Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Ramūno Antanavičiaus ir Algerdo Urbšio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

nukentėjusiajam ir privačiam kaltintojui E. Š., jo atstovei advokatei Matildai Liatukaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 13 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės apribojimu 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį per laisvės apribojimo laikotarpį nuo 22.00 val. iki 6.00 val. būti savo gyvenamojoje vietoje, jei tai nesusiję su darbu.

Civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir iš V. K. priteista E. Š. 1500 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 1800 Eur proceso išlaidų už advokato pagalbą.

E. Š. dėl nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, išteisintas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu.

V. K. civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

V. K. nuteistas už tai, kad jis 2015 m. spalio 3 d., apie 11.00 val., (duomenys neskelbtini) automobilių turguje (duomenys neskelbtini), automobilių nusikrovimo vietoje, priėjęs prie E. Š., pradėjo jį kaltinti žmonos išžaginimu, padaryta moraline skriauda. Reikalavo atlyginti padarytą žalą ir stipriai kumščiu trenkė E. Š. į galvą (į pakaušį). Po to, E. Š. pasakius, jog eina pas automobilių turgaus direktorių, kuris padės taikiai išspręsti konfliktą, V. K. jį pasivijo, sugriebė už peties, atsuko E. Š. į save ir kumščiu smogė jam į veidą. Nuo smūgio E. Š. krito ant tvoros, prarado sąmonę. Krisdamas stipriai susitrenkė galvą bei susižalojo koją. Šiais savo veiksmais V. K. nukentėjusiajam E. Š. padarė galvos sumušimą su odos nubrozdinimu galvoje, kairės pėdos sumušimą, sukėlusį nežymų sveikatos sutrikdymą.E. Š. išteisintas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį priešpriešiniu skundu jį kaltinant tuo, kad jis, 2015 m. spalio 3 d., apie 11.00 val., pats priėjęs prie V. K., reikalavo pinigų, pradėjo agresyviai elgtis, plūsti jį necenzūriniais žodžiais, paėmė jį už alkūnės ir smogė ranka į veidą. Jis gindamasis suėmė jo ranką už riešo, tačiau E. Š. kita ranka smūgiavo jam į galvą. Nuo smūgio jam aptemo akyse. Tada E. Š. stūmė jį ant šalia esančios tvoros, po to ant šalia esančio automobilio. Šalia buvę vyrai E. Š. atitraukė nuo jo.Kauno apylinkės teismas konstatavo, kad V. K. kaltė įrodyta ir abejonių nekelia. Spręsdamas dėl E. Š. pareikštų kaltinimų pagrįstumo, teismas konstatavo, kad jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymių, ir jį išteisino BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu.Apeliaciniame skunde nuteistasis V. K. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 13 d. nuosprendį ir jį dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo išteisinti.Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas, šališkas ir nepagrįstas objektyviais įrodymais, prieštaraujantis byloje esančiai medžiagai, liudytojų parodymams, pagrįstas tik prielaidomis, kurios apelianto kaltės neįrodo.Nuteistojo manymu, pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis yra grindžiamas tik E. Š. parodymais. Kitų objektyvių įrodymų, išskyrus jo paaiškinimus, byloje nėra. Teismas, įvertinęs apelianto, E. Š. ir byloje apklaustų liudytojų parodymus, neteisingai konstatavo 2015 m. spalio 3 d. konflikto eigą. Pasak V. K., teismas visiškai nevertino jo priešpriešiniame skunde dėstomų faktų, kurie įrodo jo nekaltumą ir patvirtina E. Š. kaltę. Dėl to teismas neteisingai nusprendė, kad E. Š. kaltumui įrodyti nėra surinkta pakankamai objektyvių įrodymų.Skunde nurodoma, kad teismas nurodė tikrovės neatitinkantį faktą, jog V. K. automobilių turguje E. Š. apkaltino žmonos išžaginimu, moraline skriauda. V. K. pabrėžia, kad jis E. Š. žmonos išžaginimu niekada nekaltino. Šios aplinkybės nepatvirtino nei vienas byloje apklaustas liudytojas. Visas konfliktas kilo dėl pinigų, kadangi E. Š. reikalavo nesumokėtų pinigų už atgabentus automobilius. Teismas šių faktų nuosprendyje iš viso nevertino, rėmėsi tik E. Š. nuomone ir nepagrįstais paaiškinimais, kad konfliktas buvo kilęs dėl kaltinimų žmonos išžaginimu.Pasak V. K., teismas neteisingai nustatė ir tai, kad nėra jokių įrodymų, kurie įrodytų, kad E. Š. V. K. atžvilgiu būtų naudojęs fizinį smurtą. Nuteistasis teigia, kad susidariusi konfliktinė situacija, E. Š. elgesys, fizinės jėgos bei necenzūrinių žodžių naudojimas kėlė jam realią grėsmę jo gyvybei. Po įvykio apeliantas iš karto kreipėsi į policiją, tačiau dėl patirto streso ir įtampos į medicininę įstaigą nesikreipė, o gydėsi namų sąlygomis. Teismas nevertino į bylą pateikto pareiškimo policijai, iš kurio matyti, kad pirmas trenkė E. Š., o apeliantas, tik gindamasis, trenkė atgal. Teismas nurodė, kad apeliantas į teismo ekspertus nesikreipė. Tačiau tame pačiame nuosprendyje pažymėjo, kad iš specialisto išvados matosi, kad kaltinamajam sužalojimų požymių nekonstatuota.Skunde taip pat nurodoma, kad teismas nuosprendyje neteisingai nusprendė, kad V. K. parodymai vertintini kritiškai, kaip siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teismas neteisingai nurodė, kad E. Š. ir byloje apklausti liudytojai nuosekliai papasakojo E. Š. sužalojimo aplinkybes, tačiau tokia išvada yra neteisinga. Pasak nuteistojo, neteisingas yra ir teismo sprendimas tenkinti byloje pareikštą civilinį ieškinį, kadangi jokių kaltę patvirtinančių įrodymų nėra surinkta.Atsiliepime į apeliacinį skundą nukentėjusysis E. Š. prašo atmesti V. K. apeliacinį skundą ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 13 d. nuosprendį, kuris yra teisėtas ir pagrįstas. Nurodo, kad V. K. paaiškinimai vertintini kaip jo siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės už smurtinio nusikaltimo padarymą bei kaip siekis suklaidinti apeliacinės instancijos teismą. Taip pat prašo iš V. K. priteisti proceso išlaidas apeliacinės instancijos teisme.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo V. K. gynėjas advokatas V. Gineika apeliacinį skundą palaikė, prašė tenkinti. Nukentėjusysis ir privatus kaltintojas E. Š., jo atstovė advokatė M. Liatukaitė apeliacinį skundą prašė atmesti. Nuteistojo V. K. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl įrodymų vertinimo.

Nuteistasis V. K., nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo priimtu nuosprendžiu, skunde teigia, kad teismas neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, nevertino jo pareiškime nurodytų aplinkybių, dėl to padarė nepagrįstas išvadas dėl jo kaltumo. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo V. K. apeliacinio skundo argumentai, kuriais jis grindžia nesutikimą su Kauno apylinkės teismo nuosprendyje padarytomis išvadomis dėl jo kaltės padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, yra nepagrįsti.Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi, išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumą ar nekaltumą pirmosios instancijos teismas daro vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. Tik toks nuosprendis gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Kolegija, susipažinusi su nuteistojo V. K. apeliacinio skundo motyvais, skundžiamu Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu, dar kartą įvertinusi byloje surinktus įrodymus, laiko, kad pirmosios instancijos teismas paminėtų įrodymų vertinimo taisyklių laikėsi, ištyrė visas bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus, teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nurodė išsamius byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų vertinimo motyvus, pagrįstus surinktų duomenų visumos analize, įrodymai įvertinti taip pat ir juos lyginant bei gretinant tarpusavyje, tuo teisingai nustatant jų patikimumą bei įrodomąją vertę. Todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo su jais nesutikti ir teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.Nustatyta, kad 2015 m. spalio 3 d., apie 11.00 val. (duomenys neskelbtini) automobilių turguje tarp apelianto ir E. Š. įvyko konfliktas. Ši aplinkybė nėra ginčijama. Tačiau V. K. savo apeliaciniame skunde, kaip ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tvirtina, kad jis smurto E. Š. atžvilgiu nenaudojo. Priešingai – pats buvo E. Š. užsipultas dėl pinigų, išvadintas necenzūriniais žodžiais ir sumuštas. Kolegijos vertinimu, ši apelianto versija nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo patikrinta tinkamai ir pagrįstai vertinta kritiškai, kaip neatitinkanti kitais objektyviais įrodymais nustatytų faktinių aplinkybių. Nagrinėjamu atveju privataus kaltinimo byla buvo išnagrinėta pagal E. Š. ir V. K. priešpriešinius skundus kaltinant vienas kitą BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymu. Priešingai, negu teigiama apeliaciniame skunde, teismas įvertino abiejuose skunduose dėl privataus kaltinimo bylos pradėjimo nurodytas įvykio aplinkybes ir motyvuotai nurodė, kodėl E. Š. paaiškinimais tiki, o V. K. nurodytas aplinkybes vertina kaip jo siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės. Kolegija su nuosprendžio argumentais sutinka. Pagrįstai skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad E. Š. paaiškinimai apie tai, kaip jis buvo sužalotas V. K., neprieštarauja byloje apklaustų liudytojų parodymams bei rašytiniams įrodymams. Faktą, kad V. K. naudojo fizinį smurtą prieš E. Š., patvirtino ne tik pats nukentėjusysis, bet ir liudytojai H. Z., O. T., V. N. ir R. S.. Nors ne visi šie liudytojai įvykį stebėjo tiesiogiai, tačiau tai nelaikytina kliūtimi jų paaiškinimais remtis kaip įrodymais ir jais grįsti daromas išvadas. Įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Analizuojant minėtų liudytojų parodymus, juos lyginant tarpusavyje ir su kitais įrodymais, aplinkybių, dėl kurių jais nebūtų galima remtis, kaip objektyviais ir patikimais, nenustatyta. Liudytojas H. Z. patvirtino pats matęs, kaip V. K. trenkė E. Š.. Liudytojai O. T., V. N., R. S. patvirtino šias aplinkybes sužinoję iš kitų šaltinių (paties E. Š., vaizdo įrašo, kitų žmonių). Paminėtų liudytojų ir E. Š. nurodytos aplinkybės tarpusavyje neprieštarauja. Jas netiesiogiai patvirtina ir byloje esanti specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) dėl E. Š. konstatuotų sužalojimų ir sveikatos sutrikdymo masto. Šioje išvadoje, remiantis paties tiriamojo paaiškinimais dėl sužalojimų laiko ir aplinkybių, taip pat objektyviais duomenimis – asmens ambulatorinio gydymo apskaitos kortelėje padarytais įrašais – nustatyta, kad sužalojimai, atitinkantys nežymų sveikatos sutrikdymą, galėjo būti padaryti tiriamojo nurodytu laiku. Palyginus iš skirtingų įrodymų šaltinių gautą informaciją, ją sugretinus tarpusavyje, faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės abejonių nekelia ir tuo pačiu suponuoja pagrįstą manymą, kad E. Š. skunde dėl privataus kaltinimo bylos pradėjimo nurodytos aplinkybės yra teisingos.Nepagrįstai skunde teigiama, kad teismas nevertino aplinkybės, jog konfliktas kilo dėl pinigų, E. Š. neteisėtai reikalaujant sumokėti, taip pat nevertino nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, kitų priešpriešiniame V. K. skunde nurodytų aplinkybių. Pažymima, kad asmens motyvai nėra būtinas BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymis. Nagrinėjamoje byloje V. K. nurodyta aplinkybė, kad E. Š. iš jo reikalavo pinigų, kaip ir tai, kad E. Š. jį sumušė, nėra pagrįsta jokiais objektyviais įrodymais. Nors liudytoju byloje apklaustas S. Š. nurodė matęs, kaip E. Š. mušė V. K., jo paaiškinimus pirmosios instancijos teismas atmetė, kaip nepatikimus, kadangi jie iš esmės prieštaravo kitiems byloje esantiems įrodymams. Priešingai, negu nurodoma skunde, teismas įvertino ne tik E. Š. skunde, bet ir V. K. priešpriešiniame skunde nurodytas aplinkybes, pasisakydamas tiek dėl byloje surinktų įrodymų visumos, tiek dėl E. Š. paaiškinimų apie tai, kad jis sudavė E. Š., tačiau tokie veiksmai buvo nulemti būtinosios ginties, nes E. Š. puolė pirmas. Dėl nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą vertinimo atkreipiamas dėmesys, kad atsisakymas pradėti tyrimą buvo grindžiamas ta aplinkybe, jog pareiškimuose nurodytų aplinkybių tyrimas yra privataus kaltinimo bylų nagrinėjimo dalykas ir dėl jų ikiteisminis tyrimas neatliekamas. Nuteistojo minimame nutarime nei E. Š., nei V. K. kaltės padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą klausimas nebuvo sprendžiamas. Įvertinusi šioje byloje nustatytų aplinkybių visumą, kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo išvadai, jog pirmosios instancijos teismas, tirdamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais ir vertindamas, nesilaikė BPK 20 straipsnio nuostatų. Priešingai, negu teigiama skunde, pirmosios instancijos teismas įvertino visus proceso dalyvių parodymus, rašytinius įrodymus, kaip visumą, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikė išskirtinės prioritetinės reikšmės ir padarė motyvuotas išvadas dėl V. K. kaltės padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Nuteistasis V. K. teigia, kad teismas buvo šališkas, tačiau tokie teiginiai nepagrįsti. Aplinkybių, kurios leistų abejoti teismo nešališkumu, šioje byloje nenustatyta. Tokių aplinkybių nenurodė ir nuteistasis V. K.. Vien tai, kad apelianto netenkina jo atžvilgiu priimtas nepalankus sprendimas, nėra pagrindas pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimą laikyti klaidingu, o nuosprendyje padarytas išvadas nepagrįstomis.

Dėl civilinio ieškinio ir proceso išlaidų.

Kauno apylinkės teismas, pripažinęs V. K. kaltu dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, priteisė iš jo E. Š. 1500 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 1800 Eur proceso išlaidų už advokatės paslaugas. Apeliantas nesutinka su civilinio ieškinio ir proceso išlaidų priteisimu teigdamas, kad civilinis ieškinys ir proceso išlaidos gali būti priteistos tik iš kalto asmens, o šiuo atveju jo kaltės įrodymų nėra. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas papildomai nurodė, kad teismui atmetus apeliacinį skundą, turėtų būti sumažintas civilinio ieškinio dydis, taip pat ir teismo priteista proceso išlaidų suma, kuri yra akivaizdžiai neproporcinga.Nukentėjusysis ir privatus kaltintojas E. Š. buvo pareiškęs civilinį ieškinį dėl 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šioje byloje nustatytas aplinkybes, nukentėjusiojo patirtus fizinius bei dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, kuriuos sukėlė neteisėti V. K. veiksmai, kaltininko turtinę padėtį, vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais bei teismų praktika tokio pobūdžio bylose, prašomą priteisti sumą sumažino iki 1500 Eur. Svarių argumentų, kodėl priteista suma turėtų būti dar labiau mažinama arba civilinis ieškinys iš viso netenkinamas, apeliantas skunde nenurodė. Argumentai dėl to, kad civilinis ieškinys gali būti priteisiamas tik iš kalto asmens, šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste nelaikytinas teisiškai reikšmingais, kadangi nagrinėjamoje byloje V. K. kaltės padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą klausimas išspręstas teisingai, jis pripažintas kaltu dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajam E. Š.. Tačiau kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo posėdyje išreikšta nuteistojo gynėjo pozicija, kad nukentėjusiajam priteista suma turėtoms proceso išlaidoms atlyginti yra neproporcingai didelė.Pagal BPK 105 straipsnio 1 dalį, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti. Nukentėjusysis ir privatus kaltintojas E. Š. prašė priteisti 1800 Eur proceso išlaidų už advokatės atstovavimą teisme. Kauno apylinkės teismas šį prašymą tenkino visa apimtimi. Teismų praktikoje yra išaiškinta, jog nukentėjusiojo nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė. Tokia išvada išplaukia ir iš BPK 106 straipsnio 2 dalies formuluotės. Šiuo atveju sprendžiant dėl proceso išlaidų dydžio vertintina tai, kad baudžiamoji byla nėra didelės apimties, pirmosios instancijos teisme ją sudarė vienas tomas. Byla savo esme nėra sudėtinga, joje nebuvo sprendžiami teisės aiškinimo klausimai ar suformuotos naujos teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės, faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės pakankamai aiškios. Nors byloje buvo surengta dešimt posėdžių, didžioji dalis jų neįvyko dėl kviečiamų asmenų neatvykimo į posėdį, byla iš esmės buvo išnagrinėta dviejuose posėdžiuose. Nukentėjusiojo ir privataus kaltintojo advokatės rengtų procesinių dokumentų apimtis nedidelė. Įvertinus šias aplinkybes, taip pat vadovaujantis proporcingumo principu, nukentėjusiojo ir privataus kaltintojo turėta 1800 Eur proceso išlaidų suma mažintina iki 800 Eur. Kolegijos vertinimu, tokia suma yra teisinga ir proporcinga siekiant užtikrinti tiek nuteistojo, tiek ir nukentėjusiojo interesų pusiausvyrą.

Dėl proceso išlaidų už advokato atstovavimą apeliacinėje instancijoje.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nukentėjusysis ir privatus kaltintojas E. Š. prašė priteisti proceso išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Prie atsiliepimo pridėjo pinigų priėmimo kvitą ir sąskaitą už suteiktas teisines paslaugas (2 t., b. l. 19, 20), iš kurių matyti, kad už atstovavimą ir dokumentų surašymą advokatei M. Liatukaitei sumokėjo 500 Eur. Kaip jau minėta, pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje. Apeliacinės instancijos teisme priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas, taip pat kitas aplinkybes, galinčias turėti reikšmės nustatant priteistinos sumos dydį. Apeliacinis procesas šioje byloje buvo pradėtas nuteistojo V. K. iniciatyva. Dėl to nukentėjusysis buvo priverstas kreiptis teisinės pagalbos dėl atsiliepimo į skundą surašymo ir atstovavimo apeliacinėje instancijoje. Byla apeliacine tvarka iš esmės buvo išnagrinėta vieno posėdžio metu. Vienas posėdis nevyko dėl nukentėjusiojo atstovės advokatės M. Liatukaitės negalėjimo dalyvauti. Įrodymų tyrimas nebuvo atliekamas, apsiribota baigiamosiomis kalbomis. Įvertinus paminėtas aplinkybes, taip pat tai, kad advokatė M. Liatukaitė procese dalyvavo nuo pat pradžių, jai buvo žinomos bylos aplinkybės, taip pat atsižvelgiant į suteiktų teisinių paslaugų apeliacinėje instancijoje apimtį, į tai, kad nuteistojo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, vadovaujantis teisingumo, protingumo bei proporcingumo principais, prašoma priteisti suma mažintina per puse iki 250 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 13 d. nuosprendį pakeisti, priteistą 1800 Eur sumą proceso išlaidoms atlyginti mažinti ir iš V. K. priteisti E. Š. 800 Eur proceso išlaidų už advokatės paslaugas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.

Iš V. K. priteisti E. Š. 250 Eur proceso išlaidų už advokatės paslaugas apeliacinėje instancijoje.