Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Antanavičiaus, Viktoro preikšo ir Gyčio Večersko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Ž. ir civilinės ieškovės atstovės apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 27 d. nuosprendžio, kuriuo R. Ž. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 211 straipsnį ir nuteistas 60 MGL (7800 Lt, kas atitinka 2259 Eur) bauda, įpareigojant nuteistąjį per 2 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sumokėti baudą į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą.

Tuo pačiu nuosprendžiu civilinio ieškovo UAB „ (duomenys neskelbtini)“ civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

R. Ž. nuteistas už tai, kad jis nuo 2006-09-12 iki 2010-03-26, dirbdamas pagal neterminuotą darbo sutartį UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), pirkimų vadovu, 2004-06-07 pasirašydamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus D. J. patvirtintas Vidaus darbo tvarkos taisykles, kurių 5 skyriuje „Pagrindinės darbuotojų pareigos“ 5.1.4 punkte nurodyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbantieji privalo „saugoti įmonės ūkines-komercines paslaptis;“, įsipareigojo neatskleisti ūkine komercine paslaptimi laikomos informacijos, tačiau laikotarpyje nuo 2009 m. kovo mėn., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos dienos iki 2010 m. kovo 26 d., bendraudamas su UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojais elektronine ryšio priemone - bendrovei priklausančiu kompiuteriu ir iš jo siųsdamas komercine paslaptimi laikomą informaciją į pašto dėžutę (duomenys neskelbtini)@gmail.com bei nuo 2010 m. sausio 11 d. pradėjęs dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ pirkimų vadovu, perdavė UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojams UAB „(duomenys neskelbtini)“ duomenis: tiekėjų galimybes apie tiekiamų prekių kainas, gaminių brėžinius ir prekių savikainos skaičiavimo skaičiuoklę, t. y. tiekėjų siunčiamų komercinių pasiūlymų nuorašus bei juose esančią informaciją, kuri sudaro UAB „(duomenys neskelbtini)“ komercinę paslaptį, tuo padarydamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ didelę 4157483 Lt (kas atitinka 1204090 Eur) turtinę žalą, nes 2009 m. UAB „(duomenys neskelbtini)“ pardavė prekes pirkėjams, kurie iki to laiko buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pirkėjai, prekių už 5851264 Lt (kas atitinka 1694643 Eur), per tą patį laikotarpį UAB „(duomenys neskelbtini)“ pardavimas prekių pirkėjams, kurie tapo UAB „(duomenys neskelbtini)“ prekių pirkėjais, sumažėjo 2009 m. 2793154 Lt (808953 Eur) (4673952 Lt (1353670 Eur) -1880798 Lt (544716 Eur)), 2010 m. 1364329 Lt (395136 Eur) (1880798 Lt (544716 Eur) – 516469 Lt (149579 Eur)) iš viso 4157483 litais (1204090 Eur), tokiu būdu atskleidė UAB „(duomenys neskelbtini)“ komercine paslaptimi laikomą informaciją ir padarė UAB „(duomenys neskelbtini)“ didelę turtinę žalą.Apeliaciniame skunde nuteistasis R. Ž. prašo Kauno apylinkės teismo nuosprendį panaikinti ir bylą nutraukti BPK 3 str. 1 d. 1 p. pagrindu, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Skunde nurodoma, kad teismas neteisingai išaiškino ir taikė BK 211 str., kadangi neįrodė, jog realiai buvo paskleisti įmonės komercinę paslaptį sudarantys duomenys, neišsiaiškino ar jie iš viso buvo paskleisti, neteisingai paskaičiavo įmonės nuostolius ir nenustatė jų tikrosios atsiradimo priežasties.Apeliaciniame skunde teigiama, kad Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikoje išskiriami tokie komercinės paslapties požymiai: nevieša, saugoma, turinti komercinę vertę (LAT nutartys 3K-3-581/202, 3K-3-499/2006, 3K-3-197/2007, 3K-3-303/2011). UAB „(duomenys neskelbtini)“ komercine paslaptimi laikytina informacija nurodyta tik šios įmonės vidaus darbo tvarkos taisyklėse, tačiau šios taisyklės nėra konkrečios ir jokiu būdu negali būti laikomos duomenų, priskirtinų įmonės paslapčiai, sąrašu. Iš šių taisyklių joks įmonės darbuotojas negalėtų suprasti kokie duomenys laikomi komercine paslaptimi, kadangi visiškai neaišku, kokiems darbuotojams šie duomenys yra prieinami ir ar šie duomenys nėra skleidžiami tretiesiems asmenims įprastinėje įmonės komercinėje ūkinėje veikloje. Teismas šių aplinkybių nesiaiškino, neatkreipė dėmesio, kad joks atskiras konkretus komercinių paslapčių sąrašas nebuvo sudarytas. Teismas nepagrįstai nurodė, kad pati įmonė sprendžia kokia informacija yra laikytina jos komercine paslaptimi. Toks informacijos vertinimas prieštarauja CK 1.116 str. 1 d. nurodytai komercinės paslapties sąvokai. Teismas nenagrinėjo ir nesiaiškino ar paskleista informacija turėjo potencialią komercinę vertę, ar šios informacijos tretieji asmenys negalėjo gauti kokias kitais būdais, taip pat ar buvo įmonėje dedamos pastangos, kad ši informacija būtų saugojama. Pažymėtina, kad negali būti laikoma paslaptimi ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ parduodamų prekių tiekėjų pavadinimai, jų atliekamų paslaugų įkainiai, jų komerciniai pasiūlymai, brėžiniai ir t.t., kadangi šie duomenys nėra UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybė. Toks teismo vertinimas prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai civilinėse bylose apibrėžiant ir nustatant komercinės paslapties požymius, t. y. šių duomenų neviešą pobūdį - slaptumą, informacijos saugumo ir komercinės vertės turėjimo. Teismas neatkreipė dėmesio, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ vidaus taisyklėse nebuvo patvirtinta informacijos naudojimo tvarka, ką patvirtino ir byloje apklausti liudytojai D. J., G. J., G. T. bei T. Ž.. Tuo tarpu Kauno apylinkės teismas vidaus darbo tvarkos taisyklių neanalizavo ir nevertino visiškai. Dėl šios priežasties, manytina, kad komercinės paslapties faktas byloje yra visiškai neįrodytas. Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ jis dirbo pirkimų vadovu pagal 2006-09-12 sudarytą darbo sutartį. Pagal savo darbines pareigas ieškojo naujų tiekėjų ir bendravo su jau turėtais įmonės tiekėjais, iš kurių vienas buvo ir UAB „(duomenys neskelbtini)“. Elektroninį paštą (duomenys neskelbtini)@gmail.com naudojo susirašinėdamas su tiekėjais ir asmeniniais reikalais. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad iš elektroninės pašto dėžutės (duomenys neskelbtini)@gmail.com išsiųsti laiškai yra atsakymai į prieš tai gautus elektroninius laiškus. Galimai tam tikrus laiškus iš kompiuterio siuntė įmonės vadovai ar kiti asmenys, kadangi šiems asmenims buvo žinomas kompiuterio slaptažodis. Tai patvirtino ir antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas. G. J. ir D. J. slaptažodį sužinojo dar 2009 metų lapkritį. Iš byloje esančių Sodros pažymos matyti, kad apeliantui nuo 2009-12-02 iki 2009-12-11 buvo mokama ligos pašalpa, todėl teismas turėjo atkreipti dėmesį, kad apeliantas nuo 2009-12-16 iki 2010-03-26 praktiškai nedirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir negalėjo gauti ar žinoti nei UAB „(duomenys neskelbtini)“ siunčiamų pirkėjų, nei tiekėjų komercinių pasiūlymų, o tuo pačiu šią informaciją perduoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojams. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad informaciją apeliantas perdavė UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojams. Kaip ši informacija buvo paskleista kitiems UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojams, ir kaip ji buvo naudojama įmonės veikloje, nenustatyta.Skunde pažymima, kad pagal BK 211 str. už komercinės paslapties atskleidimą yra baudžiama tik tuo atveju, jeigu nusikaltimu padaroma didelė turtinė žala nukentėjusiam asmeniui. Pagal BK 212 str. 1 d. didele turtine žala laikoma 150 MGL, t. y. 19 500 Lt (5647 Eur) dydžio sumą viršijanti žala. Teismas nuosprendyje nurodė, jog nuteistasis padarė nusikalstamą veiką, dėl ko UAB „(duomenys neskelbtini)“ patyrė didelę 4 157 483 Lt dydžio turtinę žalą, tačiau teismas visiškai nesiaiškino priežastinio ryšio tarp nuteistojo veikos ir žalos. Sumažėję pardavimai (įplaukos) negali būti laikomi UAB „(duomenys neskelbtini)“ patirta žala. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką negautos pajamos reiškia negautą pelną, t. y. tai, kuo būtų pagerėjusi nukentėjusiojo turtinė padėtis. Dėl to, apskaičiuojant negautas pajamas, turi būti iš negautų įplaukų minusuojamos sąnaudos (išlaidos), kurių būtų turėjęs nukentėjusysis, o iš likusios dalies - pelno mokestis pagal Pelno mokesčio įstatymą. Tai turi būti grynasis pelnas (CK 6.249 str. 1 d.). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2008; 2008-06-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-322/2008; 2008-06-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-336/2008; 2011-01-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-6/2011). Be to, negautos pajamos yra tik tokios pajamos, kurias realiai asmuo galėjo gauti. Specialistė neskaičiavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ patirtų išlaidų, taip pat neminusavo mokėtino pelno mokesčio bei nevertino, ar UAB „(duomenys neskelbtini)“ realiai galėjo nurodytas pajamas gauti dėl kitų priežasčių, įskaitant ir savo mokumą.Skunde taip pat pažymima, kad teismas nevertino ir tos aplinkybės, kad Kauno apygardos teismas 2009-12-10 nutartimi iškėlė UAB „(duomenys neskelbtini)“ restruktūrizavimo bylą. Byla buvo iškelta pagal įmonės direktoriaus D. J. pareiškimą. Iškeldamas restruktūrizavimo bylą Kauno apygardos teismas rėmėsi 2008 metų įmonės balansu sudarytu 2009-10-31. Šis balansas sudarytas už praėjusius ūkinius metus, t. y. už 2008 m., todėl akivaizdu, kad jau 2008 m. įmonė buvo nemoki ir normalios ūkinės veiklos vykdyti jau negalėjo. O iškelta restruktūrizavimo byla įmonei buvo siekiant išvengti jos bankroto. Išanalizavęs į šiuos duomenis teismas turėjo prieiti išvados, kad jau nuo 2008 metų UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbo nuostolingai. Tuo tarpu kaip matyti iš bylos duomenų, nustatyta, kad iš elektroninio pašto dėžutės (duomenys neskelbtini)@gmail.com pirmas užfiksuotas išsiųstas laiškas yra 2009-03-10. Šią datą teismas įvardino kaip apelianto neva nusikalstamos veikos pradžią ir padarytą turtinę žalą vertino remiantis nuo 2009 m. esančiais UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansiniais dokumentais. Tačiau teismas neatkreipė dėmesio, kad jau tuo metu UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo nemoki ir dirbo nuostolingai, dėl to normalios finansinės ūkinės veiklos vykdyti negalėjo. O informacija apie restruktūrizavimo bylą yra vieša, todėl natūralu, kad dauguma įmonės klientų nusprendė nerizikuoti ir bendradarbiauti su kitomis įmonėmis. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, apelianto veika negalėjo būti pagrindu įmonės pirkimų sumažėjimui, nes jam inkriminuojamos veikos metu įmonė jau buvo nemoki, todėl akivaizdu, kad priežastinis ryšys tarp įmonės nuostolių ir apelianto veikos neįrodytas. Pažymėtina, kad teismas nenurodė ir kuo pasireiškė apelianto tyčia. Neatmetama galimybė, kad įmonei iškėlus restruktūrizavimo bylą, įmonės vadovai turėjo pasiaiškinti kreditoriams kur dingo įmonės lėšos, kodėl įmonė tapo nemoki, todėl buvo nuspręsta iškelti komercinės paslapties atkleidimo versiją ir taip paaiškinti įmonė nemokumo priežastį.Apeliaciniame skunde civilinio ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovė advokatė prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo nuosprendį dalyje dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinio ieškinio dėl 4157482 Lt (1204090 Eur) žalos atlyginimo ir civilinio ieškinio klausimą išspręsti iš esmės – priteisti UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai solidariai iš nuteistojo R. Ž. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ 4157482 Lt (1204090 Eur) žalos atlyginimo arba perduoti civilinio ieškinio klausimą spręsti civilinio proceso tvarka.Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamame nuosprendyje teismas konstatavo, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ patyrė 4157482 Lt (1204090 Eur) žalą, kuri atsirado dėl komercinės paslapties atskleidimo, nes nuteistasis R. Ž. perdavė komercinės paslapties informaciją konkuruojančiai įmonei. Atsižvelgiant į tai, įmonės patirta žala turi būti atlyginta, tačiau apylinkės teismas nurodė, kad civilinis ieškinys yra atmetamas, nes nustatyta, jog tokio paties dydžio civilinis ieškinys tarp tų pačių šalių yra nagrinėjamas civilinio proceso tvarka. Toks teismo sprendimas yra nepagrįstas, nes asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam civilinį ieškinį, kuris yra nagrinėjamas kartu su baudžiamąją byla. Baudžiamajame procese civilinis ieškinys yra atmetamas jeigu civilinis ieškovas neįrodo aplinkybių, kuriomis grindžia savo reikalavimus. Tuo tarpu nuosprendyje teismas konstatavo, kad dėl nuteistojo R. Ž. veiksmų įmonė patyrė žalą, tačiau atmesdamas civilinį ieškinį teismas išsprendė civilinio ieškinio klausimą iš esmės ir taip užkirto kelią civiliniam ieškovui prisiteisti patirtą žalą ir civilinio proceso tvarka. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas turėjo civilinio ieškinio klausimą išspręsti iš esmės ir ieškinį tenkinti arba perduoti ieškinio klausimą nagrinėti civilinio proceso tvarka. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, o civilinio ieškovo atstovės apeliacinį skundą atmesti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, o civilinio ieškovo atstovė prašė nuteistojo skundą atmesti, jos apeliacinį skundą tenkinti.Nuteistojo R. Ž. apeliacinis skundas tenkinamas, civilinės ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovės apeliacinis skundas atmetamas.Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d. nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Kaip matyti iš R. Ž. apeliacinio skundo turinio, jis neigia savo kaltę dėl nusikaltimo padarymo ir ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą. Civilinio ieškovo atstovė kelia klausimą dėl netinkamai išspręsto civilinio ieškinio. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, tačiau juos išanalizavęs, padarė nepagrįstas išvadas dėl R. Ž. kaltės pagal BK 211 str. ir jo padarytos veikos teisinio vertinimo. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog nenustatyta, kad kaltinamojo R. Ž. veiksmuose yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.).

Dėl R. Ž. pripažinimo kaltu pagal BK 211 str.

Dėl įrodymų vertinimo pažymėtina, jog vadovaudamasis BPK 305 str. 1 d. 2 p. teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos vertina, vadovaudamasis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šiuo atveju pirmos instancijos teismas įrodymus vertino paviršutiniškai, neatlikęs išsamios jų analizės ir įrodymų viseto vertinimo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, kaltinimas R. Ž. buvo grindžiamas nukentėjusios bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ faktinių savininkų, liudytojais apklaustų D. J., G. J., parodymais, rašytiniais įrodymais – darbo sutartimi, sudaryta tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir R. Ž., vidaus darbo tvarkos taisyklėmis, antstolio M. P. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus specialisto išvada dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos. Remdamasis šiais duomenimis pirmos instancijos teismas konstatavo, kad kaltinamasis R. Ž. nuo 2006 m. rugsėjo 12 d. iki 2010 m. kovo 26 d. dirbdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ pirkimų vadovu, būdamas pasirašytinai įspėtas dėl įmonės ūkinės - komercinės paslapties saugojimo, laikotarpyje nuo 2009 m. kovo mėn. nenustatytos dienos iki 2010 m. kovo 26 d., bendraudamas elektronine ryšio priemone – kompiuteriu ir iš jo siųsdamas komercine paslaptimi laikomą informaciją į pašto dėžutę (duomenys neskelbtini)@gmail.com bei nuo 2010 m. sausio 11 d. dirbdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ pirkimų vadovu, perdavė UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojams UAB „(duomenys neskelbtini)“ duomenis: tiekėjų galimybes apie tiekiamų prekių kainas, gaminių brėžinius ir prekių savikainos skaičiavimo skaičiuoklę, t. y. tiekėjų siunčiamų komercinių pasiūlymų nuorašus bei juose esančią informaciją, kuri sudaro UAB „(duomenys neskelbtini)“ komercinę paslaptį, ir tuo padarė UAB „(duomenys neskelbtini)“ didelę 4 157483 litų turtinę žalą, nes UAB „(duomenys neskelbtini)“ pardavimai pirkėjams, kurie tapo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pirkėjais, per 2009 – 2010 metus sumažėjo 4 157483 litais.Apeliacinės instancijos teismo nuomone, vertinant paminėtus įrodymus, pirmos instancijos teismas neįvertino visų, tame tarpe ir paminėtaisiais įrodymais patvirtinamų aplinkybių, kurios turėjo esminę reikšmę nustatant inkriminuojamos veikos ne tik subjektyviuosius, bet ir objektyviuosius požymius.Pirmos instancijos teismas nustatęs, kad iš kaltinamojo R. Ž. naudojamo kompiuterio bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojams buvo išsiųsti 54 laiškai su informacija, remdamasis suinteresuotų asmenų Danieliaus ir G. J. parodymais, šią informaciją priskyrė bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ komercinei paslapčiai, ją pavadinant tiekėjų galimybėmis apie tiekiamų prekių kainas, gaminių brėžiniais, prekių savikainos skaičiavimo skaičiuokle, tai yra tiekėjų siunčiamų komercinių pasiūlymų nuorašais, su juose esančia informacija. Tačiau toks apibendrintas informacijos įvardinimas, konkrečiai nenurodant tikslaus šios informacijos šaltinio (savininko), konkretaus jos turinio, kiek tokia informacija yra konfidenciali ir kiek ji susijusi su konkrečiais tiekėjais bei šių teikiamais pasiūlymais dėl vienokios ar kitokios produkcijos gamybos, negali būti automatiškai laikoma, atitinkančia komercinės (slaptos) informacijos požymius. Svarbu išsiaiškinti ir aplinkybes kaip, kokiu būdu tokia informacija buvo perduota, ir ar toks informacijos perdavimas sukėlė kokias nors pasekmes bei iš to išplaukiančius padarinius.Kaip matyti iš liudytojų D. J., G. J. J. parodymų, jų vadovaujama bendovė „(duomenys neskelbtini)“ faktiškai jokios gamybinės veiklos nevykdė, o atliko tik tarpininko vaidmenį, pas tiekėjus Lietuvoje perkant medienos gaminius (medines paletes, skirtas prekių pakavimui) ir po to tuos pačius gaminius už didesnę kainą parduodant užsienio pirkėjams (įmonėms). Jie patvirtino, kad R. Ž., dirbdamas jų vadovaujamoje bendrovėje pirkimų vadovu, pagal savo darbines pareigas ieškojo tiekėjų (medžio produkcijos gamintojų), su jais vedė derybas dėl produkcijos gamybos ir kitų pardavimo sąlygų, pagal pirkėjų paklausimus darė ir siuntė tiekėjams gaminių brėžinius, kitą reikiamą informaciją. 2009 metais jų tarpininku tapo ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, iš kurio pirkdavo padėklų lenteles. Kai 2009 m. pirmo ketvirčio pabaigoje jie pastebėjo neigiamus rezultatus, pradėjo analizuoti situaciją, pradėjo dar intensyviau ieškoti tiekėjų, pirkėjų, bet tik vėliau suprato, kad bendrovės padėtis blogėjo dėl R. Ž. veiksmų, kai UAB „(duomenys neskelbtini)“ perduoti duomenys apie bendrovės tiekėjus ir pirkėjus (jų sąrašai), skaičiavimo metodika, brėžiniai, kaina. Dalinai šias aplinkybes pripažino ir kaltinamasis R. Ž. bei nurodė ir tai, kad jo darbinės pareigos pasireiškė ir tuo, kad jis gavęs iš pardavimų vadybininko užsakymą, rūpindavosi tiekėjų (gaminių gamintojų) suradimu, su jais bendraudavo ar dėl medienos (lentų) pirkimo, ar dėl gatavos produkcijos (padėklų) gamybos, jo tikslas buvo sužinoti už kiek galima nupirkti produkciją, kad po to ją brangiau parduoti. Taip jis, dirbant bendrovėje (duomenys neskelbtini) nuo 2007 metų, kaip ir su kitais tiekėjais, pradėjo bendradarbiauti ir su bendrove „(duomenys neskelbtini)“, o 2009 metais su šia įmone dėl užsakymų bendravo dažnai, nes kitoms įmonėms reikėdavo juodalksnio medienos, per tuos metus UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsirado apie 70000 litų įsiskolinimas bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ ir nuo tada šios bendrovės atstovai jam dažnai skambindavo, teiraudavosi dėl pinigų. Su šia bendrove jis galėjo bendrauti ir iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančio nešiojamo kompiuterio, kur su savininkų J. žinia, tikslu nuraminti bendrovę „(duomenys neskelbtini)“ dėl negrąžintos skolos, buvo sukurta pašto dėžutė - (duomenys neskelbtini)@gmail.com. Dėl iš šios pašto dėžutės siųstų laiškų, jis paaiškinimų negalėjo duoti, nes visų laiškų neprisimena, nežinoma į kokius laiškus (paklausimus) šiais laiškais buvo atsakinėjama, be to mano, kad minima pašto dėžute, kaip ir kompiuteriu, galėjo laisvai naudotis visi bendrovės darbuotojai, nes jis buvo laikomas įmonės patalpose ir ne visą laiką buvo jo žinioje.Iš antstolio M. P. 2011 m. kovo 31 d. patvirtinto faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo (t.2, b. l. 38-112) matyti, kad 2011 m. kovo 30 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovams G. J. ir D. J. į antstolio kontorą atnešus nešiojamą kompiuterį „Lenovo“, kompiuteryje išsaugotu slapyvardžiu buvo atidaryta naudojama pašto dėžutė pavadinimu (duomenys neskelbtini)@gmail.com ir joje rasti išsiųsti 836 laiškai, iš jų nustatyti 54 išsiųsti laiškai adresais (duomenys neskelbtini)@gmail.com, (duomenys neskelbtini)@kukras.lt, laiškai išsiųsti laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 10 d. iki 2010 m. sausio 20 d. Didžiojoje laiškų dalyje nurodyti įvairūs medienos išmatavimai, kainos, laiškai siųsti kaip atsakymai į anksčiau adresatui (duomenys neskelbtini) @gmail pateiktus laiškus. Taip pat minėtame protokole (t.2, b. l. 50) nustatytas vienas adresato (duomenys neskelbtini)@gmail gautų laiškų puslapis, kuriame išvardinti nuo 2009 m. kovo 23 d. iki kovo 29 d. gauti laiškai iš G. T. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, šiuose laiškuose nurodomi gaminių matmenys, kainos, brėžiniai, prie laiškų pridėti prisegtukai. Liudytojas M. P., kuris patikrino bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ pateiktą kompiuterį ir dėl to surašė faktų konstatavimo protokolą, parodė (t.12, b. l. 19-20), kad kompiuterį jam pateikė ir jame esančią pašto dėžutę atidarė D. J., kuris panaudojo ir kompiuteryje buvusį slaptažodį. Taip pagal J. nurodymą jis konstatavo skiltį 2009-2010 m. išsiųsti laiškai, kur viso buvo 836 išsiųsti laiškai ir iš jų atrinko bei konstatavo J. nurodytus konkrečius 54 išsiųstus laiškus. Tas pačias aplinkybes liudytojas patvirtino ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje (t.13, b. l. 189-191) bei papildomai paaiškino, kad visos pašto dėžutės jis neperžiūrėjo, prašymo konstatuoti visą R. Ž. susirašinėjimą su bendrove „(duomenys neskelbtini)“ jam nebuvo pateikta, todėl tokio susirašinėjimo ir nekonstatavo, o apsiribojo tik konkrečiai J. nurodytais laiškais, nors laiškai buvo kaip atsakymai į gautus laiškus, bet viso susirašinėjimo (pirmesnių laiškų, į kuriuos kaip atsakymas ir buvo išsiųsti laiškai) jis nekonstatavo.Vertinant paminėtus parodymus apie susirašinėjimą (laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 10 d. iki 2010 m. sausio 20 d. siųstus iš kaltinamajam perduoto naudotis kompiuterio, kuriame buvo sukurta pašto dėžutė – (duomenys neskelbtini)@gmail.com, ir išsaugotus atmintyje laiškus, kurie užfiksuoti 2011 m. kovo 31 d. antstolio M. P. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole), besąlygiškai remtis liudytojų D. ir G. J. parodymais, kad visus paminėtus laiškus išsiuntė kaltinamasis R. Ž., kad šiuose laiškuose atskleista UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausanti komercinė paslaptis, nėra pakankamo pagrindo, nes kaip seka iš tų pačių liudytojų parodymų, jie nurodė skirtingas aplinkybes apie tai, kas ir kada disponavo minėtu kompiuteriu, kada buvo pastebėti išsiųsti laiškai, kada bendrovėje dirbo kaltinamasis, kada galėjo disponuoti vienokia ar kitokia informacija. Apklausiamas pirmos instancijos teisme (t.11, b. l. 53-57) G. J. paaiškino, kad 2009 metais sugedus R. Ž. kompiuteriui, ant šio kompiuterio darbalaukio buvo surasta nuoroda – (duomenys neskelbtini)@gmail.com, taip buvo prisijungta prie elektroninio pašto ir sužinota apie siųstus laiškus, po ko jie kreipėsi į antstolį dėl fakto nustatymo. Perskaičius UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2010 m. kovo 26 d. siųstą R. Ž. pranešimą (t.2, b. l. 30), kuriame konstatuojama, jog R. Ž. nuo 2009 m. gruodžio 16 d. iki 2010 m. kovo 26 d. be pateisinamų priežasčių neatvyko į darbą, pastarasis liudytojas jau nurodė, kad eiti į darbą R. Ž. uždraudė tik 2010 metais, bendrovei persikrausčius į naujas patalpas. Šis liudytojas taipogi tiksliai negalėjo nurodyti ir laiko nuo kada R. Ž. negalėjo prisijungti prie įmonės (UAB „(duomenys neskelbtini)“) duomenų, teigdamas, kad tai galėjo prasidėti nuo jo neatvykimo į darbą. Taip pat G. J. parodė (t.12, b. l. 83), kad R. Ž. išduotame nešiojamame kompiuteryje sukurtą pašto dėžutę ramunas.kukras@gmail.com aptiko 2009 m. lapkričio mėn. pabaigoje ar tai gruodžio mėn. pradžioje, kas dar iš bendrovės darbuotojų galėjo naudotis šiuo kompiuteriu jam nėra žinoma, o kompiuterį rado paliktą jų ofise 2010 m. žiemą. Apeliacinės instancijos teisme G. J. parodė (t.14, b. l. 65-66), kad R. Ž. nuo 2009 m. gruodžio 1 d. iki 13 d. ir nuo 16 d. iki 31 d. darbe tikrai buvo ir visą tą laiką pas jį buvo įmonei priklausantis kompiuteris, jis galėjo jungtis prie įmonės serverio ir disponuoti bendrovės dokumentais. Mano, kad kompiuterį R. Ž. bendrovei grąžino 2010 m. kovo mėnesį. Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme D. J. parodė (t.14, b. l. 68-69), kad bendrovės kompiuteriu R. Ž. naudojosi iki 2010 m. pradžios, kai su juo buvo nutraukti darbo santykiai, per visą tą laiką, nors ir nebūdamas darbe, jis galėjo bendrauti su kitais bendrovės darbuotojais ir gauti norimą informaciją. Nors apie R. Ž. išsiųstus laiškus tapo žinoma 2009 m., tačiau kompiuterio jie neblokavo, nenorėjo trukdyti pradėtam ikiteisminiam tyrimui, todėl kaltinamasis kompiuteriu galėjo naudotis ir būdamas pravaikštose. Gi iš antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo (t.2, b. l. 38-111) matyti, kad į antstolį UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovai kreipėsi ir dokumentas dėl to surašytas tik 2011 m. kovo 30-31 d., tai yra praėjus daugiau kaip metams po paaiškėjimo apie išsiųstus laiškus ir R. Ž. darbinių santykių nutraukimo su UAB „(duomenys neskelbtini)“.Liudytoja G. T. apklausiama pirmos instancijos teisme (t.11, b. l. 96-98) parodė, kad po darbinių santykių nutraukimo su UAB „(duomenys neskelbtini)“ ji 2009 m. birželio mėnesį įsidarbino bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“, kur dirbdama pradėjo ieškoti naujų kontaktų, kad parduoti įmonės šalutinę produkciją. Taip internete, verslo portaluose ieškojo klientų, siųsdavo komercinius pasiūlymus, bendravo ir su klientais, su kuriais turėjo ryšius dirbdama bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“. Pradėjus eksportuoti prekes į užsienį kildavo naujų užklausų, todėl reikėjo kainų pasiūlymų, dėl ko ji kreipdavosi į įvairius tiekėjus, tame tarpe ir į R. Ž., siųsdavo laiškus, nurodydama padėklų aprašymus, tam tikrus išmatavimus, specifikacijas, lenteles, kainas, kartais ir įmonių pavadinimus, nes norėjo įsigyti, tame tarpe ir iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, tam tikrą produkciją. Komentuodama susirašinėjimą su R. Ž. - elektroninio pašto dėžute – (duomenys neskelbtini)@gmail.com, liudytoja nurodė, kad gavusi konkrečią užklausą iš pirkėjo, atsižvelgiant, kad bendrovė negalėjo pagaminti visų matmenų padėklų, gautas lenteles ar padėklų matmenis, pridėjusi pasiūlymą dėl galimos kainos - prekės savikainos, persiųsdavo UAB „(duomenys neskelbtini)“, kad pastarieji pasiūlytų kainą, tokias prekes nupirktų ir parduotų UAB - ei „(duomenys neskelbtini)“, o šis atitinkamai pridėjęs bendrovės maržą ir transporto išlaidas, tas pačias prekes galėtų parduoti užsienio pirkėjui. Į tokį laišką ji gaudavo atsakymą, kuriame buvo nukopijuotas pirminis užklausos tekstas ir atsakoma apie prekės kainą. Tokius pačius pasiūlymus, užklausas ji siųsdavo dešimtims įmonių, tame tarpe ir R. Ž., nes buvo suinteresuota dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuris buvo įsiskolinęs UAB „(duomenys neskelbtini)“. Analogiškas aplinkybes liudytoja G. T. patvirtino ir apeliacinės instancijos teisme (t.13, b. l. 191-200), kur be to paaiškino, kad duomenis apie pirkėjus, tiekėjus ji žinojo iš ankstesnio darbo bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“, arba sužinodavo iš interneto svetainių - „Verslo žinios“, „Europage“, „Efalo“ ir kitų, kuriose nurodyta įmonės pagal atskiras veiklos sritis, nurodyta įmonių duomenys, jų kontaktiniai duomenys, nurodyta ir gaminių pavyzdžiai, išmatavimai, specifikacijos, brėžiniai, kai kur ir kainos.Liudytojas Ž. R., kuris iki 2007 metų UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbo vadybininku, parodė (t.12, b. l. 18-19), kad dirbdamas bendrovėje jis bendraudavo su tiekėjais, tuo tikslu darė gaminių brėžinius, juos siųsdavo gamintojams ir klausdavo ar tokią produkciją gali pagaminti ir už kokią kainą, visą informaciją apie gaminį (užsakymo duomenis) jis gaudavo iš darbuotojų, kurios dirbo su užsienio pirkėjais ir po to persiųsdavo Lietuvos gamintojams.Iš liudytojo J. K. parodymų (t.11, b. l. 98-99) seka, kad jo vadovaujama įmonė „(duomenys neskelbtini)“ su bendrove „(duomenys neskelbtini)“ pradėjo bendradarbiauti 2008 metais, ši bendrovė buvo kaip tarpininkas arba užsakovas, tuo pačiu metu jis pradėjo bendrauti ir su UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbusiu R. Ž., kuris jiems į paštą siųsdavo užklausimus, gaminių brėžinius, specifikacijas. 2010 m. pradžioje R. Ž. paprašė priimti į darbą bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“, nes bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ kilo bankroto grėsmė ir tuomet dar pilnai neatsiskaičius su ankstesne darboviete R. Ž. pradėjo dirbi jo vadovaujamoje bendrovėje. Jam asmeniškai R. Ž. jokios UAB „(duomenys neskelbtini)“ informacijos neperdavė. Jo vadovaujama bendrovė pjovė medieną, darė padėklus, didino gamybos apimtis, todėl 2009 metais jų apyvarta žymiai padidėjo, bet tai buvo susiję tik su jų įdėtu darbu, bet ne kitos įmonės informacija.Tokiu būdu vertinant visas aukščiau paminėtas aplinkybes, daryti kategorišką išvadą, kad visus antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nustatytus išsiųstus laiškus, o ypatingai išsiųstus laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio 16 d. iki 2010 m. sausio 20 d., kai faktiškai kaltinamasis UAB „(duomenys neskelbtini)“ jau nedirbo, išsiuntė R. Ž., negalima. Iš pateiktų paaiškinimų seka, kad kompiuterio perdavimas (grąžinimas) įmonei jokiais dokumentais nebuvo patvirtintas, priėjimas prie kompiuteryje sukurtos pašto dėžutės nebuvo įslaptintas, todėl konkrečiai kiekvieno išsiųsto laiško autorystę priskirti R. Ž. negalima. Tai, kad sukurta pašto dėžutė, jai sukurtas slaptažodis „(duomenys neskelbtini)“, kuris vėlgi siejasi su UAB „(duomenys neskelbtini)“ pavadinimu, buvo sukurti bendrovei priklausančiame kompiuteryje, buvo vieši, leidžia tikėti R. Ž. aiškinimu, kad apie tokio pašto sukūrimą buvo žinoma ir bendrovės savininkams D. ir G. J., kurie bet kuriuo metu, kaip kad ir pagal jų aiškinimą tikrinant kompiuterį, galėjo laisvai prie jo prieiti ir disponuoti jame esančia informacija. Išsiųstųjų laiškų, jų turinio susiejimas su konkrečia, komercinę paslaptį sudarančia, informacija, kuria buvo perduoti duomenys apie gaminių tiekėjus, pirkėjus, gaminių specifikaciją, brėžinius, kainas ir pan., kaip tai nurodo D. ir G. J., taip pat negalimas, nes, kaip seka iš laiškų turinio, juose, skirtingai negu nurodoma kaltinime, nepateikiami jokie konkretūs duomenys apie pirkėjus ar pardavėjus (nenurodomi nei jų tikslūs pavadinimai, nei adresai ar kontaktiniai ryšiai), nepatvirtinama, kad tai būtų kokių nors konkrečių dokumentų – išimtinai tik UAB - ei „(duomenys neskelbtini)“ skirti tiekėjų siųstų komercinių pasiūlymų, su juose esančia informacija, nuorašai, kuriuos vėlgi būtų galima susieti su konkrečiu UAB „(duomenys neskelbtini)“ neįvykusiu, sužlugdytu prekybiniu sandoriu. O kaip seka iš kaltinamojo, liudytojų paaiškinimų dėl gaminių pirkimo ar pardavimo, ilgalaikės sutartys nebuvo sudaromos, vykdomos veiklos specifika pasireiškė tuo, kad kiekvienu atveju dėl atskiro gaminių pirkimo, pardavimo buvo sudaromas atskiras susitarimas (sandoris), kiekvienu atveju galėjo skirtis perkamų ar parduodamų gaminių rūšis, specifikacija, išmatavimai ir kaina, prekes pas tiekėją pirkdavo tik po to kai prieš tai buvo gaunamas individualus užsakymas (užklausa) tam tikrai produkcijai. Todėl įvertinant tai, kad atskleista vienokia, ar kitokia informacija galėjo priklausyti, buvo skirta, o tuo pačiu ir sudarė komercinę paslaptį, išimtinai tik vienam asmeniui, šiuo atveju UAB „(duomenys neskelbtini)“, būtina nustatyti tokios informacijos (komercinio pasiūlymo ir pan.) skleidėją ir jo valią šią informaciją perduodant išimtinai pasirinktam vienam asmeniu, priešingu atveju, keletui informacijos gavėjų perduoti tie patys duomenys, negalėtų būti laikomi išimtinai konfidencialiais ir slaptais. Kaip seka iš teisme apklaustų liudytojų parodymų, vykdant šią specifinę prekybą, įmonės dažnai tas pačias užklausas siųsdavo dešimtims panašia veikla užsiimančių įmonių, po ko, gavus atsakymus į pateiktus komercinius pasiūlymus, pasirinkdavo pelningiausią variantą. Būtent tai, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme, nebuvo nustatyta, tokių duomenų nėra ir šiuo metu. Kaip seka iš finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos specialisto išvadų Nr. 5-2/32 (t.8, b. l. 5-204) ir Nr. 5-2/32 (t.9, b. l. 6-119) bei jose esančios tyrimo medžiagos (lentelių), ir bendrovė „(duomenys neskelbtini)“, ir bendrovė „(duomenys neskelbtini)“, su kuria siejamas komercinės paslapties perdavimas, per laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., sudarant atitinkamą skaičių susitarimų, pirko įvairių prekių, atitinkamai pirmoji iš 99 įmonių ir antroji iš 29 įmonių, tų pačių įmonių iš kurių buvo perkami gaminiai buvo - 25, pardavė medienos gaminių, pirmoji - 129 įmonėms, antroji – 37 įmonėms, tų pačių įmonių su kuriomis prekiavo buvo – 35. Tačiau nei vienu iš atvejų nenustatyta, kokius konkrečius duomenis medienos produkcijos užsakovai (pirkėjai) pateikė vienai ar kitai sutarties šaliai, ar iškarto tuos pačius duomenis pateikė keletui gamintojų, ar kad būtų kreipęsi į UAB „(duomenys neskelbtini)“, o vėliau dėl kokių nors priežasčių tą patį užsakymą ar paslaugą vykdę su kitu užsakovu, šiuo atveju su UAB „(duomenys neskelbtini)“, nenustatyta ir tai, kad bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ sudarytą sandorį su ta pačia įmone būtų nulėmę nesąžiningi veiksmai ir nesąžininga konkurencija. Kad toks įmonių tarpusavio santykių atskleidimas svarbus, aiškinantis perduodamos informacijos svarbą ir reikšmę atliktų veiksmų įvertinimui, patvirtina ir byloje kaltinamojo pateiktas paklausimas vienai iš medienos produkcijos gamintojų (UAB „(duomenys neskelbtini)“) dėl konkretaus UAB „(duomenys neskelbtini)“ užsakymo ir perduotų brėžinių bei tos pačios bendrovės atsakymas, kad tiek minėtą užsakymą, tiek brėžinius buvo pateikusi tik bendrovė „(duomenys neskelbtini)“, tokio užsakymo pagal pateiktus brėžinius iš bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo gauta. Be to UAB „(duomenys neskelbtini)“ informavo, kad dėl pateikto užsakymo, brėžinių konfidencialumo, prekių gaminimo išimtinai vienam užsakovui, su UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo tartasi (t.12, b. l. 28-29).Vertinant antstolio protokole konstatuotų išsiųstųjų laiškų svarbą įrodomąja prasme, turėtina omenyje ir tai, ko neneigė ir liudytojai D. ir G. J., ką patvirtino ir kaltinamasis R. Ž., ką patvirtino ir specialisto išvadų medžiaga, kad tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2009 metais vyko aktyvi prekyba, ūkiniai santykiai, jų pasekoje susidarė ir nemažas vienos bendrovės įsiskolinimas kitai bendrovei, todėl ir R. Ž., kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovo susirašinėjimas, keitimasis informacija su bendradarbiaujančios įmonės (UAB „(duomenys neskelbtini)“) atstovais, laikytinas kaip normali ūkinė, specifinei tarpininkavimo ir prekybos rūšiai, klientų paieškai būdinga gamybinė veikla. Liudytojai D., G. J. kaip komercinę, jų vadovaujamos įmonės, paslaptį nurodė laiškais perduotus brėžinius, skaičiuokles, specifikacijas. Tokie liudytojų parodymai vertintini kritiškai ir jais nesiremtina. Iš virš aptartų (antstolio protokole) konstatuotų laiškų matyti, kad juose minimi tokie pavadinimai, kaip „skaiciuoklė.xls, Cpspecifications-English-April2004.pdf, n.servis.vsd, 53.vsd, fase.vsd“ ir pan., tačiau neatskleidus šios konkrečios informacijos turinio, jos vertingumo ir reikšmės, tuo labiau ir priklausomybės (šaltinio), tokių duomenų priskyrimas komercinei paslapčiai negalimas. Be to ir iš apklaustų liudytojų parodymų seka, kad savaime kokios nors skaičiuoklės ar kainų programos panaudojimas savaime nesukuria jokios vertės, tokios priemonės gali tik palengvinti paskaičiavimus (elementariai nenaudojant skaičiuotuvo). Pažymėtina, kad sprendžiant įrodymų patikimumo klausimą, svarbu patikrinti ar tokius įrodymus patvirtina ir kiti bylos duomenys. Šiuo atveju, remtis virš aptartais (antstolio protokole konstatuotais) laiškais, kaip besąlygiškai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę, tyčia siuntus konfidencialią bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ informaciją kitai šaliai, nėra pakankamo pagrindo, nes, kaip nustatyta ištirtais įrodymais (antstolio M. P. parodymai), konstatuotinus laiškus iš visos susirašinėjimo medžiagos išimtinai išrinko tik suinteresuoti byla asmenys – D. ir G. J., kurie ir pateikė apžiūrai kompiuterį, tuo tarpu, kaip seka iš liudytojos G. T., M. P. parodymų, šie laiškai – tai buvo atsakymai (su atžyma RE) į jau prieš tai į pašto dėžutę (duomenys neskelbtini)@gmail.com tų pačių asmenų (laiškų gavėjų) rašytus laiškus, kaip nurodė G. T. - rašytas ir persiųstas pirkėjų užklausas su pridėtais brėžiniais ir kita informacija. Todėl nesant galimybės patikrinti šių visų laiškų turinio, atlikti jų palyginimo – perduodamos informacijos atitikimo, spręsti apie perduotos informacijos svarbą ir priklausymą konkrečiam subjektui, negalima. Nėra pagrindo netikėti ir G. T. parodymais, jog tokiu susirašinėjimu ji tik perdavė trečiųjų asmenų pateikiamą informaciją potencialiam sutarties dalyviui - UAB „(duomenys neskelbtini)“, šiuo atveju atstovaujamam R. Ž.. Kolegijos nuomone, tam tikrų duomenų perdavimas ne visuomet susijęs su paslapties atskleidimu, jei pavyzdžiui tai buvo padaryta ryšium su gamybine veikla – kaip šiuo atveju ieškant klientų, siūlant savo pardavimų sąlygas ir pan., ką nurodė ir kaltinamasis.Kaltinimo argumentai, kad R. Ž. bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ komercinę paslaptį sudarančią informaciją perdavė bendrovei „(duomenys neskelbtini)“, pradėjęs 2010 m. sausio 11 d. šioje bendrovėje dirbti pirkimų vadovu, kolegijos nuomone išvis neparemti jokiais faktiniais duomenimis, pagrįsti tik prielaidomis. Akivaizdu, kad suinteresuotumą vystyti kitos įmonės veiklą kaltinamasis turėjo, tačiau vien tai susieti su konkrečios informacijos perdavimu kitai bendrovei, su tokios informacijos svarba ir vertingumu, nesant konkrečių tai patvirtinančių duomenų, nėra pagrindo. Duomenų, kad su kaltinamuoju UAB - ė „(duomenys neskelbtini)“ būtų sudariusi nekonkuravimo susitarimą, nėra, todėl nesant tokio susitarimo nebuvo ir sąlygos atsirasti atsakomybei, nes vien tik perėjimas dirbti pas konkurentus savaime nereiškia įstatymo nuostatų pažeidimo. Kaip vienas iš įrodymų, grindžiančių nusikalstamos veikos buvimą, nuosprendyje nurodomas informacijos atskleidimo pasekmės – didelės žalos UAB - ei „(duomenys neskelbtini)“ padarymas, kurį patvirtina liudytojų D., G. J. parodymai, specialisto išvados. Nors šiais įrodymais ir nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ patyrė 4 157 483 litų (1 204 090 Eur) žalą, tačiau neišsiaiškinus kaip ir kas konkrečiai sąlygojo tokios žalos ar nuostolių bendrovei atsiradimą, iš ko tokia žala susideda, negalima tai laikyti vienokios ar kitokios bendrovės informacijos perdavimo pasekmėmis. Tik nustačius priežastinį ryšį tarp veiksmų ir inkriminuojamų padarinių, galima spręsti apie baudžiamosios atsakomybės klausimą. Kolegijos nuomone, apsiriboti tik konstatavimu, kaip tai padaryta pirmos instancijos nuosprendyje, kad žala UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo padaryta prekybinių – komercinių užsakymų perkėlimu iš vienos bendrovės kitai, šiuo atveju iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ bendrovei „(duomenys neskelbtini)“, nepakanka. Būtina nustatyti ir tokių užsakymų perkėlimo priežastis. Iš byloje esančių dokumentų, liudytojų parodymų, galima spręsti, kad užsakymų perkėlimas iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ kitai bendrovei – „(duomenys neskelbtini)“ be kitų priežasčių buvo sąlygotas ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ nemokumo, susidariusių finansinių problemų. Bylos duomenys rodo, kad tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir pirkėjų, pardavėjų, kitų paslaugų tiekėjų nebuvo ilgalaikio bendradarbiavimo sutarčių, jų susitarimai ir sandoriai buvo vienkartinio pobūdžio, dėl konkretaus užsakymo įvykdymo, todėl kiekvienas sandoris su klientu buvo sąlygojamas tuo metu vykusios kliento paieškos, konkretaus susitarimo su juo ir konkretaus galėjimo (finansinio pajėgumo) tokį susitarimą įvykdyti. Liudytojų D. ir G. parodymai apie tai, kad jų vadovaujama bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ veikė pelningai ir jos pelno smukimą sąlygojo tik R. Ž. nusikalstami veiksmai, paneigti jų pačių patvirtintais ir dokumentuose užfiksuotais pareiškimais, liudytojų parodymais, bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ ūkinę – finansinę veiklą patvirtinančiais dokumentais.Iš byloje esančios teismo nutarties (t.2, b. l. 17-19), kuri aptarta ir specialistės išvadoje, matyti, kad 2009 m. gruodžio 7 d. bendrovės direktorius D. J. kreipėsi į teismą ir prašė bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ iškelti restruktūrizavimo bylą, šiame savo pareiškime D. J. nurodė ir bendrovės finansinių sunkumų priežastis – tai bendrą ekonominę situaciją, įšaldytas lėšas, išaugusias skolas ir palūkanų įsipareigojimus kreditoriams. Išnagrinėjus bylą buvo nustatyta, kad bendrovės skolos pradelstos daugiau kaip tris mėnesius ir išnagrinėjus bendrovės finansinę padėtį buvo nutarta bendrovei iškelti restruktūrizavimo bylą. Liudytoja apklausta UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2007 m. spalio 3 d. – 2008 m. gruodžio 7 d. dirbusi vyr. buhaltere J. U. parodė (t.11, b. l. 99-100, t.14, b. l. 13-14, 29-31), kad jau 2008 metais šios įmonės gamybinė veikla pradėjo blogėti, 2006 – 2007 metais įmonės apyvarta buvo didesnė, o 2008 metus įmonė baigė nuostolingai, mažėjo mokumas, blogėjo pardavimai, 2008 m. birželio 30 d. dar buvo pelno, o tų pačių metų rugsėjo 30 d. jau buvo skaičiuojamas 119142 litų nuostolis, buvo derinami mokėjimų atidėjimai, ji pati buvo atleista iš darbo dėl etatų mažinimo. Taip pat liudytoja parodė, kad dar 2008 m. birželio 30 d. už du ketvirčius ji pateikė bankui pelningą bendrovės ataskaitą, o už trečią ketvirtį ji ataskaitos bankui nepateikė, nes ji rodė nuostolį ir to daryti neleido bendrovės vadovai.Liudytoja G. T. taip pat patvirtino, kad dar jai dirbant bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“ bendrovės finansinė padėtis žymiai blogėjo, dėl ko buvo atidėjinėjami mokėjimai, laiku neatsiskaitoma su prekių tiekėjais, pervežėjais, o todėl mažėjo ir bendrovės veiklos apimtys, dėl ko ji pati, sumažinus darbuotojų etatų skaičių, iš bendrovės 2009 m. kovo 12 d. buvo atleista.Kaltinamojo R. Ž. aiškinimą, kad bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ jau 2009 metais nevykdė visų sutartinių įsipareigojimų patvirtino ir liudytojas J. K., kuris nurodė, kad jo vadovaujamai įmonei UAB „(duomenys neskelbtini)“ už pateiktas medžiagas ir gaminius 2009 m įsiskolino 102495 litų. Iš jau aukščiau paminėtų finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialistės išvadų, bei jose esančios medžiagos matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“| 2008 metus baigė turėdama 53 675 litų nuostolį, tais pačiais metais finansinės investicinės veiklos rezultatas buvo 225 349 litų nuostolis, 2009 metus baigė turėdama 364 936 litų nuostolį, o finansinės investicinės veiklos rezultatas tais pačiais metais buvo 195 005 litų nuostolis, 2010 metus baigė turėdama 200 512 litų nuostolį, finansinės investicinės veiklos rezultatas buvo 31 073 litų nuostolis. Taigi paminėti duomenys rodo tendencingą bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ finansinės padėties blogėjimą, prasidėjusį 2008 metais, o tai akivaizdžiai sąlygojo ir įmonės veiklą, susijusią su prekyba medienos gaminiais, kuri taipogi reikalavo atitinkamų finansinių resursų ir dėl jų trūkumo blogėjo.Išanalizavus bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ konkrečius per 2008 – 2010 metus sudarytus sandorius su įvairiomis gaminius perkančiomis įmonėmis (kurie aprašyti specialisto išvadose sudarytose lentelėse) matyti, kad buvo didelė dalis įmonių, kaip antai: UAB (duomenys neskelbtini) padėklai, Societe barbier, Paletten De Bacher, Paletterie 2000S.A., N.Services, FB Vilica ir kt., su kuriomis UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdė sandorius ir 2009 ir 2010 metais, o tuo tarpu UAB „(duomenys neskelbtini)“ su šiomis įmonėmis tokių sandorių išvis nevykdė arba vykdė žymiai mažesnėmis apimtimis, negu bendrovė „(duomenys neskelbtini)“. Analogiška situacija matyti ir lyginant sudarytas sutartis su gaminių tiekėjais, tai įmonės: A. V. įm., G. U. įm., UAB (duomenys neskelbtini), UAB (duomenys neskelbtini), ir kt., su kuriomis UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo žymiai didesnės ar panašios apimties sandorius, kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“. Taip pat iš šių lentelių matyti, kad buvo eilė įmonių (Arbel Sari, Biomee – Biomasse, ETS Winchelmens ir kt.), su kuriomis UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2008 metais palaikė ūkinius prekybinius ryšius, 2009 – 2010 metais tokius santykius išvis nutraukė, nors bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ su tom pačiom įmonėm jokių sutarčių nesudarė ir prekybos nevykdė. Tokie duomenys rodo, kad vien tik nustatymas aplinkybių, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdė prekybą su tomis pačiomis įmonėmis, kaip ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ dar neatskleidžia tikrosios padėties, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ perėmė klientus iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, ir kad tokie prekybiniai ryšiai su tais pačiais klientais nebuvo sąlygoti atsitiktinių veiksnių, mažos ir specifinės rinkos, ar vienos iš bendrovių gamybinės - ūkinės veiklos plėtimu, kitos iš bendrovių finansiniais sunkumais ir negalėjimu pilnai vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus. BK 211 str. numato atsakomybę tam, kas atskleidė komercine paslaptimi laikomą informaciją, kuri jam buvo patikėta ar kurią jis sužinojo dėl savo tarnybos ar darbo, jeigu ši veika padarė didelės turtinės žalos nukentėjusiam asmeniui. Tad apeliacinės instancijos teismui nenustačius, kad tokią veiką būtų padaręs kaltinamasis R. Ž., jo atžvilgiu priimtinas išteisinamasis nuosprendis.

Dėl civilinio ieškinio.

Skundžiamu nuosprendžiu apylinkės teismas UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinį ieškinį atmetė, motyvuodamas tuo, kad toks pats ieškinys tarp tų pačių asmenų yra nagrinėjamas civilinio proceso tvarka. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismo išteisinamuoju nuosprendžiu kaltinamasis išteisintas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos, todėl yra konstatuota, kad nepadaryta veika turinti R. Ž. veiksmų, atskleidus komercinę paslaptį konkuruojančiai įmonei, UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo padaryta didelė žala. Remiantis teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra pareiškusi ieškinį dėl žalos, atsiradusios dėl atskleistos komercinės paslapties, atlyginimo iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir R. Ž. civilinio proceso tvarka. Ši civilinė byla dar nėra išnagrinėta. Įvertinęs nustatytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad Kauno apylinkės teismas turėjo palikti civilinį ieškinį nenagrinėtu, todėl vadovaujantis BPK 115 str. 3 d. 2 p. šiuo atveju galimas tik vienas civilinio ieškinio išsprendimo būdas – palikimas jo nenagrinėtu, kas suteikia teisę civiliniam ieškovui pareikšti civilinį ieškinį civilinio proceso tvarka.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 331 straipsniu, 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 27 nuosprendį, kuriuo R. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 211 straipsnį 60 MGL dydžio bauda, panaikinti ir priimti naują nuosprendį. R. Ž. pagal Lietuvos Respublikos BK 211 straipsnį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti R. Ž. panaikinti.

Civilinio ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu palikti nenagrinėtą.

Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.