Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-12-22 · Administracinė byla Nr. A-62-2950-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-12-22
Bylos Nr.
A-62-2950-11
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Irmantas Jarukaitis (pirm.), Antanas Ablingis (pran.), Anatolijus Baranovas
Pareiškėjas
S. S.
Atsakovas
Lietuvos viešosios policijos rinktinei „Vytis“, Lietuvos valstybei
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A62-2950/2011
Teisminio proceso 3-61-3-00066-2011-9
Procesinio sprendimo kategorija 16.5 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. gruodžio 22 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Anatolijaus Baranovo ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,dalyvaujant atsakovo atstovei D. K.,

viešame teismo posėdyje apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. S. skundą atsakovams Lietuvos viešosios policijos rinktinei „Vytis“ bei Lietuvos valstybei dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas S. S. skundu, kurį vėliau patikslino, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės jo darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2004 metų gruodžio mėnesio iki 2007 m. spalio mėnesio – 6 100,27 Lt, įpareigoti Lietuvos valstybę iš valstybės biudžeto skirti ir pervesti policijos finansų asignavimų valdytojui priteisto darbo užmokesčio lėšas, įpareigoti atsakovę Lietuvos viešąją policijos rinktinę „Vytis“ (toliau – ir Institucija) jam išmokėti priteistą darbo užmokestį ir priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad dirba Viešosios policijos Vilniaus apsaugos skyriaus vyresniuoju postiniu. Darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl to, kad apskaičiuodami priedus bei priemokas atsakovai vadovavosi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 23 straipsnio 2 dalimi, nustatančia apribojimus valstybės tarnautojų priedams prie darbo užmokesčio. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, jog Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Todėl darbdaviams atsirado pareiga jam išmokėti negautą darbo užmokesčio dalį. Institucija jam tiesiogiai mokėjo darbo užmokestį, o bendrąja prasme jo (ir visų valstybės tarnautojų) darbdaviu laikytina Lietuvos Respublikos valstybė.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“ prašė pareiškėjo S. S. skundą atmesti.

Atsiliepimuose nurodė, kad apskaičiuodama priedų ir priemokų dydžius pareiškėjui, pagrįstai taikė VTĮ 23 straipsnio 2 dalį. Teigė, kad nors Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, kad priedų ir priemokų riba vidaus tarnybos sistemos pareigūnams prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, tačiau remiantis įstatymo teisėtumo prezumpcija, įstatymas ar kitas teisės aktas, yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Teigė, kad nagrinėjamoje byloje vienintelis tinkamas atsakovas yra Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgalioto asmens. Nurodė, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo iš Institucijos, turėtų išspręsti ir klausimą dėl įpareigojimo skirti tam reikalingus asignavimus.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) prašė pareiškėjo S. S. skundą atmesti.

Pažymėjo, kad įstatymas ar kitais teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimą ir pabrėžė, kad prieštaraujantis Konstitucijai įstatymas nėra laikomas neteisėtu nuo pat jo priėmimo momento. Analizuodamas Konstitucijos 6, 7 ir 102 straipsnius darė išvadą, kad kol nustatyta tvarka nepripažinta, jog VTĮ 23 straipsnio 2 dalies nuostata, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 70 procentų pareiginės algos, prieštarauja Konstitucijai, ši nuostata yra teisėta ir valstybės institucijos privalo vykdyti įstatymo reikalavimus, mokant priedus ir priemokas valstybės pareigūnams.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. kovo 15 d. sprendimu pareiškėjo S. S. skundą patenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjo naudai iš atsakovo Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ 5 557,10 Lt, likusioje dalyje skundą atmetė.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 31 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 15 d. sprendimas panaikintas ir ginčas pirmos instancijos teismui grąžintas nagrinėti iš naujo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, peržiūrėjusi byloje esančią medžiagą, įvertino, kad iš byloje esančių Institucijos pateiktų prieštaringų duomenų, atspindinčių pažymų apie pareiškėjui priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį, negalima tiksliai apskaičiuoti pareiškėjui priteistiną sumą pritaikant Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą. Pastebėjo, kad remiantis pirminėmis ir vėlesnėmis Institucijos pateiktomis pažymomis pareiškėjui apskaičiuotina skirtinga darbo užmokesčio nepriemoka. Todėl konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad nėra ginčo dėl duomenų apie darbo užmokesčio nepriemoką, ir nepagrindė, kodėl, priteisdamas darbo užmokesčio nepriemoką, vadovavosi Institucijos pateikta 2010 m. vasario 22 d. pažyma Nr. 142-PAZ1-985 apie neišmokėtą darbo užmokesčio dalį ir 2010 m. vasario 22 d. pažyma Nr. 142-PAZ1-984 apie neišmokėtą užmokesčio dalį. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde ginčija jam priteistiną darbo užmokesčio nepriemokos sumą ir jo poziciją galimai pagrindžia byloje esantys įrodymai, pavyzdžiui, 2007 m. lapkričio 13 d. pažyma Nr. 120-PAZ1-732 apie neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Atsižvelgdamas į išdėstytą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gruodžio 31 d. nutartyje padarė išvadą, kad remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 81 straipsniu, nagrinėdamas bylą teismas visapusiškai neištyrė ir neįvertino byloje esančių įrodymų.

III.

Vilniaus apygardos administracinio teismas, išnagrinėjęs bylą iš naujo, 2011 m. vasario 17 d. sprendimu pareiškėjo S. S. skundą patenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui S. S. iš atsakovo Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ 5 557,10 Lt darbo užmokesčio nepriemoką. Kitoje dalyje skundą atmetė.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, apeliacine tvarka išnagrinėjusio skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 15 d. sprendimo, 2010 m. gruodžio 31 d. nutartyje pateiktais išaiškinimais. Teismas įvertino bylai aktualias VTĮ ir Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statuto) normas, Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ turinį, ir pažymėjo, kad toks Konstitucinio Teismo sprendimas reiškia, jog paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Tai galėjo būti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, anot teismo, pripažintina, kad atsakovas už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomas užduotis, atliktas viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs. Pabrėžė, kad atsakovas neneigia bei neginčija skundu priteisti prašomos sumos. Pažymėjo, kad VTĮ nereglamentuoja termino, per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, todėl atsiranda teisinis pagrindas tokiais atvejais valstybės tarnautojų atžvilgiu taikyti senaties terminus, kurie yra numatyti Lietuvos Respublikos darbo kodekse. Akcentavo, kad DK 27 straipsnio 2 dalis nustato bendrąjį trejų metų ieškinio senaties terminą, jeigu Lietuvos Respublikos darbo kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Kreipimasis į teismą teisminės gynybos, nepasibaigus senaties terminui, sąlygoja tai, kad asmuo nepraranda teisės apginti savo tikrai ar tariamai pažeistų teisių. Atkreipė dėmesį, kad atsakovo atstovė teismo posėdyje nurodė, jog 543,17 Lt suma, t. y. nepriemokai, kuri susidarė 2004 m. balandžio mėnesį, pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą ir prašė skundą šioje dalyje atmesti. Spręsdamas dėl teisės į ieškinį atsiradimo dienos teismas nustatė, kad apie patį pažeidimą pareiškėjui tapo žinoma 2007 m. rugsėjo mėnesį, kai gavo darbo užmokestį už rugpjūčio mėnesį, todėl pripažino, kad senaties termino pareiškėjas S. S. nepraleido. Kita vertus, anot teismo, pastaroji reikalavimo dalis turi būti vertinama ir DK 298 straipsnio aspektu. Teismo vertinimu, pagrįsti ir teisėti pareiškėjo reikalavimai yra laikotarpiu nuo 2004 m. gruodžio 1 d. iki 2007 m. spalio 31 d., iš viso 5 557,10 Lt. Teismas pažymėjo, kad pateiktų ir analizuojamų pažymų duomenys šiek tiek skiriasi, todėl turi būti vertinamos kartu kaip papildančios viena kitą. Vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 nutarimu ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, teismas padarė išvadą, kad už netinkamą darbo organizavimą ir neatitinkantį atlikto darbo apmokėjimą yra tiesiogiai atsakinga įstaiga, kuri turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį, o būtent Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“ (buvusi Viešosios policijos apsaugos tarnyba). Atkreipė dėmesį, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1–638/2005, „Administracinių teismų praktika“ Nr. 8, p. 316–329), nes darbo užmokesčio mokėjimas yra asmens, su kuriuo dirbantįjį ar tarnaujantįjį sieja darbo ar tarnybos santykiai, pareiga, o už netinkamą darbo organizavimą ir darbo neatitinkantį apmokėjimą yra tiesiogiai atsakingi asmenys, kurie turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį. Taigi, anot teismo, bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovu yra darbdavys, o ne Lietuvos valstybė, kaip nurodė atsakovas. Tai, kad ne viso darbo užmokesčio mokėjimo pareiškėjui metu dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą numatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, teismo nuomone, nepaneigia pareiškėjo teisės į neišmokėto darbo užmokesčio priteisimą. Jeigu asmuo kreipiasi į teismą įstatymo nustatytais terminais, jis turi teisę į tai, kad būtų atsižvelgiama ir į vėliau priimtą Konstitucinio Teismo nutarimą dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės normų konstitucingumo. Pažymėjo ir tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies (nepriemokos) priteisimo yra taikytinos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuojančios, o ne civilinės teisės normos. Todėl laikotarpis, už kurį pareiškėjui turi būti priteisiama neišmokėta darbo užmokesčio dalis, turi būti nustatomas vadovaujantis DK 298 straipsniu (2009 m. sausio 23 d. nutartis byloje Nr. A822-790/2009; 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis byloje Nr. A756-859/2009; 2009 m. gruodžio 23 d. nutartis byloje Nr. A756-1285/2009). Pabrėžė, kad DK 298 straipsniu imperatyviai apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas už tris kalendorinius metus. Teismas vertino, kad pareiškėjo prašoma priteisti neišmokėta darbo užmokesčio 543,17 Lt susidarė už 2004 m. balandžio mėnesį, todėl, nepaisant to, kad reikalavimo teisei ieškinio senaties terminas ir nėra praleistas, tačiau viršija 3 kalendorinių metų laikotarpį ir šioje dalyje reikalavimas yra atmestinas. Teismas asignavimų valdytojo Policijos departamento ir Lietuvos valstybės santykių dėl biudžeto lėšų skyrimo šioje byloje nenagrinėjo. Pažymėjo, kad Policijos departamentas nėra pareiškęs jokių reikalavimų Lietuvos valstybei, o pareiškėjas nėra įgaliotas kreiptis į teismą Policijos departamento vardu dėl biudžeto lėšų skyrimo priteistino darbo užmokesčio išmokėjimui. Atsižvelgiant į tai, anot teismo, pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Lietuvos valstybę iš valstybės biudžeto skirti ir pervesti policijos finansų asignavimų valdytojui (Policijos departamentui) priteisto darbo užmokesčio dydžio lėšas yra atmestinas, kaip nepagrįstas. Teismas prašymą dėl teismo išlaidų priteisimo atmetė kaip nepagrįstą, nes pareiškėjas nepateikė objektyvių duomenų, patvirtinančių jo turėtas išlaidas, susijusias su nagrinėjama byla.

IV.

Pareiškėjas S. S. apeliaciniu skundu su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 17 d. sprendimu dalimi dėl 543,17 Lt negautos darbo užmokesčio dalies nepriteisimo nesutinka, prašo sprendimą šioje dalyje pakeisti ir šioje dalyje jo skundą patenkinti.

Teigia, kad sprendimas šioje dalyje yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes netinkamai išaiškinti ir pritaikyti teisės aktai. Anot pareiškėjo, sprendime yra pagrįstai nurodyta, kad nėra praleistas trejų metų senaties terminas reikalavimams dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo. Taip pat pagrįstai konstatuota, kad jo nurodytas laikotarpis patenka į trejų metų darbo užmokesčio ribas, numatytas DK 298 straipsnyje, tačiau pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė priteistiną neišmokėto darbo užmokesčio sumą, nepagristai ja sumažindamas 543,17 Lt. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė bylai svarbias aplinkybes. Atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, jog minėta negauto darbo užmokesčio suma 543,17 Lt patenka į jo prašomo priteisti negauto darbo užmokesčio laikotarpį, kuris net nesiekia trejų kalendorinių metų. Pastebi, kad dėl VTĮ IV skyriaus nuostatų, o būtent 23 straipsnio 2 dalies, taikymo 543,17 Lt dydžio ribojimas jam buvo pritaikytas ir ši dalis darbo užmokesčio nebuvo išmokėta būtent 2007 m. rugpjūčio mėn. Šios aplinkybės pagrįstumą, pareiškėjo nuomone, patvirtina ir atsakovo teismo posėdžio metu pateikto 2007 m. birželio 29 d įsakymo „Dėl viršvalandinio darbo apmokėjimo“ 1.2 punktas bei 2 priedas bei kiti įrodymai, pateikti nagrinėjamoje byloje. Anot pareiškėjo, tik nuo tada, kada jis realiai negavo pagal VTĮ ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalį priklausančių sumų, t. y. nuo 2007 m. rugpjūčio mėnesio, jam ir atsirado pagrindas ginti savo pažeistas teises teisme, reikalaujant tas sumas priteisti. Pažymi, kad pagal DK 298 straipsnį apribojimas dėl darbo užmokesčio išmokėjimo yra nustatomas tik kalendoriniais - trejais - metais. Taigi jis reglamentuoja materialinės teisės į su darbo santykiais susijusius turtinius interesus galiojimą. Kadangi ginčo nėra, jog prašomos priteisti sumos yra susijusios su tarnybos santykiais, o jam 543,17 Lt dydžio suma priklausė ir turėjo būti bei būtų buvę išmokėta su 2007 m. rugpjūčio mėn. darbo užmokesčiu, jeigu nebūtų buvęs taikytas ribojimas, akivaizdu, kad ir ši negauto darbo užmokesčio suma pateko į DK 298 straipsnio nurodytas ribas, t. y. laikotarpį, už kurį pareiškėjas turi teisę prašyti ir prašė priteisti darbo užmokesčio nepriemoką.

Šalies argumentai

Atsakovas Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“ su pareiškėjo S. S. apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 17 d sprendimą palikti nepakeistą. Mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo skundą ir priėmė teisingą sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už 2004-2007 metus pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos.

2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu Konstitucinis Teismas pripažino, jog Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo VTĮ 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2011), vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, manantys, jog jų teisės dėl minėto Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo buvo pažeistos, turėjo (turi) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, kuris savo ruožtu privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją.

Nagrinėjamu atveju teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu trijų metų ieškinio senaties terminu (DK 27 str. 2 d.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.124 str.). Taigi atitinkamais atvejais šis terminas apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises, be kita ko, kylančias iš Konstitucijos.

Paminėtina ir tai, kad nagrinėdamas reikalavimus, susijusius su neišmokėto darbo užmokesčio (jo dalies) priteisimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad laikotarpis, už kurį neišmokėtos sumos yra priteistinos, turi būti nustatomas vadovaujantis DK 298 straipsniu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-790/2009; 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-859/2009). Vadovaujantis nurodyta įstatymo nuostata, darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus.

Konkrečioje administracinėje byloje yra konstatuotas teisės į teisingą apmokėjimą už darbą pažeidimas, todėl, nustačius minėtos teisės pažeidimą, teismas privalo ją veiksmingai ginti, įveikiant Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu nustatytus ir Konstituciją pažeidžiančius teisinio reguliavimo trūkumus ad hoc. Pareiškėjas į teismą skundu kreipėsi 2007 m. gruodžio 29 d., todėl pritaikius DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą, jis atitinkamai turi teisę į darbo užmokesčio dalies nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2004 m. gruodžio mėnesio iki 2007 m. gruodžio mėnesio. Tokių senaties termino skaičiavimo taisyklių laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas analogiško pobūdžio bylas (pvz., 2011 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-2034/2011, 2011 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-2085/2011, 2011 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-2085/2011, 2011 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-439/2011). Pareiškėjas prašė priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, kuri susidarė dėl 70 procentų dydžio pareiginės algos priedų ir priemokų ribojimo, už laikotarpį nuo 2004 metų gruodžio mėnesio iki 2007 metų spalio mėnesio. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs Institucijos pažymų duomenis, teisingai nustatė, kad laikotarpiu nuo 2004 m. gruodžio 1 d. iki 2007 m. spalio 31 d. pareiškėjui nebuvo išmokėta 5 557,10 Lt darbo užmokesčio nepriemoka, susidariusi už minėtu laikotarpiu faktiškai išdirbtus viršvalandžius bei darbą naktimis ir švenčių metu (b. l. 5, 10, 108, 144, 172, I t.). Pareiškėjas DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto bendrojo trijų metų senaties termino dėl šios reikalavimų dalies (darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios ne anksčiau, nei prieš tris metus iki skundo padavimo teismui dienos, priteisimo) nepraleido, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad pareiškėjui iš atsakovo turi būti priteista 5 557,10 Lt darbo užmokesčio nepriemoka, susidariusi už laikotarpį nuo 2004 m. gruodžio 1 d. iki 2007 m. spalio 31 d., kuris, be kita ko, neviršija ir DK 298 straipsnyje nustatyto 3 metų termino.

Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai nustatė, kad pareiškėjo prašoma priteisti ir, jo manymu, į 2004 m. gruodžio 1 d. iki 2007 m. spalio 31 d. laikotarpį patenkanti 543,17 Lt suma faktiškai yra susidariusi už laikotarpį nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2004 m. lapkričio 30 d., t. y. neišmokėta už 2004 m. balandžio mėnesį pareiškėjo dirbtus viršvalandžius (b. l. 51-54, II t., b. l. 171 I t.). Nors minėta darbo užmokesčio nepriemoka (543,17 Lt) susidarė anksčiau nei prieš tris metus iki skundo padavimo teismui dienos, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tą faktą, jog pareiškėjui priedų, priemokų ribojimas buvo paskaičiuotas tik 2007 m. rugpjūčio mėnesį (b. l. 51-54, II t.), sprendė, kad DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas terminas nėra praleistas. Kita vertus, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjant reikalavimus, susijusius su neišmokėto darbo užmokesčio (jo dalies) priteisimu, būtina paisyti ir aukščiau aptartos DK 298 straipsnio nuostatos, imperatyviai apribojančios teismo galimybę priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas trejais kalendoriniais metais. Kadangi pareiškėjui neišmokėta 543,17 Lt darbo užmokesčio nepriemoka susidarė už 2004 m. balandžio mėnesį išdirbtus viršvalandžius ir nepatenka į 2004 m. gruodžio 1 d. – 2007 m. spalio 31 d. laikotarpį, už kurį pareiškėjui buvo apskaičiuota bei priteista neišmokėta 5 557,10 Lt darbo užmokesčio suma, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi DK 298 straipsniu ir nepriteisė pareiškėjui iš atsakovo 543,17 Lt sumos, kaip susidariusios už laikotarpį, viršijantį minėtoje teisės normoje nustatytą trejų metų terminą.

Atsakovas prašo teismo atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams, remiantis sunkia turtine padėtimi. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pateiktų įrodymų, pagrindžiančių, kad pareiškėjo skundo tenkinimas, priteisiant nurodytą darbo užmokesčio dalies dydį, reikšmingai paveiks atsakovo turtinę padėtį. Esant šioms aplinkybėms bei vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika analogiškose administracinėse bylose dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2⁶¹-3291/2011; 2011 m. rugpjūčio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-236/2011) prašymas dėl sprendimo vykdymo atidėjimo netenkintinas.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra. Apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisAnatolijus BaranovasIrmantas Jarukaitis