Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Vladislavas Lenčikas Baudžiamoji byla Nr. 1A-305-190/2015

Teisėjas Tadeušas Volkovskis Teisminio proceso kategorija: 1-57-1-01319-2012-3

2015 m. birželio 4 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislavo Lenčiko,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. D. ir R. D. bei jų gynėjų apeliacinius skundus dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 26 d. nuosprendžio, kuriuo:

E. D. pripažintas kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. (dėl L. G. ir L. G. tyčinio fizinio skausmo sukėlimo ir nežymaus sveikatos sutrikdymo) (BK 3 str.), (LR 2003-07-04 įstatymo Nr. IX-1706, įsigal. 2003-07-25 redakcija), ir nuteistas laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams, įpareigojant per šį laikotarpį nuo bausmės atlikimo pradžios be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus ir būti namuose nuo 23 val. iki 6 val. ryto, jei tai nesusiję su darbu arba mokymusi.

R. D. pripažintas kaltu, padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. (dėl L. G. ir L. G. tyčinio fizinio skausmo sukėlimo ir nežymaus sveiktos sutrikdymo) (BK 3 str.), (LR 2003-07-04 įstatymo Nr. IX-1706, įsigal. 2003-07-25 redakcija) ir BK 138 str. 1 d. (dėl L. G. tyčinio nesunkaus sveikatos sutrikdymo), ir nuteistas:

už nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. (dėl L. G. ir L. G. tyčinio fizinio skausmo sukėlimo ir nežymaus sveiktos sutrikdymo) (BK 3 str.), (LR 2003-07-04 įstatymo Nr. IX-1706, įsigal. 2003-07-25 redakcija), laisvės atėmimu 7 mėnesiams;

už nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. (dėl L. G. tyčinio nesunkaus sveiktos sutrikdymo), laisvės atėmimu 1 metams.

Vadovaujantis BK 64 str. 1, 3, 4 d., 63 str. 1, 4, 7, 8 d. R. D. šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir jam skirta subendrinta 1 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64 str. 1, 3, 4 d., 63 str. 1, 4, 9 d., 65 str. 1 d., 1) p., b) p.p. R. D. subendrinta šiuo nuosprendžiu paskirta subendrinta bausmė su Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012-03-29 ir 2013-05-31 nuosprendžiais paskirtomis ir neatliktomis bausmėmis iš dalies sudedant ir jam paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 5 (penkiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 1), 5), 6), 7), 8) p. galutinės bausmės vykdymas R. D. atidėtas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu tęsti darbą Lietuvos Respublikoje, dalyvauti elgesio pataisos programoje, neišeiti iš namų nuo 23 val. iki 6 val. ryto, jei tai nesusiję su darbu arba mokymusi bei neišvykti už gyvenamosios vietos, esančios Vilniaus rajone, ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos, o per vieną mėnesį nuo bausmės vykdymo atidėjimo pradžios jį įpareigoti atsiprašyti nukentėjusius L. G., a.k. (duomenys neskelbtini) ir L. G., a.k. (duomenys neskelbtini)

Nukentėjusiųjų L. G. ir L. G. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies. Priteista iš E. D. ir R. D. solidariai nukentėjusiai L. G. 2000 eurų ir nukentėjusiajam L. G. 2500 eurų neturtinei žalai atlyginti. Priteista iš R. D. dar L. G. 500 eurų neturtinei žalai atlyginti. Likusioje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Priteista iš E. D. ir R. D. solidariai Vilniaus teritorinei ligonių kasai 72 eurų nukentėjusiojo L. G. gydymo išlaidos.

Priteista iš E. D. ir R. D. po 500 eurų dalį nukentėjusiųjų patirtų išlaidų advokato R. Vitkaus paslaugoms apmokėti.

Priteista valstybės naudai iš E. D. ir R. D. po 3 eurus, kuriuos sumokėjo Vilniaus r. apylinkės teismas už Valstybinės teismo medicinos tarnybos padarytas nukentėjusiojo L. G. sužalojimų nuotraukas kompaktinėje laikmenoje šiai tarnybai.

Pašalinta iš E. D. ir R. D. kaltinimo faktinė aplinkybė, kad jie inkriminuotus nusikaltimus padarė apsvaigę nuo alkoholio.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. D. nuteistas už tai, kad tyčia nežymiai sužalojo žmones, o būtent:

jis, bendrininkų grupėje su R. D., 2012 m. liepos 7 d., apie 20 val., (duomenys neskelbtini), būdami nukentėjusiųjų L. G. ir L. G. namo kiemo teritorijoje, iš asmeninių paskatų, t.y. už tai, kad šie nukentėjusieji neleido E. D. ir R. D. paimti minėtame kieme stovėjusį priklausantį E. D. automobilį „BMW 730”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) L. G. ir L. G. tyčia sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė jiems sveikatą.

R. D., būnant šalia E. D., sudavė L. G. po vieną kartą kumščiu į krūtinę ir kairį žastą nuo ko pastaroji pargriuvo ant žemės padarydamas pastarajai odos nubrozdinimus veide, poodines kraujosruvas krūtinės dešinėje, nugaroje ir kairiame žaste kurie pagal laipsnį vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas.

Tęsdamas nusikalstamą veiką, kai atvyko į savo kiemo teritoriją L. G., R. D., būnant šalia E. D., sudavė L. G. vieną kartą kumščiu į kairį petį, taip sukeldamas fizinį skausmą.

E. D. pastūmus L. G., o jam nugriuvus - E. D. kartu su R. D. spardė L. G. į įvairias kūno vietas – per rankas, kojas, krūtinę, suduodamas kartu su R. D. ne mažiau kaip 11 smūgių kojomis, taip jis bendrais veiksmais su R. D. padarydamas nukentėjusiajam L. G. odos nubrozdinimus viršugalvio dešinėje pusėje, dešiniame žande, poodines kraujosruvas dešiniame žaste, odos nubrozdinimus su poodine kraujosruvą kairiame petyje, poodines ir odines kraujosruvas kairiame žaste, odos įbrėžimus kairiame dilbyje, krūtines ląstos dešinėje pusėje, poodinę kraujosruvą krūtinės ląstos kairėje pusėje, odos nubrozdinimus su poodine kraujosruva kairėje šlaunyje, vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu.

R. D. nuteistas už tai, kad tyčia nežymiai ir nesunkiai sužalojo žmones, o būtent:

jis, bendrininkų grupėje su E. D., 2012 m. liepos 7 d., apie 20 val., (duomenys neskelbtini), būdami nukentėjusiųjų L. G. ir L. G. namo kiemo teritorijoje, iš asmeninių paskatų, t.y. už tai, kad šie nukentėjusieji neleido E. D. ir R. D. paimti minėtame kieme stovėjusį priklausantį E. D. automobilį „BMW 730”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) L. G. ir L. G. tyčia sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė jiems sveikatą.

Jis, būnant šalia E. D., sudavė L. G. po vieną kartą kumščiu į krūtinę ir kairį žastą nuo ko pastaroji pargriuvo ant žemės padarydamas pastarajai odos nubrozdinimus veide, poodines kraujosruvas krūtinės dešinėje, nugaroje ir kairiame žaste kurie pagal laipsnį vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas.

Tęsdamas nusikalstamą veiką kai atvyko į savo kiemo teritoriją L. G., jis, būnant šalia E. D., sudavė L. G., vieną kartą kumščiu į kairį petį, taip sukeldamas fizinį skausmą.

E. D. pastūmus L. G., o jam nugriuvus - E. D. kartu su juo spardė L. G. į įvairias kūno vietas – per rankas, kojas, krūtinę, suduodamas kartu su juo ne mažiau kaip 11 smūgių kojomis, taip jis bendrais veiksmais su juo padarydamas nukentėjusiajam L. G. odos nubrozdinimus viršugalvio dešinėje pusėje, dešiniame žande, poodines kraujosruvas dešiniame žaste, odos nubrozdinimus su poodine kraujosruvą kairiame petyje, poodines ir odines kraujosruvas kairiame žaste, odos įbrėžimus kairiame dilbyje, krūtines ląstos dešinėje pusėje, poodinę kraujosruvą krūtinės ląstos kairėje pusėje, odos nubrozdinimus su poodine kraujosruva kairėje šlaunyje, vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu.

Po to jis, tuo pačiu laiku ir toje pačioje vietoje iš tų pačių asmeninių paskatų, tyčia sudavė L. G. vieną kartą kumščiu į kaklą nuo ko pastarasis pargriuvo ant žemės, taip sukeldamas fizinį skausmą bei padarydamas poodinę kraujosruvą kaklo dešinėje pusėje vertinamą kaip nežymų, ir trauminį gerklų uždegimą vertinamą kaip nesunkų nukentėjusiojo L. G. sveikatos sutrikdymą.

E. D. ir R. D. be kitų nusikalstamų veikų buvo kaltinami ir atiduoti teismui kaltinant savavaldžiavimu panaudojus fizinę psichinę prievartą, tačiau teismas, vertindamas pareikšto kaltinimo pagrįstumą, pripažino, jog šis kaltinimas nepasitvirtino, todėl laikytinas nepagrįstu ir kaltinamųjų nusikalstami veiksmai kvalifikuotini pagal kilusius padarinius, tai yra, pagal konstatuotą sveikatos sutrikdymą.

Kaltinamųjų kaltę dėl nukentėjusiųjų sveikatos sutrikdymo pagrindžiama ir rašytiniais bylos įrodymais: specialisto išvada Nr. G 1595/12(01) ir specialisto išvadoje Nr. G 1637/12(01).

Nors kaltinamieji savo kaltės dėl tyčinio sveikatos sutrikdymo nukentėjusiesiems nepripažįsta teigdami tyčia jų nesužaloję, o tik galėjo pastumti ir tik gindamasis nuo nukentėjusiųjų, tačiau tokią jų iškeltą gynybos versiją teismas atmetė kaip nepagrįstą, nes paneigiama dar teisme specialistų teismo medicinos ekspertų duotais parodymais ir visais kitais byloje surinktais įrodymais, kurių visuma patvirtina, kad kaltinamieji kaltinime nurodytu laiku tyčia sutrikdė nukentėjusiųjų sveikatą.

Naujame kaltinime nurodomos naujos skirtingos aplinkybės, kuriuos per baudžiamosios bylos nagrinėjimą teisiamajame posėdyje nebuvo nustatinėjamos ir tiriamos: pvz.: teismo naujai suformuluotame kaltinime nurodoma apie asmeninių paskatų buvimą, nurodoma į vieningos tyčios sukelti fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdyti sveikatą, nesunkiai sutrikdyti sveikatą buvimą, pabrėžiant nusikalstamos veikos pobūdį - veikos tęstinumą.

Priimant nuosprendį, teismas nepateikė surinktų įrodymų ir duomenų analizės, o apsiribojo tik jų nurodymu ir trumpu aprašymu. Be to, nenurodė, kokiu pagrindu vienus įrodymus atmeta ir jais nesivadovauja, o kitais remiasi.

Kaltinamasis R. D. teismo buvo apklaustas dėl jam inkriminuojamų nusikaltimų, numatytų BK 294 str. 2 d. ir BK 138 str. 1 d. ir kaltu jis neprisipažino. Tačiau teismas, be jokio pagrindo, panaudojo R. D. ankščiau duotus parodymus, pritaikydamas juos naujai suformuluotiems kaltinimas dėl nusikalstamų veikų padarymo, numatytų BK 140 str. 1 d. ir BK 138 str. 1 d. ir R. D. nebuvo suteikta teisė išsakyti savo poziciją dėl pareikštų naujų kaltinimų.

Pažymėtina ir tai, kad naujai teismo pareikštame R. D. kaltinime jam inkriminuojamos dvi veikos, tačiau tęstinio pobūdžio, todėl visiškai neaišku, kaip vieną tęstinį nusikaltimą gali sudaryti du nusikaltimai.

Teisiamajame posėdyje kaltinamieji paaiškino, jog kartu su tėvu J. D. atėjo pas L. G. ir L. G. su tikslu pasiimti nukentėjusiųjų kieme stovėjusį E. D. nuosavybės teisėmis priklausantį automobilį ir neturėjo jokio tikslo bei tyčios naudoti prieš nukentėjusiuosius fizinę prievartą ir trikdyti jų sveikatą. Šią aplinkybę patvirtino liudytojas J. D., be to, šio fakto neneigia ir nukentėjusioji L. G., todėl neaišku, kokiais įrodymais remiantis teismas nustatė, jog kaltinamieji buvo vedami asmeninių paskatų ir turėjo apibrėžtą vieningą tyčią, kas reiškia, jog šią išvadą teismas padarė remdamasis prielaidomis.

Apeliantų teigimu, būtent nukentėjusiųjų veiksmai buvo nukreipti prieš pačius kaltinamuosius, siekiant išlaikyti neteisėtą svetimo daikto valdymą, ir teisiniu požiūriu kvalifikuotini kaip savavaldžiavimas. Nukentėjusieji tyčia išprovokavo konfliktinę situaciją, tikslu neleisti savininkui atsiimti savo daikto iš svetimo neteisėto valdymo. Aplinkybė, kad nukentėjusieji L. G. ir L. G. neleido E. D. ir R. D. paimti E. D. priklausantį automobilį BMW, yra teismo nustatyta ir šia aplinkybe teismas rėmėsi, pagrįsdamas naujus kaltinimus. Kaltinamųjų veiksmai buvo nukreipti pasipriešinimui prieš nukentėjusiųjų neteisėtus veiksmus, todėl jie neturi atsakyti už žalą, kuri atsirado del pačių nukentėjusiųjų padarytų neteisėtų veiksmų.

Nors R. D. kaltinamas tuo, kad L. G. sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė sveikatą, nes nukentėjusioji tvirtina, kad ją sumušė R. D. ir E. D.. Tačiau liudytojai P. T., J. D., R. K. bei patys kaltinamieji tvirtina, kad R. D. sėdėjo už automobilio BMW 730 vairo ir, padedamas E. D., bandė išvažiuoti iš L. G. kiemo ir iš automobilio neišlipo iki tol, kol neišvažiavo į gatvę, kas reikškia, jog negalėjo naudoti smurto prieš L. G., kadangi nebuvo šalia jos. Teismas nepagrindė, kodėl atmeta kaltinamųjų ir šių liudytojų parodymus, ir vadovaujasi nukentėjusiosios L. G. parodymais. Taigi, nagrinėjamu atveju neįrodytas subjektyvinės pusės požymiai - tyčia, tikslas, paskatos.

Kita vertus, pagal tų pačių liudytojų parodymus, kaltinamojo E. D. parodymus, liudytojos G. B. teisiamajame posėdyje duotus parodymus, nukentėjusioji L. G. savo kūnu užstodavo kelią atbuline eiga judančiam automobiliui BMW 730, kurį vairavo R. D., taip norėdama sustabdyti automobilį ir sukeldama pavojų savo sveikatai ir gyvybei. Akivaizdu, kad, kaip patvirtina liudytoja G. B., jeigu E. D. L. G. būtų neatitraukęs, ji būtų pervažiuota automobiliu, t.y. E. D. išgelbėjo nukentėjusiajai gyvybę.

Vilniaus rajono apylinkės teismas skundžiamo nuosprendžio motyvuojamoje dalyje konstatavo, kad R. D. ir E. D. nesavavaldžiavo panaudodami fizinę prievartą nukentėjusiesiems L. G. ir L. G., t.y. išteisino kaltinamuosius dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 str. 2 d., padarymo, kas reiškia, kad prieš nukentėjusiuosius nebuvo panaudota jokia fizinė prievarta. Tokiu būdu, kadangi teismo pilnai neigiamas fizinės prievartos, kaip savavaldžiavimo kvalifikuoto požymio, panaudojimo faktas, vadinasi R. D. nepagrįstai nuteistas pagal BK 140 str. 1 d. ir pagal BK 138 str. 2 d.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog teismas neišsiaiškino visų reikšmingų, susijusių su nesunkiu sveikatos sutrikdymu L. G. aplinkybių. Pažymėtina, kad pagal liudytojo J. D. parodymus, tą pačią dieną kai iš nukentėjusiųjų kiemo buvo atsiimtas automobilis BMW 730, priklausantis E. D., Miško g. Vaičiūnų kaime, Vilniaus rajone, A. G. (nukentėjusiųjų sūnus), panaudodamas nedidelės galios šaunamąjį ginklą, kartu su dar keliais ikiteisminio tyrimo metu nustatytais asmenimis, paleido kelius šūvius į R. D., nežymiai jį sužeisdamas (dėl šio fakto pradėtas ikiteisminis tyrimas). Vėliau į įvykio vietą Miško g. Vaičiūnų kaime, Vilniaus rajone, kartu su P. B. atvyko L. G., kuris bandė nuraminti savo sūnų. Tuo metu A. G., būdamas itin susijaudinęs, sudavė tėvui L. G. į kaklą. Teismas šių parodymų nevertino ir jais nesivadovavo, nemotyvuodamas, kodėl ir kokiu pagrindu juos atmeta arba vertina kritiškai. Esant tokioms aplinkybėms, pilnai nepaneigta, jog lemtingą smūgį, nuo kurio L. G. patyrė gerklės uždegimą, galėjo suduoti A. G.. Apeliantų teigimu, nukentėjusieji L. G. ir L. G., siekdami padėti A. G. išvengti baudžiamosios atsakomybės bei atkeršyti R. D. ir E. D. už atsiimtą automobilį, o taip pat už A. D. pripažinimo įtariamuoju dėl viešosios tvarkos pažeidimo, galimai galėjo duoti melagingus parodymus apie L. G. sužalojimo aplinkybes.

Esant tokiai situacijai, kai yra nepašalintų prieštaravimų dėl R. D. dalyvavimo sumušiant L. G., visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai.

Be to, apeliantų manymu, teismas, tenkindamas nukentėjusiųjų ieškinį dėl neturtinės žalos, priteisė per didelį jos dydį. Teismas nevertino tos aplinkybės, kad nukentėjusieji patys sukėlė konfliktą ir yra kalti dėl žalos atsiradimo. Skunde teigiama, jog nukentėjusieji sąmoningai sureikšmino ligų simptomus, vartojo didelius kiekius vaistų, neturinčių ryšio su nustatytais sužalojimais, arba simuliavo jų vartojimą.

Apeliaciniu skundu nuteistojo E. D. gynėjas prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 26 d. nuosprendį, kuriuo E. D. pripažintas kaltu padaręs veiką, numatytą LR BK 140 str. 1 d., ir priimti naują nuosprendį - E. D. išteisinti. Priėmus išteisinamąjį nuosprendį nukentėjsiųjų civilinius ieškinius atmesti.

E. D. buvo atiduotas teismui kaltinant jį nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 294 str. 2 d., padarymu. Gynėjas sutinka su teismo nuosprendyje išdėstytais argumentais, jog E. D. veiksmuose nebuvo kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymių, tačiau, anot apelianto, nustačius tokias aplinkybes turėjo būti priimtas išteisinamasis nuosprendis. Tokį manymą patvirtina ir LR BPK nuostatos, reglamentuojančios kaltinimo pakeitimą teisme, taip pat kaltinamojo veikos kvalifikavimą pagal kitus Baudžiamojo kodekso straipsnius.

Įvertinus teisminio nagrinėjimo metu ištirtus duomenis, kurie nuosprendyje pripažinti įrodymais, pažymėtina, kad E. D. kaltės padarius inkriminuojamus veiksmus jie nepatvirtina. Vien analizuojant naujai suformuluotame kaltinime veiksmus L. G. atžvilgiu, yra nurodoma, kad E. D. buvo šalia, kai nukentėjusios atžvilgiu buvo vartojamas fizinis smurtas. Akivaizdu, jog buvimas šalia savaime nėra niekaip susijęs su fizinio smurto naudojimu. Taigi, būdmas šalia E. D. negalėjo jokiu būdu sukelti skausmo ar padaryti kokius nors nežymius sveikatos sutrikdymus, todėl dėl L. G. sumušimo nuteistas visiškai nepagrįstai, kaip ir nepagrįstai iš jo priteistas civilinis ieškinys jos patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Taip pat E. D. kaltinime yra nurodoma, kad L. G. sužalojimus jis padarė veikdamas bendrininkų grupėje. Šiuo atveju, kaip jau minėta aukščiau, E. D., jokių veiksmų nukentėjusiosios atžvilgiu neatliko (nėra nurodyti veikos aprašyme nuosprendyje), taigi jis negali būti pripažintas vykdytoju, o kitokie jo veiksmai nėra aptarti, kaip ir nėra nuorodos į atitinkamą Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies straipsnį, numatantį bendrininkų atsakomybę.

E. D. taip pat kaltinamas ir tuo, kad, veikdamas kartu su R. D. sudavė nukentėjusiajam L. G. ne mažiau 11 smūgių ir tokiu būdu jam nežymiai sutrikdė sveikatą. Įvertinus byloje užfiksuotus duomenis, manytina, kad dėl šios nusikalstamos veikos E. D. pripažintas kaltu taip pat nepagrįstai. Teismas rėmėsi šioje byloje nukentėjusiųjų parodymais, tačiau jie nebuvo nuoseklūs ir iš esmės prieštarauja byloje ištirtiems objektyviems duomenims, taip pat ir kitų apklaustų asmenų parodymams.

J. D. apklausiamas teisme nurodė, kad tuo metu, kai jau automobilis BMW 730 išvažiavo į kelią, L. G. pradėjo rėkti savo vyrui, kad kažką darytų. Tada L. G. iš nugaros priėjęs sudavė Eduard smūgį į galvą bei kartu su kaimynu pradėjo mušti Eduard. Tai pamatęs Raimond bėgo link jų. Jis Raimond sakė nelįsti, kad pats išsiaiškins su jais, tačiau Raimond nepaklausė jo ir nubėgo. Pribėgęs prie jų, pakėlė J. G., nunešė į kitą pusę ir numetė į krūmus.

Apklaustas teisme liudytojas P. B. nurodė, kad Eduard muštų ką nors nematė.

Taigi, šios aplinkybės patvirtina, kad iš esmės jokių tyčinių veiksmų, kuriais siektų sukelti fizinį skausmą ar padaryti kokius nors sužalojimus, E. D. neatliko, jis daugių daugiausia gynėsi nuo L. G. užpuolimo. Pažymėtina, jog šią aplinkybę teisme patvirtino apklausiamas ir pats nukentėjęs L. G., nes duodamas parodymus apie šį epizodą jis iš karto nurodė „...kai mane atitraukė....“, o tik vėliau pasitaisė, jog nuo jo kažką atitraukė. Tai rodo, kad parodymai yra abejotini, neatsipindi tikros įvykio situacijos, todėl vertintini kritiškai.

Teisminio nagrinėjimo metu buvo apklausiami ir teismo medicinos ekspertai, kurie pateikė išvadas dėl nukentėjusiųjų patirtų sužalojimų. Specialistė teismo medicinos ekspertė J. Gintcman- Dorošenko parodė, kad palaiko surašytą teismo medicinos išvadą. Konstatavo, kad padaryta 11 trauminių sužalojimų. Sužalojimai padaryti kietu buku, ribotą, bukabriaunį bei smailų paviršių turinčiu daiktu. Patirti sužalojimai taip pat buvo užfiksuoti padarant fotonuotraukas, kurios bylos nagrinėjimo metu buvo išreikalautos ir apžiūrėtos. Įvertinus šias fotonuotraukas, akivaizdžiai matyti, jog daugumą sužalojimų galima būtų įvardinti nubrozdijimais, kuriuos vargiai būtų galima padaryti suduodant į tas vietas smūgius kumščiais ar kojomis, todėl vienareikšmiai galima teigti, kad nuteistiesiems inkriminuojamų veiksmų ir padarytų sužalojimų nepatvirtina objektyvūs bylos duomenys.

Teisminio nagrinėjimo metu, taip pat buvo nustatyta ir tai, kad tuoj po incidento nukentėjusiųjų Gurskių kieme, įvyko dar vienas incidentas Daladų kieme. Dėl šio įvykio ir šiuo metu atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr.57-1-01318-12 pagal požymius veikos, numatytos LR BK 284 str. 1 d. Kaip matyti iš šioje byloje apklaustų asmenų parodymų, įvykio Daladų kieme metu taip pat dalyvavo ir nukentėjęs L. G., tokias aplinkybes nurodė R. D., kiti asmenys. Jie teigia matę kaip L. G. buvo suduodami smūgiai. Teismas šioje byloje nagrinėdamas kaltinimus į aptariamos bylos aplinkybes nesigilino, jų neaptarė, o visus L. G. patirtus sužalojimus visiškai nepagrįstai inkriminavo šioje byloje patrauktiems kaltinamaisiais asmenims.

Nuteistojo gynėjo teigimu, teismas nepagrįstai patenkino nukentėjusių civilinį ieškinį, be to, priteistos neturtinės žalos dydis akivaizdžiai prieštarauja formuojamai teismų praktikai. Akivaizdu, jog nukentiejusiesiems priteista žala bendroje sumoje 5 000 Eur yra per didelė, netitinka objektyvumo ir sąžiningumo kriterijų ir ši aplinkybė, kartu su kitais teismo padarytais įstatymo pažeidimais rodo šališkumą šioje byloje. Būtina įvertinti ir tai, kad sprendžiant žalos atlyginimo klausimą visgi svarbus yra ir paties nukentėjusiojo elgesys, todėl teismas turėjo įvertinti ir tas aplinkybes, kad nukentėjusieji elgėsi neteisėtai, trukdydami E. D. pasiimti ir laisvai disponuoti jam priklausančiu automobiliu BMW 730.

Aukščiau išdėstyti argumentai rodo, kad teismas, nagrinėdamas šią bylą nesilaikė Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų tiek veikos kvalifikavimo atveju, tiek įrodymų vertinimo atveju, nes nėra nurodyti aškūs ir logiški motyvai dėl kurių vieni įrodymai atmetami, o kiti pripažįstami pagrįstais, abejonės dėl E. D. kaltės nėra pašalintos, todėl nuosprendis negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu ir turi būti panaikintas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji R. D. ir E. D. bei jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė bei nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų atstovas advokatas prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. D. ir jo gynėjo bei nuteistojo E. D. gynėjo apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas dėl teismo šališkumo ir byla perduotina iš naujo nagrinėti Vilniaus rajono apylinkės teismui (Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog E. D. buvo perduotas teismui kaltinant jį nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 294 str. 2 d., padarymu, R. D. – nusikalstamų veikų, numatytų LR BK 294 str. 2 d., o taip pat 138 str. 1 d. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pripažino, jog E. D. ir R. D. kaltinimas savavaldžiavimu panaudojus fizinę psichinę prievartą nepasitvirtino, todėl laikytinas nepagrįstu ir kaltinamųjų nusikalstami veiksmai kvalifikuotini pagal kilusius padarinius, tai yra, pagal konstatuotą sveikatos sutrikdymą. Teismas nurodė, jog esant tokioms įrodytoms teisme faktinėms aplinkybėms, kaltinamojo E. D. nusikalstami veiksmai iš ikiteisminio tyrimo metu kvalifikuotų pagal BK 294 str. 2 d. perkvalifikuotini į BK 140 str. 1 d. (BK 3 str.), (LR 2003-07-04 įstatymo Nr. IX-1706, įsigal. 2003-07-25 redakcija), kaip tyčinis nežymus sveikatos sutrikdymas, kadangi nukentėjusiųjų nežymiai sveikata sutrikdyta bendrais visų kaltinamųjų veiksmais. Kaltinamojo R. D. nusikalstami veiksmai iš ikiteisminio tyrimo metu kvalifikuotų pagal BK 294 str. 2 d. perkvalifikuotini į Lietuvos BK 140 str. 1 d. (BK 3 str.), (LR 2003-07-04 įstatymo Nr. IX-1706, įsigal. 2003-07-25 redakcija). Kaltinamojo R. D. veiksmai teisingai ikiteisminio tyrimo kvalifikuoti dar papildomai ir pagal BK 138 str. 1 d.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. lapkričio 15 d. nutarime pripažino, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 256 straipsnio 4 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 164-7797) tiek, kiek joje nustatyta, kad Baudžiamojo proceso kodekso 256 straipsnio 1, 2 ir 3 dalių nuostatos netaikomos kaltinime nurodytą veiką perkvalifikuojant pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, kuriame nustatyti kitokie ar nauji nusikalstamos veikos požymiai ar kitos veikos kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės, palyginti su nustatytosiomis kaltinamajame akte nurodytame baudžiamajame įstatyme, jeigu iš esmės nesikeičia faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2, 6 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui (2013, Nr. 119-6005).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Ši teisė numatyta ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Teismo nešališkumo reikalavimas yra ir viena asmens konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-414/2010; Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai Daktaras prieš Lietuvą (Daktaras v. Lithuania, no. 42095/98, judgment of 10 October 2000; Micallef prieš Maltą (Micallef v. Malta, no. 17056/06, judgement of 15 October 2009).

Išanalizavusi bylos medžiagą, kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą E. D. ir R. D. atžvilgiu, nesiėmė visų įstatymo numatytų priemonių, kad byla būtų išnagrinėta išsamiai ir nešališkai, suvaržė kaltinamųjų teisę žinoti kaltinimo pobūdį bei pagrindą, kad jiems būtų pakankamai laiko bei galimybių pasirengti gynybai (Lietuvos Respublikos BK 44 str. 7 d.).

Iš byloje esančio 2014-11-11 teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog teismas tinkamai nepranešė proceso dalyviams apie galimybę pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikaciją, taip pat nepranešė kaltinamiesiems ir jų gynėjams apie teisę prašyti petraukos pasirengimui gynybai. Šiame protokole yra užfiksuota jog nukentėjusioji L. G., o taip pat nukentėjusysis L. G. į teisėjo užduotą klausimą atsako: „jeigu teismas keis veiką, prašysiu nubausti už fizinį smurtavimą“ (t. 3, b.l. 101-104), daugiau jokių įrašų, susijusių su pranešimu apie galimą kaltinimo keitimą, teisių išaiškinimą, protokole užfiksuota nėra. Kolegija išklausė Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO esantį šio teisiamojo posėdžio garso įrašą. Jame užfiksuoti šie pasisakymai, susiję su galimu kaltinimo pakeitimu:

- dar noriu L. G. paklaust. Kaltinamieji ir advokatai neigia, kad jie padarė savavaldžiavimą. Tai noriu paklaust jūsų, jei teismas, vertinant įrodymus, veiką, nurodytą kaltinime, keis, ar jūs prašysit teismo nubausti kaltinamuosius už padarytą fizinį smurtą?

L. G.:

- taip.

- ir L. G. taip pat noriu užduoti analogišką klausimą. Jei teismas, vertinant įrodymus, keis kaltinime nurodytą veiką, ar prašysit teismo nubausti kaltinamuosius už panaudotą fizinį smurtą?

L. G.:

- taip. Ne.

L. G.:

- taip.

Be to, skundžiamame nuosprendyje yra teigiama, jog, vadovaudamasis BPK 417 str. 2 d. bylą nagrinėjant teisme apylinkės teismo teisėjas prieidamas prie išvados, kad kaltinamųjų veika gali būti perkvalifikuotina iš nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 str. 2 d. ir nagrinėjamos valstybinio kaltinimo tvarka, į nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str.1 d. ir nurodytą BPK 407 str. ir nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka įrodymo tyrimo stadijoje teismo posėdyje paklausė nukentėjusiųjų ar šie nesusitaikytų su kaltinamaisiais. Nukentėjusieji atsakė, kad susitaikyti su kaltinamaisiais nepageidauja ir prašo juos nuteisti už fizinio smurto panaudojimą. Tačiau, kaip matyti iš aukščiau minėto teisiamojo posėdžio protokolo ir jo garso įrašo, teisėjas neišaiškino nukentėjusiesiems apie galimybę susitaikyti su kaltinamaisiais, o tik pateikė klausimą, ar L. G. ir L. G. prašys teismo nubausti kaltinamuosius už padarytą fizinį smurtą. Be to, nepranešė, kad galimai bus pereita iš valstybinio į privatų kaltinimą, t.y. nenurodė, kad veika gali būti perkvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 407 straipsnyje nurodytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnius ir šiuo konkrečiu atveju nepranešė proceso dalyviams apie galimybę kvalifikuoti kaltinamųjų veiksmus pagal kitą Lietuvos Respublikos BK straipsnį, t.y. Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. Tokiu būdu buvo pažeisti Lietuvos Respublikos BPK 417 str. 2 d. numatyti reikalavimai bei netinkamai, pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo numatytą procedūrą, išspręstas kaltinamųjų veiksmų perkvalifikavimo teisiamajame posėdyje klausimas.

Teisėjų kolegija sprendžia, jog teismui neužtikrinus kaltinamųjų teisės žinoti galimo naujo kaltinimo pobūdį bei pagrindą, kad jiems būtų pakankamai laiko bei galimybių pasirengti gynybai, o taip pat neišaiškinus nukentėjusiesiems apie galimybę susitaikyti su kaltinamaisiais ir nepranešus, kad galimai bus pereita iš valstybinio į privatų kaltinimą, t.y. nenurodžius, kad veika gali būti perkvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 407 straipsnyje nurodytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnius, buvo padaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, kurie laikytini esminiais, kadangi buvo suvaržyta nuteistųjų teisė žinoti kaltinimo pobūdį bei pagrindą, o tuo pačiu ir teisė į gynybą.

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. įtvirtinta teisė į nešališką teismą. Nors byloje nėra tiesioginių duomenų apie tai, kad teisėjas turėjo išankstinį nusistatymą, tačiau nešališko teismo nuostata apima ne tik subjektyvų teismo nešališkumą. Kaip jau buvo minėta, teismas turi buti nešališkas ir objektyviai – pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokias su tuo susijusias abejones. Šiuo konkrečiu atveju aukščiau nurodytos aplinkybės sudaro pagrįstą manymą, jog byla buvo nagrinėjama neobjektyviai, nuteistiesiems suteikiant pagrįstą pagrindą manyti, jog teismas, nagrinėdamas jų bylą, galėjo būti šališkas. Dėl teismo šališkumo nuosprendis naikintinas ir byla perduodama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme (Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 4 p.).

Bylą grąžinus iš naujo nagrinėti apylinkės teismui, nepasisakytina dėl apeliacinių skundų kitų argumentų dėl įrodymų pakankamumo nusikalstamos veikos sudėties požymiams nustatyti, visos apeliaciniame skunde nurodytos ir ginčijamos aplinkybės tirtinos iš naujo nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutarė:

nuteistojo R. D. ir jo gynėjo bei nuteistojo E. D. gynėjo apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 26 d. nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus rajono apylinkės teismui.