- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-09-05
- Bylos Nr.
- I-7583-484/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02163-2016-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ina Kirkutienė
- Pareiškėjas
- E. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos).
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas E. K. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – LAVL ar Ligoninė), 10 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo. Skunde nurodė, kad nuo 2003 m. Ligoninėje buvo laikomas su pertraukomis ir kiekvieną kartą jam nebuvo sudarytos tinkamos kalinimo-gydymosi sąlygos. Minimalus gyvenamųjų patalpų plotas kamerose-palatose nuolat neatitiko teisės aktų reikalavimų, buvo deficitinis. Pažymėjo, kad kamerose, kurių plotas apie 7,50 m² buvo keturios lovos, spintelė, tualetas, atitinkamai tokiose kamerose buvo laikomi keturi asmenys. Dėl minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo, žmonių pertekliaus kamerose-palatose teigė kelis kartus su skundais kreipęsis į LVAL administraciją, tačiau į jo skundus nebuvo atsižvelgiama, motyvuojant tuo, kad Ligoninėje vyksta remontas, žmonės perkelinėjami iš kitų skyrių ir dėl to nėra laisvų vietų. Pareiškėjas nurodė, kad serga plaučių ir kitomis lėtinėmis ligomis. Neužtikrinus tinkamo vėdinimo, oro į kameras patekdavo minimaliai, dėl to pareiškėjas nuolatos jausdavo oro trūkumą, dūsdavo bei neišsimiegodavo. Pareiškėjo teigimu, sanitarinis mazgas nebuvo visiškai izoliuotas nuo gyvenamosios patalpos, todėl perpildytose kamerose patyrė garbės ir orumo pažeminimą. Dėl kamerose trūkstamo ploto beveik 23 val./parą pareiškėjas buvo priverstas gulėti lovoje, dėl ko buvo suvaržyta jo judėjimo laisvė, tapo irzlus. Nurodė ir tai, kad kamerose buvo nešvaru: pilna dulkių, voratinklių. Dėl to patyrė itin neigiamą poveikį savo sveikatos būklei, grįžęs į Alytaus pataisos namus buvo priverstas kreiptis į psichologą.
Gydymą aukščiau nurodytomis sąlygomis pareiškėjas vertina kaip jo teisės į teisės aktų reikalavimus atitinkančias gydymo sąlygas pažeidimą, dėl kurių jis patyrė itin neigiamą poveikį savo sveikatos būklei ir neturtinę žalą, kuri jam turi būti atlyginta (b. l. 1-2).
Atsiliepimas
Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujanti LAVL su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas LAVL buvo gydomas nuo 2003-12-11 iki 2003-12-22 Bendrojo skyriaus 24 (21,25 m², 8 lovos) kamerų tipo palatoje; nuo 2004-05-07 iki 2004-07-26 Bendrojo skyriaus 24 (21,25 m², 8 lovos) kamerų tipo palatoje; nuo 2004-11-05 iki 2004-11-16 Vidaus ligų skyriaus 4 (13,50 m², 4 lovos) palatoje; nuo 2004-11-16 iki 2004-12-07 Chirurgijos skyriaus 2 (24,92 m², 7 lovos) palatoje; nuo 2005-05-17 iki 2005-05-31 Chirurgijos skyriaus 3 (28,49 m², 6 lovos) palatoje; nuo 2005-06-07 iki 2005-07-12 Bendrojo skyriaus 19 (7,19 m², 3 lovos) kamerų tipo palatoje; nuo 2005-08-02 iki 2005-08-09 Vidaus ligų skyriaus 4 (13,50 m², 4 lovos) palatoje; nuo 2005-09-20 iki 2005-11-15 Chirurgijos skyriaus 2 (24,92 m², 7 lovos) palatoje; nuo 2009-01-13 iki 2009-02-24 Chirurgijos skyriaus 1 (32,60 m², 1 lova) palatoje; nuo 2009-11-24 iki 2009-12-22 Bendrojo skyriaus 23 (8,80 m², 4 lovos) kamerų tipo palatoje; nuo 2010-04-13 iki 2010-04-27 Bendrojo skyriaus 27 (21,25 m², 7 lovos) ir 17 (7,33 m², 4 lovos) kamerų tipo palatoje; nuo 2010-10-01 iki 2010-10-12 Bendrojo skyriaus 23 (8,80 m², 4 lovos) kamerų tipo palatoje; nuo 2014-02-20 iki 2014-03-12 Vidaus ligų skyriaus 18 (7,33 m², 4 lovos) ir 26 (8,92 m², 4 lovos) kamerų tipo palatoje; nuo 2014-09-05 iki 2014-09-16 Vidaus ligų skyriaus 20 (7,19 m², 4 lovos) kamerų tipo palatoje; nuo 2015-01-27 iki 2015-02-10 Vidaus ligų skyriaus 24 (21,25 m², 8 lovos) ir 19 (7,19 m², 3 lovos) kamerų tipo palatoje; nuo 2015-04-21 iki 2015-05-11 Chirurgijos skyriaus 24 (21,25 m², 8 lovos) kamerų tipo palatoje; nuo 2015-10-22 iki 2015-11-03 Chirurgijos skyriaus 24 (21,25 m², 8 lovos) kamerų tipo palatoje. Informavo, kad statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir/arba suimtųjų, Ligoninė neveda ir galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja, todėl duomenų, koks ligonių skaičius kartu su pareiškėju jo gydymosi laikotarpiu buvo palatose, pateikti negali.
Paaiškino, kad Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 76:2010) patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241, ploto normos asmenims, laikomiems laisvės atėmimo vietose – nenustatomos. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 11¹ punkte nurodyta, kad „Iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip: <...>, o šio punkto 11¹.4 p. „5,1 m² Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose“. Pabrėžė, kad LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, nes ligoninėje turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems (imperatyviai) to reikalaujantiems nuteistiesiems ir/ar suimtiesiems. Taip pat Ligoninė privalo užtikrinti izoliacijos reikalavimus nuteistiesiems ir/ar suimtiesiems, nustatytus Bausmių bei Suėmimo vykdymo įstatymuose, be to, privalo laikytis pacientų izoliavimo reikalavimų, sergant užkrečiamosiomis ligomis.
Atkreipė dėmesį, kad LAVL Vidaus ligų ir Chirurgijos skyriuose, kuriuose buvo gydomas pareiškėjas, yra sudaryta galimybė nuo 6 val. ryto iki 22 val. vakaro, laisvu nuo medicininių procedūrų laiku, būti gryname ore šio skyriaus lokaliniame sektoriuje. Todėl LAVL manymu, minimalaus ploto neatitikimas teisės aktų reikalavimams buvo kompensuotas sudarant pareiškėjui galimybę laisvai judėti lokaliniame sektoriuje ir gyvenamosiose patalpose (laisvame korpuse).
Informavo, kad LAVL vadovaujasi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V – 82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Eksploatavimo taisyklės) nuostatomis, kurios nenustato pataisos įstaigoms, kokie baldai turi būti įrengti gyvenamojoje patalpoje. Atsakovo atstovo teigimu, palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat yra remontuojamas ir/arba keičiamas. Pažymėjo, kad kamerų tipo palatose bei palatose yra dviaukščių ir vienaaukščių lovų. Nurodė, kad vadovaujantis Eksploatavimo taisyklių 16.5. punktu, įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm. ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m. aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Pažymėjo, kad visose kamerų tipo palatose yra įrengta 1,5 metro sienelė, taip pat Visuomenės sveikatos centras patikrinimo metu, nepateikė jokių pastabų dėl sienelės neatitikimų numatytiems teisės aktų reikalavimams.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovo teigimu, LAVL patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį. Visi atsiradę pažeidimai ir/ar neatitikimai higienos normoms dėl suimtųjų ir/ar nuteistųjų veiksmų, gadinant ir laužant ligoninės turtą, šalinami minimaliausiais terminais.
Taip pat nurodė, kad Ligoninės patalpų deratizacijos ir dezinfekcijos darbams atlikti yra sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Tokio pobūdžio darbai atliekami kartą per mėnesį, prireikus, ir dažniau. Patalpų valymo ir dezinfekcijos darbus atlieka sanitarai, visi atliekami darbai registruojami žurnaluose. Ligoninės patalpų valymo dažnis ir atliktų valymo bei dezinfekcijos darbaų registravimas Lignoninės nustatyta tvarka atitinka Lietuvos higienos normos HN 47-1:2012 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ (su pakeitimais) reikalavimus.
Pažymi, kad vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) 73.5 ir 73.6 papunkčiais, nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, t. y. laikytis asmens higienos, tvarkyti ir prižiūrėti savo, gyvenamąją (miegamą) ir pasivaikščiojimo vietas. Informuoja, kad esant nuteistųjų/suimtųjų prašymui valymo inventorius yra visuomet išduodamas.
Taip pat atkreipė dėmesį, jog vasaros laikotarpiu vienas kameros lango rėmas yra išimamas tam, kad būtų užtikrinamas vėdinimas per atidarytą langą ir nebūtų karšta patalpoje, žiemos metu lango rėmas įdedamas tam, kad būtų užtikrinama šiluma patalpoje. Pažymėjo, kad kiekvienoje kameroje yra langai pritaikyti vėdinimui ir ventiliacinė vėdinimo šachta, kuri užtikrina cirkuliaciją bei vėdinimą patalpoje ir tai atitinka HN 76:2010 24 punktą.
Akcentavo ir tai, kad LAVL yra išduotas Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013-07-29 Leidimas-Higienos pasas Nr. (12-6)12.12-690, kuris įrodo, kad ligoninės patalpos atitinka visus teisės aktuose įtvirtintus higienos normų reikalavimus.
Pažymėjo, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnį, atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nėra pakankama nustatyti, kad LAVL darbuotojai deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Atsakovo atstovo vertinimu, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nėra pagrįstas jokiais įrodomąją galią turinčiais įrodymais. Remdamasis teismui pateiktais pareiškėjo medicininiais dokumentais nurodo, kad pareiškėjui buvo suteikta medicininė pagalba ir jį išrašant konstatuota, kad pareiškėjo savijauta pagerėjo.
Laisvės atėmimų vietų ligoninė remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi prašo pareiškėjo reikalavimams taikyti senaties terminą (6-10 b. l.).
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos atsiliepimo į skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nustatyta, kad pareiškėjas LAVL buvo gydomas nuo 2003-12-11 iki 2003-12-22 Bendrojo skyriaus 24 (21,25 m², 8 lovos) kamerų tipo palatoje; nuo 2004-05-07 iki 2004-07-26 Bendrojo skyriaus 24 (21,25 m², 8 lovos) kamerų tipo palatoje; nuo 2004-11-05 iki 2004-11-16 Vidaus ligų skyriaus 4 (13,50 m², 4 lovos) palatoje; nuo 2004-11-16 iki 2004-12-07 Chirurgijos skyriaus 2 (24,92 m², 7 lovos) palatoje; nuo 2005-05-17 iki 2005-05-31 Chirurgijos skyriaus 3 (28,49 m², 6 lovos) palatoje; nuo 2005-06-07 iki 2005-07-12 Bendrojo skyriaus 19 (7,19 m², 3 lovos) kamerų tipo palatoje; nuo 2005-08-02 iki 2005-08-09 Vidaus ligų skyriaus 4 (13,50 m², 4 lovos) palatoje; nuo 2005-09-20 iki 2005-11-15 Chirurgijos skyriaus 2 (24,92 m², 7 lovos) palatoje; nuo 2009-01-13 iki 2009-02-24 Chirurgijos skyriaus 1 (32,60 m², 1 lova) palatoje; nuo 2009-11-24 iki 2009-12-22 Bendrojo skyriaus 23 (8,80 m², 4 lovos) kamerų tipo palatoje; nuo 2010-04-13 iki 2010-04-27 Bendrojo skyriaus 27 (21,25 m², 7 lovos) ir 17 (7,33 m², 4 lovos) kamerų tipo palatoje; nuo 2010-10-01 iki 2010-10-12 Bendrojo skyriaus 23 (8,80 m², 4 lovos) kamerų tipo palatoje; nuo 2014-02-20 iki 2014-03-12 Vidaus ligų skyriaus 18 (7,33 m², 4 lovos) ir 26 (8,92 m², 4 lovos) kamerų tipo palatoje; nuo 2014-09-05 iki 2014-09-16 Vidaus ligų skyriaus 20 (7,19 m², 4 lovos) kamerų tipo palatoje; nuo 2015-01-27 iki 2015-02-10 Vidaus ligų skyriaus 24 (21,25 m², 8 lovos) ir 19 (7,19 m², 3 lovos) kamerų tipo palatoje; nuo 2015-04-21 iki 2015-05-11 Chirurgijos skyriaus 24 (21,25 m², 8 lovos) kamerų tipo palatoje; nuo 2015-10-22 iki 2015-11-03 Chirurgijos skyriaus 24 (21,25 m², 8 lovos) kamerų tipo palatoje (124-140 b. l.).
Kaip matyti iš skundo turinio, pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą kildina iš minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, higienos sąlygų (netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, palatose esančių dulkių, voratinklių) tinkamo vėdinimo palatose neužtikrinimo. Dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių gydymo sąlygų pareiškėjas teigė patyręs itin neigiamą poveikį savo sveikatos būklei, neigiamus dvasinius išgyvenimus, emocinius sukrėtimus, grįžęs į Alytaus pataisos namus buvo priverstas kreiptis į psichologą. Taigi, byloje keliamas atsakovo deliktinės atsakomybės klausimas.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnis 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą. Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
CK 6.250 straipsnio 1 dalis numato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, ką ne kartą yra konstatavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009) ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) (2008-11-18 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą).
Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog LAVL jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma ir higienos normų reikalavimai, dėl kurių jis teigia patyręs dvasinių ir fizinių kančių, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir, ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).
Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, kad kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).
Dėl ieškinio senaties
Pažymėtina, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Senaties terminas skaičiuojamas nuo pareiškėjo skundo teismui padavimo dienos.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde netiksliai nurodė laikotarpį, už kurį prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Bylos duomenys rodo, kad Ligoninėje pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiais nuo 2003-12-11 iki 2003-12-22; nuo 2004-05-07 iki 2004-07-26; nuo 2004-11-05 iki 2004-11-16; nuo 2004-11-16 iki 2004-12-07; nuo 2005-05-17 iki 2005-05-31; nuo 2005-06-07 iki 2005-07-12; nuo 2005-08-02 iki 2005-08-09; nuo 2005-09-20 iki 2005-11-15; nuo 2009-01-13 iki 2009-02-24; nuo 2009-11-24 iki 2009-12-22; nuo 2010-04-13 iki 2010-04-27; nuo 2010-10-01 iki 2010-10-12; nuo 2014-02-20 iki 2014-03-12; nuo 2014-09-05 iki 2014-09-16; nuo 2015-01-27 iki 2015-02-10; nuo 2015-04-21 iki 2015-05-11; nuo 2015-10-22 iki 2015-11-03. Atsižvelgiant į tai, ginčui aktualiais laikotarpiais laikytini būtent šie. Atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių laikymo sąlygų LAVL, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas.
Skundą teismui dėl netinkamų laikymo sąlygų Ligoninėje pareiškėjas paštu išsiuntė tik 2016-05-23 (b. l. 1), t. y. praleidęs ieškinio senatį reikalavimams priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpius nuo 2003-12-11 iki 2003-12-22; nuo 2004-05-07 iki 2004-07-26; nuo 2004-11-05 iki 2004-11-16; nuo 2004-11-16 iki 2004-12-07; nuo 2005-05-17 iki 2005-05-31; nuo 2005-06-07 iki 2005-07-12; nuo 2005-08-02 iki 2005-08-09; nuo 2005-09-20 iki 2005-11-15; nuo 2009-01-13 iki 2009-02-24; nuo 2009-11-24 iki 2009-12-22; nuo 2010-04-13 iki 2010-04-27; nuo 2010-10-01 iki 2010-10-12. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Šiuo atveju atsakovo atstovas Laisvės atėmimų vietų ligoninė prašo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą daliai pareiškėjo reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimams priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpius nuo 2003-12-11 iki 2003-12-22; nuo 2004-05-07 iki 2004-07-26; nuo 2004-11-05 iki 2004-11-16; nuo 2004-11-16 iki 2004-12-07; nuo 2005-05-17 iki 2005-05-31; nuo 2005-06-07 iki 2005-07-12; nuo 2005-08-02 iki 2005-08-09; nuo 2005-09-20 iki 2005-11-15; nuo 2009-01-13 iki 2009-02-24; nuo 2009-11-24 iki 2009-12-22; nuo 2010-04-13 iki 2010-04-27; nuo 2010-10-01 iki 2010-10-12.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis priežastimis laikytinos objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausančios aplinkybės, apribojusios galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise. Pareiškėjas neteikė teismui prašymo atnaujinti ieškinio senaties termino, tokių aplinkybių nenustatė ir teismas, todėl nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą reikalavimams atlyginti neturtinę žalą laikotarpiais nuo 2003-12-11 iki 2003-12-22; nuo 2004-05-07 iki 2004-07-26; nuo 2004-11-05 iki 2004-11-16; nuo 2004-11-16 iki 2004-12-07; nuo 2005-05-17 iki 2005-05-31; nuo 2005-06-07 iki 2005-07-12; nuo 2005-08-02 iki 2005-08-09; nuo 2005-09-20 iki 2005-11-15; nuo 2009-01-13 iki 2009-02-24; nuo 2009-11-24 iki 2009-12-22; nuo 2010-04-13 iki 2010-04-27; nuo 2010-10-01 iki 2010-10-12.
Ieškinio senaties termino pabaiga yra savarankiškas pagrindas atmesti reikalavimą (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis; žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-01-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Taigi, nagrinėjamu atveju teismui konstatavus, kad pareiškėjas reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2013-02-04 iki 2013-05-03 teismui pateikė praleidęs ieškinio senaties terminą ir nėra teisinio pagrindo jį atnaujinti, teismas nenagrinėja šios skundo bei atsiliepimo argumentų dalies. Pareiškėjo skundo dalis dėl reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpius nuo nuo 2003-12-11 iki 2003-12-22; nuo 2004-05-07 iki 2004-07-26; nuo 2004-11-05 iki 2004-11-16; nuo 2004-11-16 iki 2004-12-07; nuo 2005-05-17 iki 2005-05-31; nuo 2005-06-07 iki 2005-07-12; nuo 2005-08-02 iki 2005-08-09; nuo 2005-09-20 iki 2005-11-15; nuo 2009-01-13 iki 2009-02-24; nuo 2009-11-24 iki 2009-12-22; nuo 2010-04-13 iki 2010-04-27; nuo 2010-10-01 iki 2010-10-12 atmestina.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas toliau pasisako dėl netinkamų laikymo sąlygų už laikotarpius nuo 2014-02-20 iki 2014-03-12; nuo 2014-09-05 iki 2014-09-16; nuo 2015-01-27 iki 2015-02-10; nuo 2015-04-21 iki 2015-05-11; nuo 2015-10-22 iki 2015-11-03.
Dėl minimalaus ploto normos
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 (redakcija nuo 2010-04-30) (toliau –Taisyklės), reguliuoja Bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Taisyklių 11¹.4 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 m².
Nagrinėjamu atveju LAVL Vidaus ligų skyriaus ir Chirurginio skyriaus kameros tipo palatų Nr. 18, Nr. 26, Nr. 20, Nr. 24, Nr. 19, kuriose buvo laikomas pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu, plotai yra atitinkamai 7,33 m², 8,92 m², 7,19 m², 21,25 m², 7,19 m², todėl nepažeidžiant minėtų Taisyklių 11¹.4 punkte nustatyto 5,1 m² vienam asmeniui privalomo kamerų tipo palatos ploto, jose galėjo būti laikomi atitinkamai 1 ir 4 asmenys. Atsakovo atstovas nurodė, kad nekaupia duomenų apie palatose gydytų asmenų skaičių, todėl teismas visas abejones dėl ginčui aktualaus laikotarpio vertina pareiškėjo naudai ir apskaičiuodamas plotą vadovaujasi pareiškėjo skundo teiginiais dėl palatoje buvusių asmenų skaičiaus, kuris iš esmės sutampa su atsakovo atstovo nurodytu palatose Nr. 18, Nr. 26, Nr. 20 esančių lovų skaičiumi. Atsakovo atstovas pateikė duomenis, kad palatose Nr. 18, Nr. 26, Nr. 20, Nr. 24, Nr. 19 atitinkamai buvo 4, 4, 4, 8 ir 3 lovos, todėl darytina išvada, kad pareiškėjui visą jo gydymo laikotarpį su pertraukomis, t. y. 82 paras, daugiausiai galėjo tekti tik apie 2,65 m² gyvenamojo ploto, kas neatitinka Taisyklių 11¹.4 punkte nustatyto ploto reikalavimo. Pažymėtina, kad LAVL neneigė, jog pareiškėjo teisės šiuo aspektu (dėl ploto normos vienam asmeniui) galėjo būti pažeistos. Be to, kaip matyti iš LAVL pateiktų palatų Nr. 18, Nr. 24, Nr. 20 fotonuotraukų (11-37 b. l.), palatų plotai yra užstatyti lovomis ir spintelėmis. Atstumai tarp lovų nėra dideli, todėl asmenys negali šiuo tarpu naudotis judėjimui. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad tinkamas plotas LAVL kameroje pareiškėjui nebuvo užtikrintas ir jo teisės buvo pažeistos laikotarpiais 2014-02-20 iki 2014-03-12; nuo 2014-09-05 iki 2014-09-16; nuo 2015-01-27 iki 2015-02-10; nuo 2015-04-21 iki 2015-05-11; nuo 2015-10-22 iki 2015-11-03.
Atsakovo atstovo argumentas, kad LAVL negali daryti įtakos atvykstančių gydytis suimtųjų ir nuteistųjų asmenų skaičiui, todėl ne visais atvejais gali atsižvelgti į rekomenduojamas ploto normas, nagrinėjamo ginčo atveju neturi teisinės reikšmės valstybės atsakomybei. Viešoji atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį atsiranda ir tais atvejais, kai viešojo administravimo subjekto padaryti teisės aktų pažeidimai buvo nulemti objektyvių sąlygų – nepakako patalpų, trūko lėšų ir pan. Aplinkybė, kad LAVL administracija neturėjo galimybių gydyti pareiškėją tokiomis sąlygomis, kad jam tektų ne mažiau kaip 5,1 m² ploto, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo E. K.
Dėl kitų laikymo sąlygų
Pareiškėjas nurodė, kad neturtinė žala jam kilo ir dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo Ligoninėje. Pareiškėjo teigimu, sanitarinis mazgas nebuvo visiškai izoliuotas nuo gyvenamosios patalpos, todėl atlikdamas gamtinius reikalus perpildytose kamerose jis patyrė garbės ir orumo pažeminimą.
Ginčui taikytina Lietuvos higienos normos HN 76:2010 (redakcija galiojusi iki 2015-11-01) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 (įsigaliojo nuo 2015-11-01) patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015). Minėtos higienos normos 3 punktas nustato (Lietuvos higienos normos HN 76:2010, redakcija galiojusi iki 2015-11-01, 2 punktas nustatė), kad ji taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms; veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
Higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.
Pareiškėjas skunde neneigė, kad yra įrengta sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Teismas neturi pagrindo abejoti ir Ligoninės pateiktais įrodymais (fotonuotraukos) ir paaiškinimais, kad tualetas nuo likusio kameros ploto atitvertas 1,5 metro aukščio pertvara, kas atitinka Taisyklių reikalavimus. Tačiau pažymėtina, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Mažose patalpose laikant kelis asmenis, tualetą atskirianti pertvara nėra tinkamas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimų įvykdymas, kadangi trikdo sanitariniais įrenginiais besinaudojančius asmenis, stebėjimas žemina asmenį, yra visuomeniškai nepriimtinas. Šiuo atveju atsakovas, turėdamas pareigą pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą, kitų reikalavimų laikymąsi (žr. pvz. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją) nepateikė įrodymų, paneigiančių pareiškėjo nurodytus teiginius dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo, todėl visas abejones teismas vertina pareiškėjo naudai ir daro išvadą, kad pareiškėjas, galėjo patirti nepatogumų naudodamasis tualetu mažo ploto kamerose, kuriose sanitarinis mazgas atskirtas tik 1,5 metro sienele. Taigi, šiuo aspektu pareiškėjo teisės buvo pažeistos (CK 6.271 straipsnis).
Minėta, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai apibrėžti atitinkamo subjekto neteisėtus veiksmus.
Pareiškėjas nurodė, kad Ligoninės kamerų tipo palatos neatitiko ir higienos reikalavimų (nebuvo užtikrinimas tinkamas vėdinimas, palatose buvo dulkių, voratinklių). Šiuo aspektu pažymėtina, kad Higienos normos HN 76:2010 46 punkte yra įtvirtintas reikalavimas, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninė privalo turėti leidimą-higienos pasą. Tai, be kita ko, nustatyta ir Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 21 straipsnio 4 dalies 2 punkte. Šio įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad reikalavimus, keliamus patalpoms ir jų įrengimui, asmenims vykdantiems ūkinę komercinę veiklą, naudojamoms priemonėms ir įrangai, vykdant tą veiklą, kuriai būtinas leidimas-higienos pasas, nustato visuomenės sveikatos saugos reglamentai (higienos normos) ir kiti visuomenės sveikatos saugos teisės aktai. Tai reiškia, kad Ligoninei, kurios veiklai būtina turėti leidimą-higienos pasą, gali būti keliami ir bendro pobūdžio teisės aktuose nustatyti reikalavimai. Byloje pateiktas Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013-07-29 leidimas-higienos pasas Nr. (12-6)12.12-690 (b. l. 81) patvirtina, kad Ligoninėje asmenys gydomi sąlygomis, atitinkančiomis sveikatos saugos teisės aktų reikalavimams. Byloje nėra duomenų, kurie leistų daryti priešingą išvadą, kad Ligoninės patalpose gyvenimo sąlygos neatitinka teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, todėl pareiškėjo tik deklaratyviai pareikštų argumentų dėl jam neigiamas pasekmes sukėlusių gyvenimo sąlygų nehigieniškose palatose, taip pat negalima vienareikšmiškai vertinti vien tik pareiškėjo naudai. Tokia išvada darytina ir dėl to, kad priešingai nei teigia pareiškėjas, byloje pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro Patikrinimo aktai (b. l. 66-69, 74-80, 82-86, 102-105, 118-120) tvirtina, kad atlikus operatyviąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę kamerose Nr. 18, Nr. 26, Nr. 20, Nr. 24, Nr. 19 higienos reikalavimų pažeidimų nebuvo nustatyta arba nustatyti jau buvo pašalinti. Nors duomenys ne vien apie patikrinimus, kuomet pareiškėjas buvo gydomas šiose palatose, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad vėdinimo, kuris vyksta per langus reikalavimai patikrinimo metu nebuvo pažeisti, atitinkamai darytina išvada, kad pareiškėjo buvimo toje patalpoje laikotarpiu šie reikalavimai taip pat negalėjo būti pažeisti, nes vėdinimas pareiškėjo buvimo šiose kamerose laikotarpiu, taip pat vyko per tuos pačius langus.
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad kamerose nešvaru, pilna dulkių ir voratinklių. Pagal LAVL patvirtintą tvarką palatas kasdien valo palatiniai sanitarai ir pagalbiniai darbuotojai, pagrindinį valymą atlieka palatų sanitarai. Valymo inventoriumi ir priemonėmis juos aprūpina pagalbinis darbuotojas. Atlikti pagrindinių ir nuolatinių (kasdieninių) patalpų valymų darbai registruojami specialiuose žurnaluose, juose yra nurodyta darbų atlikimo data, vieta. Pareiškėjui nepateikus savo argumentus pagrindžiančių įrodymų, teismas taip pat neturi pagrindo abejoti, kad iš Patikrinimo aktuose užfiksuotų duomenų pareiškėjo buvimo šiose kamerose laikotarpiu patalpų švaros pažeidimų nebuvo nustatyta. Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo aspektu pareiškėjas tik deklaratyviai nurodydamas argumentus dėl nehigieniškos gyvenamosios aplinkos, Ligoninės pateiktų argumentų, pagrįstų rašytiniais įrodymais, nepaneigė. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad šiuo aspektu pareiškėjas atsakovės atstovo veiksmais jam padarytos žalos neįrodė.
Apibendrinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad byloje jokių duomenų apie pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos būklės pablogėjimą būtent dėl jo kalinimo sąlygų LAVL vertinamuoju laikotarpiu nėra pateikta, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų laikymo LAVL sąlygų (per mažo kameros ploto) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).
Dėl žalos dydžio
Vertindamas nustatytas faktines aplinkybes, pažeidimų mastą ir trukmę (pareiškėjas 82 paras buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis), tai, kad byloje nenustatyta, jog pareiškėjui dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų kilę sunkesni padariniai (pvz., sveikatos sutrikimai) ir, kad LAVL būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, bei atsižvelgdamas į Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 820 Eur, kuri pareiškėjui priteistina iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendė:
Pareiškėjo E. K. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui E. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 820 Eur (aštuonis šimtus dvidešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą