Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovui Tomui Steponavičiui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. Š. ieškinį atsakovėms S. N., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Elektrėnų savivaldybės administracijai, tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, D. Š., N. V. ir valstybės įmonei Registrų centrui dėl valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarčių, valstybinės žemės sklypo perdavimo ir priėmimo akto pripažinimo negaliojančiais, administracinių aktų, žemės sklypo paženklinimo akto, raudonųjų linijų plano panaikinimo bei valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo galiojančia ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, D. Š. į teismo posėdį neatvyko, bylos duomenimis nustatyta, jog trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, yra tinkamai pranešta apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, trečiasis asmuo prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (t. 2, b. l. 101). Esant išdėstytoms aplinkybėms, byla nagrinėjama nedalyvaujant trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų.

Trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, valstybės įmonės Registrų centro atstovas į teismo posėdį neatvyko, bylos duomenimis nustatyta, jog trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, yra tinkamai pranešta apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, trečiasis asmuo prašė bylą nagrinėti jo atstovui nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Byloje nustatytos aplinkybės, teismo išvados ir argumentai.

Sisteminė nagrinėjamoje byloje pareikštų reikalavimų analizė suponuoja išvadą, jog šioje civilinėje byloje yra pareikšti tiek civilinio teisinio pobūdžio, tiek administracinio teisinio pobūdžio reikalavimai. Teismas, įvertinęs aplinkybes, kuriomis ieškovė grindžia savo reikalavimus, kitaip tariant, faktinį ieškinio pagrindą, ieškovės nagrinėjamoje byloje pareikštus reikalavimus, kitaip tariant, ieškinio dalyką, konstatuoja, jog pagrindiniai šios bylos reikalavimai – pripažinti negaliojančia 2003 m. rugsėjo 29 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 147 bei pripažinti galiojančia 825 kvadratinių metrų ploto valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį.

Dėl 2003 m. rugsėjo 29 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 147 pripažinimo negaliojančia.

Nagrinėjamos bylos reikalavimą dėl 2003 m. rugsėjo 29 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 147 pripažinimo negaliojančia ieškovė inter alia grindžia tuo, jog nurodyta sutartis prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, tiksliau – sutarties sudarymo momentui aktualios Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo redakcijos (toliau tekste – ir Žemės reformos įstatymas) 9 straipsnio 2 daliai bei Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 (toliau tekste – ir Tvarka), 2.1 ir 2.5 punktams. Anot ieškovės, nurodytų nuostatų esmė yra ta, jog namų valdų žemės sklypai parduodami pagal namų valdų techninės apskaitos bylose fiksuotus duomenis. Nagrinėjamos bylos atveju buvo pažeistos aukščiau nurodytos nuostatos, kadangi ieškovės nuosavybėn buvo perleistas mažesnis namų valdos žemės sklypas už tą, kuris ieškovei faktiškai priklausė pagal namų valdos techninės apskaitos bylą.

Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, jog piliečiams prie nuosavybės teise priklausančių pastatų ir statinių parduodami teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ploto ir ribų žemės sklypai. Žemės sklypas yra Vievio mieste, todėl nagrinėjamos bylos atvejui yra aktuali Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 3 dalis, kurioje inter alia nustatyta, jog miestuose piliečiams, turintiems nuosavybės teise priklausančius gyvenamuosius namus, parduodami jų namų valdų naudojami žemės sklypai, pažymėti namų valdos techninės apskaitos bylose, teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų.

Pagal Tvarkos 2 punktą Lietuvos Respublikos piliečiai gali įsigyti nuosavybėn naudojamus namų valdų žemės sklypus (Tvarkos 2.1 punktas); įstatymų nustatyta tvarka suteiktus ir naudojamus žemės sklypus, pažymėtus techninės apskaitos bylų planuose ar kituose teritorijų planavimo dokumentuose (Tvarkos 2.5 punktas). Pažymėtina, jog Tvarkos 4 punktas detalizuoja Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 2 dalį: Tvarkos 4 punkte, be kita ko, nustatyta, jog Lietuvos Respublikos piliečiams prie nuosavybės teise priklausančių pastatų ir statinių parduodami tik tie žemės sklypai, kurių ribos ir plotai pažymėti detaliuosiuose planuose, žemės reformos žemėtvarkos projektuose (kaimo vietovėje), žemės sklypų ribų specialiuosiuose planuose arba techninės apskaitos bylose. Pažymėtina, jog Tvarkos 6 punktas detalizuoja Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 3 dalį: Tvarkos 6 punkte inter alia nustatyta, jog miestuose piliečiams, turintiems nuosavybės teise priklausančius gyvenamuosius namus, parduodami namų valdų žemės sklypai, kurie yra pažymėti namų valdos techninės apskaitos bylose ir kurių ribos nustatytos detaliuosiuose planuose, žemės sklypų ribų specialiuosiuose planuose arba techninės apskaitos bylų planuose.

Sisteminė nagrinėjamos bylos ginčui spręsti aktualių Žemės reformos įstatymo ir Tvarkos nuostatų analizė leidžia daryti išvadas, jog, pirma, esminė namų valdų žemės sklypų įgijimo privačion nuosavybėn taisyklė yra ta, kad nuosavybėn gali būti įgyjamas faktiškai naudojamas žemės sklypas, reikalingas turimiems pastatams, statiniams ar įrenginiams pagal tikslinę paskirtį naudoti (eksploatuoti), kitaip tariant, namų valdų savininkai turi teisę įsigyti (pirkti) žemės sklypą tokio dydžio, kokį faktiškai užima namų valda, antra, parduotino namų valdos žemės sklypo ribos ir plotas nustatomi pagal žemės sklypo planą, patvirtintą kompetentingų valdžios institucijų aktais pagal viešosios teisės (teritorijų planavimo) normas.

Ieškovės teigimu, ieškovės namų valdos techninės apskaitos duomenys (t. 1, b. l. 23, 25) per se patvirtina aplinkybę, jog ieškovė faktiškai naudojosi 825 kvadratinių metrų ploto žemės sklypu. Pasak ieškovės, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. spalio 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje, kurios numeris 3K-7-273/2007, konstatavo, jog namų valdų žemės sklypai parduodami pagal namų valdų techninės apskaitos bylose fiksuotus duomenis.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad namų valdos techninės apskaitos bylos duomenys patys savaime nepatvirtina aplinkybių, jog, pirma, namų valdos naudojimui (išdėstymui) yra skirtas konkretaus dydžio ir ribų žemės sklypas, antra, namų valdos savininkas faktiškai naudoja tokį (tokio dydžio) žemės sklypą, koks yra pažymėtas namų valdos techninės apskaitos byloje. Žemėnauda atsiranda specifinių juridinių faktų – administracinių aktų – pagrindu, kompetentingoms institucijoms priimant sprendimus dėl žemės suteikimo naudotis ar nuosavybėn. Žemės sklypo pažymėjimas techninio inventorizavimo byloje nėra žemės sklypo teisinis registravimas. Žemėnaudos atsiradimui nėra pakankamas žemės sklypo pažymėjimo techninio inventorizavimo byloje faktas. Nesant duomenų apie teisinį pagrindą, kuriuo remiantis suteiktas žemės sklypas namų valdai, duomenų apie sklypo dydį pažymėjimas namų valdos techninės apskaitos byloje nesudaro pagrindo išvadai, jog namų valdai išdėstyti yra skirtas konkretaus dydžio ir ribų žemės sklypas. Žemės sklypo, sudarančio namų valdą, išpirkimui nepakanka techninių planų ar kitokių faktinio pobūdžio duomenų, jei nėra žemės sklypo skyrimo dokumentų arba jos dydį nustatančių ar patvirtinančių administracinių aktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1145/2003).

Pažymėtina, jog vienas iš dokumentų, patvirtinančių, kad namų valdos naudojimui (išdėstymui) buvo skirtas konkretaus dydžio ir ribų žemės sklypas, – valstybinės žemės naudojimo aktas, kuris, kaip nustatė Valstybinių žemės naudojimo teisės aktų išdavimo žemės naudotojams tvarkos, patvirtintos 1975 m. liepos 28 d. LTSR Ministrų tarybos nutarimu Nr. 285, nuostatos, buvo privalomai išduodamas valstybinės žemės naudotojams.

Nagrinėjamoje byloje nėra valstybinės žemės naudojimo akto, nėra ir kitų duomenų, patvirtinančių, jog ieškovės namų valdai naudoti (išdėstyti) buvo skirtas 825 kvadratinių metrų ploto žemės sklypas, tokių duomenų nepateikė ir ieškovė, kai ieškovei pareigą pateikti tokius duomenis nustato proceso įstatymas (CPK 12, 178 straipsniai).

Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, kritiškai vertintinas ir atmestinas ieškovės teiginys, jog ieškovės namų valdos techninės apskaitos duomenys per se patvirtina aplinkybę, jog ieškovė faktiškai naudojosi 825 kvadratinių metrų ploto žemės sklypu, kadangi, kaip jau buvo nurodyta, nesant byloje duomenų apie teisinį pagrindą, kuriuo remiantis nagrinėjamos bylos atveju suteiktas žemės sklypas ieškovės namų valdai, duomenų apie sklypo dydį pažymėjimas ieškovės namų valdos techninės apskaitos byloje nesudaro pagrindo išvadai, jog ieškovės namų valdai išdėstyti yra skirtas 825 kvadratinių metrų ploto žemės sklypas.

Pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 8 d. nutartis (civilinės bylos numeris 3K-7-273/2007), kuria remiasi ieškovė, nėra ratio decidendi (teismo precedentas) nagrinėjamoje civilinėje byloje, kadangi nurodytos bylos, kurioje yra priimta kasacinės instancijos teismo nutartis, faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių (nurodytoje civilinėje byloje buvo sprendžiamas buto bendraturčių ginčas dėl buto dalies pirkimo-pardavimo teisėtumo).

Byloje nustatyta, jog ieškovės iniciatyva buvo atlikti ieškovės naudojamo Žemės sklypo kadastriniai matavimai. Bylos duomenimis (t. 1, b. l. 16) nustatyta, jog 2001 m. kovo 10 d. buvo pažymėtos ir nustatytos ieškovės faktiškai naudojamo Žemės sklypo ribos, surašytas žemės sklypo ribų paženklinimo aktas. Bylos duomenys – 2001 m. kovo 10 d. žemės sklypo ribų paženklinimo aktas – patvirtina, jog ieškovės naudojamo Žemės sklypo ribos pažymėtos ir nustatytos dalyvaujant ieškovei ir gretimų žemės sklypų naudotojams bei savininkams; ieškovė sutiko su pažymėtomis ir nustatytomis žemės sklypo ribomis ir pasirašė 2001 m. kovo 10 d. žemės sklypo ribų paženklinimo akte. Viena vertus, ieškovė bylos nagrinėjimo teisme metu patvirtino, jog ji pasirašė 2001 m. kovo 10 d. žemės sklypo ribų paženklinimo akte, kita vertus, ieškovės teigimu, ji nedalyvavo Žemės sklypo ribų žymėjimo ir nustatymo vietoje metu, o 2001 m. kovo 10 d. žemės sklypo ribų paženklinimo aktas ieškovei klasta buvo pateiktas pasirašyti. Byloje duomenų, patvirtinančių ieškovės nurodytas aplinkybes, nėra, tokių duomenų nepateikė ir ieškovė, kuriai pareigą pateikti tokius duomenis nustato proceso įstatymas (CPK 12, 178 straipsniai), priešingai, bylos duomenys – 2001 m. kovo 10 d. žemės sklypo ribų paženklinimo aktas – patvirtina aplinkybes, jog, pirma, ieškovės naudojamo Žemės sklypo ribos pažymėtos ir nustatytos dalyvaujant inter alia ieškovei, antra, ieškovė sutiko su pažymėtomis ir nustatytomis žemės sklypo ribomis. Bylos duomenimis (t. 1, b. l. 17) nustatyta, jog 2001 m. gegužės 30 d. buvo parengtas Žemės sklypo planas; 2002 m. lapkričio 3 d. Elektrėnų žemėtvarkos ir geodezijos tarnyba patikrino Žemės sklypo kadastrinių matavimų bylą, inter alia Žemės sklypo planą. Bylos duomenimis – 2001 m. kovo 10 d. žemės sklypo ribų paženklinimo aktu ir 2001 m. gegužės 30 d. Žemės sklypo planu – nustatyta, jog Elektrėnų žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos viršininkas 2002 m. gruodžio 5 d. patvirtino, kad Žemės sklypo ribos paženklintos ir jų pagrindu parengtas Žemės sklypo planas atitinka įstatymų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų reikalavimus, nustatytus žemėnaudų formavimui.

Bylos duomenimis (t. 1, b. l. 13) nustatyta, jog nagrinėjamos bylos atveju buvo parengtas Žemės sklypo raudonųjų linijų planas. Bylos duomenys – Elektrėnų savivaldybės mero 2002 m. rugsėjo 6 d. potvarkis Nr. 01.V-509 (t. 1, b. l. 13) ir Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. gruodžio 11 d. įsakymas Nr. 5600-42 (t. 1, b. l. 15) – patvirtina, jog pagal Žemės sklypo raudonųjų linijų plane nustatytas Žemės sklypo ribas ir plotą buvo nustatytos ieškovei parduotino Žemės sklypo ribos ir plotas. Pažymėtina, jog nagrinėjamos bylos atveju teismui nėra pagrindo abejoti Žemės sklypo raudonųjų linijų plano, kuris, ką patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, yra priskiriamas teritorijų planavimo dokumentams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-805/2010), teisėtumu ir pagrįstumu, šio plano duomenų patikimumu ir objektyvumu, kadangi, ką patvirtina lyginamoji Žemės sklypo raudonųjų linijų plano ir 2001 m. gegužės 30 d. Žemės sklypo plano analizė, Žemės sklypo raudonųjų linijų plane nurodytos Žemės sklypo ribos ir plotas nustatyti pagal Žemės sklypo kadastrinių matavimų metu nustatytas ieškovės faktiškai naudojamo Žemės sklypo ribas ir plotą.

Sisteminė aukščiau išdėstytų aplinkybių ir nagrinėjamos bylos medžiagos analizė leidžia daryti išvadą, jog nagrinėjamos bylos atveju ieškovė neįrodė aplinkybės, kad ji faktiškai naudojo 825 kvadratinių metrų ploto namų valdos žemės sklypą, priešingai, aukščiau nurodyti bylos duomenys patvirtina, jog ieškovė faktiškai naudojo 650 kvadratinių metrų ploto namų valdos žemės sklypą. Pažymėtina, jog pagrindą tokiai išvadai sudaro ne tik aukščiau nurodyti bylos duomenys ir jų analizė, bet ir sisteminė bylos duomenų – 1995 metų ortofotografinių nuotraukų (t. 1, b. l. 95, 112) ir liudytojos S. V. parodymų – analizė. Byloje nustatyta, jog trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, N. V. yra žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), kuris yra gretimas Žemės sklypui, naudotoja. Bylos duomenimis – Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2012 m. vasario 1 d. išrašu (t. 1, b. l. 198-199) ir liudytojos S. V. parodymais – nustatyta, jog S. V. ir jos sutuoktinis 2001 m. sausio 17 d. dovanojimo sutartimi Nr. 222 perleido N. V. asmeninėn nuosavybėn gyvenamąjį namą ir kitus statinius, esančius adresu (duomenys neskelbtini). Liudytoja S. V. bylos nagrinėjimo teisme metu parodė, jog ji ir jos sutuoktinis 1983 metais įsigijo (nusipirko) gyvenamąjį namą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Liudytoja ir jos sutuoktinis 1984 metais tvora aptvėrė naudojamą žemės sklypą. Liudytoja parodė, jog tiek tuo metu, kai ieškovė nuosavybėn įgijo gyvenamąjį namą ir kitus statinius, esančius Žemės sklype, tiek ginčo nagrinėjimo teisme metu ties bendra Žemės sklypo ir N. V. naudojamo žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), riba stovėjo ir stovi tvora. Pažymėtina, jog nurodytos liudytojos parodymus, kad ties bendra Žemės sklypo ir N. V. naudojamo žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), riba stovi tvora, patvirtina byloje esančios 1995 metų ortofotografinės nuotraukos. Nagrinėjamos bylos atveju teismui nėra pagrindo abejoti liudytojos S. V. parodymų ir 1995 metų ortofotografinių nuotraukų patikimumu ir objektyvumu, kadangi nurodyti bylos duomenys koreliuoja, kitaip tariant, dera tarpusavyje, o byloje duomenų, paneigiančių nurodytus bylos duomenis ir pagal juos nustatytas, aukščiau nurodytas aplinkybes, nėra, tokių duomenų nepateikė ir ieškovė.

Esant visoms aukščiau nurodytoms, byloje nustatytoms aplinkybėms, konstatuotina, jog 2003 m. rugsėjo 29 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 147, pagal kurią valstybė ieškovės nuosavybėn perleido 650 kvadratinių metrų ploto žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, tiksliau – Žemės reformos įstatymo ir Tvarkos nuostatoms, kadangi, kaip nustatyta byloje, aukščiau nurodyta sutartimi ieškovės nuosavybėn buvo perleistas (parduotas) toks namų valdos žemės sklypas, kokiu ieškovė faktiškai naudojosi, kurio ribos ir plotas buvo nustatyti pagal Žemės sklypo raudonųjų linijų planą.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, konstatuotina, jog ieškovės reikalavimas pripažinti negaliojančia 2003 m. rugsėjo 29 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 147 kaip prieštaraujančią imperatyviosioms teisės normoms yra nepagrįstas ir atmestinas.

Byloje nustatyta, jog ieškovė 2003 m. rugsėjo 29 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 147 inter alia ginčija CK 1.90 straipsnyje nustatytu pagrindu, kitaip tariant, ieškovė prašo pripažinti negaliojančia nurodytą sutartį kaip sudarytą iš esmės suklydus. Anot ieškovės, 2003 m. rugsėjo 29 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu ieškovę suklaidino Vilniaus apskrities viršininko administracijos Elektrėnų žemėtvarkos skyriaus darbuotojai, atstovavę kitai sutarties šaliai – valstybei.

Sisteminė CK 1.90 straipsnio nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, jog sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu šiame straipsnyje nustatytu pagrindu tik tuo atveju, jeigu sandorio sudarymo metu sandorio šalis (šalys) iš esmės suklydo. CK 1.90 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis. Suklydimas taip pat laikomas esminiu, jeigu klydo abi šalys arba vieną šalį suklaidino kita šalis, neturėdama tikslo apgauti, taip pat kai viena šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad kita šalis suklydo, o reikalavimas, kad suklydusi šalis įvykdytų sutartį, prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ar protingumo principams.

Nagrinėjamoje byloje duomenų, patvirtinančių, jog 2003 m. rugsėjo 29 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 147 sudarymo metu ieškovę suklaidino Vilniaus apskrities viršininko administracijos Elektrėnų žemėtvarkos skyriaus darbuotojai, nėra, tokių duomenų nepateikė ir ieškovė, kai ieškovei pareigą pateikti tokius duomenis nustato proceso įstatymas. Teismo įsitikinimu, bet kuris kitas normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas, kad jam perleistino (parduotino) žemės sklypo ribos ir plotas nustatyti kompetentingų valdžios institucijų aktais (Elektrėnų savivaldybės mero 2002 m. rugsėjo 6 d. potvarkiu Nr. 01.V-509 ir Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. 5600-42), kurių turinys pastarajam buvo žinomas, pagal žemės sklypo raudonųjų linijų planą, kuriame nurodytos žemės sklypo ribos ir plotas nustatyti pagal šio asmens iniciatyva atliktų žemės sklypo kadastrinių matavimų metu nustatytas naudojamo žemės sklypo ribas ir plotą, su kuriais pastarasis sutiko, 2003 m. rugsėjo 29 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 147 būtų sudaręs tokiomis pačiomis sąlygomis, kokiomis šią sutartį sudarė ieškovė.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, konstatuotina, jog ieškovės reikalavimas pripažinti negaliojančia 2003 m. rugsėjo 29 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 147 kaip sudarytą iš esmės suklydus yra nepagrįstas ir atmestinas.

Byloje nustatyta, jog ieškovė 2003 m. rugsėjo 29 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 147 inter alia prašo pripažinti negaliojančia kaip sudarytą dėl apgaulės.

Pažymėtina, jog sandorio, sudaryto dėl apgaulės, pripažinimo negaliojančiu pagrindas yra nustatytas CK 1.91 straipsnyje. Šio straipsnio penktojoje dalyje yra nurodytas pavyzdinis sąrašas atvejų, kai tam tikri kitos sandorio šalies veiksmai gali būti pripažinti apgaule. Pagal CK 1.91 straipsnio 5 dalį apgaulė gali būti sandorio šalies tylėjimas, tai yra aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių.

Nagrinėjamoje byloje duomenų, patvirtinančių, jog 2003 m. rugsėjo 29 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 147 sudarymo metu ieškovę apgavo Vilniaus apskrities viršininko administracijos Elektrėnų žemėtvarkos skyriaus darbuotojai, nėra, tokių duomenų nepateikė ir ieškovė, kai ieškovei pareigą pateikti tokius duomenis nustato proceso įstatymas. Esant išdėstytoms aplinkybėms, konstatuotina, jog ieškovės reikalavimas pripažinti negaliojančia 2003 m. rugsėjo 29 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 147 kaip sudarytą dėl apgaulės yra nepagrįstas ir atmestinas.

Apibendrinus visas aukščiau nurodytas, byloje nustatytas aplinkybes, konstatuotina, jog 2003 m. rugsėjo 29 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 147 buvo sudaryta teisėtai, todėl nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste nėra pagrindo šią sutartį pripažinti negaliojančia.

Dėl administracinių aktų – Elektrėnų savivaldybės mero 2002 m. rugsėjo 6 d. potvarkio Nr. 01.V-509 ir Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. gruodžio 11 d. įsakymo Nr. 5600-42 – panaikinimo ir kitų su reikalavimu pripažinti negaliojančia 2003 m. rugsėjo 29 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 147 susijusių reikalavimų.

Nagrinėjamoje byloje pareikštu ieškiniu ieškovė inter alia ginčija administracinius aktus – Elektrėnų savivaldybės mero 2002 m. rugsėjo 6 d. potvarkį Nr. 01.V-509 ir Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. gruodžio 11 d. įsakymą Nr. 5600-42, kuriais, be kita ko, buvo nustatytos ieškovei parduotino Žemės sklypo ribos ir plotas.

Atsakovės Elektrėnų savivaldybės administracijos atstovė, atsikirsdama į ieškovės reikalavimus, kuriais yra ginčijami aukščiau nurodyti administraciniai aktai, paaiškino, jog šie reikalavimai yra pareikšti praleidus nurodytų administracinių aktų apskundimo terminą, nustatytą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje, todėl atsakovė prašo taikyti ieškinio senatį ir nurodytus reikalavimus atmesti šiuo savarankišku pagrindu.

Viena vertus, aukščiau nurodyti ieškovės reikalavimai yra administracinio teisinio pobūdžio, kita vertus, šie reikalavimai yra neatsiejamai susiję su civilinio teisinio pobūdžio reikalavimu pripažinti negaliojančia 2003 m. rugsėjo 29 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 147, todėl, esant išdėstytoms aplinkybėms, konstatuotina, jog nagrinėjamos bylos reikalavimams, kuriais yra ginčijami aukščiau nurodyti administraciniai aktai, kaip ir reikalavimui pripažinti negaliojančia 2003 m. rugsėjo 29 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 147, pareikšti taikytini ieškinio senaties terminai, numatyti Civiliniame kodekse, tiksliau – bendrasis ieškinio senaties terminas, nustatytas CK 1.125 straipsnio 1 dalyje, kuris nagrinėjamos bylos atveju nėra praleistas.

Nagrinėjamoje byloje duomenų, patvirtinančių, jog Elektrėnų savivaldybės mero 2002 m. rugsėjo 6 d. potvarkis Nr. 01.V-509 ir Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. gruodžio 11 d. įsakymas Nr. 5600-42 yra neteisėti ir nepagrįsti, nėra, tokių duomenų nepateikė ir ieškovė, priešingai, byloje nustatyta, jog ieškovei 2003 m. rugsėjo 29 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 147 perleisto (parduoto) Žemės sklypo ribos ir plotas šiais administraciniais aktais buvo nustatyti norminių teisės aktų nustatyta tvarka. Esant išdėstytoms aplinkybėms, konstatuotina, jog nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste nėra pagrindo panaikinti Elektrėnų savivaldybės mero 2002 m. rugsėjo 6 d. potvarkį Nr. 01.V-509 ir Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. gruodžio 11 d. įsakymą Nr. 5600-42, bei pripažintina, jog ieškovės reikalavimai dėl nurodytų administracinių aktų panaikinimo yra nepagrįsti ir atmestini.

Sisteminė byloje nustatytų aplinkybių ir nagrinėjamos bylos medžiagos analizė leidžia daryti išvadą, jog nagrinėjamos bylos atveju nėra pagrindo pripažinti, kad byloje ginčijami 2003 m. rugsėjo 29 d. valstybinės žemės sklypo perdavimo ir priėmimo aktas Nr. 147, 2001 m. kovo 10 d. Žemės sklypo ribų paženklinimo aktas bei Žemės sklypo raudonųjų linijų planas yra neteisėti, todėl, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, jog nurodyti ieškovės reikalavimai yra nepagrįsti ir atmestini.

Dėl 825 kvadratinių metrų ploto valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo galiojančia.

Byloje nustatyta, jog ieškovė 1992 m. gegužės 18 d. Trakų rajono žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą dėl 825 kvadratinių metrų ploto žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), įsigijimo (pirkimo).

Sklypų valstybinėje žemėje formavimo ir pardavimo sutarčių dėl valstybinės žemės sudarymą aukščiau nurodyto prašymo pateikimo momentu reglamentavo 1991 m. liepos 25 d. priimtas Žemės reformos įstatymas. Prašymo pateikimo momentui aktualios Žemės reformos įstatymo redakcijos, galiojusios nuo 1991 m. rugpjūčio 31 d. iki 1995 m. birželio 13 d., 6 straipsnio 3 dalis nustatė, kad žemė privatinėn nuosavybėn gali būti įsigyjama privačiam ūkiui steigti, kitai žemės ūkio veiklai, individualioms (personalinėms) įmonėms, privačių namų valdoms, sodininkų bendrijų narių sodo sklypeliams bei kitai įstatymų neuždraustai veiklai. Prašymo pateikimo momentui aktualios Žemės reformos įstatymo redakcijos 18 straipsnis nustatė prašymų žemei gauti pateikimo ir svarstymo tvarką, pagal kurią fiziniai ir juridiniai asmenys, pageidaujantys įsigyti žemės ūkinei ar kitai veiklai, prašymus turėjo pateikti vietos apylinkės, kurioje yra sklypas, agrarinės reformos tarnybai.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 89 patvirtintos Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos ne konkurso tvarka miestuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse taisyklės, galiojusios nuo 1992 m. vasario 7 d. iki 1993 m. liepos 27 d. (toliau tekste – ir Taisyklės), reglamentavo tvarką, kaip įgyvendinama asmens teisė į naudojamos žemės privatizavimą. Taisyklių 6 punktas numatė, kad, gavusi asmens prašymą parduoti naudojamą žemės sklypą privatinės nuosavybės teise, miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyba ne ilgiau kaip per mėnesį įpareigota surašyti sklypo įkainojimo aktą bei jo pirkimo-pardavimo sutarties projektą ir supažindinti su šiais dokumentais pirkėją. Pagal Taisyklių 8 punktą, supažindinusi pirkėją su žemės sklypo įkainojimo aktu ir pirkimo-pardavimo sutarties projektu, miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyba per 5 dienas pateikia šiuos dokumentus miesto (rajono) valdybai. Miesto (rajono) valdyba leidimą įsigyti žemės sklypą privatinės nuosavybės teise tvirtina savo potvarkiu. Potvarkyje turi būti nurodyta: parduodamo žemės sklypo vieta ir dydis; sklypo kaina; nuosavybės teisės apribojimai, suderinti su pirkėju žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties projekte ir asmuo, įgaliotas miesto (rajono) valdybos vardu pasirašyti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį. Pagal Taisyklių 9.1 ir 9.2 punktus miesto (rajono) valdyba, patvirtinusi leidimą įsigyti žemės sklypą privatinės nuosavybės teise, siunčia pranešimą pirkėjui, nurodydama sumą, kurią pirkėjas privalo sumokėti už įsigyjamą žemės sklypą, banko įstaigos pavadinimą ir sąskaitos numerį, žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo vietą ir laiką, ir įpareigoja miesto žemėtvarkininką duoti nurodymą atitinkamoms tarnyboms paženklinti parduodamą žemės sklypą riboženkliais bei patikslinti kartografinę ir žemės kadastro medžiagą. Laikotarpis nuo miesto (rajono) valdybos potvarkio priėmimo iki žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo negali būti ilgesnis kaip vienas mėnuo (Taisyklių 9 punktas). Pagal Taisyklių 10 punktą pirkėjas, gavęs miesto (rajono) valdybos pranešimą, iki žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo dienos sumoka pranešime nurodytą sklypo kainą (arba privalomąją jos dalį, jeigu žemės sklypas perkamas išsimokėtinai) ir su apmokėjimą patvirtinančiu banko įstaigos dokumentu atvyksta nustatytu laiku pasirašyti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties. Taisyklės nustatė imperatyvą, kad žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis tvirtinama notariškai ir per mėnesį turi būti pirkėjo įregistruota miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyboje. Šių sąlygų nesilaikymas daro pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančią (Taisyklių 10 punktas).

Pagal 1964 m. redakcijos CK 58 straipsnio 5 dalį, jeigu viena iš šalių visiškai ar dalinai įvykdė sandorį, kuriam būtinas notarinis patvirtinimas, o antroji šalis vengia sandorį notariškai įforminti, tai teismas, įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu, turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu; šiuo atveju sandorį po to notariškai įforminti nebereikia. Pažymėtina, jog analogiška nuostata yra įtvirtinta aktualios CK redakcijos 1.93 straipsnio 4 dalyje.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas Taisyklėse nustatytų nuostatų turinį ir prasmę, yra konstatavęs, jog, įvertinus teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad valstybės, veikiančios per atstovus – miestų ar rajonų valdybas, valia parduoti žemę jos naudotojui, atitinkančiam teisės aktuose nustatytus subjektiškumo kriterijus, išreiškiama leidimu, tvirtinamu savivaldybių administravimo subjekto priimamu individualiu teisės aktu – potvarkiu. Dėl to, tik esant tokiam individualiam teisės aktui, yra teisinis pagrindas pripažinti, kad yra vienos iš valstybinės žemės pirkimo pardavimo sutarties šalies – valstybės – valia sudaryti tokią sutartį, ir tik tuomet kitai susitariančiai šaliai, vykdžiusiai sutartinius įsipareigojimus, o valstybei, veikiančiai per atstovus, vengiant įforminti sandorį notarine tvarka, atsirastų teisė reikalauti pripažinti sandorį galiojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-356/2007).

Byloje nesant duomenų, jog valstybei atstovaujantis savivaldybės administravimo subjektas individualiu teisės aktu (potvarkiu ar kitos formos teisės aktu) būtų patvirtinęs leidimą asmeniui įsigyti jam skirtą namų valdos žemės sklypą, nei dokumentų projektų, pagal teisės aktus reikalaujamų parengti iki leidimo pirkti žemę patvirtinimo potvarkiu, parengimas, nei faktinis mokėjimų už žemę priėmimas nėra reikšmingas įrodomasis faktas CK 1.93 straipsnio 4 dalies taikymo prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-356/200)).

Sisteminė aukščiau nurodytų Taisyklių nuostatų ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos analizė leidžia daryti išvadą, jog būtina sąlyga namų valdos žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymui pagal ginčo momentui aktualų teisinį reguliavimą – miesto (rajono) valdybos potvarkis, patvirtinantis valstybės valią sudaryti valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį.

Viena vertus, bylos duomenys (t. 1, b. l. 19-21) patvirtina, jog nagrinėjamos bylos atveju, siekiant sudaryti 825 kvadratinių metrų ploto valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį, buvo atlikti tam tikri Taisyklėse nustatyti veiksmai: aukščiau nurodytais bylos duomenimis nustatyta, jog žemės įkainojimo komisija surašė žemės sklypo įkainojimo aktą Nr. 584, kurį 1992 m. gruodžio 12 d. patvirtino Trakų rajono valdybos vadovas, ieškovei buvo pateiktas mokėjimo pranešimas Nr. 584, pagal kurį ieškovė sumokėjo 300 rublių valstybinį mokestį, 354 rublių dokumentų įforminimo mokestį ir 2279 rublius (investiciniais čekiais) už žemės sklypą (pažymėtina, jog bylos duomenys – žemės sklypo įkainojimo aktas Nr. 584 (t. 1, b. l. 19), 2003 m. rugsėjo 29 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 147 (t. 1, b. l. 10), Elektrėnų žemėtvarkos skyriaus 2008 m. gruodžio 11 d. pranešimas Nr. SD-825-(1.13) (t. 1, b. l. 94) – patvirtina, kad dalis pinigų sumos (investicinių čekių), kurią ieškovė sumokėjo už žemės sklypą, buvo įskaityta kaip pinigų suma (valstybės vienkartinė išmoka), sumokėta pagal 2003 m. rugsėjo 29 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 147 už ieškovės nuosavybėn perleistą Žemės sklypą, o kita dalis nurodytos pinigų sumos (investicinių čekių; valstybės vienkartinės išmokos) liko nepanaudota). Kita vertus, nagrinėjamoje byloje duomenų, patvirtinančių, jog Trakų rajono valdyba ieškovės atžvilgiu priėmė potvarkį ar kitos formos individualų teisės aktą, patvirtinantį leidimą ieškovei įsigyti 825 kvadratinių metrų ploto namų valdos žemės sklypą, nėra, tokių duomenų nepateikė ir ieškovė.

Nesant byloje duomenų, patvirtinančių, jog nagrinėjamos bylos atveju Trakų rajono valdyba ieškovės atžvilgiu priėmė potvarkį ar kitos formos individualų teisės aktą, patvirtinantį leidimą ieškovei įsigyti 825 kvadratinių metrų ploto namų valdos žemės sklypą, kurio teisinė reikšmė, minėta, yra ta, jog tokiu individualiu teisės aktu yra išreiškiama valstybės valia sudaryti atitinkamą valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį, konstatuotina, jog nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste nėra pagrindo pripažinti galiojančia 825 kvadratinių metrų ploto valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį, kadangi nagrinėjamos bylos atveju valstybė neišreiškė valios sudaryti tokią sutartį, o, subjektui neišreiškus valios sudaryti sutartį, nėra pagrindo konstatuoti, jog šis subjektas vengė įstatymo nustatyta tvarka įforminti sutartį.

Pažymėtina, jog nagrinėjamos bylos atveju nėra pagrindo pripažinti galiojančia 825 kvadratinių metrų ploto valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį ne tik dėl aukščiau nurodytų aplinkybių, bet ir dėl tų aplinkybių, jog, pripažinus šią sutartį galiojančia, būtų pažeistos imperatyviosios teisės normos ir atitinkamai priimtas neteisėtas teismo sprendimas, kadangi, nagrinėjamoje byloje nustačius, jog ieškovė faktiškai naudojo 650 kvadratinių metų ploto namų valdos žemės sklypą, būtų įteisinta valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis, pažeidžianti esminę teisės aktų nustatytą namų valdų žemės sklypų perleidimo privačion nuosavybėn taisyklę, kuri, minėta, yra ta, kad nuosavybėn gali būti įgyjamas faktiškai naudojamas žemės sklypas, reikalingas turimiems pastatams, statiniams ar įrenginiams pagal tikslinę paskirtį naudoti (eksploatuoti), kitaip tariant, namų valdų savininkai turi teisę įsigyti (pirkti) žemės sklypą tokio dydžio, kokį faktiškai užima namų valda.

Esant visoms aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, konstatuotina, jog nagrinėjamos bylos atveju nėra pagrindo 825 kvadratinių metrų ploto valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį pripažinti galiojančia 1964 m. redakcijos CK 58 straipsnio 5 dalies prasme, bei pripažintina, jog ieškovės reikalavimas dėl nurodytos sutarties pripažinimo galiojančia yra nepagrįstas ir atmestinas.

Dėl ieškovės teisės ginčyti 2009 m. kovo 23 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 28, Elektrėnų savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. rugsėjo 8 d. įsakymą Nr. 03V-549 ir Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. vasario 19 d. įsakymą Nr. 2.3-2236-(42).

Nagrinėjamoje byloje pareikštu ieškiniu ieškovė inter alia ginčija 2009 m. kovo 23 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 28, sudarytą tarp valstybės ir atsakovės S. N., pagal kurią valstybė atsakovės S. N. nuosavybėn perleido žemės sklypo, kurio bendras plotas – 534 kvadratiniai metrai, esančio adresu (duomenys neskelbtini), kurios plotas – 330 kvadratinių metrų, Elektrėnų savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. rugsėjo 8 d. įsakymą Nr. 03V-549, kuriuo, be kita ko, nustatytos žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), ribos ir plotas (534 kvadratiniai metrai), Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. vasario 19 d. įsakymą Nr. 2.3-2236-(42), kuriuo, be kita ko, nuspręsta parduoti atsakovei S. N. žemės sklypo, kurio bendras plotas – 534 kvadratiniai metrai, esančio adresu (duomenys neskelbtini), dalį, kurios plotas – 330 kvadratinių metrų.

Civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos (CK 1.138 straipsnis). Pažymėtina, jog tuo tikslu, kad asmens subjektinė teisė būtų apginta, asmuo turi turėti atitinkamą subjektinę teisę ir ši teisė turi būti pažeista ar jai turi būti iškilusi reali grėsmė.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vieną kartą yra nurodęs, jog asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia tik galimybę kreiptis į teismą dėl to, kad būtų apginta jo subjektinė teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tam, kad būtų apginti viešasis interesas, kitų asmenų teisės ir įstatymo saugomi interesai, į teismą gali kreiptis prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos bei kiti asmenys, kuriems tokia teisė suteikta įstatymo (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2007; 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-358/2008).

Nagrinėjamos bylos atveju konstatavus, jog ieškovės nuosavybėn teisės aktų nustatyta tvarka buvo perleistas (parduotas) toks namų valdos žemės sklypas, kokiu ieškovė faktiškai naudojosi, kitaip tariant, konstatavus, jog ieškovės teisės ir teisėti interesai nagrinėjamos bylos kontekste nėra pažeisti, pripažintina, jog ieškovė neturi materialiojo pobūdžio teisės kvestionuoti (ginčyti) 2009 m. kovo 23 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 28, Elektrėnų savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. rugsėjo 8 d. įsakymą Nr. 03V-549 ir Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. vasario 19 d. įsakymą Nr. 2.3-2236-(42). Nagrinėjamos bylos atveju konstatuotina, jog ieškovės reikalavimai dėl aukščiau nurodytos valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, administracinių aktų panaikinimo yra pareikšti viešajam interesui ginti, o ieškovė nėra tas subjektas, kuriam įstatymas suteikia teisę ginti kitų asmenų teises ir teisėtus interesus pagal CPK 49 straipsnį.

Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, nagrinėjamos bylos atveju atmestini ieškovės reikalavimai dėl 2009 m. kovo 23 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 28 pripažinimo negaliojančia, Elektrėnų savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. rugsėjo 8 d. įsakymo Nr. 03V-549 ir Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. vasario 19 d. įsakymo Nr. 2.3-2236-(42) panaikinimo.

Apibendrinus visas sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, jog nagrinėjamoje byloje pareikštas ieškinys visa apimtimi atmestinas.

Visi kiti dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimai bei kiti bylos duomenys nėra reikšmingi sprendžiant nagrinėjamos bylos ginčą, todėl teismas, priimdamas nagrinėjamoje byloje sprendimą, jų neanalizuoja ir nevertina.

Bylos duomenimis (t. 2, b. l. 61-63) nustatyta, jog Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2012 m. rugsėjo 3 d. sprendimo Nr. (1.7.)-S-2758-12 pagrindu atsakovei S. N. buvo suteikta antrinė teisinė pagalba. Bylos duomenimis (t. 2, b. l. 104) nustatyta, jog išlaidos už atsakovei S. N. suteiktą antrinę teisinę pagalbą – 806,99 Lt. Pažymėtina, jog nagrinėjamoje byloje išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, suma – 83,76 Lt. Nagrinėjamoje byloje pareikštą ieškinį atmetus, nurodytos bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą visa apimtimi turėtų būti priteistos iš ieškovės (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

Teismas, atsižvelgdamas į tas aplinkybes, jog ieškovė yra pensininkė, ieškovės pajamas sudaro gaunamos invalidumo / netekto darbingumo pensija ir našlių arba našlaičių pensija, kurių bendra suma 2011 metų sausio mėnesį (t. 1, b. l. 9) buvo 712,59 Lt, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, konstatuoja nagrinėjamos bylos atveju esant pagrindą iš dalies (50 procentų) atleisti ieškovę nuo aukščiau nurodytų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei (CPK 96 straipsnio 7 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 5, 12, 96, 99, 177-178, 259, 260, 265, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš L. Š. 403,50 Lt antrinės teisinės pagalbos išlaidas (antrinės teisinės pagalbos išlaidos mokamos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), „SWEDBANK“, AB, įmokos kodas – 5630, mokėjimo paskirtis – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą) ir 41,88 Lt kitas bylinėjimosi išlaidas į valstybės biudžetą.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Trakų rajono apylinkės teismą.