonos bendradarbiai, todėl jų parodymai negali būti laikomi objektyviais. Taip pat pažymėtina, kad V. J. teigė, kad „dideliu greičiu palei pat kraštą pralėkė tamsios spalvos automobilis“, tačiau byloje ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) ekspertas nepateikė išvados, kad transporto priemonė „Audi A3“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) būtų viršijusi leistiną greitį. Be to, K. K. nurodė, kad jo greitis buvo apie 30 km/h ir šie duomenys nebuvo paneigti.

Nukentėjusioji skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendžio negrindė byloje esančiais įrodymais, o tik išimtinai teisiamojo ir jo sutuoktinės liudytojos R. P. prieštaringais parodymais, nevertino ekspertizės akto. Teismas pažeidė BPK normas reg­lamentuojančias įrodymų vertinimą, kadangi teismas nepagrįstai iškraipė Lietuvos teis­mo eksper­ti­zės centro ekspertizės 2014 m. kovo 6 d. akte Nr. (duomenys neskelbtini) padarytas eks­perto V. Venc­kaus išvadas, kadangi teismo nuosprendyje yra nurodyta priešinga negu eks­per­ti­zės akte pada­ryta išvada. Ekspertas tiek teismo posėdžio metu, tiek ekspertizės akte davė kate­go­riš­ką išvadą, kokia techniniu požiūriu buvo pagrindinė priežastis kilti šiam eismo įvykiui.

Be to, teismas nevertino teisiamojo parodymų ir liudytojos R. P. parodymų nei atskirai, nei visumoje su nukentėjusiųjų A. R. ir K. K. parodymais bei byloje esan­čiu vaizdo įrašu, kurie patvirtina, kad teisiamojo ir R. P. parodymai apie tai, kad nu­kentėjusioji A. R. nėjo per gatvę, kad jos nebuvo, yra paneigti nurodytais įrodymais. Nu­kentėjusiosios manymu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas tik teisiamojo ir jo sutuok­tinės parodymus, pažeidė teismo nešališkumo principą.

Nukentėjusioji A. R. atsiliepime į V. P. apeliacinį skundą prašo skundo netenkinti, nurodo, kad nesutinka su Kauno apylinkės teismo nuosprendyje suformuota nuomone, jog V. P. nekaltai sukėlė A. R. sunkų sveikatos sutrikdymą.

Teismo posėdyje išteisintasis ir jo gynėjas prašė V. P. apeliacinį skundą tenkinti ir pa­tvir­tino apeliacinio skun­do argumentus. Prokuroras prašė jo apeliacinį skundą tenkinti ir pa­tvir­tino apeliacinio skun­do argumentus. Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė A. R. ir jos atstovė prašė A. R. apeliacinį skun­dą tenkinti. Nukentėjusysis K. K. ir jo atstovas prašė nukentėjusiojo apeliacinį skun­dą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiojo K. K. apeliacinis skundas tenkinamas. Prokuroro ir nuken­tė­­jusio­sios ir civilinės ieškovės A. R. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies. Nu­teistojo V. P. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis bau­džia­mo­jo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsa­miai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.

BPK 20 str. nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 str., 276 str. 4 d. ir 301 str. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas, vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas tiek kiekvienas įro­dy­mas atskirai, tiek įrodymų visuma, nei vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepri­klausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, specialisto iš­vada ir pan.).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, ištyrusi byloje esančius įrodymus, su­tin­ka su prokuroro bei nukentėjusiųjų apeliacinių skundų argumentais dėl nepagrįsto V. P. išteisinimo pagal BK 281 str. 3 d. ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepa­grįs­tą išvadą dėl to, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo po­žymių. Pir­mosios instancijos teismas padarė išvadą, jog byloje nepakanka duomenų, kad V. P., prieš sukdamas į kairę, turėjo ir galėjo numatyti, kad kitas eismo dalyvis – K. K., gru­biai pažeisdamas KET reikalavimus, staiga įvažiuos į specialiajam transportui skirtą juostą ir su­sidurs su kaltinamojo vairuojamu automobiliu. Kolegija pažymi, jog šios teismo išvados neatitinka bylos ap­lin­kybių, teismas, šiuo atveju, išnagrinėtus įrodymus įvertino pažeisdamas BPK 20 str. 5 d. rei­ka­la­vimus, nes įrodymus vertino selektyviai, neįvertino įrodymų ir nustatytų bylos aplinkybių vi­sumos. Iš apylinkės teismo nuosprendžio matyti, jog teismas analizavo ir vertino tik V. P. tei­si­nan­čius parodymus, nevertino visų nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų ir rašytinių bylos įro­dy­mų, nelygino jų tarpusavyje ir su kitais bylos duomenimis, todėl padarė nemotyvuotas, bylos ap­linkybių neatitinkančias išvadas.

Pirmos instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog automobilio vairuo­to­jas kaltinamasis V. P., prieš sukdamas į kairę, t. y. atlikdamas manevrą, matė už kito au­to­mobilio stovintį nukentėjusiojo K. K. automobilį, galėjo ir turėjo jį pastebėti, kad ikiteis­mi­nio ty­rimo ir nagrinėjimo teisme metu surinkti duomenys neleidžia teigti, jog V. P., prieš suk­damas į kairę, turėjo ir galėjo numatyti, jog kitas eismo dalyvis – vairuotojas K. K., grubiai pažeisdamas Kelių eismo transporto taisyklių reikalavimus, staiga įvažiuos į specialiajam transportui skirtą juostą ir susidurs su kaltinamojo vairuojamu automobiliu.

V. P. parodė, kad įvykio metu važiavo kartu su sutuoktine. Kelyje buvo daug automobilių. Jam reikėjo sukti į kairę, į (duomenys neskelbtini) gatvę. Automobilių vairuotojai, va­žiuo­jantys priešais antrąja eismo juosta, padarė tarpą leisdami jam pravažiuoti. Įsitikinęs, kad kliū­čių nėra ir nekelia pavojaus eismo saugumui, pradėjo lėtai važiuoti. Įvažiavęs į (duomenys neskelbtini) gat­vę pajuto smūgį į dešinę automobilio pusę, automobilis apsisuko ir sustojo. K. K. automobilio nema­tė. Į jį atsitrenkęs au­to­mo­bilis turėjo važiuoti apie 60 km/h greičiu. Prie automobilio galo pamatė sužeistą moterį. Kelių eismo taisykles pažeidė K. K. (t. 2, b. l. 74-75).

Nors V. P. savo kaltę neigia, tačiau jo kaltė įrodyta kitais byloje surinktais duo­me­ni­mis: nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais, eismo įvykio vietos apžiūros protokolu, transporto priemonės techninės būklės patikrinimo ir apžiūros protokolu, specialisto išvada, fotonuotraukomis, CD su vaizdo įrašu, kuriuos teisėjų kolegija pripažįsta įrodymais ir kurių visetas objektyviai pa­grin­džia V. P. kaltę ir leidžia atmesti jo pasirinktą gynybos versiją.

Nukentėjusysis K. K. parodė, kad važiavo (duomenys neskelbtini) gatve antra juosta iki (duomenys neskelbtini) gatvės. Persirikiavo į pirmąją juostą. Kelio danga buvo slidi, važiavo apie 30 km/h grei­čiu. Į jo važiuojamą juostą įsuko kitas automobilis, todėl stabdydamas trenkėsi jam į šoną. Kal­ti­na­mojo vairuojamas automobilis slydo, apsisuko ir partrenkė moterį (t. 2, b. l. 60-61).

Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė A. R. parodė, kad ėjo (duomenys neskelbtini) gatve, ša­li­gatviu. Prie (duomenys neskelbtini) gatvės, apsidairė, automobilių nebuvo, žengė ant šaligatvio ir pa­juto smūgį į šoną. Vyras ir moteris pasakė, kad į juos atsitrenkė kitas automobilis. Greitoji išvežė ją į KMUK. Draudimas atlygino dalį žalos. Ilgai gydėsi, susirgo depresija, negalėjo dirbti 8 mėnesius, dabar dažnai būna nedarbinga, daug išgyvenimų patyrė ir jos šeima (t. 2, b. l. 61).

Liudytoja R. P. parodė, kad važiavo (duomenys neskelbtini) gatve, turėjo sukti į (duomenys neskelbtini) gatvę. Priešais antrojoje juostoje stovinčio džipo vairuotojas rankos mostu juos praleido. Pirmojoje juostoje nieko nebuvo, tai jie suko į (duomenys neskelbtini) gatvę. Beveik pravažiavus pajuto smūgį į automobilio galinę dalį. Jų automobilis apsisuko. Išlipusi iš automobilio pamatė sužeistą moterį. K. K. iš antros juostos pasuko į pirmąją, kad nereikėtų stovėti sankryžoje (t. 2, b. l. 61-63).

Liudytojas V. G. parodė, kad įvykio dieną apie 8 val. važiavo automobiliu į darbą. Prie šviesoforo ties (duomenys neskelbtini) gatve buvo didelė spūstis, laukė, kol galės pasukti. Daug kas važiavo vidurine kelio juosta. Laukdamas išgirdo smūgį ties (duomenys neskelbtini) gatvės kampu. Kai priartėjo pamatė P. automobilį, kurio galinė dalis buvo pažeista. Pirmoje juostoje buvo tamsus au­to­mo­bilis (t. 2, b. l. 63-64).

Ekspertas V. Venckus teisiamojo posėdžio metu patvirtino ekspertizės išvadas ir paaiškino, kad situaciją sukėlė „Audi A3“ automobilis, nes jis važiavo autobuso eismo juosta, kuria važiuoti negalima, tuo pažeidė KET. Tačiau ekspertas pažymėjo, jog ši aplinkybė nebuvo pagrindinė sąlyga įvykiui kilti. Pagrindinė sąlyga įvykiui kilti buvo V. P. veiksmai. Jis sukdamas į kairę nepra­leido priešpriešais autobusų eismo juosta važiuojančio „Audi A3“. Pastarasis trenkėsi į „Toyota Ca­ri­na“ galinę dešinę pusę. Dėl šio smūgio, slidžios dangos automobilį suko pagal laikrodžio ro­dyk­lę. Pėsčioji kirto gatvę ir patyrė smūgį į nugarą. Nėra duomenų, kad „Audi A3“ ženkliai viršijo greitį (t. 2, b. l. 154-157).

Eismo įvykio vietos apžiūros protokolu, planu, fotonuotraukomis užfiksuotas eismo įvykis, įvykęs 2012-02-21 apie 7.49 val. (duomenys neskelbtini) sankryžoje (t. 1, b. l. 6-11).

Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus Teismo medicinos specialisto išva­do­je Nr. (duomenys neskelbtini) A. R. konstatuota kairio skruostikaulio lanko, kairio žandikaulio an­čių priekinės ir išorinės sienelių, kairės išorinės sienelės ir dugno lūžis, abiejų gaktikaulių abiejų šakų, kryžkaulio kairės pusės lūžiai, muštinė žaizda dešinio kelio srityje, paviršinės žaizdos kelių srityse, kas vertinama sunkiu sveikatos sutrikdymu (t. 1, b. l. 53-54).

Vaizdo įrašo apžiūros protokole užfiksuota, kad diske įrašytas vaizdas (duomenys neskelbtini) Fiksuotame vaizde nurodytas laikas 2012-02-21 07-48-00. Laikotarpiu nuo 01 min. 26 sek. iki 01 min. 45 sek. matoma, kaip lengvasis automobilis va­žiuoja (duomenys neskelbtini), stabdo, sustoja ties san­kryža su (duomenys neskelbtini) su įjungtu kairės pusės posūkio signalu, suka į kairę į (duomenys neskelbtini) Tuo pat metu nuo (duomenys neskelbtini) priešinga kelio puse važiuoja automobilis, per­si­ri­kiuoja į pirmą eismo juostą ir susiduria su jam užtvėrusiu kelią automobiliu važiavusiu nuo (duomenys neskelbtini) ir dariusiu manevrą į kairę (t. 1, b. l. 32).

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio motyvų, teismas išteisinamąjį nuosprendį priėmė konstatavęs, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, tačiau teisėjų kolegija, vertindama aukščiau aptartų įrodymų visumą, daro išvadą, kad byloje surinkta pa­kankamai objektyviu įrodymų išvadai, jog V. P. veiksmai turėjo tiesioginį priežastinį ryšį su eismo įvykio metu kilusiomis pasekmėmis.

BK 281 str. 3 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas vairuodamas transporto prie­mo­nę, pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Šiame straipsnyje nu­ma­tyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl, kvalifikuojant veiką pagal aptariamą BK specia­lio­sios dalies straipsnį, būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką (kelių eismo saugumo ar transporto prie­monės eksploatavimo taisyklių pažeidimą), bet ir padarinius (sunkiai sutrikdytą kito žmogaus svei­ka­tą) bei priežastinį ryši tarp eismo saugumo taisyklių pažeidimo ir sunkaus sveikatos sutrikdymo. Veikos, numatytos BK 281 str. padaromos esant neatsargiai kaltės formai, t. y. dėl nusikalstamo pasitikėjimo ar nusikalstamo nerūpestingumo.

V. P. kaltinamas pažeidęs Kelių eismo taisyklių 161 p. reikalavimus, t. y., san­kry­žoje sukdamas į kairę, į (duomenys neskelbtini), nedavė kelio lygiareikšmiu keliu priešinga kryptimi tiesiai važiavusiam automobiliui „Audi A3“, su juo susidūrė, o po susidūrimo automobiliui „Toyota Carina“ sukantis, kliudė pėsčiąją A. R., jai padarydamas sužalojimą, sukėlusį sunkų svei­ka­tos sutrikdymą.

Apeliacines instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teis­mo išvada, jog V. P. nekaltai sukėlė žalingus padarinius, prieštarauja nustatytoms bylos fak­tinėms aplinkybėms. Kolegija pažymi, jog Kelių eismo taisyklių 161 p. imperatyviai įpareigoja, kad sukdamas į kairę vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, važiuojančioms lygia­reikš­miu keliu priešinga kryptimi tiesiai arba į dešinę. Šią aplinkybę patvirtino ir pirmosios ins­tan­ci­jos teismo posėdžio metu apklaustas ekspertas V. Venckus, kuris parodė, kad pagrindinė sąlyga įvy­kiui kilti buvo V. P. veiksmai. Jis sukdamas į kairę nepraleido priešpriešais autobuso eismo juosta važiuojančio „Audi A3“.

Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas V. P., liudytojų V. J., R. P. ir V. G. parodymus vertino kaip patikimus, nes jie, teismo teigimu, nuoseklūs, ar­gu­mentuoti ir juose nėra jokių prieštaravimų. Tačiau teisėjų kolegija su tokiu vertinimu nesutinka. Kaip matyti iš aukščiau aptartų parodymų, liudytojai eismo įvykio tiesiogiai nematė, todėl pir­mo­sios instancijos teismas nepagrįstai teigė, kad šių liudytojų parodymai nepatvirtina V. P. kaltės. Pirmosios instancijos teismas kritiškai neanalizavo ir liudytojos V. P. paro­dy­mų. Ši liudytoja nurodė, kad antroje juostoje stovinčio automobilio vairuotojas mostu juos pra­lei­do, o pirmojoje juostoje transporto priemonių nebuvo. Kolegija vertindama šios liudytojos paro­dy­mus, atkreipia dėmesį, jog liudytoja sėdėjo dešinėje šalia vairuotojo, jos sutuoktinio vairuojamą leng­vąjį automobilį praleido džipas, t. y. nežymiai aukštesnis automobilis, todėl teismas kritiškai vertina liu­dy­tojos galimybę matyti, kad pirmoji eismo juosta yra tuščia iki stotelės prie (duomenys neskelbtini) gatvės. Nors liudytoja V. J. tvirtino mačiusi pro ją dideliu greičiu pravažiuojantį automobilį, kuris vėliau susidūrė su kaltinamojo vairuojamu automobiliu, tačiau iš įvykio vaizdo įrašo (t. 1, b. l. 34) pakankamai aiškiai matyti, kad įvykyje dalyvavęs K. K. vairuojamas automobilis iš antros juostos į pirmą įsuka iš už dviejų automobilių, stovinčių antroje juostoje, ir tik šiam automobiliui pradėjus judėti pirma juosta į ją, darydamas kairįjį posūkį, įvažiuoja kaltinamojo automobilis. Tokiu atveju K. K. vairuojamas automobilis iki susidūrimo per 10-15 m atstumą neturėjo gali­my­bės pasiekti bent kiek didesnį greitį.

Nors V. P. apeliaciniame skunde teigia, jog „Audi A3“ vairuotojas K. K. įvykio metu pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus ir tai turėjo priežastinį ryšį su eismo įvykio kilimu, tačiau kolegija atmeta šį skundo argumentą kaip nepagrįstą. Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro apeliaciniame skunde pagrįstai teigiama, jog Kelių eismo taisyklių 186 p. numato, kad „Kelyje, pažymėtame kelio ženklu „Eismo juosta marš­ru­ti­niam transportui“ ir (arba) raide „A“, kitoms transporto priemonėms važiuoti šia eismo juosta ir sustoti joje draudžiama“, tačiau šiame kelių eismo taisyklių punkte numatyta vairuotojui galimybė įvažiuoti į šią juostą, jeigu ši eismo juosta, skirta važiuoti maršrutiniam transportui ta pačia kryp­ti­mi, yra dešiniajame važiuojamosios dalies krašte ir nėra atskirta ištisine ženklinimo linija, į dešinę sukantys arba apvažiuojantys sustojusią į kairę sukti transporto priemonę vairuotojai privalo per­si­ri­kiuoti į šią eismo juostą. Ekspertas V. Venckus, apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, taip pat nurodė prielaidą, jei pirmąja eismo juosta būtų važiavęs maršrutinis transportas, eis­mo įvykis vis tiek būtų kilęs, kadangi būtent V. P. nesielgė taip, kaip reikalauja Kelių eis­mo taisyklės. Taigi, įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog K. K., turėdamas tikslą įvažiuoti į (duomenys neskelbtini) ir įsitikinęs, kad jo važiavimo krypties pirma juosta laisva ir jis netrukdys visuomeniniam transportui, persirikiavo į pirmą juostą ir važiavo link (duomenys neskelbtini) gatvės, nepažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimų.

Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra pažymėjęs, kad vertinant transporto priemonę vairuo­jan­čio asmens veiksmus reaguojant į netikėtai kelyje atsiradusią kliūtį, negalima reikalauti, kad vai­ruotojas visada šias kliūtis numatytų, pvz., kad į kelią netikėtai įvažiuos dviratininkas arba kad ant važiuojamosios kelio dalies tamsiu paros metu gali gulėti žmogus, eiti pėsčiasis nesegėdamas šviesą atspindinčio atšvaito, stovėti tinkamai nepaženklinta traktoriaus priekaba be veikiančių žibintų ir atšvaitų ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-537/2009, 2K-169/2010, 2K-384/2013, 2K-160/2014, 2K-434/2015). Tačiau šioje byloje akivaizdu, kad kaltinamajam, sukančiam į kairę, esant bent kiek apribotam matomumui, galimybė atsirasti transporto priemonei priešpriešais esančioje kelio juos­to­je negalėjo būti netikėta, todėl jis privalėjo elgtis atsargiai. Teisėjų kolegija sprendžia, kad V. P. manevrą atliko nubūdamas įsitikinęs jo saugumu, nors galėjo ir turėjo tai padaryti.

Kaip teisingai pažymėta prokuroro apeliaciniame skunde, iš baudžiamosios bylos medžia­gos matyti, kad V. P. veiksmuose, be nustatytos pavojingos veikos (KET 161 p. pažeidimo), neatsargios kaltės ir priežastinio ryšio yra ir kiti nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 str. 3 d. po­žymiai: nukentėjusiajai A. R. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas (Teismo me­dicinos specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini). A. R. nustatytų sužalojimų mechanizmą pa­tvirtina ir 2014-03-06 kompleksinės vaiz­dų – eismo įvykio tyrimo ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nustatyta, kad ji kirto (duomenys neskelbtini) gatvę, judėdama į priekį nuo (duomenys neskelbtini) ir kad au­to­mo­bilių susidūrimo metu pėsčioji kirto (duomenys neskelbtini), kad po automobilių susidūrimo V. P. vairuojamas automobilis „Toyota Carina“ sukosi pagal laikrodžio rodyklę ir besisukdamas galiniu sparnu trenkė pėsčiajai A. R..

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad ištirti įrodymai, vertinant juos visumos kontekste, o ne atskirai, kaip tai padarė pirmosios instancijos teismas, patvirtina kal­ti­na­majame akte nurodytą nusikalstamą veiką, t. y., kad V. P. 2012 m. vasario 21 d., apie 7.49 val., Kaune, (duomenys neskelbtini) sankryžoje, vairuodamas automobilį „Toyota Carina“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir išvažiuodamas nuo (duomenys neskelbtini) pažeidė KET 161 p. reikalavimus tuo, kad sankryžoje sukdamas į kairę, į (duomenys neskelbtini), nedavė kelio lygiareikšmiu keliu priešinga kryptimi tiesiai važiavusiam automobiliui „Audi A3“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamam K. K., su juo susidūrė, o po susidūrimo automobiliui „Toyota Carina“ su­kan­tis, kliudė baigusią pereiti (duomenys neskelbtini) pėsčiąją A. R., jai padarydamas su­ža­lojimą, sukėlusį sunkų sveikatos sutrikdymą. Šiais veiksmais V. P. padarė nusikaltimą, nu­matytą BK 281 str. 3 d.

Kadangi pirmosios instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, o apeliacinės ins­tan­cijos teismo kolegija konstatuoja, jog V. P. padarė BK 281 str. 1 d. numatytą nusi­kals­tamą veiką, apylinkės teismo nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas – apkaltinamasis nuos­pren­dis (BPK 329 str. 2 p.).

Teisėjų kolegija, skiriant bausmę V. P., atsižvelgia į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numatytus BK 54 str. – į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę leng­vi­nančias ir sunkinančias aplinkybes. BK 41 str. 2 d. numatyti bausmės skyrimo tikslai: sulaikyti as­menis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar ap­ri­boti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį. Viena iš principinių baudžiamųjų įstatymų nuostatų yra ta, kad kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę. Teisinga tik tokia bausmė, kuri yra griežtai individualizuota atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą bei kal­ti­nin­ko asmenybę.

Bylos duomenimis nustatyta, kad kaltinamasis padarė vieną neatsargų apysunkį nusi­kal­timą, jis anksčiau nebuvo nusikaltęs ir teisiamas pirmą kartą (t. 1, b. l. 73), administracinių nuo­baudų neturi (t. 1, b. l. 74), jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, V. P. dirba. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad V. P. nėra būdinga pa­žeis­ti įstatymus ar daryti nusikalstamas veikas, todėl bausmės tikslai gali būti pasiekti paskyrus kal­ti­namajam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Atsižvelgiant į tai, kad V. P. dirba, teis­mas mano, kad prokuroro pasiūlyta bausmės rūšis ir dydis yra tinkama pasiekti bausmės tikslus. At­sižvelgiant į aukščiau paminėtas aplinkybes, jų visumą, siekiant nubaudimo ir teisingumo principo įgy­vendinimo, V. P. skirtina prokuroro apeliaciniame skunde prašomo dydžio bauda, kuri yra mažesnė pagal BK 47 str. už neatsargų nusikaltimą numatytos baudos vidurkį. Be to, kolegijos nuomone, prokuroro siūloma paskirti BK 68 str. numatyta vidutinės trukmės baudžiamojo poveikio priemonė taip pat yra adekvati padarytai nusikalstamai veikai, šioje byloje nustatytoms aplin­ky­bėms ir kaltinamojo asmenybei.

Pripažinus, kad pirmos instancijos teismas padarė neteisingą išvadą dėl kaltinamojo V. P. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, ir apeliacinės instancijos teismui pri­pažinus jį kaltu, kitaip turi būti išspręstas ir civilinio ieškinio klausimas. Byloje yra pareikštas nu­ken­tėjusiosios A. R. civilinis ieškinys dėl 2136,87 Lt turtinės ir 90000 Lt neturtinės žalos pri­teisimo solidariai iš atsakovų UADB „Ergo Lietuva“ ir V. P. (t. 1, b. l. 122-125).

Bylos įrodymais yra nustatyta, kad aptariamo eismo įvykio metu A. R. dėl su­ža­lo­jimų buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, po eismo įvykio nukentėjusioji buvo ilgai gydoma ligo­ni­nė­je, dėl patirtų sužalojimų prarado 50 procentų darbingumo, tapo apsunkintas jos judėjimas, jaučia skausmus, kankina depresija ir patyrė daug kitokių nei­giamų dvasinių išgyvenimų, neigiamas psi­cho­logines pasekmes. Todėl teisėjų kolegija priima nuken­tė­ju­sio­sios civi­li­nio ieškinio dėl neturtinės ža­los argumentus ir pripažįsta, kad tokios pasekmės nuken­tė­ju­siajai atsi­ra­do, kad neturtinė žala nu­ken­tėjusiajai buvo padaryta. Netur­tinę žalą kaltinamasis padarė nu­si­kalstamais veiksmais, todėl ši žala iš kaltinamojo nuken­tė­ju­siajai pri­teisiama (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.246 str. 1 d., 6.248 str., 6.250 str. 2 d.).

Kolegija, nustatydama nukentėjusiajai priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia nuken­tė­jusiosios patirtų neigiamų išgyvenimų lygį, į tai, kad V. P. inkriminuojamą nusikalstamą veiką padarė neatsargiais veiksmais, į tai, kad jis turi darbines pajamas, taip pat atsižvelgia į pro­tin­gumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijus ir į teismų praktiką nustatant neturtinės žalos dydį tokio pobūdžio baudžiamosios bylose, kur nu­ken­tėjusiesiems, eismo įvykio metu patyrusiems sunkų svei­ka­tos sutrikdymą, priteista nuo 20000 Lt iki 80000 Lt neturtinei žalai atlyginti (kasacinės nutartys Nr. 2K-114/2008, 2K-511/2008, 2K-59/2009, 2K-351/2009, 2K-181/2010, 2K-453/2011 ir kt.). Pats V. P. nepateikė jokių įrodymų apie savo turtinę padėtį, kurie būtų pagrindas mažinti priteistiną neturtinės žalos dydį. Įvertinusi šias aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad A. R. pri­teis­tina mažesnio dydžio neturtinė žala, nei to prašoma civiliniame ieškinyje – 15000 eurų.

Kaltinamojo automobilis buvo apdraustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, todėl turtinę žalą ir privalomąją dalį neturtinės žalos privalo atlyginti atsakovas – ERGO Insurance SE Lietuvos filialas. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės įstatymo (2007 m. birželio 11 d. redakcija) 11 str. 1 d. 3 p. nustatyta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, nuo 2009 m. gruodžio 11 d. iki 2012 m. birželio 10 d. yra 2500000 eurų dėl žalos asmeniui (iš jų 2500 eurų dėl neturtinės žalos) ir 500000 eurų dėl žalos turtui. Iš bylos duomenų yra žinoma, kad ERGO Insurance SE Lietuvos filialas išmokėjo A. R. 4640 Lt neturtinei žalai atlyginti (t. 1, b. l. 126). Kadangi UADB „Ergo Lietuva“ ieškovei išmokėtoji suma sudaro tik dalį privalomosios neturtinės žalos draudimo sumos, iš šio atsakovo priteistina likusi privalomoji draudimo neturtinės žalos suma – 1156,17 Eur (2500 Eur-4640 Lt). Kita neturtinės žalos dalis priteisiama iš kaltinamojo V. P..

Iš bylos duomenų taip pat žinoma, kad ERGO Insurance SE Lietuvos filialas išmokėjo A. R. 1139,58 Lt turtinei žalai atlyginti (t. 1, b. l. 126). Ieškinyje nurodyta, kad UADB „Ergo Lietuva“ atlygino ieškovei 1419,58 Lt turtinės žalos, todėl teisėjų kolegija vadovaujasi šia ieškovės deklaruojama suma. Bendras turtinės žalos dydis patvirtinamas prie ieškinio pridėtais dokumentais apie gydymui (vaistams, masažams, konsultacijoms ir kt.) išleistas lėšas (t. 1, b. l. 151-166). Aki­vaizdu, kad nukentėjusiosios drabužiai ir daiktai eismo įvykio metu galėjo būti sugadinti ir prarasti. Todėl teisėjų kolegija pripažįsta ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo pagrįstu, ir priteisia likusią sumą (2136,87 Lt=618,88 Eur) turtinės žalos atlyginimui iš atsakovo ERGO Insu­rance SE Lietuvos filialo.

Iš byloje esančių duomenų (orderių, pinigų priėmimo kvitų, teisiamųjų posėdžių protokolų) matyti, kad nukentėjusiajam K. K. apeliacinio proceso metu atstovavo advokatas Kęstutis Gudynas, kuris parengė procesinius dokumentus, dalyvavo posėdžiuose ir kt., dėl to K. K. turėjo 580 Eur išlaidų (t. 3, b. l. 73-74). Nukentėjusią A. R. atstovavo advokatė Rasa Už­ku­rai­tienė, kuri taip pat parengė procesinius dokumentus, dalyvavo posėdžiuose ir kt., dėl to A. R. turėjo 550 Eur išlaidų (t. 3, b. l. 89). Šiuo procesiniu dokumentu išteisintasis V. P. pripažįstamas kaltu, todėl jis turi atlyginti nukentėjusiųjų turėtas išlaidas (BPK 106 str.).

Kauno apygardos teisme gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodoma, kad apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos kaltinamajam V. P., išlaidas sudaro 34,74 eurų. BPK 322 str. 1 d. imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja pro­ku­ro­ras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, sie­kiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Vals­tybė turi pareigą užtikrinti galimybę teise į gynybą pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsa­komybėn traukiamam asmeniui, nepaisant jo turtinės padėties. Todėl antrinės teisinės pagalbos iš­lai­dų priteisimas iš apelianto gali būti laikomas ribojančiu jo galimybes pasinaudoti jam tiek tarp­tautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garan­tuo­jama teise gintis nuo pareikšto kaltinimo. Todėl Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagal­bos tarnybos prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo V. P. netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 4 d., 329 str. 1 d. 2 p., 331 str. 1 d. ir 2 d.,

nusprendžia:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 8 d. išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir pri­imti naują apkaltinamąjį nuosprendį:

V. P. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 str. 3 d. ir nubausti jį 30 MGL (1129,80 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 67 str. 1 d., 2 d. 1 p., 68 str., V. P. dvejiems me­tams uždrausti naudotis specialia teise, t. y. teise vairuoti kelių transporto priemones.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės A. R. civilinį ieškinį tenkinti iš da­lies. Priteisti A. R. iš ERGO Insurance SE Lietuvos filialo 618,88 Eur turtinei žalai atlyginti ir 1156,17 Eur neturtinei žalai atlyginti, ir iš V. P. 12500 Eur netur­tinei žalai atlyginti ir 550 Eur byli­nė­ji­mo­si išlaidoms atlyginti.

Priteisti iš V. P. nukentėjusiajam K. K. 580 Eur bylinė­ji­mosi išlaidoms atlyginti.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.