Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėjas Rimas Švirinas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs R. L. atstovo advokato Giedriaus Danėliaus apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 15 d. nutarimo R. L. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

administracinio teisės pažeidimo protokolas R. L. buvo surašytas dėl to, kad jis 2014 m. spalio 20 d. apie 19 val. 20 min., Pakruojo r. sav., kelio Šiauliai – Pakruojis – Pasvalis, 32,01 – ajame kilometre, vairuodamas automobilį ,,SsangYong/Rexton“ be valstybinių numerių ir atlikdamas kairiojo posūkio manevrą, iš anksto neparodė įspėjamojo posūkio signalo, nepasitraukė prie pat važiuojamosios dalies, skirtos važiuoti ta kryptimi, atitinkamo krašto ir sudarė kliūtį jį lenkusiam krovininiam automobiliui MAN 19.414, v. n. (duomenys neskelbtini), su kuriuo susidūrė. Eismo įvykio metu nukentėjo ,,SsangYong/Rexton“ keleivis K. A., kuriam padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas ir sugadintos transporto priemonės. Automobilis ,,SsangYong/Rexton“ neįregistruotas nustatyta tvarka, nedraustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu. Šiais savo veiksmais R. L. pažeidė Kelių eismo taisyklių 86; 101; 106; 226 punktų reikalavimus ir padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 123 str. 1 d. ir 5 d., 127 str. 1 d ir 2 d. ir 130 str. 1 d.

Administracinio teisės pažeidimo bylos teisena R. L. atžvilgiu pagal ATPK 130 str. 1 d. nutraukta, nesant jo veikoje administracinio teisės pažeidimo sudėties. Apylinkės teismas sprendė, kad byloje esančių įrodymų visuma leidžia konstatuoti, jog R. L. veiksmuose nebuvo tyčios pasišalinant iš įvykio vietos, ir jis nesiekė išvengti atsakomybės už savo veiksmus.

Atkreiptinas dėmesys, kad KET 226 punktas numato draudimą dalyvauti viešajame eisme. R. L. siekė ne dalyvauti viešajame eisme, o techniniu požiūriu išbandyti automobilį. Jo tyčia buvo nukreipta ne į susisiekimą, o automobilio išbandymą nuošaliame kelyje.

Motyvuojamoji dalis

R. L. atstovo advokato Giedriaus Danėliaus apeliacinis skundas netenkintinas.

ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Dėl ATPK 127 str.1 d. ir 2 d. numatytų administracinių teisės pažeidimų.

Aukštesnysis teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, nepritaria apeliacinio skundo argumentams ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl R. L. kaltės padarius jam inkriminuotus administracinius teisės pažeidimus, yra teisingos, pagrįstos ir motyvuotos, atitinkančios faktines aplinkybes. Aukštesnysis teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, kad bylos duomenimis įrodyta, jog R. L. administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytu laiku ir vietoje vairavo automobilį ,,SsangYong/Rexton“, atlikdamas kairiojo posūkio manevrą, iš anksto neparodė įspėjamojo posūkio signalo, nepasitraukė prie pat važiuojamosios dalies, skirtos važiuoti ta kryptimi, atitinkamo krašto ir sudarė kliūtį jį lenkusiam krovininiam automobiliui, su kuriuo susidūrė. Eismo įvykio metu nukentėjo automobilio ,,SsangYong/Rexton“ keleivis K. A., kuriam padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas ir sugadintos transporto priemonės. Tuo jis pažeidė Kelių eismo taisyklių 86, 101, 106 punktų reikalavimus.

Nors administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo savo kaltę dėl šių pažeidimų neigė, tvirtindamas, kad laikėsi visų kelių eismo taisyklių reikalavimų ir autoįvykis įvyko ne dėl jo kaltės, pirmos instancijos teismas šią jo versiją pagrįstai vertino kritiškai kaip pasirinktą gynybos taktiką siekiant išvengti administracinės atsakomybės.

Nepagrįsti ir faktinių aplinkybių neatitinkantys apeliacinio skundo argumentai, kad apklaustų asmenų parodymai patvirtina R. L. prieš darant manevrą parodžius kairės pusės perspėjimo signalą. Pats R. L. teisme nurodė, jog pradžioje ruošėsi sukti į dešinę, parodė dešinės pusės posūkio signalą, tačiau automobilio savininkui pasakius, kad geriau sukti į kairę, jis teigė prieš manevrą parodęs kairį posūkio signalą. Šios jo versijos nepatvirtina jokie kiti duomenys. Nukentėjusysis K. A. teisme ir įvykio tyrimo metu duotame paaiškinime nuosekliai nurodė, kad pradžioje R. L. ruošėsi sukti į keliuką dešinėje, tačiau pasakė, kad galima sukti ir į kairę iš karto pradėjo daryti posūkį į kairę, jis nežino, ar R. L. prieš sukant, rodė kairįjį posūkio signalą. Liudytojas A. L. parodė, kad važiuodamas priekyje matė kelkraštyje stovintį automobilį su įjungtu dešinės pusės posūkio signalu, tačiau A. L. persirikiavus į kairę juostą, šis automobilis neparodęs jokio posūkio signalo, staiga išvažiavo į kelią ir A. L. jau nespėjo išvengti susidūrimo. Liudytojas P. V., kuris buvo kartu su pažeidėju automobilyje, parodė, kad važiuojant keliu, automobilio savininkas pasakė sukti į dešinę, tuomet R. L. įjungė dešinės pusės posūkio signalą, tačiau paskui jis pasuko į kairę, girdėjo, kaip R. L. perjunginėja posūkio signalus, tačiau nežiūrėjo, kokius rodė; kai R. L. pradėjo kairės pusės posūkį, atsitiko eismo įvykis. Liudytoju apklaustas A. Š., fiksavęs eismo įvykį, parodė, kad sunkvežimio vairuotojas įvykio aplinkybes visą laiką aiškino nuosekliai ir vienodai, t.y. kad jis pradėjo daryti lenkimo manevrą, jau buvo pasitraukęs į kairę, tada džipas staiga užsuko į kairę ir jie susidūrė. Apklausiant asmenį, vairavusį džipą, jis painiojosi, negalėjo konkrečiai paaiškinti įvykio aplinkybių, negalėjo nurodyti, ar suko nuo dešinės, ar nuo kairės kelio dalies ir ar rodė posūkio signalą, ar nerodė, tik policijoje pradėjo aiškinti, kad pavažiavęs su automobiliu, išvažiavo iš degalinės bei jį nusprendė išbandyti tiesiame kelyje, pavažiavęs nusprendė apsisukti. Pasitraukęs į dešinę pusę, o po to į kairę, darė posūkį ir susidūrė su sunkvežimiu.

Iš aptartų parodymų matyti, kad nei vienas iš apklaustų asmenų, išskyrus patį R. L., negalėjo patvirtini, kad prieš sukdamas į kairę, R. L. rodė posūkio signalą. O ir pats pažeidėjas šią aplinkybę nuosekliai nurodė tik teisme, o kaip matyti iš policijos pareigūno A. Š. parodymų, iš karto po įvykio R. L. nebuvo nuoseklus ir kategoriškas dėl šios aplinkybės. Aukštesnysis teismas konstatuoja, kad šių asmenų parodymai, vertinant juos tarpusavyje bei kitos bylos medžiagos kontekste, vieni kitiems neprieštarauja, atitinka rašytinius bylos duomenis. Taigi, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, įrodymų visetas nepatvirtina pažeidėjo teisme nurodytos aplinkybės, kad jis prieš darydamas manevrą į kairę pusę, įjungė įspėjamąjį kairės pusės posūkio signalą.

Kelių eismo taisyklių 86 punktas numato, kad įspėjamieji signalai turi būti pradėti rodyti iš anksto prieš manevrą (stabdymą, susijusį su manevru) ir baigti tuojau pat po manevro (signalizuoti ranka galima baigti prieš pat manevrą). Signalą reikia rodyti taip, kad jis neklaidintų kitų eismo dalyvių. Posūkių šviesos signalai nerodomi įvažiuojant į sankryžą, kurioje eismas vyksta ratu. Kelių eismo taisyklių 101 punkte nurodyta, kad prieš pradėdamas važiuoti, prieš persirikiuodamas ir kitaip keisdamas važiavimo kryptį, vairuotojas privalo įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams. 106 punkte įsakmiai nurodyta, kad prieš sukdamas į dešinę, į kairę arba apsisukdamas (išskyrus posūkį į sankryžą, kurioje eismas vyksta ratu) vairuotojas privalo iš anksto pasitraukti prie pat važiuojamosios dalies, skirtos važiuoti ta kryptimi, atitinkamo krašto.

Nepagrįsti skundo argumentai, kad teismas turėjo įvertinti ekspertų išvadas visumoje su liudytojų parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolu, automobilių sugadinimų lokalizacija, o to neatlikęs, teismas pažeidė administracinių teisės pažeidimų kodekso 257 straipsnio reikalavimus, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nutarimą.

Iš tiesų, ekspertizės akte nurodyta, jog neturtint galimybės atkurti transporto priemonių judėjimo trajektorijų, negalėjo atkurti išsamios eismo įvykio eigos, todėl ekspertizės akte buvo konstatuotos trys tikėtinos išvados dėl pasekmių. Apylinkės teismas šiuo atveju vadovavosi ATPK 257 str. įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis ir principais ir surinkus įrodymus vertino ne pavieniui, o kiekvieno jų palyginimo, patikrinimo, kaip kiekvienas atitinka kitiems surinktiems duomenims metodu.

Aukštesnysis teismas visiškai sutinka su skundžiamame nutarime padaryta surinktų įrodymų analize, jog daryti dešinės pusės posūkį R. L. buvo nutaręs prieš ilgesnį laiko tarpą nei daryti kairės pusės posūkį. Vertinant tai, kad abu keliukai yra beveik vienas prieš kitą, darytina išvada, kad R. L. ruošėsi sukti į dešinėje pusėje esantį keliuką, tačiau pamatęs, kad toks pat keliukas yra kairėje pusėje, staiga nusprendė sukti į kairę pusę ir tik pradėjus kairės pusės posūkio manevrą, į jį iš karto atsitrenkė A. L. vairuojamas krovininis automobilis. Įvertinus aukščiau aptarus duomenis, aukštesnysis teismas pilnai sutinka ir su apylinkės teismo padaryta išvada, kad nėra surinkta patikimų ir neginčijamų įrodymų, jog R. L., staiga pakeitęs nuostatą dėl posūkio darymo bei pradėjęs daryti kairį posūkį, būtų kurį laiką jau rodęs kairį posūkio signalą. Sprendžiant iš šukių išsibarstymo įvykio vietoje ir pirminių transporto priemonių judėjimo krypčių bei užfiksuotų jų padėčių po eismo įvykio, galima teigti, kad transporto priemonių susidūrimas įvyko kelio važiuojamosios dalies kairėje pusėje, ne didesniu kaip 2,2 m atstumu už ašinės kelio linijos. Iš transporto priemonių apgadinimų matyti, kad krovininio automobilio ,,MAN 19.414, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sugadinimai lokalizuoti priekinės dalies kairiajame krašte, o automobilio ,,SsangYong/Rexton“ sugadinimai lokalizuoti užpakaliniame kairiajame kampe. Iš to seka, kad krovininis automobilis priekinės dalies kaire puse trenkėsi į lengvojo automobilio užpakalinį kairįjį kampą. Atsižvelgiant į A. L. vairuojamos transporto priemonės didelius gabaritus, abiejų transporto priemonių apgadinimus, į R. L. paaiškinimus, kad jis pradėdamas kairės pusės posūkio manevrą, pasižiūrėjo į veidrodėlį ir iš karto įvyko susidūrimas, abiejų keliukų padėtį vienas kito atžvilgiu, konstatuojama, kad eismo įvykis įvyko A. L. vairuojamai transporto priemonei važiuojant priešingos krypties eismo juosta, o vairuotojas R. L., neparodė įspėjamojo signalo iš anksto prieš manevrą, atlikdamas kairiojo posūkio manevrą, tinkamai neįsitikino, kad tai daryti saugu bei sudarė kliūtį priešpriešinio eismo važiuojamosios dalies puse važiavusiam ir jį lenkusiam krovininiam automobiliui „MAN 19.414" ir tai techniniu požiūriu buvo pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti. Tokiais veiksmais R. L. pažeidė KET 86, 101 ir 106 p. reikalavimus.

Aukštesnysis teismas konstatuoja, kad apylinkės teismas ATPK 257 str. įtvirtintų įrodymų vertinimo principų nepažeidė, įrodymus vertino atsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visumą, teismo išvados pagrįstos išsamia bylos duomenų analize ir neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Pirmos instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, apklausė administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį, nukentėjusiąją bei liudytojus, betarpiškai ištyrė rašytinius įrodymus ir savo išvadas dėl apelianto kaltės padarius administracinį teisės pažeidimą pagrindė aptartų įrodymų visumos analize bei vertinimu.

Dėl ATPK 123 str. 1 d. ir 5 d. numatytų administracinių teisės pažeidimų. Apeliacinio skundo autorius R. L. kaltę dėl šių pažeidimų siekia paneigti tuo, kad automobilio pardavėjas K. A. pirkėjų neįspėjo, jog automobilis neapdraustas ir neįregistruotas, o R. L. žinodamas, kad automobilis yra parduodamas, o tokiam veiksmui yra būtina tiek automobilio registracija, tiek ir civilinės atsakomybės draudimas, buvo įsitikinęs, kad šie formalumai yra sutvarkyti, todėl R. L. veiksmuose nebuvo subjektyviųjų administracinio teisės pažeidimo požymių. Su tokiais argumentais aukštesnysis teismas negali sutikti. Aplinkybė, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo nežinojo, jog automobilis nustatyta tvarka neįregistruotas ir neapdraustas, nepaneigia jo kaltės, jeigu jis tokią transporto priemonę vairavo. Kelių eismo taisyklių 16 punktas numato, kad asmuo, vairuodamas automobilį, privalo su savimi turėti transporto priemonės registravimo dokumentą bei transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijimą (polisą), kitus Lietuvos Respublikos teisės aktų numatytus dokumentus. Šios teisės akto nuostatos leidžia teigti, kad nesvarbu kieno automobilis yra, tačiau pradedant jį vairuoti, vairuotojas privalėjo įsitikinti, ar automobilis yra registruotas ir apdraustas nustatyta tvarka. Abejones dėl R. L. teigimo nežinojus apie netinkamai sutvarkytus automobilio dokumentus kelia ir ta aplinkybė, kad prieš vairuodamas automobilį, jis jį apžiūrėjo iš vidaus ir išorės, todėl turėjo pastebėti, kad automobilis yra be pritvirtintų valstybinio numerio ženklų, kas rodo, jog jis dar neįregistruotas teisės aktų nustatyta tvarka. Apeliaciniame skunde teigiama, kad R. L. tikslas buvo ne dalyvauti viešame eisme, o tik išbandyti automobilį nuošaliame kelyje, tačiau pabandymui jis važiavo ne uždaroje aikštelėje, ar kitoje vietoje, kur nevyksta viešas eismas, o vairavo neįregistruotą ir neapdraustą automobilį bendro naudojimo viešame eismo kelyje.

Nepagrįstas skundo argumentas dėl patraukimo administracinėn atsakomybėn senaties termino pratęsimo pagrįstumo šioje byloje, nustačius, jog per įstatyme nustatytą 6 mėnesių terminą po įvykio, nuobauda nebuvo paskirta ne dėl asmens, kuriam surašytas protokolas kaltės.

ATPK 35 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad administracinė nuobauda gali būti skiriama ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo teisės pažeidimo padarymo dienos, šio straipsnio 3 dalyje numatyta galimybė pratęsti administracinės nuobaudos skyrimo terminą, kur nenumatyta šio termino pratęsimo priežasčių baigtinis sąrašas, o be konkrečių aplinkybių reglamentuota, kad <... arba kai dėl pažeidimo tyrimo ar kitų priežasčių negali spręsti jo administracinės atsakomybės klausimo. Iš pateiktos medžiagos matyti, kad tyrimas byloje buvo pakankamai sudėtingas, skirtos du tyrimai dėl eismo įvykio kilimo mechanizmo ir nukentėjusiajam padaryto sveikatos sutrikdymo masto nustatymo. Pažymėtina ir tai, kad pagal policijos išsiųstą pranešimą R. L. neatvyko į bylos nagrinėjimą (b. l. 59), policijos komisariatui jis yra pateikęs prašymą, kad dėl darbo negali atvykti ir į kitą posėdį (b. l. 62), vėliau gautas jo atstovo advokato prašymas bylos nagrinėjimą atidėti. Taigi, išdėstytos aplinkybės leidžia neginčijamai teigti, kad šios bylos tyrimas vyko nuosekliai, jokių vilkinimo veiksmų nenustatyta, todėl administracinės nuobaudos skyrimo terminas vienerių metų laikui nuo pažeidimo padarymo dienos pratęstas pagrėstai ir teisėtai. Apylinkės teismui šiuo klausimu nekilus jokių neaiškumų, nebuvo pagrindo ir tikrinti, ar administracinės atsakomybės terminas pratęstas pagrįstai.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog apelianto subjektyvus faktinių aplinkybių suvokimas ir įrodymų vertinimas savaime negali būti laikomas objektyviu pagrindu konstatuoti, kad pirmos instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių, o priimtas sprendimas yra neteisingas.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė įstatymo nuostatas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutarimą, kurį panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 15 d. nutarimą palikti nepakeistą ir R. L. atstovo advokato Giedriaus Danėliaus apeliacinio skundo netenkinti.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.