Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Dalios Kačinskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo E. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. birželio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. S. ieškinį atsakovui UAB „Lemminkainen Lietuva“ dėl nuostolių atlyginimo ir pagal atsakovo UAB „Lemminkainen Lietuva“ priešieškinį ieškovui E. S. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, tretysis asmuo K. M. individuali įmonė.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus m. 2-asis apylinkės teismas 2010-06-17 sprendimu (t. 2, b.l. 44-47) ieškovo ieškinį atmetė, atsakovo priešieškinį patenkino ir pripažino E. S. ir K. M. IĮ 2008-01-03 sutartį Nr. 7934-00050051 negaliojančia nuo jos sudarymo momento, priteisė iš ieškovo atsakovui 1494 Lt bylinėjimosi išlaidų ir priteisė iš ieškovo į valstybės biudžetą 6,54 Lt bylinėjimosi išlaidų. Pirmosios instancijos teismas ieškovo E. S. ir trečiojo asmens K. M. IĮ 2008-01-03 pasirašytą sutartį Nr. 7934-00050051, kuria šie susitarė, jog ieškovas įsipareigoja eksponuoti ir prižiūrėti trečiojo asmens produkciją žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalyje, įsipareigoja savo jėgomis ir lėšomis parengti žemės sklypą pagal atskirą sutarties priedą, o tretysis asmuo 2008 m. birželio 9-16 d. savo jėgomis ir lėšomis pastato produkciją parengtame žemės sklype ir kas mėnesį moka ieškovui po 4150 Lt už eksponuojamą ir prižiūrimą produkciją, per 7 dienas nuo produkcijos pastatymo įsipareigodamas sumokėti ieškovui 49 800 Lt dydžio avansą, laikė tariamu sandoriu. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą apie įrodymų, pagrindžiančių K. M. nurodytą aplinkybę, kad jis turėjo pakankamai asmeninių lėšų, kurias tikėjosi panaudoti vykdant įsipareigojimus pagal ginčo sutartį, byloje nepakankamumą (nebuvimą). Teismas analizavo trečiojo asmens įmonės pajamas, kurios 2007 metais (iki ginčo sandorio sudarymo) sudarė 38 002 Lt, o 2008 metais – 61 026 Lt, įskaitytinai ir ieškovo sumokėtą 49 800 Lt sumą. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog tiek ieškovas, tiek trečiojo asmens atstovai nenurodė, kad apie ketinamus eksponuoti gaminius būtų informavę masinės informacijos priemonėmis ar kitais būdais. Pagal tokią sutartį protingai ir sąžiningai elgdamasis asmuo turėjo imtis atitinkamų priemonių, kad kuo daugiau asmenų sužinotų apie eksponuotinus ar eksponuojamus gaminius, tik taip pagrįstai galima tikėtis ekonominės naudos, ypač atsižvelgiant į trečiojo asmens ketinimus investuoti jam gana ženklią pinigų sumą (daugiau nei jo individuali įmonė gauna pajamų per metus). Todėl, teismo manymu, atsakovas pagrįstai savo priešieškinio reikalavimus grindžia įrodymų, patvirtinančių, jog per 6 mėnesių laikotarpį - nuo sutarties pasirašymo datos (2008-01-03) iki K. M. IĮ pretenzijos pareiškimo (2008-06-12) sutarties šalys būtų atlikusios veiksmus sutartyje numatytiems įsipareigojimams įgyvendinti, byloje nebuvimu. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčo sutarties šalių valia nėra tikra ir ji neatitinka tikrųjų sandorio šalių ketinimų, sutartis realiai nebuvo vykdoma iki žemių suvertimo sklype, todėl ginčo sandoris yra tariamas sandoris.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliaciniame skunde įvardinti nesutikimo su teismo sprendimu teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat patikrinama, ar nėra absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Tokių šiuo atveju nenustatyta. Apeliaciniame skunde keliamas neteisingo byloje esančių įrodymų įvertinimo klausimas, kas, apelianto įsitikinimu, neleido pirmosios instancijos teismui tinkamai identifikuoti ginčijamo ieškovo ir trečiojo asmens sudaryto susitarimo esmės, atskleisti tikrosios šio susitarimo šalių valios bei ketinimų, ir kartu apsprendė neteisingą šio susitarimo šalių teisinių santykių kvalifikavimą. Dėl tokių aplinkybių teisėjų kolegija ir pasisako, nes savo iniciatyva apeliacinis teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ar pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais apeliaciniame skunde nesiremiama.

Apeliantas savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo kildino iš atsakovo veiksmų neteisėtumo, pastarajam neturint jo leidimo išsinuomotame iš valstybės (t.1, b.l. 16-17, 41) žemės sklype suversti ir atitinkamą laikotarpį sandėliuoti žemes bei gruntą (t.1, b.l. 8-15), iš 2008-01-03 sudarytos su trečiuoju asmeniu K. M. IĮ sutarties ir pranešimo jos nutraukimą (t.1, b.l. 4-7, 20), o žalos dydį susiejo su savo paties patirtais nuostoliais, sumokėjus K. M. IĮ netesybas (t.1, b.l. 23-24). Atsakovas atsikirtimus į ieškinį grindė tuo, kad šis susitarimas buvo netikras (fiktyvus), surašytas nesiekiant įgyti jokių tarpusavio teisių ir pareigų, prašydamas ginčijamą susitarimą pripažinti negaliojančiu CK 1.86 str. pagrindu, taip pat tvirtindamas, jog apelianto nurodomi nuostoliai nėra patirti dėl atsakovo kaltės ir nesusiję priežastiniu ryšiu su atsakovo atliktais veiksmais, kurių neteisėtumo, kaip matyti iš byloje esančių dokumentų, atsakovas iš esmės neginčijo (t.1, b.l. 22), siūlydamas apeliantui kompensuoti praradimus. Pastebėtina, kad apeliantas apeliacinės instancijos teismo posėdyje pats pripažino buvus atitinkamiems atsakovo ketinimams - sumokėti iki 30 000 Lt kaip kompensaciją už grunto sandėliavimą, arba atsilyginti darbais bei paslaugomis, tačiau šie pasiūlymai jo netenkino.

Kadangi apelianto (ieškovo) reikalavimo teisę šiuo konkrečiu atveju apsprendžia jo su trečiuoju asmeniu sudarytos sutarties galiojimas, kolegija pirmiausiai įvertina sąlygų priešieškiniui patenkinti buvimą ar nebuvimą. Sandoris sudarytas tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) negalioja (CK 1.86 str.). Šioje teisės normoje yra reglamentuota teisinė situacija, kuomet sutarties šalys dėl vienų ar kitų priežasčių nori sudaryti tik išorinę teisinio santykio tarp jų atsiradimo regimybę, tačiau faktiškai sukurti viena kitai sandoryje numatytų teisių ir pareigų nesiekia ir nenori (sandorio simuliacija). Tariamieji sandoriai negalioja dėl sandorio šalių valios išraiškos ydingumo, nes tokiame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrosios sandorio šalių valios. Paprastai asmens valia išoriškai klaidingai išreiškiama siekiant tam tikrų teisinių tikslų santykiuose su kitais asmenimis. Pagal susiformavusią teismų praktiką sprendžiant šios kategorijos ginčus įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai, kaip šalys elgėsi po sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-01-25 nutartis c.b. Nr. 3K-3-68/2005; 2008-06-25 nutartis c.b. Nr. 3K-3-337/2008; 2008-09-15 nutartis c.b. Nr. 3K-3-418/2008). Taigi bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais būtina išsiaiškinti, ar sandorio dalyviai realiai įgijo civilines teises ir pareigas, atitinkančias būtent to sandorio teisinę prigimtį, t.y. dėl ko šalys minėta sutartimi susitarė, bei kokia buvo tikroji sandorio šalių valia (CK 6.193 str.).

Esminis sandorio požymis, skiriantis jį nuo kitų teisinių veiksmų, yra jo subjektų valia, nukreipta sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas (CK 1.63 str. 1 d.). Sandorio sudarymo priežastimi paprastai yra sandorį sudarančių asmenų poreikiai (interesai), kurie formuoja vidinę sandorio dalyvių valią ir nulemia sandorio pagrindą (teisinį tikslą). Nuo sandorio tiesioginio teisinio tikslo priklauso jo teisinis kvalifikavimas, t.y. tai, kokie materialiniai įstatymai yra taikomi sandoriui. Neturintys esminio valios elemento – siekio sukurti tam tikras civilines teises ir pareigas – veiksmai nėra sandoriai. Kaip nurodyta, praktikoje būna situacijų, kai vedini vienų ar kitų tikslų asmenys imituoja sandorio sudarymą, t.y. atlieka veiksmus, nors formaliai ir atitinkančius sandorio formą, tačiau realiai nesiekdami sandorio prigimtį atitinkančio teisinio tikslo. Atsakovo ginčijamą 2008-01-03 susitarimą (t.1, b.l. 4-5) pirmosios instancijos teismas įvertino kaip turintį valios trūkumų, sudarytą realiai nesiekiant jame numatyto tikslo, iš anksto neketinant šio susitarimo vykdyti. Tokia teismo išvada paremta nuodugnia K. M. IĮ finansinės padėties analize, kuri objektyviai patvirtina šiuos įmonės neišgalėjimą investuoti gana ženklią sumą pagal sutartį, įvykdyti finansinius įsipareigojimus. Teismas atkreipė dėmesį ir į tokią aplinkybę, kad jokiais objektyviais duomenimis ar įrodymais nebuvo pagrįstas ir K. M. IĮ pasirengimas sutartį vykdyti kitu aspektu - nuo 2008-06-09 sandėliuoti apelianto išsinuomotame iš valstybės sklype paties pagamintą produkciją ar gaminius. Teismo nuomone, ir pats apeliantas neįrodė jokių konkrečių darbų pagal šią sutartį atlikimo. Su pirmosios instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija sutinka. Nors įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės tokios kategorijos bylose lemia, kad sandorio tariamumą įrodinėja šalis, kuri šia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje, tai neeliminuoja ir priešingą teisinį suinteresuotumą turinčio bylos dalyvio (ar dalyvių) įrodinėjimo pareigos, kitoks traktavimas neatitiktų rungtyniškumo principo (CPK 12 str.). Apeliantas ir tretysis asmuo nepaneigė atsakovo pateiktų į bylą rašytinių įrodymų – deklaracijų (t.1, b.l. 121) turinio ir jokiomis įrodinėjimo priemonėmis, išskyrus paaiškinimus, nepagrindė šios įmonės ar jos savininko finansinio pajėgumo vykdyti sutartį. Taip pat nenuginčijo atsakovo iniciatyva pateiktų į bylą duomenų apie poreikio tokiam susitarimui sudaryti nebuvimą, priimant domėn K. M. gyvenamąją vietą toje pačioje vietovėje, jam su šeimos nariais nuosavybės teise priklausančius kelis žemės sklypus, kuriuos be jokių papildomų investicijų ar sąnaudų buvo galima panaudoti tuo pačiu tikslu – produkcijos sandėliavimui ar jos eksponavimui (t.1, b.l. 87-95). Ortofotonuotrauka paneigia ir apelianto teiginius, kad minėti žemės sklypai šiai veiklai nebuvo tinkami, nes nėra prie kelio (t.1. b.l. 87, 96). Ketinimų vykdyti atsakovo ginčijamą sutartį realumo taip pat nepatvirtina ir 2010-04-30 antstolio surašytas Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas (t.2, b.l. 24-27). Viena vertus, liudytojai apklausiami teisme ir tik tokia apklausa asmens paaiškinimams suteikia įrodinėjimo priemonės statusą (CPK 14 str., 177 str. 2 d.), kita vertus, šie objektai (gaminiai) yra trečiųjų asmenų nuosavybė, pastatyti konkrečioje vietoje, o ne ketinami pagal ginčijamą sutartį eksponuoti daiktai apelianto nuomojamame žemės sklype.

Šioje faktinėje situacijoje kolegija konstatuoja, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme E. S. ir K. M. IĮ neįrodė sutartyje nurodyto judviejų susitarimo teikti atitinkamas paslaugas realumo ir tokių paslaugų poreikio. Šią kolegijos nuostatą patvirtina dar ir tokios aplinkybės, kad apelianto procesiniuose dokumentuose įvardinama jo gyvenamoji vieta nesutampa su paslaugų teikimo vieta, nors paslaugų pobūdis – sandėliuoti ir saugoti materialinę vertę turinčius daiktus – tą suoponuotų. Dar daugiau, nuotraukose matoma sklype esančio pastato vizualizacija (t.1, b.l. 10-15) taip pat neleidžia traktuoti jo kaip tinkamo gyventi ar teikti atitinkamas pasaugos/sandėliavimo paslaugas statinio. Jokių kitų statinių toje vietoje, kurie leistų daryti bent teorinę prielaidą, jog asmuo, apsiimantis saugoti vertingą turtą (t.y. apeliantas), realiai galėtų tokias kompleksines ir tęstines paslaugas ilgą laikotarpį teikti, nėra. Negalima sutikti ir su apelianto argumentais, kad ginčo susitarimas buvo vykdomas. 2008-04-03 pasirengimo vykdyti sutartį konstatavimo aktas (t.1, b.l. 165), kuriuo remiasi apeliantas, pats savaime dar nepatvirtina ginčo sutarties vykdymo, kadangi neaišku nei kokia žemės sklypo būklė buvo iki jo pasirašymo, juo labiau atsižvelgiant į tokią aplinkybę, kad nuo valstybinio žemės sklypo nuomos santykių atsiradimo pradžios 2001-12-27 (t.1, b.l. 41) iki akto pasirašymo jis, pasak apelianto, jokios ūkinės veiklos šiame žemės sklype nevykdė ir jokiems komerciniams tikslams nenaudojo, nei kokius konkrečiai darbus nuo 2008-01-03 (sutarties pasirašymo) iki balandžio mėn., kai buvo pasirašytas šis aktas, atliko apeliantas, rengdamas šį žemės sklypą trečiojo asmens poreikiams, nei paaiškina būtinybės konstatuoti žemės sklypo parengimą net prieš du mėnesius iki ginčo sutartyje nurodyto ketinimo jį panaudoti trečiojo asmens reikmėms. Kolegija abejoja šio akto kopijos įrodomąja reikšme (CPK 202 str.) dar ir dėl tos priežasties, kad abu ją pasirašę asmenys turi vienodą materialinį bei procesinį interesą dėl šios bylos baigties - tretysis asmuo iš ginčo sutarties yra gavęs materialinę naudą (t.1, b.l. 23-24). Netesybų sumokėjimo pagal sutartį faktas taip pat nėra tapati sąvoka sutarties įvykdymui ir nepaneigia sutarties tariamumo, priešingai, patvirtina tokios sutarties neįvykdymo. Šio sandorio teisinė prigimtis (ginčo sutarties dalykas) yra ne susitarimas dėl netesybų (tokia yra sutartinių įsipareigojimų nevykdymo pasekmė), o susitarimas dėl tam tikrų paslaugų – saugojimo, sandėliavimo, apmokėjimo už jas. Šioje vietoje būtina pažymėti, kad ši sutartis, teisėjų kolegijos nuomone, yra užslėpta žemės subnuoma (jos suteikimas naudotis asmeniui, kuris nėra valstybinės žemės nuomos sutarties subjektas), kas iš esmės be nuomotojo sutikimo net nėra galima tiek pagal 2001-12-27 sutarties Nr. 497 sąlygas – 11 p. įtvirtintas tiesioginis draudimas ją perduoti naudotis be suderinimo su nuomotoju (t.1, b.l. 41), tiek pagal įstatymą (CK 6.490 str.1 d., 6.553 str. 1 d.). Be to, žemės nuoma ar jos subnuoma yra registruotinas viešame registre sandoris, o tokio sandorio neįregistravimas neleidžia jo panaudoti prieš trečiuosius asmenis, taigi ir prieš atsakovą (CK 1.75 str. 2 d., 6.547 str. 2 d.. 6.553 str. 3 d.). Teisinis žemės nuomos santykių reglamentavimas taip pat patvirtina, kad ketinimai, įforminti sutartimi, nebuvo realūs ir tikri – apeliantas negalėjo be žemės savininko (nuomotojo) žinios tretiesiems asmenims perduoti naudojimosi šiuo žemės sklypu už užmokestį teisės. Jokių susitarimų su trečiuoju asmeniu dėl bendros komercinės (jungtinės) veiklos, jis, kaip fizinis asmuo, sudaręs nebuvo ir jų į bylą nepateikė.

Vertinant šalių ketinimų sutartį vykdyti kontekste šios sutarties turinį bei sąlygas matyti, kad joje itin detaliai aptariamas netesybų mokėjimo klausimas, įvardijant net pačius smulkiausius vėlavimo pradėti ją vykdyti atvejus ir juos įkainojant atitinkamo dydžio bauda, susitariama dėl mokėjimo avansu už visus kalendorinius metus, avansinės įmokos dydį susiejant su kitos šalies baudos už sklypo nepateikimą dydžiu, nors pačios sutarties galiojimo terminas iš viso nenustatytas. Nenurodyta joje ir gaminių saugojimas (sandėliavimas) žiemos sąlygomis, nors nustatoma avansinė įmoka už visus metus į priekį leistų spręsti, jog bent vienerius metus gaminiai turėtų būti sandėliuojami ir saugojami šioje teritorijoje. Taigi sutarties turinys patvirtina, kad šalys iš esmės susitarė dėl netesybų, o ne dėl sutartyje deklaruojamų paslaugų teikimo ir jų apmokėjimo, tokia tikroji buvo šalių valia, o šio elgesio motyvai – formaliai įgyti teisę į faktiškai nepagrįstą praturtėjimą atsakovo sąskaita (CK 6.193 str.). Būtent tokį šios sutarties sudarymo tikslą pagrindžia net ir šio, teismo tariamu įvertinto, sandorio 2008 m. sausio mėnesį šalių pasirašytas susitarimas dėl žemės krūvų pašalinimo iš sklypo (sutarties priedo P2.1. p., t.1, b.l. 7), nors jokia veikla iki 2008 m. sausio mėnesio, kaip kolegija minėjo, šiame sklype nebuvo vykdoma ir jokių duomenų apie jame esančias žemės krūvas arba kitas kliūtis, kliudančias panaudoti žemės sklypą, nebuvo, atsakovas žemės suvertė daug vėliau.

Dar vienas įrodymas, paneigiantis sutarties realumą (tikrumą) ir įvardijantis tikruosius šio sandorio sudarymo tikslus, yra paties apelianto 2008-07-11 pretenzijos atsakovui (t.1, b.l. 25) turinys, iš kurios matyti, kad šis savo patirtą žalą dėl augalinio grunto sandėliavimo įvertino 158 000 Lt suma, atsiradusia dėl atsiskaitymo, negalint įvykdyti sutartinių įsipareigojimų, ir dėl trečiųjų asmenų atsisakymo įsigyti pastatus už anksčiau siūlytą kainą. Akivaizdu, kad vienu metu įgyvendinti abu ketinimus - sandėliuoti/saugoti trečiojo asmens gaminius ir parduoti statinius, reikalingus tokioms paslaugoms teikti, negalima, nes neišvengiamai kiltų tokių įsipareigojimų vykdymo problema.

Remiantis išdėstytu teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino visų dalyvaujančių byloje asmenų pateiktus įrodymus, nurodė argumentus, kuriais bylos duomenimis vadovavosi, padarydamas išvadą, kad ginčijamas sandoris buvo sudarytas dėl akių, todėl pripažintinas negaliojančiu (niekiniu) (CK 186 str. 1 d.). Kolegija sutinka su apylinkės teismo pozicija, kad teisinių prielaidų ieškovo reikalavimų patenkinimui šiuo konkrečiu atveju nėra (CPK 185 str.). Kartu pažymėtina, kad ši išvada anaiptol nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas gynė neteisėtai savavaldžiavusio atsakovo interesus, kaip tai interpretuojama apeliaciniame skunde, ji nepaneigia apelianto teisės į nuostolių, kaip tokių, atlyginimą, o reiškia tik tai, kad šis neturi teisės į nuostolių, kildinamų iš tariamu pripažinto sandorio, atlyginimą.

Atsakovui UAB „Lemminkainen Lietuva“ iš apelianto priteistinos apeliacinės instancijos teisme turėtos 1320 Lt. su atstovavimu susijusios išlaidos (CPK 98 str.).

Iš apelianto valstybės naudai taip pat priteistinos 9,95 Lt (t.2, b.l. 64) procesinių dokumentų siuntimo apeliacinės instancijos teisme (pašto) išlaidos (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str.), bei trūkstama žyminio mokesčio už paduotą apeliacinį skundą dalis - 1494 Lt. (CPK 93 str. 3 d., 96 str. 2 d.).Apeliantas sprendimą ginčija visa apimtimi - tiek dėl jo ieškinio nepatenkinimo, tiek dėl atsakovo priešieškinio patenkinimo, ir prašo jį visą panaikinti. Tačiau apeliaciniame skunde nepagrįstai ieškinio sumą susiejo tik su savo reikalavimu (72 625 Lt) ir tik šioje dalyje skundą apmokėjo žyminiu mokesčiu. Pirmosios instancijos teismas nenustatė apeliantui termino šiam trūkumui ištaisyti, todėl už atmestą apeliacinio skundo reikalavimą priešieškinio dalyje, kurio ginčo suma yra 49 800 Lt, žyminis mokestis valstybės naudai iš apelianto priteistinas (CPK 80 str. 1 d. 1 p. ir 4 d.).

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš E. S. 1320 (vieną tūkstantį tris šimtus dvidešimt) litų atstovavimo išlaidų UAB „Lemminkainen Lietuva“ naudai.

Priteisti iš E. S. 1494 (vieną tūkstantį keturis šimtus devyniasdešimt keturis) litus už apeliacinį skundą nesumokėto žyminio mokesčio dalį ir 9 (devynis) litus 95 centus pašto išlaidų apeliacinės instancijos teisme, iš viso 1503 (vieną tūkstantį penkis šimtus tris) litus 95 centus, valstybės naudai.