Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2011-02-17 · Administracinė byla Nr. I-24-320/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2011-02-17
Bylos Nr.
I-24-320/2011
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Nijolė Čekanauskienė, Ramūnas Gadliauskas
Pareiškėjas
M.B.
Atsakovas
Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
Administracinė byla Nr. I-24-320-2011
PANEVĖŽIO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. vasario 17 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: I. Varžinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), R. Gadliausko, N. Čekanauskienės,

sekretoriaujant I. Kalainytei,dalyvaujant pareiškėjui M.B.,atsakovo atstovui R. Kučinskui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal M.B. skundą atsakovui Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl nutarimo taikyti prevencinę poveikio priemonę- oficialų perspėjimą- panaikinimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas M.B. savo skundu prašo panaikinti 2010-12-01 Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau- Panevėžio apskrities VPK) viršininko patvirtintą nutarimą Nr. 96 „Dėl prevencijos poveikio priemonių taikymo“, kuriuo Panevėžio apskrities VPK Biržų rajono PK Kriminalinės policijos skyriaus vyresniojo tyrėjas nutarė jo atžvilgiu taikyti prevencinę poveikio priemonę - oficialų perspėjimą. Pareiškėjas paaiškino, kad 2010-12-01 jo atžvilgiu priimti nutarimas ir oficialus perspėjimas yra neteisėti ir nepagrįsti, priimti vadovaujantis prielaidomis, nurodant tariamus nusikalstamus ir socialiai negatyvius veiksnius, kurie nesuderinami su jo principinėmis nuostatomis. Taip pat nėra atsižvelgta į tai, kad jis nėra teistas, jo atžvilgiu nėra pradėtų ikiteisminių tyrimų dėl nusikalstamų veikų padarymo, jau trejus metus dirba Biržų sporto mokykloje futbolo treneriu, turi pastovią gyvenamąją vietą. Vertinant, ar asmeniui galėjo būti pareikštas oficialus perspėjimas, turi būti nustatyta, ar apie asmenį turima LR organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnyje įvardintos informacijos, sudarančios pagrindą pareikšti oficialų perspėjimą ir ar ši informacija gauta įstatymų nustatyta tvarka. Mano, kad šiuo atveju tokios informacijos pareigūnai neturi, todėl perspėjime itin abstrakčiai teigia, kad jo veiksmai varžo kitų asmenų teises ir laisves, būtinas demokratinėje visuomenėje, sudarydami palankias sąlygas atsirasti ir plėtotis organizuoto nusikalstamumo socialinėms bei ekonominėms prielaidomis. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis nėra atlikęs ir neketina atlikti veiksmų, kurie išdėstyti oficialiame perspėjime, todėl mano, kad oficialiame perspėjime nurodyti teiginiai yra nepagrįsti. Nurodė, kad jam nėra suprantamos nei šio perspėjimo priežastys, nei pats turinys, neaišku, kokie asmenys yra laikomi organizuotos grupės nariais ar nusikalstamu susivienijimu ir su kokiais konkrečiai asmenimis jis negali bendrauti, todėl tokie oficialaus perspėjimo nurodymai negali būti įgyvendinami.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas su skundu nesutinka, paaiškino, kad, atsižvelgiant į įstatymo nustatyta tvarka surinktus duomenis, yra pagrindas manyti, jog M.B. gali būti susijęs su organizuotomis nusikalstamomis grupuotėmis ir jų nariais, kurie galimai užsiima nusikalstama veika bei gali vykdyti sunkius nusikaltimus. Todėl buvo patikrinta, ar yra visi LR organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnyje numatyti prevencinės poveikio priemonės pagrindai ir, tokius pagrindus nustačius, pagrįstai buvo priimtas sprendimas pareikšti oficialų perspėjimą pareiškėjui.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Panevėžio apskrities VPK Biržų rajono PK Kriminalinės policijos skyriaus vyresniojo tyrėjo 2010-12-01 nutarimu Nr. 69 nutarta M.B. taikyti prevencinę poveikio priemonę - oficialų perspėjimą (b.l. 9). Vadovaujantis LR organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 1, 4, 5 straipsniais pareiškėjui tą pačią dieną pareikštas oficialus perspėjimas (b.l. 4).

Pareiškėjas M.B. ginčija 2010-12-01 nutarimą Nr. 69, kuriuo nutarta jo atžvilgiu taikyti prevencinę poveikio priemonę – oficialų perspėjimą.

Prevencinių poveikio priemonių taikymo pagrindai ir tvarka numatyti LR organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatyme (toliau - Įstatymas). Oficialus perspėjimas - tai įgalioto policijos pareigūno rašytinis reikalavimas asmeniui būtinai laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų ir supažindinimas su galimomis teisinėmis pasekmėmis (Įstatymo 5 straipsnis) ir yra viena iš prevencinio poveikio priemonių rūšių, įtvirtintų Įstatymo 3 straipsnyje. Įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad sprendimas dėl oficialaus perspėjimo taikymo asmeniui įforminamas raštišku nutarimu, kurį patvirtina policijos įstaigos vadovas. Įstatymo 4 straipsnis nustato, kad tokia prevencijos poveikio priemonė gali būti taikoma asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves.

Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 29 d. nutarime yra pažymėjęs, kad asmenų ryšiai su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais reiškia, jog ,,vienas iš būtinų pagrindų asmeniui taikyti Įstatyme nustatytas prevencines poveikio priemones turi būti duomenys, kurie atspindi tokius minėtų asmenų veiksmus, kurie liudija ne tik tai, kad šie asmenys palaiko ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais, bet ir tai, kad šie ryšiai leidžia pagrįstai manyti, jog šie asmenys gali daryti sunkius (ar labai sunkius) nusikaltimus“. Atsakovo teismui pateiktoje viešo pobūdžio medžiagoje, kuri, jo teigimu, sudaro pagrindą taikyti pareiškėjui M.B. jo ginčijamą priemonę, matyti, kad trijose baudžiamosios bylose, kuriose 2009- 2010 metais pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamų veikų, numatytų LR baudžiamojo kodekso 187 straipsnio 1 dalyje (dėl svetimo turto sugadinimo), priskiriamų nesunkiems nusikaltimams, M.B. yra apklaustas liudytoju. Pareiškėjui šiose baudžiamosiose bylose nėra pareikšti įtarimai ar kaltinimai, padarius šias nusikalstamas veikas. Iš teismui pateiktos neslaptos medžiagos matyti, kad M.B. atžvilgiu buvo pradėtas vienas ikiteisminis tyrimas dėl LR baudžiamojo kodekso 181 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo (turto prievartavimo) padarymo, kuris 2005-05-03 buvo nutrauktas, vadovaujantis LR baudžiamojo proceso kodekso 212 straipsnio 1 dalies 5 punktu (kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius). Šios viešo pobūdžio medžiagos analizė leidžia teismui daryti išvadą, kad joje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas palaiko ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir leidžiančių pagrįstai manyti, kad jis gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus.

Atsakovas savo poziciją grindžia ir turimos įslaptintos medžiagos duomenimis. Konstitucinis Teismas 2007-05-15 nutarime nurodė, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, kaip įrodymai administracinėje byloje gali būti naudojami tik juos išslaptinus įstatymo (konkrečiai - Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo) nustatyta tvarka, t. y. iš esmės yra draudžiama minėta tvarka neišslaptintus duomenis naudoti kaip įrodymus. Toks draudimas nėra absoliutus, nes teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, sprendžia, ar konkrečioje nagrinėjamoje administracinėje byloje faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, bus įrodymai. Konstitucinis Teismas nurodytame nutarime taip pat akcentavo, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) nežinoma vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus, 2009-11-02 nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-756-425/2009 yra pažymėjęs, kad teismas, spręsdamas ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies taikymo klausimą, turi ne tik nustatyti, ar informacija, kurios pagrindu pareiškėjas buvo oficialiai perspėtas, Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka yra įslaptinta, bet ir spręsti, ar tokia informacija gali būti pripažinta (pakankamu) įrodymu administracinėje byloje bei ją įvertinti pagal įrodymų įvertinimo taisykles. Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad Europos žmogaus teisių teismas (toliau – ir EŽTT) ne kartą yra konstatavęs, jog pareiškėjo negalėjimas ar neturėjimas priėjimo prie įslaptintų dokumentų, bei nekomunikavimas su pareiškėju (kaip nustatyta ir šiuo atveju) dėl turimos informacijos, pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintą teisingo bylos nagrinėjimo principą (Europos žmogaus teisių teismo sprendimai - 2006 m. spalio 31 d. Güner Çorum prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 59739/00, 24-31 punktai; 2006 m. spalio 31 d. Aksoy ( Eroğlu) prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 59741/00, 24-31 punktai; 2007 m. lapkričio 27 d. Meral prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 33446/02, 32-39 punktai; 2009 m. balandžio 21 d. Miran prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 43980/04, 9-18 punktai; 2009 m. balandžio 21 d. Topal prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 3055/04, 12-15 punktai). 2008 m. gruodžio 16 d. Europos žmogaus teisių teismo sprendime G. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 10425/03) taip pat atkreiptas dėmesys į tai, kad administraciniai teismai savo sprendimuose rėmėsi „įslaptinta“ išvada, nors pareiškėjas su jos turiniu supažindintas nebuvo, taip suvaržant jo teisę į gynybą. Todėl, atsižvelgiant į aptartą EŽTT praktiką, teisėjų kolegija daro išvadą, kad tokie atvejai, kai valstybės paslaptį sudarančiais neišslaptintais duomenimis yra remiamasi kaip vieninteliu ir vienai iš bylos šalių nežinomu įrodymu teismo procese, sudaro prielaidas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimams, pirmiausia, teisės į teisingą bylos nagrinėjimą požiūriu (Konvencijos 6 str.). Kadangi Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra reikšminga ir Lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui, todėl teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad ir šiuo nagrinėjamu atveju individo privatūs interesai ir viešasis interesas negali būti priešpriešinami, juos būtina derinti, tai reiškia, kad tarp šių interesų turėtų būti užtikrinta teisinga pusiausvyra, vadovaujantis Konstitucinio Teismo, EŽTT ir Europos Sąjungos teisminių institucijų nustatytais kriterijais.

Iš aukščiau aptartų duomenų matyti, kad ginčijamas 2010-12-01 nutarimas Nr. 96 iš esmės yra grindžiamas tik slaptos operatyvinės medžiagos duomenimis, šie duomenys būtų vieninteliu įrodymu nagrinėjamojoje byloje. Atsakovas nepasinaudojo teismo siūlymu išslaptinti dalį ar visą su M.B. veikla susijusią medžiagą, ji nebuvo išslaptinta. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas nepateikė duomenų Įstatymo 4 str. prasme arba informacijos apie šiuos duomenis, kurie leistų teismui spręsti apie oficialaus perspėjimo M.B. pareiškimo pagrįstumą. Todėl ginčijamas aktas naikintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi LR ABTĮ 88 straipsnio 2 punktu, kolegija

nusprendžia:

skundą patenkinti.

Panaikinti Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko patvirtintą 2010-12-01 nutarimą Nr. 96, kuriuo M.B. atžvilgiu nutarta taikyti prevencinę poveikio priemonę – oficialų perspėjimą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti apeliaciniu skundu skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Kolegijos pirmininkė Irena VaržinskienėTeisėjai Nijolė ČekanauskienėRamūnas Gadliauskas