Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Marius Bajoras rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. A. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl tarnybinės nuobaudos panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės.

Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Klaipėdos rajono policijos komisariate buvo gautas pareiškėjo A. J. 2017 m. sausio 9 d. pareiškimas, kuriame nurodyta, kad UAB „Vetransa“, kurios atstovas V. Ž., užsakymu UAB „Transarta“ atliko pervežimo darbus, tačiau UAB „Vetransa“ nėra atsiskaičiusi ir liko skolinga 3756,20 Eur, o V. Ž. į skambučius neatsako, susisiekti su juo nėra galimybės (t. 2, b. l. 26).

Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Klaipėdos rajono policijos komisariato tyrėja V. U. 2017 m. sausio 13 d. priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl nusikaltimo, numatyto Baudžiamojo kodekso 182 straipsnyje padarymo, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (t. 2, b. l. 4–5).

UAB „Transarta“ atstovas 2017 m. sausio 31 d. skundu kreipėsi į Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūrą, prašydamas panaikinti Klaipėdos rajono policijos komisariato tyrėjos 2017 m. sausio 13 d. nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (t. 2, b. l. 6–8). UAB „Transarta“ skunde buvo nurodyti išsamūs nesutikimo su nutarimu atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą motyvai, pateiktos papildomos aplinkybės, kurios, skundą padavusio asmens nuomone, leidžia pagrįstai teigti, kad V. Ž., sudarydamas sutartis, sąmoningai iš anksto turėjo tyčią neatsiskaityti už įvykdytus pervežimus.

Pareiškėjas kaip Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokuroras 2017 m. vasario 2 d. priėmė nutarimą panaikinti nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (t. 2, b. l. 27–28). Pareiškėjas šiame nutarime nurodė, kad atliekant pareiškimo tyrimą nebuvo atlikti jokie veiksmai, medžiagoje neišsireikalauti reikalingi dokumentai ir kt., kurių neatlikus negalima konstatuoti, yra ar nėra padaryta nusikalstama veika. Pareiškėjas šiame nutarime nurodė, kad tik atlikus ikiteisminį tyrimą bus galima spręsti, ar V. Ž. veikoje yra nusikaltimo, numatyto Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalyje (ar kito nusikaltimo), požymiai.

V. Ž. 2017 m. balandžio 20 d. pateikė skundą Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiajam prokurorui dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo (t. 2, b. l. 70). Klaipėdos apygardos prokuratūros vyr. prokuroras 2017 m. balandžio 28 d. nutarimu panaikino 2017 m. vasario 2 d. Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokuroro nutarimą, kuriuo buvo panaikintas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (t. 2, b. l. 71–74). Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras 2017 m. balandžio 20 d. nutarime nurodė, kad 2017 m. vasario 2 d. nutarime niekaip nepaneigta išvada, kad tirtu atveju nusikalstama veika nebuvo padaryta, o Baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata aiškiai nurodo, kad tokioje situacijoje baudžiamasis procesas negali būti pradėtas, o pradėtas turi būti nedelsiant nutrauktas. Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro 2017 m. balandžio 20 d. nutarime nurodyta, kad nei pareiškime, nei skunde dėl nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nebuvo pateikta visiškai jokių duomenų nei apie pareiškėjo atžvilgiu įvykdytą apgaulę, nei V. Ž. tyčią apgaudinėti turto savininką, nei apie užvaldytą turtą, nėra visiškai jokių duomenų, kurie leistų daryti bent prielaidą, kad išieškojimas civilinėmis teisinėmis priemonėmis iš UAB „Vetransa“ nėra galimas ar yra V. Ž. kokiais nors veiksmais apsunkintas. Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro 2017 m. balandžio 20 d. nutarime konstatuota, kad priimant 2017 m. vasario 2 d. nutarimą buvo grubiai pažeistos Konstitucinio Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje įtvirtintos nuostatos, jog baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė.

UAB „Transarta“ atstovas 2017 m. gegužės 8 d. padavė skundą Klaipėdos rajono apylinkės teismui, prašydamas panaikinti Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro 2017 m. balandžio 2 d. nutarimą (t. 2, b. l. 75-79). Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 26 d. nutartimi skundas buvo patenkintas ir Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro 2017 m. balandžio 28 d. nutarimas buvo panaikintas (t. 2, b. l. 84). Klaipėdos rajono apylinkės teismas šioje nutartyje nurodė, kad siekiant visapusiškai ir išsamiai išsiaiškinti visas su įvykiu susijusias aplinkybes, būtina atlikti ikiteisminį tyrimą pagal Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalį ir tik atlikus tyrimą galima daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo.

Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo nutarties padavė skundą Klaipėdos apygardos teismui (t. 2, b. l. 86–90), kuris 2017 m. birželio 19 d. nutartimi panaikino Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 26 d. nutartį ir dėl skundo priėmė naują sprendimą – paliko galioti Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro 2017 m. balandžio 28 d. nutarimą (t. 2, b. l. 96–87). Klaipėdos apygardos teismas pritarė Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro motyvams, kodėl nagrinėjamas ginčas spręstinas civilinėmis teisinėmis priemonėmis, pažymėjo, kad tarp šalių susiklostė sutartiniai santykiai, buvo teikiamos paslaugos, įmonė, dėl kurios neatsiskaitymo buvo kreiptasi į pareigūnus, yra veikianti.

Su tarnybinės atsakomybės pareiškėjo atžvilgiu taikymu susijusios faktinės aplinkybės.

Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras 2017 m. balandžio 28 d. surašė tarnybinį pranešimą Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui, kuriame informavo apie galimą Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro D. A. tarnybinį pažeidimą (t. 1, b. l. 156). Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras pavedė atlikti vidaus tyrimą ir pateikti išvadą dėl tarnybinio patikrinimo tikslingumo. Generalinės prokuratūros Vidaus tyrimų skyrius 2017 m. birželio 23 d. išvadoje dėl tarnybinio patikrinimo pradėjimo tikslingumo nurodė, kad D. A. tarnybiniuose veiksmuose įžvelgtini galimi įstatymo ir kitų teisės aktų pažeidimo požymiai, todėl, siekiant objektyvaus ir visapusiško aplinkybių ištyrimo, siūlo pradėti tarnybinį patikrinimą pareiškėjo atžvilgiu dėl jo neteisėtai pradėto ir vykusio ikiteisminio tyrimo (t. 1, b. l. 151–155).

Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas 2017 m. birželio 23 d. rezoliucija pradėjo tarnybinį patikrinimą pareiškėjo atžvilgiu dėl jo veiksmų ikiteisminio tyrimo medžiagoje. 2017 m. birželio 27 d. pranešimu pareiškėjui buvo pranešta, kad jo atžvilgiu pradėtas tarnybinis patikrinimas dėl 2017 m. vasario 2 d. nutarimu neteisėtai ir nepagrįstai pradėto ir iki 2017 m. birželio 19 d. vykusio ikiteisminio tyrimo, kurį pareiškėjas šiuo laikotarpiu organizavo, kontroliavo ir vadovavo (t. 1, b. l. 172–174). Pranešimu pareiškėjo paprašyta pateikti paaiškinimą dėl galimai padaryto tarnybinio pažeidimo.

Pareiškėjas 2017 m. liepos 4 d. pateikė paaiškinimą (t. 1, b. l. 187–190), kuriame nurodė, kad sprendimą panaikinti tyrėjos nutarimą priėmė savarankiškai, vadovaudamasis prokuroro nepriklausomumu, būdamas įsitikinęs, kad galimai yra padaryta nusikalstama veika, atriboti civilinius santykius nuo sukčiavimo sudėtinga, Klaipėdos rajono apylinkės teismas priėmė priešingą sprendimą, nei Klaipėdos apygardos teismas. Generalinės prokuratūros Vidaus tyrimų skyriaus prokurorė 2017 m. liepos 12 d. surašė tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 17.9.-4008 (t. 1, b. l. 117–143), kurioje konstatavo, kad pareiškėjas netinkamai atliko savo pareigas, nes 1) 2017 m. vasario 2 d. nutarimu nepagrįstai ir neteisėtai pradėjo ikiteisminį tyrimą, nes iš tų duomenų, kuriuos vertino, buvo akivaizdu, kad tai yra civilinio pobūdžio ginčas; 2) 2017 m. balandžio 7 d. V. Ž. be pagrindo buvo pareikštas pranešimas apie įtarimą, jis apklaustas kaip įtariamasis bei jam paskirta kardomoji priemonė, apie V. Ž. buvo renkami duomenys, atlikti kiti ikiteisminio tyrimo veiksmai; 3) pareiškėjas 2017 m. vasario 2 d. nutarime nemotyvavo ir nepasisakė dėl skundžiamo 2017 m. sausio 13 d. nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo bei dėl nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso 182 straipsnyje, požymių buvimo ar nebuvimo, visais šiais veiksmais jis pažeidė Baudžiamojo proceso kodekso 2 straipsnį, 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 30 straipsnį, 166 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 2 punktą, 168 straipsnio 1 dalį, Prokuratūros įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, 16 straipsnio 2 dalį, Rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios 35, 46, 47 punktus, Rekomendacijų dėl prokurorų veiklos 7, 9 punktus, Prokurorų etikos kodekso 5.11, 5.1.3, 5.8.1, 6, 7.2, 7.4 punktus, Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktus, 5 straipsnio 2 dalį ir tuo padarė tarnybinį nusižengimą.

Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras 2017 m. liepos 12 d. rezoliucija pavedė Vidaus tyrimų skyriui surašyti motyvuotą teikimą. Generalinės prokuratūros Vidaus tyrimų skyriaus vyriausiasis prokuroras 2017 m. liepos 19 d. surašė teikimą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo (t. 1, b. l. 114–116), kuriame pasiūlė pripažinti, kad pareiškėjas padarė tarnybinį pažeidimą ir taikyti pareiškėjui tarnybinę atsakomybę bei skirti tarnybinę nuobaudą – pastabą. Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras 2017 m. liepos 19 d. rezoliucija nurodė, kad teikimui pritaria. Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras 2017 m. liepos 21 d. įsakyme Nr. P-699 (t. 1, b. l. 112–113) pripažino, kad pareiškėjas minėtais veiksmais (t. y. veiksmais, kurie analogiškai nurodyti tarnybinio patikrinimo išvadoje) padarė tarnybinį pažeidimą ir paskyrė pareiškėjui tarnybinę nuobaudą – pastabą.

Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo pareiškėjui pagrįstumo ir teisėtumo.

Pareiškėjui tarnybinė nuobauda paskirta konstatavus, kad pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą, kuris pasireiškė tuo, kad jis 1) 2017 m. vasario 2 d. nutarimu nepagrįstai ir neteisėtai pradėjo ikiteisminį tyrimą, nes iš tų duomenų, kuriuos vertino, buvo akivaizdu, jog tai yra civilinio pobūdžio ginčas; 2) 2017 m. balandžio 7 d. V. Ž. be pagrindo buvo pareikštas pranešimas apie įtarimą, jis apklaustas kaip įtariamasis bei jam paskirta kardomoji priemonė, apie V. Ž. buvo renkami duomenys, atlikti kiti ikiteisminio tyrimo veiksmai; 3) pareiškėjas 2017 m. vasario 2 d. nutarime nemotyvavo ir nepasisakė dėl skundžiamo 2017 m. sausio 13 d. nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo bei dėl nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso 182 straipsnyje, požymių buvimo ar nebuvimo.

Pasisakant, ar pareiškėjas pagrįstai nubaustas dėl to, kad jis 2017 m. vasario 2 d. nutarimu nepagrįstai ir neteisėtai pradėjo ikiteisminį tyrimą, pažymėtina, kad šis pareiškėjo nutarimas buvo priimtas pareiškėjui kaip prokurorui vykdant Baudžiamojo proceso kodekso 168 straipsnio 5 dalyje numatytą funkciją nagrinėti skundą dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Aukštesnysis prokuroras (Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras) panaikino šį pareiškėjo priimtą nutarimą, taigi baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta tvarka buvo pripažinta, kad pareiškėjo priimtas 2017 m. vasario 2 d. nutarimas yra nepagrįstas ir neteisėtas dėl aukštesniojo prokuroro nutarime nurodytų motyvų.

Pagal Prokuratūros įstatymo 39¹ straipsnio 2 dalį pagrindas prokurorus traukti tarnybinėn atsakomybėn yra prokurorų padaryti įstatymų pažeidimai, tarnybiniai nusižengimai, prokuroro vardą žeminantys poelgiai, kiti Prokurorų etikos kodekso pažeidimai. Tačiau Konstitucijos 118 straipsnis įtvirtina konstitucinį prokuroro nepriklausomumo organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, palaikant valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose principą. Konstitucinis Teismas 2004 m. gegužės 13 d. nutarime yra pažymėjęs, kad prokuroro nepriklausomumas <...> yra konstitucinė vertybė; pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo ši konstitucinė vertybė būtų paneigiama arba būtų kitaip suvaržomas prokuroro nepriklausomumas organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, palaikant valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose. Konstitucinio prokuroro nepriklausomumo principo turinys detalizuotas Prokuratūros įstatymo 3 straipsnyje, kurio 2 dalis numato, kad prokuroras sprendimus priima savarankiškai ir vienvaldiškai, vadovaudamasis įstatymais ir protingumo principu, gerbdamas asmens teises ir laisves, laikydamasis nekaltumo prezumpcijos, taip pat principo, kad įstatymui, valstybės institucijoms ir pareigūnams visi asmenys yra lygūs <…>. Šio straipsnio 4 dalis numato, kad prokuroro veiksmai ir sprendimai įstatymų nustatyta tvarka gali būti skundžiami aukštesniajam prokurorui ir teismui. Nors, kaip pažymima Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, Konstitucijoje įtvirtintas prokuroro nepriklausomumas negali būti interpretuojamas kaip reiškiantis, esą prokurorai baudžiamajame procese neprivalo laikytis įstatymų ir (arba) vykdyti teismo (teisėjo) nurodymų (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas), tačiau prokurorui taikant tarnybinę atsakomybę už jo savarankiškai ir vienvaldiškai priimtus proceso sprendimus, kurie baudžiamojo proceso nustatyta tvarka buvo pripažinti nepagrįstais ir neteisėtais, negali būti pažeidžiamas prokuroro nepriklausomumo principas.

Šiuo aspektu atsižvelgtina į Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 10 d. nutarime pateiktus išaiškinimus dėl teisėjų drausminės atsakomybės ir teisėjų procesinio nepriklausomumo santykio, kurie aktualūs ir sprendžiant dėl galimybės prokurorams taikyti tarnybinės atsakomybės priemones už jų priimtus proceso sprendimus. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad vien tai, kad aukštesnės instancijos teismas, proceso įstatymų nustatyta tvarka peržiūrėjęs žemesnės instancijos teismo priimtą sprendimą, jį pakeitė arba panaikino dėl jį priimant padarytų teisės aiškinimo ir (arba) taikymo klaidų, proceso įstatymų pažeidimų, negali būti pagrindas taikyti drausminę atsakomybę tą sprendimą priėmusiam teisėjui. Aukštesnės instancijos teismų teisėjai, nagrinėjantys bylas dėl žemesnės instancijos teismų priimtų sprendimų, taip pat remiasi savo žiniomis ir vidiniu įsitikinimu, tad kitokio sprendimo priėmimą gali lemti ir skirtingas suvokimas, faktų vertinimas ir (arba) teisės aiškinimas. Tai, kad žemesnės instancijos teismo teisėjo, nepriklausomai ir nešališkai išnagrinėjusio bylą, priimant sprendimą padarytos teisės aiškinimo ir (arba) taikymo klaidos, proceso įstatymų pažeidimai ištaisomi aukštesnės instancijos teismo, pirmiausia rodo, kad teismų instancinė sistema veikia pagal savo paskirtį, o ne tai, kad pakeistą ar panaikintą sprendimą priėmęs teisėjas aplaidžiai atliko savo pareigas ar stokojo reikiamos profesinės kvalifikacijos <...>. Galimybė teisėjams taikyti kokias nors neigiamus padarinius turinčias priemones už jų priimtus konkrečius sprendimus (juose išdėstytą faktų vertinimą ir teisės aiškinimą) paneigtų teismų instancinės sistemos esmę, sudarytų prielaidas pažeisti teisėjo procesinį savarankiškumą sprendžiant visus su nagrinėjama byla susijusius klausimus, kištis į teisėjo ar teismo veiksmus vykdant teisingumą, taigi pažeistų konstitucinį teisėjo ir teismų nepriklausomumo principą <...>. Konstitucinis teisėjo ir teismų nepriklausomumo principas nepaneigia galimybės taikyti teisėjui drausminę atsakomybę už vengimą atlikti pareigas be pateisinamos priežasties, netinkamą pavestų pareigų atlikimą (inter alia aplaidumą nagrinėjant bylas) <...>. Jeigu teisėjas, nagrinėdamas bylas, savo pareigas atlieka aplaidžiai (inter alia skubotai, paviršutiniškai arba, atvirkščiai, nepateisinamai lėtai nagrinėja bylas, daro akivaizdžius proceso įstatymuose nustatytų reikalavimų pažeidimus, nesigilina į bylos medžiagą, bylas nagrinėja atmestinai), jam turėtų būti taikoma drausminė atsakomybė už padarytus nusižengimus.

Iš esmės panašaus požiūrio aiškinant „įstatymų pažeidimo“ sąvoką, nurodytą Prokuratūros įstatyme kaip pagrindą prokurorus traukti tarnybinėn atsakomybėn, bei sprendžiant dėl galimybės prokurorus traukti tarnybinėn atsakomybėn dėl jų priimtų proceso sprendimų, kurie vėliau buvo panaikinti aukštesniojo prokuroro, laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1554/2010).

Nagrinėjamu atveju teismas, įvertinęs aptartas Konstitucinio Teismo jurisprudencijos nuostatas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, sprendžia, kad pareiškėjas buvo nepagrįstai patrauktas tarnybinėn atsakomybėn dėl jo 2017 m. vasario 2 d. priimto nepagrįsto ir neteisėto nutarimo, kuris aukštesniojo prokuroro nutarimu buvo panaikintas.

Kaip minėta, pareiškėjas šį nutarimą priėmė vykdydamas savo pareigą, numatytą Baudžiamojo proceso kodekso 168 straipsnio 5 dalyje, išnagrinėti skundą dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Pareiškėjas nutarimą priėmė nepriklausomai, savarankiškai ir vienvaldiškai, įvertinęs jam pateiktą medžiagą baudžiamojo proceso įstatymo taikymo prasme. Nors pareiškėjas, kaip konstatuota aukštesniojo prokuroro, neteisingai įvertino jam pateiktą medžiagą, nepagrįstai netaikė Baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos, o tai lėmė, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas nepagrįstai ir neteisėtai, tačiau šie pareiškėjo padaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai buvo pašalinti nustatyta baudžiamojo proceso tvarka, panaikinant pareiškėjo priimtą nutarimą. Kaip minėta, vien tik tai, kad prokuroro priimtas proceso sprendimas yra panaikinamas kaip nepagrįstas ir neteisėtas, negali sudaryti pakankamo pagrindo prokurorui taikyti tarnybinės atsakomybės, nes tuo būtų pažeidžiamas prokuroro nepriklausomumo principas.

Iš aptartos Konstitucinio Teismo jurisprudencijos bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos teismų praktikos seka, kad prokuroro nepriklausomumo principas nebūtų pažeidžiamas, jei tarnybinė atsakomybė prokurorui būtų taikoma už vengimą atlikti pareigas be pateisinamos priežasties, pareigų neatlikimą laiku, kitokį aplaidų pavestų pareigų atlikimą, akivaizdžių proceso įstatymuose nustatytų reikalavimų pažeidimą. Tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjo padarytas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas vis dėlto nėra tokio pobūdžio ir tiek akivaizdus, kad pateisintų tarnybinės atsakomybės pareiškėjui taikymą už aptariamo proceso sprendimo priėmimą. Šiuo aspektu teismas pažymi, kad nors dėl baudžiamosios atsakomybės už sukčiavimą ar turtinės žalos padarymą apgaule atribojimo nuo civilinių teisinių santykių yra suformuluota plati kasacinio teismo praktika, vis dėlto, net ir atlikus ikiteisminį tyrimą ir perdavus baudžiamąją bylą į teismą, teismams kyla nemažai problemų siekiant įvertinti, ar konkrečiu atveju, esant susiklosčiusiems civiliniams teisiniams santykiams, asmuo padarė nusikaltimą, t. y. ar kaltinamojo veiksmai peržengė civilinių santykių ribas ir dėl to jam taikytina baudžiamoji atsakomybė. Tai matyti iš teismų praktikoje dažnai pasitaikančių atvejų, kai skirtingų instancijų teismai priima tiek apkaltinamuosius, tiek išteisinamuosius nuosprendžius dėl kaltinimų sukčiavimu tarp šalių esant susiklosčiusiems civiliniams teisiniams santykiams (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-127-489/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-184-697/2017, 2017 m. birželio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-133-222/2017 ir kt.). Pagal kasacinio teismo praktiką, sprendžiant sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, atribojimo nuo civilinio delikto klausimus, reikia įvertinti ir nustatyti daug teisiškai reikšmingų aplinkybių: ar buvo panaudota apgaulė, ar ji panaudota turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją, ar pastarieji, suklaidinti apgaulės, savanoriškai patys perleido turtą, manydami, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikino jo turtinę prievolę; apgaulė gali pasireikšti įvairiomis formomis – aktyvia arba pasyvia forma, išoriškai ji gali būti panaši į civilinės teisės numatytą turto ar turtinės teisės įgijimą, ji gali pasireikšti žodine dezinformacija, rašytine forma, pateikiant suklastotus dokumentus, konkliudentiniais veiksmais, pakeičiant daiktų išorės savybes ir formas, piktnaudžiavimu pasitikėjimu ir kt.; pripažįstama, kad ypatingą reikšmę veikos pripažinimui nusikalstama ir jos kvalifikavimui turi subjektyvieji požymiai, tyčios susiformavimo momentas, apibrėžtumas, padarytos žalos dydis, kaltininko veiksmai siekiant apsunkinti pažeistos teisės atkūrimą civilinės teisės priemonėmis; pripažįstama, kad ši nusikalstama veika padaroma tik tiesiogine tyčia apgaule įgyjant svetimą turtą, turtinę teisę, išvengiant turtinės prievolės ar ją panaikinant, paprastai dėl savanaudiškų paskatų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-378-895/2016, 2K-48-696/2017 ir kt.). Šiuo atveju pastebėtina, kad UAB „Transarta“ atstovo 2017 m. sausio 31 d. skunde buvo nurodytos tam tikros aplinkybės ir pridėti dokumentai, kuriais buvo siekiama įrodyti, kad už suteiktas pervežimo paslaugas neatsiskaitoma galimai dėl apgaulės, tyčia (V. Ž. neatsako į skambučius, parašė SMS žinutę, kurioje nurodė, kad atsisako bendrauti, galimai gavo iš užsakovų, kurių naudai pareiškėjas įvykdė pervežimus, pinigus, nesumokėjo net avanso, nurodo mažareikšmes priežastis, dėl kurių su pareiškėju neatsiskaito), šios aplinkybės aptartoje kasacinio teismo praktikoje iš esmės yra pripažįstamos kaip teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl sukčiavimo nusikaltimo požymių. Nors aukštesnysis prokuroras vertino, kad pareiškime ir skunde nurodytos aplinkybės visiškai nepagrindžia nei pareiškėjo atžvilgiu įvykdytos apgaulės, nei V. Ž. tyčios apgaudinėti turto savininką, nei kad užvaldytas turtas, be to, nepateikta visiškai jokių duomenų, kurie leistų daryti bent prielaidą, kad išieškojimas civilinėmis teisinėmis priemonėmis iš UAB „Vetransa“ nėra galimas ar yra V. Ž. kokiais nors veiksmais apsunkintas, pareiškėjo tos pačios medžiagos įvertinimas buvo kitoks, taigi pareiškėjas kaip prokuroras tiesiog kitaip suvokė pateiktus jam faktus baudžiamojo proceso įstatymo taikymo prasme. Be to, pastebėtina, kad ne tik pareiškėjas, bet ir Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2017 m. gegužės 26 d. nutartimi tenkindamas UAB „Transarta“ skundą bei naikindamas Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro 2017 m. balandžio 28 d. nutarimą, padarė analogišką, kaip ir pareiškėjas, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, nes taip pat netinkamai įvertino pateiktą medžiagą ir klydo dėl baudžiamojo proceso įstatymo taikymo sprendžiamu klausimu. Todėl, teismo vertinimu, tai, kad pareiškėjas, atlikdamas savo profesinę pareigą ir nagrinėdamas skundą bei spręsdamas pakankamai sudėtingą klausimą, neteisingai įvertino jam pateiktą medžiagą ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamojo proceso įstatymą, negali būti vertinamas kaip tiek akivaizdus baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, kad jį būtų galima prilyginti aplaidžiam pavestų pareigų atlikimui arba „įstatymų pažeidimui“ kaip pagrindui, nurodytam Prokuratūros įstatyme, tarnybinės atsakomybės taikymui. Pastebėtina, kad pagrindu tarnybinei atsakomybei taikyti galėtų būti aplinkybės, kad pareiškėjas kaip prokuroras dažnai daro panašius proceso įstatymų pažeidimus, kad jo priimti nutarimai nuolat naikinami aukštesniojo prokuroro ar teismo ar pan., kas rodytų, jog jo kompetencija nėra pakankama tinkamai vykdyti pavestas pareigas, tačiau nagrinėjamu atveju atsakovas tarnybinio patikrinimo metu tokių aplinkybių nenustatė. Priešingai, iš tarnybinio patikrinimo metu gautos pareiškėjo charakteristikos (t. 1, b. l. 197–198) matyti, kad pareiškėjo priimami sprendimai grindžiami kruopščia norminių teisės aktų analize, teismų praktika.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, teismas pripažįsta, kad atsakovas nepagrįstai, pažeisdamas konstitucinį prokuroro nepriklausomumo principą, patraukė pareiškėją tarnybinėn atsakomybėn už 2017 m. vasario 2 d. pareiškėjo priimtą proceso sprendimą, t. y. už tai, kad jis 2017 m. vasario 2 d. nutarimu nepagrįstai ir neteisėtai pradėjo ikiteisminį tyrimą.

Kaip tarnybinis nusižengimas atsakovo buvo įvertinta ir tai, kad 2017 m. balandžio 7 d. V. Ž. be pagrindo buvo pareikštas pranešimas apie įtarimą, jis apklaustas kaip įtariamasis bei jam paskirta kardomoji priemonė, apie V. Ž. buvo renkami duomenys, atlikti kiti ikiteisminio tyrimo veiksmai. Tačiau visi šie veiksmai yra reglamentuojami Baudžiamojo proceso kodekse ir jų atlikimas nulemtas sprendimo pradėti ikiteisminį tyrimą. Atsakovas tarnybinio patikrinimo metu nenustatė, kad minimi proceso veiksmai, pradėjus ikiteisminį tyrimą, buvo atlikti pažeidžiant kokias nors Baudžiamojo proceso kodekso ar kitų teisės aktų normas. Esant tokioms aplinkybėms, negalima pripažinti, kad atsakovo nurodytų proceso veiksmų atlikimas ikiteisminiame tyrime gali būti vertinamas kaip savarankiškas pareiškėjo padarytas tarnybinis nusižengimas.

Galiausiai, kaip tarnybinis nusižengimas atsakovo įvertinta tai, kad pareiškėjas 2017 m. vasario 2 d. nutarime nemotyvavo ir nepasisakė dėl skundžiamo 2017 m. sausio 13 d. nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo bei dėl nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso 182 straipsnyje, požymių buvimo ar nebuvimo. Tačiau teismas pažymi, kad aukštesnysis prokuroras, naikindamas aptariamą pareiškėjo priimtą proceso sprendimą, šių atsakovo akcentuojamų proceso sprendimo trūkumų nenustatė, t. y. nenustatė, kad pareiškėjas 2017 m. vasario 2 d. nutarime nemotyvavo ir nepasisakė dėl skundžiamo 2017 m. sausio 13 d. nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo bei dėl nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso 182 straipsnyje, požymių buvimo ar nebuvimo. Antra vertus, pareiškėjas, 2017 m. vasario 2 d. nutarimu naikindamas ikiteisminio tyrimo pareigūno 2017 m. sausio 13 d. nutarimą, nurodė tam tikrus motyvus (kurie vėliau įvertinti kaip nepagrįsti), dėl kurių, jo nuomone, šis nutarimas naikintinas. Esant tokioms aplinkybėms, negalima pripažinti, kad atsakovo nurodytos aplinkybės dėl pareiškėjo priimto proceso sprendimo trūkumų gali būti vertinamos kaip savarankiškas pareiškėjo padarytas tarnybinis nusižengimas.

Apibendrindamas išdėstytus argumentus, teismas konstatuoja, kad atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai, nesant tam pakankamo pagrindo, pažeisdamas prokuroro nepriklausomumo principą, patraukė pareiškėją tarnybinėn atsakomybėn už proceso sprendimo priėmimą. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo skundas tenkintinas, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2017 m. liepos 21 d. įsakymas Nr. P-699 „Dėl tarnybinės nuobaudos Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokurorui D. A.“ naikintinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo D. A. skundą patenkinti.

Panaikinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2017 m. liepos 21 d. įsakymą Nr. P-699 „Dėl tarnybinės nuobaudos Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokurorui D. A.“

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.