Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Violetos Miliuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 22 d. nutarties, kuria baudžiamasis procesas pagal BK 140 str. 1 d. prieš M. L. nutrauktas, vadovaujantis BPK 3 str. 1 d. 6 p., nesant nukentėjusiojo skundo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. L. buvo kaltinamas tuo, kad ,,veikdamas bendrininkų grupėje savavaldžiavo – 2006 m. gegužės 8 d., apie 21 val. 35 min. veikdamas bendrininkų grupėje kartu su V. Z. (kurio atžvilgiu byla nutraukta, vadovaujantis BK 38 str.) bei nenustatytais asmenimis, UAB ,,Lukoil Baltija“ degalinėje, esančioje (duomenys neskelbtini) , nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdydamas ginčijamą kito asmens tariamą teisę, už tai, kad V. Z. važiuojant automagistrale Vilnius-Klaipėda A. M. ir V. K. rodė jam nepadorius gestus rankomis bei trukdė važiuoti, sudavė ranka ne mažiau trijų smūgių A. M. į veido ir galvos sritį, nenustatytas asmuo sudavė nukentėjusiajam A. M. keletą smūgių į galvą, tikslus smūgių skaičius nenustatytas, taip padarant nukentėjusiajam dešinio ausies kaušelio, dešinės užausinės srities, kaktos, dešinės akies vokų, abiejų žastų poodines kraujosruvas, dešinės akies odenos kraujosruvas, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, V. Z. sudavus ranka ne mažiau trijų smūgių V. K. į pilvą, krūtinę ir veidą, M. L. , be išankstinio susitarimo su V. Z. , pagrasinęs tęsti fizinį susidorojimą, pareikalavo sumokėti jam 400 litų už neva patirtus nuostolius, kurie susidarė jam automobiliu mėginant sulaikyti nukentėjusiuosius. Nukentėjusieji, neturėdami pinigų bei vengdami galimo tolimesniojo smurto panaudojimo prieš juos, pasiūlė M. L. , V. Z. ir jų bendrininkams pasinaudoti A. M. patikėta UAB ,,Almutė“ priklausančia degalinės ,,Statoil“ kuro kortele ir įpilti degalų už jų reikalaujamą pinigų sumą. M. L. , V. Z. bei nenustatytiems asmenims sutikus su šiuo pasiūlymu, V. K. , panaudodamas UAB ,,Almutė“ priklausančią degalinės ,,Statoil“ kuro kortelę, Klaipėdoje esančiose degalinėse: ,,Statoil Miškas“, esančioje (duomenys neskelbtini), ,,Statoil Perkėla“, esančioje , (duomenys neskelbtini) ,,Statoil Žiedas“, esančioje (duomenys neskelbtini), įpylė į automobilio ,,Opel Vivaro“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini), kuro baką kuro už 112,51 lito ir į plastmasines talpas kuro už 640,85 lito, kuris atiteko V. Z. “.

Pirmosios instancijos teismas padaręs išvadą, kad M. L. veiksmuose nėra savavaldžiavimo nusikaltimo sudėties objektyviųjų požymių, kadangi nenustatyta, jog jis iš nukentėjusiųjų ko nors būtų reikalavęs ar turėjęs kokios nors naudos, jo veiką perkvalifikavo į BK 140 str. 1 d. kaip fizinio skausmo sukėlimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą, ir baudžiamąjį procesą dėl šio nusikaltimo prieš M. L. nutraukė, konstatuodamas, jog nėra nukentėjusiojo skundo, be kurio pagal BPK 3 str. 1 d. 6 p. baudžiamasis procesas negalimas.

Apeliaciniu skundu prokuroras prašo nutartį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir nutartyje išdėstytos teismo išvados neatitikimo bylos aplinkybėms, panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Nurodo, jog teismo padaryta išvada, kad neįrodyta, jog M. L. reikalavo 400 litų už neva patirtus nuostolius, kurie susidarė jam automobiliu mėginant sulaikyti nukentėjusiuosius, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Nukentėjusysis A. M. tris kartus ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, jog vaikinas, kuris jam sudavė smūgius, t. y. M. L. , reikalavo atsiskaityti už tai, kad juos vydamasis degino kurą (t. 1, b. l. 2, 6, 8), Šiuos savo parodymus patvirtino ikiteisminio tyrimo teisėjui (t. 1, b. l. 11) ir teisminio nagrinėjimo metu (t. 3, b. l. 154). Nukentėjusysis V. K. ikiteisminio tyrimo metu du kartus patvirtino, jog M. L. reikalavo atsiskaityti už tai, kad juos vydamasis degino kurą (t. 1, b. l. 34, 35), šiuos savo parodymus patvirtino ikiteisminio tyrimo teisėjui (t. 1, b. l. 37-40). Teisminio nagrinėjimo metu V. K. patvirtino, kad V. Z. šalia stovėjo su M. L. , kai buvo reikalaujama atlyginti žalą (t. 3, b. l. 156), o įvykio vietoje supratęs, jog kuras atiteko jiems visiems (t. 3, b. l. 156). Nukentėjusysis M. B. ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, jog M. L. reikalavo atsiskaityti už tai, kad juos vydamasis degino kurą (t. 1, b. l. 59), šiuos parodymus patvirtino teisminio nagrinėjimo metu (t. 3, b. l. 186). Šie nukentėjusiųjų parodymai patvirtina, jog M. L. kartu su bendrininkais žodžiu išreiškė reikalavimą atsilyginti, tai yra vykdė V. Z. ginčijamas teises. Be to, pats kaltinamasis M. L. dalyvaujant jo gynėjams ikiteisminio tyrimo metu pripažino, kad jam nukentėjusieji siūlė kuro kaip kompensaciją (t. 2, b. l. 108), bei patvirtino, kad su nukentėjusiųjų pasiūlymu paimti kurą sutikęs, dėl to gailisi (t. 2, b. l. 110). Be to, M. L. ikiteisminio tyrimo teisėjui kardomosios priemonės - suėmimo skyrimo metu taip pat patvirtino, kad jam nukentėjusieji siūlė nuolaidų kortelę. Teisminio nagrinėjimo metu M. L. tvirtino, kad jam nukentėjusieji siūlė telefonus, pinigus bei įpilti kuro. M. L. teigia, jog nukentėjusieji prašė nekviesti policijos. M. L. prisipažino, jog automobiliu persekiojo nukentėjusiuosius, bandė juos sulaikyti, kumščiu keletą kartų smogė A. M. į veidą. Šie M. L. parodymai patvirtina pastarojo kaltę dėl savavaldžiavimo, nes visi nukentėjusieji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu patvirtino, kad prieš A. M. buvo naudojamas fizinis smurtas bei buvo grasinama toliau jį tęsti prieš visus nukentėjusiuosius, jei nukentėjusieji neatsiskaitys. Nukentėjusysis A. M. ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad M. L. savo automobiliu bandė blokuoti jų vairuojamą automobilį, rankų mostais rodė sustoti (t. 1, b. l. 6). Siekdamas išvengti fizinio susidorojimo įvažiavo į degalinę, kurioje vaizdo kameromis filmuojama degalinės teritorija. A. M. šaukė pagalbos, M. L. atidaręs automobilio dureles smogė jam keletą kartų į veidą ir įsėdo į jų automobilį, kartu su savo bendru nurodė išvažiuoti iš vaizdo kameromis filmuojamos degalinės teritorijos. Tvirtina, kad tokiu M. L. elgesiu buvo įbaugintas ir viską siūlė, kad daugiau nebemuštų (t. 3, b. l. 154). Be to, A. M. teisme patvirtino, kad iš pradžių nurodęs neteisingą kortelės kodą, išaiškėjus šiam faktui, padiktavo teisingą kodą (t. 3, b. l. 154). Šios faktinės aplinkybės konstatuoja, kad nukentėjusieji ne savo noru sutiko M. L. ir jo bendrams įpilti kuro, o tik būdami labai įbauginti dėl M. L. panaudoto fizinio smurto bei dėl tolimesnių grasinimų. Nukentėjusysis V. K. patvirtino A. M. parodymus bei konstatavo, kad įvykio metu pastariesiems buvo svarbiausia, kad juos paleistų (t. 1, b. l. 34; t 3, b. l. 156). Iš M. L. ir V. Z. elgesio supratęs, kad M. L. vadovavo nusikaltimo vietoje (t. 3, b. l. 156). M. B. taip pat patvirtino kitų nukentėjusiųjų parodymus. Jis patvirtino, kad M. L. savo vairuojamu automobiliu bandė juos nustumti nuo kelio, iš M. L. veiksmų suprato, kad pastarasis juos sumuš, todėl nuvažiavo į vaizdo kameromis filmuojamą degalinę, persekiojimo metu skambino į policiją, tačiau negalėjo nurodyti tikslios įvykio vietos, taip pat patvirtino, kad įvykio vietoje realiai nieko negalėjo pasikviesti į pagalbą (t. 3, b. l. 187). Teismo nutartyje nurodyta, jog A. M. ikiteisminio tyrimo teisėjo akivaizdoje ,,vienoje vietoje parodo, kad M. L. reikalavo pinigų, vėliau jau teigia, jog M. L. iš jo nieko nereikalavo“. Minėtoje apklausoje užrašyta, jog ,,M. L. asmeniškai iš manęs kuro nereikalavo“ (t. 1, b. l. 13). Nukentėjusysis patvirtino, kad kaltinamajam M. L. ir jo bendrams atsiskaitymo forma nebuvo svarbi. Be to, nukentėjusysis V. K. apklausos metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją, kaip nurodyta teismo nutartyje, nepasakė, kad ,,neprisimena, jog M. L. ko nors reikalautų“ (t. 1, b. l. 37-40). Nukentėjusysis A. M. patvirtino, kad ,,M. L. pasakė, kad skolingi 400 litų“ (t. 1, b. l. 37). Teismo nutartyje konstatuojama, jog neįrodyta, kad M. L. būtų turėjęs kokios nors naudos iš savo atliekamų veiksmų, tačiau šio nusikaltimo motyvas, ar savavaldžiaujama savo ar kito interesais, objektyviosios pusės požymiams reikšmės neturi. Svarbu, kad kaltininkas supranta, jog savo veiksmais ginčija kito asmens tariamas teises. Teismo nutartyje taip pat konstatuojama, kad nepadaryta didelė žala asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Šiuo atveju M. L. pareikštas kaltinimas pagal BK 294 str. 2 d., šio nusikaltimo sudėtis yra formalioji, t. y. nusikaltimas baigtas panaudojus psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam.

Teismo nutartyje teigiama, jog nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas byloje pradėtas Klaipėdos m. VPK KP ONTT iniciatyva, nes M. L. yra tarnybos operatyvinėje įskaitoje. Nukentėjusieji teisme paaiškino, kad ikiteisminio tyrimo metu pareigūnai visą laiką jiems akcentavo, jog pinigų reikalavo M. L. , tačiau taip nebuvo, taip pat paaiškino, jog apie įvykį policijai pranešė tik dėl informacijos, ikiteisminio tyrimo nepageidavo. Šios nutartyje nurodytos išvados neatitinka bylos aplinkybių. Nukentėjusysis M. B. patvirtino, kad jiems buvo pasakyta, jog ,,jeigu kreipsimės į policiją, nepavažiuosime iki Kryžkalnio“ (t. 3, b. l. 187). Nukentėjusysis V. K. patvirtino, kad nuvykus į policiją, pareigūnai jiems liepė laukti tris valandas. Jie nelaukė ir išvažiavo namo (t. 1, b. l. 157). Nukentėjusysis A. M. patvirtino, kad savo noru kreipėsi į policiją (t. 3, b. l. 155). Klaipėdos m. VPK KP ONTT pareigūnas V. M. patvirtino, kad jų tarnyba gavo pranešimą apie M. L. padarytą nusikaltimą. Nustačius nukentėjusiuosius paaiškėjo, kad Klaipėdos r. PK policijos pareigūnai nepriėmė jokio procesinio sprendimo dėl padaryto nusikaltimo, todėl patys pradėjo ikiteisminį tyrimą. V. M. patvirtino, kad M. B. , bijodamas M. L. susidorojimo, nevažiavo į Klaipėdą ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimui (t. 3, b. l. 187-188). Ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje pradėtas pagal nusikaltimo požymius, numatytus BK 180 str. 1 d., o galiausiai M. L. buvo kaltinamas pagal nusikaltimo požymius, numatytus BK 294 str. 2 d. BPK 167 str. 1 d. numatyta, kad ikiteisminio tyrimo atlikimui pagal aukščiau minėtus baudžiamojo kodekso straipsnius, nebūtinas nukentėjusiųjų asmenų skundas, todėl policijos pareigūnai privalėjo savo iniciatyva pradėti ikiteisminį tyrimą. Ikiteisminio tyrimo metu skundų dėl šališkai atliekamo ikiteisminio tyrimo ar neteisėtų policijos pareigūnų veiksmų gauta nebuvo. Policijos pareigūnas D. Matulaitis teisme patikino, kad nukentėjusieji aiškiai bei nuosekliai aiškino nusikaltimo aplinkybes (t. 3, b. l. 175). Be to, patys nukentėjusieji patvirtino teisme, kad jų parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu yra teisingi (t. 3, b. l. 157, 186). Teismo nutartyje nustatytos faktinės aplinkybės, kad policijos pareigūnai visą laiką akcentavo nukentėjusiesiems, jog pinigų ar kitokios turtinės naudos reikalavo M. L. , neatitinka bylos aplinkybių.

Bylos tyrimo metu M. L. buvo paskirta kardomoji priemonė, kurio vienas iš pagrindų buvo - trukdys procesui. Pagrįstai buvo manoma, kad M. L. paveiks nukentėjusiuosius. Nukentėjusiesiems po nusikaltimo buvo išsakyti grasinimai dėl fizinio susidorojimo, jei pastarieji kreipsis į policiją. Nukentėjusysis M. B. teisminio nagrinėjimo metu patvirtino, kad į teismo posėdžius nevyko, nes nesijautė saugus (t. 3, b. l. 187). Tuo metu kito M. L. nusikaltimo bendro V. Z. atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas jau 2006-08-17 (t. 3, b. l. 111-112). Šios aplinkybės patvirtina, kad M. L. po nusikaltimo grasino nukentėjusiesiems fiziniu susidorojimu. Nukentėjusysis V. K. teisme patvirtino, kad ,,policijos pareigūnai buvo kaip mūsų apsauga. Buvo baimės, kad gali su mumis susidoroti“ (t. 3, b. l. 157). Nukentėjusysis A. M. teisme patvirtino, kad buvo įbaugintas (t. 3, b. l. 155). Be to, 2006-05-24 Vilniaus mieste, M. L. draugai A. M. ir V. K. , jau po nukentėjusiųjų apklausų pas ikiteisminio tyrimo teisėją, pasiūlė nutraukti ikiteisminį tyrimą susitaikius, už tai A. M. ir V. K. sumokėjo po 7000 litų (t. 1, b. l. 20, 44). Todėl kai kurie nukentėjusiųjų parodymai atsakant į kaltinamojo bei jo dviejų gynėjų kai kuriuos klausimus teisme yra nežymiai prieštaringi duotiems parodymams ikiteisminio tyrimo metu, dėl aukščiau paminėtų faktų, tačiau šie nukentėjusiųjų parodymai iš dalies patvirtina jų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus bei įrodo M. L. kaltę pagal BK 294 str. 2 d.

Prokurorė prašo apeliacinį skundą tenkinti.

M. L. ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Savavaldžiavimas tai savavališkas, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos ginčijamos arba pripažįstamos, bet nerealizuotos savo ar kito asmens tikros ar tariamos teisės vykdymas. Nusikaltimas laikomas baigtu kaltinamajam pradėjus vykdyti veiksmus, nukreiptus savo ar kito asmens tikrai ar tariamai teisei įgyvendinti. Kvalifikuojant veiką pagal BK 294 str., itin svarbią reikšmę turi ne tik nusikaltimo objektyviosios pusės, bet ir subjektyviosios pusės požymių nustatymas.

Kaltinamajame akte prokuroras išskyrė dvejopo pobūdžio objektyviai alternatyvius M. L. nusikalstamus veiksmus: pirma, M. L. kaltinamas tuo, kad nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdydamas ginčijamą kito asmens (V. Z. ) tariamą teisę, pavartojo fizinį smurtą, antra, M. L. kaltinamas tuo, kad pagrasinęs tęsti fizinį susidorojimą, pareikalavo sumokėti jam 400 litų už neva patirtus nuostolius, kurie susidarė jam automobiliu mėginant sulaikyti nukentėjusiuosius. Kolegija laiko būtinu pasisakyti dėl abiejų čia išskirtų M. L. inkriminuotos nusikalstamos veikos momentų.

Pirma, M. L. teisiamajame posėdyje parodė, kad 2006-05-08 vakare po darbo užvažiavo į ,,Statoil“ degalinę, esančią Klaipėdoje netoli automagistralės. Jam paskambino V. Z. ir papasakojo, kad automagistralėje vienu automobiliu važiuojantys asmenys link Klaipėdos trukdo važiuoti, rodo nepadorius gestus ir paprašė pagalbos. Klaipėdos rajone, ties Jakų žiedu jis pasivijo automobilį, kuris trukdė V. Z. važiuoti, savo automobilio šviesomis davė ženklą sustoti minėtam automobiliui, kuriame buvo trys vaikinai, su kuriais norėjo pasikalbėti. Pastariesiems sustojus, jis paprašė važiuoti paskui jį link stoties, kur kartu su V. Z. (šis savo autobusiukiu vežė keleivius iš Vilniaus į Klaipėdą) galėtų išsiaiškinti įvykio aplinkybes. Šias M. L. nurodytas aplinkybes patvirtino ir nukentėjusysis V. K. , vairavęs automobilį (3 t., b. l. 155), ir nukentėjusysis M. B. (3 t., b. l. 187). Tačiau automobilyje sėdėję neblaivūs vaikinai pradėjo keiktis ir važiuoti toliau, bandė nustumti jį nuo kelio ir metė butelį į jo automobilį, po to jis automobiliu ,,Audi A8“ pradėjo juos vytis. Nukentėjusiuosius pavijo tik tada, kai jie sustojo degalinėje ,,Lukoil“, esančioje prie Kretingalės. Norėdamas įsėsti į nukentėjusiųjų vaikinų automobilį, jis pastūmė keleivį A. M. ir sudavė jam apie 3 smūgius į krūtinę, gal kliuvo ir į galvą (t. 3, b. l. 153-154). Iš šių aplinkybių matyti, kad smurtą prieš nukentėjusiuosius M. L. jau galėjo pavartoti ir pirmą kartą sustabdęs jų automobilį, tačiau jo nepavartojo, o tik paprašė nuvažiuoti į kitą, beje pakankamai viešą vietą – stotį, ir išsiaiškinti nukentėjusiųjų elgesio motyvus. Tai leidžia daryti išvadą, jog M. L. išankstinės tyčios savavaldžiauti, t. y. savavališkai vykdyti ginčijamą V. Z. tariamą teisę, kaip suformuluota kaltinime (beje, atkreiptinas dėmesys į tai, jog prokuroras kaltinime nenurodė konkrečiai kokią V. Z. teisė buvo ginčijama ar tariama), neturėjo, o fizinį smurtą prieš A. M. pavartojo tik tada, kai pastarasis nepagarbiai su juo elgėsi, dėl ko, pasak paties M. L. , jis labai įsižeidė ir supyko. Šią išvadą patvirtina ir nukentėjusiojo A. M. (t. 3, b. l. 154) bei liudytojos V. P. (t. 3, b. l. 176) parodymai apie tai, jog prieš mušdamas A. M. , M. L. jo paprašė išlipti iš automobilio, tačiau šiam atsisakius tai padaryti, M. L. ir pavartojo fizinį smurtą.Visi nukentėjusieji parodė, jog M. L. prieš sumušdamas A. M. , jokių savo veiksmų priežasčių nenurodė. Taigi, akivaizdu, jog M. L. skundžiamame nuosprendyje aptartą fizinę prievartą prieš A. M. panaudojo supykęs dėl nepagarbaus jo elgesio ir tokia M. L. nusikalstama veika atitinka nusikaltimo, numatyto BK 140 str. 1 d. požymius, ką ir nustatė pirmosios instancijos teismas.

Antra, M. L. tiek teisiamajame posėdyje, tiek ikiteisminio tyrimo metu neigė reikalavęs pinigų iš nukentėjusiųjų už neva patirtus nuostolius juos vejantis bei ėmęs kurą. Jis parodė, jog patys nukentėjusieji pradėjo atsiprašinėti už netinkamą elgesį ir pasiūlė važiuoti į barą ,,HBH“, vėliau pasiūlė 3 mobiliojo ryšio telefonus. Išaiškinus jiems, kad nieko nereikia, nukentėjusieji atvykusiam V. Z. pasiūlė nemokamai pripilti kuro. Ši M. L. versija byloje surinktais įrodymais nepaneigta. Priešingai nei apeliaciniame skunde teigia prokuroras, teisiamojo posėdžio protokole nėra užfiksuota, jog nukentėjusieji kategoriškai patvirtintų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus neva M. L. reikalavo iš jų atsiskaitymo už patirtus nuotolius. Nukentėjusysis A. M. parodė ,,lygtai prašė, kad atlygintume už tai, kad jie mus vijosi“ (t. 3, b. l. 154), tačiau vėliau jau parodė ,,M. L. nereikalavo pinigų“ (t. 3, b. l. 157), atsakydamas į teisėjo klausimus po jo parodymų ikiteisminio tyrimo teisėjui pagarsinimo, parodė ,,gal čia įsivėlusi klaida, gal tai surašyta iš konteksto“(t. 3, b. l. 157), po jo parodymų tyrėjui pagarsinimo parodė ,,nežinau, kodėl taip nurodžiau, aš bandau prisiminti. Gal aš suklydau. Gal tai buvo kažkoks klausimas su visu atsakymu ir užrašymu. Dėl tų pokalbių buvau neužtikrintas, bet policija sakė, kad taip turi būti ...“ (t. 3, b. l. 157). Nukentėjusysis V. K. atsakydamas į prokuroro klausimus parodė, ,,V. Z. sakė, kad norėjo mane paauklėti, nes aš jį aplenkiau pora kartų. Neprisimenu tiksliai, bet man atrodo, kad paprašė atlyginti žalą. Mes ten visi stovėjome ratu, M. L. irgi viską girdėjo“ (t. 3, b. l. 156). Atsakydamas į gynėjo klausimus parodė V. K. parodė, kad ,,iš M. L. jokių reikalavimų negirdėjau, M. L. išvis nieko nesakė“ (t. 3, b. l. 156), atsakydamas į teisėjo klausimus, po to, kai buvo pagarsinti jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, parodė ,,kas pasakė, kad mes skolingi, nežinau, gal ir M. L. pasakė“ (t. 3, b. l. 156), atsakydamas į M. L. klausimus parodė ,,pinigų iš manęs nereikalavo, buvo kalba apie pinigus, bet ar tai sakė M. L. , aš nežinau“ (t. 3, b. l. 157). Nukentėjusysis M. B. atsakydamas į teisėjo klausimus parodė kad ,,reikalavimo jokio nebuvo, tik sakė, kad reikia atlyginti žalą. Aš negirdėjau, kad kas to reikalautų" (t. 3, b. l. 186), atsakydamas į prokuroro klausimus parodė kad ,,vaikinas, kuris sudavė A. M. , nereikalavo nieko“ (t. 3, b. l. 187), atsakydamas į M. L. klausimus parodė ,,iš manęs niekas nieko nereikalavo, niekas manęs nemušė“ (t. 3, b. l. 187).

Nors prokuroras apeliaciniame skunde, nurodydamas fizinio smurto panaudojimo aplinkybes bei cituodamas nukentėjusiojo A. M. parodymus ,,viską siūliau, kad daugiau nesimuštų“, teigia, jog nukentėjusieji ne savo noru sutiko M. L. ir jo bendrams įpilti kuro, o tik būdami labai įbauginti dėl M. L. panaudoto fizinio smurto bei dėl tolimesnių grasinimų, tačiau abejoti tokia prokuroro išvada leidžia to paties A. M. parodymai apie tai, kad jis apie turėtą kortelę degalams niekam nieko nesakė, o apie ją prasitarusį M. B. apstumdė, apspardė bei apipylė vandeniu (t. 3, b. l. 155). Šio konflikto aplinkybės neleidžia laikyti patikimai nustatytu, jog nukentėjusiesiems grėsė neišvengiamas fizinis susidorojimas, jei jie nesugebės padengti savo pačių chuliganiškais veiksmais padarytos žalos.

Esant išdėstytoms bei pirmosios instancijos nustatytoms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismas tinkamai įvertino byloje surinktų bei ištirtų įrodymų visetą ir pagrįstai konstatuodamas, jog M. L. nevykdė jokios ginčijamos arba pripažįstamos, bet nerealizuotos savo ar kito asmens tikros ar tariamos teisės ir nepadarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams, jo nusikalstamą veiką iš BK 294 str. 2 d. perkvalifikavo į BK 140 str. 1 d., o baudžiamąjį procesą dėl šio kaltinimo nutraukė, nesant nukentėjusiojo skundui. Kolegija, padariusi šią išvadą, nebeanalizuoja apeliacinio skundo motyvų dėl Klaipėdos VPK pareigūnų veiksmų, pažymėdama tik tą faktą, kad šiuo metu V. M. ir V. T. atleisti iš darbo už policijos pareigūno vardo diskreditavimą.

Apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo M. L. kaltės klausimu daryti priešingas išvadas, negu padarė skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas, todėl apeliacinio skundo ribose nuosprendis laikytinas teisėtu ir pagrįstu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą atmesti.