Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Donato Šerno (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo valstybės įmonės Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos atstovo atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gegužės 19 d. nutarties, kuria ieškinys paliktas nenagrinėtas, civilinėje byloje Nr. 2-145-159/06 pagal valstybės įmonės Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos ieškinį atsakovei Belgijos įmonei „Hydro Soil Services NV“, tretiesiems asmenims Belgijos įmonei HAECON, Belgijos įmonei SECO TECHNICAL CONTROL BUREAU FOR CONSTRUCTION, Belgijos draudimo kompanijai „Fortis AG“ dėl 26 mln. Lt nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Atsakovė Belgijos įmonė „Hydro Soil Services NV“ prašė teismo paskelbti, kad teismas neturi jurisdikcijos nagrinėti ieškinį, nes ieškinys byloje pateiktas atsakovei, neturinčiai buveinės Lietuvoje. Atsakovės buveinė yra Belgijoje - ES valstybėje narėje. Savo prašymą atsakovė grindžia Reglamento (EB) Nr. 44/200 nuostatomis, išdėstytomis II dalies 2-7 skyriuose, šio Reglamento 5/2 (a) str., bei Europos Teisingumo Teismo sprendimais, priimtais dėl 1968 m. Briuselio konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų pripažinimo ir vykdymo civilinėse, komercinėse bylose Nr. C-129/92, Nr. C-29/91, Nr. C-420/97, Nr. C-440/97, bei CK 6.52 straipsnio antrosios dalies ketvirtuoju punktu, 6.38 straipsnio trečiąja dalimi.

Teismas nepagrįstai konstatavo, kad arbitražinis susitarimas yra galiojantis. Nurodo, kad rangos sutartis tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta 1997 metais, tad, sprendžiant klausimą dėl arbitražinės išlygos galiojimo, turi būti taikomos 1964 m. redakcijos Civilinio kodekso nuostatos. Šio kodekso 47 straipsnio pirmojoje dalyje įsakmiai nurodoma, kad sandoris, neatitinkantis įstatymo reikalavimų, negalioja. Mano, kad pakanka nustatyti tik šią aplinkybę. Komercinio arbitražo įstatymo (toliau – KAĮ) 10 straipsnio nuostatų aiškinimas tokiu būdu, kad arbitražinis susitarimas gali būti tik nuginčijamas sandoris, bet ne niekinis sandoris, prieštarautų ir senojo, ir naujojo CK nuostatoms, išskiriančioms ir niekinius, ir nuginčijamus sandorius, ir atitinkamai keliančius skirtingus reikalavimus šių sandorių pripažinimui negaliojančiais. KAĮ negali nustatyti kitokių taisyklių arbitražinio susitarimo (kuris taip pat yra sandoris) pripažinimui negaliojančiu negu CK nustatytos sandorių negaliojimo taisyklės. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl KAĮ 11 straipsnio antrosios dalies imperatyvaus pobūdžio, tuo pažeidė savo pareigą ex officio konstatuoti, kad arbitražinis susitarimas prieštarauja įstatymo reikalavimams (1964 m. redakcijos CK 47 str.) bei imperatyviai įstatymo normai (CK 1.78 str. 5 d., 1.80 str.).Ieškovas nesutinka su motyvu, kuriuo pagrindu buvo atmestas atsakovo prašymas paskelbti, kad teismas neturi jurisdikcijos nagrinėti ieškinio. Teismas, nepagrįstai nustatęs, kad ginčas turi būti sprendžiamas arbitraže, nepagristai nesprendė klausimo dėl jurisdikcijos buvimo pagal Tarybos Reglamento (EB) Nr. 44/2001 “Dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo užtikrinimo” 5 straipsnio pirmosios dalies a punktą, pagal kurį Lietuvos teismas turi jurisdikciją byloje. „Atitinkama prievolė“ reglamento 5 straipsnio pirmosios dalies a punkto prasme reiškia sutartinę teisę, atitinkančią sutartinę prievolę, kuria grindžiamas ieškinys, o kuomet ginčo objektu esanti prievolė pakeičia neįvykdytą sutartinę prievolę, ginčijama prievole, kontekste yra laikoma ta prievolė, kurios neįvykdymas sudaro ieškinio pagrindą. Nurodo, kad byloje ieškinio pagrindą sudaro atsakovo prievolės tinkamai ir kokybiškai atlikti statybos darbus, nurodytus rangos sutartyje, neįvykdymas. Prievolė atlyginti nuostolius, kilusius dėl pagrindinės sutartinės prievolės neįvykdymo, yra tik išvestinė prievolė, ir negali būti laikoma prievole, formuojančia ieškinio pagrindą, t.y. atitinkama prievole. Nurodo, kad byla teisminga Lietuvos teismams, nes prievolė atlikti statybos darbus buvo vykdoma Lietuvoje. Pažymi, kad jokio faktinio bei teisinio bylos ryšio su Belgija, išskyrus atsakovo nuolatinę gyvenamąją vietą, neegzistuoja. Nagrinėjant bylą Lietuvos teisme nebus pažeistas teisinio apibrėžtumo principas, kadangi atsakovas, sudarydamas statybos rangos sutartį galėjo pagrįstai numatyti, kad ir ginčas dėl sutarties vykdymo taip pat bus sprendžiamas Lietuvoje. Egzistuoja artimas ryšys tarp ginčo ir teismo, į kurį kreipiamasi su ieškiniu. Be to, piniginė prievolė sumokėti nuostolius taip pat turi būti įvykdyta ieškovo kaip kreditoriaus gyvenamojoje ar verslo vietoje, t.y. Lietuvoje (CK 6.52 str. 2 d. 4 p.). Nurodo, kad prievolės įvykdymas, mokant per banką, nekeičia prievolės įvykdymo vietos. Kai piniginės prievolės įvykdymo vietą nustato CK 6.52 straipsnis, UNIDROIT tarptautinių komercinių sutarčių principai negali būti taikomi, nes šis straipsnis nebuvo parengtas pagal minėtus UNIDROIT principus. Nors kreditoriaus bankas yra AB „SEB Vilniaus bankas”, ieškovas su AB „SEB Vilniaus bankas” bankais-korespondentais nėra susijęs jokiais teisiniais santykiais, todėl negalima laikyti, kad šie bankai yra kreditoriaus bankai UNIDROIT principų 6.1.8 straipsnio prasme. Tad prievolės įvykdymo vieta yra Lietuva.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 137 straipsnio antrosios dalies šeštame punkte nustatyta, kad teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu šalys yra sudariusios susitarimą perduoti tą ginčą spręsti arbitražui ir atsakovas prieštarauja ginčo nagrinėjimui teisme bei reikalauja laikytis arbitražinio susitarimo. Pagal CPK 296 straipsnio pirmosios dalies devintąjį punktą teismas pareiškimą palieka nenagrinėtą, jeigu šalys yra tarpusavyje sudariusios sutartį perduoti tą ginčą spręsti arbitražui. Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 10 straipsniu nustatyta, kad teismas gavęs ieškinį klausimu, dėl kurio šalys yra sudariusios arbitražinį susitarimą, bet kurios šalių reikalavimu atsisako jį priimti.

Pagal komercinio arbitražo įstatymo 9 straipsnio pirmąją dalį arbitražinis susitarimas yra sutartis, kuria šalys susitaria spręsti ginčus ne teismine, o arbitražine tvarka. Šalių sudarytas arbitražinis susitarimas reiškia ne ką kitą, kaip tai, jog šalys, pasirinkdamos arbitražinį ginčų sprendimo būdą, kartu eliminavo ginčus iš teismo kompetencijos. Galiojantis arbitražinis susitarimas, kaip ir kiekviena kita sutartis, šalims yra privalomas (CK 6.189 str. 1 d.) ir jo būtina laikytis (pacta sunt servanda).

1997 m. vasario 28 d. šalys pasirašė rangos sutartį (t. 1, b.l. 24-25, 34-35), kurios antrosios dalies c punkte nurodyta, kad sutarties sąlygų I ir II dalys taip pat yra neatsiejamos sutarties dalys.

Civilinės inžinerinės statybos darbų kontrakto sąlygų (FIDIC), t.y. sutarties I dalies bendrųjų sąlygų, 67.3 punktu šalys sutarė, kad, nepasiekus draugiško ginčo sprendimo 67.2 punkte nurodytais terminais, bet koks ginčas turi būti galutinai išspręstas, jei sutartyje nenurodoma kitaip pagal Tarptautinių prekybos rūmų taikinamąjį reglamentą ir arbitražo procedūros taisykles vieno ar daugiau arbitrų, paskirtų pagal tokias taisykles. Be to, 1997 m. vasario 28 d. sutarties II-osios dalies „Specialiosios sąlygos“ 67 punktu šalys patikslino arbitražinį susitarimą bei patvirtino, kad sutinka kreiptis pagalbos į Tarptautinių prekybos rūmų tarptautinį techninės ekspertizės centrą, esantį Paryžiuje, remiantis Tarptautinių prekybos rūmų techninės ekspertizės taisyklėmis, bei konkretizavo arbitražo vietą – Stokholme, Švedijoje, ir susitarė, kad arbitražinį tribunolą sudarys 3 arbitrai ir kad arbitražas vyks anglų kalba (t. 6, b.l. 63, 77). Šios sutarties nuostatos patvirtina, kad šalys susitarė dėl arbitražinės išlygos, t.y. dėl bet kokių ginčo išsprendimo ne teismine, o arbitražine tvarka.

Ieškovas ginčija arbitražinio susitarimo galiojimą tuo pagrindu, kad arbitražiniam susitarimui nebuvo gautas išankstinis valstybinės įmonės steigėjo sutikimas.

Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio antroji dalis nustato, kad arbitražui negali būti perduoti ginčai, jeigu viena iš šalių yra valstybės ar savivaldybės įmonė, taip pat valstybės ar savivaldybės įstaiga ar organizacija, išskyrus Lietuvos banką, jeigu tokiam susitarimui nebuvo gautas išankstinis šios įmonės, įstaigos ar organizacijos steigėjo sutikimas. Remiantis Komercinio arbitražo įstatymo 10 straipsniu, arbitražinis susitarimas gali būti pripažintas negaliojančiu vienos iš šalių reikalavimu nustačius, jog yra pažeisti šio įstatymo 9 ir 11 straipsnių reikalavimai. Tad, kai arbitražinis susitarimas neatitinka Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio, teismas gali pripažinti arbitražinį susitarimą negaliojančiu tik esant atskiram ieškovo pareikštam reikalavimui (ieškiniui). Darytina išvada, kad tik pateikus įrodymus, kad arbitražinis susitarimas yra teismo sprendimu pripažintas negaliojančiu arba šalys nauju susitarimu yra jį panaikinusios, šalių ginčai gali būti nagrinėjami teisme.

Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas iš atsakovės priteisti 26 mln. Lt išlaidų, skirtų statybos darbų trūkumų ištaisymui, bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad ginčai iš 1997 m. vasario 28 d. rangos sutarties negali būti perduoti arbitražui. Tačiau teismui ieškovas nepateikė arbitražinio susitarimo negaliojimą patvirtinančių įrodymų. Susitarimas spręsti ginčus arbitraže nėra nuginčytas, todėl galioja. Pažymėtina, kad 1997 m. vasario 28 d. susitarime nustatytas arbitražinis susitarimas atitinka Komercinio arbitražo įstatymo reikalavimus, atliktas arbitražinės išlygos forma, sudarytas raštu, įformintas sutartyje, tarp šalių kilę prievoliniai teisiniai santykiai, kuriuose galima arbitražinė išlyga.

Nepagrįstas ieškovo atskirojo skundo teiginys, kad arbitražinis susitarimas laikomas negaliojančiu remiantis 1964 m. Civilinio kodekso 47 straipsniu.

1964 m. Civilinio kodekso 47 straipsnis nustatė, kad sandoris, neatitinkantis įstatymo reikalavimų, negalioja. Tačiau 2000 m. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnio pirmoji dalis nustato, kad Civilinio kodekso normos dėl sandorių negaliojimo taikomos tiems sandoriams, kurie sudaromi įsigaliojus Civiliniam kodeksui. Sandoriai, sudaryti iki Civilinio kodekso įsigaliojimo ir galėję būti pripažinti negaliojančiais pagal anksčiau galiojusius įstatymus, negali būti pripažinti negaliojančiais, įsigaliojus šiam kodeksui, jeigu šiame kodekse nėra nustatyta tokio sandorių negaliojimo pagrindo (9 str. 4 d.). Kadangi naujasis Civilinis kodeksas nenustato 1964 m. Civilinio kodekso 47 straipsnio pirmojoje dalyje buvusio pagrindo pripažinti sandorį negaliojančiu, kai jis neatitinka įstatymo reikalavimų, arbitražinis susitarimas negali būti pripažintas negaliojančiu 1964 m. Civilinio kodekso 47 straipsnio pirmosios dalies pagrindu, todėl jis nėra niekinis.

Vadovaudamasi aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė teisės normas, reglamentuojančias ieškinio priėmimo klausimą, ir pagrįstai VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos ieškinį dėl 26 mln. Lt nuostolių atlyginimo paliko nenagrinėtą. Pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti naikinama atskirajame skunde nurodytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nurodytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325 straipsnio 5 dalimi, 328 straipsniu,

nutaria:

Palikti Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gegužės 19 d. nutartį nepakeistą.