- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-01-04
- Bylos Nr.
- AN2-9-383/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 4-69-3-01034-2017-0
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Valdas Vitunskas
- Pažeidėjas
- K. L.
- Kategorijos
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens K. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 24 d. nutarties, kuria netenkintas K. L. skundas administracinio nusižengimo byloje Nr. 65ANN-94574059-17.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
K. L. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato 2-ojo veiklos skyriaus vyresniosios tyrėjos A. V. 2017 m. balandžio 10 d. nutarimu pripažintas padaręs administracinius nusižengimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau - ANK) 422 straipsnio 5 dalyje, 415 straipsnio 2 dalyje (du nusižengimai), 415 straipsnio 1 dalyje, 417 straipsnio 8 dalyje, ir nubaustas galutine subendrinta 300 (trijų šimtų) eurų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 12 (dvylikai) mėnesių už tai, kad jis 2017 m. kovo 29 d., 15.30 val., (duomenys neskelbtini), vairavo transporto priemonę, kai nustatytas 0,63 promilių lengvas girtumo laipsnis; vairavo transporto priemonę, kuri nustatyta tvarka neįregistruota (neperregistruota); vairavo transporto priemonę, kuri neapdrausta transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu; vairavo transporto priemonę, kuriai nustatyta tvarka neatlikta privalomoji techninė apžiūra; tikrinančiam pareigūnui nepateikė vairuotojo pažymėjimo, tikrinančiam pareigūnui nepateikė transporto priemonės registracijos liudijimo, t. y. pažeidė Kelių eismo taisyklių 14, 226, 224, 16 punktų reikalavimus.Nesutikdamas su aukščiau nurodytu nutarimu, K. L. pateikė skundą Kauno apylinkės teismui, kuris 2017 m. spalio 24 d. nutartimi pareiškėjo skundą atmetė, nurodant, kad neįrodyta, jog K. L., būdamas neblaivus, nevairavo administracinio nusižengimo protokole nurodytu laiku ir nurodytoje vietoje transporto priemonės, t. y. nusižengimas kvalifikuotas tinkamai, nuobauda individualizuota nepažeidžiant įstatymo reikalavimų.Apeliaciniame skunde K. L. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 24 d. nutartį ir priimti naują sprendimą: panaikinti tyrėjos 2017 m. balandžio 10 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. 65ANN-94574059-17 ir administracinio nusižengimo teiseną jo atžvilgiu nutraukti. Skunde K. L. nurodo, kad byloje esantis 2017 m. kovo 27 d. vaizdo įrašas neturi jokių sąsajų su jam inkriminuotu administraciniu nusižengimu. Tai, kad prieš dvi dienas iki inkriminuoto įvykio nevažiuojantis automobilis buvo perstumtas iš vienos vietos į kitą, negali būti laikoma patikimu įrodymu, jog šis automobilis dalyvavo viešame kelių eisme ir kad jis buvo kieno nors pervairuotas iš vienos vietos į kitą. Tai, jog įvykio dieną jam inkriminuoto įvykio metu automobilis stovėjo keliasdešimčia metrų nuošaliau, taip pat nėra aplinkybė, patvirtinanti, jog 2017 m. kovo 29 d. šis nevažiuojantis automobilis buvo kieno nors vairuojamas. Jis automobilio nevairavo. Prieš kelias dienas automobiliui (duomenys neskelbtini) buvo keista sankaba ir jis savo kieme bandė juo pavažiuoti, tačiau automobilis nevažiavo nei tada, nei įvykio dieną. Tą pasakė ir pareigūnams, tačiau jie neteisingai šiuos jo žodžius vertino kaip pripažinimą, kad jis įvykio dieną atvairavo nevažiuojantį (duomenys neskelbtini) automobilį į jo stovėjimo vietą. Savo kieme išbandyti, ar automobilis važiuoja, jis galėjo, nes tai nėra viešojo eismo kelias. Įvykio dieną automobilis buvo nevažiuojantis. Pareigūnai net nebandė įsitikinti, ar minėtas automobilis įvykio dieną užsikuria ir ar jis gali pajudėti iš vietos savo eiga, t. y. nesiekė nustatyti, ar iš tiesų buvo padarytas jų įtartas administracinis nusižengimas, kaip to reikalauja ANK 617 straipsnio nuostatos. Apklausus teismo posėdyje pareigūnus J. N. ir A. Š., jie parodė, kad važiuodami iš susitikimo, automobilį (duomenys neskelbtini) neva pamatė važiuojantį ir akimirksniu sustojusį. Iš jų teismo posėdžio metu nupieštų situacijos schemų matyti, kad jie atvažiuodami iš G. gatvės pasuko į K. gatvę, po ko sustojo, atbuline eiga pavažiavo atgal ir tik tada įsuko į privažiavimą prie K. g. 2, 4, 6, 8 ir kitų teritorijų. Duodami parodymus šie pareigūnai teigė matę automobilį (duomenys neskelbtini) važiuojantį tik akimirką, teigė, kad minėtas automobilis iš karto sustojo. Vertinant tik momentinį šių pareigūnų liudijimą, pamačius neva link jų judantį automobilį (duomenys neskelbtini), policijos automobiliui darant posūkį į K. gatvę metu ir neva mačius automobilį tik jo sustojimo metu, tokie parodymai negalėjo būti vertinami kaip tikslūs, objektyvūs ir patikimi dėl jų trumpalaikiškumo. Pareigūnai galėjo suklysti. Svarbu tai, kad tuo metu, kai pareigūnai pastebėjo automobilį (duomenys neskelbtini), policijos automobilio vairuotojas atlikinėjo posūkio manevrą visai kita kryptimi negu stovėjo automobilis (duomenys neskelbtini) (policijos automobilis įsuko į K. gatvę, o ne į šiai gatvei statmeną privažiavimą prie K. gatvės adresą turinčių teritorijų). Policijos ekipažas automobilio (duomenys neskelbtini) nestabdė, nes jis ir nevažiavo, pareigūnams iš pradžių nusukus važiuoti visai kita kryptimi, vėliau jie pakeitė važiavimo kryptį ir atbuline eiga sugrįžo iki privažiavimo link K. gatvės adresą turinčių teritorijų, tada pasuko iš K. gatvės į šį privažiavimą ir sustojo prie visą tą laiką faktiškai stovėjusio (duomenys neskelbtini) automobilio. Nors pareigūnai J. N. ir A. Š. važiavo policijos automobiliu, tačiau jo registratorius buvo išjungtas. Jeigu automobilio registratorius būtų buvęs įjungtas, tuomet 2017 m. kovo 29 d. vaizdo įrašas būtų neginčijamai patvirtinęs, kad automobilis (duomenys neskelbtini) ne važiavo, kaip teigia pareigūnai, o visą laiką stovėjo. Jo kaltė yra grindžiama išimtinai liudytojų policijos pareigūnų subjektyviais parodymais ir liudytojo pareigūno surašytu tarnybiniu pranešimu, kuris savo įrodomąja verte yra tolygus jį surašiusio asmens žodiniam paliudijimui. Jo kaltė byloje turi būti neginčijamai įrodyta, vien liudytojų parodymais grįsti jo kaltę dėl nebūto dalyko yra neteisinga ir neteisėta. Jis pats negali pateikti jokių kitų jį teisinančių įrodymų kaip tik pats duodamas savo lygiavertį paliudijimą ir prašydamas apklausti liudytojais pas jį svečiuose buvusius asmenis. Pareigūnų duoti parodymai teisme ir kitų liudytojų duoti parodymai negali būti laikomi nelygiaverčiais ir vieniems iš jų negali būti suteikta didesnė įrodomoji vertė negu kitiems, nes tokiu būdu yra pažeidžiamas šalių lygiateisiškumo bei nekaltumo prezumpcijos principai. Pirmosios instancijos teismas nutartyje klaidingai nurodo, kad liudytojas V. I. teigė įvykio dieną pats važiavęs su UAZ automobiliu. Apklausiamas 2017 m. birželio 29 d. teismo posėdžio metu šis to nesakė, priešingai, nurodė, kad jo žiniomis automobilis (duomenys neskelbtini) yra techniškai netvarkingas ir nevažiuojantis, kad pats nematė, kad kas nors šiuo automobiliu važiuotų. Tai patvirtina minėto teismo posėdžio garso įrašas. Privažiuojant policijos pareigūnams prie automobilio, buvo jis ir A. P.. A. P. patvirtino, kad prie automobilio jie kartu buvo nuėję, kad šiam jis atiduotų automobilio tempimo trosą (diržą), po ko šis jį nusinešė į savo automobilį jo kieme. Liudytojams S. M., D. K. ir V. I. buvo žinoma, kad jis su A. P. ėjo iki automobilio (duomenys neskelbtini), kad iš jo paimtų minėtą trosą, o ne ketindami šiuo automobiliu kur nors važiuoti. Pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog tai, kad liudytojai S. M., D. K. ir V. I. nematė A. P. sugrįžtančio su virve, paneigia tokios aplinkybės buvimą, yra akivaizdžiai nepagrįsta. A. P. virvę nusinešė į kieme stovėjusį automobilį, o minėti liudytojai šio veiksmo matyti negalėjo, nes jie buvo pastato viduje antrame aukšte prie stalo. Automobilio (duomenys neskelbtini) važiuojančio nėra matęs nei vienas iš apklaustų liudytojų, o policijos pareigūnams nebandžius automobilio užvesti, šiuo metu šios aplinkybės objektyviai nėra galimybės nustatyti dėl policijos pareigūnų neveikimo, todėl abejonės dėl šio fakto privalo būti aiškinamos kaltinamo asmens naudai.Atsiliepime į apeliacinį skundą Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato 1-ojo veiklos skyriaus (toliau – Institucija) viršininkas prašo K. L. skundą atmesti ir palikti galioti apylinkės teismo 2017 m. spalio 24 d. nutartį.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
K. L. apeliacinis skundas netenkinamas.Apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą (ANK 652 straipsnio 1 dalis). Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad K. L. neigia jam inkriminuotus administracinius nusižengimus, t. y. neigia inkriminuotu laiku ir vietoje vairavęs neįregistruotą, techniškai netvarkingą bei privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu neapdraustą transporto priemonę, būdamas neblaivus. Taigi, skundžiama nutartis patikrinama apeliacinio skundo apibrėžtose ribose.ANK 569 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vadinasi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kai išnagrinėjami reikšmingi faktai, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įrodinėdamas pažeidėjo K. L. kaltę, vadovavosi liudytojų A. P., S. M., D. K., V. I., A. G., D. U., A. Š., J. N., K. A. ir D. T. parodymais, paties pažeidėjo parodymais, kita rašytine bylos medžiaga. Apylinkės teismas argumentuotai pasisakė, kuriuos parodymus laiko patikimais ir kuriuos vertina kritiškai. Esminių nepašalintų prieštaravimų tarp byloje esančių įrodymų byloje nėra užfiksuota, todėl atmetamas apelianto skundo teiginys, jog buvo vadovautasi vien policijos pareigūnų parodymais. Įvertinus visą bylos medžiagą, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, išnagrinėjo visus administracinio nusižengimo byloje surinktus įrodymus bei juos tinkamai įvertino ir pagrįstai atmetė K. L. skundą.Bylos duomenimis nustatyta, kad K. L. 2017 m. kovo 29 d. vairavo automobilį (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus. Jam nustatytas 0,63 promilių neblaivumo laipsnis, t. y. lengvas girtumo laipsnis. Šios aplinkybės apeliantas neginčija, tačiau nepripažįsta, jog vairavo transporto priemonę. K. L. teigimu, automobilis (duomenys neskelbtini) yra nevažiuojantis, todėl jis objektyviai negalėjo jo vairuoti, o policijos pareigūnai galėjo sąžiningai suklysti. Tokiems apelianto teiginiams nėra pagrindo pritarti, kadangi įvykį stebėjusiems pareigūnams teisingai suvokti įvykio aplinkybių niekas netrukdė. Atkreiptinas dėmesys, kad pareigūnai K. L. sėdintį už transporto priemonės vairo ir važiuojantį matė pavasarį, dienos metu, apie 15.30 val., t. y. šviesiu paros metu, taigi, matomumo niekas neapsunkino. Tyrėjas J. N. dar tą pačią įvykio dieną savo viršininkui surašė tarnybinį pranešimą, kuriame pažymėjo, kad K. gatvėje, ties namu Nr. 2, (duomenys neskelbtini), pastebėjo važiuojantį automobilį (duomenys neskelbtini), kuris atrodė techniškai netvarkingas – buvo išdužę priekiniai automobilio žibintai. Automobilio vairuotojas, pamatęs skiriamaisiais ženklais pažymėtą policijos automobilį, nedelsiant sustojo ir išlipo iš automobilio. Analogiškas aplinkybes pareigūnas pažymėjo ir pirmosios instancijos teisme, t. y. įvykio dieną jis tarnybiniu automobiliu vyko su kolega A. Š., iš G. gatvės suko į K. gatvę ir pamatė važiuojantį automobilį, kuris iš karto sukėlė įtarimą dėl techninės eksploatacijos galimybės, nes transporto priemonė buvo be stogo, nedegė žibintai, t. y. buvo išdaužti. Jis su kolega sustojo iš priekio pažeidėjui, t. y. aiškiai matė, kaip K. L. sustoja ir išlipa iš vairuotos transporto priemonės. Automobilyje dar buvo keleivis, kuris iš įvykio vietos pasišalino. Pažeidėjas savo kaltės nepripažino, kėlė įvairias versijas – kad važiuoti gali, nes tai daro jam priklausančioje teritorijoje, vėliau, kad jis automobilio iš viso nevairavo. Administracinio nusižengimo protokole K. L. pasirašyti atsisakė, jokio raštiško paaiškinimo nepateikė. J. N. parodymus patvirtino A. Š., kuris teisme nurodė, jog tiesiogiai matė (duomenys neskelbtini) kaimo gatve važiuojantį automobilį (duomenys neskelbtini) be stogo, tamsios spalvos. Automobilyje buvo vairuotojas ir keleivis. Automobilis sustojo, vairuotojas bei keleivis išlipo. Tuomet keleivis pasišalino, o vairuotojas pasiliko aiškintis susidariusios situacijos. Netikėti policijos pareigūnų parodymais bei tarnybiniu pranešimu, surašytu įvykio dieną, nėra jokio pagrindo. Įvykio vietoje buvę policijos pareigūnai nėra pažįstami nei su apeliantu, nei su kitais byloje liudytojais apklaustais asmenimis, todėl nepagrįsta teigti, jog pareigūnai galėtų turėti išankstinį neigiamą nusistatymą K. L. atžvilgiu, bandyti jį apšmeižti, kaltinant nebūtais nusižengimais ir pan. Tai, kad policijos pareigūnai transporto priemonę vairuojantį apeliantą stebėjo neilgą laiko tarpą, nepaneigia jo kaltės buvimo. Taip pat situacijos vertinimo nekeičia aplinkybė, kokiu būdu policijos pareigūnai įvažiavo į K. gatvę, kurioje manevravo K. L., t. y. ar tiesiai įsuko į minėtą gatvę, ar sankryžą pravažiavo, o pastebėję galimą pažeidimą, atbuline eiga pavažiavo atgal ir tuomet įsuko į įvykio vietą. Faktas tas, kad pareigūnai pastebėjo netinkamą transporto priemonės eksploatavimą, todėl sustojo prie pažeidėjo, kuris jau buvo spėjęs išlipti iš vairuoto automobilio, ir suformino užfiksuotą pažeidimą. Stabdyti K. L. nebuvo pagrindo, nes, jau minėta, pastebėjęs policijos tarnybinį automobilį, jis pats savo transporto priemonę sustabdė ir iš jos išlipo. Tiesiogiai stebėjus vairavimo veiksmus, policijos pareigūnams nebuvo jokio būtinumo tikrinti automobilio galimybės važiuoti, todėl atmestini skundo teiginiai dėl ANK 617 straipsnio nuostatų pažeidimo.Aukštesnės instancijos teismas sutinka, jog vaizdo įrašo buvimas šioje situacijoje palengvintų asmens kaltės ar nekaltumo įrodytumą, tačiau Institucija atsiliepime į K. L. apeliacinį skundą pažymėjo, jog tarnybiniame automobilyje Mitsubishi L200, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), video registratorius nėra sumontuotas, todėl užfiksuoti įvykio aplinkybių pareigūnai neturėjo galimybių. Vis dėlto, ir kitų įrodymų visuma padeda nustatyti apelianto kaltę ir paneigia jo keliamas gynybines versijas.Liudytojas A. G. pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad automobilį (duomenys neskelbtini) pardavė K. L. prieš aštuonerius metus, remontuoti automobilio neprašė, tuo tarpu apeliantas skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, jog transporto priemonė jam buvo palikta būtent remontui, jis automobilį išbandė jam priklausančioje teritorijoje. Vėliau ši versija nebekelta, aiškinta, jog prie stovinčio automobilio nueita tik paimti virvės, kuri priklausė A. P.. Pastarasis yra apelianto draugas, įvykio dieną jis kartu su K. L. ir kitais pažįstamais šventė V. I. gimtadienį, vartojo alkoholinius gėrimus. A. P. teigė nematęs, kas vyksta ant kelio, matė tik atvažiavusį policijos ekipažą. Įvykio aplinkybių taip pat nematė ir liudytojai S. M., D. K., V. I., D. U.. Minėti liudytojai patvirtino tik tai, kad automobilis buvo techniškai netvarkingas, o V. I. nurodė ir tai, kad automobilis (duomenys neskelbtini) buvo važiuojantis, jis pats įvykio dieną su juo važiavo, kas paneigia apelianto tvirtinimą, jog transporto priemonė visiškai neužsivedė bei patvirtina, kad tokiu būdu (neblaivūs važinėdami techniškai netvarkingu automobiliu) kompanija linksminosi.Apeliantas skunde nurodo, jog teismas nepagrįstai rėmėsi byloje esančiu 2017 m. kovo 27 d. vaizdo įrašu, kuriame transporto priemonė (duomenys neskelbtini) užfiksuota stovinti skirtingose vietose, kadangi jam inkriminuotas įvykis įvyko 2017 m. kovo 29 d. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, jog minėtas įrašas nėra tiesioginis K. L. kaltės įrodymas, tačiau jis netiesiogiai patvirtina aplinkybę, jog automobilis buvo važiuojantis, ką apeliantas aukštesnės instancijos teismui pateiktame skunde neigia. Įvertinus aukščiau aptartus duomenis, darytina išvada, jog nebuvo pažeisti nei šalių lygiateisiškumo, nei nekaltumo prezumpcijos principai, jokių abejonių, kad transporto priemonė (duomenys neskelbtini) įvykio metu buvo nevažiuojanti, nėra, todėl jokių abejonių vertinti apelianto naudai nėra pagrindo, nes esminių prieštaravimų byloje nenustatyta. Remiantis išdėstytu, K. L. skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o skundžiama nutartis paliekama galioti be pakeitimų.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
K. L. apeliacinio skundo netenkinti ir Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.