Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, I-1234-289/2017

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2017-06-28
Bylos Nr.: I-1234-289/2017
Teisminio proceso Nr.: 3-64-3-00558-2017-4
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjas: Virginijus Stankevičius
Pareiškėjas: A. P.
Atsakovas: Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių

Kategorijos

20.2.3.2Neturtinė žala

Administracinė byla Nr. I-1234-289/2017Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00558-2017-4Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2.; 55.1.3. (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. birželio 28 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjas Virginijus Stankevičius,nedalyvaujant pareiškėjui A. P.,

nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. P. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus.

Teismas, išnagrinėjęs pateiktą skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šiaulių apygardos administraciniame teisme 2017 m. balandžio 27 d. buvo gautas pareiškėjo A. P. skundas (b. l. 2–3), kuriame prašoma iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti pareiškėjui 6582,40 Eur neturtinės žalos.

Pareiškėjas A. P. į posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo pranešimu (b. l. 80). Dalyvauti teismo posėdyje nepageidavo (b. l. 3).

Šalies argumentai

Savo skunde pareiškėjas nurodė, kad jo laisvė buvo apribota, pažeidžiant galiojančius teisės aktus ir nesudarant normalių kalinimo sąlygų. Šiaulių tardymo izoliatoriaus kameros buvo perpildytos, kamerose vienam asmeniui tekdavo mažiau ploto nei nustatyta teisės aktuose. Be to, dalį kamerų ploto užėmė jose esantys įvairūs baldai, sanitarinis mazgas. Apgyvendinimo kamerose buvo šalta, drėgna, prasta ventiliacija, tamsu, blogas apšvietimas, kamerose tualetas neatitiko standartų ir keliamų reikalavimų, san.mazge nebuvo oro šalinimo sistemos, trumpalaikio laikymo patalpos taip pat neatitiko keliamų reikalavimų, kratos buvo atliekamos blogomis sąlygomis, tose pačiose kamerose sveiki asmenys buvo laikomi kartu su ŽIV infekuotais, sergančiais TBC asmenimis, ilgalaikiai pasimatymai su šeimos nariais buvo ribojami, taip pat buvo kitų pažeidimų. Dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos tokių neteisėtų veiksmų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, psichologinius sukrėtimus. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, kurią įvertina 6582,40 Eur (b. l. 2–3).

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovas į posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo pranešimu (b. l. 80). Dalyvauti teismo posėdyje nepageidavo (b. l. 78).

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime (b. l. 70–78) nurodė, kad Lietuvos higienos norma HN 76:1999, nustačiusi, kad kamerų tipo patalpoje ploto vienam žmogui norma – ne mažiau kaip 5 kv.m (6.15 p.), Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr.V-241 (įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 11 d.) buvo pripažinta netekusia galios. Minėtu įsakymu buvo patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kuri nustato tik laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimus. Lietuvos higienos normai HN 76:1999 netekus galios ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje norma buvo nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.). Įsakymo Nr. V-124 1.3 punktas nustatė, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr.1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pažymi, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl galima preziumuoti, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Šiaulių tardymo izoliatoriuje kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, o šis reikalavimas yra nustatytas Įsakyme, todėl nacionaliniai teismai remiasi būtent šiuo standartu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1279-442/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-858/2015). Nors pareiškėjas skunde atkreipė dėmesį į kameros plotą, kuris yra užstatytas baldais, tačiau nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą kameros plotą, skaičiuojant minimalų kameros plotą. Atsakovas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentą, kad vienam asmeniui tenkantis kameros plotas negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m (neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto), pažymi, kad Įsakymo 1.3.1 punkte yra reglamentuotas vienam asmeniui turintis tekti minimalus kameros plotas. Pagal Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punktą kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Nors ši patalpa turi būti atitverta pertvara arba visiškai izoliuota nuo likusio kameros ploto, tačiau tai nereiškia, kad sanitarinio mazgo užimamas plotas turi būti eliminuojamas iš bendro kameros ploto, kai skaičiuojamas vienam asmeniui tenkantis kameros plotas, nes Įsakymo 1.3.1 punkte yra reglamentuotas vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus 3,6 kv. m viso kameros ploto standartas, o ne tokio dydžio gyvenamojo kameros ploto norma, kaip skunde nepagrįstai teigia pareiškėjas. Įvertinusi minėtą teisinį reglamentavimą, atsakovas daro išvadą, kad, skaičiuodamas pareiškėjui tekusį kameros plotą, pagrįstai visą kameros plotą dalijo iš kameroje laikytų asmenų skaičiaus. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-912-520/2016). Pareiškėjas, Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2014-09-27 iki 2015-03-20 kamerose Nr. 32, 59, 60, kuriose buvo laikoma nuo 2 iki 7 asmenų, vienam asmeniui teko nuo 2,99 kv. m iki 10,50 kv. m kameros ploto. Pažymi, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje kasdieniai vardiniai kamerose kalinamų suimtųjų (nuteistųjų) sąrašai nedaromi, todėl pateikti tikslius kamerose laikomų kartu su pareiškėju asmenų sąrašus, nėra galimybės. Dėl kamerų atitikimo higienos reikalavimams nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13 punkte nustatyta, kad gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 punktas nustato: Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 2 punktas įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ įsigaliojimo. Pagal Higienos normos 24 punktą, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Dėl trumpalaikių ir paskirstymo kamerų sąlygų nurodė, kad vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (patvirtintomis LR Teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr.1R-172) 11 p. Priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Suimtieji (nuteistieji) į šias kameras uždaromi laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Vadovaujantis Suimtųjų ir nuteistųjų paskirstymo į kameras tvarkos aprašu (patvirtintas Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus įsakymu Nr.1/01-157), rėžiminiame korpuse esančių paskirstymo kamerose Nr. 1 – 9 suimtieji (nuteistieji) laikomi iki jiems bus atlikta medicininė apžiūra bei sanitarinis švarinimas bei suimtieji ir nuteistieji iš paskirstymo kamerų paskirstomi į gyvenamąsias kameras tą pačią dieną. Įstatymų leidėjas neįpareigoja Šiaulių tardymo izoliatorių registruoti duomenų, į kurias rėžiminiame korpuse esančias paskirstymo kameras (karantinus) buvo paskirtas ir kiek asmenų buvo patalpinti kartu su pareiškėju į rėžiminiame korpuse esančias paskirstymo kameras (karantinus). Kai kuriose laikino sulaikymo ir priėmimo paskirstymo kamerose atlikti remontai, t.y. sanitariniai mazgai buvo atitverti 2016 m. 07-09 mėn. (žr. Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2017-01-06 pažymą Nr. 62/08-8) Šiose kamerose yra suoliukai, inventoriaus nėra. Būtina pažymėti, jog higienos normoje nustatyti gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų apgyvendinimui skirtų patalpų įrengimui. Trumpalaikio laikymo kameros ir rėžiminiame korpuse esančios paskirstymo kameros nėra į izoliatorių priimtų asmenų apgyvendinimui skirtos patalpos. Dėl pareiškėjo atskiro laikymo tardymo izoliatoriuje nurodė, kad visi suimtieji (nuteistieji) atvykę į Šiaulių tardymo izoliatorių yra skiriami į gyvenamąsias kameras laikantis LR Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nurodytų suimtųjų/nuteistųjų uždarymo į kameras izoliavimo reikalavimų.

Šiaulių tardymo izoliatoriuje pacientų izoliavimas vykdomas atsižvelgiant į medicinines indikacijas ir užtikrinamas vadovaujantis Somatinių ligų, kuriomis sergantys asmenys turi būti laikomi pataisos įstaigose izoliuoti nuo kitų suimtųjų/nuteistųjų, sąrašu, patvirtintu LR sveikatos apsaugos ministro 2003-04-20 įsakymu Nr. V-250. Žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) liga įtraukta į šį sąrašą, tačiau suimtieji/nuteistieji, sergantys šia liga, izoliuojami nuo kitų suimtųjų/nuteistųjų tik raštiškai pareiškę norą būti izoliuotais arba kai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu sudaryta komisija priima sprendimą izoliuoti. Tuo tarpu matyti, kad pareiškėjas jokių raštiškų prašymų būti izoliuotam nuo kitų suimtųjų/nuteistųjų įstaigai nebuvo pateikęs. Atsakovas pažymi, kad priverstinis ŽIV infekuoto asmens izoliavimas vertinamas kaip diskriminacija, todėl dažniausiai, jei priimamas sprendimas izoliuoti kalintį asmenį, tai ne dėl jo galimybės užkrėsti kitus asmenis, bet dėl grėsmės jo gyvybei dėl smurto iš kitų kalinčių asmenų. Dėl tardymo izoliatoriuje suteikiamų pasimatymų nurodė, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad suimtaisiais laikomi: nuteistieji arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laivės atėmimo iki gyvos galvos bausmėmis, kuriems nuosprendžiai įsiteisėjo, – iki jų pasiuntimo į areštines ar pataisos įstaigas (1 p.); nuteistieji arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laivės atėmimo iki gyvos galvos bausmėmis, kurie, vadovaudamiesi Baudžiamojo proceso kodekso 315 straipsnio nuostatomis, pareiškė norą atlikti bausmę, – iki jų pasiuntimo į areštines ar pataisos įstaigas (2 p); nuteistieji arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmėmis, kuriems nuosprendis įsiteisėjo ir kurie ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo, nagrinėjančio bylą teisiamajame posėdyje, nutartimi iki penkiolikos parų palikti tardymo izoliatoriuose ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme (3 p.); nuteistieji, kuriems panaikintas bausmės vykdymo atidėjimas arba lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigų, arba lygtinis atleidimas nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą, – iki jų pasiuntimo į pataisos įstaigas (4 p.). Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 98 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems, paliktiems atlikti ūkio darbų kardomojo kalinimo vietose, laisvės atėmimo vietų ligoninėse arba kalėjimuose, kuriuose nėra galimybių suteikti ilgalaikių pasimatymų, vienas ilgalaikis pasimatymas pakeičiamas trimis trumpalaikiais pasimatymais. Be to, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų „Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių“ 65 punkte įtvirtinta, kad pasimatymai tardymo izoliatoriuose vyksta be fizinio kontakto. Pastebėtina ir tai, kad, pagal Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2006-01-11 priimtų Europos kalinimo įstaigų taisyklių nuostatas, kaliniams turi būti užtikrinta teisė bendrauti su giminėmis ir kitais asmenimis, tačiau bendravimas ir pasimatymai gali būti apribojami, jei to reikia tinkamai įstaigos tvarkai, saugumui ir apsaugai palaikyti (šių taisyklių 22.4 punktas).

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo A. P. skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, neteisėtais veiksmais.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 nurodė, kad valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padaryta neteisėta veika LR CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti. Pareiškėjas savo reikalavimą taip pat grindžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimu. Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog minėta Konvencija yra tiesiogiai taikoma Lietuvos Respublikoje, nagrinėjamoje byloje patikrins, ar atsakovė nepažeidė ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio.

Konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Šioje teisės normoje yra įtvirtintas absoliutaus pobūdžio imperatyvas, kuris draudžia kankinti žmogų, nežmoniškai su juo elgtis ar žeminti jo orumą, nepriklausomai nuo aplinkybių ar nukentėjusiojo asmens elgesio (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. balandžio 6 d. sprendimas byloje Labita prieš Italiją, pareiškimo Nr. 26722/95).

Žemesnės instancijos teismas

Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje paprastai atsižvelgia į kalinimo trukmę, kalinčio asmens emocinę ir fizinę būseną, kalinčio asmens amžių, lytį ir sveikatą, kalinio galimybę laisvai judėti įkalinimo įstaigos teritorijoje, kalinčio asmens galimybę mankštintis, pasivaikščioti lauke, kameros apšvietimą ir ventiliaciją, ar kameroje yra tualetas, ar jis atskirtas pertvara ir kt. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą” 3 straipsnio prasme, Europos Žmogaus Teisių Teismas atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu. Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas 3 straipsnio pažeidimas. Konvencijos 3 straipsnio nuostata įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje Valašinas prieš Lietuvą).

Šiaulių tardymo izoliatoriaus nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. 168, 2 punkte nustatyta, kad Šiaulių tardymo izoliatorius savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais, kitais Lietuvos Respublikos Seimo priimtais teisės aktais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Respublikos Prezidento dekretais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, teisingumo ministro, Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymais, kitais teisės aktais ir šiais nuostatais. Šių nuostatų 12.3 punkte nurodyta, kad viena iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos funkcijų yra užtikrinti suimtųjų ir nuteistųjų komunalines ir buitines sąlygas, nežeminančias žmogaus orumo ir atitinkančias Lietuvos higienos normas.

Dėl kamerų, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, plotų

Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, galiojančio nuo 2010-05-14, 1.3.1 punkte nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Dėl pareiškėjo prašymo atsižvelgti į kameroje esančio inventoriaus užimamą plotą atkreiptinas dėmesys į tai, jog, vadovaujantis naujausia EŽTT praktika (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr. 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai (Įsakymas Nr. V-124) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr. EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus (žr. 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-379-822/2017).

Pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų skundžia kalinimo laikotarpį nuo 2014-09-27 (pagal nutartį printi žinion) iki 2015-03-20. Kaip matyti iš atsakovo pateiktos 2017-05-04 pažymos Nr. 60/09-17123 „Dėl A. P.“ (b. l. 19–22), pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nagrinėjamu laikotarpiu buvo kalinamas nuo 2014-09-27 iki 2015-03-20 kamerose Nr. 32, 59, 60, kuriose buvo kalinama nuo 2 iki 7 asmenų. Pažymėtina, kad pareiškėjas visą šį laikotarpį buvo laikomas kamerose, kai vienam kalinamam asmeniui teko nuo 2,99 kv. m iki 10,46 kv. m kameros ploto (iš bendro kameros ploto neišskaičiavus kameroje esančio sanitarinio mazgo ploto). Remiantis atsakovo pateiktais duomenimis apie kamerų plotus be sanitarinio mazgo (b. l. 26–30) pareiškėjui (vienam kalinamam asmeniui) teko nuo 2,78 kv. m iki 9,72 kv. m kameros ploto (iš bendro kameros ploto išskaičiavus kameroje esančio sanitarinio mazgo plotą). Iš šio laikotarpio 27 dienas pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 32, 59, pažeidžiant nustatytą vienam asmeniui kameros ploto normą (vienam asmeniui tenkantis kameros plotas periodiškai svyravo nuo 2,78 kv. m iki 3,56 kv. m). Konstatuotina, kad šiuo laikotarpiu, kai pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 m² kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Tai, teismo nuomone, yra akivaizdus aukščiau paminėtų teisės aktų pažeidimas.

Iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus pateiktos 2017-05-04 pažymos Nr. 60/09-17123 „Dėl A. P.“ (b. l. 19–22) bei atsakovo pateiktų duomenų apie kamerų plotus be sanitarinio mazgo (b. l. 26–30) matyti, kad pareiškėjui (vienam asmeniui) atskirais laikotarpiais (11 dienų), kai buvo laikomas kamerose Nr. 32, 59, teko atitinkamai nuo 3,24 kv. m iki 4,86 kv. m kameros ploto (be sanitarinio mazgo).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartyje nurodoma, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog nagrinėjant tokio pobūdžio bylas būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo sąlygas, todėl griežtai negalima laikytis principo, kad įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi. Iš esmės tai reiškia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka atsakovui (2012 m. sausio 10 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas Ananyev ir kiti prieš Rusiją; 2014 m. balandžio 10 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A858-114/2014). Remiantis šiomis nuostatomis, kritiškai vertintina teismui atsakovo pateikta 2017-05-04 pažyma Nr. 60/09-17123 „Dėl A. P.“ (b. l. 19–22), kurioje yra nurodyti laikomų asmenų skaičiai dienos pradžioje bei dienos pabaigoje, tačiau iš pateiktos pažymos negalima spręsti, kiek laiko per dieną kalinamas asmuo buvo laikomas kamerose pažeidžiant ar nepažeidžiant pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 m² kameros ploto. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuostatas, tokia pažyma vertintina kritiškai, o jos turinys vertintinas pareiškėjo, teigiančio, kad jam nebuvo užtikrinamas 3,6 kv. m plotas, naudai. Teismas konstatuoja, kad pareiškėjui Šiaulių tardymo izoliatoriuje nebuvo užtikrinamas 3,6 kv. m plotas (iš bendro kameros ploto išskaičiavus kameroje esančio sanitarinio mazgo plotą) iš viso 38 dienas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas įvertina tai, kad nors teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, toks sanitarinio įrenginio ir baldų buvimas taip pat sukelia, esant minimaliai užtikrintam kameros gyvenamajam plotui, papildomus nepatogumus.

Pareiškėjas savo skunde nurodo, jog kamerose buvo šalta, drėgna, prasta ventiliacija, tamsu, blogas apšvietimas, kamerose tualetas neatitiko standartų ir keliamų reikalavimų, san.mazge nebuvo oro šalinimo sistemos, trumpalaikio laikymo patalpos taip pat neatitiko keliamų reikalavimų, kratos buvo atliekamos blogomis sąlygomis, tose pačiose kamerose sveiki asmenys buvo laikomi kartu su ŽIV infekuotais, sergančiais TBC asmenimis, ilgalaikiai pasimatymai su šeimos nariais buvo ribojami.

Dėl sąlygų kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas

Nagrinėjamu atveju taikytinos higienos normos, galiojusios iki 2015 m. lapkričio 1 d.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 24 punktas nurodo, jog gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus tas patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. HN 76:2010 22 punktas nurodo, jog gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. HN 76:2010 23 punktas nurodo, jog gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. HN 76:2010 26 punktas numato gyvenamųjų ir bendrosios paskirties patalpų oro temperatūros, santykinės drėgmės ribas, oro judėjimo greičius atskirais metų laikais.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13 punkte nustatyta, kad gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 punktas nustato: taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 2 punktas įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Taisyklių 14.10 punkte numatyta, kad kameroje turi būti natūralus arba mechaninis vėdinimas.

Šiaulių visuomenės sveikatos centras kameras Nr. 32 ir 60 tikrino 2015-02-09 (patikrinimo aktas Nr. EP-54). Kameroje Nr. 60 nustatyta, kad oro temperatūra ir dirbtinė apšvieta atitinka reikalavimus, oro judėjimo greitis per mažas, santykinė oro drėgmė 60-62 proc. Kameroje Nr. 32 buvo nustatyti Lietuvos higienos normos HN 76:2010 59 ir 62 punktų pažeidimai (b. l. 31-34).

Šiaulių visuomenės sveikatos centras kamerą Nr.32 tikrino 2014-12-16 (patikrinimo aktas Nr. EP-5). Nustatyta, kad oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė bei dirbtinė apšvieta atitinka reikalavimus, oro judėjimo greitis per mažas.

Atsakovas atsiliepime nurodė, kad kita kamera pareiškėjo kalinimo laikotarpiu tikrinta nebuvo, nes nebuvo gauta jokių skundų dėl kamerų neatitikimo higienos normos reikalavimams. Be to, pats pareiškėjas jo kalinimo metu dėl netinkamų kalinimo sąlygų kamerose į įstaigos direktorių nesikreipė.

Detalias taisykles, susijusias su kalinamų asmenų buitiniu aprūpinimu, nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normos. Šis teisės aktas, be kita ko, nustato laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas. Gyvenamojoje patalpoje turi būti lova, spintelė, stalas, taburetė arba stalo ilgio suoliukas ir kiti būtini baldai bei inventorius.

Atsakovas atsiliepime taip pat nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus režiminio korpuso gyvenamosios kameros yra įrengiamos vadovaujantis Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakyme Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakyme Nr. IR-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų kūdikių namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ nustatytais reikalavimais. Gyvenamosiose kamerose yra pritvirtintos prie grindų metalinės lovos (vienam asmeniui – 1 vienetas); spintelės (vienam asmeniui – 1 vienetas); stalas (1 vienetas patalpai); taburetė (vienam asmeniui – 1 vienetas) arba 2 vienetai stalo ilgio suoliukų patalpai, tačiau kadangi įstaigoje gyvenamosios kameros yra siauros, o stalas montuojamas tarp lovų esančioje tuščioje erdvėje, dėl vietos stokos kai kuriose kamerose suoliukų ir/ar taburečių gali būti mažiau; maisto produktų spintelė arba lentyna (1 vienetas patalpai); sieninė viršutinių drabužių pakaba (1 vienetas patalpai); šiukšlių dėžė (1 vienetas patalpai); sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė, 1 komplektas patalpai); veidrodis, tualeto reikmenų spintelė sanitariniame mazge (1 vienetas patalpai). Pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punktą, įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne mažesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Minima nuostata patvirtina, kad imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nėra. Visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, be to, jie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele, praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia užuolaida. Atsakovas tinkamai įgyvendina minėtus teisės aktų reikalavimus, nes toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus.

Teismas su tokia atsakovo išvada nesutinka. Iš atsakovo pateiktų įrodymų matyti, kad kamerose sanitarinis mazgas iš vienos pusės yra atitvertas sienele, iš kitos – užuolaida, iš byloje esančių įrodymų nematyti, kad sanitarinis mazgas turėtų atskirą oro šalinimo sistemą.

Dėl sąlygų laikino patalpinimo kamerose

Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (patvirtintų LR teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr.1R-172) 11 punktas nustato, kad priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Suimtieji (nuteistieji) į šias kameras uždaromi laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų reikalavimų.

Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 19 punktas numato, kad priimtiems tardymo izoliatorių suimtiesiems (nuteistiesiems) atliekama jų medicininė apžiūra ir sanitarinis švarinimas. Asmenys iki medicininės apžiūros ir sanitarinio švarinimo atlikimo, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, gali būti laikinai uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras.

Atsakovas savo atsiliepime nurodė, kad vadovaujantis Suimtųjų ir nuteistųjų paskirstymo į kameras tvarkos aprašu (patvirtintas Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus įsakymu Nr.1/01-157), režiminiame korpuse esančiose paskirstymo kamerose Nr. 1–9 suimtieji (nuteistieji) laikomi iki jiems bus atlikta medicininė apžiūra bei sanitarinis švarinimas, bei suimtieji ir nuteistieji iš paskirstymo kamerų paskirstomi į gyvenamąsias kameras tą pačią dieną. Įstatymų leidėjas neįpareigoja Šiaulių tardymo izoliatoriaus registruoti duomenų, į kurias režiminiame korpuse esančias paskirstymo kameras (karantinus) buvo paskirtas ir kiek asmenų buvo patalpinti kartu su pareiškėju į režiminiame korpuse esančias paskirstymo kameras (karantinus). Sanitariniai mazgai kai kuriose laikino (trumpalaikio) sulaikymo kamerose bei režiminiame korpuse esančiose kamerose neatitverti. Šiose kamerose yra suoliukai, inventoriaus nėra. HN 76:2010 nereglamentuoja stalų ir kėdžių kameroje. Būtina pažymėti, jog higienos normoje nustatyti gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų apgyvendinimui skirtų patalpų įrengimui. Trumpalaikio laikymo kameros ir režiminiame korpuse esančios paskirstymo kameros nėra į izoliatorių priimtų asmenų apgyvendinimui skirtos patalpos.

Atsakovas savo atsiliepime pabrėžė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus trumpalaikio laikymo kamerose suimtieji/nuteistieji yra laikomi ne ilgiau kaip dvi valandas.

Kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus 2017-05-09 pažymos Nr. 69/06-1634 (b. l. 23) pareiškėjas A. P. į Šiaulių tardymo izoliatorių buvo etapuojamas 2015-02-26 ir laikomas trumpalaikio laikymo kameroje Nr. PK-5.

2015-03-13 patikrinimo akte Nr. EP-84 (patikrinimas atliktas 2015-03-04) užfiksuota, kad laikino laikymo (atvykimo) kratos atlikimo patalpoje esančios 4 vonelės daiktams sudėti labai nešvarios (pažeidžiamas HN 76:2010 54 punkto reikalavimas), nebuvo pateikti pagrindinio valymo registro dokumentai (pažeidžiamas HN 76:2010 59 punkto reikalavimas) (b. l. 65-69).

2015-07-30 patikrinimo ake Nr. EP-328 (patikrinimas atliktas 2015-07-24) nustatyta, kad kratų atlikimo patalpoje naudojamos vonelės vizualiai buvo švarios, sąlygos vonelių dezinfekcijai sudarytos (b. l. 62-64).

2015-08-27 patikrinimo akte Nr. EP-354 (patikrinimas atliktas 2015-08-24) užfiksuota, kad kratos atlikimo patalpoje esančios vonelės daiktams sudėti išplautos (b. l. 55-58).

2015-10-20 patikrinimo akte Nr. 460 (patikrinimas atliktas 2015-10-16) pažeidimų neužfiksuota (b. l. 59-61).

Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo akte Nr. EP-406 (patikrinimas atliktas 2014 m. rugsėjo 25 d.) konstatuota, kad išvykstančių apžiūros patalpos tvarkingos (b. l. 43–46).

Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. balandžio 22 d. patikrinimo akte Nr. EP-153 (patikrinimas atliktas 2015 m. balandžio 20 d., b. l. 114–117) konstatuota, kad karantino kameroje Nr. 5 (rūsyje) oro temperatūra per žema, dirbtinis apšvietimas per mažas, tačiau santykinė oro drėgmė atitiko nustatytus reikalavimus. Dangos nelygios, nėra lengvai valomos ir dezinfekuojamos, kameroje reikalingas paprastasis remontas. Tikrinimo metu kamera išvalyta, vėdinimas per langus galimas. Sanitariniai mazgai įrengti be pertvarų.

Dėl ilgalaikių pasimatymų

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad nuteistaisiais, atliekančiais arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes, laikomi: nuteistieji arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmėmis, perkelti iki penkiolikos parų į tardymo izoliatorius iš areštinių ar pataisos įstaigų ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo, nagrinėjančio bylą teisiamajame posėdyje, nutartimi ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme (1 p.); nuteistieji, kurie perduoti į Lietuvos Respubliką toliau atlikti terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, – iki šių nuteistųjų pasiuntimo į areštines ar pataisos įstaigas (2 p.); nuteistieji, kurie perduodami į jų pilietybės valstybę toliau atlikti terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, – iki šių nuteistųjų perdavimo jų pilietybės valstybei (3 p.); nuteistieji, palikti tardymo izoliatoriuose atlikti ūkio darbus (4 p.). Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 94 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems, paliktiems atlikti ūkio darbų kardomojo kalinimo vietose, laisvės atėmimo vietų ligoninėse arba kalėjimuose, kuriuose nėra galimybių suteikti ilgalaikių pasimatymų, vienas ilgalaikis pasimatymas pakeičiamas trimis trumpalaikiais pasimatymais (įstatymo redakcijos, galiojusios nuo 2014-07-24 iki 2015-12-02). Be to, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 65 punkte įtvirtinta, kad pasimatymai tardymo izoliatoriuose vyksta be fizinio kontakto. Pastarųjų teisės normų formuluotės rodo, kad ilgalaikių pasimatymų suteikimas pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 3 dalies 1, 2 ir 3 punktus nuteistiesiems priskirtiniems asmenims tardymo izoliatoriuose nėra numatytas.

Atsakovas savo atsiliepime nurodo, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje ilgalaikiai pasimatymai dėl įstaigos specifikos iki 2017-01-01 nebuvo teikiami. Nuo 2017-01-01 pasikeitus teisiniam reguliavimui, pradėta leisti ilgalaikius pasimatymus ir Šiaulių tardymo izoliatoriuje.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014-04-30 nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-526/2014 pažymėjo: „suimtieji (nuteistieji) tardymo izoliatoriuose laikomi tam tikru tikslu (kaip minėta, ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti, dėl bylų nagrinėjimo teisme) ir tik tam tikrą neilgą laiko tarpą, todėl jie negali būti palyginamoje situacijoje su nuteistaisiais, kurie laikomi pataisos namuose, kadangi jų kalinimo tvarka ir aplinkybės iš esmės skiriasi.“ Minėtoje nutartyje taip pat akcentuota: “pareiškėjui jo buvimo tardymo izoliatoriuose metu buvo suteikta galimybė į trumpalaikius pasimatymus, nors ir ribojant juos, tačiau suteikiant minimalius priimtinus kontaktus, o ilgalaikių pasimatymų nesuteikimas tardymo izoliatoriuose laikytinas proporcinga teisės į privataus gyvenimą ribojimo priemone, atsižvelgiant į asmens (pareiškėjo) buvimo tardymo izoliatoriuje laiką, <…> vertintina, kad šiuo atveju pareiškėjas nebuvo kankinamas, su juo nebuvo nežmoniškai ar žeminančiai elgiamasi, todėl nėra ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, kartu ir iš jo išplaukiančių nacionalinių teisės aktų nuostatų (BVK, Suėmimo vykdymo įstatymo) pažeidimo“.

Pastebėtina ir tai, kad, pagal Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2006-01-11 priimtų Europos kalinimo įstaigų taisyklių nuostatas, kaliniams turi būti užtikrinta teisė bendrauti su giminėmis ir kitais asmenimis, tačiau bendravimas ir pasimatymai gali būti apribojami, jei to reikia tinkamai įstaigos tvarkai, saugumui ir apsaugai palaikyti (šių taisyklių 22.4 punktas).

Dėl pareiškėjo paskyrimo į kameras

Šiaulių tardymo izoliatoriaus atsiliepime yra nurodyta, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje pacientų izoliavimas vykdomas atsižvelgiant į medicinines indikacijas ir užtikrinamas vadovaujantis Somatinių ligų, kuriomis sergantys asmenys turi būti laikomi pataisos įstaigose izoliuoti nuo kitų suimtųjų/nuteistųjų, sąrašu, patvirtintu LR sveikatos apsaugos ministro 2003-04-20 įsakymu Nr. V-250. Žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) liga įtraukta į šį sąrašą, tačiau suimtieji/nuteistieji, sergantys šia liga, izoliuojami nuo kitų suimtųjų/nuteistųjų tik raštiškai pareiškę norą būti izoliuotais arba kai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu sudaryta komisija priima sprendimą izoliuoti. Atsižvelgiant į šios ligos plitimo kelius (kraujas ar lytiniai santykiai), pareiškėjui nuo ŽIV infekuoto asmens užsikrėsti kasdieninių buitinių kontaktų metu nebuvo jokio pavojaus. Pareiškėjas jokių raštiškų prašymų būti izoliuotas nuo kitų suimtųjų/nuteistųjų įstaigai nebuvo pateikęs.

Teismas sutinka su atsakovo atsiliepime išdėstytais motyvais, kad priverstinis ŽIV infekuoto asmens izoliavimas gali būti vertinamas kaip diskriminacija. Vadovaujantis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsniu (Diskriminacijos uždraudimas) bei 1993 m. Pasaulinės sveikatos organizacijos išleistomis rekomendacijomis tema „ŽIV infekcija ir AIDS kalėjimuose“, priverstinis ŽIV infekuoto asmens izoliavimas būtų vertinamas kaip diskriminacija. Atsižvelgiant į Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą 56 punktą, kalinio izoliavimas vien todėl, kad jis yra ŽIV infekcijos nešiotojas, medicininiu požiūriu yra nepateisinamas. Žinant, kad ŽIV infekuotas asmuo nėra ligonis, atsižvelgiant į pirmiau minėtos infekcijos plitimo kelius (kraujas ar lytiniai santykiai) nuo infekuoto asmens ŽIV užsikrėsti kasdieninių buitinių kontaktų metu nėra jokio pavojaus, todėl ypatingos saugumo priemonės nereikalingos.

Atsakovo pateiktoje medžiagoje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų pateikęs Šiaulių tardymo izoliatoriaus įstaigai raštiškus prašymus būti izoliuotam nuo kitų suimtųjų/nuteistųjų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

Atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu.

Pareiškėjas savo skunde konkrečiai dėl savo sveikatos problemų nepasisako, nurodo, kad dėl netinkamų laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, psichologinius sukrėtimus. LR suėmimo vykdymo įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmens sveikatos priežiūra tardymo izoliatoriuose organizuojama ir atliekama įstatymų nustatyta tvarka. Suimtiesiems turi būti užtikrintas tokios pat kokybės ir lygio gydymas kaip ir laisvėje esantiems asmenims. Įvertinus turimus rašytinius duomenis ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2014-09-27 iki 2015-03-20), pareiškėjo asmens sveikatos istorijos Nr. 722 (b. l. 14–17) įrašus bei atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nenurodo konkrečių faktų, susijusių su galimu sveikatos sužalojimu, negalima konstatuoti, kad būtent dėl aukščiau nustatytų pažeidimų, Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų (neveikimo) ginčui aktualiu laikotarpiu buvo sužalota pareiškėjo sveikata.

Teismas, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011).

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog byloje nustatytas atsakovo veiksmų neteisėtumas dėl pareiškėjo apgyvendinimo perpildytose kamerose kaip viena iš civilinės atsakomybės būtinų sąlygų. Tačiau pažymėtina, kad siekiant nustatyti, ar atsakovui dėl neteisėtų veiksmų atlikimo kyla civilinė atsakomybė, būtina įvertinti, ar pareiškėjui dėl šių neteisėtų veiksmų kilo pasekmės, t. y. neturtinė žala, taip pat ar tarp paminėtų veiksmų ir kilusių pasekmių yra priežastinis ryšys.

LR CK 6.250 straipsnio 1 dalis numato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Teismas daro išvadą, jog yra neabejotina, kad dėl apgyvendinimo perpildytose kalinimo kamerose bei anksčiau nurodytų Lietuvos higienos normų pažeidimų pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Apskaičiuodamas neturtinės žalos dydį, t. y. įvertinęs pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus pinigais, įvertinęs turimų įrodymų visetą, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, atsižvelgdamas į pažeidimo trukmę (38 dienos), vertybes, kurioms daromas pažeidimas kėlė grėsmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais (pvz., LVAT 2013 m. spalio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-1194/2013 už 723 dienas priteista 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimui, LVAT 2013 m. lapkričio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-1860/2013 už 169 dienas priteista 550 Lt neturtinės žalos atlyginimui, LVAT 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A143-2373/2013 už 107 dienas priteista 500 Lt neturtinės žalos atlyginimui, LVAT 2014 m. birželio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-275/2014 už 330 dienų priteista 6600 Lt neturtinės žalos atlyginimui, LVAT 2014 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-793/2014, kai 232 dienas laikymo sąlygos neatitiko reikalavimų bei 113 dienų tik iš dalies atitiko, priteista 5900 Lt neturtinės žalos atlyginimui, LVAT 2015 m. vasario 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.A-550-575/2015 už 245 dienas priteista 1500 Eur, LVAT 2015 m. kovo 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.A-1530-858/2015 už 562 dienas priteista 3850 Eur, LVAT 2016 m. sausio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-371-662/2015 už 186 dienas priteista 1500 Eur, LVAT 2016 m. sausio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2588-624/2015 už 11 dienų priteista 100 Eur, LVAT 2016 m. sausio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1805-858/2015 už 432 dienas priteista 3500 Eur), teismas sprendžia, kad už apgyvendinimą perpildytose kalinimo kamerose neturtinei žalai atlyginti priteistina 350 Eur suma.

Spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, teismas atkreipia dėmesį į bylai svarbią aplinkybę, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus ilgam laiko tarpui (daugiau kaip dvejiems metams) nuo tada, kai jis išvyko iš Šiaulių TI. Pažymėtina, kad asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme). Laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba pakankamai ilgą laiką, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti 6582,40 Eur suma. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Be to, buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito, pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. P. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. P. 350 Eur (trys šimtai penkiasdešimt Eur) neturtinės žalos atlyginimui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus.

Sprendimas apeliacine tvarka per 1 mėnesį nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjas Virginijus Stankevičius