- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-02-01
- Bylos Nr.
- 2A-43-210/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-07-3-07784-2009-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vytautas Kursevičius (pirm.), Danutė Burbulienė, Birutė Simonaitienė
- Atsakovas
- E. Š.
- Ieškovas
- B. Š.
- Trečiasis asmuo
- R. Š., E. M.
- Kategorijos
- 44.2.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės E. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal ieškovės B. Š. ieškinį atsakovei E. Š., tretiesiems asmenims R. Š. ir E. M. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustat ė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė B. Š. ieškiniu kreipėsi į Šiaulių miesto apylinkės teismą, prašydama priteisti iš atsakovės 8000 Lt žalos atlyginimo, 240 Lt bylinėjimosi išlaidų. Nurodė, kad jai asmeninės nuosavybės teise priklausė automobilis „Volvo 850“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vertė yra 7700 Lt. Jai priklausantį automobilį sūnus jos leidimu naudodavo savo reikmėms, bet sutarties raštu nebuvo sudarę. Sūnus R. Š., jai sutinkant, perdavė automobilį naudotis atsakovei – buvusiai sutuoktinei parvežti vaikams, bet juo atsakovė naudojosi ilgiau ir vengė grąžinti. Vėliau ieškovė sužinojo, kad automobilis yra konfiskuotas ir parduotas aukcione už 2000 Lt, nors automobilį vertina 7700 Lt, kuriuos prašė priteisti iš atsakovės. Kadangi automobilyje buvo 300 Lt vertės automagnetola, todėl ieškovė prašė priteisti ir jos vertę.
Atsiliepimas
Atsiliepime į ieškinį atsakovė E. Š. su ieškiniu sutiko iš dalies ir nurodė, kad automobilio vertė tebuvo 2000 Lt. Pažymėjo, jog automobilis „Volvo 850“ buvo santuokos metu įgytas turtas, kuris po santuokos nutraukimo su R. Š. atiteko R. Š. nuosavybėn. Atsakovės teigimu, pastarasis automobilį jai perdavė kaip skolą už išlaikymą, kurio vaikams nemokėjo. Nurodė, kad automobilį ji perdavė trečiajam asmeniui E. M., kuris jį vairavo, neturėdamas teisės vairuoti ir neblaivus, ir todėl automobilis buvo konfiskuotas ir parduotas aukcione. Atsakovės manymu, žalos ji nepadarė, nes ją padarė E. M..
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių miesto apylinkės teismas 2010 m. rugsėjo 23 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė ieškovei B. Š. iš atsakovės E. Š. 4000 Lt žalos atlyginimo ir 195,50 Lt bylinėjimosi išlaidų. Kitoje dalyje ieškinį atmetė. Be to, teismas priteisė valstybei iš ieškovės B. Š. ir atsakovės E. Š. po 7,82 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas pažymėjo, kad tarp šalių kilo ginčas dėl civilinės atsakomybės taikymo ir žalos dydžio. Nustatė, kad automobilis be savininko valios buvo perduotas trečiajam asmeniui, kuris vairavo neblaivus ir automobilis buvo konfiskuotas. Todėl teismas padarė išvadą, kad atsakovė yra atsakinga už atsiradusias pasekmes ir privalo atlyginti žalą ieškovei. Spręsdamas klausimą dėl žalos dydžio, teismas nurodė, kad iš pateiktų šalių įrodymų matyti, jog žalos dydis iš esmės skiriasi. Atsižvelgęs į byloje surinktų įrodymų visetą, į tai, kad akte automobilio turto vertė nustatyta bent jau nuodugniai apžiūrint automobilį, to negalėjo atlikti ieškovės turto vertintojas ir vertino tik pagal automobilio markę, modelį, pagaminimo metus, į tai, kad dalis pažeidimų jau buvo padaryta prieš perduodant automobilį atsakovei, kita dalis pažeidimų padaryta po automobilio perdavimo atsakovei, į tai, kad perduodant automobilį, jame buvo automagnetola, kurios jau nebebuvo fiksuojant automobilio apžiūrą akte ir kurią ieškovė vertina 300 Lt, teismas pripažino, jog ieškovei realiai padaryta žala yra 4000 Lt.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė E. Š. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas, nustatydamas žalos dydį, neatsižvelgė į atsakovės materialinę padėtį (viena augina du vaikus, bedarbė, gauna socialinę išmoką, o byloje trečiuoju asmeniu patrauktas R. Š. nemoka išlaikymo vaikams). Be to, atsakovės manymu, teismas nepripažino ir Šiaulių apskrities VMI surašyto įvertinimo (apžiūros) akto, kuriame buvo nurodyti esami automobilio defektai, o dėl jų automobilio vertė mažėja. Prieštaravimų dėl turto įvertinimo vykdomojoje byloje nei išieškotojas Šiaulių apskrities VMI, nei ieškovė B. Š. nepateikė. Iš to galima daryti išvadą, kad ieškovė sutiko su tuo faktu, kad automobilio „Volvo 850“ vertė, nurodyta turto arešto akte, atitinka rinkos kainą, kuri yra reali dėl ekonominės krizės šalyje.
Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovė nurodė, kad, jos manymu, priteistoji suma yra per didelė, be to, ji, nors ir sutinka, jog jai perduotą naudotis automobilį, be savininko sutikimo ir jo neinformavusi davė naudotis trečiajam asmeniui – E. M. (tuometiniam savo sugyventiniui), tačiau nežinojo, kad jis neturi vairuotojo pažymėjimo, ir nesijaučia kalta. Jos manymu kaltas yra E. M., taigi jis ir turi atlyginti savininkei nuostolius. Taip pat apeliantė pateikė alternatyvą, kad, jeigu iš jos ir būtų priteista nurodyta ar kitokia pinigų suma, ji prašo šios sumos grąžinimą išdėstyti per ilgesnį laiko tarpą, nes jos pragyvenimo lygis ir gaunamos pajamos kas mėnesį yra labai mažos, jų neužtenka netgi pragyventi.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė B. Š. nurodo, kad apeliacinis skundas nepagrįstas ir prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad ieškovės turtinė padėtis yra žymiai sunkesnė negu atsakovės. Be to, ieškovė nežinojo, kad jai nuosavybės teise priklausantis automobilis yra konfiskuotas, nežinojo apie automobilio vertinimo laiką ir pardavinėjimo laiką, nes atsakovė tas aplinkybes nuo ieškovės slėpė. Ieškovė pažymi, kad įvertinimas neįrodo automobilio tikrosios vertės, nes automobilis buvo po avarijos. Nurodo, kad 2008 m. pagal pirkimo-pardavimo sutartį automobilis įvertintas 10000 Lt ir per metus laiko jo vertė negalėjo nukristi iki 4000 Lt, jeigu automobilis nebūtų dėl atsakovės patekęs į autoįvykį ir apgadintas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatyti faktai ir teisiniai argumentai, kuriais apeliacinis skundas netenkinamas
1. Dėl ieškinio pagrindo ir dalyko, ir teismo sprendimo atitikimo CPK reikalavimams.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas civilinę bylą pagal ieškovės B. Š. ieškinį atsakovei E. Š., tretiesiems asmenims be savarankiškų reikalavimų R. Š. ir E. M. dėl žalos atlyginimo bylos esmines aplinkybes atskleidė visiškai. Teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius automobilio panaudos teisinius santykius ir sprendimą priėmė nepažeisdamas CPK reikalavimų, reglamentuojančių bylos nagrinėjimo teisme ribas, ieškinio pagrindą ir dalyką, laikėsi CPK 265 straipsnio reikalavimų.
Ieškovės reikalavimas atlyginti žalą buvo grindžiamas CK 6.249 straipsnio pagrindu ir kildinamas iš CK 6.636, 6.638 straipsnių, t. y. iš panaudos teisinių santykių. Šalys neginčijo ir neginčija tokių santykių buvimo, perduoto objekto ir jo paskirties. Taip pat neginčija ir tos aplinkybės, kad daiktas (šiuo atveju automobilis) buvo perduotas atsakovei, bet ne trečiajam asmeniui E. M., kuriam be savininkės leidimo daiktą perdavė atsakovė. Šalys neginčija, kad daiktas buvo prarastas dėl trečiojo asmens kaltės, kuris daiktą valdė ir naudojo neteisėtai, o įstatymas – CK 6.636 straipsnis įpareigoja panaudos gavėją išlaikyti ir saugoti jam pagal panaudą perduotą daiktą. Šių aplinkybių visuma, daikto praradimas dėl panaudos gavėjo nerūpestingumo, daikto nesaugojimo ir suponavo ieškinio pagrindą ir dalyką ir ieškovės teisę reikalauti teisminės gynybos.
Taip pat pažymėtina, kad ieškovės reikalavimas, dėl kurio išsprendimo pirmosios instancijos teisme yra paduotas apeliacinis skundas, yra žalos atlyginimo reikalavimas dėl daikto praradimo, pareikštas CK XXII skyriuje nurodytais pagrindais. Taigi šiuo atveju jau pats ginčo pobūdis, jo faktinis pagrindas ir teisės norma įpareigoja teismą teisingai apskaičiuoti padarytos žalos dydį, t. y. apskaičiuoti tikrąją žalą. Tokią teisę teismui suteikia ir civilinio proceso įstatymas (CPK 265 str. 2 d.), ir Konstitucija, nustatanti teismui pagrindinę funkciją – vykdyti teisingumą.
Bylos duomenimis šalių ginčas kilo dėl panaudos sutarties objekto, pagal kurią atsakovei naudotis buvo perduotas daiktas – automobilis „Volvo 850“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) praradimu padarytos žalos (nuostolių) dydžio. Pirmosios instancijos teismas nustatė (su tokia teismo išvada sutinka ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija), kad šis atsakovei perduotas daiktas nebuvo grąžintas, buvo konfiskuotas ir priverstinai parduotas. Pagal aptariamą panaudos sutartį iš atsakovės, kaip asmens atsakingo už žalos dėl prarastos transporto priemonės kilimą, buvo prašoma priteisti 8000 Lt (ieškovės nurodoma vertė) žalos. Atsakovė nurodė, kad automobilio vertė žymiai mažesnė – antstolio nurodyta – 500 Lt, o priverstinai parduota už 2000 Lt. Taigi, anot apeliantės, ir žala negali būti didesnė nei nurodytos sumos. Nepriklausomo specialisto ir byloje apklausto liudytojo D. G. išvadoje nurodoma statistinė tokio automobilio vertė 7700 Lt.
Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad žalą ieškovas ir atsakovė apskaičiavo neteisingai, pasirinkdamas ne tokią jos skaičiavimo metodiką, taigi ir netiksliai, todėl žalą apskaičiavo pats pagal byloje esančius įrodymus. Toks teismo, nagrinėjusio bylą pirmąja instancija, pasirinkimas atitinka įstatymo – CK 6.249 straipsnio reikalavimus, kurio pirmojoje dalyje nurodyta, kad „piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas“. Tokia nuostata kildinama ir iš Konstitucinio principo – tik teismui suteikiančio vykdyti teisingumą.
Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad priteisti kaip žalos atlyginimą už daikto praradimą šalių nurodomą vertę pagrindo nėra, nes šalių pateikti skaičiavimai skirtingi ir prieštaringi, todėl pagrįstai teismas realia ieškovo patirta žala dėl atsakovo kaltų veiksmų laikė vidutinį išvestinį iš pateiktų duomenų dydį ir ją priteisė iš atsakovės. Taip pat pažymėtina, kad priteisiant patirtą žalą dėl daikto sugadinimo negalima vadovautis vien atsakovės nurodytais įrodymais apie jos dydį, nes jie ne tik prieštaringi, bet ir jais nustatyta vertė ne įprastinėmis sąlygomis, bet priverstiniam daikto pardavimui, t. y. kaip sankcija už teisės normų pažeidimą, taigi ji negali būti vertinama nei kaip tikroji, teisinga ir objektyvi tikrojo turto savininko atžvilgiu.
Pirmosios instancijos teismas savo galutiniame procesiniame sprendime visas esmines aplinkybes nustatė tinkamai, todėl pagrįstai ieškinį patenkino iš dalies, priteisdamas 4000 Lt už prarastą daiktą. Todėl pasikartojant konstatuotina, kad toks teismo sprendimas, priešingai nei savo apeliaciniame skunde teigia apeliantė, yra ir teisingas, ir pagrįstas, ir teisėtas. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, todėl jų nekartodamas atkreipia dėmesį tik į tai, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog šalių pateikti įrodymai dėl daikto vertės, taigi ir dėl padarytos žalos dydžio buvo prieštaringi, todėl realų žalos dydį, kurį privalo atlyginti atsakovė nustatė ir apskaičiavo pats, įvertinęs byloje esančius įrodymus. Kartu pažymėtina, kad ir pati atsakovė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme iš dalies pripažino teismų nustatytas faktines aplinkybes dėl žalos atsiradimo ir jos pobūdžio, savo veiksmų, kurie sąlygojo jos atsiradimą apimties ir netiesioginės kaltės. O apeliacinės instancijos teisme pareiškė ir alternatyvų prašymą – priteistą sumą išdėstyti ilgesniam laikui. Tačiau svarstant šį atsakovės prašymą apeliacinės instancijos teisme nėra galimybės jį išspręsti, nes pagal susiformavusią praktiką ir teisės normų prasmę sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo klausimus pagal pareiškėjo prašymą turi išspręsti teismas, nagrinėjantis bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 284 str.). Todėl atsakovei primintina, kad tokį prašymą ji gali pareikšti bylą išnagrinėjusiame pirmosios instancijos teisme.
Esant visumai šių aplinkybių ir faktų apeliantės E. Š. apeliacinis skundas netenkinamas. Atmetus apeliacinį skundą, iš apeliantės priteisiamos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 str. 1 d. 3 p.). Jos sudaro 4,25 Lt (b. l. 191).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutari a:
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės E. Š. valstybei 4,25 Lt (keturis litus 25 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje.