- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-03-12
- Bylos Nr.
- Iv-1838-244/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00208-2010-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Liudmila Zaborovska
- Pareiškėjas
- J. B.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska, sekretoriaujant Olgai Uljanovai, dalyvaujant pareiškėjo atstovei Gemai Zapasnykienei ir atsakovų atstovui Leandrui Pociui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo J. B. skundą atsakovams Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtų priedų ir priemokų išmokėjimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde (b. l. 1–4) prašo solidariai iš atsakovų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Vilniaus apskr. VPK) ir Lietuvos valstybės priteisti 3350,33 Lt neišmokėto darbo užmokesčio dalį.
Paaiškino, kad dirbo Vilniaus apskr. VPK Tarnybos organizavimo skyriaus specialistu. Pagal iki 2007 m. spalio 1 d. galiojusią Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo redakciją, valstybės tarnautojų darbo užmokesčio viena iš sudedamųjų dalių buvo priemokos ir priedai, kurių suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. 2007 m. birželio 7 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3, 4, 8, 9, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 25, 38, 41, 43, 44, 49, 50 straipsnių ir priedėlio pakeitimo bei papildymo ir Įstatymo papildymo 22¹, 48¹, 50¹ straipsniais įstatymas, kuris įsigaliojo (su tam tikromis išimtimis) 2007 m. spalio 1 d. Šio įstatymo 11 straipsniu buvo papildyta Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalis (2002 m. balandžio 23 d. redakcija). Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, į valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų sumą, kuri negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos, nebuvo įskaitomas priedas už tarnybos stažą bei pareiginės algos dydžio vienkartis priedas, tačiau nuostata, kad valstybės tarnautojams mokamų kitų priedų ir priemokų bendras dydis (suma) negali viršyti 70 procentų pareiginės algos, išliko. Pareiškėjui nuo 2006-01-01 iki 2008-12-31 buvo neišmokėta 3 350,33 Lt priemokų ir priedų. Remiantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – LR DK) 186 str. 2 d., šie priedai ir priemokos yra sudedamoji darbo užmokesčio dalis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, kad minėtas reguliavimas yra neteisėtas. Lietuvos Respublikos Seimas 2002 m. balandžio 23 d. priėmė Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymą Nr. IX-855, kuriuo išdėstė Valstybės tarnybos įstatymą nauja redakcija ir įtvirtino 23 straipsnio 2 dalyje nuostatą, jog priemokų ir priedų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Iš šio Įstatymo Vilniaus apskr. VPK kilo pareiga taikyti Vilniaus apskr. VPK pareigūnų darbo užmokesčiams 70 procentų ribojimą, kai jų priedų ir priemokų suma dėl faktiškai dirbto laiko viršijo 70 procentų pareiginės algos. Konstitucijos 5 straipsnis nustato, kad valstybės valdžią Lietuvoje įgyvendina Seimas, o tai reiškia, kad bet kokie Seimo veiksmai (neveikimas) yra pripažintini Lietuvos valstybės veiksmais. Valstybei nustačius nurodytą teisinį reguliavimą, pareiškėjas negavo dalies savo darbo užmokesčio, t. y. pajamų, kurias būtų gavęs, jei neteisėtas valstybės teisinis reguliavimas nebūtų nustatytas. Tai reiškia, kad, atsižvelgiant į LR CK 6.247 str. ir 6.249 str. 1 d., dėl neatsargių valstybės veiksmų pareiškėjas patyrė nuostolius, kurių dydis yra lygus jo negautoms pajamoms – darbo užmokesčio nepriemokai. Tokios faktinės aplinkybės vienareikšmiai apima visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas bei sudaro pagrindą valstybės civilinei atsakomybei kilti.
Pareiškėjo atstovė teismo posėdyje paaiškino, kad pareiškėjas apie neišmokėto darbo užmokesčio dalį sužinojo 2008 m. rugsėjo mėn., todėl ieškinio senaties terminas nėra praleistas. Tačiau, jeigu teismas manys, kad terminas yra praleistas, prašo jį atnaujinti. Pareiškėjas anksčiau į teismą nesikreipė, nes Konstituciniam Teismui dėl taikyto darbo užmokesčio ribojimo buvo pateiktas prašymas, ir laukė, kada šis prašymas bus išnagrinėtas.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus apskr. VPK atsiliepime į skundą (b. l. 19–21) prašo pašalinti jį iš atsakovų, o, nepatenkinus šio prašymo, skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad pagal Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro pareiginė alga (pagrindinis atlyginimas), priedai ir priemokos (papildomi uždarbiai). Priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Vilniaus apskr. VPK, apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius pareiškėjui, pagrįstai taikė Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. ir veikė teisėtai, t. y. taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Apskaičiuojant priedų ir priemokų dydžius, buvo vadovaujamasi galiojančiais teisės aktais, kadangi jie turi būti taikomi, kol neteks galios, arba tol, kol Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nebus konstatuota, kad jie prieštarauja Konstitucijai. Vilniaus apskr. VPK nepažeidė nė vieno teisės akto ir jo veiksmuose nebuvo kaltės. Vilniaus apskr. VPK, būdamas asignavimų valdytojas, yra įpareigojamas naudoti jam skirtus biudžeto asignavimus pagal nustatytą paskirtį. Tačiau biudžeto formavimas priklauso ne Vilniaus apskr. VPK, o Vyriausybės kompetencijai. Vienintelis tinkamas atsakovas šioje byloje turi būti Lietuvos valstybė. Pareiškėjas prašo priteisti 3 350,33 litų darbo užmokesčio nepriemoką, tačiau už 2006 m. pareiškėjas yra praleidęs ieškinio senaties terminą, nes į teismą kreipėsi tik 2010 m.
Atsakovo atstovas teismo posėdyje nesutiko, kad pareiškėjui būtų atnaujintas terminas už 2006 m. Papildomai paaiškino, kad nepriemokos už 2006 m. buvo iš naujo perskaičiuotos 2008 m.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas dėl pareiškėjui 2006–2008 metais neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, susidariusios dėl šiuo laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nustatytos priedų ir priemokų ribos.
2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ tiek, kiek jame nebuvo nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis, viršijančias nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. DC-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-l 175 redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „Kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2010 m. birželio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010 („Administracinė jurisprudencija“ Nr. 19, 2010, p. 261–275) yra konstatavusi, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, manantys, jog jų teisės dėl minėto Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo (legislatyvinės omisijos) buvo pažeistos, turėjo (turi) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, kuris savo ruožtu privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją. Toks teisinio reguliavimo trūkumų įveikimas teismams nagrinėjant bylas yra būtina prielaida asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo, teisių ir laisvių apsaugos užtikrinimo atitinkamuose individualiuose visuomeniniuose santykiuose.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, atliekančiam įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai. Neužtikrinus Konstitucijos 48 str. 1 d. įtvirtintos teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą, būtų pažeidžiama ne tik tiesiogiai Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta asmens teisė, bet ir konstituciniai lygiateisiškumo, teisingumo ir teisinės valstybės principai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. kovo 20 d., 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimai).
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d. garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Pareiškėjas turi teisę teisme reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtinto apribojimo taikymo. Atitinkamai teisingu atlyginimu už darbą, kuris liko neatlygintas dėl minėtos legislatyvinės omisijos, gali būti darbo užmokesčio dalies, kuri būtų buvusi, bet dėl Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-l 175 redakcijos) nustatytos ribos taikymo nebuvo išmokėta, sumokėjimas (administracinė byla Nr. A575-1831/2011).
Teismas pažymi, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio objekto (institucijos) kalte, todėl civilinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos neturi esminės reikšmės ir šiuo atveju netaikytinos.
Bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovas yra tiesioginis pareiškėjo darbdavys, o ne Lietuvos valstybė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A1-638/2005). Atsižvelgiant į tai, kad ginčas dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies yra tarnybinis ginčas, tai pareiga tinkamai atlyginti pareiškėjui už jo atliktą darbą tenka įstaigai, kurioje pareiškėjas tarnavo, t. y. šiuo atveju Vilniaus apskr. VPK.
Vidaus tarnybos statutas nenustato, per kokį terminą valstybės tarnautojas gali kreiptis į teismą su reikalavimais dėl neišmokėto darbo užmokesčio ir kitų su tarnybos santykiais susijusių išmokų priteisimo, tačiau, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 5 straipsnio 2 dalimi, tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti turėtų būti taikomas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas.
Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio nuostatas ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; jeigu prievolei įvykdyti yra nustatytas terminas, tai iš tokios prievolės atsirandančio reikalavimo ieškinio senaties terminas prasideda pasibaigus prievolės įvykdymo terminui. Pagal Civilinio kodekso 1.130 straipsnį ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka.
Pareiškėjas su skundu į teismą kreipėsi 2010-01-28 (b. l. 2), todėl jo piniginiai reikalavimai galėtų būti tenkinami nuo 2007-01-28 iki 2010-01-28, nes DK 27 str. 2 d. nustatytas trejų metų senaties terminas.
Kaip matyti iš byloje esančios pareiškėjo asmeninės uždarbio kortelės (b. l. 5–12) dėl minėtų įstatymo leidėjo nustatytų ribojimų, laikotarpiu nuo 2006-04-01 iki 2006-12-31 pareiškėjui nebuvo išmokėta 579,93 Lt dydžio darbo užmokesčio dalis (b. l. 5). Teismas pažymi, kad šiai sumai pareiškėjas praleido DK 27 str. 2 d. nustatyto trejų metų senaties terminą.
Iš Vilniaus apskr. VPK Finansų skyrius 2012-03-06 rašto Nr. 10-S-5133 (b. l. 96) matyti, kad J. B. suvestiniame atsiskaitymo lapelyje 2008 m. buvo įvykdytas priskaitytų 2006 m. papildomų priemokų už viršvalandinį darbą perskaičiavimas, tikslinant 2006 m. atliktus darbo užmokesčio apskaičiavimus. Iš teismui pateikto 2008 m. suvestinio atsiskaitymo lapelio (pažymos) apie pareiškėjui priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį (b. l. 9, 28) matyti, kad nepriemoka už 2006 m. antrą, trečią ir ketvirtą ketvirčius pareiškėjui buvo perskaičiuota ir neišmokėta 2008 m. (1 096,50 Lt). Tai patvirtina, kad 579,93 Lt nepriemoka už 2006 m. buvo perskaičiuota iš naujo 2008 m. Remiantis nustatytomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, konstatuojama, kad pareiškėjo prašymas priteisti negauto darbo užmokesčio dalį nuo 2007-01-28 iki 2009-12-31 (2 190,47 Lt) yra pagrįstas, todėl tenkintinas. Kita dalis pareiškėjo prašymo (už 2006 m. – 579,93 Lt) atmestina, nes praleistas DK 27 str. 2 d. nustatytas trejų metų senaties terminas. Teismas daro išvadą, kad pareiškėjas nepraleido senaties termino už darbo užmokesčio nepriemokos dalį, kuri buvo papildomai priskaičiuota 2008 m. (b. l. 9), nes pareiškėjui buvo žinoma 2006 m. tik apie jam priskaičiuotus ir neišmokėtus 579,93 Lt (b. l. 5), o likusi suma už 2006 m. – 516,57 Lt buvo jam priskaičiuota papildomai tik 2008 m. (b. l. 9), todėl pareiškėjas 2006 m. negalėjo žinoti, kad jam 2008 m. bus perskaičiuotas darbo užmokestis už 2006 m. ir iš viso bus paskaičiuota nepriemoka 1096,50 Lt, t. y. papildomai 2008 m. darbdavys priskaičiuos už 2006 m. 516,57 Lt.
Pareiškėjas nagrinėjamojoje byloje prašo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo teisminėje praktikoje pažymi, kad senaties terminas yra nustatytas DK 27 str. 2 d. ir klausimas dėl jo atnaujinimo spręstinas, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 34 str. 1 ir 2 d. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-12-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1874/2011). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių priežasčių ir nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo prašymą dėl senaties termino atnaujinimo, senaties terminas nagrinėjamojoje byloje neatnaujintinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1, 2 p., 127 str.,
nusprendė:
Pareiškėjo J. B. prašymą atnaujinti ieškinio senaties terminą atmesti.
Pareiškėjo J. B. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui J. B. iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2 190,47 Lt (du tūkstančius vieną šimtą devyniasdešimt litų, 47 centus) neišmokėto darbo užmokesčio dalį.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.