- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-11-24
- Bylos Nr.
- I-7524-580/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02022-2014-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jūra Marija Strumskienė
- Pareiškėjas
- R. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jūra Marija Strumskienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. J. prašo iš Lietuvos valstybės priteisti 80 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas.
Paaiškino, kad nuo 2012-09-27 iki 2014-02-18 buvo laikomas Vilniaus pataisos namų 7 būrio 406 sekcijoje, kurios plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Šioje sekcijoje buvo laikoma nuo 10 iki 12 asmenų.
Pažymėjo, kad lango stiklo matmenys yra 110 x 90 cm, langas neplaunamas. Pareiškėjo paskaičiavimu, jis praleidžia iki 20 lx natūralios dienos šviesos. Sekcijoje veikia keturios 20 vatų lemputės. Kiekvieną dieną šviesa išjungiama 10.30 val., o įjungiama 7.00 val.
Rūko 10 iš 12 asmenų, kiekvienas iš jų surūko nuo 15 iki 25 cigarečių per dieną. Šioje laisvės atėmimo įstaigoje nėra gyvenamųjų patalpų rūkantiems ir nerūkantiems, išskyrus baudos izoliatoriaus kameras bei kamerų tipo patalpas. Taip pat nėra rūkymui įrengtų vietų, asmenys rūko, kur nori.
Prausykla atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, joje yra 6 prausimosi vietos veidui ir 3 kojoms. Prausyklos visada būna purvinos. Tomis pačiomis kriauklėmis naudojamasi ir maisto gaminimui, todėl jose lieka maisto. Karštas vanduo prausykloje būna vieną kartą per savaitę, o 4 aukšte vandens iš viso nėra, kadangi neužtenka spaudimo. Rūbams karštame vandenyje išsiskalbti nelieka laiko. Dušu galima naudoti 30 minučių vieną kartą per savaitę. Dušo kambaryje, kurio plotas 8,3 kv. m, yra 10 purkštuvų, vienu metu jais naudojasi 143 asmenys. Tualetas yra atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jame įrengtos 5 vietos. Vienu metu šiuo tualetu gali naudotis apie 100 asmenų. Vanduo tualete nusileidžia prastai. Tualetas dezinfekuojamas draudžiama dezinfekcine medžiaga – chloro milteliais.
42 proc. sienų, 55 proc. lubų ir 55 proc. gyvenamosios patalpos Nr. 406 yra avarinės būklės. Sprendžia, kad paskutinį kartą remontas buvo daromas 2005 m. Pareigūnai nurodė, kad atlikti remonto neplanuojama. Pagal baldų būklę sprendžia, kad lova buvo pirkta 2003 m., spinta – 2000 m., o stalas ir dvi kėdės – 1998 m.
Vidutinė oro temperatūra patalpose žiemą buvo 16 °C, 2013-04-07 – 11°C, o 2013-02-08 – 14 °C.
Pažymėjo, kad patalpoje Nr. 406 yra tarakonų, per parą jų prabėga ne mažiau kaip 50. Sekcijoje draudžiama turėti kompiuterius, muzikinius centrus.
Maisto energetinė vertė buvo nuo 1 500 iki 1 600 kcal. R. J. ūgis 178 cm, o svoris – 86 kg, jis kasdien sportavo. Giminės ir draugai neturėjo teisės pareiškėjui perduoti maisto.
R. J. buvo skirtos nuobaudos (3 kartus uždarytas į baudos izoliatorių). Tuo metu jis turėjo teisę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą lauke. Tokia praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis išaiškinimui. Šis komitetas Antrajame bendrajame pranešime Nr. CPT/Inf(92)3 išaiškino, kad suimtasis arba nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke. Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažino, kad to paties reikalauja ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis.
Vilniaus pataisos namų baudos izoliatoriaus konstrukcijoje yra asbesto, jo taip pat yra sienose, kanalizacijoje. Ši medžiaga sukėlė rimtą pavojų pareiškėjo sveikatai, teko ištraukti kelis dantis, susirgo odos grybeliu, depresija, nors ir gėrė vaistus nuo epilepsijos, turinčius raminantį poveikį.
Pažymėjo, kad siekdamas surinkti nežmoniškų gyvenimo sąlygų įrodymus, kreipėsi į valstybės administravimo subjektus ir prašė pateikti informaciją, tačiau laisvės atėmimo vietos pareigūnai atsisakė prašymus registruoti, motyvuodami tuo, kad pareiškėjas yra kvailas. Jie taip pat atsisakė siųsti prašymus kitiems viešojo administravimo subjektams. Grasino, kad R. J. gaus nuobaudą, jeigu dar kartą skųsis dėl nežmoniškų gyvenimo sąlygų arba bandys pateikti kokį nors su šia problema susijusį prašymą. Tais atvejais, kai pavykdavo išsiųsti prašymus, viešojo administravimo subjektai atsisakydavo pateikti informaciją, pateikdavo netikslią arba melagingą.
Tvirtina, kad laisvės atėmimo vietose visą laisvės atėmimo laikotarpį buvo nežmoniškos ir pažeidė Konvencijos 3 straipsnį. Ilgametė Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija nustato, kad minimalus vidutinis gyvenamasis plotas vienam suimtajam arba nuteistajam turi būti ne mažesnis kaip 4 kv. m. Valstybė turi užtikrinti tinkamą ir uždarą tualetą, ventiliaciją, šildymą, kaloringą maistą, gyvenimą be parazitų ir graužikų, žmonišką konvojavimą. Prie Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prisideda ir tai, kad laisvės atėmimo vietų pareigūnai nėra reguliariai tikrinami dėl sadistinio asmenybės sutrikimo. Iš pareigūnų elgesio su pareiškėju akivaizdu, kad daugeliui iš jų yra sadistinis asmenybės sutrikimas, vertinamas kaip lengvinanti aplinkybė nustatant asmeninę pareigūno atsakomybę, bet kaip sunkinanti aplinkybė nustatant valstybės kaltę dėl atlyginamos neturtinės žalos dydį.
Nežmoniškos gyvenimo sąlygos, žeminančios elementarų žmogaus orumą, sukėlė R. J. didelius dvasinius skausmus, depresiją, sužalojo jo sveikatą, todėl Civilinio kodekso 6.272 straipsnio prasme jam turi būti atlyginta neturtinė žala. Pabrėžė, kad Lietuvos teismai dažnai priteisia mažesnį neturtinės žalos atlyginimą nei Europos Žmogaus Teisių Teismas, motyvuodami tuo, kad Lietuvoje yra žema minimali mėnesinė alga. Mano, kad toks argumentavimas yra diskriminacinis ir pažeidžia ne tik tautinės lygybės principą, bet ir mažesnes ir didesnes pajamas gaunančių asmenų lygybės principą. Tokia diskriminacija yra nesuderinama su Konvencijos 14 straipsniu. Pagal Europos socialinės chartijos 4 straipsnio 1 dalį, išaiškintą Europos socialinių teisių komiteto jurisprudencijoje, minimali mėnesinė alga, atskaičiavus mokesčius, Lietuvoje šiuo metu sudaro 60 procentų vidutinės mėnesinės algos, atskaičiavus mokesčius. Šiuo metu Lietuvos valstybės realiai nustatytas minimalios mėnesinės algos dydis yra neteisėtas. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos valstybė nuolat pažeidinėja Konvenciją, būtų neteisinga, priteisiant neturtinę žalą, vadovautis tais pačiais žemais koeficientais iš Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos kaip bylose prieš kitas Europos valstybes. Lietuvai turi būti taikomas pakankamo atgrasinamojo poveikio principas. Pažymėjo, kad jo sveikatai buvo padaryta didelė ir nepataisoma žala.
Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo. Apie teismo posėdžio laiką ir vietą R. J. buvo pranešta tinkamai. Kliūčių išnagrinėti bylą iš esmės ir priimti procesinį sprendimą nenustatyta, todėl ji nagrinėta pareiškėjui nedalyvaujant.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad R. J. į Vilniaus pataisos namus atvyko 2012-09-28, o 2014-02-18, atlikęs bausmę, jis buvo paleistas į laisvę. Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2012-10-02 įsakymu Nr. 7-258 pareiškėjas buvo priskirtas paprastajai grupei, o 2012-10-09 įsakymu Nr. 7-266 jis paskirtas į 7 būrio gyvenamąją patalpą Nr. 406. Gyvenamosios patalpos Nr. 406 plotas yra 31,72 kv. m, iki 2013 m. rugsėjo mėnesio joje buvo 11 miegamųjų vietų, nuo 2013 m. rugsėjo mėnesio – 10. Pažymėjo, kad sudėtinga nustatyti, kiek asmenų ginčo laikotarpiu gyveno gyvenamojoje patalpoje Nr. 406, nes tokie duomenys Vilniaus pataisos namuose nėra kaupiami. Atkreipė dėmesį, kad R. J. skunde neįvardijo, kokie asmenys jo nurodytais periodais bausmę atliko kartu su juo nurodytoje patalpoje, taip pat nenurodė, koks plotas teko vienam asmeniui, būnant jam su kitais nuteistaisiais. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – Konvencija). Europos Žmogaus Teisių Teismas, vertindamas įkalinimo sąlygas, atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tokių kaip galimybės nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos, įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę, fizines ir psichines įkalintojo savybes, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę ir kt.
Nuo 2010-04-30 vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų laisvės atėmimo vietose plotas nurodytas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse, patvirtintose teisingumo ministro 2010-04-26 įsakymu Nr. 1R-85. Paskiriant nuteistuosius į gyvenamąsias patalpas, nuteistųjų skirstymo į būrius ir gyvenamąsias patalpas komisija visada patikrina patalpų plotus ir galimus nuteistųjų skyrimo į konkrečias patalpas kiekius ir stengiasi, kad būtų užtikrintas vienam nuteistajam teisės aktų numatytas gyvenamasis plotas. Visiems be išimties yra suteikiama atskira miegamoji vieta, esanti būrio gyvenamojoje patalpoje. Pareiškėjo nurodytose patalpose vienu metu buvo laikoma ne daugiau asmenų, negu įrengta miegamųjų vietų. Būrio patalpos apjungia kelias gyvenamąsias patalpas ir, priklausomai nuo esamos infrastruktūros bei būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, paprastai užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio miegamosios patalpos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę. Kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė-poilsio kambarys. Pataisos įstaigoje įtvirtintas bausmės atlikimo režimas, kuris nustato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuo 7.00 val. iki 23.00 val. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, Vilniaus pataisos namų dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai pastatų viduje. Ne visada visos miegamosios patalpos vietos (lovos) būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau. Net jeigu ir būtų nustatytas nedidelis vienam nuteistajam tekusio gyvenamojo ploto trūkumas jo gyvenamojoje patalpoje, šis neatitikimas negalėtų lemti neturtinės žalos asmeniui atsiradimo, nes būti gyvenamoje patalpoje nuteistajam privalu tik naktį, o tada jis miega savo lovoje. Pataisos įstaigoje R. J. buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas įstaigoje, nebuvo. Tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjas nepateikia įrodymų, kad Vilniaus pataisos namų administracija būtų sąmoningai siekusi jį kankinti, žeminti R. J. orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.
Pažymėjo, kad kamerų tipo patalpose ar baudos izoliatoriuose nuteistieji nėra laikomi įstaigos administracijos valia. Patekimas į šias patalpas priklausė tik nuo pareiškėjo valios, nes pagrindas nuteistajam bausmę atlikti baudos izoliatoriuose ar kamerų tipo patalpose atsiranda, padarius nusižengimą ir pažeidus pataisos įstaigos tvarką, numatytą teisės aktuose. Pažeidinėjant bausmės atlikimo vidaus tvarką, bausmės atlikimo sąlygos pasikeičia į blogesnę pusę. Bausmių vykdymo kodekso 146 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad baudos ar drausmės izoliatoriuose ir karceriuose laikomiems nuteistiesiems leidžiama kasdien vieną valandą pasivaikščioti. Galiojančių teisės aktų reikalavimai, susiję su suteikta teise nuteistiesiems į pasivaikščiojimus lauke, R. J. atžvilgiu nebuvo pažeista. Pareiškėjui bausmę atliekant gyvenamojoje patalpoje Nr. 406, jis galėjo visą dieną laisvai judėti, sportuoti, eiti į darbą, biblioteką, valgyklą ir pan.
Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 68 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų prausimasis organizuojamas, vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkto nuostatomis, t. y. ne rečiau kaip kartą per savaitę. Pataisos namuose, vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis, yra naudojamas šaltas vanduo.
Rūkyti bendrose gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose nuteistiesiems negalima, atsižvelgiant į Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir Lietuvos higienos normos HN 76:2013 14 punkto nuostatas. Vilniaus pataisos namų lauko, skirto nuteistųjų pasivaikščiojimams, teritorijoje yra įrengta speciali vieta rūkymui, o už rūkymą ne tam skirtose vietose nuteistieji yra baudžiami.
Vilniaus pataisos namuose gamybinės paskirties pastatas buvo rekonstruotas į gyvenamosios paskirties pastatą ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento sudarytos komisijos 2006-09-06 aktu Nr. (101)-11.4-1827 pripažintas tinkamu naudoti. Vilniaus pataisos namų pastatai buvo visiškai renovuoti ir eksploatuoti perduoti 2006 m. Pastatų ir juose esančių patalpų įrengimas atitiko tuo metu galiojusius teisės aktus ir higienos normas. Pareiškėjo teiginys, kad gyvenamoji patalpa Nr. 406 yra avarinės būklės, neatitinka tikrovės. Vilniaus pataisos namuose gyvenamosios patalpos yra įrengtos pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisykles, patvirtintas Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 ir aprūpintos inventoriumi pagal laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas, patvirtintas teisingumo ministro 2004-06-19 įsakymu Nr. 1R-139. Nurodytos taisyklės iš esmės nurodo vieno sanitarinio ir higienos mazgo būtinumą būriui, nereglamentuodamos klozetų ar unitazų skaičiaus.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teiginiai, kad žiemą gyvenamojoje patalpoje buvo žema temperatūra, patalpoje gausu tarakonų, trūksta natūralios dienos šviesos, yra deklaratyvaus pobūdžio. R. J. dėl netinkamų gyvenimo sąlygų gyvenamojoje patalpoje Nr. 406 nesikreipė nei į Vilniaus pataisos namų administraciją, nei į kompetentingas institucijas. Pareiškėjo teiginiai dėl netinkamos kokybės maisto yra neteisingi ir nepagrįsti, jis nepateikė jokių įrodymų ir ginčo laikotarpiu dėl to nesikreipė į Vilniaus pataisos namų administraciją.
Vilniaus pataisos namai sutinka, kad R. J. bausmės atlikimo Vilniaus pataisos namuose skunde nurodytu laikotarpiu, jam bausmę atliekant gyvenamojoje patalpoje Nr. 406, galėjo būti labai nežymiai pažeista jo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto patalpose, tačiau vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas bausmę atliko žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Nustatytas minimalaus gyvenamojo ploto normos neatitikimas buvo iš dalies kompensuotas R. J. turėta judėjimo laisve. Daro išvadą, kad nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. R. J. ginčo laikotarpiu Vilniaus pataisos namų administracijai nėra pateikęs nė vieno skundo dėl bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų jo atžvilgiu, dėl per mažo gyvenamųjų patalpų ploto ar netinkamų gyvenimo sąlygų pataisos įstaigoje. Vien skunde nurodytos aplinkybės dėl patalpos ploto, netinkamo inventoriaus ir kitų gyvenimo sąlygų pataisos įstaigoje negalėjo R. J. sukelti intensyvią ir ilgai trunkančią slogią emocinę būseną, sukeliančią papildomus nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus, stipresnius nei tie, kuriuos išgyvena nuteistieji, atlikdami bausmę už inkriminuotą nusikaltimą tam skirtose pataisos įstaigose.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir paaiškinimų dėl jam tariamai padarytos žalos. R. J. visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio tarp šių jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Be to pareiškėjas nepateikė teismui jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Taigi, nėra pagrindo spręsti apie galimai per mažo gyvenamojo ploto ar kitų skunde nurodytų aplinkybių poveikį sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms pareiškėjo savybėms.
R. J. dėl psichologinių problemų į Vilniaus pataisos namų Psichologinės tarnybos specialistus nesikreipė, jokia psichologinė terapija nebuvo skirta. Įrodymų, kad būtent dėl skunde nurodytų aplinkybių pareiškėjui atsirado sveikatos problemų, jis nepateikė. Tai rodo, kad R. J. į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos iš valstybės. Tvirtina, kad Vilniaus pataisos namų administracija jokiais savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir jam jokios žalos nepadarė, taigi, nėra jokio pagrindo svarstyti klausimą dėl neturtinės žalos R. J. atlyginimo.
Teismo posėdyje atsakovo atstovo atstovė nedalyvavo, apie teismo posėdį pranešta per elektroninių paslaugų portalą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl galimai neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus pataisos namuose, atlyginimo.
Reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Civilinis kodeksas (toliau – CK), tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.
Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius jo nurodytos institucijos – Vilniaus pataisos namų – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.
Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-11-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).
Skundą pareiškėjas grindžia tuo, kad dėl kameros ploto trūkumų ir kalinimo sąlygų buvo padaryta neturtinė žala, kurią vertina 80 000 Lt.
Dėl gyvenamosios patalpos ploto reikalavimų
Nuo 2010-04-11 įsigaliojusioje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta, joje įtvirtinti tik laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimai. Nuo 2010-04-30 vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų laisvės atėmimo vietose plotas yra nurodytas teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės). Pagal šių taisyklių 11¹.1 ir 11¹.2 punktus, iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) ir ne mažesnis kaip 3,6 kv. m pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant patalpos plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.
Vilniaus pataisos namai nurodė, kad neįmanoma nustatyti, kiek asmenų nurodytu laikotarpiu gyveno kamerų tipo patalpose, nes tokie duomenys įstaigoje nėra kaupiami, todėl vadovaujamasi R. J. paaiškinimu, kad gyvenamoje patalpoje Nr. 406 jis buvo laikomas su 9–11 asmenų. Šį paaiškinimą patvirtina ir atsakovo argumentai dėl lovų skaičiaus gyvenamojoje patalpoje.
Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas nuo 2012-09-28 iki 2014-02-18 buvo laikomas Vilniaus pataisos namuose (b. l. 16–17, 18). Nuo 2012-10-09 R. J. buvo paskirtas į 7 būrio gyvenamąją patalpą Nr. 406 (b. l. 20). Kadangi kitos gyvenamosios patalpos R. J. nenurodė, darytina išvada, kad jis buvo laikomas tik 7 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 406.
Iš Vilniaus pataisos namų ketvirto aukšto plano matyti, kad gyvenamosios patalpos Nr. 406 plotas yra 31,72 kv. m (b. l. 29), taigi, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, joje galėjo būti laikomi 10 asmenų. Gyvenamojoje patalpoje Nr. 406 iki 2013 m. rugsėjo mėnesio buvo 11 miegamųjų vietų, nuo 2013 m. rugsėjo mėnesio – 10. Taigi, pažeidžiant ploto reikalavimus R. J. galėjo būti laikomas ne daugiau nei 338 dienas. Laikant patalpoje Nr. 406 11 asmenų, kiekvienam jų teko po 2,88 kv. m, t. y. 7 procentais arba 22 kv. cm mažiau ploto, nei priklausė pagal teisės aktus.
Toks ploto neatitikimas vertinamas kaip mažareikšmis, kuris gali būti kompensuojamas ne priteisiant pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, bet apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už teisių pažeidimą. Darant tokią išvadą atsižvelgiama į pataisos namuose bausmę atliekantys asmenys gali nuo 7.00 val. iki 23.00 val. laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, būrio lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, renginius, užsiimti kita leidžiama veikla. Iš pateikto plano (b. l. 28-30) matyti, kad gyvenamosios patalpos išeina į bendrą koridorių, tame pačiame koridoriuje yra įrengtos kitos bendro naudojimo patalpos. Atsakovas pažymi, kad pataisos namų teritorijoje įrengtos krepšinio aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai pastato viduje. Taigi, nuteistieji neturi visą laiką praleisti vien tik gyvenamojoje patalpoje. Kadangi kiti nuteistieji dienos metu dalyvauja leidžiamose veiklose, tai dienos metu ne visi būna gyvenamojoje patalpoje. Tokios aplinkybės sumažina neigiamą poveikį, sukeliamą ploto trūkumo.
Dėl temperatūros, gyvenamosios patalpos apšvietimo ir remonto būtinybės
Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 (toliau – Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), 11.5 punkte nustatyta, kad pataisos namų lengvajai ir paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamuosiuose kambariuose turi būti skaidraus stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. Langai iš lauko pusės gali būti apsaugomi grotomis. Nesant galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai. Gyvenamuosiuose kambariuose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas (Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11.6 punktas). Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22 ir 23 punktus, natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc., mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx, įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. Pareiškėjo nurodyti lango matmenys atitinka lango išmatavimus. Iš patalpų plano (b.. l. 29) matyti, kad įrengti du langai. Pareiškėjas skundžiasi, kad langas nėra valomas, tačiau nusivalyti langą gali ir patys nuteistieji. Bausmių vykdymo kodekso 134 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad nuteistieji gali būti įtraukti į pataisos įstaigų ir gretimų teritorijų tvarkymo, taip pat į nuteistųjų kultūros ir buities sąlygų gerinimo darbus. Pagal to paties straipsnio 2 dalį šio straipsnio 1 dalyje nurodytus darbus nuteistieji atlieka paeiliui ne darbo metu. Tokie darbai neturi trukti ilgiau kaip dvi valandas per dieną. Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 58 punktą laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Taigi, švara bei tvarka gyvenamosiose patalpose priklauso ne tik nuo įstaigos, bet ir nuo pačių nuteistųjų. Vilniaus pataisos namai 2014-11-10 rašte Nr. 9-7689(03) nurodė, kad nuo 2012 m. iki 2014 m. Vilniaus pataisos namų gyvenamojoje patalpoje Nr. 406 Visuomenės sveikatos centras neatliko jokių patikrinimų, kadangi nei pareiškėjas, nei kiti bausmę atliekantys nuteistieji nesiskundė nei pataisos įstaigos administracijai, nei Visuomenės sveikatos centrui dėl šios gyvenamosios patalpos netinkamų įrengimo ar kitų gyvenimo sąlygų (b. l. 41). Dėl dirbtinės apšvietos nepakankamumo pareiškėjas nesiskundė, nesant patikrinimo aktų apšvietos lygio šiuo metu nustatyti negalima. Manydami, jog apšvieta nepakankamai nuteistieji gali kreiptis į administraciją dėl didesnio galingumo elektros lempučių įsukimo, apšvietos išmatavimo. Pareiškėjas skundžiasi, kad elektros apšvietimas išjungiamas nuo 10.30, o įjungiamas 7.00 val. Šis faktas nepatvirtintas, tačiau ir negali būti teisingas, kadangi nuteistiesiems kasdien nuo sutemimo reikėtų visą vakarą vaikščioti tamsoje.
Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11.8 punkte nustatyta, kad gyvenamieji kambariai turi būti šildomi ir vėdinami. Gyvenamieji kambariai vėdinami per langus, išskyrus kambarius, kuriuose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Jeigu, eksploatuojant esamus inžinerinius tinklus, neužtikrinami šių taisyklių 3 punkte nurodytose higienos normose nustatyti reikalavimai patalpų oro temperatūrai, santykinei drėgmei ir oro judėjimo greičiui, gyvenamieji kambariai gali būti aprūpinami elektriniais oro šildytuvais ir ventiliatoriais. Kaip jau buvo minėta anksčiau nuteistiesiems nesikreipus nei į pataisos namų administraciją, nei į visuomenės sveikatos centrą, temperatūra nebuvo išmatuota, todėl šiuo metu nėra objektyvių galimybių nepakankamo šildymo faktui patvirtinti.
Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nėra duomenų pareiškėjo teiginiui dėl žemos temperatūros, netinkamų apšvietimo ir gyvenamosios patalpos Nr. 406 sąlygų patvirtinti, todėl faktas atmetamas kaip neįrodytas. Pareiškėjas dėl netinkamų sąlygų į įstaigos administraciją nesikreipė, todėl konstatuotina, kad kalinimo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus.
Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad Vilniaus pataisos namuose gamybinės paskirties pastatas buvo rekonstruotas į gyvenamosios paskirties pastatą ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento sudarytos komisijos 2006-09-06 aktu Nr. (101)-11.4-1827 pripažintas tinkamu naudoti. Vilniaus pataisos namų pastatai buvo visiškai renovuoti ir eksploatuoti perduoti 2006 m. Pastatų ir juose esančių patalpų įrengimas atitiko tuo metu galiojusius teisės aktus ir higienos normas. Įvertinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad R. J. teiginiai dėl patalpų avarinės būklės taip pat yra nepagrįsti.
Dėl nerūkančių laikymo su rūkančiaisiais
Izoliavimo reikalavimai, kurių turi būti laikomasi suimtuosius ir nuteistuosius uždarant kamerose, nustatyti Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas vyrai laikomi atskirai nuo moterų, nepilnamečiai – atskirai nuo suaugusiųjų, moterys, kurių nėštumas daugiau kaip trylika savaičių, jų pageidavimu – atskirai nuo kitų moterų; asmenys, anksčiau atlikę su laisvės atėmimu susijusias bausmes, – atskirai nuo asmenų, anksčiau neatlikusių su laisvės atėmimu susijusių bausmių ir t. t. Šiame straipsnyje nepateikta nuostatų dėl rūkančiųjų ir nerūkančiųjų kalinimo ypatumų. Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio, reglamentuojančio nuteistųjų atskirą arba izoliuotą laikymą pataisos įstaigose, 2–5 dalyse nustatytos bausmes atliekančių asmenų grupės, kurios turi ar gali būti izoliuotos. Šiose grupėse rūkantieji nėra paminėti. Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu pataisos įstaigoje bausmę atliekantis nuteistasis raštu prašo pataisos įstaigos administracijos dėl svarbių priežasčių laikyti jį izoliuotą nuo kitų nuteistųjų, pataisos įstaigos direktorius turi teisę nutarimu perkelti tokį nuteistąjį į kamerų tipo patalpas ir laikyti jį kameroje vieną arba kartu su kitais tuo pačiu pagrindu kamerų tipo patalpose laikomais nuteistaisiais.
Pareiškėjas plačiau aplinkybių dėl rūkančiųjų laikymo atskirai nuo nerūkančiųjų nepaaiškino, jis tik nurodė, kad iš 12 asmenų rūko 10, kiekvienas iš jų surūko nuo 15 iki 25 cigarečių per dieną ir visi rūko, kur nori. Vilniaus pataisos namai pažymėjo, kad lauko, skirto nuteistųjų pasivaikščiojimams, teritorijoje yra įrengta speciali vieta rūkymui, o už rūkymą ne tam skirtose vietose nuteistieji baudžiami. R. J. neteigė, kad yra nerūkantis ir apie tai informavo laisvės atėmimo vietos administraciją. Nesant asmenų prašymų, pareigūnai negali žinoti, kad asmuo yra nerūkantis ir neturi įstatymo nustatytos pareigos atskirti jį nuo rūkančių nuteistųjų. Taigi, aptartas Vilniaus pataisos namų pareigūnų pažeidimas laikytinas neįrodytu. Byloje nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjas kreipėsi į įstaigos administraciją su skundu dėl to, kad kamerose ir kitose patalpose rūkoma, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad Vilniaus pataisos namų administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose, dėl ko laikydama pareiškėją kartu su patalpose rūkančiais asmenimis, įstaigos administracija būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus.
Dėl sanitarinio mazgo atskyrimo ir naudojimosi dušu
Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 21 punkte nurodyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, taip pat unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Jis turi turėti ir atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Pareiškėjas nurodė, kad gyvenamosios patalpos Nr. 406, kurioje ginčo laikotarpiu jis buvo laikomas, tualetas atskirtas nuo gyvenamosios patalpos. Prausykla taip pat yra atskirta, ginčo dėl to, kad joje buvo šaltas vanduo, nekyla. Teismo nuomone, toks tualeto ir prausyklos įrengimas bei atskyrimas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimus. Duomenų dėl vandens prasto nusileidimo tualete, sanitarinio mazgo nešvarumo bei tualeto dezinfekavimo draudžiama medžiaga nėra pateikta, todėl šie R. J. teiginiai atmestini kaip nepagrįsti. Kaip jau buvo minėta anksčiau už pataisos namų švarą atsako ne tik administracija, bet ir patys nuteistieji, kurie turi pasinaudoję susitvarkyti kriaukles bei kitą įrangą. Pareiškėjas skundžiasi, kad 100 žmonių yra 5 tualetai. Teisės aktai nenustato tualetų kiekio tam tikram asmenų kiekiui. 4 aukšte iš viso įrengta 10 tualetų, patalpose a-29 ir a-30, tai 100 žmonių yra pakankama.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Teisės R. J. kartą per savaitę praustis duše pažeidimas nebuvo nustatytas. Pareiškėjas nurodo, kad 8,30 kv. m ploto dušinėje įrengta 10 purkštuvų, o dušu vienu metu naudojasi 143 žmonės. Toks teiginys yra nerealus, nes toks asmenų kiekis į patalpą net netilptų. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 39.4 punkte numatyta, kad dušinės, prausyklos patalpos valomos kasdieną naudojant valiklius, turinčius dezinfekantų; pagrindinis valymas atliekamas vieną kartą per mėnesį, jo metu valikliais, turinčiais dezinfekantų, nuvalomi langai, sienos, lubos, patalpos išdžiovinamos, išvėdinamos; patalpose ant paviršių neturi būti pelėsių. Tuo yra užtikrinamas naudojimosi dušu saugumas net ir esant dideliam dušu besinaudojančių asmenų skaičiui. Šios pareigos pažeidimas nebuvo nurodytas, o nesant nuteistųjų skundų ankstesniu periodu naudojimosi dušu tvarkos pažeidimai nebuvo tiriami.
Dėl pasivaikščiojimų
Vilniaus pataisos namai nėra kalėjimas ar tardymo izoliatorius, todėl visi nuteistieji gali dienotvarkėje nustatytu laiku pagal poreikį judėti pataisos namų teritorijoje. Pasivaikščiojimų kiemelių dydžio teisės aktai nereglamentuoja, tačiau iš atsakovo atstovo pateiktos informacijos darytina išvada, kad jie yra pakankami ir tinkamai įrengti, suteikiant teisę nuteistiesiems ne tik pasivaikščioti, bet ir pažaisti, pasportuoti.
Nustatyta, kad pareiškėjui už pataisos įstaigos nustatyto režimo pažeidimus 2013 m. 3 kartus buvo uždarytas į baudos izoliatorių nuo 5 iki 15 parų (b. l. 23). Bausmių vykdymo kodekso 146 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad baudos ar drausmės izoliatoriuose ir karceriuose laikomiems nuteistiesiems leidžiama kasdien vieną valandą pasivaikščioti. Leidžiant R. J. kasdien pasivaikščioti gryname ore vieną valandą, nebuvo pažeisti teisės aktų reikalavimai. Pažymėtina ir tai, kad paties pareiškėjo veika lėmė jo laikymo sąlygų pabloginimą.
Dėl maisto tinkamumo
Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, – pagal dietinio maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 8, 9 punktuose nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti patiekiamas maistas, atitinkantis fiziologines mitybos normas. Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų maitinimas organizuojamas pagal valgiaraščius, atitinkančius teisės akto reikalavimus. Vyriausybės 2002-01-09 nutarimu Nr. 14 patvirtintos Fiziologinės mitybos normos asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose. Asmenys laisvės atėmimo vietose maitinami pagal Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2014-03-28 įsakymu Nr. V-138 patvirtintus valgiaraščius.
Vilniaus pataisos namai 2014-11-10 rašte Nr. 9-7689(03) nurodė, kad dėl netinkamo maisto raciono ir energetinio vertingumo pareiškėjas skundų Vilniaus pataisos namų administracijai skundžiamu laikotarpiu nėra pateikęs, jokių patikrinimų pagal pareiškėjo galimus skundus nėra atlikęs ir Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos cheminių tyrimų skyrius. R. J. pataisos namuose nedirbo, todėl maitinimas pareiškėjui buvo skirtas pagal fiziologinės mitybos normas nedirbantiems vyrams, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose. Duomenų apie tai, jog būtent pareiškėjui Vilniaus pataisos namuose buvo tiekiamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančios energinės vertės maistas, įstaiga neturi. Pareiškėjas tokių duomenų taip pat nepateikė (b. l. 41). Iš Vilniaus pataisos namų Ūkio skyriaus viršininko 2014-11-07 pažymos Nr. 14-4719 matyti, kad nuteistasis R. J. nuo 2012-01-01 iki 2014-11-07 nedirbo, todėl jam buvo išduodamas maisto davinys pagal nedirbančių asmenų valgiaraštį, patvirtintą Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2014-03-28 įsakymu Nr. V-138 (b. l. 42). Pažeidimų dėl netinkamo maitinimo nenustatyta. Draudimo giminėms ar artimiesiems, atvykusiems į ilgalaikį pasimatymą, atsinešti bet kokį sveiką, skanų ir kaloringą maistą nėra nustatyta. Be to, nuteistieji, nenorintys maitintis nuteistųjų valgykloje, gali pirkti maistą įstaigoje esančioje parduotuvėje ir maitintis pirktu maistu.
Dėl kitų reikalavimų
Vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 173 punktu, nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis įsigytais ar perduotais kompiuteriais, garso grotuvais. Taigi, R. J. būnant drausmės grupės laikymo sąlygomis, jam pagrįstai neleista turėti kompiuterio ir muzikinio centro.
Vilniaus pataisos namai dėl dezinsekcijos yra sudaręs sutartį su UAB „Dezinfa“, kuria bendrovė įsipareigojo Vilniaus pataisos namuose atlikti ropojančių vabzdžių kontrolę ir naikinimą (b. l. 25–26, 27).
Byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų pareiškėjo teiginius dėl asbesto Vilniaus pataisos namų baudos izoliatoriaus konstrukcijoje, sienose bei kanalizacijoje. R. J. nurodė, kad ši medžiaga sukėlė rimtą pavojų jo sveikatai, teko ištraukti kelis dantis, susirgo odos grybeliu, depresija. Vilniaus Universiteto Onkologijos Instituto Vėžio profilaktikos ir kontrolės centro epidemiologinės grupės vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Rūta Petrauskaitė-Everatt yra nurodžiusi, kad kol asbesto turintys statiniai ar gaminiai yra neliečiami, asbestas didesnio pavojaus nekelia. Tačiau, tuos statinius griaunant, o asbesto gaminius ardant, laužant ar kitaip apdorojant, aplinkoje pasklinda labai smulkūs akimi nematomi plaušeliai. Žmogui įkvepiant asbesto plaušelių, jie susminga į kvėpavimo takų audinį ir ilgainiui tampa specifinių lėtinių ligų ir vėžinių ligų priežastimi (http://www.sveikaszmogus.lt/Profilaktika-2874-Asbesto_pavojai_ka_turime_zinoti). Taigi, net ir padarius išvadą, kad Vilniaus pataisos namų konstrukcijose yra aptartos draudžiamos medžiagos, darytina išvada, kad ji negalėjo sukelti pareiškėjo nurodytų sveikatos problemų, todėl nurodytas R. J. teiginys atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas nurodė, kad siekdamas surinkti nežmoniškų gyvenimo sąlygų įrodymus, kreipėsi į valstybės administravimo subjektus ir prašė pateikti informaciją, tačiau laisvės atėmimo vietos pareigūnai atsisakė imti prašymus ir juos registruoti, motyvuodami tuo, kad pareiškėjas yra kvailas. Jie taip pat atsisakė siųsti prašymus kitiems viešojo administravimo subjektams. Grasino, kad R. J. gaus nuobaudą, jeigu dar kartą skųsis dėl nežmoniškų gyvenimo sąlygų arba bandys pateikti kokį nors su šia problema susijusį prašymą. Tais atvejais, kai pavykdavo išsiųsti prašymus, viešojo administravimo subjektai atsisakydavo pateikti informaciją, pateikdavo netikslią arba melagingą. Šiems teiginiams patvirtinti pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jis taip pat konkrečiai nenurodė, kokius prašymus norėjo siųsti ir kokie pareigūnai bei kada jų neregistravo, taigi, ši aplinkybė laikoma nenustatyta. Vilniaus pataisos namų Ūkio skyriaus viršininko 2014-04-24 pažymoje Nr. 14-2270 nurodyta, kad nuteistasis R. J. nuo 2012 m. rugsėjo mėnesio iki 2014 m. vasario mėnesio į Vilniaus pataisos namų Ūkio skyrių su skundais dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų, netinkamų gyvenimo sąlygų kamerų tipo patalpose, baudos izoliatoriuje, gyvenamosiose patalpose, netinkamo inventoriaus, netinkamo apšvietimo ar blogos ventiliacijos nesikreipė (b. l. 34).
Dėl neturtinės žalos atlyginimo
Išdėstytos faktinės aplinkybės bei jų teisinis vertinimas rodo, jog Vilniaus pataisos namų pareigūnai pažeidė teisės aktų reikalavimus dėl privalomo vienam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto, tačiau šis pažeidimas įvertintas kaip mažareikšmis, kuriuo padaryta žala kompensuojama jo pripažinimu. Pareiškėjo reikalavimas priteisti 80 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų.
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
R. J. taip pat prašė atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pareiškėjo pateiktas skundas žyminiu mokesčiu neapmokestintas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 11 punktas), duomenų apie kitas patirtas išlaidas nepateikta, todėl laikoma, kad R. J. rašytinio prašymo ir konkretaus bei išsamaus šių išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo, kaip to reikalauja Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalis, nepateikė ir teismas neturi galimybės įvertinti prašymo atlyginti teismo išlaidas pagrįstumo. Dėl šios priežasties pareiškėjo prašymas dėl teismo išlaidų atlyginimo paliktinas nenagrinėtu. Analogišką praktiką formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2009-05-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-599/2009). Pažymėtina, kad šis teismo sprendimas neužkerta kelio ne vėliau kaip 14 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos paduoti prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi, 85–88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendė:
Skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, laikotarpiu nuo 2012-09-28 iki 2013-09-01 pažeidė R. J. teises pataisos namuose neužtikrindama teisės aktais nustatyto ploto gyvenamojoje patalpoje.
Kitą skundo dalį atmesti.
R. J. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo palikti nenagrinėtą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.