Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algio Markevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gintauto Koriagino, Jolantos Medvedevienės,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. U. skundą dėl 2008-01-14 Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato kriminalinės policijos nusikaltimų tyrimo tarnybos autotransporto priemonių grobimo skyriaus tyrėjo Remigijaus Krukausko nutarimo Nr. 20-9-1-1, patvirtinto Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato viršininko Algirdo Kaminsko, ir jo pagrindu taikytos prevencinės poveikio priemonės – oficialaus perspėjimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Iš administracinėje byloje (b.l. 14, 20-33), taip pat Operatyvinio sekimo byloje esančių faktinių duomenų visumos matyti, kad pareiškėjas 1985 metais buvo padaręs turtinį nusikaltimą, numatytą LR 1961 metų BK 146 str. 1d.. 1986-08-08-21 nuosprendžiu jis buvo nuteistas 6 metų terminuoto laisvės atėmimo bausme už nusikaltimų, numatytų LR 1961 metų BK 118 str. 3d., 146 str. 2d., padarymą. 2003 metais pareiškėjas buvo įtariamas nusikaltimų, numatytų LR BK 300 str. 1d., 301 str. 2d., padarymu (šioje baudžiamojoje byloje jam 1 mėnesio laikotarpiui jam buvo paskirta kardomoji priemonė suėmimas). 2005 metais pareiškėjas vėl buvo įtariamas apysunkių nusikaltimų padarymu. 2001 metais ir 2005 metais pareiškėjui buvo pritaikytos prevencinio poveikio priemonės – oficialūs perspėjimai. Pareiškėjui nenutraukus nusikalstamos veikos, 2005-11-04 teismo sprendimu jo atžvilgiu buvo parinkta griežtesnė poveikio priemonė – 6 mėnesiams paskirti teismo įpareigojimai. Teismui pateiktų duomenų visuma duoda pakankamą pagrindą išvadai, kad nuo 2007 metų pareiškėjas yra aktyvus V. S. vadovaujamos organizuotos nusikalstamos grupuotės, kuri užsiima automobilių vagystėmis, turto prievartavimu, išpirkų reikalavimu, narys. Taip pat ir šiuo metu pareiškėjas palaiko ryšius su dalimi nusikalstamų grupuočių narių, su kuriais jam buvo uždrausta bendrauti skiriant teismo įpareigojimus 2005 metais. 2008-01-14 nutarimo Nr. 20-9-1-1 pagrindu pareiškėjui buvo pritaikyta prevencinio poveikio priemonė – oficialus perspėjimas ir su juo pareiškėjas buvo supažindintas pasirašytinai (b.l. 21, 22). Liudytojas R. K. parodė, kad pareiškėjas policijos akiratyje yra nuo 1998 metų. Liudytojas taip pat parodė, kad pareiškėjas ir šiuo metu yra aktyvus organizuotos nusikalstamos grupuotės narys ir tą aplinkybę patvirtina operatyvinio sekimo bylos duomenys.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Prevencinių poveikio priemonių taikymo pagrindai ir tvarka numatyti Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatyme (toliau tekste – Įstatymas). Įstatymo 4 str. numato, kad šio įstatymo 3 str. numatytos prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas praeityje buvo padaręs nusikaltimus, taip pat buvo nuteistas, jam jau buvo taikytos prevencinio poveikio priemonės ir teismo įpareigojimai, tačiau jis ir toliau palaiko glaudžius ryšius su organizuotos nusikalstamos grupuotės nariais, pats yra aktyvus organizuotos nusikalstamos grupuotės narys – yra vienas iš nusikalstamos grupuotės vadovų. Šios aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą, numatytą Įstatymo 4 str., skirti prevencinei priemonei – oficialiam perspėjimui. Oficialaus perspėjimo pareiškimo tvarką reglamentuoja Įstatymo 6 straipsnis. Išnagrinėjus bylą, teismas konstatuoja, kad pareiškėjui oficialus perspėjimas pareikštas iš esmės nepažeidžiant šio Įstatymo reikalavimų. Policijos pareigūnas (liudytojas R. K.) buvo oficialiai įgaliotas policijos įstaigos vadovo pareikšti pareiškėjui oficialų perspėjimą. Nutarimas dėl prevencinio poveikio priemonių taikymo įformintas raštu, patvirtintas policijos įstaigos vadovo, oficialus perspėjimas pateiktas pareiškėjui susipažinti ir pasirašyti. Teismas taip pat pažymi, kad minėtas Įstatymas nustato organizuoto nusikalstamumo užkardymo priemones, jų taikymo principus, pagrindus, skyrimo tvarką (Įstatymo 1 str.). Oficialus perspėjimas yra prevencinio poveikio priemonė, kuri gali būti taikoma esant šio Įstatymo 4 str. numatytiems pagrindams (Įstatymo 3 str.). kaip jau buvo minėta, sutinkamai su Įstatymo 4 str. reikalavimais, šio Įstatymo 3 str. numatytos prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Įstatymo 5 str. pateikta oficialaus perspėjimo sąvoka, pagal kurią oficialus perspėjimas - tai įgalioto policijos pareigūno rašytinis reikalavimas asmeniui būtinai laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų ir supažindinimas su galimomis teisinėmis pasekmėmis. Įstatymo 4 str. taikymas neatsiejamas su informacijos (duomenų) turėjimu bei su aplinkybe, kad ši informacija (duomenys) buvo gauta įstatymų nustatyta tvarka. Iš to seka, kad konkrečiu atveju yra būtina patikrinti šios informacijos gavimo teisėtumą - t. y. patikrinti, ar minėta informacija buvo renkama ir pateikta įgaliotam taikyti minėtas prevencines poveikio priemones policijos pareigūnui įstatymų nustatyta tvarka (ABTĮ 86 str.). Teismas privalo patikrinti pateiktus įrodymus jų leistinumo aspektu. Įstatymo 4 str. – iš esmės blanketinė teisės norma, todėl būtina vadovautis ir kitais informacijos rinkimą reglamentuojančiais įstatymais (šiuo atveju - Operatyvinės veiklos įstatymu). Surinktos informacijos pobūdis bei turinys duoda pagrindą išvadai, kad ši informacija gali būti prieinama tik griežtai apibrėžtam asmenų ratui - t. y. ji turi turėti slaptumo elementus. Tai patvirtina ir Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 str. 1 d. 19 p. nuostatos, kuriose teigiama, kad valstybės paslaptį gali sudaryti detalūs duomenys apie vykdomą (vykdytą) operatyvinę veiklą bei šios veiklos rezultatus. Šios informacijos turinys turi aiškiai įrodyti, kad asmuo turi ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir, kad dėl tokių ryšių bei paties asmens elgesio, yra pakankamas pagrindas išvadai, jog asmuo gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus. Atsižvelgiant į minėtos informacijos slaptą pobūdį, pastarųjų aplinkybių konstatavimas teismo sprendime turi būti siejamas su ABTĮ 57 str. 3 d. taikymu. ABTĮ 57 str. 3 d. nustato, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Šios teisės normos konstrukcija duoda pagrindą išvadai, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Įstatymo leidėjo panaudota sąvoka ,,paprastai“ rodo, kad gali būti tokie atvejai, kai minėti duomenys gali būti laikomi įrodymais ir, tuo pačiu, teismo turi būti įvertinami pagal įrodymų įvertinimo taisykles, numatytas ABTĮ 57 str. 6 d. Teismui pateikti duomenys patvirtina, kad didesnė dalis informacijos, kurios pagrindu pareiškėjas buvo oficialiai perspėtas, Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka yra įslaptinta ir pagal savo pobūdį yra slapta. Teismas taip pat konstatuoja, jog dalis informacijos, kurios pagrindu pareiškėjas buvo oficialiai perspėtas, nėra slapta. Atsižvelgiant į minėtą aplinkybę, taip pat ir į ABTĮ 57 str. reikalavimus bei Operatyvinės veiklos įstatymo taikymo specifiką, darytina išvada, jog tokia informacija turi būti laikoma įrodymų tokio pobūdžio administracinėje byloje šaltiniu. Taip pat teismas pažymi, kad, atsižvelgiant į Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 5 str. turinį bei konstrukciją ir išvadas dėl informacijos slaptumo, taip pat Įstatymo 2 str. numatytą įtikinėjimo bei prievartos derinimo principą, oficialiame perspėjime negali būti nurodyti konkretūs įspėjamojo asmens veiksmai, dėl kurių jis įspėjamas, ir šių veiksmų teisinė kvalifikacija. Įstatymas taip pat nenumato policijos įstaigos atstovui pareiškėjui įteikti 2008-01-14 nutarimo Nr. 20-9-1-1 nuorašą arba su juo supažindinti, todėl tai negali būti pagrindu pareiškėjo skundui patenkinti. Oficialus perspėjimas pareiškėjui buvo pateiktas ir jis su šio dokumento turiniu susipažino pasirašytinai.

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad prevencinio poveikio priemonė – oficialus perspėjimas – pareiškėjui buvo paskirta pagrįstai, jos panaikinti nėra pagrindo, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 – 87 str., 88 str. 1p., teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo D. U. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos Vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.