- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-04-27
- Bylos Nr.
- A-756-1188-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-238-2011-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- N. L.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
- 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus ir Vaidos Urmonaitės- Maculevičienės (pranešėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja N. L. kreipėsi su skundu į Kauno apygardos administracinį teismą prašydama priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 68 440 Lt turtinės žalos ir 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėja skunde nurodė, kad Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno apskrities VPK) Centro policijos komisariato Migracijos poskyrio pareigūnai neteisėtai ir nepagrįstai priėmė A. S. prašymą ir 2006 m. balandžio 21 d. ją neteisėtai įregistravo adresu (duomenys neskelbtini). Taip pat 2006 m. gruodžio 19 d. neteisėtai ir nepagrįstai, pažeidžiant galiojusių teisės aktų reikalavimus, minėtu adresu savo gyvenamąją vietą deklaravo ir kiti asmenys, t. y. P. G., Rasa J. G., G. G.. Dėl šių neteisėtų Kauno apskrities VPK pareigūnų veiksmų pareiškėja prarado teisę gauti pajamas iš asmenų, kurie naudojosi jai priklausančiu nekilnojamuoju turtu savo poreikių tenkinimui, buvo apribotos pareiškėjos teisės naudotis jai priklausančiu nekilnojamuoju turtu. Dėl to ji patyrė išgyvenimus, nepatogumus, turėjo papildomų rūpesčių, patyrė pažeminimą, pablogėjo jos reputacija.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno apskrities VPK, prašė atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad bylai aktualiu laikotarpiu gyvenamosios vietos deklaravimą ir deklaravimo duomenų tvarkymą reglamentavo Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymas ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2002 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. 563 patvirtintos Gyvenamosios vietos deklaravimo ir deklaravimo duomenų tvarkymo taisyklės (toliau – ir Taisyklės). Taisyklių 13.5 punkte nustatyta, kad asmenys, deklaruojantys gyvenamąją vietą, teritorinės policijos įstaigos migracijos skyriui, poskyriui, grupei ar pasų poskyriui pateikia dokumentus, patvirtinančius nuosavybės ar kitokio teisėto valdymo, naudojimo ar disponavimo teisę į gyvenamąją patalpą arba šių dokumentų nuorašus. A. S. 2006 m. balandžio 21 d. pateikė Kauno miesto Centro policijos komisariato Migracijos poskyriui gyvenamosios vietos deklaraciją, pildomą asmeniui pakeitus gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje ar atvykus gyventi į Lietuvos Respubliką, taip pat 2005 m. rugsėjo 22 d. pažymėjimą apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą nekilnojamojo turto registre. Vadovaujantis Taisyklių 13 punktu, savininkui deklaruojant gyvenamąją vietą, minėtų dokumentų pakako. P. G., Rasa J. G. ir G. G. 2006 m. gruodžio 19 d. pateikė Kauno miesto Centro policijos komisariato Migracijos poskyriui gyvenamosios vietos deklaracijas, pildomas asmeniui pakeitus gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje ar atvykus gyventi į Lietuvos Respubliką, taip pat 2005 m. rugsėjo 22 d. pažymėjimą apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą nekilnojamojo turto registre, 2005 m. rugsėjo 2 d. sutartį dėl naudojimosi gyvenamąja patalpa (notarinio registro Nr.7KV-5435) ir 2005 m. rugsėjo 2 d. sutartį (notarinio registro Nr.7KV-5437), kurioje nustatyta naudojimosi gyvenamosiomis patalpomis tvarka. Gyvenamosios patalpos savininkė A. S. savo parašu patvirtino, kad sutinka su pateiktomis deklaracijomis. Deklaruojant A. S., P. G., Rasos J. G. ir G. G. gyvenamąsias vietas, buvo vadovaujamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK), Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo ir Taisyklių nuostatomis. A. S. deklaravo savo gyvenamąją vietą minėtu adresu, nepažeisdama teisės aktų nustatytų reikalavimų. Pateiktame valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialo pažymėjime A. S. nurodyta, kaip viena iš gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), bendrasavininkių. Pagal CK 4.75 straipsnio 1 dalį bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendratučių sutarimu. Vadovaujantis CK 4.81 straipsnio 1 dalimi, kai yra bendratučių susitarimas dėl naudojimosi atskiromis patalpomis (šiuo atveju – Kauno miesto 7- ojo notarų biuro notaro patvirtinta 2005 m. rugsėjo 2 d. sutartis) ir jis pagal Nekilnojamo turto registro įstatymo 12 straipsnio 2 punktą kaip juridinis faktas įregistruotas Nekilnojamo turto registre, kai adresas lieka tas pats visiems bendraturčiams, deklaruojant gyvenamąją vietą visų bendratučių sutikimas nebūtinas. Pareiškėja nesikreipė į teismą dėl 2005 m. rugsėjo 2 d. sutarties (notarinio registro Nr.7KV-5437) pripažinimo negaliojančia. Ši sutartis nėra pripažinta negaliojančia. Teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda asmeniui tik tada, kai konstatuojama, kad valstybės institucija, pareigūnas atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijos ar pareigūno neteisėtų veiksmų (CK 6.272 str.). Šiuo atveju Kauno apskrities VPK Kauno miesto Centro policijos komisariato Migracijos poskyrio darbuotojų veiksmai buvo teisėti. Be to, pareiškėja yra praleidusi trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). Todėl pareiškėjos reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestinas.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. liepos 7 d. sprendimu atmetė pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.
Teismas sprendime nurodė, kad žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo tvarką reglamentuoja CK nuostatos. Kaip yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pavyzdžiui, 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010), nagrinėjant administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais aktais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ir ieškinio senatį reglamentuojančios CK normos. Vadovaujantis 2000 m. liepos 18 d. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-1864 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis). Reikalavimams dėl padarytos žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjai teisė į neturtinės ir turtinės žalos atlyginimą atsirado nuo to momento, kada ji sužinojo apie savo teisių pažeidimą, t. y., kai ji sužinojo apie tai, kad tretieji suinteresuoti asmenys deklaravo savo gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos atstovas nurodė, kad pareiškėja apie trečiųjų suinteresuotų asmenų gyvenamosios vietos deklaravimą sužinojo tik 2008 m. liepos 16 d., gavusi pažymą Nr. 04-14-206 (b. l. 28). Tačiau byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėja apie trečiųjų suinteresuotų asmenų deklaravimą savo gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), sužinojo 2007 m. vasario 13 d., gavusi Kauno miesto VPK Centro policijos komisariato 2007 m. vasario 13 d. raštą Nr. 22-S-3188 (b. l. 76). Iš šio rašto turinio matyti, jog pareiškėjai tapo žinoma, kad tretieji suinteresuoti asmenys P. G., Rasa J. G. ir G. G. nuo 2006 m. gruodžio 19 d. laikomi deklaravusiais gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini), ir kad šios gyvenamosios patalpos savininkė A. S. parašu patvirtino sutikimą apsigyventi šiems asmenims jai priklausančioje gyvenamojoje patalpoje. Trečiųjų suinteresuotų asmenų gyvenamosios vietos deklaravimo (duomenys neskelbtini), faktą patvirtina ir Kauno miesto VPK Centro policijos komisariato 2007 m. balandžio 11 d. raštas Nr. 22-S-6940 (b. l. 75). Todėl pareiškėjos teisė į ieškinį atsirado gavus šiuos raštus (jų gavimo fakto neneigė pareiškėjos atstovas), o trejų metų ieškinio senaties terminas pasibaigė 2010 m. vasario 13 d. (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). Pareiškėja į teismą kreipėsi tik 2011 m. kovo 14 d. (b. l. 22-23). Atsakovas prašė taikyti ieškinio senaties terminą (b. l. 31-33). Pareiškėja iki ieškinio senaties termino pabaigos nustatyta tvarka į teismą nesikreipė ir šį terminą praleido. Vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovui buvo išaiškinta teisė pateikti prašymą dėl senaties termino atnaujinimo, tačiau šia teise pasinaudota nebuvo (b. l. 58). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pareiškėjos reikalavimas dėl turinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis).
III.
Apeliaciniame skunde pareiškėja N. L. nurodo, kad nesutinka su Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 7 d. sprendimu. Pareiškėjos nuomone, nagrinėjamu atveju buvo pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucijos ginama jos nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini).
Atsiliepimas
Atsiliepimu į pareiškėjos N. L. apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno apskrities VPK, prašo palikti Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 7 d. sprendimą nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti. Atsakovo nuomone, teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsakovas nurodo, kad pareiškėja praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Nei savo skunde, paduotame Kauno apygardos administraciniam teismui, nei administracinės bylos nagrinėjimo metu pareiškėja neprašė šio termino atnaujinti. Apie trečiųjų suinteresuotų asmenų gyvenamosios vietos deklaravimą adresu (duomenys neskelbtini), pareiškėja sužinojo 2007 m. vasario 13 d., gavusi Kauno miesto VPK Centro policijos komisariato 2007 m. vasario 13 d. raštą Nr. 22-S-3188. Pareiškėja kreipėsi su skundu į Kauno apygardos administracinį teismą tik 2011 m. kovo 14 d., t. y. praleidusi ieškinio senaties terminą. Be to, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deklaruojant A. S., P. G., R. J. G. ir G. G. gyvenamąją vietą, buvo vadovaujamasi CK, Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2002 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. 563 patvirtintų Taisyklių nuostatomis, t. y. Centro policijos komisariato Migracijos poskyrio darbuotojų veiksmai buvo teisėti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pareiškėja prašo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisti turtinę ir neturtinę žalą, kuri, jos nuomone, kilo dėl neteisėtų Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Centro policijos komisariato Migracijos poskyrio pareigūnų veiksmų, priėmus A. S. prašymą ir ją 2006 m. balandžio 21 d. neteisėtai įregistravus adresu (duomenys neskelbtini), o 2006 m. gruodžio 19 d. neteisėtai ir nepagrįstai šiuo adresu gyvenamąją vietą deklaravus P. G., Rasai J. G., G. G..
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad nagrinėjant administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais aktais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (pvz., 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007; 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010; 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt).
Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju atsakovas atsiliepime į pareiškėjos skundą bei atsakovo atstovas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu prašė taikyti ieškinio senatį ir atmesti pareiškėjos skundą (b. l. 31-33, 95).
Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio nuostatas ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; jeigu prievolei įvykdyti yra nustatytas terminas, tai iš tokios prievolės atsirandančio reikalavimo ieškinio senaties terminas prasideda pasibaigus prievolės įvykdymo terminui. Pagal Civilinio kodekso 1.130 straipsnį ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka.
Taigi, spręsdamas apie ieškinio senaties termino eigos pradžią, teismas visų pirma turi nustatyti galimai padaryto teisės pažeidimo momentą. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė arba įstatymo saugomas interesas yra pažeisti ar ginčijami. Tais atvejais, kai asmuo tvirtina, jog apie savo subjektinės teisės pažeidimą sužinojo ne paties teisės pažeidimo dieną, teismas turi patikrinti, ar byloje nėra įrodymų, kad buvo priešingai, ir ar asmuo apie teisės pažeidimą sužinojo ne vėliau, nei tokioje pačioje situacijoje turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo.
Nors pareiškėjos atstovas pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, kad pareiškėja apie savo pažeistas teises sužinojo tik 2008 m. liepos 16 d., gavusi Kauno miesto savivaldybės Centro seniūnijos pažymą Nr. 04-14-206, byloje esantys įrodymai duoda pagrindą daryti kategorišką išvadą, jog N. L. apie A. S., P. G., R. J. G. ir G. G. gyvenamosios vietos deklaravimą adresu (duomenys neskelbtini) sužinojo kur kas anksčiau: tai visiškai akivaizdu iš N. L. adresuotų Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Centro policijos komisariato 2007 m. vasario 13 d. rašto Nr. 22-S-3188 (atsakant į pareiškėjos 2007 m. sausio 15 d. raštą Nr. 22-AP-160) (b. l. 76); Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Centro policijos komisariato 2007 m. balandžio 11 d. rašto Nr. 22-S-6940 (atsakant į pareiškėjos 2007 m. kovo 30 d. raštą Nr. 22-AP-1128) (b. l. 75) bei Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato viešosios policijos Migracijos skyriaus 2008 m. kovo 4 d. rašto Nr. 20-12-S-694 (atsakant į pareiškėjos skundą) (b. l. 17) turinių. Pažymėtina, kad visus minėtus atsakymus teismui pateikė pati pareiškėja.
Įvertinusi byloje surinktus įrodymus ir nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad teisės į ieškinį dėl žalos atlyginimo atsiradimo momentu laikytinas Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Centro policijos komisariato 2007 m. vasario 13 d. rašto Nr. 22-S-3188 N. L. nurodytu adresu gavimas. Kada šį raštą gavo pareiškėja, konkrečių duomenų byloje nėra. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, trejų metų ieškinio senaties terminas turtinei ir neturtinei žalai atlyginti nagrinėjamu atveju baigėsi ne vėliau kaip 2010 m. kovo 30 d., jį skaičiuojant nuo pareiškėjos 2007 m. kovo 30 d. rašto Nr. 22-AP-1128 Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Centro policijos komisariatui, kuriuo pareiškėja pateikė prašymą dėl G. šeimos gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų pakeitimo. Pareiškėja skundą Kauno apygardos administraciniam teismui dėl jos nuomone pažeistų teisių gynimo padavė tik 2011 m. kovo 14 d. (b. l. 22-23), todėl teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ji kreipėsi į teismą praleidusi ieškinio senaties terminą. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad pirmosios instancijos teismas, vykdydamas Administracinių bylų teisenos įstatymo 10 straipsnyje nustatytą pareigą, pareiškėjos atstovui išaiškino teisę paduoti teismui patikslintą skundą, nurodant termino praleidimo priežastis ir prašant praleistą terminą atnaujinti (b. l. 58), tačiau pareiškėja ir jos atstovas šia teise nepasinaudojo. Apeliacinio skundo teiginiai, kad nėra senaties kreiptis dėl žalos, kuomet pažeistos nuosavybės teisės, ir kad teismo sprendimas pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas bei bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo įstatymus atmestini kaip visiškai nepagrįsti.
Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, tinkamai išaiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos N. L. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.