Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal kaltinamojo T. J. ir Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro Aivaro Povilaičio kasacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 1 d. nutarties, kuria panaikintas Joniškio rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 19 d. nuosprendis ir baudžiamoji byla perduota iš naujo nagrinėti apylinkės teismui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. J. buvo kaltinamas tuo, kad dėl neatsargumo sužalojo kitą žmogų. 2007 m. gruodžio 2 d., apie 20 val., viešojoje vietoje Joniškio r., (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto metu su D. Š., kurio buvo pastumtas, neturėdamas tikslo sužaloti, atstumdamas pastarąjį nuo savęs ir suduodamas rankomis į krūtinę, jį pargriovė ant cementinėmis plytelėmis kloto grindinio ir taip nukentėjusiajam D. Š. padarė sunkų sveikatos sutrikdymą.

Teismo šališkumas gali būti konstatuojamas tik tada, kai nustatomos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą, tačiau teismo nešališkumo principas negali būti aiškinamas plečiamai, t. y. procesinės klaidos, pirmosios instancijos teismo padaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net ir esminiai, savaime nereiškia šio principo pažeidimo.

Esminis apeliacinės instancijos teismo argumentas, dėl kurio jis pripažino, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, yra teismo sprendimas atsisakyti priimti nukentėjusiojo prašymą pakeisti kaltinimą sunkesniu. Apygardos teismas skundžiamojoje nutartyje nurodė, kad BPK nenumato galimybės nepriimti prašymo pakeisti kaltinime nurodytas faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, apylinkės teismas, nepateikdamas pagrįstų priimto sprendimo motyvų buvo tendencingas ir išsakė išankstinę nuomonę dėl nukentėjusiųjų prašyme pakeisti kaltinimą nurodytų nusikalstamų veikų sudėčių nebuvimo.

BPK 256 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta nukentėjusiojo teisė iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti teismui rašytinį prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis ar pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą pritaikant baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką. Be to, įstatymas nenumato, kokius sprendimus teismas turėtų priimti gavęs tokį prašymą ir kokia galima tokių teismo priimtų sprendimų reikšmė, t. y. įstatymas nereglamentuoja, ar teismui prijungus nukentėjusiojo prašymą prie baudžiamosios bylos (jį priėmus) reiškia, kad asmuo kaltinamas nusikalstamos veikos padarymu pagal naujas faktines aplinkybes arba dėl sunkesnės nusikalstamos veikos padarymo, ar jis kaltinamas pagal du ar daugiau kaltinimus (prokuroro ir nukentėjusiojo), kurie gali skirtis kardinaliai, ar teismas turi ir kokia apimtimi tikrinti iš esmės skirtingų nukentėjusiojo prašyme nurodytų faktinių aplinkybių buvimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismas, gavęs nukentėjusiojo prašymą, pateiktą BPK 256 straipsnio tvarka, privalo jį priimti, tačiau prašymo tenkinti neprivalo. Minėtame išaiškinime konkrečiai nepasakoma, ar prašymo iš esmės išsprendimas (jo tenkinimas ar netenkinimas) galimas tik baigiamuoju teismo dokumentu. Taigi nepakankamai konkretus kaltinimo pakeitimo instituto procesinis reglamentavimas, klaidingos proceso dalyvių teismui išreikštos nuomonės lėmė, kad apylinkės teismas padarė proceso pažeidimus – iš naujo nesprendė klausimo dėl nukentėjusiojo prašymo priėmimo ir nepagrįstai iki nuosprendžio priėmimo nagrinėjo nukentėjusiojo prašymą pakeisti kaltinimą. Tačiau tokios apylinkės teismo padarytos klaidos negali būti laikomos teismo šališkumu, t. y. jo suinteresuotumu priimti sprendimą, palankų išteisintajam, ar tendencingu proceso organizavimu. Apygardos teismas turėjo galimybę ištaisyti apylinkės teismo padarytus proceso pažeidimus – įrodymų tyrimo metu nuspręsti priimti nukentėjusiojo byloje esantį prašymą bei priimdamas galutinį procesinį sprendimą pasisakyti dėl visų pareikštų kaltinimų. Pažymėtina, kad bylos grąžinimas į pirmosios instancijos teismą nesudaro prielaidų plačiau ar išsamiau ištirti nusikalstamų veikų, nukentėjusiojo prašomų inkriminuoti išteisintajam T. J., faktinių aplinkybių. Panaikinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perdavęs bylą nagrinėti iš naujo apylinkės teismui, apygardos teismas sudarė sąlygas nepagrįstai ilgam procesui.

Pirmosios instancijos teismas įrodymus ištyrė, išanalizavo bei įvertino išsamiai, visapusiškai ir objektyviai, priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį. Šios instancijos teismas buvo nešališkas, objektyvus ir nukentėjusiojo teisės nebuvo pažeistos. Nesant pagrindo pirmosios instancijos teismą pripažinti šališku, apeliacinės instancijos teismas turėjo išnagrinėti pateiktus apeliacinius skundus, pasisakyti dėl apeliaciniuose skunduose ir atsiliepimuose į juos nurodytų argumentų ir priimti atitinkamą sprendimą. Be to, apeliacinės instancijos teismas skundžiama nutartimi pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį, kuriame nustatyta, kad, kai sprendžiamas asmeniui pareikšto kokio nors baudžiamojo kaltinimo klausimas, toks asmuo turi teisę, kad bylą per įmanomai trumpiausią laiką viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Įvykis, dėl kurio jis kaltinamas, buvo 2007 m. gruodžio 27 d. , baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu teismui perduota 2008 m. kovo 27 d., taigi daugiau kaip ketveri metai tęsiasi jo baudžiamasis persekiojimas, visi įmanomi įrodymai byloje surinkti ir ištirti, todėl baudžiamosios bylos grąžinimas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui pažeidžia jo teisę į bylos išnagrinėjimą per trumpiausią laiką, o tai neatitinka proceso ekonomiškumo principo.

Motyvuojamoji dalis

Išteisintojo T. J. kasacinis skundas atmestinas, o prokuroro kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl BPK 256 straipsnio taikymo

Kasaciniais skundais, pirma, kaltinamasis T. J. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 1 d. nutartį ir palikti galioti Joniškio rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 19 d. nuosprendį be pakeitimų, nes apygardos teismo nutartis neteisėta, nepagrįsta ir naikintina dėl esminių BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimų, padarytų, darant išvadas dėl teismo šališkumo (argumentuojant tuo, kad apylinkės teismas nevienodai elgėsi su proceso šalimis); antra, prokuroras prašo panaikinti minėtą apygardos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nes šios instancijos teismo nutartis naikintina teismui padarius esminius BPK pažeidimus – pažeidus BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, t. y. nepagrįstai panaikinus pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir bylos nepatikrinus tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.

BPK 256 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta nukentėjusiojo teisė iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti teismui rašytinį prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis ar pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą pritaikant baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje pagal T. J. pareikštą kaltinimą, numatytą BK 137 straipsnio 1 dalyje. 2009 m. gegužės 14 d. teisiamojo posėdžio metu pateiktas nukentėjusiojo D. Š. rašytinis prašymas dėl kaltinimo pakeitimo byloje, kuriuo buvo prašoma T. J. veiką kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, o iš BK 137 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į 135 straipsnio 1 dalį. Teismas nukentėjusiojo D. Š. prašymą dėl kaltinimo pakeitimo priėmė ir paskyrė bylos nagrinėjime pertrauką susipažinti su pareikštu kaltinimo pakeitimu.

Kolegija konstatuoja, kad teismas, gavęs nukentėjusiojo prašymą, pateiktą BPK 256 straipsnio tvarka, privalo jį priimti. Nukentėjusysis pasinaudojo BPK 256 straipsnyje numatyta teise pateikti prašymą, teismas šį prašymą priėmė, jis buvo įteiktas bylos nagrinėjimo teisme dalyviams. Taigi buvo įgyvendinta BPK 256 straipsnyje numatyta nukentėjusiojo teisė teikti prašymą dėl kaltinimo pakeitimo.

Pasikeitus teismo sudėčiai, 2010 m. gruodžio 27 d. teisiamojo posėdžio metu nukentėjusiojo D. Š. rašytinio prašymo dėl kaltinimo pakeitimo sunkesniu klausimas buvo sprendžiamas iš naujo ir apylinkės teismas nutarė šio nukentėjusiojo prašymo netenkinti, motyvuodamas tuo, kad bylos nagrinėjimas užsitęsė, todėl nutarė tęsti bylos nagrinėjimą pagal prokuroro pateiktą kaltinimą.

Esminis apeliacinės instancijos teismo argumentas pripažįstant, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, buvo teismo sprendimas atsisakyti priimti nukentėjusiojo prašymą pakeisti kaltinimą sunkesniu.

Kolegija pažymi, kad teismo šališkumas gali būti konstatuotas tik tada, kai nustatomos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, be to, nuosprendyje pasisakė dėl nukentėjusiojo prašyme T. J. reiškiamų kaltinimų pagrįstumo. Taigi nukentėjusiojo teisės ir teisėti lūkesčiai nebuvo pažeisti, teismas buvo nešališkas ir objektyvus, todėl nebuvo pagrindo naikinti nuosprendį BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu.

Be to, apeliacinės instancijos teismas pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje numatytą teisę, kad bylą per įmanomai trumpiausią laiką viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas, nes įvykis, dėl kurio kaltinamas kasatorius T. J., buvo 2007 m. gruodžio 2 d., todėl nepagrįstai panaikinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir baudžiamąją bylą grąžinęs iš naujo nagrinėti šios instancijos teismui, apeliacinės instancijos teismas pažeidė kasatoriaus teisę į bylos išnagrinėjimą per trumpiausią laiką, taip pat proceso ekonomiškumo principą.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad apeliacinės instancijos teismas gali kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, taip pat veiką kvalifikuoti pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką, tik tuo atveju, kai to prašoma prokuroro ar nukentėjusiojo (jo atstovo) apeliaciniame skunde. Nukentėjusiojo D. Š. atstovo apeliaciniame skunde toks prašymas yra. Taigi apeliacinės instancijos teismas turi išnagrinėti pateiktus apeliacinius skundus bei priimdamas baigiamąjį procesinį sprendimą pasisakyti dėl visų T. J. pareikštų kaltinimų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

nutaria:

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 1 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.