- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-05-02
- Bylos Nr.
- 2S-960-253/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Albina Pupeikienė
- Kreditorius
- R. L.
Pranešėja Albina Pupeikienė Civilinė byla Nr. 2S-960-253/2012
122.3; 129.3; 129.23.
2012 m. gegužės 2 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Albina Pupeikienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi išieškotojo R. L. atskirąjį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2012-02-03 nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo antstolio V. D. pareiškimą dėl baudos už teismo sprendimo nevykdymą skyrimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
antstolis pareiškime prašo skolininkei V. K. skirti baudą už teismo sprendimo nevykdymą vykdomojoje byloje Nr. 0047/04/01255-036-P/2089, pradėtoje pagal 2004-09-03 Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-770-04/04 dėl skyrium gyvenančių tėvų – išieškotojo R. L. ir skolininkės V. K. bendravimo su vaiku G. R. L. tvarkos nustatymo. Antstolis aktuose konstatavo, kad skolininkė V. K. 2011-03-04; 2011-05-13; 2011-06-27, 2011-07-03, 2011-07-25, 2011-09-02, 2011-09-30, 2011-10-28 ir 2011-11-25 R. L. neperdavė sūnaus, dėl ko išieškotojas negalėjo su sūnumi pasimatyti ir bendrauti. Aktuose apie teismo sprendimo nevykdymus, antstolis konstatuoja, kad G. R. L. pareiškime skirti baudą nurodytomis datomis buvo pas savo senelius V. ir J. A. ir iš ten atsisakė su tėvu kur nors važiuoti.
Žemesnės instancijos teismas
Plungės rajono apylinkės teismas 2012-02-03 nutartimi antstolio pareiškimą dėl baudos skyrimo už teismo sprendimo nevykdymą 2011-03-04, 2011-05-13, 2011-06-27, 2011-07-03, 2011-07-25, 2011-09-02, 2011-09-30, 2011-10-28 ir 2011-11-25 datomis atmetė. Teismas nustatė, kad visais nurodytas teismo sprendimo nevykdymo atvejais pats išieškotojo sūnus atsisakė vykti bendrauti su tėvu. Teismas įvertino, kad išieškotojo sūnui yra jau 17 metų, todėl jis pats sugeba išsakyti savo nuomonę ir nuspręsti, ko jis nori. Teismas konstatavo, kad nuo teismo sprendimu nustatytos bendravimo tvarkos nurodytomis datomis buvo nukrypta, tačiau tai padaryta atsižvelgiant į vaiko interesus ir nesant skolininkės kaltės. Taip pat nenustatyta duomenų, kad skolininkė ir jos artimieji daro psichologinę įtaką vaikui, daro žalą jo sveikatai. Teismas pažymėjo, kad nėra duomenų apie vaiko teisių apsaugos institucijos dalyvavimą reikalavimo perduoti vaiką metu.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu išieškotojas R. L. prašo panaikinti skundžiamą Plungės rajono apylinkės teismo nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neapklausė jo sūnaus G. R. L. ir netikrino, ar sūnus tikrai nenori su juo bendrauti ir dėl kokių priežasčių. Teismas taip pat neapklausė ir vaiko močiutės V. A., pas kurią apelianto sūnus gyvena, neįtraukė į bylą Plungės rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos institucijos. Vaiko nevažiavimą su apeliantų galėjo lemti įvairios priežastys, pvz., trukdymas, atkalbinėjimai, grasinimas, psichologinis smurtas, o ne sūnaus laisva valia susiformavęs nenoras bendrauti.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą skolininkė V. K. prašo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad apeliantas neatsižvelgia į tai, kad tik nuo jo paties elgesio su sūnumi priklauso ar sūnus bendraus su tėvu. Apeliantas remiasi 2002 – 2003 m. išnagrinėtų civilinių bylų sprendimais, kai vaikui buvo 6–8 metai, o 2012-04-11 sūnui bus 18 metų ir sūnus pats priima sprendimus dėl bendravimo su tėvu. Pažymi, kad negali naudoti prievartos prieš sūnų, o apeliantas teismui nepateikia įrodymų, kad V. K. trukdo vaikui bendrauti su tėvu. Mano, kad tėvo noras negali būti aukščiau už sūnaus norą nebendrauti su tėvu, o sūnus atsisako bendrauti su tėvu tik dėl tėvo elgesio su sūnumi ir jo artimaisiais. Apelianto sūnus ne kartą buvo kviečiamas į teismų posėdžius, juose apklausiamas ir nuolat išsakydavo savo nuomonę dėl bendravimo su tėvu.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d., 338 str.). LR CPK 329 str. numatytų absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų nenustatyta. Nagrinėjamoje byloje apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, kuria netenkintas antstolio prašymas dėl baudos skyrimo skolininkei V. K. už teismo sprendimo nevykdymą. Byloje keliamas klausimas dėl baudos skolininkei skyrimo už teismo sprendimo nevykdymą, todėl atmestinas apelianto argumentas dėl Plungės rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos institucijos neįtraukimo į bylą.
LR CPK 771 str. 5 d. nustatyta antstolio pareiga tais atvejais, kai per teismo nustatytą terminą neįvykdytas sprendimas, įpareigojąs skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, kuriuos gali atlikti arba nutraukti tiktai pats skolininkas, surašytą aktą perduoti vykdymo vietos apylinkės teismui. Teismas, nustatęs, kad skolininkas sprendimo neįvykdė, gali jam skirti iki vieno tūkstančio litų dydžio baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti sprendimą dieną išieškotojo naudai. Iš bylos duomenų nustatyta, kad antstolis V. D. 2011-03-04, 2011-05-13, 2011-06-27, 2011-07-03, 2011-07-25, 2011-09-02, 2011-09-30, 2011-10-28 ir 2011-11-25 aktais dėl teismo sprendimo nevykdymo konstatavo, kad skolininkė V. L.–K. nevykdė Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2004-09-03 išduoto vykdomojo rašto Nr. 2-770-04/2004, nes neperdavė išieškotojui R. L. sūnaus ir tokiu būdu nesudarė sąlygų pasimatyti, pasiimti bei netrukdomai pasirinktoje vietoje bendrauti su sūnumi G. R. L..
Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad minėtų aktų surašymo laikotarpiu G. R. L. buvo virš 17 metų. Atskirojo skundo nagrinėjimo metu jis jau yra sulaukęs pilnametystės. Sprendžiant bet kokį su vaiku susijusį klausimą, vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, turi būti išklausytas ir į jo nuomonę turi būti atsižvelgta, jei tai neprieštarauja paties vaiko interesams (LR CK 3.164 str. 1d.). Iš apelianto pateikto 2008 m. sūnaus ligos istorijos išrašo nustatyta, kad vaikinas išsako nenorą bendrauti su tėvu dėl jam nepriimtino tėvo elgesio – pasak jo, tėvas nepaiso jo nuomonės, elgiasi lyg su mažu vaiku. Specialistų išvadoje nurodoma, kad G. R. L. norėtų su tėvu bendrauti, jei tik tėvas pakeistų savo bendravimo stilių. Įvertinus apelianto sūnaus amžių, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad G. R. L. pakankamai sugeba suformuoti savo pažiūras bei nuspręsti dėl bendravimo su tėvu būdo. Konfliktas tarp vaiko tėvų vyksta jau ilgą laiką. Teismų nutartys, kuriomis atskirajame skunde remiasi išieškotoja,s buvo priimtos pakankamai seniai – 2002 m. ir 2004 m., kai sūnui buvo 8–10 m., todėl vaikui augant ir pasikeitus faktinėms bylos aplinkybėms nagrinėjamu atveju nevertintinos. Skolininkė V. K. pažymėjo, kad sūnus buvo ne kartą kviečiamas į teismo posėdžius, kuriuose išreiškė nuomonę dėl bendravimo su tėvu. Darytina išvada, kad pakartotinė vaiko apklausa teismo posėdyje, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, nebuvo tikslinga.
Įvertinusi nurodytuose dokumentuose išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija pažymi, jog ne tik nustatant bendravimo tvarką, bet ir viso sprendimo vykdymo metu yra būtina atsižvelgti į vaiko interesus, kadangi nacionaliniai ir tarptautinės teisės aktai, reglamentuojantys vaiko teisių ir teisėtų interesų apsaugą, pabrėžtinai akcentuoja visiems asmenims taikomą reikalavimą – imantis bet kokių su vaikais susijusių veiksmų visais atvejais pirmiausia atsižvelgti į vaiko interesus (LR CPK 764 str., Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 str. 1 d., LR CK 3.3 str., LR Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str. 1 p.). Vykdomojoje byloje nėra antstolio konstatuotų duomenų, kad V. K. ar sūnaus močiutė V. A. savo veiksmais darė įtaką apelianto sūnui, kad šis nebendrautų su tėvu ir (ar) savo veiksmais trukdė sūnaus ir tėvo bendravimui. Atsižvelgtina ir į aplinkybę, kad anksčiau paminėtuose antstolio aktuose nustatyta, jog būtent vaikas pats atsisakydavo vykti (nevažiavo) kartu su tėvu, todėl teigti, kad nurodomais atvejais apeliantas negalėjo bendrauti su sūnumi dėl to, kad V. K. nevykdė teismo sprendimo, nėra pagrindo. Išieškotojo reikalavimo teisė nėra materiali, ji susijusi su kito asmens valia ir nuomone, todėl nei išieškotojas, nei valstybinės valdžios institucijos negali priversti sūnaus bendrauti su tėvu, kuris, būdamas rūpestingu tėvu, turi atsižvelgti ir į suaugusio vaiko norus ir nuomonę bei juos gerbti.
Atsižvelgiant į bylos medžiagą ir paminėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir proceso teisės normas, įvertino vaiko amžių bei atsižvelgė į vaiko interesus, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios atskirajame skunde nurodytais motyvais panaikinti nėra teisinio pagrindo, todėl Plungės rajono apylinkės teismo 2012-02-03 nutartis paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas (LR CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336-339 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas
nutaria:
Plungės rajono apylinkės teismo 2012-02-03 nutartį palikti nepakeistą.