Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos teisėjos Laimutės Jokubauskaitės, teisėjų Eglės Kiaurakytės ir Aušrelės Mažrimienės, sekretoriaujant Ingai Navickienei, dalyvaujant pareiškėjai H.D., jos atstovei advokatei Marijai Ulbienei, atsakovės Klaipėdos apskrities viršininko administracijos atstovei Monikai Jonkutei, 2009-02-12 viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos H.D. skundą atsakovei Klaipėdos apskrities viršininko administracijai dėl vilkinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Palangos miesto žemėtvarkos skyriui yra pateikti visi archyviniai dokumentai, patvirtinantys R.K. iki nacionalizacijos valdytą nuosavybę. Tai 1935 m. rugsėjo mėn. 19 d. Protokolas Nr. 419, iš kurio matyti, kad R.K. žemės sklypą 0,1619 ha ploto (duomenys neskelbtini) pažymėtą 1933 m. padarytame plane Nr. 112, įgijo iš A.G.K. 1922 metais pagal Vyr. Notaro Kretingos apskrities pripažinimo aktą. Iš archyvinių dokumentų matyti, kad K. ir R. surašė pirkimo - pardavimo aktą, jog žemės sklypą su nameliu ir sena kalve, be jokios išimties su visomis teisėmis ir prievolėmis A.G.K. pardavė K.R. už sutartą kainą - šešiolika tūkstančių auksinių, kuriuos pirkėjas sumokėjo pardavėjui prieš pasirašant tą aktą, parduodamo turto rubežiai dalyviams žinomi. Taip pat yra duomenys, kad R.K., gim. (duomenys neskelbtini) gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini), mokesčius moka; iš sklypo paėmimo sutarties matyti, kad R.K. Palangos mieste priklausomos žemės plotas yra 1609 kv. m. (tai pažymėta 1939-10-24 protokole).

Yra Lietuvos centrinio valstybės archyvo duomenys apie R.K. 1 ha žemės nuosavybę Kretingos apskrityje Palangos valsčiuje Vilimiškės, Paronžės kaime, pagrindas: F.1251,ap.l, b.5570,1.97. Perleidimo dokumentas Nr. 3311 R.K., gauta žemės vieta Palangos valsčius, Volteriškės buv.dvaras , Paruožės kaimas sklypas Nr.38, plotas 0,9897ha.

Taip pat yra Lietuvos centrinio valstybės archyvo duomenys apie tai, kad R.K. nuosavybės teise valdė 0,39 ha vadinamųjų ganyklų.

Palangos miesto žemėtvarkos skyriui yra pateiktas R.K.

dukters M.R. 1977 metų rugsėjo mėn. l5d. notarine tvarka sudarytas testamentas, pagal

kurį ji visą savo turtą, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų, palieka K.B.

(pareiškėjos motinai). Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Palangos miesto žemėtvarkos skyrius raštu Nr.R4-311-(3.1) nurodė kreiptis dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, vėliau buvo nurodyta vėl kreiptis raštu į Klaipėdos apskrities viršininko administraciją, 2008-11-10 gautas raštas iš Klaipėdos apskrities viršininko administracijos dėl teisės į nuosavybės atkūrimą. Minėtais raštais Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Žemės

tvarkymo departamentas bei Palangos miesto žemėtvarkos skyrius vilkina atkurti nuosavybės

teises K.B. vardu.

Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 str. 2 p. nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atkuriamos asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą nepriklausomai nuo to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą.

K.B. pagal 1977 m. rugsėjo mėn. 15 d. R.M.. testamentą paveldėjo namą (duomenys neskelbtini), to pasėkoje susidaro teisė į nuosavybės atkūrimą ir kito nekilnojamojo turto apimtyje, nes testatorė M.R. paveldėjo savo tėvo R.K. turtą ir paliko visa tai testamentu jos motinai K.B. (kitų įpėdinių nėra).

Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką

nuosavybės teisų į žemę atkūrimo bylose ( Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. kovo

mėn.21d. nutartis adm. byloje Nr. AS (4)172-2002, skelbta leidinyje „Administracinių

bylų praktika Nr.3, p. 184-187), valstybės ar savivaldybių įgaliotų institucijų (pareigūnų) veiksmai

(neveikimas) iki sprendimo dėl nuosavybės teisės į žemę atkūrimo priėmimo gali būti skundžiami

tiesiogiai teismui tik tuo atveju, jei pareiškėjas nurodo, kad nurodytos institucijos (pareigūnai)

vengia atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus arba vilkina tokius veiksmus.

Nepagrįstai atsisakydamas atkurti nuosavybes teises per pateikiamus aukščiau išvardintus raštus, Klaipėdos apskrities viršininko administracija būtent ir vilkina nuosavybės teisių atkūrimo procesą,įstatymo nustatytais terminais neatlieka jos kompetencijai priskirtus veiksmus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja.

Skundas atmestinas.

Esminis kilusio ginčo momentas - ar pareiškėja turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą.

Nagrinėjamu atveju ginčo santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – Atkūrimo įstatymas). Šio įstatymo 2-ame straipsnyje pateiktas baigtinis sąrašas asmenų, kuriems gali būti atkurtos nuosavybės teisės. Asmenims, nepatenkantiems į Įstatymo 2 straipsnyje išdėstytą sąrašą, nuosavybės teisės negali būti atkurtos.

Įstatymu, o taip pat ir iki jo priėmimo galiojusiu 1991m. birželio 18d. Lietuvos Respublikos įstatymu Nr.I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, siekiama nuosavybės teisę atkurti asmenims (buvusiems savininkams), kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas. Kitų asmenų (numatytų Įstatymo 2 straipsnyje) teisė atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą yra išvestinė iš savininko teisės – šie asmenys įgyja teisę į nuosavybės teisės atkūrimą tik tuo atveju, jeigu buvęs turto savininkas miręs. Tai lemia išvadą, kad visais atvejais turi būti nustatyta, kas buvo nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto savininkas, nes tai yra išeities taškas vertinant ar asmuo turi teisės į nuosavybės teisių atkūrimą.

Pagal Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkte pateiktą definiciją savininkas tai asmuo, kurio nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kuriam pagal šį Įstatymą atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. 1940 m. liepos 22 d. Liaudies Seimas priėmė deklaraciją, kuria visa Lietuvos žemė paskelbta tautos, t.y. valstybės, nuosavybe. Dėl to, sprendžiant kas buvo nacionalizuoto turto savininkas, būtina nustatyti, kas iki 1940 m. liepos 22d. buvo nusavintos žemės savininkas pagal atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje galiojusius teisės aktus.

Byloje surinkti rašytiniai įrodymai – archyviniai dokumentai (b.l. 10-28) patvirtina, jog K.R. prie gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausė 1609 kv. m. žemės sklypas bei kitoje vietoje esanti žemė. R.K. mirė (duomenys neskelbtini) (b.l. 32). Taigi, žemės nacionalizacijos dienai žemės savininku buvo pats R.K.. Atsižvelgiant į šią faktinę aplinkybę bei vadovaujantis Įstatymo 2 straipsnyje pateiktu teisiniu reglamentavimu, turi būti ir vertinama ar pareiškėja turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į buvusio savininko turėtą žemę.

Pareiškėja savo reikalavimo teisę kildina iš to, kad jos motina K.B. pagal R.K. dukters R.M. 1977 m. rugsėjo mėn. 15 d. testamentą paveldėjo namą (duomenys neskelbtini), to pasėkoje susidaro teisė į nuosavybės atkūrimą ir kito nekilnojamojo turto apimtyje, nes testatorė M.R. paveldėjo savo tėvo R.K. turtą ir paliko visa tai testamentu jos motinai K.B. (kitų įpėdinių nėra).

Pažymėtina, kad M.R. minėto testamento surašymo metu 1977 m. rugsėjo mėn. 15 d. ir savo mirties metu (duomenys neskelbtini) (b.l. 33) nebuvo savo tėvo R.K. turėtos žemės paveldėtoja (žemė buvo nacionalizuota), todėl ji negalėjo savo tėvo turėtos žemės testamentu palikti kitam asmeniui (K.B.). 1977 m. rugsėjo mėn. 15 d. testamente nurodyta, jog R.M., gyvenanti (duomenys neskelbtini), savo mirties atveju daro tokį patvarkymą: <„1. Visą savo turtą, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų, konkrečiai imant: medinį gyvenamą namą ir ūkinius pastatus bei kiemo įrenginius, esančius (duomenys neskelbtini), aš palieku B.K., V., gyv. ten pat...>. Tuo testamentu ji panaikino 1968 m. sudarytą testamentą (b.l. 41). Taigi, R.M. testamentu paliko B.K. konkretų jai nuosavybės teise priklausiusį turtą.

Pareiškėja H.D. teisme nurodė, jog M.R. buvo invalidė, nevaikščiojo, jai buvo reikalinga kito asmens pagalba. Jos motina K.B. prižiūrėjo M.R. iki jos mirties, todėl M.R. testamentu savo turtą buvo palikusi jos motinai, jų nesiejo jokie giminystės ryšiai.

Pareiškėjos motina K.B. mirė (duomenys neskelbtini) (b.l. 31).

Valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo išreiškimas.

Nuosavybės teisių atkūrimą į išlikusį nekilnojamąjį turtą reglamentuojantys norminiai teisės aktai nustato prašymo atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą turinį ir formą. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 11 straipsniu bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarimu Nr. 331 patvirtinta prašymo dėl išlikusio nekilnojamojo turto sugrąžinimo forma numatė, kad prašyme dėl išlikusio nekilnojamojo turto sugrąžinimo ar kompensacijos už jį išmokėjimo turėjo būti nurodyta prašymą padavusio piliečio vardas, pavardė, gyvenamoji vieta, išlikusio nekilnojamojo turto rūšis, dydis, buvimo vieta, nuosavybės teisės į šį turtą pagrindas, dabartinis turto valdytojas, nuosavybės teisės netekimo laikas ir būdas, kiti prašymą padavusiam asmeniui žinomi piliečiai, turintys teisę į šio turto sugrąžinimą pagal šį įstatymą, pageidavimas atgauti turtą natūra arba gauti už jį kompensaciją (nurodant pageidaujamą kompensacijos būdą), pareiškėjo pilietybę patvirtinantis dokumentas. Prašymas, nurodžius nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus bei prašymo padavimo datą, turėjo būti pasirašytas prašymą padavusio asmens. Pagal Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 11 straipsnį bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 7 ir 9 punktus prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodoma piliečio, turinčio teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, vardas, pavardė, gyvenamoji vieta, išlikusio nekilnojamojo turto savininko vardas, pavardė ir to turto rūšis, dydis, buvimo vieta, nuosavybės teisių į šį turtą pagrindas, dabartinis turto valdytojas, nuosavybės teisių netekimo laikas, būdas, pageidaujamas nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdas (tais atvejais, kai piliečiai nepageidauja turto susigrąžinti natūra), vietovė, kurioje pageidaujama gauti neatlygintinai nuosavybėn žemės, miško sklypus ar vandens telkinį, o tais atvejais, kai neatkuriamos nuosavybės teisės į visą anksčiau turėtą žemę, mišką ar vandens telkinį (jei šis plotas yra laisvas ir grąžintinas natūra), – žemės, miško ar vandens telkinių plotai, į kuriuos pageidaujama atkurti nuosavybės teises. Prašymą pasirašo jį pateikęs pilietis, o tais atvejais, kai prašymą pateikia kartu keli piliečiai, – visi bendrą prašymą pateikę piliečiai. Tai konstatuota ir Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinime ir teisės taikymo rekomendacijose, aprobuotose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų 2005-11-24 pasitarime.

Iš atsakovės pateiktos nuosavybės teisių į R.K. žemę atkūrimo bylos matyti, kad pareiškėja H.D. 1991-06-17 Palangos miesto valdybai parašė tokį pareiškimą: <Prašau grąžinti man priklausiusį žemės sklypą, kuris buvo paimtas turgaus (vietės) iš plento statybai /(duomenys neskelbtini)/. > (žr. nuosavybės teisių atkūrimo byla, b.l. 1). Iš šio pareiškimo turinio matyti, kad žemės klausimas nesusijęs su žemės nacionalizacija. Iš 1992-03-20 notarine tvarka sudaryto įgaliojimo matyti, kad K.B. įgaliojo H.D. gauti ir tvarkyti dokumentus dėl jai priklausiusios žemės Palangos m. grąžinimo ar kompensacijos už ją išmokėjimo, įgaliojimas išduotas trejiems metams (žr. nuosavybės teisių atkūrimo byla, b.l. 5, 6). Pažymėtina, jog K.B. nėra parašiusi prašymo dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo. Iš minėto įgaliojimo turinio neaišku, kokia jai tariamai priklausė žemė Palangos m. – nenurodytas buvęs žemės savininkas ir kiti būtini duomenys .

Praktikoje pasitaiko atvejų, kai prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 11 straipsnio nustatyto prašymo turinio ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarimu Nr. 331 „Dėl piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą padavimo tvarkos“ patvirtintos prašymo formos reikalavimų arba nuo 1997 m. liepos 9 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 11 straipsnio ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 7 bei 9 punktų nustatyto prašymo turinio (pavyzdžiui, nenurodomi kiti pareiškėjui žinomi piliečiai, turintys teisę į turto susigrąžinimą (kai įstatymas numatė tokį reikalavimą), prašymas surašomas ne ant nustatytos formos blanko, nenurodomas nekilnojamojo turto dydis ir pan.). Tokiais atvejais vertinama tokius piliečių prašymus kaip tinkamą valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo išreiškimą turinio ir formos aspektu, jeigu iš prašymo turinio aišku, kad pilietis tuo prašymu išreiškė valią atkurti nuosavybės teises į konkrečiam asmeniui nuosavybės teise priklausiusį ir konkrečiais rūšiniais požymiais apibrėžtą nekilnojamąjį turtą. Tokią taisyklę suformulavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A7-709-2003.

Atsižvelgiant į nurodytas teisines ir faktines bylos aplinkybes, konstatuotina, kad tiek pareiškėja H.D., tiek jos mirusi motina K.B. neturi teisės atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko R.K. nuosavybėje turėtą žemę.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendė:

pareiškėjos H.D. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti apskųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Klaipėdos apygardos administracinį teismą.