Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Alvydas Žerlauskas Civilinė byla Nr. e2S-1028-265/2016

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2016 m. liepos 14 d.

Klaipėdos apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Žerlauskas, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs kreditorės Vilniaus miesto savivaldybės atskirąjį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 9 d. nutarties civilinėje byloje pagal kreditorės Vilniaus miesto savivaldybės pareiškimą skolininkui R. G. dėl įsiskolinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2016-05-03 nutartimi kreditorei buvo nustatytas terminas pašalinti pareiškimo trūkumams, t. y. pateikti atstovės L. G. įgaliojimus patvirtinančius dokumentus, patikslinti, kaip buvo apskaičiuotos prašomos priteisti palūkanos.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., CPK 338 str.).

Nagrinėjamu atveju kvestionuojamas pirmos instancijos teismo nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, teisėtumas ir pagrįstumas.

CPK XXIII skyrius nustato bylų dėl teismo įsakymo nagrinėjimo ypatumus. CPK 431 str. 1 d. nustatyta, kad CPK XXIII skyriuje nustatyta tvarka nagrinėjamos bylos pagal kreditoriaus pareiškimą dėl piniginių reikalavimų (atsirandančių iš sutarties, delikto, darbo santykių, išlaikymo priteisimo ir kitų). Pareiškime dėl teismo įsakymo išdavimo be bendrųjų reikalavimų, keliamų procesinių dokumentų turiniui ir formai, turi būti nurodytas reiškiamas reikalavimas ir jo faktinis pagrindas, taip pat įrodymai, kuriais galima pagrįsti reiškiamą reikalavimą (CPK 433 str. 1 d. 5 p.). CPK 435 str. 2 d. nustatyta, kad teismas nutartimi atsisako priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, jeigu yra šio kodekso 137 str. 2 d. nurodytos aplinkybės, jeigu pareiškimas neatitinka CPK 431 str. 1 ir 2 d. numatytų leistinumo reikalavimų arba jeigu pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas.

Atsisakydamas priimti kreditoriaus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo kaip aiškiai nepagrįstą (CPK 435 straipsnio 2 dalis), teismas turėjo nustatyti ir įvertinti aplinkybę, ar reiškiamas reikalavimas yra iš esmės neįmanomas. Pažymėtina, kad atsisakyti priimti pareiškimą kaip aiškiai nepagrįstą teismas gali tik tuomet, kai iš faktinio pareiškimo pagrindo matyti, jog reikalavimas yra absurdiškas (absurdiškais reikalavimais pripažintini tokie reikalavimai, kuriuos tokiais laiko kiekvienas protingas žmogus) arba kai tokius reikalavimus nepagrįstais vienareikšmiškai laiko materialiosios teisės normos (pvz., jeigu pareiškėjas reikalautų įvykdyti terminuotą prievolę nesuėjus jos įvykdymo terminui (CK 6.34 straipsnio 2 dalis), arba jeigu pareiškiamas reikalavimas, kurio negina teisė (CK 6.243 straipsnio 1 dalis). Sistemiškai aiškinant teisės normas, reglamentuojančias CPK XXIII skyriuje numatytą teismo įsakymo išdavimo tvarką, darytina išvada, kad, viena vertus, pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo stadijoje teismas nevertina pareikštų reikalavimų pagrįstumo įrodymų egzistavimo ar pakankamumo aspektais, taip pat sutartinių sąlygų sąžiningumo, o pasisako tik dėl pareikštų reikalavimų galimumo iš esmės, t. y. jų atitikties imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Kita vertus, teismo įsakymo instituto specifika nulemia tai, jog tuo atveju, jeigu pareiškimo patenkinimas pilna apimtimi pažeistų teisės aktais įvirtintą teisinį reguliavimą, o galimybės neišduoti teismo įsakymo ar išduoti jį tik dėl dalies reikalavimų nėra, toks pareiškimas nepriimamas dėl jo aiškaus nepagrįstumo (CPK 435 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, dėl tokių bylų nagrinėjimo specifikos jau pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo stadijoje teismas turi tam tikrą diskrecijos teisę įvertinti pareiškimo atitiktį (neprieštaravimą) imperatyvioms teisės normoms bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Nors reikalavimams dėl palūkanų taikomas sutrumpintas penkerių ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 9 dali), tačiau pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kreditorės prašymas dėl ieškinio senaties taikymo šioje civilinio proceso stadijoje nebuvo pateiktas, o skolininkui tokia galimybė nebuvo suteikta. Kadangi CK 1.126 straipsnio 2 dalies norma yra imperatyvi, todėl nesant proceso šalies prašymo dėl senaties termino taikymo teismas ex officio šio klausimo nenagrinėja, taipogi nesvarsto ir ieškinio senaties termino taikymo papildomiems reikalavimams ar atvirkščiai. Esant šioms aplinkybėms kreditorės reikalavimas priteisti palūkanas už tą patį laikotarpį kaip ir skolą – nuo 2009 m. - negali būti pripažintas aiškiai nepagrįstu.

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ši norma nustato vadinamąsias procesines palūkanas, kurios, kaip išaiškino kasacinis teismas, nereiškia naujos CK neįtvirtintos palūkanų rūšies, nes procesinės palūkanos yra kompensuojamosios palūkanos. Procesinės palūkanos pasižymi tuo, kad jos skaičiuojamos nuo visos įsiskolinimo sumos ir skirtos kompensuoti būsimus, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo, susidariusius kreditoriaus nuostolius. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog procesinės palūkanos skaičiuojamos nuo teismo priteistos sumos (CK 6.37 straipsnio 2 dalis). Šią sumą sudaro lėšos, kurias kreditorius įgyja teisę reikalauti dėl sutarties pažeidimo. Į šią sumą gali būti įskaičiuojama: pagrindinis įsiskolinimas kreditoriui ir (arba) kreditoriaus patirti nuostoliai, ir (arba) palūkanos už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą ir (arba) netesybos. Sutiktina su apeliante, jog procesinės palūkanos, skaičiuojamos nuo teismo priteistos sumos, nėra dvigubos palūkanos, numatytos CK 6.37 str. 4 d.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad išsiaiškinti visas bylos aplinkybes ir ištirti įrodymus, kurie reikšmingi sprendžiant dėl kreditorės reikalavimų pagrįstumo, teismas galėtų tik nagrinėdamas bylą iš esmės, tai yra skolininkei CPK 439 straipsnio nustatyta tvarka pareiškus prieštaravimus dėl kreditorės pareikšto reikalavimo ir teismui bylą nagrinėjant ginčo teisenos tvarka. Atkreiptinas dėmesys, jog skolininkui yra suteikiama galimybė pateikti prieštaravimus net nenurodant prieštaravimo pagrindo. Skolininko teisė pateikti prieštaravimus garantuoja jo teisių apsaugą nuo nepagrįsto ar ginčytino kreditorės reikalavimo pareiškimo.

Esant nurodytų aplinkybių visetui konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teismo įsakymo išdavimo institutą reglamentuojančias teisės normas ir priėmė neteisėtą bei nepagrįstą nutartį, o atskirojo skundo motyvai sudaro pagrindą ją panaikinti. Dėl to pirmosios instancijos teismo nutartis panaikintina ir pareiškimo priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas, CPK 339 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 9 d. nutartį ir pareiškimo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.