Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2016-08-05 · Administracinė byla Nr. A-1498-146/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-08-19Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2016-08-05Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-08-05
Bylos Nr.
A-1498-146/2016
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-02093-2015-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ričardas Piličiauskas (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
Pareiškėjas
E. P.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-1498-146/2016Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02093-2015-8Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. rugpjūčio 5 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas E. P. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. liepos 17 d. teismui išsiuntė skundą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), atsakovo atstovas ) priteisti 7 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Šalies argumentai

Pareiškėjas paaiškino, kad jis laikotarpio nuo 2008 m. sausio mėn. iki 2009 m. sausio mėn. atitinkamais periodais buvo laikomas Šiaulių TI teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalis ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) draudžia žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnyje nurodyta, kad suimtiesiems turi būti užtikrintos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos. Pagal Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 104 punktą suimtiesiems skirtos patalpos turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus. Pagal 1999 m. spalio 22 d. Lietuvos higienos normą HN 76:1999 (toliau – ir HN 76:1999) laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje asmeniui turėjo tekti ne mažiau kaip 5 kv.m ploto. Pareiškėjas teigė, kad jam nebuvo sudarytos normalios suėmimo sąlygos: jis buvo laikomas perpildytose kamerose, kuriose buvo šalta, drėgna, ant sienų ir lubų grybelis. Sanitarinis mazgas nebuvo izoliuotas nuo kameros ir įrengtas prie durų, todėl įėjusios pareigūnės (moterys) galėjo pamatyti nuteistuosius (vyrus) naudojantis tualetu. Kamerose buvę asmenys buvo nervingi, kildavo konfliktai. Pareiškėjas teigė, kad minėtos sąlygos jam sukėlė psichologinį, dvasinį sukrėtimą. Pareiškėjas negalėjo ramiai miegoti, sutriko visavertis jo gyvenimas, prarado galimybę normaliai bendrauti su artimaisiais, pasidarė dirglus, atsirado padidėjusi baimė aplinkai. Į jo žodinius prašymus Šiaulių TI pareigūnai nekreipė dėmesio. Pasak pareiškėjo, apie savo teises jis sužinojo 2014 metais, pažeidimas buvo tęstinis. Prašė priteisti jam iš atsakovo 7 000 eurų neturtinei žalai atlyginti (CK 6.271, 6.250 straipsniai).

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime paaiškino, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas laikotarpio nuo 2008 m. sausio 4 d. iki 2009 m. sausio 6 d. atitinkamais periodais. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį kreipėsi į teismą 2015 m. liepos 17 d. (pagal skundo išsiuntimo teismui spaudą ant voko), atsakovo atstovas reikalavo taikyti byloje ieškinio senaties terminą (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.127 straipsnio 1 dalis). Nurodė, kad pareiškėjas nepateikė pagrįstų argumentų, įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, leidžiančių kitaip vertinti nurodytą situaciją ar kitaip skaičiuoti senaties termino pradžią.

Dėl ginčo esmės atsakovo atstovas pažymėjo, kad Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. V-241, kuriuo patvirtinta Lietuvos higienos normas HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) įsigaliojimo, todėl taikytinos tik tos taisyklių nuostatos ir tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių TI pastatas įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl nėra galimybės padidinti langų angas, nėra galimybės įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, sureguliuoti oro temperatūrą, nes šie darbai būtų susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbų atlikimu. Todėl negalima konstatuoti šiais klausimais įstaigos neteisėtus veiksmus. Kamerų remontas Šiaulių TI atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Teisės aktuose imperatyviai nustatyta pareiga patiems kamerose esantiems asmenims rūpintis švara ir tvarka patalpoje, todėl kamerų būklė priklauso pirmiausia nuo pačių jose laikomų asmenų elgesio. Taip pat teisės aktuose numatyta, kad kameroje turi būti valymo inventoriaus komplektas. Įstaiga negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas, susijusias su švaros ir tvarkos palaikymo sąlygomis kamerose. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Šiaulių TI kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka HN 76:2010 reikalavimus. Gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis HN 76:2010 ir Eksploatavimo taisyklių reikalavimais. Kamerose sanitariniai mazgai yra įrengti, nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele, praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia užuolaida, toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Šiaulių TI administracija niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų. Pareiškėjo teiginys dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų yra abstraktus. Pareiškėjo skundų įstaigos administracija dėl laikymo sąlygų negavo. Pareiškėjo pretenzijos laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. CK 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų, šio straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais, tai numato ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktika.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu pareiškėjo E. P. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas laikotarpio nuo 2008 m. sausio 4 d. iki 2009 m. sausio 6 d. atitinkamais periodais.

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgdamas į atsakovo reikalavimą taikyti ieškinio senatį, teismas vertino šio reikalavimo pagrįstumą.

Teismas atsižvelgė į LVAT praktiką dėl ieškinio senaties taikymo (LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007; 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011) ir atsižvelgdamas į CK 1.127 straipsnio 1 bei 5 dalies nuostatas bei tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Šiaulių TI sąlygų, t. y. įvertinęs pareiškėjo nurodytų pažeidimų pobūdį, konstatavo, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013; 2013 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Vadovavosi CK 1.125 straipsnio 8 dalimi ir įvertinęs tai, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 m. liepos 17 d. (pagal spaudą ant voko), tačiau nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog skunde nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, priėjo prie išvadų, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai daromus pažeidimus, todėl praleido senaties terminą reikalavimui pareikšti dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį 2008 m. sausio 4 d. iki 2009 m. sausio 6 d.

Teismas vadovavosi CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, LVAT praktika (2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009) ir pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog apie savo teises sužinojo 2014 metais. Teigė, kad nuo 2008 metų laisvėje nebuvo ir pažeidimas jo atžvilgiu pažeidimas yra tęstinis. Pasak pareiškėjo, neturtinei žalai, atsiradusiai dėl valstybės institucijų kaltės, senaties terminas negali būti taikomas. Teismas nustatė, kad pareiškėjo nurodytos termino praleidimo kreiptis į teismą priežastys yra subjektyvios ir pažymėjo, kad tai, jog pareiškėjo laisvė yra apribota, negali pateisinti 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo, o pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisės principą, praleistas terminas kreiptis į teismą negali būti pateisinamas remiantis tariamu teisės norminių aktų turinio nežinojimu.

Atsižvelgęs į tai, teismas pripažino, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 4 d. iki 2009 m. sausio 6 d. Vadovavosi CK nuostatomis dėl senaties termino ir jo praleidimo pasekmių (LVAT 2014 m. spalio 30 d. nutartis byloje Nr. A575-1559/2014). Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, suteikiančių pagrindą išvadai, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas nusprendė, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo.

III.

Pareiškėjas E. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą (b.l.64-65).

Apelianto nuomone teismas buvo šališkas, nes taikydamas ieškinio senaties terminą ėmėsi ginti atsakovo interesus, teismo priimtu sprendimu pateisinamas valstybės vykdytas nusikaltimas prieš socialiai pažeidžiamus asmenis. Pareiškėjas vadovaujasi CK 1.134 straipsnio 1 punktu ir teigia, kad jo byloje pareikštiems reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių gynimo netaikomas senaties terminas. Konvencijos 3 straipsnyje nenustatytas joks terminas, šioje teisės normoje įtvirtinta teisė yra absoliuti. Teismas nenagrinėjo jo skunde išdėstytų reikalavimų dėl pareiškėjui tekusio ploto Šiaulių TI, neišreikalavo įrodymų, patvirtinančių, kada pareiškėjas buvo supažindintas su kalinimo sąlygas reglamentuojančiais teisės aktais ir nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą (b.l.70-71).

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovo atstovas pareiškė nuomonę, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas išsamiai išnagrinėjus ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, tinkamai pritaikius teisės normas. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas, manydamas jog jo teisės yra pažeistos, jų negynė nepagrįstai ilgai. Pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento skaičiuojamas senaties terminas.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr.XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Pareiškėjas 2015 m. liepos 17 d. (pagal skundo išsiuntimo teismui datą ant voko) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.271, 6.250 straipsniai), teigdamas, kad laikotarpio nuo 2008 m. sausio mėn. iki 2009 m. sausio mėn. atitinkamais periodais buvo laikomas Šiaulių TI teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Atsakovo atstovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas nustatė, kad pareiškėjas, 2015 m. liepos 17 d. padavė skundą teismui dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2008 m. sausio mėn. iki 2009 m. sausio mėn. praleidęs CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą, atnaujinti šį terminą nėra pagrindo, todėl skundą atmetė.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, nes pagal Konvencijos 3 straipsnį ji netaikytina, nenagrinėjo pareiškėjo skundo iš esmės, priėmė šališką sprendimą.

Dėl nagrinėjant bylą taikytinos teisės teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog teisėjai nagrinėdami bylas klauso tik įstatymo. Vadovaujantis Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje dėl Konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Konstitucijai yra pažymėjęs, kad minėta Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, jog ratifikuotos tarptautinės sutartys turi būti taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Teismų įstatymo 33 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad nagrinėdami bylas, teismai vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Vyriausybės nutarimais, kitais Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, kurie neprieštarauja įstatymams.

Dėl Konvencijos pažymėtina, kad tai tarptautinė sutartis, sukurianti atitinkamas pareigas jos dalyvėms. Valstybės, ratifikuodamos Konvenciją, prisiima įsipareigojimus pagal Konvencijos 1 straipsnį: garantuoti, kad jų vidaus teisė atitinka Konvencijos nuostatas, Konvencijos dalyvės turi nepažeisti joje ginamų ir saugomų teisių bei laisvių. Lietuva yra šios Konvencijos dalyvė, ratifikavusi ją 1995 m. balandžio 27 d įstatymu, todėl prisiimti įsipareigoti suponuoja tai, kad teisinis reguliavimas, asmens suteikiamos teisės turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Konvenciją.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausiai pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr. EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). Šiame kontekste pažymėtina, kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr. EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę, 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę, be kita ko, pažymėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr. EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Tai yra susiję su tuo, kad Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Kitaip tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negali būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos. Pirmiau nurodyta sąveika lemia, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo turi būti žvelgiama tiek į nacionalinį reguliavimą, tiek į Konvencijoje garantuojamas teises, tiek į individualiam ginčui reikšmingus EŽTT išaiškinimus.

Dėl ieškinio senaties termino EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr. EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę ). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę, 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis, ir pažymėjęs, kad neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais (CK 6.271 straipsnis) padarytos žalos atlyginimo (ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p.), taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio Kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2007 m. kovo 26 d. Nr. A6-317/2007,2010 m. birželio 14 d. Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. Nr. A556-150/2011,2014 m. vasario 24 d. Nr.A146-134/2014 ir kt.).

CK 1.125 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 1 dalyje 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali taikyti ieškinio senatį savo iniciatyva ir gali taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis reikalauja. Šiuo atveju atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantis Šiaulių TI, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2008 m. sausio mėn. iki 2009 m. sausio mėn. pareikšti kreipėsi į teismą 2015 m. liepos 17 d. , prašė taikyti ieškinio senatį.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK normas dėl ieškinio senaties taikymo yra pabrėžęs, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas inter alia turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostata ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyviąja aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2005; 2007 m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2007, 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009 ir kt.). Ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio patikrina, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas ir ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2007).Kadangi įstatymai nenurodo aplinkybių, kurias nustačius yra pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti, ar kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, tai spręsdamas šį klausimą teismas turi diskreciją pripažinti arba nepripažinti ieškinio senaties termino praleidimo priežastis svarbiomis. Spręsdamas svarbių priežasčių buvimo ar nebuvimo klausimą, teismas turi atsižvelgti į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, šalies elgesį bei kitas reikšmingas bylos aplinkybes; jeigu asmuo, žinodamas ar turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą senaties terminą į jį nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-543; 2004 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2004, 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina ta diena, kada asmuo faktiškai suvokia (turi suvokti), kad atitinkamos jo teisės yra pažeidžiamos. Pagal teismų praktiką nustatant asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie atitinkamos įstatymų nustatytos asmens teisės pažeidimą dieną atsižvelgiama į apdairus ir rūpestingas asmens elgesio standartus, pagal kuriuos vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo pagal galimo jo teisių pažeidimo pobūdį turėjo suvokti savo teisių pažeidimą. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad kalinimo sąlygas atitinkamoje įstaigoje ir asmeniui paskirtoje gyventi konkrečioje patalpoje kalinamas asmuo patiria kiekvieną tomis sąlygomis buvimo dieną. Pareiškėjo nusiskundimai dėl kalinimo sąlygų grindžiamai tais pačiais neigiamais asmeniui veiksniais (kameros perpildytos, jose šalta, drėgna, pelėsis, nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu), kurių kalinamas asmuo negali nejausti ir nesuvokti tuo metu (kiekvieną dieną) ir visą laikymo tomis sąlygomis laiką, kai tie neigiami veiksniai tą asmenį veikia. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos, kurią kildina iš minėtų netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI 2008 m. sausio - 2009 m. sausio mėn. laikotarpiu , kreipėsi į teismą 2015 m. liepos 17 d. (praėjus daugiau nei 6 metams), skunde abstrakčiai pareikšdamas, kad apie savo teises sužinojo 2014 metais ir nutarė jas ginti, pažymėdamas, kad nuo 2008 metų jis atlieka laisvės atėmimo bausmę ir nuo to laiko nebuvo laisvėje.

Iš Šiaulių TI pateiktos pažymos apie pareiškėjo laikymą Šiaulių TI matyti, kad laikotarpio nuo 2008 m. sausio 4 d. iki 2009 m. sausio 6 d. atitinkamais periodais, pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių TI kamerose Nr. 25 (16,25 kv. m), Nr. 63 (18,16 kv. m), Nr. 104 (18,86 kv. m), Nr. 32 (20,91 kv. m), Nr. 41(23,10 kv. m), kuriose laikomų asmenų skaičius kisdavo atitinkamai nuo 2 iki 7, nuo 3 iki 4, nuo 4 iki 5, 6, 7, 8, nuo 5 iki 6. Pagal pateiktus į bylą įrodymus nurodytas paraiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpis susideda iš 3 periodų, tarp kurių yra 2 intervalai, kuriais pareiškėjas buvo išvykęs iš Šiaulių TI. Taigi po kiekvieno pareiškėjo laikymo periodo Šiaulių TI, jam išvykus iš šios įstaigos, nurodytų veiksnių tiesioginis poveikis pasibaigdavo. Paskutinis laikymo periodas yra ilgiausias (nuo 2008 m. vasario 22 d. iki 2009 m. sausio 6 d.) ir visą šį periodą pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr.41(23,10 kv. m), kurioje laikomų asmenų skaičius keitėsi nuo 2 iki 8. Paskutinė data, kurią pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių TI - 2009 m. sausio 6 d. Taigi pareiškėjas pagal tokio pobūdžio vienarūšius nusiskundimus dėl laikymo Šiaulių TI sąlygų, kurias nurodė 2015 m. liepos 17 d. skunde teismui ir kurių neigiamo poveikio, jei nurodytos sąlygos iš tiesų buvo pareiškėjo laikymo kameroje, negalėjo nejausti kiekvieną kalinimo dieną, taigi skundą teismui dėl žalos atlyginimo turėjo paduoti vėliausiai per tris metus, skaičiuojant nuo 2009 m. sausio 6 d. (CK 1.125 straipsnio 8 dalis).

Dėl pareiškėjo teiginių, kad jis nuo 2008 metų atlieka laisvės atėmimo bausmę ir iki skundo padavimo dienos (2015 m. liepos 17 d.) nebuvo laisvėje, teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymai neriboja laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų teisės kreiptis su skundais į valstybės institucijas ir ginti savo teises teisme. Bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nuteistų asmenų teisių ir laisvių apribojimus ir nuteistųjų asmenų pareigas nustato tik Lietuvos Respublikos įstatymai. Laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų teisės kreiptis su skundais į valstybės institucijas bei pareigūnus, apskųsti bausmių vykdymo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmus teismui įtvirtintos specialiajame bausmių atlikimo vykdymą reglamentuojančiame įstatyme (BVK 100 ir 183 straipsniai). Taigi pareiškėjo 2015 m. liepos 17 d. skunde nurodyta aplinkybė, kad jis nuo 2008 metų iki šio skundo padavimo teismui atlieka laisvės atėmimo bausmę negali būti pripažinta pagrindu atnaujinti ieškinio senaties terminą. Šiuo konkrečiu atveju nei pareiškėjo skunde, nei bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, apie objektyvias ieškinio senaties termino praleidimo priežastis ir pagrindo šį terminą atnaujinti. Tokių duomenų pareiškėjas nepateikė ir apeliaciniame skunde. Pirmosios instancijos teismas byloje teisingai nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo praleidęs ieškinio senaties terminą ir nėra pagrindo šį terminą atnaujinti.

CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Nagrinėjama situacija patenka į CK 1.131 straipsnio 1 dalyje taikymo sritį. Tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį ir teismas nustato pagrindą taikyti ieškinio senatį, skundas atmetamas vien tuo pagrindu. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatęs, kad atsakovui reikalaujant pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo už 2008 m. sausio 4 d. iki 2009 m. sausio 6 d. laikotarpį taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.126 straipsnio 2 dalis), nenagrinėdamas iš esmės pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagrįstumo, teisės normų nepažeidė.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu esą pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įtvirtina asmens teisę į veiksmingą teisminę pažeistų teisių gynybą. Asmens teisė į bylos nagrinėjimą nešališko teismo įtvirtinta ir Administracinių bylų teisenos įstatyme (ABTĮ 46 straipsnio 4 dalis, 47-47¹ straipsniai). Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Šis principas perkeltas į ABTĮ 7 straipsnį, kuris įtvirtina pagrindines teisėjų ir teismų nepriklausomumo administracinėse bylose nuostatas. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką teismą įgyvendinimą, ABTĮ 47–47¹ straipsnių normose įtvirtintas teisėjo nusišalinimo ir jo nušalinimo institutas. ABTĮ bylos proceso dalyviams suteikia teisę pareikšti teisėjui motyvuotą nušalinimą, jei turi pagrindą manyti, kad yra aplinkybių dėl kurių jis negali nagrinėti bylą (ABTĮ 47 straipsnio 1, 5, 6 dalys).

EŽTT praktikoje pabrėžiama, kad teisė į nešališką teismą turi būti vertinama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas (žr. 1989 m. gegužės 24 d. sprendimą byloje Hauschildt v. Denmark). Dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, EŽTT yra pabrėžęs, kad turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (žr. EŽTT 1998 m. gegužės 20 d. sprendimą byloje Gautrin and Others v. France). Lemiamą reikšmę turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (žr. EŽTT 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą byloje Ferrantelli and Santangelo v. Italy). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar aptariamo ryšio pobūdis ir laipsnis yra toks, kad rodytų teismo nešališkumo stoką (žr. EŽTT 1996 m. liepos 10 d. sprendimą byloje Pullar v. United Kingdom).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismo teisėjai, paskirtam nagrinėti bylą, nušalinimo nepareiškė. Ši aplinkybė vertintina, kad dėl teisėjos nešališkumo pareiškėjui abejonių nekilo. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, esą teismas buvo šališkas nepagrįstas jokiais argumentais, kurie atitiktų pirmiau minėto objektyviojo testo kriterijus, minėtas apelianto teiginys iš esmės siejamas su teismo priimtu pareiškėjui nepalankiu procesiniu sprendimu, apeliaciniame skunde apsiribojant deklaratyvaus pobūdžio teiginiais. Tai, kad teismas nepatenkina asmens skundo ir jį išsprendžia ne taip, kaip to norėtų pareiškėjas, negali būti traktuojama kaip teismo šališkumas, nes administraciniame teisminiame ginče, jei šalys nesudaro taikos sutarties, kurią patvirtina teismas, visada yra bylą laimėjusi ir pralaimėjusi šalis. Taigi byloje nėra duomenų, kurie suteiktų pagrindą konstatuoti asmens (šiuo atveju apelianto) teisės į nešališką teismą pažeidimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.), teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo E. P. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė BaltrūnaitėRičardas PiličiauskasVaida Urmonaitė-Maculevičienė