- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-05-04
- Bylos Nr.
- 1A-312-387/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-10-1-00097-2012-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algimantas Valantinas (pirm.), Laureta Ulbienė, Pavelas Frolovas
- Nukentėjusysis
- L. S.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algimanto Valantino,
teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo L. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-06-04 nuosprendžio, kuriuo A. B. išteisintas, nepadaręs Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 str. 3 d. numatytos nusikalstamos veikos.
Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ir nukentėjusiojo L. S. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-06-04 nuosprendžiu A. B. buvo išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios BK 281 str. 3 d. numatyto nusikaltimo požymių.
A. B. buvo pareikštas kaltinamas padarius BK 281 str. 3 d. numatytą nusikalstamą veiką, dėl to, kad jis 2012-01-20, apie 22.00 val., neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones, vairavo kelių transporto priemonę – automobilį „Rover 620“, v/Nr. (duomenys neskelbtini) kuris nebuvo apdraustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, ir važiavo Ozo gatve link Gelvonų gatvės, Vilniuje, ties pastatu Ozo g. 10A, Vilniuje, antra eismo juosta, pastebėjęs jo važiavimo juostoje stovintį automobilį „BMW“ su įjungtomis avarinėmis šviesomis, rikiavosi į trečią eismo juostą neįsitikinęs, kad tai daryti saugu, nepasirinko saugaus greičio, neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, kelio būklę, atsiradus kliūčiai trečioje eismo juostoje – stovinčiam automobiliui „Mercedes Benz E200“, v/Nr. (duomenys neskelbtini) nesugebėjo vairuojamo automobilio iškilus grėsmei eismo saugumui sustabdyti arba kliūtį apvažiuoti, tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau tekste KET) 14, 133, 134, 238 punktų reikalavimus, atsitrenkė į stovintį ant važiuojamosios kelio dalies „Mercedes Benz E200“ vairuotoją L. S. ir jį prispaudė prie šio automobilio bagažinės, dėl ko nukentėjusiajam buvo sunkiai sutrikdyta sveikata dėl atvirų abiejų kojų blauzdikaulių ir šeivikaulių lūžių, kairio šlaunikaulio kūno lūžio, abiejų kojų daugybinių paviršinių sužalojimų, trauminio šoko, dėl dešinės kojos amputacijos dėl blauzdos minkštųjų audinių defektų.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismo 2013-10-11 nuosprendžiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-06-04 nuosprendis panaikintas, pripažinus A. B. kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 3 dalyje padarymo, ir nubaudžiant jį 35 parų areštu. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, A. B. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise (vairuoti transporto priemones) dvejiems metams. Iš A. B. buvo priteista 15664,71 Lt Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos; 24835,26 Lt Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui; nukentėjusiajam L. S. 134,99 Lt turtinės žalos, 41362 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 3000 Lt advokato paslaugoms apmokėti. 2013-10-11 Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu taip pat buvo pripažinta nukentėjusiojo teisė į civilinio ieškinio dalį dėl negautų pajamų skaičiuojant nuo 2013-04-01 patenkinimą, klausimą dėl ieškinio dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka.
2014-04-01 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu iš atsakovo A. B. ieškovo L. S. naudai priteista 366,44 Lt, šią sumą mokant periodinėmis išmokomis kas mėnesį laikotarpiu nuo 2014-01-01 iki 2016-02-02. Taip pat iš atsakovo buvo priteista 200 Lt suma ieškovo L. S. naudai advokato teisinėms paslaugoms apmokėti.
2014-05-28 Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs ieškovo L. S. ir atsakovo A. B. atstovo advokato A. Sokolovskij apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-04-01 sprendimo, nutarė abu apeliacinius skundus atmesti, paliekant pirmos instancijos teismo sprendimą nepakeistą.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-02-17 nutartimi Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013-10-11 nuosprendis pakeistas: panaikinant nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio dalies, susijusios su negautų pajamų priteisimu iš A. B., ir šią bylos dalį perduodant iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kita Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013-10-11 nuosprendžio dalis palikta nepakeista. Taip pat panaikintas Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 28 d. sprendimas.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad priimdamas 2013-10-11 nuosprendį Vilniaus apygardos teismas netinkamai taikė BPK 115 straipsnio 2 dalį, nes nuspręsdamas, kad nukentėjusiajam pripažįstama teisė į civilinio ieškinio dalies dėl negautų pajamų nuo 2013 m. balandžio 1 d. patenkinimą iš A. B., klausimą dėl ieškinio dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka, susiaurino nukentėjusiojo, prašiusio negautas pajamas atlyginti iš A. B. ir Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro, reikalavimą.
Šalies argumentai
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas visiškai nemotyvavo, kodėl priėmė sprendimą civilinio ieškinio dalį dėl negautų pajamų priteisti būtent iš nuteistojo A. B., nors nukentėjusysis civiliniu ieškiniu prašė negautas pajamas priteisti ir iš A. B., ir iš Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, kolegija konstatavo, kad Vilniaus apygardos teismo 2013-10-11 nuosprendis neatitinka BPK 331 straipsnio 1 dalies bei 305 straipsnio 1 ir 5 dalių reikalavimų, todėl negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu, o nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio dalies, susijusios su negautų pajamų priteisimu, naikintina ir ši bylos dalis perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Apeliaciniu skundu nukentėjusysis L. S. prašo tenkinti byloje pareikštą civilinį ieškinį dalyje dėl jo negautų pajamų atlyginimo, priteisiant iš atsakovų A. B. ir LR Transporto priemonių draudikų biuro 366,44 Lt solidariai, mokant periodinėmis išmokomis kas mėnesį laikotarpiu nuo 2014-01-01 iki 2016-02-02.
Teismo posėdžio metu nukentėjusysis ir jo atstovė prašė apeliacinį skundą tenkinti ta dalimi, kad atsakovais būtų pripažinti tiek A. B., tiek LR Transporto priemonių draudikų biuras, o pats ieškinys būtų perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka pirmos instancijos teismui.
Nuteistojo gynėjas advokatas nesutiko su prašomų priteisti išmokų dydžiu ir prašė priteisti nukentėjusiojo naudai mažesnio dydžio periodines išmokas, kadangi jis liko 30 procentų darbingas.
Prokuroras palaikė nukentėjusiojo ir jo atstovės reikalavimus.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies .
Baudžiamosios bylos medžiaga nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2013-10-11 nuosprendžiu A. B. pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 3 dalyje, padarymo, t. y. dėl to, kad jis 2012-01-20, apie 22.00 val., neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones, vairavo kelių transporto priemonę – automobilį „Rover 620“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuris nebuvo apdraustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, ir pažeisdamas KET reikalavimus, atsitrenkė į stovėjusį ant važiuojamosios kelio dalies „Mercedes Benz E200“ vairuotoją L. S. bei prispaudė jį prie šio automobilio bagažinės, dėl ko nukentėjusiajam buvo sunkiai sutrikdyta sveikata dėl atvirų abiejų kojų blauzdikaulių ir šeivikaulių lūžių, kairio šlaunikaulio kūno lūžio, abiejų kojų daugybinių paviršinių sužalojimų, trauminio šoko, dėl dešinės kojos amputacijos dėl blauzdos minkštųjų audinių defektų. Taigi byloje neginčytinai nustatyta, kad nukentėjusysis L. S. patyrė žalą dėl neteisėtų A. B. veiksmų.
Pagal Baudžiamojo proceso kodeksą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Vadovaujantis teismų praktika, formuojama nagrinėjant tokio pobūdžio bylas, bei galiojančiomis šį klausimą reglamentuojančiomis teisės normomis, nukentėjusiųjų patirta žala paprastai solidariai išieškoma iš draudimo bendrovės, apdraudusios kaltininko civilinę atsakomybę, bei kalto asmens. Tačiau svarbu pažymėti, jog pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalį, nukentėjęs trečiasis asmuo pretenziją dėl padarytos žalos gali pateikti ne tik atsakingam už padarytą žalą asmeniui (toliau – kaltininkas), tiesiogiai Europos Sąjungos valstybės narės ar užsienio valstybės draudimo įmonei, apdraudusiai kaltininko civilinę atsakomybę (toliau – atsakingas draudikas), atsakingo draudiko atstovui pretenzijoms nagrinėti, bet ir – šio įstatymo 17 ir 18 straipsniuose nurodytais atvejais – biurui ar biuro atstovui. Vadovaujantis šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalimi, draudikų biuras moka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims tais atvejais, jeigu kaltininkas padarė žalą Lietuvos Respublikoje naudodamas neapdraustą nustatytą (identifikuotą) transporto priemonę, kai dėl žalos padarymo atsiranda transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė. Pastarųjų normų analizė, leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog kaltininkui naudojant neapdraustą transporto priemonę, žalą patyręs asmuo (nukentėjęs trečiasis asmuo) pretenziją dėl padarytos žalos gali pateikti pasirinktinai kaltininkui arba biurui.
Atsižvelgiant į aukščiau nustatytas aplinkybes bei į tai, kad nusikaltimo padarymo metu A. B. vairuojama transporto priemonė nebuvo apdrausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, konstatuotina, jog reikšdamas reikalavimą dėl negautų pajamų priteisimo solidariai iš atsakovų A. B. ir LR Transporto priemonių draudikų biuro, nukentėjusysis realizuoja jam įstatymo suteiktą teisę dėl civilinio atsakovo pasirinkimo. Toks L. S. reikalavimas neprieštarauja galiojančiam teisiniam reglamentavimui, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl tenkintinas.
Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme A. B. gynėjas advokatas neginčijo nuteistojo prievolės atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą, tačiau nesutiko su prašomu priteisti periodinių išmokų dydžiu, akcentuodamas L. S. prarasto nedarbingumo lygį. Tuo tarpu nukentėjusysis ir jo atstovė paaiškino negalintys šiuo metu atsisakyti savo reikalavimų A. B., kadangi nežino, ar LR Transporto priemonių draudikų biuras sutiks atlyginti nukentėjusiojo patirtą žalą. L. S. nurodė, jog A. B. iki šiol nėra jam atlyginęs net mažos jo patirtos žalos dalies ir nieko nesiruošia mokėti. Pasak nukentėjusiojo, LR Transporto priemonių draudikų biuras apie metus laiko mokėjo jam išmokas, tačiau L. S. pasikreipus į teismą civilinio proceso tvarka, visą išmokų mokėjimą nutraukė. Pažymėtina, kad civilinio atsakovo - LR Transporto priemonių draudikų biuro - atstovas teisiamajame posėdyje apskritai nedalyvavo, atsiųsdamas teismui raštą, kuriame nurodė, jog visiškai palaiko 2014-05-21 atsiliepime į apeliacinius skundus nurodytus argumentus bei pareikštus prašymus (b. t. 5, b. l. 72-72). Akcentuotina, kad pastarajame dokumente nebuvo pasisakyta dėl nukentėjusiojo reiškiamų prašymų ir reikalavimų, nurodant, jog teismo sprendimas negali įtakoti Biuro teisių ir pareigų. Savo poziciją civilinis atsakovas grindė tuo, jog Vilniaus apygardos teismas 2013-10-11 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-596-468/2013 pripažino L. S. teisę į ieškinio patenkinimą A. B., o ne Biuro atžvilgiu.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-02-17 nutartimi pastaroji Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio dalis yra panaikinta, nurodant, jog nuspręsdamas, kad nukentėjusiajam pripažįstama teisė į civilinio ieškinio dalies dėl negautų pajamų nuo 2013 m. balandžio 1 d. patenkinimą iš A. B., klausimą dėl ieškinio dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka, apygardos teismas susiaurino nukentėjusiojo, prašiusio negautas pajamas atlyginti iš A. B. ir Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro, reikalavimą, tuo pažeisdamas BPK 331 straipsnio 1 dalies bei 305 straipsnio 1 ir 5 dalių reikalavimus.
Teisėjų kolegijai konstatavus, jog L. S. pareikštas reikalavimas dėl negautų pajamų priteisimo solidariai iš atsakovų A. B. ir LR Transporto priemonių draudikų biuro, yra teisėtas ir pagrįstas, bet koks procesinis sprendimas priimtas nagrinėjamoje byloje neišvengiamai įtakos Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro teises ir pareigas. Taigi, kaip pagrįstai nurodo nukentėjusiojo atstovė, šio civilinio atsakovo nuomonė dėl L. S. reiškiamų reikalavimų yra itin svarbi ir reikšminga. Nuo jos priklausys tolimesnė bylos eiga ir, galimai, jos baigtis.
Esant šioms aplinkybėms, bei atsižvelgiant į tai, jog bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme bei pripažinus nukentėjusiojo (civilinio ieškovo) teisę reikšti reikalavimą dėl jo patirtos žalos atlyginimo platesniam atsakovų ratui, kilo ginčas dėl civilinio ieškinio dydžio (gynėjas advokatas ginčija priteistinų išmokų dydį; LR Transporto priemonių draudikų biuras nenurodė savo pozicijos dėl nukentėjusiojo reiškiamų reikalavimų; L. S. teigimu, LR Transporto priemonių draudikų biuras jam apie metus jau yra mokėjęs išmokas, tačiau vėliau išmokų mokėjimą nutraukė), kurio neįmanoma apskaičiuoti neatidėjus bylos nagrinėjimo, L. S. pripažintina teisė į ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotinas nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 1 dalis).
Teisėjų kolegija atsižvelgia ir į tai, kad tokį prašymą bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu buvo išreiškę ir proceso dalyviai. Be to, nagrinėjamu atveju reikšminga aplinkybe laikytina tai, jog praplėtus civilinių atsakovų ratą ir bylą iš esmės išnagrinėjus apeliacinės instancijos teisme, šalys faktiškai prarastų savo teisę į apeliaciją, kadangi bet koks apygardos teismo priimtas sprendimas būtų galutiniu, neskundžiamu ir įsiteisėtų nuo jo priėmimo dienos.
Baudžiamosios bylos pagal nukentėjusiojo skundą nagrinėjimo metu, apygardos teismas kreipėsi į Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl gynėjo skyrimo nuteistajam A. B.. Paskyrus gynėją, valstybinės antrinės teisinės pagalbos tarnyba pateikė byloje prašymą, vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, išieškoti iš A. B. 34,74 Eur teisinės pagalbos išlaidų. BPK 106 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti.
BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungtyniškumo principo įgyvendinimą, privalo dalyvauti tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Taigi šioje byloje siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios. Todėl Valstybinės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos tarnybos prašymas netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
nukentėjusiojo L. S. apeliacinį skundą dalyje dėl negautų pajamų priteisimo tenkinti iš dalies.
Vadovaujantis BPK 115 str. 2 d., pripažinti nukentėjusiajam L. S. teisę į civilinio ieškinio dalį dėl negautų pajamų nuo 2014-01-01 patenkinimą iš A. B. ir LR Transporto priemonių draudikų biuro, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.