Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Pranešėja V. Ražinskaitė Baudžiamoji byla Nr. 1A-147 2005 m.

Teisėjas L. Žukauskas Procesinio sprendimo kategorijos 1.2.4.1; 1.1.5.1.2 (N)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2005 m. vasario 10 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gruodžio 1 d. nuosprendžio, kuriuo D. V. pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 135 str. 1 d., ir nubausta laisvės atėmimu 2 m., bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš D. V. priteista 600 Lt Valstybinei ligonių kasai.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

D. V. pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad 2003 m. rugpjūčio 10 d., tarp 3 ir 9 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), priklausančiame K. Z., būdama apsvaigusi nuo alkoholio, konflikto metu tyčia sudavė vieną smūgį peiliu K. Z. į pilvą, padarydama jam durtinę-pjautinę kiauryminę pilvo žaizdą dešinėje viršutinėje dalyje su didžiosios taukinės pažeidimu, t. y. padarė sunkų sveikatos sutrikdymą.

Teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėja prašo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios D. V. apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, D. V. kaltė padarius jai inkriminuotą nusikaltimą įrodyta I instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 20 str. reikalavimų bei prasmės ir sutinkamai su BPK 303 str. 2 d. nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

Apeliantė neginčija peiliu sudavusi vieną smūgį K. Z. į pilvo sritį, tik teigia tai padariusi gindamasi nuo pastarojo panaudoto prieš ją fizinio smurto.

Teisėjų kolegija šią nuteistosios versiją vertina kaip pasirinktą gynybos būdą, nes jos nepatvirtina byloje surinkti įrodymai.

Nukentėjusiojo J. Z. parodymai, kad jį sužalojo D. V. , yra nuoseklūs nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios ir dar anksčiau. Kreipdamasis į Elektrėnų ligoninę jis paaiškino, jog draugė dūrė peiliu į pilvą (b. l. 19, 23). Ikiteisminio tyrimo pareigūnams jis parodė, kad nuteistoji dūrė peiliu jam gulinčiam ant sofos; ranka jis bandė prisidengti nuo smūgio ir pavyko šį smūgį nukreipti nuo krūtinės į pilvo pusę. Tą patį jis pasakė I instancijos teisme.

Nuteistoji teigia, jog nukentėjusiojo parodymai nevienodi ir prieštaringi, tačiau teisėjų kolegija juos laiko tinkamu įrodymų šaltiniu. Apeliantė savo apeliaciniame skunde neargumentuoja, kuo pasireiškė nukentėjusiojo parodymų nenuoseklumas. Tai, kad K. Z. iš karto po sužalojimo delsė rašyti pareiškimą policijai ir tyrėjui A. M. paaiškino susižalojęs pats, nemenkina jo parodymų. Priešingai, tai rodo jo norą apsaugoti nuteistąją, turinčią mažamečių vaikų, nuo teisinės atsakomybės už sužalojimą.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti nukentėjusiojo J. Z. parodymais, juo labiau, jog ir nukentėjusysis, ir nuteistoji D. V. parodė, kad iki įvykio jie palaikė artimus santykius, planavo kartu pradėti gyventi, apie dvejus metus intymiai bendravo (b. l. 60). Pastaroji aplinkybė reikšminga, vertinant pačios nuteistosios parodymus, jog ji buvo užpulta, todėl turėjo gintis.

Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis būtų susipykęs su nuteistąja ir turėtų pagrindą ją apkalbėti.

Nepagrįstas apeliacinio skundo motyvas, jog I instancijos teismas suabejojo nukentėjusiojo parodymais dėl įvykio aplinkybių, tuo pačiu nuteistosios pakaltinamumu, dėl to jai paskyrė psichologinę-psichiatrijos ekspertizę.

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2004-06-23 teisiamojo posėdžio pradžioje, dar prieš D. V. ir K. Z. duodant parodymus, jos gynėja, suabejojusi ginamosios psichine būsena, į kitą posėdį prašė kviesti psichologą. Tokio prašymo niekas nepalaikė, net pati kaltininkė, ir jis buvo atmestas (b. l. 123). 2004-07-13 teisiamojo posėdžio metu teisėjas informavo proceso dalyvius apie gautą rašytinį D. V. prašymą skirti teismo psichologinę-narkologinę ekspertizę (b. l. 117, 130). Šį kartą prašymas patenkintas, tačiau tai visai nesusiję su nukentėjusiojo parodymų patikimumu.

Nuteistosios parodymai, priešingai, nenuoseklūs: apklausta kaip įtariamoji ji nurodė, jog geriant virtuvėje degtinę K. Z. pradėjo kabinėtis, t. y. paėmė už rankos virš alkūnės, ji išsigandusi čiupo peilį ir dūrė jam (b. l. 47-48); parodymų patikrinimo vietoje metu parodė, jog buto koridoriuje K. Z. ją pradėjo smaugti, ji ištrūkusi iš virtuvės nuo stalo paėmė peilį ir gindamasi vieną kartą įdūrė (b. l. 53-54); akistatos su K. Z. metu jau teigė, kad šis seksualiai priekabiavo, grasino nužudyti, todėl reikėjo gintis (b. l. 57-58); vėliau papildomos apklausos metu parodė, jog K. Z. ją smaugė, konkrečiais veiksmais jis seksualiai nepriekabiavo, tačiau buvo tik su apatinėmis kelnaitėmis ir jai tai atrodė kaip seksualinis priekabiavimas (b. l. 60).

Toks parodymų nenuoseklumas rodo nuteistosios neapsisprendimą, kokią gynybos taktiką pasirinkti, ir nepaneigia jos kaltės.

Apeliacinio skundo argumentas, kad parodymus dėl seksualinio priekabiavimo D. V. davė pareigūnės pamokyta, yra neįtikinamas.

Jokių motyvų, kodėl K. Z. galėjo nuteistąją smaugti, ji nenurodė. Priešingai, bylos duomenys rodo, kad susiklosčiusiomis aplinkybėmis (nuteistoji atnešė nukentėjusiajam skirtą raštelį, kuriame kita moteris rašo ryt pas jį ateisianti ir atnešianti dovaną – b. l. 7) nepatenkinta galėjo būti nuteistoji, bet ne nukentėjusysis.

D. V. neigia K. Z. sužalojusi tyčia ir tvirtina tai padariusi, būdama būtinosios ginties būklėje, gindamasi nuo nukentėjusiojo ir negalėdama pabėgti iš buto.

BK 28 str. 1 d. nuostatos numato, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos.

Įstatymas leidžia ginti norminiais aktais saugomas asmens teises, tačiau pavojingas kėsinimasis, nuo kurio ginamasi, turi būti realus ir akivaizdus.

Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, išskyrus pačios nuteistosios parodymus, jog įvykio metu ji gynėsi nuo neteisėtų J. Z. veiksmų, buvo išsigandusi.

Bylos duomenys nepatvirtina ir kito apeliacinio skundo argumento, jog buto durys buvo užrakintos, todėl tai nulėmė gynybos pobūdį. Nors nuteistoji taip teigė ikiteisminio tyrimo metu ir net teisme, vėliau ji pripažino, kad dūrusi nukentėjusiajam pati atsidarė užsklęstas duris ir išėjo.

Dėl išdėstytų motyvų teisėjų kolegija nuteistosios parodymus vertina kaip pasirinktą gynybos versiją.

Nesant būtinosios ginties būklės, negalėjo būti ir jos ribų peržengimo (BK 28 str. 3 d.).

Beje, nuteistosios apeliacinio skundo motyvai, kuriais neigiamas atliktų veiksmų tyčinis pobūdis ir pripažįstama, jog apeliantė peržengė būtinosios ginties ribas, teisės prasme yra vieni kitiems prieštaraujantys.

BK 28 str. 3 d. nuostatos reglamentuoja, kad būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo.

Taigi apeliantė, teigdama peržengusi būtinosios ginties ribas, turėtų pripažinti ir tai, kad K. Z. sužalojo, veikdama tiesiogine tyčia, t. y. darė nusikaltimą suvokdama pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėdama taip veikti arba taip elgdamasi numatydama, kad dėl jos veikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, ir jų norėdama (BK 15 str. 2 d.).

Teismas pagrįstai nustatė, jog D. V. tyčia buvo neapibrėžta, nekonkretizuota, ji siekė bet kokių padarinių, nebūtinai J. Z. mirties.

Teismo medicinos specialisto išvados Nr. 309 duomenys (b. l. 19) įrodo, kad K. Z. padaryta durtinė-pjautinė kiauryminė pilvo žaizda yra sunkus sveikatos sutrikdymas. Dėl to D. V. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 135 str. 1 dalį.

Bausmės paskyrimas motyvuotas.

Teismas atsižvelgė, jog neapibrėžtos tyčios kaltės forma padarytas sunkus nusikaltimas, įvertino kaltininkės asmenybę. Ji anksčiau neteista, tačiau kartą bausta administracine tvarka, darbovietėje gerai charakterizuojama.

Nuteistoji apeliaciniame skunde vienu iš bausmės švelninimo motyvų nurodo aplinkybę, kad ji viena augina mažametę dukrą, todėl išsiskyrimas su ja turės įtakos dukros auklėjimui. Tačiau šis skundo motyvas nėra pagrindas švelninti bausmę, nes iš bylos duomenų matyti, jog dukrą anksčiau ir šiuo metu pastoviai prižiūri nuteistosios įmotė M. G. . Be to, D. V. gyvenimo būdas prieštarauja visuotinai priimtoms elgesio normoms, ji nerodo noro jo keisti, todėl kelia abejonių nuteistosios argumentas dėl dukros auklėjimo.

Teismas pagrįstai nenustatė nuteistosios atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nors kaltininkė teigia, kad visiškai prisipažino padariusi baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir dėl to gailisi.

Iš nuteistosios parodymų matyti, jog ji vengė sąžiningai parodyti apie įvykio aplinkybes, siekė švelninti savo kaltės laipsnį. Ji pripažino tik patį faktą, kad sužalojo K. Z., tačiau įvykį stengėsi pateikti kaip gynimąsi nuo nukentėjusiojo, nors byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog K. Z. jai nekėlė jokios realios grėsmės.

Dėl to nepagrįsti ir kiti nuteistosios apeliacinio skundo motyvai, jog veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis bei rizikingas nukentėjusiojo elgesys, o veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas. Beje, apeliantė savo skunde nedetalizavo, kodėl nukentėjusiojo elgesys turėtų būti pripažintas provokuojančiu ir rizikingu.

Byloje esantys duomenys D. V. charakterizuoja kaip girtaujančią asmenybę. Nuteistoji nusikalto, apsvaigusi nuo alkoholio.

Apeliantė nurodo, kad įvykio naktį ji girtavo su nukentėjusiuoju, todėl mano, jog teismas turėjo jų elgesį ir sprendimus vertinti, atsižvelgęs į abiejų girtumą.

Teisėjų kolegija neabejoja, kad nukentėjusysis taip pat buvo neblaivus. Tačiau byloje nėra duomenų, jog jis yra priklausomas nuo alkoholio.

Tuo tarpu teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto duomenys (b. l. 137-139) įrodo, jog D. V. konstatuotas priklausomybės nuo alkoholio sindromas. Ekspertai nurodė, kad situacijos suvokimui, sprendimams bei veiksmams įvykio metu didele dalimi turėjo įtakos jos fiziologinė būsena: apsvaigimo nuo alkoholio pasėkoje keičiasi situacijos prasmės suvokimas – situacija vertinama kaip labiau grėsminga ir pavojinga, sunkėja sprendimų paieška, susiaurėja galimų veikimo būdų diapazonas, pervertinamos savo galimybės, susilpnėja savikontrolė, keičiasi emocinių išgyvenimų ir poelgių pobūdis – jie tampa emocionalūs, spontaniški, betarpiški ir pan.

Dėl to nėra pagrindo vienodai vertinti nuteistosios ir nukentėjusiojo būsenos įvykio metu. D. V. apsvaigimą nuo alkoholio, turėjusį įtakos nusikalstamos veikos padarymui, teismas pagrįstai pripažino jos atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

Įvertinęs visas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės dydžiui, už D. V. padarytą nusikaltimą, esant laisvės atėmimo bausmės sankcijai iki dešimties metų, teismas jai paskyrė žymiai trumpesnę, negu vidutinės trukmės laisvės atėmimo bausmę.

Už sunkų sveikatos sutrikdymą numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas. Paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, paskiriant švelnesnę bausmės rūšį (BK 62 str. 3 d. 3 p.), nėra teisinių prielaidų (nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių). Be to, net jei jos būtų, šios įstatymo nuostatos taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga, kadangi bausmės rūšį ir dydį apsprendžia daugelis faktorių.

Teisėjų kolegijos nuomone, paskirta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 str.), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, taisykles (BK 61 str.), bausmės paskirtį (BK 41 str.) ir savo dydžiu nėra per griežta.

Apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo keisti nuosprendžio.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistosios D. V. apeliacinį skundą atmesti.