Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.1; 1.1.8.1.2; 1.1.8.6.2; 1.1.8.9.1; 1.1.8.9.2; 2.1.14.2; 2.4.6.1

2026 m. vasario 12 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Evaldo Pašilio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ernesto Rimšelio,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo X. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2025 m. birželio 12 d. nuosprendžio, kuriuo X. pripažintas kaltu ir nuteistas:

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir jam paskirta 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmė;

– pagal BK 150 straipsnio 4 dalį ir jam paskirta 7 (septynerių) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, X. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta 7 (septynerių) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 72⁴ straipsniu, X. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas 3 (trejus) metus po laisvės atėmimo bausmės atlikimo, o lygtinai paleidus iš laisvės atėmimo vietų įstaigos – probacijos laikotarpiu ir jai pasibaigus – pranešti policijos įstaigai apie gyvenamosios vietos pakeitimą ar išvykimą.

Iš X. nukentėjusiosios Y. atstovei pagal įstatymą D. B. priteista 600 Eur turtinės žalos, nukentėjusiajai Y. – 12 000 Eur neturtinės žalos ir 1 141,67 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, patirtų atstovaujant nukentėjusiąją Y.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. X. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 150 straipsnio 4 dalį dėl to, kad laikotarpiu nuo 2023 m. rugpjūčio mėn. pradžios iki 2023 m. rugsėjo 19 d., tiksliau nenustatytu laiku, savo gyvenamojoje vietoje – name, esančiame (duomenys neskelbtini), prie vandens telkinio, esančio netoli namo, ir vandenyje, žinodamas, kad nukentėjusioji Y., gim. (duomenys neskelbtini), yra mažametė, pasinaudodamas jos bejėgiška būkle dėl amžiaus, nukentėjusiajai negalint suvokti su ja atliekamų veiksmų pavojingumo ir negalint tam pasipriešinti, ne mažiau kaip tris kartus, rankomis liesdamas ir glostydamas nukentėjusiosios apnuogintus sėdmenis ir lytinius organus, tuo pačiu metu masturbuodamas savo lytinį organą, ranka dirgindamas nukentėjusiosios nuogus lytinius organus, kaišiodamas pirštą nukentėjusiajai į makštį, išangę, kitokio fizinio sąlyčio būdu tenkino savo lytinę aistrą su mažamete nukentėjusiąja ir taip seksualiai ją prievartavo.

2. Taip pat X. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą dėl to, kad laikotarpiu nuo 2023 m. rugpjūčio mėn. pradžios iki 2023 m. rugsėjo 19 d., tiksliau nenustatytu laiku, seksualiai prievartaudamas mažametę Y., pasinaudodamas jos bejėgiška būkle dėl amžiaus, padarė jai nesunkų sveikatos sutrikdymą – (duomenys neskelbtini).

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Nuteistasis X. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2025 m. birželio 12 d. nuosprendžio dalį, kuria jam pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą paskirta 2 metų laisvės atėmimo bausmė, pagal BK 150 straipsnio 4 dalį – 7 metų laisvės atėmimo bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirta galutinė subendrinta 7 metų laisvės atėmimo bausmė, ir: 1) atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą; arba 2) paskirti švelnesnes – laisvės apribojimo su intensyvia priežiūra – bausmes, įpareigojant būti savo gyvenamojoje vietoje, periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir nesilankyti tam tikrose vietose.

3.1. Nurodo, kad gailisi dėl padarytų nusikaltimų, proceso metu save pasmerkė, pažada laikytis probacijos reikalavimų ir ateityje nenusikalsti. Pažymi, kad neturėjo tiesioginių lytinių santykių su nukentėjusiąja Y., tačiau pripažįsta galėjęs ją liesti ranka. Nuteistojo teigimu, jis nėra pavojingas asmuo, vykdo visus nurodymus, laiku registruojasi policijos įstaigoje, sieks kuo greičiau atlyginti padarytą žalą. Nurodo, kad jo ir nukentėjusiosios Y. atstovės pagal įstatymą D. J. tarpusavio santykiai yra įtempti, jo teigimu, D. J. siekia įtikinti teismą, kad jis yra pavojingas asmuo.

3.2. Nuteistojo manymu, teismas neįvertino jo teigiamų savybių – kad yra ramaus ir taikaus būdo, linkęs padėti kitiems, neturi administracinių nuobaudų, nevartoja svaiginančių medžiagų. Pažymi, kad turi sveikatos problemų, negalią, nuolat vartoja vaistus, vaikystėje patyrė smurtą, patyčias, gyveno prastomis sąlygomis, baudžiamojo proceso metu patyrė daug neigiamų išgyvenimų. Nurodo, kad šiuo metu jo pajamas sudaro 290 Eur dydžio šalpos negalios pensija, nori įsidarbinti. Nuteistojo teigimu, už jį galėtų laiduoti jo broliai S. ir V., su kuriais kartu gyvena.

4. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, kadangi baudžiamasis įstatymas nenumato galimybės atidėti už labai sunkų nusikaltimą paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Prokurorė prašė nuteistojo X. apeliacinį skundą atmesti, kaip nepagrįstą.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo X. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistasis X. apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų nusikalstamų veikų padarymo faktinių aplinkybių, teisinės kvalifikacijos, paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės, nukentėjusiajai ir jos atstovei pagal įstatymą priteistos žalos bei valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dydžių, todėl dėl šių aplinkybių teisėjų kolegija plačiau nepasisako.

6. Teisėjų kolegija, pakartotinai išanalizavusi baudžiamosios bylos medžiagą, patikrinusi nuteistojo apeliacinio skundo ir proceso dalyvių teismo posėdžio metu pateiktus argumentus, daro išvadą, kad X. paskirtos teisingos, proporcingos, jo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą atitinkančios individualizuotos bausmės. Skundžiamame nuosprendyje nurodyti aiškūs ir detalūs motyvai, kodėl nuteistajam X. neskiriamos švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės, o apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, nesuteikia pagrindo teigti, kad subendrinta 7 metų laisvės atėmimo bausmė už padarytus du itin pavojingus nusikaltimus prieš mažametį asmenį yra aiškiai per griežta ar neadekvati. Bausmės skyrimas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl tai, kad, nuteistojo X. vertinimu, bausmės tikslai gali būti pasiekti jam taikant švelnesnes sankcijas, laikytina subjektyviu situacijos vertinimu, kuris, nesant objektyvių duomenų apie pirmosios instancijos teismo netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą ar BPK normų pažeidimą, negali būti laikomas pagrindu keisti priimtą nuosprendį. Nuteistasis X. ir jo gynėja advokatė V. Bazienė nepateikė aplinkybių, į kurias neatsižvelgė pirmosios instancijos teismas, todėl šioje dalyje Kauno apygardos teismo 2025 m. birželio 12 d. nuosprendis paliekamas nepakeistas.

7. Vis dėlto, teisėjų kolegija vertindama skundo argumentus visos bylos ir teismo sprendimo kontekste nustatė, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis keliais aspektais yra dviprasmiškas ir prieštaringas. Teisėjų kolegija, įvertinusi nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodomas teismo nustatytas nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte, aplinkybes, atkreipė dėmesį į tai, kad šios veikos aprašyme, be kita ko, yra nurodyta ir aplinkybė, jog X. seksualiai prievartaudamas mažametę Y., pasinaudojo jos bejėgiška būkle dėl amžiaus. Ši aplinkybė buvo nurodyta ir aprašant BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, visgi, priešingai nei BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytos nusikalstamos veikos atveju, bejėgiškos būklės žmogaus sveikatos sutrikdymo atveju, šis požymis, kaip ir mažamečio sveikatos sutrikdymas, numatytas BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte, yra atskiras kvalifikuojantis požymis, lemiantis veikos kvalifikaciją ir pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Be to, teisėjų kolegija, įvertinusi nuosprendžio dalį, susijusią su nuteistajam X. paskirta bausme pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, nustatė, kad pirmosios instancijos teismas procesinio sprendimo rezoliucinėje dalyje nenurodė, kokią įstatymo redakciją taiko, kas paprastai reiškia, jog taikoma aktuali, t. y. sprendimo priėmimo metu galiojanti redakcija, nors iš nuosprendžio motyvuojamosios dalies akivaizdu, kad teismas taikė nuteistajam palankesnę ir nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusią BK 150 straipsnio 4 dalies redakciją (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija pasiskys ir šiais klausimais.

Dėl teismo nustatytų nusikalstamos veikos aplinkybių

8. Vadovaujantis BPK 219 straipsnio 3 punktu, 305 straipsnio 1 dalies 1 punktu, asmeniui pareikštame kaltinime/nuosprendyje nurodoma įrodinėjamos/įrodytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios, individualizuojančios aplinkybės, kurias lemia BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodyti veikos požymiai. Kaltinime/nuosprendyje turi būti tiksliai, tačiau trumpai nurodyti faktai (aplinkybės), būtini sprendžiant dėl asmens veiksmų teisinio vertinimo, neapkraunant nusikalstamos veikos aprašymo nereikšmingomis detalėmis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad visos asmeniui pareikštame kaltinime nurodytos aplinkybės privalo būti įrodinėjamos, o nepasitvirtinus – pašalinamos, kaip nepasitvirtinusios. Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodomos tik tos įrodytos veikos aplinkybės, kurias patvirtino bylos įrodymų visuma.

9. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas laikė įrodyta, jog X. seksualiai prievartaudamas mažametę Y., pasinaudodamas jos bejėgiška būkle dėl amžiaus, padarė jai nesunkų sveikatos sutrikdymą – (duomenys neskelbtini) ir taip padarė nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte. Taigi, kaip matyti iš nusikalstamos veikos aprašymo, yra nurodomos dvi įrodytos aplinkybės: 1) kad Y. buvo mažametė, 2) kad padarant nesunkų sveikatos sutrikdymą buvo pasinaudota nukentėjusiosios bejėgiška būkle dėl amžiaus. Tuo tarpu nusikaltimas kvalifikuojamas tik pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą, numatantį vienintelį mažametystės kvalifikuojantį požymį.

10. Nėra ginčo, kad nukentėjusioji Y., gim. (duomenys neskelbtini), prieš ją atliktų nusikalstamų veiksmų metu (nuo 2023 m. rugpjūčio mėn. pradžios iki 2023 m. rugsėjo 19 d.) buvo mažametė, todėl laikytina, kad X. sutrikdė sveikatą mažamečiui asmeniui, kas atitinka nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte, požymius. Kaltinimas dėl pasinaudojimo nukentėjusiosios Y. bejėgiška būkle dėl amžiaus X. buvo visiškai pagrįstai nurodytas aprašant nusikalstamos veikos, numatytos BK 150 straipsnio 4 dalyje, aplinkybes, tačiau to nereikėjo nurodyti aprašant ir BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytos nusikalstamos veikos aplinkybes, nes šiuo atveju nuteistasis nebuvo kaltinamas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Ši pirmosios instancijos teismo klaida, vertinant skundžiamą teismo sprendimą visumoje ir teismo sprendimą kvalifikuojant nuteistojo veiksmus tik pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą, kuo jis ir buvo kaltinamas, neturėjo įtakos teismo sprendimui ir nelėmė jo neteisingumo, todėl toks pirmosios instancijos teismo nuosprendžio trūkumas, turint omenyje ir nuteistojo veiksmus apie pasinaudojimą mažametės nukentėjusiosios bejėgiškumu ją seksualiai prievartaujant, t. y. padarant BK 150 straipsnio 4 dalyje, numatytą veiką, teismo vertinimu nelemia būtinybės keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo.

Dėl taikomo baudžiamojo įstatymo redakcijos

11. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. lapkričio 23 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-504/2010 išaiškino, kad tais atvejais, kai nusikaltimo padarymo metu ir teismo sprendimo priėmimo metu galiojusios baudžiamojo įstatymo redakcijos skyrėsi, teismas turi nuosprendžio aprašomojoje dalyje motyvuoti savo sprendimą, pagal kokią įstatymo redakciją asmuo pripažįstamas kaltu. Jei teismas, vadovaudamasis BK 3 straipsnio 1 dalimi, veiką kvalifikuoja pagal nusikaltimo metu galiojusią, tačiau sprendimo metu negaliojančią įstatymo redakciją, jis nuosprendžio rezoliucinėje dalyje privalo nurodyti taikomo įstatymo redakciją.

12. Nagrinėjamoje byloje X. inkriminuota nusikalstama veika, numatyta BK 150 straipsnio 4 dalyje, buvo padaryta laikotarpiu nuo 2023 m. rugpjūčio mėn. pradžios iki 2023 m. rugsėjo 19 d. Šiuo laikotarpiu galiojusi 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII‑1968 redakcija asmeniui, padariusiam nusikaltimą, numatė laisvės atėmimo bausmę nuo 3 iki 13 metų. Tuo tarpu nuosprendžio priėmimo metu (2025 m. birželio 12 d.) galiojanti 2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija, įsigaliojusi 2025 m. vasario 1 d., numato laisvės atėmimo bausmę nuo 4 iki 15 metų. Aktuali baudžiamojo įstatymo redakcija griežtina nuteistojo X. teisinę padėtį, todėl nagrinėjamoje byloje pagrįstai buvo taikoma nusikalstamos veikos metu galiojusi 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII‑1968 redakcija. Apie būtent šios įstatymo redakcijos taikymą galima spręsti iš pirmosios instancijos teismo motyvų, jog parenkant X. tinkamiausią bausmę atsižvelgiama į tai, kad „pagal BK 150 straipsnio 4 dalį gali būti skiriama laisvės atėmimo nuo 3 iki 13 metų bausmė“ (nuosprendžio 22 l.). Tuo tarpu procesinio sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodoma, kad X. pripažįstamas kaltu pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, nenurodant nuorodos į taikomo teisės akto redakciją, kas vadovaujantis aukščiau aptartu kasacinio teismo išaiškinimu bei loginiu požiūriu (teismui nenurodant, kad taikoma ankstesnė teisės akto redakcija, manytina, kad taikoma šiuo metu galiojanti redakcija), leidžia manyti, kad X. buvo nuteistas pagal aktualią baudžiamojo įstatymo redakciją.

13. Vis dėlto, teisėjų kolegija, įvertinusi nuosprendį visumoje, konstatuoja, kad teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, o nustatytas procesinio sprendimo rengimo trūkumas yra laikytinas ne procesiniu pažeidimu, o rašymo apsirikimu. Pažymėtina, kad teismo priimamas galutinis procesinis sprendimas – nuosprendis ar nutartis – yra vientisas dokumentas, kurio rezoliucinė dalis yra grindžiama motyvuojamoje dalyje išdėstytais argumentais, todėl teismo išvados, esančios nuosprendžio rezoliucinėje dalyje, negali būti vertinamos atsietai nuo likusio procesinio sprendimo turinio. Bylą perduodant į teismą su kaltinamuoju aktu (2024 m. lapkričio 14 d.) vis dar galiojo senoji BK 150 straipsnio 4 dalies redakcija (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII‑1968 redakcija), bylos teisminio nagrinėjimo metu proceso dalyviai nekėlė klausimo dėl pasikeitusio baudžiamojo įstatymo taikymo galimumo. Kaip jau nurodyta anksčiau, iš skundžiamo nuosprendžio motyvuojamosios dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas X. kaltu dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, vadovavosi nusikalstamų veiksmų padarymo metu galiojusia teisės akto redakcija, tą nurodė procesinio sprendimo motyvuose, ši aplinkybė nenurodyta tik rezoliucinėje dalyje. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis procesinio sprendimo trūkumas nekeičia nuosprendžio esmės, jis gali būti ištaisomas apeliacinės instancijos teismo, atliekant patikslinimą. Nėra pagrindo manyti, kad buvo suvaržyta X. teisė į aiškų kaltinimą.

Dėl bausmių

14. Pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas nuteistajam X. skirtinas bausmes, atsižvelgė į tai, kad jis padarė apysunkį ir labai sunkų baigtus tyčinius nusikaltimus, anksčiau neteistas (teistumas išnykęs) (2 t., b. l. 151–155), nebaustas administracine tvarka (2 t., b. l. 180–181), nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, nuteistasis nepriklauso psichiatrinių ir narkologinių įstaigų stebimųjų asmenų grupėms (2 t., b. l. 107–108), turi pastovią gyvenamąją vietą, yra nevedęs, nedirba. Įvertinęs šių aplinkybių visumą teismas konstatavo, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus X. laisvės atėmimo bausmes, kadangi tik griežčiausios rūšies sankcija yra adekvati ir pakankama nubausti nuteistąjį, paveikti jį, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti realų teisingumo principo įgyvendinimą. Teismas nuosprendyje taip pat pažymėjo, kad nors X. teisiamas pirmą kartą (teistumas išnykęs), nebaustas administracine tvarka ir nėra duomenų apie jo neigiamas charakteristikas, tačiau įvertinus jo veiksmų pobūdį, intensyvumą, sistemiškumą, nukentėjusiosios Y. individualias savybes, mažametystę, jos ir kitų visuomenės narių interesus, nėra pagrindo skirti švelnesnę, nei įstatymo numatyta, bausmę, o šios aplinkybės įvertinamos nustatant bausmių dydžius.

15. Nors, X. vertinimu, jam galėtų būti skiriamos švelnesnės bausmės, teisėjų kolegija pažymi, kad sankcija privalo savo griežtumu ir dydžiu atitikti padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, paveikti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, padėti jį auklėti laikytis įstatymų ir gerbti bendro gyvenimo taisykles. Teismas kiekvienu atveju įvertina pavojingumą, kurį žmogaus teisėms ir laisvėms, visuomenės ir valstybės interesams sukėlė asmens padaryta nusikalstama veika. Jei nusikalstamos veikos ir/ar ją padariusio asmens pavojingumas neatitinka įstatymo sankcijoje numatytos bausmės griežtumo ir dydžio, skiriamos švelnesnės teisinio poveikio priemonės, vis dėlto, vien todėl, kad egzistuoja tam tikros asmens padėtį švelninančios aplinkybės, tai savaime nereiškia, kad skirtinos poveikio priemonės turi būti kiek įmanoma švelnesnės. X. padarė vienus pavojingiausių nusikaltimų prieš mažametį asmenį, dėl šių veikų išskirtinio pavojingumo įstatymų leidėjas už jų padarymą yra numatęs itin griežtas laisvės atėmimo bausmes (pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą iki 5 metų, pagal BK 150 straipsnio 4 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII‑1968 redakcija) – nuo 3 iki 13 metų), o tokios trukmės bausmės apeliantui nepaskirtos (skirtos 2 metų ir 7 metų laisvės atėmimo bausmės), todėl laikytina, kad nuteistojo teisių ir laisvių apribojimai nėra aiškiai per griežti, priešingai, jie yra tinkamai individualizuoti, atsižvelgiant į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus bei bausmės paskirtį.

16. Nuteistasis X. apeliaciniame skunde išreiškia gailestį dėl savo veiksmų, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tai nešvelnina jo teisinės atsakomybės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra kaltinamojo asmeninės valios aktas, kai jis savanoriškai, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes. Sprendžiant, ar asmuo kaltę pripažino nuoširdžiai ir gailisi, ar jo veiksmai yra tik formalūs, vertinamas kaltės pripažinimo momentas, teisėsaugos institucijoms suteikta pagalba, poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti veikos padarinius ir kt. (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-29-594/2025, Nr. 2K-P-42-976/2025, Nr. 2K‑121‑719/2025). Iš bylos duomenų matyti, kad X. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiamas pirmosios instancijos teisme savo kaltę neigė, laikėsi gynybinės versijos, kad nukentėjusiosios Y. atstovė pagal įstatymą D. J. nepagrįstai jį apkalbėjo, jis inkriminuotų nusikaltimų nepadarė, nukentėjusiąją lietė tik norėdamas patraukti nusmukusius drabužius, o ne siekdamas seksualinio pasitenkinimo. Tokia X. nurodyta įvykių versija buvo intensyviai tiriama, tam atliktos tiek jo paties, tiek mažametės nukentėjusiosios, tiek nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą apklausos, kitų bylos duomenų tyrimas ir konstatuota, jog parodymai nepasitvirtino – nuteistojo kaltė patvirtinta įrodymų visuma. Atsižvelgiant į tai, X. apeliacinio skundo teiginiai, kad jis pripažįsta atlikęs nusikalstamus veiksmus, už kuriuos buvo nuteistas, ir dėl jų gailisi, laikytini formaliais veiksmais siekiant sušvelninti savo teisinę padėtį, o ne aktyvia atgaila.

17. Teisėjų kolegijos vertinimu, negalima teigti, jog nuteistojo X. nusikalstamos veikos ir jo asmenybės pavojingumą mažina tai, kad jis neturėjo tiesioginių lytinių santykių su nukentėjusiąja Y. Iš nuteistajam pareikšto kaltinimo matyti, kad šios aplinkybės X. nebuvo inkriminuojamos, o dar vieno nusikaltimo požymių nustatymas, tikėtina, lemtų ir griežtesnės galutinės bausmės paskyrimą. Teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas nuteistajam X. skirtinos bausmės klausimą, tinkamai įvertino ir bylos medžiagoje esančius nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis. Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad X. yra ramaus ir taikaus būdo, linkęs padėti kitiems, neturi administracinių nuobaudų, nevartoja svaiginančių medžiagų, gyvena prastomis sąlygomis, turi sveikatos problemų, nori dirbti, pažada ateityje nebenusikalsti, yra daugiau tipinės, o ne išimtinės, kurios leistų nuteistojo asmenybę vertinti kaip mažiau pavojingą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į nagrinėjamos bylos pobūdį, t. y. X. nusikalstamos veikos buvo padarytos prieš mažametį asmenį, nulėmė ypač ankstyvą intervenciją į seksualinį neliečiamumą, lytinę brandą, sveikatą, ydingą supratimo apie tokio pobūdžio veiksmus formavimą bei šių veikų išliekamuosius padarinius ateityje. Nuteistojo seksualinio pobūdžio veiksmai buvo kryptingi, pasikartojantys, truko pakankamai ilgą laiko tarpą, dėl lytinės prievartos veiksmų nukentėjusiajai buvo sutrikdyta psichinė sveikata ir sukelta neatitaisoma žala. Esant tokiems padariniams, priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, X. laikomas pavojingu asmeniu, kuriam turi būti taikomi atitinkamai griežti laisvės apribojimai. Teisingumo principo įgyvendinimas negali būti suprantamas vienpusiškai, jį siejant tik su nuteisto asmens interesais. Teisėjų kolegijos vertinimu, pernelyg švelni, tik X. norą likti laisvėje atitinkanti bausmė pažeistų humaniškumo principą, tiek pačiam nuteistajam, tiek visai visuomenei formuotų nebaudžiamumo, galimybės išvengti realios bausmės už padarytas nusikalstamas veikas požiūrį, sudarytų prielaidas menkinti įstatymo saugomas vertybes, o tai yra nesuderinama su baudžiamojo proceso tikslais.

18. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindų ar išskirtinių aplinkybių, kurie leistų teismui išeiti už baudžiamojo įstatymo ribų ir nuteistajam X. skirti švelnesnes, nei numatyta įstatyme, bausmes BK 62 straipsnio 1, 2 dalių pagrindu. Iš bylos aplinkybių matyti, kad nusikalstama veika paaiškėjo ne dėl nuteistojo valinio apsisprendimo pranešti teisėsaugos institucijoms apie savo nusikalstamus veiksmus, o apie tai pranešus nukentėjusiosios atstovei pagal įstatymą ir ikiteisminio tyrimo institucijoms atlikus intensyvų tyrimą, taip pat nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Nėra pagrindo švelninti paskirtas bausmes ir BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu. Byloje nėra duomenų, leidžiančių pagrįstai teigti, kad X. situacija yra išskirtinė, o jo padaryta nusikalstama veika atsitiktinė. Byloje nustatytos nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės patvirtina, jog X. nusikaltimų pavojingumas yra rūšinis, nėra pagrindo pripažinti, jog nuteistajam paskirtos bausmės nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba, atvirkščiai, pasiekia iš esmės tik vieną tikslą – nubaudimą. Šiuo atveju aktualūs siekiai tiek sulaikyti asmenį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, tiek ir paveikti bausmę atlikusį asmenį, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Bausmės yra tinkamai individualizuotos, atitinka įstatymo reikalavimus, aiškiai nėra neteisingos ar per griežtos, jomis užtikrinamas teisingumo principo įgyvendinimas. Byloje nėra duomenų, jog nuteistasis negalėtų atlikti laisvės atėmimo bausmės. Skunde nurodoma, kad nuteistasis X. turi sveikatos problemų, tačiau ir šios aplinkybės taip pat neeliminuoja būtinybės riboti nuteistojo laisvę ir taikyti griežtas poveikio priemones. Teisėjų kolegija pažymi, kad laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam įkalinimo įstaigoje yra garantuojama tinkama sveikatos priežiūra ir gydymas, todėl, esant būtinybei, X. bausmės atlikimo įkalinimo įstaigoje laikotarpiu bus suteikiama pagalba laikantis nustatyto gydymo plano. Nuteistojo sveikatos būklei bausmės atlikimo vietoje blogėjant, ligoms progresuojant ir įkalinimo įstaigoje nesant galimybės nuteistajam užtikrinti tinkamą gydymą, bus sprendžiamas klausimas dėl galimo X. atleidimo nuo tolesnio bausmės atlikimo.

19. X. prašo atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, tačiau toks prašymas negali būti tenkinamas. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2, 3, 4 dalimis, gali būti visiškai ar iš dalies atidedamos bausmės, paskirtos už neatsargius, nesunkius, apysunkius ir sunkius nusikaltimus, t. y. už labai sunkius nusikaltimus paskirtoms bausmėms šio straipsnio nuostatos netaikomos. BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai visiškai arba iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą, išskyrus atvejus, kai padaromas labai sunkus nusikaltimas, t. y. šios nuostatos taip pat negali būti taikomos. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo nuteistajam X., pripažintam kaltu ir nuteistajam už labai sunkaus nusikaltimo padarymą, visiškai ar iš dalies atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

20. Nors laisvės atėmimas neabejotinai turės neigiamas pasekmes X., tai yra neišvengiamos pasekmės, kurių kilimą lėmė paties nuteistojo veiksmai. Įstatymų leidėjas, nustatydamas teisinio poveikio priemones, aukščiau iškelia visuomenės interesą, saugumą, o ne asmens, padariusio nusikalstamą veiką, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su padaryta veika. Baudžiamasis procesas ir jo pabaigoje skiriama bausmė turi nubausti teisės pažeidėją, sukelti jam atitinkamas neigiamas pasekmes, tai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas ir nustatant už jas konkrečias sankcijas. Atsižvelgiant į tai, X. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl proceso išlaidų

21. Lietuvos apeliaciniame teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2026 m. sausio 26 d. pažyma, kurioje nurodytas apskaičiuotas antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydis teikiant antrinę teisinę pagalbą nuteistajam X. pagal 2025 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. KTS-2025-08216 ir prašoma išspręsti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo klausimą. Pažymoje nurodoma, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba patyrė 191,67 Eur dydžio išlaidas.

22. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Toks teisinis reglamentavimas galioja nuo 2020 m. liepos 15 d. (2020 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XIII-3180 redakcija), tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodomas teisinis reglamentavimas aiškinamas atsižvelgiant ir į kitas sąlygas, svarbias priimant sprendimą dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti: pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama, koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K‑248‑495/2023, Nr. 2K-7-119-719/2024, Nr. 2K-27-788/2024). Be to, kasacinio teismo praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad tais atvejais, kai valstybės garantuojama teisinė pagalba suteikta realią laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam arba nuteistajam, prieš kurį paduotas skundas jo teisinę padėtį bloginančiais pagrindais, šios pagalbos išlaidų išieškojimas iš nuteistojo yra nesuderinamas su teismo pareiga užtikrinti jo teisę į gynybą, todėl tokiais atvejais analogiški prašymai paprastai netenkinami (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K‑51-788/2021, Nr. 2K-67-697/2021). Apeliacinis procesas dėl nuteistojo X. vyko jo paties iniciatyva, jo gynyba apeliacinės instancijos procese buvo būtina, nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė. Teisėjų kolegija sprendžia, kad valstybės patirtų proceso išlaidų priteisimas šiuo atveju prieštarautų teisingumo ir sąžiningumo principams, todėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas netenkintinas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo X. apeliacinį skundą atmesti.

Patikslinti Kauno apygardos teismo 2025 m. birželio 12 d. nuosprendžio rezoliucinę dalį nurodant, kad X. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 150 straipsnio 4 dalį taikant 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakciją.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2026 m. sausio 26 d. prašymo priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas netenkinti.