Utenos apylinkės teismo sprendimas

žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. G. ieškinį atsakovams G. S., G. S. ir A. P. dėl pažeistų teisių gynimo; trečiasis asmuo, nepareiškiantiss savarankiškų reikalavimų, notarė D. P..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo sklypą 2004 metais įsigijo atsakovė A. P., o 2015 m. vasario 10 d. už 320 EUR šį sklypą pardavė atsakovams G. S. ir G. S.. Ieškovė yra įsitikinusi, jog šio žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis pažeidžia jos teises. Ieškovė teigia, kad atsakovai pažeidė jos teises, įtvirtintas LR Žemės įstatymo 31 str. 1 d. 4 p., nes ji turėjo pirmumo teisę pirkti privačią žemę, kadangi ant ginčo sklypo dalies pastatyta jai priklausančio statinio dalis, kiemo statiniai, taip pat ieškovei būtina sklypu naudotis, siekiant pagal paskirtį naudoti savo žemės sklypą ir gyvenamąjį namą. Ieškovė nurodė, kad žemės savininkas apie sprendimą parduoti žemės sklypą ir pardavimo sąlygas privalo registruotu laišku pranešti minėto straipsnio 1 dalyje nurodytam statinių ir įrenginių, esančių parduodamame žemės sklype, savininkui, kai jis atsisako, gali parduoti kitiems subjektams. Ieškovei pirkti ginčo žemės sklypą niekas nesiūlė, taip buvo pažeista jos pirmumo teisė pirkti šį sklypą, todėl prašo perkelti jai pirkėjos teises ir pareigas ir atsakovams G. S. ir G. S. priteisti jų sumokėtą 320 EUR dydžio sumą.

Atsakovai tvirtina, kad ieškovė apie tai, kad ginčo sklypas priklauso S., sužinojo dar 2015 m. birželio mėnesį, nes ji pati kreipėsi į NŽT Utenos skyrių, be to atsakovai 2015-08-10 raštu patys ją informavo, kad yra ginčo sklypo savininkai. Taigi ieškovė, senatį skaičiuodama nuo 2016-01-27, nors faktiškai apie minėtą faktą žinojo nuo 2015 m. vasaros, apie šešis mėnesius nesiėmė jokių priemonių savo esą pažeistų teisių gynimui, nes nepateikė jokių įrodymų, kad nuo 2015 m. vasaros būtų siekusi gauti sutarties kopiją, bet dėl objektyvių priežasčių tai jai nepavyko. Todėl trijų mėnesių ieškinio senaties terminas, numatytas LR CK 4.79 str. 3 d., yra praleistas. Jokių svarbių priežasčių, kurių pagrindu galima atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, ieškovė nenurodė.

Tačiau ieškovė neįrodė, kad atsakovų ginčo žemės sklype stovintys objektai yra jos nuosavybė. Pagal galiojusių ir galiojančių teisės aktų nuostatas atsakovai mano, jog ieškovės statiniai, esantys ginčo žemės sklype yra savavališka statyba, tai yra pastatyti neteisėtai, todėl netaikytina LR Žemės įstatymo 31 str. 1 d. numatyta pirmumo teisė. Be to ieškovė nepagrįstai išplečia minėtos normos taikymo ribas, teigdama, kad ginčo sklypu jai būtina naudotis, siekiant pagal tiesioginę paskirtį naudoti priklausantį turtą, nes ši norma taikytina ne bet kur stovintiems objektams naudoti, o tik svetimoje žemėje stovintiems.

Su kitu ieškovės reikalavimu taip pat nesutinka, kadangi ieškovė neturi pirmumo teisės, todėl jokio imperatyvo nei vienas iš atsakovų nėra pažeidęs.

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Utenos rajono 4-ojo notarų biuro notarė D. S. atsilliepimo nepateikė, posėdyje nedalyvavo.

Motyvuojamoji dalis

Ieškovės ieškinys atmestinas.

Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad ieškovei I. G. nuosavybės teise priklauso 0,0801 ha ploto žemės sklypas ir jame esantis gyvenamasis namas, esantys (duomenys neskelbtini). I. G. minėtą žemės sklypą įsigijo pagal 2004-04-27 valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovei A. P. (duomenys neskelbtini) Utenos apskrities viršininko sprendimu Nr. 13-8950 buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,0136 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini), šis sklypas yra prieš ieškovės I. G. sklypą. Pagal 2015 m. vasario 10 d. pirkimo – pardavimo sutartį, kurios notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), atsakovė A. P. pardavė minėtą žemės sklypą atsakovams G. S. ir G. S., kurie gyvena nuosavybės teise priklausančiame gyvenamajame name, esančiame gretimame žemės sklype (duomenys neskelbtini). Iš pateiktų nuotraukų ir kitų byloje esančių įrodymų matyti, kad ieškovės kiemo statiniai, atraminė sienutė, priestato dalis patenka į šiuo metu atsakovams G. S. ir G. S. nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, įsigytą iš atsakovės A. P..

Iš byloje esančių duomenų taip pat nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) Utenos miesto vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 28 buvo suteiktas sklypas individualinei statybai (sprendimo priedėlio 9 eilės Nr.), pagal (duomenys neskelbtini) sutartį ieškovei I. G. suteiktas 728 m² ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini) individualaus gyvenamojo namo statybai pagal patvirtintą projektą. Taip pat byloje nustatyta, kad ieškovei, atlikus kadastrinius jos naudojamo žemės sklypo matavimus, buvo skirtas 801 m² ploto žemės sklypas, tokio ploto žemės sklypą ieškovė įsigijo iš valstybės 2004-04-27 pagal pirkimo – pardavimo sutartį. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad ieškovės gyvenamasis namas pastatytas ne pagal Genplane nurodytus atstumus, o apie 4,5 metro arčiau (duomenys neskelbtini) ir atitinkamai apie 4,5 metro toliau nuo šiaurinės sklypo ribos.

Žemės įstatymo (redakcijos, galiojusios 2015-02-10 ginčo žemės sklypo pirkimo – pardavimo metu) 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys turi pirmumo teisę pirkti privačią žemę, kurią užima nuosavybės teise jiems priklausantys statiniai ir įrenginiai, būtiną naudoti šiems objektams pagal paskirtį, ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis vienodomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai žemė parduodama iš viešųjų varžytynių. Taigi įstatymas imperatyviai įtvirtina pirmenybės teisę pirkti privačią žemę asmeniui, kuris parduodame žemės sklype turi nuosavybės teise priklausančius statinius ir įrenginius. Be to, toks asmuo turi teisę pirkti tomis pačiomis sąlygomis, kokiomis būtų parduodama bet kuriam trečiajam asmeniui. Toks įstatymo reglamentavimas skirtas tiek privačiame žemės sklype esančių statinių savininko, tiek šios žemės savininko teisėtiems interesams užtikrinti ir subalansuoti. Žemės sklype esančių statinių savininkas neturi jokių privilegijų prieš kitus asmenis dėl pardavimo sąlygų, išskyrus pirmenybės teisę, taip užtikrinant žemės savininko teisę laisvai disponuoti savo nuosavybe, taip pat užtikrinamas statinių ir įrenginių savininko tinkamas nuosavybės teisės įgyvendinimas į šiuos statinius ir įrenginius, suteikiant jam galimybę turėti nuosavybės teisę ir į šiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti reikalingą žemę. Šio įstatymo 4 dalyje įtvirtinta žemės savininko pareiga apie sprendimą parduoti žemės sklypą ir pardavimo sąlygas registruotu laišku (įteikiant) pranešti 1 dalyje nurodytam statinių ir įrenginių, esančių parduodamame žemės sklype, savininkui. Statinių ir įrenginių savininkas sprendimą pirkti tokį žemės sklypą ar atsisakyti jį pirkti turi priimti per 30 dienų nuo pranešimo gavimo dienos. Statinių ar įrenginių savininkui atsisakius pirkti žemės sklypą arba per nustatytą terminą nepriėmus sprendimo, privačios žemės savininkas gali perleisti žemės sklypą kitiems asmenims. Taigi Žemės įstatymo 31 straipsnio 1 dalies nuostata, įtvirtinanti statinių ir įrenginių savininkų pirmenybės teisę pirkti parduodamą žemės sklypą, taikytina, kai egzistuoja šioje normoje nurodytos sąlygos: ketinamas sudaryti privačios žemės sklypo (ar dalies) pirkimo–pardavimo sandoris ir asmeniui nuosavybės teise priklausančių statinių ir (ar) įrenginių ant parduodamo sklypo buvimo faktas.

Minėta, kad (duomenys neskelbtini) Utenos apskrities viršininko sprendimu Nr. 13-8950 į ginčo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), buvo atkurtos nuosavybės teisės A. P.. Iki tol žemės sklypas nuosavybės teise priklausė valstybei, 2015-02-10 pagal pirkimo – pardavimo sutartį sklypą įsigijo atsakovai G. S. ir G. S.. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad parduodant žemės sklypą, ieškovei I. G. nebuvo pasiūlyta žemės įstatymo nustatyta tvarka pirmumo teise įsigyti sklypą.

Tačiau kyla klausimas, ar ieškovė šiuo atveju turėjo pirmumo teisę įsigyti sklypą iš atsakovės A. P., o atsakovė A. P. privalėjo siūlyti ieškovei pirmumo teise įsigyti sklypą. Kaip matyti iš Žemės įstatymo 31 str. 1 d. nuostatų, kad pirmumo teisę pirkti privačią žemę turi asmenys, kai šią žemę užima jiems nuosavybės teise priklausantys statiniai ir įrenginiai, ir žemė yra būtina naudoti šiems objektams pagal paskirtį. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad ginčo žemės sklype yra pastatyta atraminė sienutė, dalis sklypo išklota trinkelėmis, taip pat dalį ginčo sklypo užima ieškovės pastatyta terasa (šalių paaiškinimai, nuotraukų duomenys, ieškovės 2016-03-30 paaiškinimo, 2016-04-05 patikrinimo vietoje akto, NŽT Utenos skyriaus 2016-04-28 rašto ieškovei, 2016-04-25 žemės naudojimo patikrinimo akto, NŽT Utenos skyriaus 2016-05-17 rašto ieškovei duomenys). Ieškovė tvirtina, kad ši žemė jai būtina, norint naudotis pagal paskirtį minėtais statiniais ir įrenginiais, taip pat patekti į (duomenys neskelbtini), tačiau ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo žemės sklype esantys statiniai ir įrenginiai jai priklauso nuosavybės teise. Atsakovai tvirtina, kad ieškovė visus statinius pasistatė savavališkai, neturėdama niekieno sutikimo juos statyti, todėl ieškovės statiniai ginčo sklype yra savavališka neteisėta statyba.

Ieškovė teigė, jog statiniai ir įrenginiai ginčo sklype yra pastatyti 2004-2005 metais. Tiek 2004 metais, tiek 2005 metais galiojusių Statybos įstatymo redakcijų 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte buvo nustatyta, kad statytojo teisė realizuojama, kai statytojas žemės sklypą valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais. Taigi visu ieškovės nurodytu statinių statybos laikotarpiu egzistavo reikalavimas statytojui turėti teisinį pagrindą atlikti statybos darbus žemės sklype. Minėta, kad ginčo žemės sklypas iki jo pardavimo atsakovei A. P. nuosavybės teise priklausė valstybei, nuo 2004-04-27 nuosavybės teise priklausė A. P.. Atsakovė, atlikdama statybos darbus ginčo žemės sklype, neturėjo nei valstybinės žemės patikėtinio (kol žemės sklypas nuosavybės teise priklausė valstybei), nei atsakovės A. P. sutikimo dėl statinių statybos, kas leidžia daryti išvadą, kad statybos darbus ginčo sklype ieškovė atliko neteisėtai.

Ieškovė teigė, kad ji manė, jog ginčo sklypas yra skirtas jai, o apie sklypo pardavimą privačion nuosavybėn nežinojo. Minėta, kad ieškovei I. G. suteiktas 728 m² ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini) individualaus gyvenamojo namo statybai, atlikus sklypo kadastrinius matavimus, ieškovei buvo skirta 801 m² ploto žemės sklypas, tokio ploto žemės sklypą ieškovė įsigijo iš valstybės 2004-04-27 pagal pirkimo – pardavimo sutartį. Taip pat iš atsakovų G. S. ir G. S. pateiktos ieškovės nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų bylos matyti, jog ieškovės 801 m² ploto žemės sklypo planas nustatyta tvarka yra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, sklypo ribos yra pažymėtos kadastro žemėlapyje, su plane nustatytomis sklypo ribomis ieškovė supažindinta ir sutiko, tai yra ji dar 2003 metais žinojo savo žemės sklypo plotą ir jo ribas. Taigi nėra pagrindo sutikti su ieškovės teiginiu, kad ji manė, jog ginčo žemės sklypas skirtas jai.

Taip pat pažymėtina, jog reikia sutikti su atsakovų G. S. ir G. S. nurodytoms aplinkybėms, kad problemos dėl ginčo žemės sklypo kilo dar ir dėl to, kad ieškovės gyvenamasis namas pastatytas ne pagal Genplane nurodytus atstumus, o apie 4,5 metro arčiau (duomenys neskelbtini) ir atitinkamai apie 4,5 metro toliau nuo ieškovės sklypo šiaurinės ribos, ką patvirtino atsakovų pateiktas kvalifikuoto matininko J. D. (viešai prieinamais matininko kvalifikacijos pažymėjimų registro 2m - NZT duomenimis) parengto ieškovės žemės sklypo ir jame esančio gyvenamojo namo kadastrinių matavimų duomenų perkėlimo ant Genplano ir šių duomenų ribų pažymėjimo dokumentas.

Ieškovė, nesutikdama su atsakovų teiginiais, teikė įrodymus; vandentiekio bei dujų tinklų nutiesimo į ieškovės gyvenamąjį namą per ginčo sklypą, taip pat apklausti ieškovės liudytojai D. Z. ir D. Ž. bei kiti ieškovė pateikti įrodymai nepatvirtino jos nurodytų aplinkybių pagrįstumo.

Kadangi ieškovės kiemo statinių, atraminės sienutės, priestato statybos darbai ginčo sklype atlikti neteisėtai, todėl laikytina, jog ieškovė neįgijo Žemės įstatymo 31 straipsnio 1 dalyje nurodytos pirmumo teisės iš atsakovės A. P. pirkti privačią žemę tuo pagrindu, kad šiame žemės sklype yra jos statiniai, tai yra ieškovės I. G. atžvilgiu minėta įstatymo nuostata negali būti taikoma, nes priešingu atveju būtų pažeistas vienas pagrindinių teisė principų, kad iš neteisės teisė kilti negali. Teismas taip pat vertina, jog atsakovė A. P., parduodama pagal 2015 m. vasario 10 d. žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį jai nuosavybės teise priklausiusį žemės sklypą, nepažeidė Žemės įstatymo 31 straipsnio nuostatų dėl pranešimo ieškovei apie privačios žemės sklypo pardavimą.

Esant nurodytoms aplinkybėms, ieškovės ieškinio reikalavimas perkelti jai pirkėjo teises ir pareigas pagal 2015 m. vasario 10 d. žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartį, kurios notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini) bei priteisti iš ieškovės atsakovams G. S. ir G. S. 320 EUR, atmestinas kaip nepagrįstas.

Atmetus ieškovės ieškinio reikalavimą kaip nepagrįstą, teismas nepasisako dėl šio reikalavimo ieškinio senaties.

Kaip jau buvo nurodyta, ieškovė ieškinyje ir posėdžių metu prašė tuo atveju, jei teismas atmestų aukščiau išdėstytą reikalavimą perkelti ieškovei I. G. pirkėjo teises ir pareigas pagal 2015 m. vasario 10 d. žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį, šią sutartį laikyti niekine ir negaliojančia bei taikyti restituciją. Šį reikalavimą ieškovė grindė tuo, kad žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis prieštarauja imperatyvioms Žemės įstatymo nuostatoms, todėl LR CK 1.80 straipsnio pagrindu turi būti pripažinta niekine ir negaliojančia.

Teismui nustačius, kad atsakovė A. P., parduodama ginčo žemės sklypą atsakovams G. S. ir G. S. nepažeidė Žemės įstatymo 31 straipsnio nuostatų, nes ieškovė neįgijo pirmumo teisės pirkti šį žemės sklypą, todėl ieškovės reikalavimas ginčo žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį laikyti niekine ir negaliojančia bei taikyti restituciją taip pat laikytinas nepagrįstu ir atmestinas.

LR CPK 93 str. 1 d. įtvirtintas principas, pagal kurį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas atlygina bylą pralaimėjusi šalis. Jei ieškinys patenkinamas iš dalies, tai bylinėjimosi išlaidų atlyginimui taikomas patenkintų ir atmestų reikalavimų dalių proporcingumo principas (LR CPK 93 str. 2 d.).

Minėta, kad ieškovo ieškinys atmestas, todėl spręstinas klausimas dėl atsakovų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Pagal LR CPK 79 str. bylinėjimosi išlaidas be žyminio mokesčio sudaro ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. LR CPK 88 str. nustato, kad prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos: sumos, išmokėtos liudytojams, ekspertams, ekspertinėms įstaigoms ir vertėjams, bei išlaidos, susijusius su vietos apžiūra; išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu; išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti; kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos, taip pat kitos šiame straipsnyje nurodytos išlaidos.

Atsakovams teisines paslaugas teikė advokatė J. M. pagal 2016-03-18 atstovavimo sutartį. Už advokato suteiktas teisines paslaugas atsakovai patyrė 810 EUR išlaidų. Taip pat atsakovai matininkui J. D. sumokėjo 50 EUR už parengtą dokumentą.

Išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydį nustato nuo 2015 m. kovo 20 d. įsigaliojusios Teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio.

Atsakovų atstovė teikė atsiliepimą, rašytinius paaiškinimus, rinko įrodymus, atstovavo atsakovus teismo posėdžiuose bei atliekant apžiūrą vietoje, kur viso sugaišo beveik 6 valandas.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, bei remiantis nuo 2015 m. kovo 20 d. įsigaliojusių Teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalių dydžių 8.2. p., 8.17. p., 8.18. p., 8.19. p., (maksimalius dydžius atitinkamai apskaičiuojant, taikant nustatytus koeficientus pagal 2015 m. IV ketvirčio, 2016 metų I, III, IV ketvirčių vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį šalies ūkyje) atsakovų G. S. ir G. S. patirtos advokato pagalbos 810 EUR dydžio išlaidos laikytinos pagrįsto dydžio ir priteistinos iš ieškovės I. G. atsakovų naudai, taip pat atsakovų naudai iš ieškovės priteistinos 50 EUR išlaidos, patirtos už matininko J. D. parengtą dokumentą, viso iš ieškovės I. G. atsakovų G. S. ir G. S. naudai priteistina 860 EUR (LR CPK 79 str., 88 str., 93 str., 98 str.).

Teismo turėtos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos šioje byloje sudaro 8,12 EUR.

Atmetus ieškovės ieškinį, teismo turėtos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos – 8,12 EUR valstybės naudai priteistinos iš ieškovės I. G. (LR CPK 79 str., 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.).

Utenos rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 15 d. nutartimi buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės - įrašas viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo į G. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ir G. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą: 0,0136 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).

Įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo ieškovės ieškinys atmestas, naikintinos Utenos rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 15 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės (LR CPK 149 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis LR CPK 185, 268, 270 str., teismas

nusprendžia:

Ieškovės I. G. ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės I. G. atsakovų G. S. ir G. S. naudai 860 EUR atsakovų patirtų advokato pagalbos ir kitų išlaidų.

Priteisti iš ieškovės I. G. valstybės biudžeto naudai 8,12 EUR teismo turėtų procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, kurios turi būti sumokėtos į valstybės biudžeto surenkamąją sąskaitą (įmokos kodas 5660), teismui pateikiant mokėjimą patvirtinantį dokumentą.

Įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo ieškovės ieškinys atmestas, panaikinti Utenos rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 15 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones - įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo į G. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ir G. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą: 0,0136 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).

Sprendimas per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Panevėžio apygardos teismui, paduodant skundą Utenos rajono apylinkės teisme.