Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Baudžiamoji byla Nr. 1A-59/2007 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.15, 1.14.1, 1.2.17.1,1.2.14.5.6, 1.2.22.1, 1.2.22.2.

2007 m. gegužės 18 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. M. , D. J. , A. C. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. balandžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. M. pripažintas kaltu pagal 2000 m. Lietuvos Respublikos BK 180 str. 3 d., 254 str. 2 d., 253 str. 2 d., 1961 m. BK 206 str. (1994 m. liepos 19 d. įstatymo redakcija) ir nuteistas:

- pagal 2000 m. BK 253 str. 2 d. - laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams.

Vadovaujantis 2000 m. BK 63 str. 5 d. 1 p., pagal 2000 m. BK 180 str. 3 d., 254 str. 2 d. ir 1961 m. BK 206 str. (1994 m. liepos 19 d. įstatymo redakcija) paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 8 (aštuoneriems) metams.

Vadovaujantis 2000 m. BK 63 str. 1, 4 d., ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta pagal 2000 m. BK 253 str. 2 d., ir paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 9 (devyneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

D. J. pripažintas kaltu pagal 2000 m. BK 180 str. 3 d., 254 str. 2 d., 253 str. 2 d., 300 str. 1 d. (S. K. paso suklastojimas ir panaudojimas), 300 str. 1 d. (dokumentų, susijusių su vairuotojo pažymėjimo gavimu, suklastojimas ir suklastotų dokumentų panaudojimas), 300 str. 1 d. (suklastoto vairuotojo pažymėjimo panaudojimas), 1961 m. BK 206 str. (1994 m. liepos 19 d. įstatymo redakcija) ir nuteistas:

- pagal 2000 m. BK 300 str. 1 d. (S. K. paso suklastojimas ir panaudojimas) - laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams,

- pagal 2000 m. BK 300 str. 1 d. (dokumentų, susijusių su vairuotojo pažymėjimo gavimu, suklastojimas ir suklastotų dokumentų panaudojimas) - laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams,

- pagal 2000 m. BK 300 str. 1 d. (suklastoto vairuotojo pažymėjimo panaudojimas) - laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis 2000 m. BK 63 str. 5 d. 1 p., pagal 2000 m. BK 180 str. 3 d., 254 str. 2 d. ir 1961 m. BK 206 str. (1994 m. liepos 19 d. įstatymo redakcija) paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 8 (aštuoneriems) metams.

Vadovaujantis 2000 m. BK 63 str. 1, 4 d., ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausmėmis, paskirtomis pagal 2000 m. BK 253 str. 2 d., 300 str. 1 d. (S. K. paso suklastojimas ir panaudojimas), 300 str. 1 d. (dokumentų, susijusių su vairuotojo pažymėjimo gavimu, suklastojimas ir suklastotų dokumentų panaudojimas), 300 str. 1 d. (suklastoto vairuotojo pažymėjimo panaudojimas), ir paskirta subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 9 (devyneriems) metams.

Vadovaujantis 2000 m. BK 64 str., prie šios nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėta dalis neatliktos bausmės, paskirtos 1996 m. rugsėjo 13 d. Kauno apygardos teismo nuosprendžiu, ir nustatyta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 10 (dešimčiai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

A. C. pripažintas kaltu pagal 2000 m. BK 180 str. 3 d., 254 str. 2 d., 253 str. 2 d. ir 1961 m. BK 206 str. (1994 m. liepos 19 d. įstatymo redakcija) bei nuteistas:

- pagal 2000 m. BK 253 str. 2 d. - laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams.

Vadovaujantis 2000 m. BK 63 str. 5 d. 1 p., pagal 2000 m. BK 180 str. 3 d., 254 str. 2 d. ir 1961 m. BK 206 str. (1994 m. liepos 19 d. įstatymo redakcija) paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 8 (aštuoneriems) metams.

Vadovaujantis 2000 m. BK 63 str. 1, 4 d., ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta pagal 2000 m. BK 253 str. 2 d., ir paskirta subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 9 (devyneriems) metams.

Vadovaujantis 2000 m. BK 63 str. 8 d., prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės iš dalies pridėta Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. kovo 26 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis ir nustatyta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 10 (dešimčiai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš nuteistųjų M. M. , D. J. ir A. C. nukentėjusiajam G. K. solidariai priteista 4671 Lt, o UAB ,,Sasnelė“ – 10000 Lt.

Vadovaujantis BK 72 str., konfiskuota: 21590 Lt vertės M. M. , 21590 Lt vertės D. J. turt ir 21590 Lt vertės A. C. turto.

Vadovaujantis BK 72 str., konfiskuoti mobiliojo ryšio telefonai ,,Siemens“ su SIM kortele, ,,Siemens 35i“ su SIM kortele, ,,Siemens C25“ su SIM kortele, ,,Siemens A35“, ,,Motorolla Talkabont“.

Šiuo nuosprendžiu taip pat buvo nuteisti ir T. V. bei Ž. J. , tačiau dėl jų byla apeliacine ir kasacine tvarka išnagrinėta.

Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis BPK 326 str. 4 d., 1 d. 3 p., 2 d. 2 p., 328 str. 1-4 p., 329 str. 1 p., 2006 m. kovo 2 d. priėmė nuosprendį, kuriuo panaikino Vilniaus apygardos teismo 2005 m. balandžio 15 d. nuosprendžio dalį dėl M. M. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 180 str. 3 d., 254 str. 2 d., 1961 m. BK 206 str. (1994 m. liepos 19 d. įstatymo redakcija), D. J. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 180 str. 3 d., 254 str. 2 d., 253 str. 2 d., 1961 m. BK 206 str. (1994 m. liepos 19 d. įstatymo redakcija), A. C. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 254 str. 2 d., 253 str. 2 d., 1961 m. BK 206 str. (1994 m. liepos 19 d. įstatymo redakcija), ir dėl šios dalies priėmė naują nuosprendį:

M. M. išteisino pagal BK 180 str. 3 d., 254 str. 2 d., 1961 m. BK 206 str. (1994 m. liepos 19 d. įstatymo redakcija), neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką.

D. J. išteisino pagal BK 180 str. 3 d., 254 str. 2 d., 253 str. 2 d., 1961 m. BK 206 str. (1994 m. liepos 19 d. įstatymo redakcija), neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką.

A. C. išteisino pagal BK 254 str. 2 d., 253 str. 2 d., 1961 m. BK 206 str. (1994 m. liepos 19 d. įstatymo redakcija), neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką.

Taip pat Apeliacinis teismas dalį Vilniaus apygardos teismo 2005 m. balandžio 15 d. nuosprendžio pakeitė:

M. M. nusikalstamą veiką iš BK 253 str. 2 d. perkvalifikavo į BK 253 str. 1 d. ir skyrė bausmę - laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams.

Panaikino nuosprendžio dalį dėl M. M. 21590 Lt vertės turto konfiskavimo.

D. J. , vadovaudamasis BK 63 str. 1, 4 d., bausmes, paskirtas pagal BK 300 str. 1 d. (S. K. paso suklastojimas ir panaudojimas), BK 300 str. 1 d. (dokumentų, susijusių su vairuotojo pažymėjimo gavimu, suklastojimas ir suklastotų dokumentų panaudojimas), BK 300 str. 1 d. (suklastoto vairuotojo pažymėjimo panaudojimas), subendrino jas iš dalies sudedant ir subendrintą bausmę paskyrė laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams 3 (trims) mėnesiams.

Vadovaudamasis BK 64 str. 1, 3 d., prie šios bausmės pridėjo dalį neatliktos bausmės, paskirtos Kauno apygardos teismo 1996 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžiu, ir galutinę bausmę paskyrė laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Panaikino nuosprendžio dalį dėl D. J. 21590 Lt vertės turto konfiskavimo.

A. C. nusikalstamą veiką iš BK 180 str. 3 d. perkvalifikavo į BK 189 str. 2 d. ir skyrė bausmę - laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams.

Vadovaudamasis BK 63 str. 8 d., šią bausmę subendrino iš dalies sudėdamas su Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. kovo 26 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinę subendrintą bausmę skyrė laisvės atėmimą 6 (šešeriems) metams.

Panaikino nuosprendžio dalį dėl 4671 Lt priteisimo nukentėjusiajam G. K. ir 10.000 Lt priteisimo UAB (duomenys neskelbtini) iš M. M. , A. C. ir D. J. .

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, vadovaudamasis BPK 382 str. 1, 3 p., panaikino Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 2 d. nuosprendžio dalį, kuria Vilniaus apygardos teismo 2005 m. balandžio 15 d. nuosprendžio dalis panaikinta ir pakeista dėl M. M. , D. J. ir A. C. nuteisimo, ir perdavė šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kitą apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį Aukščiausiasis Teismas paliko nepakeistą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Apygardos teismo nuosprendžiu M. M. , D. J. ir A. C. nuteisti už tai, kad veikdami organizuotoje grupėje, naudodami fizinį smurtą ir grasinimus prieš nukentėjusiąją ir jos mažamečius vaikus, įsibrovę į patalpą, apiplėšė E. K. , pagrobė G. K. priklausančius tris šaunamuosius ginklus ir didelį kiekį šaudmenų, pagrobę tris šaunamuosius ginklus ir didelį kiekį šaudmenų, veikdami organizuotoje grupėje, be leidimo gabeno ir laikė pagrobtus šaunamuosius ginklus ir šaudmenis. Taip pat plėšimo metu jie pagrobė svarbius asmeninius E. K. dokumentus (1961 m. BK). Be to, D. J. nuteistas už tai, kad suklastojo dokumentus ir juos panaudojo. O būtent:

M. M. , D. J. ir A. C. , veikdami organizuotoje grupėje, susitarę apiplėšti E. K. ir G. K. , pasiskirstę pareigomis, 2002 m. vasario 4-6 d., Marijampolės m. pasekę nukentėjusiuosius, išsiaiškino jų gyvenamąją vietą. 2002 m. vasario 7 d., apie 18 val. 30 min., paskui E. K. atvažiavę iki jos namų, esančių Marijampolės rajono (duomenys neskelbtini), įsibrovė į garažą ir, grasindami daiktu, panašiu į pistoletą, užpuolė automobilyje sėdinčią nukentėjusiąją, ištraukė iš jos rankų mobiliojo ryšio telefoną „Siemens A-15“ su SIM kortele, kurių vertė 249 Lt, 100 Lt vertės piniginę, 100 Lt vertės automobilio raktelius su nuotolinio valdymo pulteliu. Tęsdami plėšimą, nukentėjusiąją E. K. ir mažametes dukras uždarė sandėliuke, o patys iš garažo pagrobė UAB (duomenys neskelbtini) automobilį „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurio vertė 60000 Lt, ir mašinoje buvusius sutuoktinių E. ir G. K. daiktus: 220 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Siemens A35“ su SIM kortele, 400 Lt vertės drabužių, 50 Lt vertės maisto produktų, 100 Lt grynųjų pinigų.

Plėšimo metu pavartodami fizinį smurtą ir grasinimus, iš mašinos ištraukė E. K. ir jos mažametes dukras (duomenys neskelbtini), privertė parodyti gyvenamajame name esantį seifą ir seifo raktus, surišo nukentėjusiosios rankas lipnia juosta ir pagrobė iš seifo 1500 Lt vertės G. K. pistoletą „Baikal IZH-71H“ Nr. POM-8252 su dviem dėtuvėmis, 1800 Lt vertės medžioklinį šautuvą „FS“ Nr. A-40641, 200 Lt vertės medžioklinį šautuvą „IŽ 18E“ Nr. V-73578, 32 Lt vertės 32 vienetus pistoleto šovinių ir 20 Lt vertės 20 vnt. medžioklinio šautuvo šovinių.

Iš viso plėšimo būdu pagrobė 64771 Lt vertės svetimo turto ir pinigų.

Plėšimo metu M. M. , D. J. ir A. C. , panaudoję fizinį smurtą ir grasinimus, atėmę nukentėjusiosios piniginę, pagrobė šioje piniginėje buvusius nukentėjusiosios svarbius asmeninius dokumentus: vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), socialinio draudimo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir transporto priemonės registracijos liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini).

D. J. 2002 metais įgijo S. K. Lietuvos Respublikos pasą Nr. (duomenys neskelbtini); klastodamas dokumentą, įklijavo jame savo fotografiją. 2002 m. spalio 21 d. suklastotą pasą pateikė Beliajevo individualios įmonės (IĮ) direktoriui P. B. , po to VRM Kauno poliklinikos darbuotojams. Dėl apgaulingo D. J. elgesio su juo buvo sudaryta transporto priemonės vairavimo mokymo sutartis Nr. 2582, išduota medicininė pažyma Nr. 481. Tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2002 m. lapkričio 21 d. Jonavos m. Beliajevo IĮ patalpose, vėliau Kauno m. VPK Eismo priežiūros tarnyboje (Kaunas, Chemijos pr. 4B), suklastotą pasą ir sveikatos pažymėjimą pateikė transporto eismo egzaminus priiminėjusiam Kauno m. VPK Eismo priežiūros tarnybos jaunesniajam inspektoriui K. S. , vėliau - tos pačios tarnybos pareigūnui L. V. , suklastojo egzaminų kortelę įrašęs joje svetimą S. K. pavardę ir anketinius duomenis, pasirašė už S. K. . Apgavęs policijos pareigūnus ir išlaikęs egzaminus, kaltinamasis S. K. vardu gavo vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini).

2004 m. vasario 19 d. apie 18 val. 30 min. Lazdijuose, Turistų g. 92 esančioje degalinėje, suklastotą vairuotojo pažymėjimą pateikė Lazdijų r. PK VP VTS patruliui R. Š. .

Nuteistasis M. M. apeliaciniu skundu prašo išteisinti jį pagal 2000 m. BK 180 str. 3 d., 254 str. 2 d., 253 str. 2 d., 1961 m. BK 206 str. ir pripažinti jį kaltu tik pagal 2000 m. BK 253 str. 1 d., taip pat panaikinti taikytą turto konfiskavimą bei priteistą žalos atlyginimą.

Apeliantas nurodo, kad byloje nėra objektyvių jo kaltę patvirtinančių įrodymų. Pažymi, kad jis niekada nesinaudojo mobiliojo ryšio telefono numeriu (duomenys neskelbtini), kaip nurodoma nuosprendyje. 2002 m. naudojosi mobiliojo ryšio telefono SIM kortele, kurios abonentinis numeris tuo metu buvo (duomenys neskelbtini). Nei pas jį, nei pas kitus nuteistuosius šio numerio (duomenys neskelbtini) SIM kortelė ir telefonas, kuriuo buvo naudotasi šia kortele, nebuvo rasti. Telefoninių pokalbių įrašų originalų nėra, todėl apeliantas neatmeta galimybės, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai pokalbius galėjo surašyti kaip norėjo. Apeliantui neaišku, kodėl, sulaikius A. C. ir D. J. , nebuvo paimti pastarųjų balso pavyzdžiai ir nepadaryta fonoskopinė ekspertizė. Apeliantas mano, kad nors V. M. ir M. G. teisme aiškino, kad jie iš balsų atpažino, jog tarpusavyje kalba būtent nuteistieji, tokie jų parodymai dar neįrodo, kad telefonu kalbėjo jis (apeliantas), nes policijos pareigūnai nėra ekspertai. Be to, anot apelianto, V. M. ir M. G. yra pareigūnai, suinteresuoti bylos baigtimi.

Skunde apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, kad pati nukentėjusioji E. K. nei vieno asmens, įvykdžiusio plėšimą, neatpažino. Vien ta aplinkybė, kad plėšikai buvo vidutinio ūgio ir vidutinio kūno sudėjimo, anot apelianto, dar neįrodo, jog tarp plėšikų buvo ir jis, nes tokio ūgio ir kūno sudėjimo asmenų yra daug.

Apeliantas mano, kad jis gali būti pripažintas kaltu tik pagal BK 253 str. 1 d., nes paprašytas R. J. nuvykęs pas G. P. norėjo išardyti du medžioklinius šautuvus. Teismo išvada, kad jis išvežė daugiau kaip du šaunamuosius ginklus, neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Apelianto teigimu, kadangi jis inkriminuojamo E. ir G. K. turto plėšimo nepadarė, negalima konfiskuoti jo turto ir priteisti iš jo atlyginti nukentėjusiajam žalą.

Nuteistasis D. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti apygardos teismo nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal 2000 m. BK 180 str. 3 d., 253 str. 2 d., 254 str. 2 d. ir 1961 m. BK 206 str., taip pat panaikinti taikytą turto konfiskavimą ir priteistą žalos atlyginimą, grąžinti jam telefono aparatus ,,Motorolla“ ir ,,Siemens C35“ su SIM kortele.

Apeliantas nurodo, kad ši nuosprendžio dalis dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo yra neteisėta ir nepagrįsta, todėl turi būti panaikinta, o jis išteisintas. Apeliantas skunde teigia, jog teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str., BPK 44 str. 6 d., BK 2 str. nuostatų. Teismas, pasak apelianto, vertindamas byloje surinktus įrodymus, ne visus juos įvertino ir vadovavosi priimant nuosprendį, taip pat juos vertino neobjektyviai, vadovavosi tik tais įrodymais ir jų interpretacija tiek, kiek jie naudingi apkaltinamajam nuosprendžiui, išvadas grindė prielaidomis, todėl pažeidė baudžiamajame įstatyme įtvirtintus baudžiamosios atsakomybės principus. Šie pažeidimai, apelianto manymu, kartu sąlygojo ir tai, jog buvo neteisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, neteisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir jis pripažintas kaltu bei nuteistas.

Apeliantas teigia, kad teismas, grįsdamas jo kaltę liudytojų V. M. , M. G. , A. V. , A. P. , G. P. parodymais, automobilio ir jame rastų telefono aparatų apžiūros protokolais, operatyvinės veiklos protokolais, UAB „Bitė GSM“ suteikta informacija, nepagrįstai rėmėsi jais tik tiek, kiek reikalinga priimti apkaltinamąjį nuosprendį, ir netyrė tų įrodymų, kurie kelia abejonių dėl jo kaltės ir kurie įrodo, jog jis 2002 m. vasario 7 d. nebuvo Marijampolės rajono Sasnavos seniūnijos Bitikų kaime, o buvo namuose, Kauno mieste. Apeliantas 2002 m. vasario 11 d. ir vasario 21 d. apklaustas, kaip įtariamaisi, davė detalius parodymus, kur buvo vasario 7 d., tačiau nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme šie jo parodymai nebuvo tirti ir visa įrodinėjimo našta buvo perkelta jam.

Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai jo kaltę grindė įvykio vietos apžiūros protokolu ir daiktų apžiūros protokolais, nes pas jį faktinio sulaikymo metu SIM kortelė, kurios abonentinis numeris 868146380, nebuvo surasta, jis tokia nesinaudojo ir niekada neturėjo. Pas apeliantą, sulaikius jį 2002 m. vasario 10 d., apie 22 val., netoli Prienų miesto, buvo surasti tik jam nuosavybės teise priklausantys mobiliojo ryšio telefonų aparatai „Motorola“ – be SIM kortelės ir „Siemens C35“ – su SIM kortele, kurios abonentinis numeris buvo (duomenys neskelbtini). SIM kortelė, kurios abonentinis numeris (duomenys neskelbtini), buvo surasta į policijos komisariatą pareigūnų atvarytame automobilyje, atliekant automobilio apžiūrą 2002 m. vasario 10 d., 23.30 val., kai apelianto tame automobilyje jau nebuvo. Apeliantas mano, kad, atliekant automobilio apžiūrą, turėjo dalyvauti tiek jis, tiek automobilio valdytojas R. V. . Apeliantas skunde abejoja pareigūnų M. G. ir V. M. , kurie atliko automobilio apžiūrą, parodymų teisingumu. Mano, kad jie yra suinteresuoti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimu ir jo (apelianto) kaltės įrodymu. Apelianto manymu, jo kaltės neįrodo ir UAB „Bitė GSM“ suteikta informacija, ir telefono, kurio abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini), judėjimas nurodytais maršrutais, nes byloje nėra nustatyta, jog šis telefono numeris priklausė jam arba jis juo naudojosi. Teismo nurodytos aplinkybės, kad 2002 m. vasario 10 d., 21.46 val., sulaikius A. C. ir D. J. , praktiškai liovėsi ir pokalbiai šiais telefonais, dar neįrodo, jog jis tuo telefonu naudojosi ir kalbėjosi su kitais nuteistaisiais.

Apelianto teigimu, svarbūs ir jo nekaltumą patvirtinantys yra liudytojo R. V. teisme duoti parodymai, kurių teismas visai neanalizavo ir neįvertino. Liudytojas patvirtino, kad, važiuojant į Kauną, apeliantas sėdėjo šalia liudytojo ir jis matė, jog D. J. turėjo vieną telefono aparatą, o kitų telefonų aparatų automobilyje nebuvo. Taip pat parodė, kad nei apeliantas, nei automobilio savininkas nedalyvavo, kai policijos darbuotojai apžiūrėjo automobilį. Apeliantas skunde nesutinka su liudytojų M. G. ir V. M. parodymais, kad, jį sulaikant automobilyje prie Prienų, jis bandė iš dviejų mobiliųjų telefonų išimti SIM korteles ir jas paslėpti. Tvirtina, kad minėtų liudytojų nurodytų aplinkybių nepatvirtino liudytojas R. V. , kuris visą laiką buvo šalia apelianto ir viską matė. Be to, apeliantas mano, kad teismas turėjo iš pradžių patikrinti, ar minėti liudytojai apskritai galėjo matyti, kaip jis išėmė ir bandė paslėpti SIM korteles, o tik tada besąlygiškai tikėti pastarųjų anksčiau minėtais parodymais.

Apeliantas mano, kad laikantis BPK 20 str. reikalavimų ir siekiant patikrinti, ar SIM kortelė, kurios abonentinis numeris (duomenys neskelbtini), yra jo, buvo būtina ikiteisminio tyrimo metu paimti ir jo pirštų antspaudus nuo šios kortelės, paskirti odorologinę bei mikrodalelių ekspertizes. Tačiau kadangi šie procesiniai veiksmai nebuvo atlikti, yra pagrindas daryti išvadą, jog ikiteisminio tyrimo pradžioje jam pareikšti įtarimai nepasitvirtino.

Apeliantui kelia abejonių ir telefoninių pokalbių įrašuose, kurių originalų nėra, o išlikę tik pokalbių išklotinės, užfiksuotos informacijos teisingumas. Apeliantas mano, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog telefoninių pokalbių išklotinės padarytos iš jo pokalbių su kitais nuteistaisiais. Siekiant šias aplinkybes nustatyti ar paneigti, reikėjo paimti jo balso pavyzdžius ir paskirti byloje fonoskopinę ekspertizę. Tikėti vien pareigūnų parodymais, kur jie nurodo, kad jie patys klausėsi jo (apelianto) ir kitų nuteistųjų pokalbių ir nustatė, jog tai apelianto balsas, negalima, nes pareigūnai nėra ekspertai.

Taip pat apeliantas teigia, kad byloje nėra jokių duomenų, jog jo pravardė yra Čiučia.

Apeliantas skunde nurodo, kad jo kaltę teismas nepagrįstai grindžia ir liudytojų A. P. bei G. P. parodymais. Liudytojas A. P. matė asmenis, kurie atvarė jam pasaugoti automobilį, tačiau jo teisme neatpažino. Ikiteisminio tyrimo metu jo atpažinimas nebuvo darytas. Iš liudytojo G. P. parodymų neaišku, apie kokias svarbias bylai aplinkybes jis paliudija.

Nuteistasis A. C. apeliaciniu skundu prašo panaikinti apygardos teismo nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal 2000 m. BK 180 str. 3 d., 253 str. 2 d., 254 str. 2 d. ir 1961 m. BK 206 str., taip pat panaikinti taikytą turto konfiskavimą ir priteistą žalos atlyginimą, grąžinti jam telefono aparatus ,,Motorolla“ ir ,,Siemens C35“ su SIM kortele.

A. C. apeliaciniame skunde nurodomi analogiški argumentai, kaip ir nuteistojo D. J. apeliaciniame skunde. Nuteistasis A. C. tvirtina, jog teismas nepagrįstai jo kaltę grindžia įvykio vietos apžiūros protokolu ir daiktų apžiūros protokolais. Apeliantas nurodo, jog jo sulaikymo metu SIM kortelė, kurios abonentinis numeris (duomenys neskelbtini), nebuvo surasta, jis tokia nesinaudojo ir niekada neturėjo. Pas jį, sulaikius 2002 m. vasario 10 d., apie 22 val., netoli Prienų miesto, buvo surasti tik jam nuosavybės teise priklausantys mobiliojo ryšio telefonų aparatai „Motorola“ – be SIM kortelės ir „Siemens C35“ – su SIM kortele, kurios abonentinis numeris buvo (duomenys neskelbtini).

Apelianto manymu, jo kaltės neįrodo ir UAB „Bitė GSM“ suteikta informacija ir telefono, kurio abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini), judėjimas nurodytais maršrutais, nes byloje nėra nustatyta, jog šis telefono numeris priklausė jam arba jis juo naudojosi. Teismo nurodytos aplinkybės, kad, 2002 m. vasario 10 d. 21.46 val. sulaikius A. C. ir D. J. , praktiškai liovėsi ir pokalbiai šiais telefonais, dar neįrodo, jog jis tuo telefonu naudojosi ir kalbėjosi su kitais nuteistaisiais. Taip pat apeliantas teigia, kad byloje nėra jokių duomenų, jog jo pravardė yra Boksas.

Teismo posėdyje dalyvaujantys nuteistieji M. M. , D. J. ir A. C. bei jų gynėjai prašo apeliacinius skundus patenkinti, prokuroras prašo apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistųjų M. M. , D. J. ir A. C. apeliaciniai skundai atmetami.

Visi trys nuteistieji savo apeliaciniuose skunduose neigia naudojęsi pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytomis mobiliojo ryšio telefonų SIM kortelėmis, kurių abonentiniai numeriai yra: (duomenys neskelbtini) - A. C. , (duomenys neskelbtini) - M. M. ir (duomenys neskelbtini) - D. J. . Apeliantai teigia, jog SIM kortelių su šiais abonentiniais numeriais pas juos asmeniškai rasta ir paimta nebuvo. Be to, apeliantai teigia, jog tikėti vien pareigūnų parodymais apie tai, kad jie patys klausėsi nuteistųjų pokalbių ir pagal balsus nustatė, jog kalbėjo būtent A. C. , D. J. ir M. M. , negalima, nes pareigūnai nėra ekspertai. Anot nuteistųjų, siekiant šias aplinkybes patvirtinti ar paneigti, buvo būtina paimti jų balsų pavyzdžius ir paskirti byloje fonoskopinę ekspertizę. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliacinių skundų argumentais.

Iš bylos duomenų matyti, kad M. M. , D. J. ir A. C. , siekdami sutrukdyti operatyviniams darbuotojams atskleisti daromas nusikalstamas veikas bei juos suklaidinti, naudojo įvairias konspiracines priemones. Byloje yra duomenų, kad jie, bendraudami tarpusavyje mobiliojo ryšio telefonais, periodiškai keisdavo SIM korteles ir abonentinius numerius, nutrindavo ant šių kortelių užrašytus numerius, stengėsi naudoti vieno gamintojo telefonus (dauguma paimtų telefonų yra „Siemens“ gamybos), bendraudami telefonu neminėjo vienas kito vardų ir pavardžių, tik pravardes, o sulaikymo metu bandė atsikratyti turėtų telefonų. Iš tiesų, SIM kortelės, kurių abonentiniai numeriai (duomenys neskelbtini) (D. J.) bei (duomenys neskelbtini) (A. C.), buvo surastos ir paimtos ne asmeniškai pas D. J. ir A. C. , bet automobilyje „F. S. “, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuriame šie nuteistieji buvo sulaikyti. O SIM kortelė abonentiniu numeriu (duomenys neskelbtini), kuria, kaip vėliau nustatyta, naudojosi nuteistasis M. M. , apskritai surasta nebuvo. Tačiau tai, kad nuteistieji naudojosi pirmiau minėtomis SIM kortelėmis ir abonentiniais numeriais, įrodo byloje surinkti duomenys.

D. J. ir A. C. sulaikę policijos pareigūnai V. M. ir M. G. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose nuosekliai parodė, kokiomis aplinkybėmis minėti nuteistieji dar prieš juos sulaikant bandė atsikratyti turėtų mobiliojo ryšio telefonų bei SIM kortelių. Liudytojai parodė, jog kelių policijos pareigūnai, sustabdę automobilį „F. S. “, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurį vairavo R. V. , paprašė vairuotoją išlipti ir prieiti prie kelių policijos automobilio. Šis įvykdė policininkų reikalavimą ir išlipęs iš „F. S. “ priėjo prie pareigūnų tarnybinio automobilio. Tuo metu prie sustabdyto automobilio privažiavo kriminalinės policijos pareigūnai V. M. , M. G. , A. A. , T. V. . Jie pribėgo prie minėto automobilio ir pamatė, jog priekinėje keleivio sėdynėje sėdi D. J. , o ant galinės sėdynės – A. C. . V. M. priėjo prie A. C. , sėdinčio ant galinės sėdynės, o M. G. – prie D. J. , sėdinčio priekyje. Liudytojai V. M. ir M. G. teigė matę, kaip A. C. rankose laikė mobiliojo ryšio telefoną su sidabro spalvos korpusu ir be antenos bei bandė jį išjungti. Išjungęs telefoną A. C. metė jį ir šis nukrito ant grindų, šalia galinės sėdynės. Tuo tarpu D. J. , pasak liudytojų, rankose laikė du mobiliojo ryšio telefonus (vieną sidabro spalvos, o kitą – tamsiai žalios spalvos), kuriuos taip pat bandė išjungti. Kol M. G. atidarė automobilio duris ir ištempė D. J. , šis spėjo iš tamsiai žalios spalvos telefono išimti bateriją ir abu telefonus numesti į daiktadėžę, prie pavarų perjungimo svirties. Vėliau, policijos komisariato kieme atlikus sulaikyto automobilio apžiūrą, buvo surasti ir paimti liudytojų V. M. bei M. G. pas nuteistuosius matyti, taip pat dar du kiti mobiliojo ryšio telefonai, buvę sulaikyto automobilio daiktadėžėje. Vėliau nustatyta, kad A. C. rankose laikytame ir ant automobilio grindų numestame mobiliojo ryšio telefone „Siemens S35“ (sidabrinės spalvos), buvo įdėta SIM kortelė su nutrintais numeriais. D. J. rankose laikytuose ir į daiktadėžę numestuose telefonuose taip pat buvo rastos SIM kortelės: telefone „Siemens C35i“ – SIM kortelė su nutrintu numeriu, o telefone „Siemens C25“ – SIM kortelė su numeriu (duomenys neskelbtini).

Sugretinus pirmiau minėtus duomenis su iš mobiliojo ryšio operatoriaus UAB „Bitė GSM“ gautais duomenimis, buvo nustatyta, kad A. C. rankose turėtame ir numestame telefone „Siemens S35“ (sidabrinės spalvos) buvusios SIM kortelės su nutrintais numeriais abonentinis numeris yra 868137240. Tuo tarpu D. J. turėtuose ir į daiktadėžę numestuose telefonuose buvo: telefone „Siemens C35i“ (sidabrinės spalvos) - SIM kortelė su nutrintais numeriais, kurios abonentinis numeris (duomenys neskelbtini), o telefone „Siemens C25“ (žalios spalvos) – SIM kortelė Nr. (duomenys neskelbtini), kurios abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini).

Kaip matyti iš bylos duomenų, būtent šiais mobiliojo ryšio abonentų numeriais ir naudojosi asmenys, kurie tarėsi dėl E. ir G. K. turto pagrobimo, būtent šių numerių abonentai įvykio metu buvo susieti su bokštais, veikiančiais teritorijoje, apimančioje įvykio vietą, ir būtent jų pokalbius kontroliavo policijos pareigūnai V. M. bei M. G. .

Apeliantai A. C. ir D. J. savo apeliaciniuose skunduose teigia, jog, apžiūrint automobilį „F. S. “, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) turėjo dalyvauti ir jie bei šį automobilį vairavęs R. V. . Kaip matyti iš bylos duomenų, apžiūrint minėtą automobilį buvo rašomas įvykio vietos apžiūros protokolas. Iš jo matyti, kad šį procesinį dokumentą surašė komisaras inspektorius M. G. , taip pat dalyvavo komisaras inspektorius V. M. . Nei nuteistieji, nei R. V. apžiūrint automobilį iš tiesų nedalyvavo. Tačiau tai neduoda pagrindo abejoti šio procesinio veiksmo ir protokole užfiksuotų duomenų patikimumu ir teisėtumu. Atliekant šį procesinį veiksmą galiojusio BPK 200 str. 1 d. teigiama, jog reikiamais atvejais tardytojas, darydamas apžiūrą, gali kviesti dalyvauti atitinkamus specialistus. Šiame apžiūros darymo tvarką reglamentuojančiame straipsnyje nėra reikalavimo, kad atliekant šį veiksmą dalyvautų kokie nors kiti asmenys, todėl Apeliacinio teismo teisėjų kolegija mano, kad vykdant automobilio „F. S. “, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apžiūrą tuo metu galiojusio baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai pažeisti nebuvo, todėl jie laikytini teisėtu būdu gautais duomenimis ir pripažintini šioje byloje įrodymais.

M. M. naudota SIM kortelė su abonentiniu numeriu (duomenys neskelbtini), kaip minėta, surasta nebuvo, tačiau jos egzistavimas ir tai, kad ja M. M. naudojosi, įrodyta byloje surinktais ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais.

Viename iš pokalbių tarp dviejų įtariamųjų (kaip vėliau nustatyta, D. J. kalbasi su M. M. ), vienas iš jų (tas, kuris naudojasi tel. Nr. (duomenys neskelbtini)) kitam sako, kad jis važiuos pas Giedrės seserį skolintis pinigų. Byloje nustatyta, kad M. M. žmonos vardas yra Giedrė. Be to, apklausta M. M. žmonos G. M. sesuo A. V. patvirtino, kad maždaug pokalbiuose nurodytu laiku pas ją į namus buvo atvažiavusi jos sesuo G. M. su vyru M. M. , kurie pasiskolino iš jos 800 litų. Sugretinus šiuos duomenis galima daryti išvadą, kad pirmiau minėto pokalbio metu telefono numeriu (duomenys neskelbtini) naudojosi ir su D. J. telefonu kalbėjo būtent M. M. .

Identifikuodamas telefonų abonentais kalbėjusius asmenis, be liudytojų V. M. ir M. G. parodymų, jog jie iš balsų atpažino, kad tarpusavyje kalba būtent nuteistieji, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ir tuo, jog nuteistieji pokalbiuose vienas kitą vadino pravardėmis: Čiučia – D. J. , Maskė – M. M. ir Boksas – A. C. . Nors nuteistieji neigia turėję tokias pravardes, tai patvirtinta byloje esamais duomenimis: Lietuvos kriminalinės policijos biuro ONTT raštu (t. 3, b. l. 105) bei liudytojo A. K. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu ir patvirtintais teisme (t. 11, b. l. 121; t. 12, b. l. 34-35). Galiausiai, bendrame įrodymų kontekste šiuo atveju svarbu ir tai, kad 2002-02-10, 21.46 val., sulaikius nuteistuosius A. C. ir D. J. , praktiškai vienu metu liovėsi ir pokalbiai šiais telefonais (t. 3, b. l. 107-116; 117-145).

Taigi, Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau nurodytus argumentus, daro išvadą, kad apygardos teismas pagrįstai pripažino, jog nuosprendyje nurodytais mobiliojo ryšio telefonų abonentais naudojosi būtent nuteistieji A. C. , D. J. ir M. M. .

Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, pagrindiniai įrodymai, kuriais remiantis M. M. , D. J. ir A. C. buvo pripažinti kaltais ir nuteisti dėl E. ir G. K. turto plėšimo, ginklų, šaudmenų bei asmeninių dokumentų grobimo, yra liudytojų V. M. , M. G. , G. P. parodymai, telefoninių pokalbių įrašų protokolai bei specialisto pateikti duomenys apie atitinkamų telefono abonentų buvimo vietą ir judėjimą. Tačiau nuteistieji savo apeliaciniuose skunduose abejoja operatyvinių veiksmų atlikimo protokolų, kaip jų kaltės įrodymų, patikimumu, teigdami, jog neišliko šiuose procesiniuose dokumentuose užfiksuotų pokalbių įrašų.

Iš tiesų, kaip matyti iš bylos duomenų, liudytojai policijos pareigūnai V. M. ir M. G. nurodė, kad telefoninių pokalbių įrašai neišliko dėl techninių gedimų, tačiau jie yra įsitikinę, kad kontroliuojamais telefonais tikrai kalbėjo nuteistieji.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertindamas operatyvinių veiksmų protokoluose užfiksuotų duomenų patikimumą, vadovavosi BPK 20 str. 4 d., šiame straipsnyje įtvirtintų įrodymams ir jų vertinimui keliamų reikalavimų nepažeidė ir pagrįstai jais rėmėsi darydamas išvadas dėl nuteistųjų A. C. , D. J. ir M. M. kaltės įrodymo.

Nors minimuose įrodymų šaltiniuose (operatyvinių veiksmų atlikimo protokoluose) užfiksuoti pokalbių tarp nuteistųjų įrašai ir neišliko, šie duomenys buvo patikrinti BPK įtvirtintais proceso veiksmais.

Visų pirma, protokoluose užfiksuotų pokalbių autentiškumą kategoriškai patvirtino tiesiogiai pokalbius perklausę ir protokolus surašę policijos pareigūnai liudytojai V. M. ir M. G. . Žinoma, kaip teisingai apeliaciniuose skunduose pastebi nuteistieji, šie liudytojai nėra specialiųjų žinių turintys asmenys - ekspertai. Tačiau Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, šie liudytojai, kaip ir bet kuris kitas žmogus, remdamiesi gyvenimiška patirtimi ir individualiais sugebėjimais, galėjo įsidėmėti ir atskirti kalbančio telefonu asmens balsą. Jokie duomenys teismui neturi iš anksto nustatytos galios, nė viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitas ir visi įrodymai turi būti vertinami bendra tvarka. Specialisto ar eksperto išvada neturi pranašumo ir negali būti vertinama kaip esanti didesnės įrodomosios vertės nei kad duomenys, gauti iš kitų įrodymų šaltinių. Todėl vien tuo pagrindu, kad liudytojai nėra ekspertai, atmesti jų parodymų negalima.

Siekiekdamas išsiaiškinti apklaustų liudytojų V. M. ir M. G. parodymų patikimumą, apeliacinės instancijos teismas papildomai juos apklausė. Teismas padarė jų išdėstytų faktų analizę, patikrino, ar liudytojai V. M. ir M. G. teisingai suprato bylos aplinkybių esmę ir teisingai jas išdėstė duodami parodymus.

Kaip matyti iš bylos duomenų, liudytojų V. M. ir M. G. parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs ir išsamūs. Liudytojai, apklausti tiek pirmosios, tiek ir atliekant papildomą įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, kategoriškai teigė, kad jie gerai įsidėmėjo perklausytuose pokalbiuose dalyvavusių asmenų balsus ir pagal tai atpažįsta nuteistuosius, išsamiai, aiškiai ir nuosekliai išdėstė visas jų vykdyto tyrimo aplinkybes. Atlikta V. M. ir M. G. parodymų analizė neduoda Apeliaciniam teismui pagrindo abejoti šių liudytojų duotų parodymų patikimumu. Be to, apeliacinės instancijos teisme atliekant įrodymų tyrimą buvo išreikalauti išslaptinti dokumentai (Vilniaus apygardos teismo sankcionuoti teikimai), įrodantys slapto pokalbių klausymosi teisėtumą (t. 14, b. l. 135-138).

Pažymėtina ir tai, kad šių liudytojų parodymai bei įsitikinimas nėra vieninteliai duomenys, kuriais remdamasis apygardos teismas padarė išvadas apie telefoninių pokalbių išklotinėse įvardintus asmenis. Liudytojų V. M. ir M. G. parodymus patvirtina telefoninių pokalbių skambučių išklotinės ir specialisto D. M. išvada, iš kurių matyti, jog plėšiant dalyvavusių asmenų judėjimo maršrutai pagal laiką ir erdvę sutampa su nuteistųjų judėjimo maršrutais; liudytojo G. P. parodymai, iš kurių matyti, jog iš karto po plėšimo A. C. su juo bendravo naudodamasis tuo pačiu abonento numeriu, kaip ir asmuo, dalyvavęs plėšiant; liudytojų V. M. ir M. G. parodymai apie bylai reikšmingų mobiliojo ryšio telefonų su SIM kortelėmis paėmimo aplinkybes sulaikant A. C. ir D. J. ir šiuos parodymus patvirtinantys automobilio apžiūros protokole užfiksuoti duomenys; liudytojo R. V. parodymai apie tai, kad automobilyje rasti telefonai priklauso ne jam; telefoninių pokalbių turinys ir liudytojos A. V. parodymai, patvirtinantys, jog vienu iš abonentinių numerių naudojosi būtent nuteistasis M. M. , ONTT raštas ir liudytojo A. K. parodymai, patvirtinantys nuteistųjų turėtų pravardžių atitiktį užfiksuotuose pokalbiuose vartojamoms pravardėms.

Nuteistųjų kaltę įrodo ir šie pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptarti įrodymai.

Po nusikaltimo M. M. , telefonu Nr. 868145340 kalbėdamas apie pagrobtą automobilį, aiškino, kad, paslėpus pagrobtą mašiną, išeinant reikia uždaryti duris, nuimti numerius ir akumuliatoriaus jungtį, paimti daiktus, maistą, kurį vėliau suvalgys, siūlė pasiimti automagnetolą. A. C. , kalbėdamas apie pagrobtą automobilį, pokalbyje teigė, kad automagnetola gera, „naujas Blaupunktas“, automobilis su automatine pavarų dėže, tačiau jis įtariąs, kad mašina anksčiau buvusi taksi, taip pat nurodė, kad iš mašinos bagažinės reikia paimti daiktus, kurie reikalingi medžioklei, kad bagažinėje yra paprasti „vamzdukai“ (t. 4, b. l. 2-42).

Iš pokalbiuose paminėtos bendrų ir individualių automobilio požymių visumos akivaizdžiai matyti, kad kalbama apie pagrobtą UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį automobilį. Pokalbiuose nurodoma automobilio spalva, markė, pavarų dėžės tipas, salonas, sėdynių užvalkalai, automobilio magnetolos markė, jame buvę daiktai – maisto produktai, atitinka byloje surinktais duomenimis nustatytus pagrobtos transporto priemonės bendrus ir individualius požymius. Taip pat pokalbiuose užsimenama apie pagrobtus ginklus bei medžioklės drabužius.

Šiuos duomenis iš dalies patvirtino ir liudytojas G. P. . Jis parodė, kad 2002 m. vasario mėnesio pradžioje, vakare, apie 20.30 val., jis Ž. J. telefonu (duomenys neskelbtini) kalbėjo su A. C. . Pastarasis prašė pasaugoti kažkokį automobilį. Tada jis nuvažiavo pas A. P. į kaimą ir šis leido pastatyti mašiną daržinėje. Kitą dieną Ž. J. liepus, jis vėl nuvažiavo pas A. P. ir apžiūrėjo mašiną. Tai buvo „Mercedes Benz“ automobilis, pagamintas 1999 metais, variklio darbinis tūris – 2 litrai, varomas dyzelinu. Automobilio sėdynės tamsios spalvos dermantino, uždengtos baltais kailiais. Mašinoje buvo atjungtas akumuliatorius, ji buvo be valstybinio numerio ženklų. Mašinos apžiūros rezultatus pranešė Ž. J. . Pastarasis jam pasakė, kad šią mašiną parduoda A. C. . Kitą dieną jis su Ž. J. laukė sutartoje vietoje netoli Kauno, prie kavinės „Sandija“. Čia atvažiavo A. C. . Jam iš paskos privažiavo jo apžiūrėtas automobilis „Mercedes Benz“. Tada jis asmeniškai nuvairavo šią mašiną į garažą Ašigalio g. Kaune ir ten paliko. Jį lydėjo Ž. J. . Maždaug po 4-5 dienų, sugrįžus iš Olandijos, Ž. J. pasakė, kad automobilis parduotas, tačiau garaže yra likę M. M. daiktai, kuriuos šiam reikės atiduoti. Praėjus kelioms dienoms, jis asmeniškai M. M. atidavė kailinių apmušalų ryšulį, kuriame buvo suvynioti du medžiokliniai šautuvai.

Liudytojo G. P. parodymus patvirtina objektyvūs bylos duomenys: iš UAB „Bitė GSM“ pateiktų telefoninių pokalbių išklotinių matyti, kad nuteistieji į Kauno rajono Virbališkių kaimą (A. P. sodyba) nuvažiavo po daugkartinių pokalbių tarp abonentų (duomenys neskelbtini) (A. C. ) ir (duomenys neskelbtini) (Ž. J. telefonas, kuriuo naudojosi G. P. , derindamas tarpusavio veiksmus slepiant iš nukentėjusiosios G. K. pagrobtą automobilį) (t. 3, b. l. 117-145).

Parodymo atpažinti metu G. P. nedvejodamas atpažino A. C. ir M. M. bei patvirtinęs ankstesnius savo parodymus paaiškino, kad būtent su A. C. Ž. J. telefonu kalbėjo dėl automobilio „Mercedes Benz“ paslėpimo, kad būtent A. C. atvarė vogtą mašiną. Tuo tarpu jo garaže paliktus šaunamuosius ginklus ir kitus daiktus, buvusius vogtoje mašinoje, jis atidavė M. M. (t. 6, b. l. 57-60; t. 8, b. l. 132-134; t. 10, b. l. 142-144).

Nuteistųjų apeliaciniuose skunduose abejojama minėto liudytojo parodymais, teigiant, jog neaišku, kokias svarbias bylai aplinkybes jis paliudijo. Iš tiesų, kaip matyti iš bylos duomenų, liudytojas G. P. nematė paties nusikaltimo įvykio ir negali duoti apie jį parodymų. Tačiau šio liudytojo parodymai turi būti vertinami visos bylos kontekste. G. P. davė parodymus apie tai, jog A. C. prašė jo pasaugoti automobilį „Mercedes Benz“. Toks automobilis buvo pagrobtas iš E. ir G. K. , šis automobilis laikinai buvo saugotas liudytojo A. P. daržinėje. Be to, šis liudytojas, kaip minėta, patvirtino ir svarbią iš E. ir G. K. pagrobtų dviejų medžioklinių šautuvų atsiradimo pas M. M. aplinkybę.

Taigi, Vilniaus apygardos teismo 2005 m. balandžio 15 d. nuosprendyje motyvuotai nurodyta, kodėl telefoninių pokalbių protokolai teismo pripažintini įrodymais byloje. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju remdamasis įstatymu sprendžia teismas, tačiau visais atvejais gauti duomenys vertintini bendrajame bylos kontekste. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje atlikta protokoluose užfiksuotų pokalbių analizė, jų turinys sugretintas su kitų asmenų, apklaustų kaip liudytojų, parodymais ir kitais byloje surinktais duomenimis. Dėl šių protokolų, kaip įrodymų, patikimumo, davė parodymus liudytojai V. M. , M. G. , remtasi specialisto D. M. išvada. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismas, išsamiai ištyręs visus įrodymus, įvertinęs kiekvieno jų reikšmę atskirai, įrodymus sugretinęs, palyginęs, atskleidęs jų tarpusavio ryšį ir įvertinęs visą įrodymų visetą, padarė teisingas ir pagrįstas išvadas dėl nuteistųjų M. M. , D. J. ir A. C. dalyvavimo padarant jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Tuo tarpu nuteistųjų apeliaciniuose skunduose išdėtyti argumentai yra nepagrįsti.

Nuteistieji D. J. ir A. C. savo apeliaciniuose skunduose nepagrįstai teigia, jog svarbūs ir jų nekaltumą patvirtinantys yra liudytojo R. V. teisme duoti parodymai, kurių teismas visai neanalizavo ir neįvertino. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiuo klausimu abiejų apeliantų skunduose yra daug prieštaravimų ir nelogiškumo. Apeliantai teigia, jog šis liudytojas patvirtino, kad, važiuodami į Kauną, jie (apeliantai) sėdėjo šalia vairuotojo, ir matė, jog jie turėjo po vieną telefono aparatą, o kitų telefonų aparatų automobilyje nebuvo. Taigi, abu nuteistieji savo skunduose tvirtina sėdėję priekyje, prie vairuotojo (nors lengvojo automobilio priekyje yra tik dvi vietos – vairuotojo ir keleivio). Be to, iš bylos duomenų matyti, kad priekyje prie vairuotojo sėdėjo tik D. J. , o A. C. sėdėjo ant galinės sėdynės. Be to, iš nuteistųjų apeliacinių skundų galima daryti išvadą, jog jie abu pripažįsta turėję tik po vieną mobiliojo ryšio telefoną (ir tai neva patvirtino liudytojas R. V. ), tačiau tuo pat metu skunduose kiekvienas iš jų prašo grąžinti du nuosavybės teise jiems priklausančius mobiliojo ryšio telefono aparatus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tuos pačius du telefonus „Motorolla“ ir „Siemens C35“ su SIM kortele kiekvienas iš nuteistųjų savo skunde įvardija kaip savo nuosavybę. Nors kaip matyti iš bylos duomenų, sulaikant D. J. rankose turėjo du mobiliojo ryšio telefonus, o A. C. tik vieną.

Be to, apeliantų minimas liudytojas nenurodė tokių aplinkybių, kurias nurodo savo skunduose nuteistieji. R. V. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme kategoriškai nenurodė, kiek ir kokius telefonus turėjo kiekvienas iš apeliantų. Pirmą kartą apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, jis parodė, kad kartu su juo automobilyje važiavo du vaikinai. Teigė, jog vienas iš jų lyg ir turėjo mobilųjį telefoną, tačiau ar jis turėjo vieną, ar kelis, nežino (t. 4, b. l. 51-52). Apklaustas vėliau, R. V. parodė, kad su savimi jis pats turėjo vieną mobiliojo ryšio telefoną, kuris vėliau jam buvo grąžintas. Ar kiti du jo vežami vaikinai turėjo telefonus, jis teigė nematęs, tačiau prokuratūroje saugomi mobiliojo ryšio telefonai yra ne jo (t. 4, b. l. 53-54). Apklausiamas pirmosios instancijos teisme liudytojas R. V. patvirtino savo pirmiau duotus parodymus bei paaiškino, kad jam atrodo, jog vaikinai kalbėjosi telefonu, tačiau kur juos padėjo, jis teigė nematęs. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teisme apklaustas liudytojas paneigė nuteistųjų apeliaciniuose skunduose nurodytą aplinkybę, jog jis visą laiką buvo šalia nuteistųjų ir turėjo matyti, kaip šie atsikrato telefonais. Liudytojas R. V. patvirtino liudytojų V. M. ir M. G. parodymus apie tai, kad sulaikant nuteistuosius A. C. ir D. J. , jo šalia nebuvo, nes jo tuo metu automobilyje „F. S. “ nebuvo, kadangi jis bendravo su kelių policijos pareigūnais (t. 12, b. l. 167). Taigi, priešingai nei nurodo apeliantai, liudytojas ir negalėjo matyti, ar sulaikomi apeliantai bandė atsikratyti turėtų telefonų, ar ne.

Nuteistieji D. J. ir A. C. savo apeliaciniuose skunduose taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino jų pačių duotų parodymų apie tai, kad įvykio dieną jie buvo savo namuose Kaune. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka su šiuo apeliantų teiginiu. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, jog „nors kaltinamieji neigia padarę jiems inkriminuotus nusikaltimus, jų kaltė padarius nusikalstamas veikas, neginčijamai įrodyta“. Šis teiginys parodo, jog pirmosios instancijos teismas nuteistųjų parodymus atmeta, kaip nepagrįstus ir prieštaraujančius kitiems byloje surinktiems ir nuosprendyje aptartiems įrodymams. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pritaria šiai pirmosios instancijos teismo išvadai.

Taip pat apeliantai A. C. ir D. J. skunduose teigia, jog teismas nepagrįstai jų kaltę grindžia ir liudytojo A. P. parodymais, kadangi šis iš pradžių teigė matęs asmenis, kurie atvarė jam pasaugoti automobilį, tačiau vėliau nei vieno iš teisme buvusių kaltinamųjų neatpažino. Iš tiesų, kaip matyti iš bylos duomenų, liudytojas A. P. , apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad automobilį „Mercedes Benz“ jam į sodybą pasaugoti atvarė trys vaikinai, nurodė ir tam tikrus jų požymius. Tačiau apklaustas pirmosios instancijos teisme, liudytojas neatpažino nei vieno iš posėdyje buvusių kaltinamųjų. Teismo posėdyje perskaičius jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, liudytojas juos patvirtino, tačiau nedetalizavo. Taip pat atkreiptinas apeliantų dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje rėmėsi ne visais šio liudytojo parodymais, o tik ta jų dalimi, kurioje nebuvo prieštaravimų ir kuria jis patvirtino, kad 2002 m. pradžioje, vakare, G. P. prašomas, buvo leidęs palikti nakčiai daržinėje sidabro spalvos automobilį „Mercedes Benz“. Taigi, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas šia liudytojo parodymų dalimi rėmėsi pagrįstai.

Nuteistasis M. M. savo apeliaciniame skunde teigia, jog nukentėjusioji E. K. nei vieno asmens, įvykdžiusio plėšimą, neatpažino. Iš tiesų, kaip matyti iš bylos duomenų, E. K. teigė, jog M. M. , D. J. ir A. C. pagal kūno sudėjimą yra tik panašūs į ją apiplėšusius asmenis. Tačiau tuo pagrindu konstatuoti, kad nukentėjusioji jų neatpažino, negalima. Tokia išvada būtų nepagrįsta, nes pagal bylos aplinkybes matyti, kad plėšikai buvo kaukėti, todėl nelogiška reikalauti iš nukentėjusiosios juos atpažinti pagal veido bruožus. M. M. dalyvavimas įvykdant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas įrodytas pirmiau aptartų apygardos teismo nuosprendyje išdėstytų įrodymų visetu, o ne tik E. K. parodymais.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo perkvalifikuoti M. M. veikos į 2000 m. BK 253 str. 1 d., kaip to prašoma jo apeliaciniame skunde. Apeliantas nurodo, jog paprašytas R. J. nuvykęs pas G. P. norėjo išardyti du medžioklinius šautuvus, todėl teismo išvada, kad jis išvežė daugiau kaip du šaunamuosius ginklus, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad byloje surinktais duomenimis įrodyta, kad jis, veikdamas organizuotoje grupėje ir vieninga tyčia su nuteistaisiais A. C. ir D. J. , iš sutuoktinių E. ir G. K. pagrobė ne tik du medžioklinius šautuvus, kuriuos jis pats pripažino gabenęs, tačiau ir kitus ginklus bei šaudmenis, tai yra pistoletą „Baikal“ su dviem dėtuvėmis, medžioklinį šautuvą „FS“, medžioklinį šautuvą „IŽ 18 E“, 32 pistoleto šovinius, 20 medžioklinio šautuvo šovinių. Todėl M. M. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 253 str. 2 d. (daugiau kaip dviejų šaunamųjų ginklų ir didelio kiekio šaudmenų pagrobimas, gabenimas ir laikymas be leidimo).

Nėra pagrindo tenkinti nuteistųjų apeliaciniuose skunduose esančio prašymo panaikinti jiems taikytą turto konfiskavimą bei priteistą žalos atlyginimą. Šis jų prašymas grindžiamas tuo pagrindu, kad, apeliantų manymu, neįrodyta jų kaltė įvykdžius E. ir G. K. turto grobimą. Kadangi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta, jog A. C. , D. J. ir M. M. pirmosiosios instancijos teismo pagrįstai pripažinti kaltais, veikdami organizuotoje grupėje, plėšimo būdu iš sutuoktinių E. ir G. K. ir UAB „Sasnelė“ pagrobę materialinių vertybių ir padarę žalos, be to, ikiteisminio tyrimo metu pagrobti daiktai nebuvo surasti, todėl konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai lygiomis dalimis iš A. C. , D. J. ir

M. M. konfiskavo turto vertę atitinkančias pinigų sumas bei priteisė atlyginti žalą nukentėjusiajam G. K. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“.

Daiktiniai įrodymai: mobiliojo ryšio telefonai „Siemens“ su SIM kortele, „Siemens 35i“ su SIM kortele, „Siemens C25“ su SIM kortele, „Siemens A35“, „Motorolla Talkabont“, kuriuos prašo grąžinti A. C. ir D. J. , vadovaujantis BK 72 str. 2 p., pagrįstai konfiskuoti, kaip nusikaltimo priemonės, todėl grąžinti jų taip pat nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistųjų M. M. , D. J. ir A. C. apeliacinius skundus atmesti.