Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. T. ir L. T. (buvusios U.) apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. T. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 294 str. 2 d. dvejiems metams laisvės atėmimo. Pritaikius BK 75 str., bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant per šį laikotarpį atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą.

L. U. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos BK 294 str. 2 d. vieneriems metams laisvės atėmimo. Pritaikius BK 75 str., bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant per šį laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Iš A. T. ir L. U. solidariai priteista A. G. keturi tūkstančiai du šimtai aštuoniolika litų turtinės žalos ir dešimt tūkstančių litų neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. T. ir L. U. nuteisti už tai, kad veikdami grupe savavaldžiavo - 2004 m. rugpjūčio 6 d. savavališkai, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, vykdė tariamą savo teisę, t. y. nepranešę policijos darbuotojams apie tai, kad prekybos centre ,,Mega Plaza“, esančiame Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), pavogta A. T. piniginė su 1500 litų ir mobiliojo ryšio telefonas ,,Nokia“, pasivijo iš minėto prekybos centro išėjusius D. G. ir R. G. . A. T. , paėmęs už rankos, nusivedė D. G. už prekybos centro ,,Mega Plaza“.Ten už rankos D. G. laikė L. U. . A. T. iš R. G. atėmė mobiliojo ryšio telefoną ,,Nokia 3310“. Šiam išsigandus ir pabėgus, jis paėmė už rankos D. G. ir kartu su L. U. prievarta nusivedė pastarąjį į miškelį, esantį Klaipėdoje, prie Klaipėdos miesto stadiono, (duomenys neskelbtini). Ten pavartodamas psichinę prievartą, t. y. palenkęs už sprando, smūgiavo į nugarą, ranka trenkė per veidą, padarydamas D. G. poodines kraujosruvas veide ir kakle, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, ir grasindamas D. G. , kad nuveš jį į sodą, kuriame jis numirs ir nebepamatys mamos, reikalavo grąžinti tariamai iš jo pagrobtus 1500 litų ir mobiliojo ryšio telefoną ,,Nokia“.

Pirmosios instancijos teismo surašytas teismo nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio reikalavimų. Teismas pažeidė ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 3.1.8. punkto reikalavimus. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas nepaisė reikalavimo, kuriuo draudžiama apkaltinamąjį teismo nuosprendį grįsti prielaidomis. Teismo nuosprendžio nustatomojoje dalyje konstatuotos aplinkybės, kad įvykio metu jis nusikalto ir tuo, kad „<...> naudodamas psichinę prievartą, t. y. palenkęs už sprando, smūgiavo į nugarą <...>“, tačiau akivaizdu, kad teismas nuosprendyje konstatuoja tai, kas prieštarauja 2004-08-12 specialisto išvadai Nr. G. 1641 704(03), kurioje aiškiai konstatuoja, kad iš medicininių dokumentų darytina išvada, kad D. G. padarytos poodinės kraujosruvos tik veide ir kakle. Todėl teismo padaryta išvada, kad jis dalyvavo D. G. veikiant psichologiškai - smūgiuojant jam į nugarą - aiškiai nepagrįsta.

Nuosprendyje, pripažįstant jo kaltę įvykdžius nusikaltimą, remiamasi ir specialistės - psichologės I. K. parodymais, tačiau teismas juos vertina ne objektyviai ir remdamasis teisingumo principu, bet nurodo tik apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti tinkamą šios specialistės parodymų pusę, teigdamas, kad liudytoja parodė, jog penkiolikos metų asmenybė dar nesusiformavusi, tokio amžiaus lengviau pasiduodama aplinkinių įtakai, taip pat tai, kad grasinimai galėjo paveikti nepilnamečio elgesį, todėl nukentėjusysis D. G. galėjo apkaltinti save, jog jis pavogė pinigus. Tačiau taip elgtis teismas neturėjo jokio pagrindo, nes 2006-11-08 teismo posėdžio protokole užfiksuoti išsamesni šios specialistės parodymai, iš kurių esmės matyti ir visai kitoks šių parodymų turinys. Į jo gynėjo klausimą, ar specialistė - psichologė gali atsakyti, kokio pobūdžio psichologinis smurtas buvo padarytas nukentėjusiajam D. G. šiuo konkrečiu atveju ir ar jis iš viso buvo padarytas, minėta liudytoja I. K. atsakė :,,<...> psichologinis smurtas nepalieka išorinių žymių, aš turėčiau daryti asmens vertinimo testą, į klausimus aš atsakinėjau hipotetiškai, t.y. kas būdinga to amžiaus tarpsniui“. Tačiau nepaisydamas to, teismas, kaip jau minėta, nuosprendyje visas minimas aplinkybes tiesiogiai ,,pritaiko“ D. G. ir buvusioms konkrečioms aplinkybėms. Akivaizdu, kad tai ne tik prieštarauja baudžiamosios bylos duomenims, bet ir yra teismo neobjektyvumo įrodymas.

Visiškai nepagrįstai teismas nuosprendyje vertina kaip visiškai patikimus ir nuoseklius nukentėjusiojo D. G. parodymus, nes šis asmuo duodamas parodymus teismui ir norėdamas pateikti kaip įmanoma niūresnį ir tik jam bei jo šeimos nariams tinkamą, realiai buvusių visai kitokių įvykių vaizdą teigė, kad jis negalėjo šauktis pagalbos, nes Klaipėdos mieste, Herkaus Manto ir S. Daukanto gatvių sankryžoje, vasaros penktadienio 13-14 valandą nebuvo žmonių ir todėl niekas nebūtų girdėjęs jo pagalbos šauksmo, be to, nupasakodamas tariamai tikslų jo išsigalvoto vedimo maršrutą, jis teismui negalėjo pasakyti Klaipėdos miesto gatvių pavadinimų, nes jų nežino, todėl neaišku, kokiu pagrindu tokius šio asmens parodymus, taip pat ir parodymų patikrinimo vietoje protokolą teismas įvardija kaip vertus pagrįsti jo kaltę. Pabrėžtina ir tai, kad D. G. parodymais aiškiai suabejoja ir pats teismas, vienoje nuosprendžio vietoje pripažindamas jo parodymus patikimais ir nurodydamas, kad A. T. D. G. iš viso sudavė 12-13 smūgių, 3-4 smūgius į nosį, o kitoje vietoje jau konstatuodamas, kadangi kaltinime nurodyta, kad A. T. sudavė D. G. 9 smūgius, todėl teismas priima sprendimą vadovautis ne taip vadinamais ,,nuosekliais ir patikimais“ D. G. parodymais, o specialisto išvada. Tokia nukentėjusiojo D. G. parodymų vertinimo kaita rodo ne ką kitą, o tik tai, kad pats teismas nepasitiki šia nukentėjusiojo parodymų dalimi, kuri turi esminės įtakos vertinant fizinio smurto realumo faktą, o kartu ir likusią parodymų dalį.

Nuosprendis akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 1.1. punkto reikalavimams, nes apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas tik tada, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo yra pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Teismas nuosprendyje išdėstė jo, L. T. , nukentėjusiųjų D. G. , R. G. , jų įstatyminių atstovų, kitų liudytojų - D. G. klasės auklėtojos A. J. , jo šeimos gydytojos I. K. , klasioko A. A. (kuris iš viso nieko bendra su šia baudžiamąja byla neturi), parduotuvės ,,Sport Line“ (esančios ,,Mega Plazoje“) pardavėjos J. P. , tos pačios parduotuvės pardavėjo L. V. , specialistų R. Petrausko bei R. K. , galiausia L. tėvų parodymus, tačiau, spręsdamas kiekvieno kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, kartu ir veikų kvalifikavimo klausimus, išsamių motyvų, atskleidžiančių minėtų duomenų tarpusavio ryšį, nenurodė, o tokiu būdu akivaizdžiai nepaisė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų reikalavimų, dėl ko nuosprendis iš esmės negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu. Šio įvykio sociologija rodo, kad paties įvykio kilimo esminė priežastis buvo piliečių teisių ir pareigų įgyvendinimo realumo klausimas konkrečioje visuomenės gyvenimo situacijoje, todėl teisinis įvykio ir jo dalyvių elgesio (veiksmų) vertinimas yra pakankamai sudėtingas, tačiau pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodomos išvados nepagrįstai grindžiamos tik faktų tam tikru sudėstymu, visiškai neįvertinant tų faktų kilimo priežasčių, t. y. pačių faktų turinio esmės ir kartu įvykio esmės. Baudžiamosios bylos duomenimis akivaizdžiai nustatyta, kad iki pat įvykio pradžios jokių nei objektyvių, nei subjektyvių priežasčių nusikalstamai veikai padaryti nebuvo, kaip matyti iš nuosprendyje aprašytų liudytojo S. U. parodymų, būtent jis juos atvežė prie Klaipėdos mieste Herkaus Manto gatvėje esančios parduotuvės ,,Mega Plaza“. Liudytojos V. U. parodymais teismas nustatė, kad jie iš tikrųjų turėjo nurodytą sumą grynųjų pinigų, nes juos L. mama skyrė apsipirkimui. Tačiau teismas visiškai nekreipė jokio dėmesio į pagrindinę nagrinėjamo įvykio vienoje iš ,,Mega Plazos“ prekybos centro parduotuvių ,,Sport Line“ kilimo priežastį - šalia jų, jiems su L. už nugarų, parduotuvėje stovėjusių asmenų R. G. bei D. G. galbūt įvykdytą jų turto bei dokumentų pagrobimą. Teismas visiškai nevertino to fakto, kad įvykio metu pats jų daiktų ir turto pagrobimo faktas tikrai buvo, tačiau kaip paaiškėjo vėliau, iš Klaipėdos miesto VPK pareigūnų atlikto 2005-12-01 tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 30-OL-398, juos sulaikę ir vėliau tyrimą vykdę policijos pareigūnai V. Rokanskienė, E. Norkus, R. Donskis, R. Šilovas aplaidžiai vykdė savo tiesiogines pareigas ir jų išvien nurodinėto vagystės fakto, net ir L. policijoje surašius visus duomenis apie vagystę ant balto popieriaus lapo - pareiškime, tyčia neužfiksavo kaip pranešimo apie vagystę. Priešingai - jį kartu su L. pavertė įtariamaisiais. Be to, teismas turėjo įžvelgti, kad tą dieną minėti policijos tyrėjai buvo tiesiogiai ir neteisėtai įtakojami A. G. (šią įtaką jis pats pripažino teisme duodamas parodymus apie tai, kaip jis asmeniškai, kartu su policijos pareigūnais pradėjo ,,aiškintis šį nusikaltimą“: parduotuvėje peržiūrinėjo neva buvusią filmuotą medžiagą, nors šį faktą paneigė teisme liudiję parduotuvės darbuotojai, kaip jis važiavo su policija ir jai rodė, kokiu maršrutu tariamai buvo vestas jo sūnus, nors jis pats įvykio vietoje ir pačiame ėjime nedalyvavo, be to, darė jiems įtaką ir užsakinėdamas tiesos neatitinkančius, nekaltumo prezumpciją pažeidžiančius straipsnius Klaipėdos miesto laikraščiuose). Kaip matyti iš prie skundo pridedamo, beje, pirmosios instancijos teismui kartu su tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 30-OL-398 taip pat pateikto Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros 2005-11-02 rašto Nr. B2-4356(3.38) kopijos, jiems, nors ir tik daugiau kaip po metų, pavyko pasiekti, kad faktą dėl minėtos pinigų ir asmeninių daiktų (pirmosios instancijos teismo nepagrįstai įvardytų kaip tariamų) vagystės būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas Klaipėdos miesto VPK 2 PK. Be to, teismas labai tendencingai nuosprendyje pateikia jo parodymų turinį, visiškai nenurodydamas, kokie kiti bylos duomenys teismui duoda pagrindą paneigti jo parodymus, kad nedidelė kraujosruva kakle ir veide D. G. galėjo atsirasti po to, kai jis (A. T. ) nusileisdamas parduotuvės eskalatoriumi jam iš nugaros sugriebė D. G. , apglėbdamas ranka ir tokiu būdu savo ranka, jos pirštais galėjo jam padaryti šias dvi kraujosruvas, kurių dydžio objektyviai nustatyti net nėra galimybės, nes jų nuoseklus aprašymas nei medicininiuose dokumentuose, nei specialisto išvadoje nėra nurodytas. Priešingai, teismas net neįsigilino ir nevertino specialisto R. Petrausko parodymų teisme, kur jis parodė: „<..>jokių sužalojimų nebuvo aptikta vizualiai pas D. G. .<...> Remiantis medicinine dokumentacija, kurioje nurodoma, kad yra kraujosruva, negaliu atmesti galimybės, kad ta žymė nukentėjusiojo kakle galėjo atsirasti nuo piršto“. Todėl neaišku, kuo remiantis šie parodymai nebuvo aiškinami jo naudai, kaip tai nustato Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika. Iš to, kas aptarta, matyti, kad šio įvykio esmė pirmosios instancijos teismo aptarta tik tam tikru aspektu, konstatuojant kai kuriuos faktus, visiškai nevertinant jo veiksmų esmės, tų veiksmų pobūdžio, pavojingumo laipsnio, taip pat kilusių padarinių. Nebuvo net atsižvelgta į tam tikrų veiksmų atlikimą įtakojančias priežastis - vienam iš vaikinų pabėgus, galbūt su jo daiktais ir jų pinigais, paimtu iš vaikino telefonu skambinama ne kam kitam, o jo tėvams, nes tik būtent jo telefono adresų knygoje yra tėvų telefono numeris ir pan., veikimo pobūdį. Bylos duomenys rodo, kad jo padaryti veiksmai (galbūt jų daiktus pagrobusių asmenų sulaikymas) aiškiai jokio pavojaus visuomenei ar tuo labiau jų teisėms tikrai nekėlė, jo veiksmų motyvai visiškai nebuvo susiję su apibrėžta tyčia padaryti nuosprendyje nurodytą nusikalstamą veiką, nes patys motyvai turi aiškiausių atsitiktinumo (situacijos) požymių. Jokios nusikalstamos veikos jis padaryti nei tiesiogiai, nei kitaip tikrai nesiekė, siekė tik sulaikyti asmenis galbūt įvykdžiusius kartu ir jo daiktų vagystę bei teisingai išspręsti susidariusią situaciją, grąžinant šį asmenį tėvams ir su jų pagalba tikėtasi spręsti, kaip elgtis toliau. Tai patvirtina ir liudytojo A. Ž. parodymai, kuris teisme patvirtino, kad jis A. Ž. pakvietė, kad pastarasis jį, L. ir D. G. nuvežtų iki parduotuvės ,,Mega Plaza“, kur laukia jo tėvai. Iš aptartų motyvų akivaizdu, jog teismas nuosprendyje visiškai klaidingai asmens sulaikymą tapatina tik su fiziniu veiksmu, nors iš BK 29 straipsnio normos turinio ir Dabartinės lietuvių kalbos žodyno, kuris žodžiui ,,sulaikymas“ priskiria kelias reikšmes - neleisti eiti ar sutrukdyti kokį vyksmą. Taigi asmens, padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymas yra tokia situacija, kai vejantis, stabdant, neleidžiant ištrūkti ar kitais veiksmais aktyviai bandančiam išvengti sulaikymo nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui padaroma turtinė žala ir netgi nesunkus sveikatos sutrikdymas, jeigu nusikalstamą veiką padariusio asmens kitaip nebuvo galima sulaikyti. Žalos, sulaikant nusikalstamą veiką padariusį asmenį, padarymas, kai neviršijamos sulaikymui būtinos priemonės, laikomas socialiai vertingu elgesiu ir vertinamas kaip baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė. Be to, pagal Lietuvos baudžiamosios teisės doktriną tokiu atveju gali būti sulaikomas bet kuris nusikalstamą veiką padaręs arba įtariamas jos padarymu asmuo, nepriklausomai nuo to, ar dėl jo priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis. Be to, sulaikantysis turi būti įsitikinęs, kad asmuo, kurį jis sulaiko, yra padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, tačiau ir tuo atveju, jei jis klydo manydamas, kad sulaikomasis yra padaręs nusikalstamą veiką, ir negalėjo bei neturėjo to suvokti, kaltės nėra. Šiuo atveju akivaizdu, kad R. G. iš viso jokia žala nebuvo padaryta, nes jis išvengė sulaikymo ir pabėgo, o D. G. ekspertų nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas, t. y. šie sužalojimai turėtų būti vertintini kaip socialiai vertingas elgesys, vykdant pilietinę teisę sulaikyti galbūt nusikalstamą veiką padariusį asmenį, ir turi būti vertintina kaip baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė. Ir priešingai negu teigia teismas apkaltinamajame nuosprendyje, pilietis A. T. , siekdamas išsaugoti savo turtą, tuo momentu neprivalėjo kreiptis į policiją, kadangi asmens, padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymas yra kiekvieno asmens teisė. Nepasinaudojimas ja, aišku, neužtraukia atsakomybės. Bet šia teise asmuo gali pasinaudoti net ir tuo atveju, kai turi realią galimybę kreiptis į atitinkamą teisėsaugos instituciją. Todėl akivaizdu, kad toks nuosprendis iš esmės negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai nuosprendyje taikė BPK 113 ir 115 straipsnių nuostatas. Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas. BPK 115 straipsnis įpareigoja teismą, priimant apkaltinamąjį nuosprendį, remtis įrodymais pirmiausia dėl civilinio ieškinio pagrįstumo, o po to ir dydžio. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas civilinį ieškinį, visiškai neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą Lietuvoje teismų praktiką, sprendžiant turtinės žalos pagrįstumą bei neturtinės žalos dydžio nustatymą. Akivaizdu, jog šiuo atveju, įvertinant pirmiausia turtinės žalos dydį reikia įvertinti jos pagrįstumą, o tai atliekant vadovautis įstatymais, kurie įpareigoja paisyti dar ir sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijų. Šioje baudžiamojoje byloje būtina pripažinti tai, jog esminiai neturtinės žalos atlyginimo kriterijai (tokiu laipsniu, koks yra nustatytas šioje baudžiamojoje byloje - nežymus sveikatos sutrikdymas), tariamai sužalojus sveikatą, pirmiausia yra sužalojimo pasekmės bei turtinės žalos dydis. Iš bylos medžiagos matyti, kad turtinės žalos dėl įvykio D. G. iš viso nepatyrė. Visa turtinė žala, kuri tariamai grindžiama pateikiant įvairius kvitus, yra patirta, kaip nurodoma civiliniame ieškinyje, dėl patirtos psichinės traumos. Teismas vertino kaip pagrįstus šioje byloje ir kvitus už medaus vonias, taksofonų kortelių įsigijimą, apmokėjimo kvitų kopijas už biliardo žaidimą ir pan. Dėl reabilitacinio gydymosi įvairiose sanatorijose pagrįstumo teismas tik pareiškia savo subjektyvią nuomonę - ,,teismas mano, kad įstatyminio atstovo nurodytos išlaidos kelionei ir jo gydymui nėra aiškiai per didelės“, nepaisydamas BPK 115 straipsnio reikalavimų. Sprendžiant klausimą dėl reabilitacinio gydymosi sanatorijose pagrįstumo teismas pasirėmė vien nukentėjusiojo D. G. bei jo įstatyminio atstovo A. G. parodymais, tačiau neišreikalavo dokumentų, įrodančių, kuris iš ieškinyje išvardytų gydytojų ir kokiu pagrindu įstatymų nustatyta tvarka po D. G. gydymo stacionare (o tokio iš viso nebuvo, nes net ir negalėjo būti, nes kaip matyti iš specialisto išvados Nr. G 1641/04(03), objektyviai trečią dieną po tariamų nusikalstamų veiksmų nebuvo nustatyti jokie išoriniai sužalojimai), skyrė reabilitacinį gydymą kokioje nors Lietuvos sanatorijoje. Taip pat nebuvo pateikti jokie duomenys apie tai, kurie konkrečiai psichiatrai ar psichologai bei kada D. G. įstatymų nustatyta tvarka yra diagnozavę psichinę traumą (kaip konstatuojama ieškovo A. G. ieškinyje), kurią jis, kaip matyti iš teismo pripažintų pagrįstais dokumentų, tarp jų ir žaisdamas bilijardą, turėjo gydytis Druskininkų sanatorijoje. Akivaizdu, kad teismui nepagrįstai ir neteisėtai išsprendus turtinės žalos dydžio klausimą, aišku, nepagrįstai ir neteisėtai išspręstas ir neturtinės žalos dydžio priteisimo klausimas. Teismas visai nevertino į bylą pateiktų įrodymų, kad jis yra Klaipėdos universiteto studentas, jo žmona - Kauno aukštosios medicinos mokyklos stacionaro studentė, jie šiuo metu augina mažametį vaiką, o jų šeimos pajamos yra tik jo atlyginimas, kuris nėra toks, kad iš jų būtų galima priteisti kelias dešimtis tūkstančių litų neįrodytai žalai atlyginti. Dėl nurodytų motyvų akivaizdu, kad civilio ieškinio šioje baudžiamojoje byloje klausimą teismas išsprendė nepagrįstai ir neteisėtai.

Nukentėjusiojo D. G. atstovai ir prokurorė prašo apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios L. T. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o nuteistojo A. T. apeliacinis skundas atmestinas.

Surašydamas apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas laikėsi LR BPK 305 str. reikalavimų ir nurodė įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes, t. y. jos padarymo vietą, laiką, būdą, padarinius ir kitas svarbias aplinkybes, išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados. Šie būtini nuosprendžio atributai nurodyti gana lakoniškai. Nuosprendyje nurodyta ir tai, kad apeliantai veikė bendrininkų grupe. Pagrįstas apeliacinių skundų argumentas, kad nuosprendyje nepakankamai išdėstytas bendrininkavimo turinys. Tai ištaiso apeliacinės instancijos teismas. Akivaizdu, kad padarant nusikalstamą veiką A. T. ir L. T. veikė kaip bendrininkų grupė. Tai matyti iš apeliantų veiksmų bendrumo, bendro tikslo siekimo. Šias aplinkybes nuosekliai patvirtina nukentėjusysis D. G. , kuris parodė, kad fizinį smurtą prieš jį vartojo A. T. , o L. T. , reikalaudama grąžinti dingusius jų daiktus, ragino A. T. mušti nukentėjusįjį D. G. , keikė nukentėjusįjį, sakė, kad jis nebegrįš pas motiną. Visa tai buvo daroma prieš tik 15 metų sulaukusį asmenį. Bendrininkavimo fakto nepaneigia ir apeliantų skunduose nurodomi liudytojai V. U. bei S. U. . Minėti liudytojai tik patvirtina faktą, kad apeliantams davė pinigus ( kurie dingo prekybos centre). Apeliantų teisėtai turėti pinigai ir mobiliojo ryšio telefonas nuosprendyje neįvardijami kaip tariama teisė. Šių daiktų turėjimo fakto niekas neginčija. Nuosprendyje nekonstatuota ir to, kad A. T. ir L. T. iš anksto susitarė vykti į prekybos centrą ,,Mega Plaza“ ir vykdyti nusikaltimą prieš D. G. ir R. G. . Apeliantų bendri nusikalstami veiksmai prasidėjo po to, kai jie įtarę nukentėjusiuosius pavogus jų pinigus ir mobiliojo ryšio telefoną nepranešė apie tai policijai, o atėmė R. G. mobiliojo ryšio telefoną, D. G. nusivedė į parką, kur mušė, vartojo prieš jį psichinę prievartą bei reikalavo grąžinti daiktus, kuriuos neva jis pagrobė. Tai daryti apeliantai neturėjo jokio teisinio pagrindo. Nuosprendį teismas grindė ne prielaidomis kaip apeliaciniuose skunduose nurodo apeliantai, bet nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais teismo medicinos specialisto išvada bei kitais įrodymais. Vertindamas įrodymus teismas tinkamai vadovavosi BPK normomis bei logikos dėsniais.

Apeliaciniuose skunduose apeliantai nurodo tik iš konteksto paimtus specialistės I. K. parodymus bei prašo vertinti jiems palankia linkme. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino šios specialistės parodymus. Akivaizdu, kad nepilnametis nukentėjusysis po apeliantų pavartoto fizinio ir psichinio smurto galėjo save apkalbėti. Tai pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ir patvirtino minima specialistė.

Apeliaciniuose skunduose teigiama, kad nukentėjusiojo D. G. parodymai nepatikimi, nes įvairių apklausų metu jis nurodė skirtingą jam suduotų smūgių skaičių. Daryti tokią išvadą nėra pagrindo, nes iki nuosprendžio priėmimo procesas byloje vyko ilgiau kai dvejus metus. Atsižvelgus į tai ir nukentėjusiojo amžių parodymų kaita dėl nukentėjusiajam suduotų smūgių skaičiaus pateisinama. Tuo labiau, kad nukentėjusiajam suduotų smūgių skaičius įtakos nuteistųjų veikos kvalifikavimui neturi. Šiuo atveju svarbus pats fizinio smurto pavartojimo faktas.Įtakos apeliantų veikos vertinimui neturėjo ir tai, kad, apeliantų tvirtinimu, policijos pareigūnai netinkamai atliko pareigas ir tinkamai neregistravo jų pareiškimo dėl jų daiktų vagystės, nes paties fakto, kad apeliantai turėjo pinigus bei mobiliojo ryšio telefoną ir jie dingo minėtame prekybos centre, niekas neginčija.

Apeliantai nepilnamečio vedimą į parką, fizinio ir psichinio smurto vartojimą prieš jį vertina kaip nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymą ir nurodo, kad jiems turėtų būti taikomos BK 29 str. nuostatos. Šiuo atveju minimos nuostatos negali būti taikomos, nes niekas nematė, ar D. G. ir R. G. padarė nusikaltimą, niekas jų tiesiogiai nenurodė kaip nusikaltimą padariusių asmenų. Apeliantai tik įtarė, kad minėti nukentėjusieji galėjo pavogti jų daiktus, todėl jie privalėjo kreiptis į policiją, bet nedaryti tokių veiksmų, už kurių padarymą yra nuteisti.

Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs apeliantus kaltais, pagrįstai iš jų priteisė ir civilinius ieškinius. Byloje esančių rašytinių įrodymų visuma (t. 2, b. l. 114-121, t. 3, b. l. 12-16) patikimai įrodyta, kad D. G. buvo gydomas ir kokio dydžio turėjo išlaidų. Tai, kad G. G. buvo reikalingas gydymas, patvirtina byloje esantys išrašai iš medicininių dokumentų (t. 2, b. l. 122, t. 3, b. l. 96), kitos medicininių dokumentų kopijos (t. 1, b. l. 51-56), liudytojos I. K. parodymai. Spręsdamas civilinio ieškinio dydžio klausimą pirmosios instancijos teismas nepagrįstas išlaidas, susijusias su gydymu, atmetė. Apeliantai skunduose nurodo, kad priteisdamas neturtinę žalą pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino jų turtinę padėtį, tačiau šis skundo argumentas nepagrįstas, nes neturtinės žalos atlyginimo atveju kaltininko turtinė padėtis nėra visa lemianti aplinkybė. Neturtinės žalos dydis, priteistas šioje byloje, yra optimalus tokios kategorijos bylose ir mažinti jį nėra pagrindo.

Pagrįstas L. T. skundo motyvas, kad motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokio pobūdžio smurtą ji vartojo prieš nukentėjusįjį D. G. , tačiau nuosprendyje nurodyta, kad ji nevartojo fizinio smurto (t. 3, b. l. 137). Nukentėjusysis nuosekliai parodo, kad apeliantė vartojo prieš jį psichinį smurtą. Kaip minėta, A. T. ir L. T. nuteisti už tai, kad veiką padarė bendrininkų grupe. Bendravykdžiai atsako už tas veikas, kurias apėmė jų tyčia. L. T. veika negali būti vertinama pagal ATPK 188 str., kaip to prašo apeliantė, nes minėtas ATPK straipsnis neapima fizinio ar psichinio smurto pavartojimo savavaldžiavimo atveju.

Pirmosios instancijos teismas įžanginėje nuosprendžio dalyje netinkamai nurodė L. T. anketinius duomenis. Veikos padarymo metu ji buvo L. U. . Bylos nagrinėjimo teisme metu ji teismui pateikė duomenis, kad ištekėjo ir pakeitė pavardę į T.. Tokie jos anketiniai duomenys ir turėjo būti nurodyti nuosprendyje. Dėl minėtų aplinkybių nuosprendis keistinas.

Teisūs apeliantai, kad teismo nuosprendis surašytas nesilaikant kai kurių šiam procesiniam dokumentui keliamų reikalavimų, tačiau tai nedaro nuosprendžio niekiniu, nes esminiai reikalavimai, turintys įtakos nuosprendžio pagrįstumui ir teisėtumui, išlaikyti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 4 p., kolegija

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 20 d. nuosprendį pakeisti nustatant, kad šiuo nuosprendžiu nuteista L. T. , a. k. (duomenys neskelbtini) ištekėjusi.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistojo A. T. apeliacinį skundą atmesti.