- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-04-10
- Bylos Nr.
- eI-990-386/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00189-2015-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Laimutė Jokubauskaitė
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“
- Atsakovas
- R. R., E. R.
- Advokatai
- Linas Songaila, Laura Gumuliauskienė
- Kategorijos
- 2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 8.2pavadinimo nepavyko patikrinti
2015 m. balandžio 9 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ prašymą atsakovams R. R. ir E. R. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir pareiškėjas) 2015-03-16 kreipėsi į teismą prašymu, kuriuo prašo solidariai priteisti iš atsakovų R. R. ir E. R. (toliau – ir atsakovai) pareiškėjo naudai 205,20 € dydžio nesumokėtą vietinę rinkliavą bei visas bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas taip pat 2015-04-03 prašymu prašo iš atsakovų priteisti 52,57 € bylinėjimosi išlaidų.
Pareiškėjas nurodo, kad Plungės rajono savivaldybės taryba (toliau – ir Taryba) 2013-06-27 sprendimu Nr. T1-168 patvirtino Plungės rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš jų turėtojų ir tvarkymą nuostatus, kurių 6 punktas nustato, kad vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą mokėtojai – tai komunalinių atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, nuosavybės ar kita teise valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) savivaldybės teritorijoje. Taip pat nurodo, kad remiantis šių nuostatų 34 punktu minėtos vietinės rinkliavos dydis nustatomas visiems komunalinių atliekų turėtojams – visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, valdantiems, naudojantiems, disponuojantiems nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) savivaldybės teritorijoje. Teigia, kad pagal šių nuostatų 60 punktą minėtos vietinės rinkliavos išieškojimą iš vietinės rinkliavos mokėtojų vykdo pareiškėjas. Paaiškina, kad remiantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu, nekilnojamojo turto objektą, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybės teise valdo jo atsakovai R. R. ir E. R., todėl mano, kad jie turi prievolę mokėti minėtą vietinę rinkliavą. Pareiškėjas prašo priteisti vietinę rinkliavą iš atsakovų už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2014-12-31.
Atsakovai atsiliepimo į pareiškėjo prašymą nepateikė.
Nei pareiškėjo atstovas, nei atsakovai ar jų atstovas teismo posėdyje nedalyvavo. Tiek pareiškėjas, tiek atsakovai apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką informuoti tinkamai, t. y. pareiškėjas – teismo šaukimu, atsakovai – neesant informacijos apie jų gyvenamąsias ir darbo vietas, viešo paskelbimo būdu. Nei pareiškėjas, nei atsakovai neatvykimo į teismo posėdį priežasčių nepranešė, negauti ir prašymai bylos nagrinėjimą atidėti.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti, todėl byla nagrinėta proceso šalims nedalyvaujant rašytinio proceso tvarka (ABTĮ 79 straipsnio 5 dalis).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktą komunalinių atliekų tvarkymo sistemų diegimas, antrinių žaliavų surinkimo ir perdirbimo organizavimas, sąvartynų įrengimas ir eksploatavimas yra viena iš savarankiškųjų (Konstitucijos ir įstatymų nustatytų (priskirtų) savivaldybių funkcijų. Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnyje nustatyta, kad savivaldybės organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijose susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti, užtikrina tų sistemų funkcionavimą, organizuoja atliekų, kurių turėtojo nustatyti neįmanoma arba kuris neegzistuoja, tvarkymą ir administruoja komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimą. Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalis nustato, jog savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, savo biudžeto sąskaita savivaldybių tarybos gali numatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas.
Rinkliavų įstatymas (toliau – ir Įstatymas) reglamentuoja rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę (Įstatymo 1 straipsnis). Įstatymo 2 straipsnio 3 dalis vietinę rinkliavą apibrėžia kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią tos savivaldybės teritorijoje. Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas nustato, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas ir už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Įstatymo 12 straipsnio 1-4 punktai numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą, tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus, nustato lengvatas vietinių rinkliavų mokėtojams, nustato vietinės rinkliavos grąžinimo atvejus.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje, aiškinant vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo teisinį reglamentavimą, pažymėta, kad, skirtingai nuo Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateikiamos valstybinės rinkliavos, kuri apima privalomas įmokas už vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų ar organizacijų teikiamas paslaugas, apibrėžimo, vietinės rinkliavos įstatymų leidėjas nesieja su atitinkamomis paslaugomis. Vietinės rinkliavos objektas iš esmės yra siejamas su atitinkamos teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu, t. y. asmuo, norėdamas įgyti (naudotis) atitinkamą teisę, o ne gauti atitinkamas paslaugas, privalo sumokėti atitinkamą vietinę rinkliavą. LVAT 2010-03-29 nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 ir kitose bylose išaiškino, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu. LVAT minėtoje nutartyje akcentavo ir tai, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Įstatymo 2 straipsnio 3 dalis) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalies požiūriu. Toks vietinės rinkliavos aiškinimas iš esmės atitinka ir formuojamą praktiką kitose LVAT bylose (LVAT 2011-06-13 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011, 2011-04-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1035/2011, 2014-01-28 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 ir kt.), kuriose pažymėta, kad vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas. Pareiga mokėti minėtą rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose. LVAT yra pažymėjęs, kad komunalinių atliekų tvarkymo sistemos tikslas yra ne paslaugų atliekų turėtojams teikimas, bet bendrai atliekų surinkimo, vežimo, apdorojimo, atliekų šalinimo vietų steigimo, priežiūros (įskaitant priežiūra po jų uždarymo) veikla, siekiant užtikrinti, jog atliekos nekeltų pavojaus žmonių sveikatai ir aplinkai (Atliekų tvarkymo įstatymo 1 straipsnio 1 dalis, 2 straipsnio 12 ir 21 dalys, 5, 25, 28 ir 30 straipsniai) (LVAT 2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-471/2010, Administracinė jurisprudencija. 2010, 19). Todėl nustatyta vietinė rinkliava iš esmės yra solidari prievolė finansuoti atliekų surinkimo ir tvarkymo organizavimą ir nėra vertinama kiek šioje atliekų šalinimo sistemoje dalyvaujantis vietinės rinkliavos mokėtojas per ją yra pašalinęs atliekų ir pan.
Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atliekų tvarkymo srityje taikomas principas „teršėjas moka“, kuris reiškia, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti pirminis atliekų darytojas arba dabartinis ar ankstesnis atliekų turėtojas ir (ar) produktų, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ar importuotojas. Europos Teisingumo Teismas, aiškindamas „teršėjas moka“ principą, yra nusprendęs, jog kalbant apie komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimą, kiek tai susiję su paslauga, kuri kolektyviai teikiama visiems atliekų turėtojams, valstybės narės turi, remdamosi Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio a punktu, užtikrinti, kad iš principo visi šios paslaugos vartotojai, kaip atliekų turėtojai tos pačios direktyvos 1 straipsnio prasme, kolektyviai padengtų visas minėtų atliekų šalinimo išlaidas (Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. prejudicinis sprendimas byloje Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 46 p.), o valstybės narės finansinės atsakomybės už išlaidas, susijusias su atliekų šalinimu, atžvilgiu turi teisę pasirinkti formą ir būdus šiam rezultatui pasiekti (Teisingumo Teismo 2008 m. birželio 24 d. didžiosios kolegijos prejudicinis sprendimas byloje Commune de Mesquer (C-188/07), 80 p.). Šiuo metu galiojančioje Europos Sąjungos teisėje nėra teisės akto, kuris numatytų valstybėms narėms privalomą konkretų komunalinių atliekų šalinimo išlaidų padengimo metodą, todėl šis padengimas gali atitinkamos valstybės narės pasirinkimu būti užtikrinamas mokesčiais arba bet kuriuo kitu būdu. Kadangi, kaip yra pažymėjęs Teisingumo Teismas, dažnai yra sunku arba brangu nustatyti tikslų komunalinių atliekų, kiekvieno atliekų turėtojo perduotų tvarkyti, kiekį, rėmimasis kriterijais, kurie grindžiami dėl atliekų turėtojų veiklos galinčių susidaryti atliekų kiekiu, apskaičiuojamu pagal jų užimamų patalpų plotą bei paskirtį ir (arba) susidariusių atliekų rūšį, gali leisti apskaičiuoti šių atliekų šalinimo išlaidas ir jas paskirstyti skirtingiems atliekų turėtojams, nes šie du parametrai daro tiesioginę įtaką minėtų išlaidų sumai. Šiuo požiūriu Teisingumo Teismas nusprendė, jog nacionalinės teisės nuostata, komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo finansavimo tikslais numatanti mokestį, apskaičiuojamą remiantis galinčių susidaryti atliekų kiekio įvertinimu, o ne faktiškai susidariusių ir perduotų tvarkyti atliekų kiekiu, neturi būti laikoma prieštaraujančia Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio a punktui (Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. sprendimas Futura byloje Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 48–50 p.). Atsižvelgiant į tai, kad Atliekų tvarkymo įstatyme numatytas principas „teršėjas moka“, kuris į nacionalinę teisės sistemą buvo perkeltas įgyvendinant Europos Sąjungos teisės aktus bei sąvoka „atliekų turėtojas“, kuri visose valstybės narėse aiškinama vienodai (Direktyvos 2006/12/EB preambulės 3 p., 1 str. 1 d. c p.), savaime nedraudžia nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet byloje aptariamu būdu.
Nagrinėjamai bylai taip pat yra reikšminga LVAT 2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014, kurioje išplėstinė teisėjų kolegija sprendė klausimus, susijusius su vietinės rinkliavos mokėjimu inter alia ir dėl vietinės rinkliavos mokėtojo (Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis, ABTĮ 13 straipsnis). LVAT 2014 m. sausio 28 d. nutartyje, aiškindamas teisę dėl „atliekų turėtojo“ sąvokos, konstatavo, kad vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka.
Taigi savivaldybės, atsižvelgdamos į atitinkamus komunalinių atliekų tvarkymo ypatumus savivaldybės teritorijoje, teisės aktuose nustatytose ribose, pačios sprendžia dėl tinkamiausio šios sistemos organizavimo modelio. Plungės rajono savivaldybės taryba 2013-06-27 sprendimo Nr. T1-168 1 punktu patvirtino Plungės rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai). Pagal Nuostatų 60 punktą per nustatytą laikotarpį nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą (toliau – ir vietinė rinkliava) išieškojimą (pagal bendrovės valdybos patvirtintą tvarką) iš rinkliavos mokėtojų vykdo UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“.
Nuostatų 6 punkte nustatyta, kad vietinės rinkliavos mokėtojai tai komunalinių atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, nuosavybės ar kita teise valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) savivaldybės teritorijoje, išskyrus įmones, turinčias taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimus, kuriuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti savivaldybės organizuojamoje komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Iš esmės analogiškai buvo nustatyta ir Nuostatuose patvirtintuose Tarybos 2008-02-28 sprendimo Nr. T1-47 1 punktu (2.2-2.3 punktai) bei Tarybos 2009-12-23 sprendimo Nr. T1-317 1 punktu (6 punktas).
Pagal VĮ Registrų centro 2015-02-04 nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą nustatyta, kad atsakovams R. R. ir E. R. nuosavybės teise nuo 2006-03-02 priklauso gyvenamosios (butų) paskirties butas adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Nuostatų 1 priedo 3 eilutėje (Tarybos 2013-06-27 sprendimo Nr. T1-168 redakcija galiojanti nuo 2013-07-01) už gyvenamosios paskirties butą esanti daugiabučiame name Plungės miesto teritorijoje nustatyta 162,00 Lt dydžio metinė vietinė rinkliava. Nuostatų, patvirtintų Tarybos 2008-02-28 sprendimo Nr. T1-47 1 punktu, 4.1.1 punkte bei Nuostatų, patvirtintų Tarybos 2009-12-23 sprendimo Nr. T1-317 1 punktu, 32.3 punkte už tokį patį nekilnojamojo turto objektą nustatyta 133,00 Lt dydžio metinė vietinė rinkliava.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir į aukščiau išanalizuotą teisinį reglamentavimą, konstatuojama, jog pareiškėjo nurodytu laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2014-12-31 atsakovai buvo vietinės rinkliavos mokėtojais ir privalėjo ją mokėti. Minėtų parametrų pagrindu atsakovams už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2014-12-31 už minėtą jiems nuosavybės teise priklausantį nekilnojamojo turto objektą turėjo būti paskaičiuota ne didesnė kaip 708,50 Lt ((133,00 Lt x 3,5 metų) + (162,00 Lt x 1,5 metų)), t. y. 205,20 €, dydžio vietinė rinkliava. Tiek šiuo metu Nuostatų aktualios redakcijos XI skyriuje, tiek ankstesnėse Nuostatų redakcijose buvo numatyta galimybė taikyti vietinės rinkliavos lengvatas, tačiau byloje nėra duomenų apie atsakovams nustatytas lengvatas. Duomenų apie tai, kad atsakovai būtų sumokėję prašomą priteisti vietinę rinkliavą ar jos dalį, byloje taip pat nėra.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo prašymas priteisti solidariai iš atsakovų 205,20 € dydžio nesumokėtą vietinę rinkliavą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 4 punktu, tenkintinas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 44 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog, kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis turi teisę reikalauti atlyginti: sumokėtą žyminį mokestį; kitas išlaidas dėl skundo (prašymo) surašymo ir padavimo; išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; transporto išlaidas; gyvenamosios patalpos nuomojimo teismo buvimo vietoje už laiką, kol vyko procesas, ir dienpinigių – 10 procentų patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvieną proceso dieną – išlaidas. Pagal ABTĮ 44 straipsnio 6 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas; atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.
Remiantis administracinių teismų praktika, pagal ABTĮ 44-45 straipsnių nuostatas teismas gali atlyginti tik tas išlaidas, kurios tiesiogiai susijusios su bylos nagrinėjimu, o suinteresuota šalis teismui turi pateikti ne tik prašymą dėl išlaidų atlyginimo, bet ir išlaidų paskaičiavimą ir pagrindimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009). Taigi teismui turi būti pateikiami įrodymai, patvirtinantys, kad asmuo, prašantis, jog jam iš kitos šalies būtų priteistas patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, realiai patyrė jo nurodytas išlaidas. Prašymui atlyginti bylinėjimosi išlaidas taip pat taikomi ir bendrieji teisės principai. Vienas tokių principų, tai – protingumo principas, reikalaujantis, kad kiekvienas asmuo elgtųsi apdairiai, rūpestingai, bei sąžiningumo principas, iš kurio turinio pareiškėjui, prašančiam atlyginti bylinėjimosi išlaidas, kyla teisinis imperatyvas aiškiai išreikšti valią dėl tokio reikalavimo, jį suformuluoti konkrečiai ir tiksliai, nedviprasmiškai, pateikti tokį reikalavimą patvirtinančius įrodymus bei nepiktnaudžiauti savo teisėmis (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-822-690-14).
Bylos duomenimis nustatyta, kad advokatų Songailos, Gumuliauskienės, Korsako ir Astrauskienės profesinė bendrija, atstovaujama advokato Lino Songailos, 2012-04-03 teisinių paslaugų teikimo sutartimi Nr. SGKA-20125/0008 įsipareigojo pareiškėjui teikti teisines paslaugas, tarp kurių ir pareiškėjo nurodytų procesinių dokumentų rengimas bei pagal kurią pareiškėją turi teisę atstovauti advokatai Laura Gumuliauskienė, Asta Astrauskienė, Linas Songaila ir Aivaras Korsakas, o už šios sutarties vykdymą ir tiesioginį bendradarbiavimą su pareiškėju atsakingas yra advokatas Linas Songaila. Pareiškėjo prašymą pateikė ir elektroniniu parašu pasirašė advokatas Linas Songaila. Advokatų Songailos, Gumuliauskienės, Korsako ir Astrauskienės profesinė bendrija 2015-03-18 išrašė PVM sąskaitą faktūrą serija SGKA Nr. 11172 už teisines paslaugas pagal pridedamą specifikaciją Nr. 11172, suma 2733,24 €. Minėtos specifikacijos 14 eilutėje nurodyta, kad nesumokėtos vietinės rinkliavos išieškojimo iš skolininkų R. R. ir E. R. pirmosios instancijos teisme teisinių paslaugų įkainis yra 52,57 €. Pagal AB SEB banko 2015-03-31 vietinio mokėjimo nurodymą Nr. 4730, pareiškėjas minėtai profesinei bendrijai sumokėjo 2733,24 €, mokėjimo paskirtis – SGKA11172, 2015-03-18, teisinės paslaugos, sutartis Nr. SGKA-2012/0008.
Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) nuostatose. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimo Nr. 972 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio“ 3 punktu nuo 2015 m. sausio 1 d. nustatyta MMA – 300,00 €. Pareiškėjas prašo priteisti išlaidas už 2015-03-16 prašymo parengimą teismui. Taigi minėtas prašymas parengtas esant 300 € dydžio MMA. Remiantis rekomendacijų 8.2 punktu (redakcija galiojusi nuo 2004-04-16 iki 2015-03-20 – prašymas teismui surašytas 2015-03-16), maksimali galima priteisti suma už skundo parengimą teismui sudaro 900,00 € (3 koef. x 300,00 € MMA).
Vadovaujantis Rekomendacijų 2 punkto nuostatomis, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, turto ar pinigų sumų dydį (priteistinų ar ginčijamų), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, kitas svarbias aplinkybes. Visumos kriterijų buvimas leidžia teigti, kad administracinę bylą nagrinėjantis teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti šių kriterijų visumą bei spręsti, ar yra pagrindas iš bylą pralaimėjusios šalies priteisti bylinėjimosi išlaidas ir kokio dydžio išlaidos turėtų būti priteisiamos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-215/2013).
Pareiškėjo prašoma priteisti 52,57 € suma neviršija Rekomendacijų 8.2 punkte numatyto maksimalaus dydžio. Pareiškėjas skundą pateikė elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis. Pareiškėjo skundo ir jo priedų kopijas, skirtas atsakovei, ruošė ir siuntė teismas. Teismas, atsižvelgdamas į administracinėje byloje suteiktų teisinių paslaugų pobūdį, pareiškėjo skundo turinį, pareiškėjo teismui pateiktų analogiškų pareiškimų kiekį, sprendžiamo teisinio klausimo naujumą bei pareiškėjo atstovo teisinių paslaugų teikimo pareiškėjui pastovumą, konstatuoja, jog ši administracinė byla visiškai nesudėtinga, nereikalavo teisinių paslaugų kompleksiškumo ar specialių žinių. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus motyvus, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, pareiškėjui UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ iš atsakovų R. R. ir E. R. priteistina 15,00 € Lt, t. y. po 7,50 € iš kiekvieno, bylinėjimosi išlaidų.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44-45 straipsniais, 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu,
nusprendžia:
tenkinti pareiškėjo UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ prašymą dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.
Pareiškėjui UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ (juridinio asmens kodas 171780190) solidariai iš atsakovų R. R. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir E. R. (gim. (duomenys neskelbtini)) priteisti 205,20 € (du šimtus penkis eurus 20 centų) vietinės rinkliavos įsiskolinimą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2014-12-31 už nekilnojamojo turto objektą – butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini).
Tenkinti iš dalies pareiškėjo UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo:
pareiškėjui UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ (juridinio asmens kodas 171780190) iš atsakovės R. R. (gim. (duomenys neskelbtini)) priteisti 7,50 € (septynis eurus 50 centų) bylinėjimosi išlaidų;
pareiškėjui UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ (juridinio asmens kodas 171780190) iš atsakovo E. R. (gim. (duomenys neskelbtini)) priteisti 7,50 € (septynis eurus 50 centų) bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.