Vilniaus apygardos teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-2568-881/2011 pagal ieškovo UAB „Agrorodeo“ ieškinį atsakovui J. K. dėl nuostolių priteisimo ir atsakovo J. K. priešieškinį ieškovui UAB ,,Agrorodeo“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Bylos nagrinėjimo teisme metu atsakovas nurodė, kad minėtos grūdų pirkimo-pardavimo sutarties neįvykdė dėl ne nuo jo priklausančių aplinkybių, o būtent dėl force major aplinkybių, kurioms kilus ūkininkas neužaugino sutarties įvykdymui reikalingų kultūrų.

Taigi priešieškinyje atsakovas J. K. nurodo, jog 2009 m. lapkričio 30 d. sutartyje neteisingai nurodyta sutarties sudarymo vieta, nes sutartis buvo sudaryta ne Vilniuje, o prisijungimo būdu Panevėžio rajone, nesuteikiant galimybės atsakovui tinkamai susipažinti su sutarties sąlygomis. Tvirtina, jog atsakovas UAB ,,Agrorodeo“ paruošdamas sutarties projektą pažeidė Atsiskaitymo už žemės ūkio produkcijos įstatymo 3 straipsnio reikalavimus, pagal kuriuos žemės ūkio produkcijos pirkėjas gali pirkti žemės ūkio produkciją tik sudaręs su pardavėju rašytinę pirkimo-pardavimo sutartį, kuri turi atitikti įstatymo 4 straipsnio ir Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatytas tipines sutarties. Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 4 punktas numato privalomą susitarimą dėl šalių atsakomybės už pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų nevykdymą, o Žemės ūkio ministro 2003 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 3D-70 ,,Dėl žemės ūkio produkcijos pirkimo-pardavimo sutarčių“ patvirtintos pavyzdinės grūdų pirkimo pardavimo sutarties 5.1-5.4 punktų nuostatos detalizuoja šalių turtinės atsakomybės turinį ir apimtį – pardavėjui numatyta vienintelė civilinės atsakomybės rūšis – bauda procentais nuo nepateikto grūdų kiekio vertės, tuo tarpu ieškovas reikalauja nuostolių atlyginimo, taigi siekia praturtėti atsakovo sąskaita. Pasak atsakovo, tai imperatyvios įstatymo normos, kurių galiojimo ir taikymo šalys savo susitarimu negali pakeisti. Dėl šių priežasčių, pirkimo-pardavimo sutarties 5.3.2 punkto sąlyga, kaip prieštaraujanti imperatyvioms įstatymo normoms, yra niekinė ir negaliojanti. Įtraukdamas tokio pobūdžio sąlygą į sutartį ieškovas elgėsi nesąžiningai. Be to, pažymi, kad ieškovas elgėsi nesąžiningai ir tuomet, kai informavo atsakovą, kad pasirašoma sutartis yra tokia pati, kaip ir 2008 metais, o taip pat tuomet, kai atsisakė pakeisti esminę sutarties sąlygą – grūdų ir rapsų pardavimo kainą. Tvirtina, jog atsakovas negalėjo tinkamai įvykdyti sutarties, nes dėl susiklosčiusių force major aplinkybių neužaugino nei vienos tonos II klases kviečių, kuriuos turėjo pateikti pagal sutartį. Ieškovas pažymi, jog pagal grūdų pirkimo-pardavimo sutarties 5.7 punktą, pardavėjas ir pirkėjas atleidžiamas nuo atsakomybės, jei įsipareigojimų neįvykdė dėl nenugalimos jėgos, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos teisės aktuose. Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos Biržų meteorologijos stoties 2010 m. lapkričio 17 d. pažymoje Nr. 80 nurodyta, kad 2009 m. gruodžio 11 d. prasidėję šalčiai staigiai stiprėjo ir 15-19 d. laikėsi 12-15 laipsnių šalčio vidutinė paros oro temperatūra, dirvos staigiai įšalo 33-36 cm gylyje, dėl stichinių nelaimių pavasarį pastebėti dideli plotai žuvusių pasėlių, todėl užaugo menkesnis derlius nei įprastai, labiausiai nukentėjo žiemkenčių ir žieminių rapsų derlius. Biržų rajono savivaldybės administracijos Pačeriaukštės seniūnijos 2010 m. lapkričio 23 d. išduotoje pažymoje ŽŪ-84 nurodyta, kad ūkininko J. K. ūkis smarkiai nukentėjo nuo šalčio, iššalo 2009 m. pasėtų žieminių rapsų 90 procentų, žieminių kviečių 80 procentų, kurie 2010 metų pavasarį buvo atsėti vasarinėmis kultūromis ir esant nepalankioms meteorologinėms sąlygoms buvo išguldyti škvalo. Biržų rajono savivaldybės administracijos 2010 m. rugpjūčio 12 d. pažymoje Nr. ILV-29 nurodyta, kad mero sudaryta komisija nustatė, kad žieminiai kviečiai ir rapsai blogai peržiemojo, išretėjo, dalis buvo atsėti vasariniais javais, liepos – rugpjūčio mėnesiais didelės liūtys bei škvalai nepribrendusį derlių išguldė, dėl to ūkininkas prikūlė blogos kokybės ir tik 60 procentų sutartyje numatytų parduoti žieminių kviečių bei 50 procentų rapsų kiekio. Panevėžio prekybos, pramonės ir amatų rūmai 2010 m. lapkričio 30 d. išdavė pažymą Nr. 04-10, liudijančią nenugalimos jėgos aplinkybes ir jų egzistavimo laikotarpius: 2009 metų lapkritis – gruodis, anomaliai šilta rudens pabaiga ir staigi žiemos pradžia bei stiprus atšalimas; 2010 m. liepa – rugpjūtis, lietingi bei vėjuoti orai. Taigi dėl nepalankių meteorologinių sąlygų buvo sunaikinta 80 procentų žieminių kviečių ir 90 procentų žieminių rapsų. Dėl išvardintų priežasčių atsakovas nėra atsakingas dėl nuostolių atsakovui atsiradimo.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkinamas iš dalies, o priešieškinis atmetamas.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2009 m. lapkričio 30 d. ieškovas su atsakovu sudarė grūdų pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 09 AR/353/2009 (t. 1, b. l. 8-11), pagal kurią atsakovas įsipareigojo Sutartyje numatyta tvarka ir terminais pristatyti ieškovui, kaip pirkėjui, 500 tanų II klasės kviečių ir 100 tonų rapsų (Sutarties 1.1 p.). Šalys susitarė, kad vienos tonos II klasės kviečių kaina yra 400 Lt be PVM, o vienos tonos rapsų kaina – 850 Lt be PVM (Sutarties 1.1 p.). Pagal Sutarties 3 punktą atsakovas užaugintas kultūras privalėjo pirkėjui pristatyti nuo 2010 metų derliaus nuėmimo pradžios iki 2010 m. rugsėjo 15 d.

2010 m. derliaus nuėmimas prasidėjo 2010 m. liepos mėnesį. Šią aplinkybę patvirtino atsakovas J. K. teismo posėdyje. 2010 m. rugpjūčio 11 d. ieškovas iš atsakovo gavo pasiūlymą pakeisti 2009 m. lapkričio 30 d. grūdų pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas, o būtent Sutarties 6.6 punktą, nustatant, kad Sutarties teismingumas nustatomas pagal pardavėjo buveinės vietą; Sutarties 1. 1 punktą, nustatant, kad vienos tonos II klasės kviečių kaina yra 620 Lt, o vienos tonos rapsų kaina – 1 200 Lt; Sutarties 5.3.2 punktą, nustatant, kad pardavėjas per 5 dienas nuo pirkėjo pareikalavimo dienos privalės sumokėti 5 procentų dydžio baudą nuo Sutartyje numatytos pristatyti grūdų kainos su PVM (t. 1, b. l. 12-15). 2010 m. rugpjūčio 13 d. raštu ieškovas UAB ,,Agrorodeo“ informavo atsakovą ūkininką J. K., kad nesutinka su pasiūlymu pakeisti Sutarties sąlygas. Be to, paprašė per 3 darbo dienas nuo pranešimo gavimo dienos raštu patvirtinti, kad pateiks savo produkciją Sutartyje nustatytais kiekiais ir terminais (t. 1, b. l. 16). Ieškovo raštas atsakovui buvo įteiktas 2010 m. rugpjūčio 13 d. (2010 m. rugpjūčio 30 d. DPB Siuntos pristatymo patvirtinimo pažyma Nr. 10-034, t. 1, b. l. 34), tačiau atsakovas neinformavo ieškovo apie ketinimą toliau vykdyti Sutartį, o kartu ir neįvykdė Sutarties, dėl ko ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas atlyginti dėl Sutarties neįvykdymo atsiradusius nuostolius.

Dėl sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia (priešieškinio reikalavimas)

Atsakovas ūkininkas J. K., reikšdamas priešieškinį iš esmės ginčija savo pareigą atlyginti ieškovo patirtus nuostolius, įrodinėdamas, kad tarp šalių 2009 m. lapkričio 30 d. sudaryta grūdų pirkimo-pardavimo sutartis turi būti pripažinta niekine ir negaliojančia, nuo jos sudarymo momento, nes Sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, o būtent, Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo 3 ir 4 straipsniams bei Žemės ūkio ministro 2003 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 3D-70 ,,Dėl žemės ūkio produkcijos pirkimo-pardavimo sutarčių“ patvirtintos pavyzdinės grūdų pirkimo pardavimo sutarties 5.1-5.4 punktų nuostatoms, detalizuojančioms šalių turtinės atsakomybės turinį ir apimtį, pagal kurią pardavėjui numatyta vienintelė civilinės atsakomybės rūšis – bauda procentais nuo nepateikto grūdų kiekio vertės.

Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad žemės ūkio produkcijos pirkėjas gali pirkti žemės ūkio produkciją tik sudaręs su žemės ūkio produkcijos pardavėju rašytinę žemės ūkio produkcijos pirkimo-pardavimo sutartį, kuri turi atitikti šio įstatymo 4 straipsnyje ir Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatytas tipines sutarties sąlygas. To paties įstatymo 4 straipsnyje, reglamentuojančiame tipines sutarties sąlygas, įtvirtinta, kad rašytinėje žemės ūkio produkcijos pirkimo – pardavimo sutartyje turi būti nurodyta: 1) produkcijos pavadinimas, numatomas pirkti kiekis, kokybės reikalavimai, kaina; 2) pirkimo ir tiekimo tvarka (periodiškumas, reguliariai parduodamos produkcijos tiekimo laikotarpio trukmė, pirkėjo priimtos žemės ūkio produkcijos įkainojimo trukmė bei, šalims susitarus, tiekimo grafikas); 3) atsiskaitymo už patiektą produkciją ir komercinio kredito palūkanų bei pavėluoto mokėjimo palūkanų apskaičiavimo ir mokėjimo sąlygos ir tvarka; 4) šalių atsakomybė už pirkimo – pardavimo sutartyje nustatytų sutarties sąlygų nevykdymą; 5) šalių rekvizitai.

Kaip matyti iš ieškovo ir atsakovo 2009 m. lapkričio 30 d. sudarytos grūdų pirkimo-pardavimo sutarties turinio, joje įtvirtintos visos anksčiau išvardintos tipinės žemės ūkio produkcijos pirkimo – pardavimo sutarties sąlygos (Sutarties preambulėje nurodytos Sutarties šalys ir jų rekvizitai, 1 skyriuje – ,,Sutarties objektas“, 2 skyriuje – ,,Grūdų kokybė ir kiekis“, 3 skyriuje – ,,Grūdų tiekimo tvarka ir sąlygos“, 4 skyriuje – ,,Kainos ir atsiskaitymo tvarka“, 5 skyriuje – ,,Šalių turtinė atsakomybė“).

Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymas nustato, kad tokios rūšies sutarčių sąlygos taip pat turi atitikti Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatytas tipines sutarties sąlygas, tačiau nagrinėjamu atveju tarp šalių sudarytos Sutarties tipinių sąlygų nei Vyriausybė, nei jos įgaliota institucija nėra patvirtinusi.

Žemės ūkio ministro 2003 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 3D-70 ,,Dėl žemės ūkio produkcijos pirkimo-pardavimo sutarčių“ yra patvirtintos Pavyzdinės grūdų pirkimo-pardavimo sutarties sąlygos, kuriomis tiek šio ginčo šalys, tiek kiti ūkio subjektai, siekiantys sudaryti grūdų pirkimo – pardavimo sutartį, gali vadovautis.

Paprastai suprantama, kad pavyzdinės sutartys nėra privalomosios, jos yra rekomendacinio pobūdžio, todėl šalys gali, bet ne privalo atsižvelgti į pavyzdinių sutarčių nuostatas, sudarydamos konkrečią sutartį. Tuo tarpu, kaip teisingai teigia atsakovas, tipinės sutartys paprastai yra privalomojo pobūdžio ir nuo jų sąlygų dažniausiai galima nukrypti tik įstatymo nurodytais atvejais. Tipinių ar pavyzdinių sutarčių teisinio privalomumo laipsnį ir tų nuostatų nesilaikymo padarinius turėtų nustatyti norminis aktas, kuris įtvirtina atitinkamas tipines ar pavyzdines sutartis, tačiau šiuo atveju Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymas kalba tik apie tipinių, bet ne pavyzdinių sutarčių sąlygų privalomumą, o jau minėtame Žemės ūkio ministro 2003 m. vasario 27 d. įsakyme taip pat nėra nurodyta, kad Pavyzdinės sutarties nuostatos yra privalomos tokią sutartį siekiančioms sudaryti šalims, t. y. grūdų pirkėjui ir pardavėjui.

Atkreiptinas atsakovo dėmesys, kad minėto Žemės ūkio ministro įsakymo 2 dalyje nurodyta, kad sudarant žemės ūkio produkcijos pirkimo-pardavimo sutartis privalu vadovautis Civiliniu kodeksu, Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. balandžio 6 d. nutarimu Nr. 393 „Dėl atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją terminų“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. balandžio 6 d. nutarimu Nr. 394 „Dėl atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją tvarkos ir sąlygų“ ir kitais su sutarties objektu susijusiais galiojančiais teisės aktais. To paties įsakymo 3 dalimi buvo pripažinti netekusiais galios Žemės ūkio ministro 1999 m. birželio 21 d. įsakymas Nr. 269 „Dėl tipinės grūdų pirkimo-pardavimo sutarties patvirtinimo“, Žemės ūkio ministro 1999 m. birželio 21 d. įsakymas Nr. 270 „Dėl tipinės pieno pirkimo-pardavimo sutarties patvirtinimo“, Žemės ūkio ministro 1999 m. birželio 21 d. įsakymas Nr. 271 „Dėl tipinės gyvulių pirkimo-pardavimo sutarties patvirtinimo“ ir kt. Šios aplinkybės rodo, jog Žemės ūkio ministras, panaikindamas tipines sutartis ir patvirtindamas pavyzdines sutartis, siekė liberalizuoti žemės ūkio produkcijos pirkimo-pardavimo sutarčių sąlygas ir suteikti sutarties šalims pasirinkimo laisvę, įtvirtinant sutartyje atskiras sutarties nuostatas, papildomai nurodydamas, jog sudaromos sutartys dėl žemės ūkio produkcijos pirkimo-pardavimo negali prieštarauti Civilinio kodekso ir kitų teisės aktų nuostatoms.

Taigi nors atsakovas įrodinėja, jog Žemės ūkio ministro 2003 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 3D-70 ,,Dėl žemės ūkio produkcijos pirkimo-pardavimo sutarčių“ patvirtintos pavyzdinės grūdų pirkimo pardavimo sutarties 5.1-5.4 punktų nuostatos, numatančios pardavėjui vienintelę civilinės atsakomybės rūšį – baudą procentais nuo nepateikto grūdų kiekio vertės, yra imperatyvios ir privalomos šalims, tuo tarpu ieškovas, reikalaudamas nuostolių atlyginimo, kurių nenumato pavyzdinės grūdų pirkimo-pardavimo sutarties sąlygos, pažeidžia imperatyvių normų reikalavimus, tačiau teismas, atsižvelgdamas į tai, kad šiuo metu Lietuvos Respublikos Vyriausybė nėra patvirtinusi tipinių grūdų pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų, sprendžia, jog šalys yra laisvos susitarti dėl žemės ūkio produkcijos pirkimo-pardavimo sutarties konkrečių sąlygų turinio, laikantis teisės aktų nustatytų reikalavimų. Taigi šalys sudarytoje grūdų pirkimo-pardavimo sutartyje turėjo teisę susitarti dėl nuostolių, sutarties nevykdymo arba netinkamo vykdymo atveju, atlyginimo (Sutarties 5.3.2. p.), kadangi toks susitarimas neprieštarauja nei Civilinio kodekso, nei kitų teisės aktų reikalavimams.

Kadangi Civilinio kodekso 6.245 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta sutartinė atsakomybė, kaip turtinė prievolė, atsirandanti dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas, teismas daro išvadą, kad tokio pobūdžio susitarimas negali būti laikomas prieštaraujančiu imperatyvioms įstatymo normoms.

Teismas sutinka su ieškovo išsakytais argumentais, jog Civiliniame kodekse yra numatyta civilinės atsakomybės formų alternatyva, todėl nuostolius patyrusi šalis gali pasirinkti, ar iš sutartį pažeidusios šalies reikalauti nuostolių atlyginimo, ar netesybų.

Dėl nurodytų priežasčių ieškovas su atsakovu sudarydami Sutartį turėjo teisę susitarti dėl Sutarties 5.3.2 punkto sąlygos, numatančios, jog pardavėjas privalės atlyginti visus pirkėjo nuostolius, patirtus dėl tokios pardavėjo pareigos pažeidimo, t. y. padengti skirtumą tarp pirkėjo sudaryto grūdų pirkimo-pardavimo sandorio dėl pagal šią Sutartį nepristatytų grūdų įsigijimo iš trečiųjų asmenų kainos ir šioje Sutartyje numatytos nepristatytų grūdų kainos. Be to, pardavėjas privalės pirkėjui atlyginti visas išlaidas, susijusias su nepristatytų grūdų įsigijimo iš trečiųjų asmenų sandoriu, bei netesybas, kurias pirkėjas patirs dėl savo įsipareigojimų pagal su klientais sudarytas sutartis pažeidimo (t. 1, b. l. 10).

Be kita ko, civilinėje teisėje vyrauja dispozityvus teisinio reguliavimo metodas, todėl šalys paprastai turi galimybę pasirinkti jų interesus labiausiai atitinantį elgesio variantą. CK 6.156 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nusistatyti tarpusavio teises bei pareigas. Sutarties laisvės principas apima subjekto pasirinkimo laisvę, sutarties turinio nustatymo laisvę ir sutarties formos laisvę. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str. 1 d.). Šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti tik imperatyvių teisės normų (CK 6.157 str. 1 d.). Kadangi iš Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo normų matyti, kad jose jokių imperatyvių reikalavimų dėl pardavėjo atsakomybės už sutartinių įsipareigojimu nevykdymą ar netinkamą vykdymą ribojimo nėra nustatyta, teismas daro išvadą, jog šalių susitarimas dėl galimų nuostolių, sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo atveju, negali būti laikomas imperatyvių įstatymo normų pažeidimu, sudarančiu pagrindą pripažinti visą Sutartį, ar atskiras Sutarties nuostatas niekinėmis ir negaliojančiomis.

Atsakovas taip pat nurodo, jog 2009 m. lapkričio 30 d. sudaryta grūdų pirkimo-pardavimo sutartis turi būti pripažinta niekine ir negaliojančia ir dėl to, kad ieškovas, kaip stipresnė sutarties šalis, ruošė sutarties sąlygas, kurias atsakovas ūkininkas, kaip silpnesnioji Sutarties šalis, buvo priversta priimti ir pasirašyti be jokių išlygų, taigi sutartis prieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijams. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog CK 6.288 straipsnio 1 dalyje suteikta teisė šaliai atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos ar sąlygų, jeigu tai nulemia didelę šalių prievolių neatitiktį, kai viena šalis kitos sąskaita įgyja neproporcingai didelę, palyginti su jos prievolėmis, naudą, o kita šalis negauna nieko arba jos nauda yra neproporcingai maža, palyginus su kitos šalies prievole, ir tokia nelygybė dėl tarpusavio prievolių neatitikties turi būti jau sudarant sutartį. Praktikoje tai turėtų būti tokia nelygi šaliai padėtis, jog protingas ir apdairus žmogus tokiomis sąlygomis sutarties niekada nesudarytų. Tai turėtų būti esminė sutarties sąlyga. Esant esminei šalių teisių ir pareigų neatitikčiai, būtų nesąžininga ir neprotinga reikalauti vykdyti sutartį, tokiu atveju šalis, kuri būtų nukentėjusioji, turi teisę pareikšti kitai šaliai, kad atsisako vykdyti tokią sutartį ar tam tikras jos sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-03-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2010).

Kaip paaiškino atsakovas J. K., išankstinė būsimo derliaus pirkimo-pardavimo sutartis atitiko įprastą praktiką. Su ieškovu UAB ,,Agrorodeo“ analogiškais klausimas jis bendradarbiavo ir anksčiau. Taigi nėra jokio pagrindo teigti, kad tarp ieškovo ir atsakovo, t. y. dviejų verslo subjektų, nuolatos užsiimančių tokio pobūdžio veikla, sudaryta sutartis nulėmė esminę šios sutarties šalių teisių ir pareigų neatitiktį, kai atsakovas įsipareigojo užauginti ir parduoti, o ieškovas įsipareigojo nupirkti atsakovo užaugintą ir ieškovui pristatytą sutartyje nurodytą grūdų ir rapsų kiekį. Akivaizdu, kad abi sutarties šalys, įvertinusios prisiimamą verslo riziką (atsakovas – galimą kainų padidėjimą ateityje, o ieškovas – kainų sumažėjimo riziką ateityje), nusprendė laisva valia sudaryti šią sutartį.

Teismas taip pat pažymi, kad nėra pagrindo remtis Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-3792-104/2011, nes sprendimas priimtas minėtoje byloje remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2010. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, kuria rėmėsi ir Vilniaus apygardos teismas, buvo priimta esant ankstesniam reguliavimui, kuomet galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimas Nr. 726, kuriuo buvo patvirtintos Tipinės pieno pirkimo – pardavimo sutarties sąlygos, taigi nurodytų bylų ir nagrinėjamos bylos fabulos nėra identiškos, t. y. nesutampa jų ratio decidendi, todėl atsakovo minėtoje byloje nurodytos aplinkybės neturi teisinės reikšmės.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, jog nėra pagrindo teigti, kad egzistuoja pagrindas 2009 m. lapkričio 30 d. ieškovo ir atsakovo sudarytą grūdų pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 09 AR/353/2009 ar atskiras jos nuostatas pripažinti niekine ir negaliojančia, kadangi teismas nenustatė akivaizdaus pagrindo Sutartį pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis. Byloje konstatavus, jog nėra teisinio pagrindo pripažinti tarp ieškovo ir atsakovo sudarytą Sutartį niekine ir negaliojančia, toliau sprendžiamas ieškovo dėl atsakovo sutartinių įsipareigojimų nevykdymo patirtų nuostolių atlyginimo klausimas.

Dėl nuostolių atlyginimo (ieškinio reikalavimas)

Kaip jau minėta, teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str. 1 d.). CK 6.256 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Pagal CK 6.63 straipsnio l dalies l punktą skolininkas laikomas pažeidusiu prievolę, kai neįvykdomos arba netinkamai įvykdomos sutartyje numatytos sąlygos. Pagal CK 6.324 straipsnį, jei pardavėjas nepagrįstai atsisako perduoti daiktus pirkėjui, šis turi teisę atsisakyti vykdyti pirkimo – pardavimo sutartį ir reikalauti atlyginti nuotolius.

Sutarties 5.3 punkte šalys susitarė, jog tuo atveju, jei pardavėjas iki 2010 m. rugsėjo 15 d. nepristatys pirkėjui viso arba dalies Sutarties 1.1 punkto lentelėje numatyto kiekio, kokybės ir rūšies grūdų, pirkėjo pasirinkimu ir pareikalavimu pardavėjas per 5 dienas nuo pirkėjo pareikalavimo dienos privalės sumokėti 20 procentų dydžio baudą nuo nepristatytų grūdų kainos su PVM (Sutarties 5.3.1 p.), arba pardavėjas privalės atlyginti visus pirkėjo nuostolius, patirtus dėl tokios pardavėjo pareigos pažeidimo, t. y. padengti skirtumą tarp pirkėjo sudaryto grūdų pirkimo-pardavimo sandorio dėl pagal šią Sutartį nepristatytų grūdų įsigijimo iš trečiųjų asmenų kainos ir šioje Sutartyje numatytos nepristatytų grūdų kainos. Be to, pardavėjas privalės pirkėjui atlyginti visas išlaidas, susijusias su nepristatytų grūdų įsigijimo iš trečiųjų asmenų sandoriu, bei netesybas, kurias pirkėjas patirs dėl savo įsipareigojimų pagal su klientais sudalytas sutartis pažeidimo (Sutarties 5.3.2 p., t. 1, b. l. 10).

Ieškovas, remdamasis Sutarties nuostatomis reiškia reikalavimą atlyginti visus pirkėjo nuostolius, patirtus dėl tokios pardavėjo pareigos pažeidimo, t. y. padengti skirtumą tarp pirkėjo sudaryto grūdų pirkimo-pardavimo sandorio dėl pagal šią Sutartį nepristatytų grūdų įsigijimo iš trečiųjų asmenų kainos ir šioje Sutartyje numatytos nepristatytų grūdų kainos.

Atsakovas J. K. neneigia, jog neįvykdė sutartimi prisiimtų įsipareigojimų ir iki 2010 m. rugsėjo 15 d. nepristatė Sutartyje nustatytos rūšies, kokybės ir kiekio grūdų, todėl remiantis Sutarties ir Civilinio kodekso nuostatomis jam kyla pareiga atlyginti ieškovo patirtus nuostolius. Tačiau atsakovas įrodinėja, jog pagal Sutartį jam negali kilti atsakomybė, nes Sutarties 5.7 punktu šalys susitarė, jog pardavėjas ir pirkėjas atleidžiami nuo atsakomybės, jei įsipareigojimų neįvykdo dėl nenugalimos jėgos, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos teisės aktuose.

CK 6.127 straipsnio 1 dalis nustato, kad prievolė baigiasi, kai jos įvykdyti neįmanoma dėl nenugalimos jėgos už kurią skolininkas neatsako. Šiuo pagrindu prievolė baigiasi tik tuo atveju, jeigu nenugalima jėga atsirado iki tol, kol skolininkas nepažeidė prievolės. Be to, nenugalimos jėgos faktą turi įrodyti skolininkas. Pagal šias įstatymines nuostatas, šalis atleidžiama nuo atsakomybės už sutarties neįvykdymą, jeigu ji įrodo, kad sutartis neįvykdyta dėl aplinkybių, kurių ji negalėjo kontroliuoti bei protingai numatyti sutarties sudarymo metu ir kad negalėjo užkirsti kelio šių aplinkybių ar jų pasekmių atsiradimui. Tam, kad konstatuoti nenugalimą jėgą (force majeure), turi būti nustatyta, kad yra visi nenugalimą jėgą apibrėžiantys požymiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-8-83/2004). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2010 2010 m. spalio 4 d. priimtoje nutartyje išaiškino, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad nenugalimos jėgos aplinkybes kvalifikuoja tokie požymiai: 1) aplinkybių nebuvo sudarant sutartį ir jų atsiradimo nebuvo galima protingai numatyti; 2) dėl susidariusių aplinkybių sutarties objektyviai negalima įvykdyti; 3) šalis, neįvykdžiusi sutarties, tų aplinkybių negalėjo kontroliuoti ar negalėjo užkirsti joms kelio; 4) šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių ar jų padarinių atsiradimo rizikos. Nesant šių kriterijų visumos, faktinės aplinkybės negali būti pripažintos nenugalima jėga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Š. v. UAB „Paira“, bylos Nr. 3K-3-931/2003).

Force major aplinkybių egzistavimą atsakovas įrodinėja Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos Biržų meteorologijos stoties 2010 m. lapkričio 17 d. pažyma Nr. 80, kurioje nurodyta, kad 2009 m. gruodžio 11 d. prasidėję šalčiai staigiai stiprėjo ir 15-19 d. laikėsi 12-15 laipsnių šalčio vidutinė paros oro temperatūra, dirvos staigiai įšalo 33-36 cm gylyje, dėl stichinių nelaimių pavasarį pastebėti dideli plotai žuvusių pasėlių, todėl užaugo menkesnis derlius nei įprastai, labiausiai nukentėjo žiemkenčių ir žieminių rapsų derlius (t. 1, b. l. 186); Biržų rajono savivaldybės administracijos Pačeriaukštės seniūnijos 2010 m. lapkričio 23 d. išduota pažyma Nr. ŽŪ-84, kurioje nurodyta, kad ūkininko J. K. ūkis smarkiai nukentėjo nuo šalčio, iššalo 2009 m. pasėtų žieminių rapsų 90 procentų, žieminių kviečių 80 procentų, kurie 2010 metų pavasarį buvo atsėti vasarinėmis kultūromis ir esant nepalankioms meteorologinėms sąlygoms buvo išguldyti škvalo (t. 1, b. l. 187); Biržų rajono savivaldybės administracijos 2010 m. rugpjūčio 12 d. pažyma Nr. ILV-29, kurioje nurodyta, kad mero sudaryta komisija nustatė, kad žieminiai kviečiai ir rapsai blogai peržiemojo, išretėjo, dalis buvo atsėti vasariniais javais, liepos – rugpjūčio mėnesiais didelės liūtys bei škvalai nepribrendusį derlių išguldė, dėl to ūkininkas prikūlė blogos kokybės ir tik 60 procentų sutartyje numatytų parduoti žieminių kviečių bei 50 procentų rapsų kiekio (t. 1, b. l. 188); Panevėžio prekybos, pramonės ir amatų rūmų 2010 m. lapkričio 30 d. išduota pažyma Nr. 04-10, kurioje nurodyta apie nenugalimos jėgos aplinkybes ir jų egzistavimo laikotarpius: 2009 metų lapkritis – gruodis, anomaliai šilta rudens pabaiga ir staigi žiemos pradžia bei stiprus atšalimas; 2010 m. liepa – rugpjūtis, lietingi bei vėjuoti orai (t. 1, b. l. 188).

Tačiau teismas sprendžia, jog dideli šalčiai žiemą ir lietingi bei vėjuoti orai vasarą nėra ta aplinkybė, kurios atsakovas, būdamas ilgamečiu ūkininku ir nuolat užsiimantis grūdų auginimo ir pardavimo verslu, būtų negalėjęs protingai numatyti ir prisiimti tokios aplinkybės atsiradimo rizikos. Dėl šios priežasties teismas sprendžia, jog nėra pagrindo atleisti atsakovą nuo pareigos atlyginti ieškovo patirtus nuotolius, nes force majeure aplinkybės, šalinančios atsakovo atsakomybę dėl sutarties neįvykdymo, nebuvo įrodytos. Juolab, kad priešieškinyje atsakovas nurodė, kad 2010 metais atsakovas nuėmė 699 tonas I klasės kviečių ir 70 tonų rapsų (t. 3, b. l.). Šios aplinkybės patvirtina, jog blogos klimatinės sąlygos nesukliudė užauginti bent dalį kultūrų, taigi atsakovas privalo atlyginti dėl sutarties nevykdymo ieškovo patirtus nuostolius.

Kita vertus, atsakovas tvirtina, jog neužaugino nei vienos tonos II rūšies kviečių, taigi ir dėl šios priežasties negalėjo įvykdyti prievolių pagal sutartį. Nežiūrint į tai, kad ieškovas tvirtino, jog būtų supirkęs iš atsakovo ir I klasės kviečius, svarbu, kad būtų pristatytas ieškovui reikalingas sutartyje sulygtas kviečių kiekis, atsakovas neturėjo pareigos ieškovui už sutartyje sutartą kainą pristatyti aukštesnės kokybės kultūras, juolab, kad kaip patvirtino tiek ieškovas, tiek atsakovas, rinkoje buvo stebimas ženklus grūdų kainų pakilimas. Be to, nors pagal Sutarties 1.5 punktą atsakovas, siekdamas išvengti atsakomybės už Sutarties nevykdymą, galėjo pristatyti ir kitų Lietuvos augintojų užaugintas kultūras, tačiau teismas sprendžia, kad pagal Sutarties pobūdį (Sutartis iš esmės atitinka grūdų užauginimo konkrečiam pirkėjui sutartį) bei ūkininko J. K. veiklos specifiką (ūkininkas užsiima ne grūdų perpardavimo verslu, bet grūdų auginimu ir užaugintų kultūrų pardavimu), atsakovas neturėjo pareigos pristatyti ieškovui ir kitų augintojų grūdų. Taigi vertindamas atsakovo atsakomybės apimtį, teismas daro išvadą, jog realiai Sutartį įvykdyti atsakovas galėjo tik užauginto derliaus apimtimi, nes derlius dėl neįprastai prastų oro sąlygų užaugo negausus. Nors atsakovas tvirtino, kad II klasės grūdų jis apskritai neužaugino, o rapsų užaugino tik 70 tonų, tačiau teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas net iš dalies neįvykdė sutartinių įsipareigojimų, bylos nagrinėjimo metu nuolat keitė savo poziciją, skirtingai aiškino nuimto derliaus apimtis, naudojosi visais prieinamais savo teisių gynybos būdais, kritiškai vertina šiuo atsakovo teiginius. Teismas sprendžia, jog vienintelis objektyvus įrodymas, kurio pagrindu galima nustatyti, kiek realiai sutarčiai įvykdyti reikalingų II klasės kviečių ir rapsų užaugino ūkininkas J. K., yra Biržų rajono savivaldybės administracijos 2010 m. rugpjūčio 12 d. pažyma Nr. ILV-29, kurioje nurodyta, kad mero sudaryta komisija ,,Dėl nelaimių žemės ūkio subjektų patirtų nuostolių apimtims nustatyti“ konstatavo, jog žieminiai kviečiai ir rapsai blogai peržiemojo, išretėjo, dalis buvo atsėti vasariniais javais, liepos – rugpjūčio mėnesiais didelės liūtys bei škvalai nepribrendusį derlių išguldė, dėl to ūkininkas prikūlė blogos kokybės ir tik 60 procentų sutartyje numatytų parduoti žieminių kviečių bei 50 procentų rapsų kiekio (t. 1, b. l. 188). Kad didžioji dalis iššalusių žieminių kviečių ir rapsų buvo atsodinta vasarinėmis kultūromis neneigė ir pats ūkininkas. Kadangi Biržų rajono savivaldybės mero sudaryta komisija, ūkininko J. K. prašymu (į 2010-08-10 raštą) apžiūrėjusi ir įvertinusi gamtos stichijų žalą 2010 m. derliui, nustatė, jog ūkininkas J. K. prikūlė blogos kokybės ir tik 60 procentų Sutartyje numatytų parduoti žieminių kviečių bei 50 procentų rapsų kiekio, teismas sprendžia, jog būtent tokioje apimtyje atsakovas ir yra atsakingas už ieškovui padarytus nuostolius.

Ieškovas įrodinėja, jog dėl 500 tonų II klasės kviečių kainų skirtumo jis patyrė 142 677,01 Lt nuostolį, o dėl 100 tonų rapsų kainų skirtumo – 43 000 Lt. Nuostolius ieškovas grindžia pateiktomis grūdų pirkimo-pardavimo sutartimis, PVM sąskaitomis-faktūromis, Mokėjimo nurodymais, Grūdų priėmimo kvitų suvestinėmis, o taip pat Buhalterinėmis pažymomis (t. 1, b. l. 70-153), todėl teismas įvertinęs visą bylos medžiagą, daro išvadą, kad ieškovas per protingą terminą su kitais asmenimis sudarė Sutartį pakeičiančias grūdų pirkimo – pardavimo sutartis, jas sudarė po to, kai 2010 m. rugpjūčio 13 d. raštu ieškovas UAB ,,Agrorodeo“ informavo atsakovą ūkininką J. K., kad nesutinka su pasiūlymu pakeisti sutarties sąlygas ir paprašė per 3 darbo dienas nuo pranešimo gavimo dienos raštu patvirtinti, kad pateiks savo produkciją sutartyje nustatytais kiekiais ir terminais (t. 1, b. l. 16), o šis atitinkamai neinformavo ieškovo apie ketinimą toliau vykdyti Sutartį, t. y. 2010 m. rugpjūčio 20 d. – rugsėjo 28 d., tuo metu, kai ieškovas jau pagrįstai galėjo manyti, jog atsakovas neįvykdys savo prievolės. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad atsakovas sutarties iš dalies negalėjo įvykdyti ir dėl to, kad dėl blogų klimatinių sąlygų neužaugino dalies pagal Sutartį sutartų parduoti kviečių ir rapsų, teismas iš atsakovo priteisia ieškovui nuostolių atlyginimui sumą, kuri yra proporcinga ūkininko užaugintų kultūrų kiekiui, t. y. 58 606,21 Lt, kaip kainų skirtumą nuo 60 procentų užaugintų II klasės kviečių (60 procentų nuo 142 677,01 Lt), ir 21 500 Lt, kaip kainų skirtumą nuo 50 procentų užaugintų rapsų (50 procentų nuo 43 000 Lt), iš viso 107 106,21 Lt.

Įstatymas taip pat numato, jog atsakovas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d.). Šiuo atveju ieškovas prašo priteisti iš atsakovo 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šis ieškovo prašymas tenkinamas, nes CK 6.37 straipsnio 2 dalis nustato, jog skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210 straipsnio 2 dalis taip pat nustato, jog tais atvejais, kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos 6 procentų dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato kitokio palūkanų dydžio. Nagrinėjamu atveju, abi šalys yra verslininkai, todėl ieškovui priteisiamos 6 procentų dydžio metinės palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo

Be to, šalys prašė priteisti joms dėl bylinėjimosi patirtas išlaidas. Ieškovas nurodė, jog be už ieškinį sumokėto žyminio mokesčio 4 714 Lt (4 170 Lt ir 544 (t. 1, b. l. 7, 70)), jis už advokato paslaugas byloje sumokėjo 12 100 Lt (6 050 Lt pagal ieškinį ir 6 050 Lt pagal priešieškinį) (t. 2, b. l. 104-108). Atsakovas nurodė, kad be už priešieškinį sumokėto 139 Lt (t. 3, b. l. 9) žyminio mokesčio, jis patyrė 605 Lt išlaidų (pagal ieškinį) advokatai apmokėti (t. 1, b. l. 52).

Kadangi CPK 93 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą, o CPK 93 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai, todėl iš atsakovo ieškovui priteisiama 3 500 Lt advokato pagalbai pagal ieškinį atlyginti, o atsakovu iš ieškovo 254 Lt advokato pagalbai pagal ieškinį atlyginti. Atitinkamai patenkintų reikalavimų daliai, teismas ieškovui iš atsakovo priteisia 2 734 Lt žyminio mokesčio, sumokėto už ieškinį dalį.

Kadangi priešieškinį teismas atmeta, įvertinęs Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R–85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo 8 straipsnyje įtvirtintus advokato teikiamos teisinės pagalbos maksimalius dydžius, teismas mažina iš atsakovo ieškovui priteisiamą sumą advokato pagalbai pagal priešieškinį apmokėti iki 2 760 Lt (už atsiliepimo į preišieškinį surašymą – 2 400 Lt (3 val.), už atstovavimą pagal priešieškinį teisme – 360 Lt (3 val.) (CPK 98 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 79 straipsniu, 80 straipsniu, 93 straipsniu, 98 straipsniu, 259 straipsniu, 269-270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškovo UAB „Agrorodeo“ ieškinį atsakovui J. K. tenkinti iš dalies.

Atsakovo J. K. priešieškinį ieškovui UAB ,,Agrorodeo“ atmesti.

Priteisti iš atsakovo J. K. (a/k (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) ieškovo UAB ,,Agrorodeo“ (į/k 300613433, buveinės adresas: Lvovo g. 25, Vilnius) naudai 107 106,21 Lt nuostolių atlyginimo, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2010 m. rugsėjo 3 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti iš atsakovo J. K. ieškovo UAB ,,Agrorodeo“ naudai 3 500 Lt advokato pagalbai pagal ieškinį atlyginti ir 2 734 Lt už ieškinį sumokėto žyminio mokesčio, o taip pat 2 760 Lt advokato pagalbai pagal priešieškinį atlyginti.

Priteisti iš ieškovo UAB ,,Agrorodeo“ atsakovo J. K. naudai 254 Lt advokato pagalbai pagal ieškinį atlyginti.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.