Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas: Ramūnas Antanavičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-412-785-2014;

Teisėjas: Romaldas Šuliokas Teisminio proceso Nr. 1-17-3-00023-2013-3;

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 26 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Ramūno Antanavičiaus, teisėjų Algirdo Jaliniausko ir Kęstučio Dargužio, sekretoriaujant Agnei Ramanauskienei, dalyvaujant privačiam kaltintojui B. K., jo gynėjai advokatei L. R., išteisintajam A. G., jo gynėjai advokatei V. B.,

teismo posėdyje išnagrinėjo nukentėjusiojo ir privataus kaltintojo B. K. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 25 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 1 d. nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

B. K. civilinis ieškinys dėl 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo atmestas.

Iš B. K. priteista 605,60 Lt valstybei už valstybės suteikta antrinę teisinę pagalbą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skunde teigiama, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas, šališkas ir neatitinkantis bylos faktinių aplinkybių. Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai šališkai vertino A. G. prieštaringus parodymus, kuriais šis siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės, tačiau nukentėjusiojo nuoseklių parodymų, kuriuos patvirtino ir objektyvūs bylos įrodymai bei ikiteisminio tyrimo medžiaga, teismas nevertino ir nepagrindė, kodėl jais nesivadovavo. Apeliaciniame skunde teigiama, kad kaltinamojo versiją paneigia jo paties parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, o faktinės aplinkybės rodo, jog A. G. tyčia sudavė smūgį į veidą B. K. ir tuo nežymiai šiam sutrikdė sveikatą.

Taip pat skunde pažymima, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog konflikto iniciatorius buvo B. K.. Apeliantas nurodo, kad ne jis, o A. G. pirmoji puolė draskyti rankomis šaukdama, kad B. K. ją muša. Skunde pažymima, kad A. G. ir A. G., duodami parodymus, yra suinteresuoti, kad A. G. išvengtų baudžiamosios atsakomybės. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad teismas nepagrįstai patikėjo būtinosios ginties versija, nors iš tikrųjų tai buvo tyčiniai veiksmai puolant, kadangi A. G. atvyko vėliau ir aktyvių veiksmų prieš B. K. ėmėsi tik tada, kai jo motina pasakė, jog B. K. jai sudavęs į veidą. Galiausiai skunde yra pažymima, kad teismas neteisingai interpretavo B. K. sužalojimus pagrindžiančią specialisto išvadą, o toks teismo aiškinimas parodo teismo neobjektyvumą ir šališkumą.

Teismo posėdyje privatus kaltintojas ir jo gynėja apeliacinį skundą palaikė, prašė tenkinti, išteisintasis ir jo gynėja skundą prašė atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Aukštesnysis teismas, patikrinęs skundžiamame nuosprendyje padarytų išvadų teisėtumą bei pagrįstumą, įvertinęs apeliacinio skundo motyvus ir argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, pagrįstai dėl A. G. priėmė išteisinamąjį nuosprendį.

Pagal BK 2 str. 3 d. asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė kyla tik tada, kai Baudžiamajame kodekso numatyta veika padaroma viena įstatyme nustatytų kaltės formų, t. y. tik suvoktas, sąmoningas (t. y. tyčinis) arba neatsargus baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymas gali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindas. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei veikoje nėra bent vieno iš šių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties požymių.

Iš byloje pateikto kaltinimo matyti, kad A. G. buvo kaltinamas fizinio smurto panaudojimu prieš B. K., dėl ko B. K. buvo padaryti sužalojimai, atitinkantys nežymų sveikatos sutrikdymą, t. y. A. G. buvo kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 1 d.. padarymu. Nors privatus kaltintojas B. K. skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, dėl to nepagrįstai A. G. veiksmuose nenustatė nusikaltimo sudėties požymių, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, remiantis apeliacinio skundo motyvais, nėra pagrindo.

Baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą pagal BK 140 str. 1 d. kyla tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. BK 140 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu, kurio pasekoje žmogui sukeliamas fizinis skausmas arba žmogus nežymiai sužalojamas ar trumpam susargdinamas. Taigi, tam, kad asmuo būtų nuteistas pagal BK 140 str. 1 d., pakanka nustatyti, jog jis padarė bent vieną iš BK 140 str. 1 d. nurodytų alternatyvių veikų – mušė arba kitaip smurtavo, sukeldamas/padarydamas žmogui bent vieną iš minėtame straipsnyje nurodytų padarinių – fizinį skausmą arba nežymų sužalojimą arba trumpą susargdinimą. BK 140 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Tiesiogine tyčia BK 140 str. 1 d. numatytas nusikaltimas padaromas tuomet, kai mušdamas ar kitaip smurtaudamas, asmuo suvokia pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl tokių jo veiksmų gali atsirasti BK 140 str. 1 d. nurodyti padariniai ir jų nori. Netiesiogine tyčia numatytas nusikaltimas padaromas tuomet, kai mušdamas ar kitaip smurtaudamas, asmuo suvokia pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl tokių jo veiksmų gali atsirasti BK 140 str. 1 d. nurodyti padariniai ir nors jų ir nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti.

Apygardos teismo teisėjų kolegijos vertinimu nagrinėjamoje byloje nėra surinkta patikimų ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių B. G. kaltę padarius BK 140 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, t. y. byloje nėra surikta įrodymų, patvirtinančių išteisintojo A. G. veiksmuose tyčią nežymiai sutrikdyti B. K. sveikatą. Viso proceso metu išteisintasis A. G. tvirtino, kad tarp savo mamos A. G. ir B. K. įsiterpė turėdamas tikslą juos išskirti ir užbaigti tarp jų vykstantį konfliktą, o jo veiksmus sąlygojo paties B. K. agresyvus elgesys. Išteisintasis, nors iš pradžių teigdamas kad sudavė vieną smūgį nukentėjusiajam ranka, o vėliau nurodydamas, kad buvo ne smūgis, o atstūmimas, paties fizinio kontakto tarp jo ir B. K. neneigė. Išteisintasis A. G. paaiškino, kad jo veiksmus prieš B. K. lėmė susidariusi situacija bei paties B. K. elgesys, kurį A. G. suvokė kaip tiesioginę grėsmę savo motinai A. G. ir sau pačiam. Nustatyta, kad A. G. į namo laiptinę atėjo jau vykstant konfliktui tarp jo motinos ir B. K., todėl konflikto pradžios bei to, kas pradėjo konfliktą, jis nematė. Aplinkybės, kad konfliktas su A. G. iš tikrųjų buvo, neneigia ir pats B. K.. Tačiau tiek A. G., tiek B. K. nurodo skirtingas tarpusavio konflikto aplinkybes, taip pat skirtingai aiškina ir vienas kitam atliktus veiksmus bei pasakytus žodžius. Tačiau šios aplinkybės, t. y. kieno iniciatyva prasidėjo konfliktas, sprendžiant A. G. kaltės pagal BK 140 str. 1 d. klausimą, esminės įtakos neturi, kadangi, kaip jau minėta, A. G. laiptinėje tuo metu nebuvo, todėl jo tyčios turiniui nustatyti esminė aplinkybė yra ta, kaip faktinę situaciją suvokė pats A. G. ir kokios aplinkybės sąlygojo atitinkamus jo veiksmus, t. y. fizinio smurto prieš B. K. panaudojimą. Byloje nėra paneigta faktinė aplinkybė, kad 2013-02-04 A. G. buvo padaryti sužalojimai – kaklo raiščių patempimas, išsivystęs dėl kaklo judesio, viršijančio fiziologines ribas. A. G. padaryti sužalojimai nustatyti specialisto išvada, kurioje konstatuota, kad sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku ir aplinkybėmis (b. l. 83). Paminėta išvada iš esmės patvirtina A. G. paaiškinimus, kad B. K. jai ne tik išsakė įžeidžiančius žodžius, bet ir naudojo prieš ją fizinį smurtą. Šios nustatytos aplinkybės kelia pagrįstų abejonių paties B. K. parodymų patikimumu ir nuoširdumu, kadangi B. K. visą laiką tvirtino, kad jis smurto prieš A. G. nenaudojo. Abejonių B. K. parodymų patikimumu kelia ir tai, kad savo skunde privataus kaltinimo tvarka privatus kaltintojas nurodė, jog A. G. ne tik trenkė kumščiu į veidą, bet ir spardė, ir ne vieną kartą. Vėliau jau nurodė, kad tiksliai neatsimena, ar A. G. jam spyrė, tačiau nuo smūgio tikrai nukrito. Po to B. K. savo parodymus, susijusius su fizinio smurto prieš jį panaudojimu, dar kartą pakeitė ir nurodė, kad A. G. nespardė, o pareiškime neteisingai parašyta, kad spardė. Toks B. K. paaiškinimų, susijusių su esminėmis įvykio aplinkybėmis, nenuoseklumas leidžia pagrįstai manyti, kad, arba B. K. nurodo tik tas aplinkybes, kurios yra palankios jam, nutylėdamas jam nepalankias aplinkybes, susijusias su jo paties veiksmais, arba dėl girtumo tam tikrų aplinkybių tiksliai neatsimena, dėl ko jo parodymus laikyti neabejotinai A. G. kaltę patvirtinančiu patikimu įrodymu negalima. Atsižvelgiant į tai, kad A. G. į laiptinę atėjo tuo metu, kai tarp jo motinos ir B. K. konfliktas jau vyko, B. K. buvo neblaivus, situacija buvo įtempta, taip pat nesant paneigtai aplinkybei, jog B. K. sudavė A. G. į veidą, apie ką ši pasakė atėjusiam sūnui A. G., šis, nepavykus tarp dviejų asmenų kilusio ginčo nutraukti, prieš B. K. panaudojo fizinį smurtą. Formaliai tokie A. G. veiksmai atitinka BK 140 str. 1 d. numatyto nusikaltimo objektyviuosius požymius, tačiau, kaip jau minėta anksčiau, kaltinamas nusikalstamos veikos padarymu asmuo kaltu gali būti pripažįstamas tik tada, kai jo veiksmuose nustatomi visi būtinieji nuskalstamos veikos sudėties požymiai, tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji. Būtent subjektyviojo nusikalstamos veikos sudėties požymio – kaltės šioje baudžiamojoje byloje nenustatyta. Pirmosios instancijos teismo pagrįstai konstatuota, kad byloje nėra nustatyta, jog A. G. veiksmuose buvo tyčia B. K. sukelti fizinį skausmą ar sutrikdyti jo sveikatą, t. y. nėra įrodyta, kad A. G. savo veiksmais siekė BK 140 str. 1 d. numatytų padarinių. Specialisto išvada, kuria B. K. konstatuoti kūno sužalojimai, atitinkantys nežymų sveikatos sutrikdymą, pati savaime A. G. kaltės neįrodo. Be to, pažymėtina tai, kad B. K., teigdamas, kad buvo sužalotas pakankamai sunkiai, iš karto po įvykio į medikus pagalbos nesikreipė, specialisto tyrimas buvo atliktas praėjus mėnesiui po įvykio, todėl šią specialisto išvadą vienareikšmiškai vertinti kaip neginčijamai ir objektyviai A. G. kaltę patvirtinančiu įrodymu, negalima. Kaltės neįrodo ir teisme liudytoju apklaustas greitosios medicinos pagalbos automobilio vairuotojas K. V., kuris nurodė matęs konfliktą tarp B. K. ir A. G., tačiau to, kas vyko į laiptinę atėjus A. G., jis nematė. Jokių kitų įrodymų, išskyrus privataus kaltintojo B. K. parodymus, kurių jokie kiti objektyvūs duomenys nepatvirtina, šioje byloje nėra.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 str. 1 d. 2 p. nustatyta, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog šių reikalavimų teismas, išteisindamas A. G. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 1 d., nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas. Nenuginčijamų įrodymų, kad A. G. siekė sutrikdyti B. K. sveikatą ir to norėjo arba siekė sutrikdyti jai sveikatą ir nors nenorėjo, tačiau sąmoningai leido specialisto išvadoje nurodytiems padariniams atsirasti, nėra. Nesant subjektyviojo BK 140 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos požymio (tyčios) A. G. veiksmuose, baudžiamoji atsakomybė jam pagal minėtą straipsnį negalima, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu iš šio kaltinimo jis išteisintas pagrįstai. Konstatuojama, kad apylinkės teismas išsamiai išanalizavo byloje esančius įrodymus ir BPK 20 str. bei 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimų nepažeidė.

Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys Nr. 2K-251/2010, 2K-363/2013, 2K-476/2013). BPK 44 str. 6 d. įtvirtinta, jog kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Ši nuostata išreiškia nekaltumo prezumpciją. Nekaltumo prezumpcija savo turiniu apima in dubio pro reo principą, kuris reikalauja, kad visos abejonės, kylančios sprendžiant baudžiamąją bylą, būtų vertinamos kaltinamojo naudai.

Teisėjų kolegija nenustatė, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis būtų grįstas teisiamajame posėdyje neišnagrinėtais įrodymais. Apylinkės teismas teisingai įvertino iškilusias abejones išteisintojo naudai, atsižvelgė į nekaltumo prezumpcijos reikalavimą, kad visos abejonės, kylančios sprendžiant baudžiamąją bylą, vertinamos kaltinamojo naudai, ir priėmė teisingą sprendimą, nenustatęs tyčinių veiksmų – A. G. pagal BK 140 str. 1 d. išteisinti. Ta aplinkybė, kad apeliantas kitaip, negu pirmosios instancijos teismas, vertina ir interpretuoja byloje esančius duomenis, nesudaro pagrindo skundžiamame nuosprendyje padarytų išvadų pripažinti neteisėtomis ir nepagrįstomis ir tuo pagrindu skundžiamą nuosprendį naikinti. Taip pat tai nesudaro pagrindo bylą išnagrinėjusį pirmosios instancijos teismą laikyti šališku, kadangi nepalankaus nukentėjusiajam sprendimo priėmimas nėra pagrindas konstatuoti teismą pažeidus nešališkumo reikalavimą. Jokių kitų duomenų, kurie leistų pagrįstai suabejoti teismo nešališkumu, apeliantas skunde nenurodė, tokių duomenų nenustatė ir aukštesnysis teismas.

Privatus kaltintojas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmetamas, kadangi pagal BPK 106 str. 2 d. bylinėjimosi išlaidos gali būti išieškotos tik priėmus apkaltinamąjį nuosprendį ir tik iš nuteisto asmens. Šioje byloje priimtas išteisinamasis nuosprendis, kuris, išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, paliekamas galioti. Todėl išlaidos advokato paslaugoms apmokėti iš išteisintojo negali būti išieškomos.

Byloje gautos Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymos, iš kurių matyti, kad nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos A. G., išlaidas iki 2014-04-29 sudaro 361,20 Lt, iki 2014-05-14 – 560 Lt dydžio advokato užmokestis.

BPK 105 str. 6 d. numato teismui teisę, kaltinamąjį išteisinus baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, visas proceso išlaidas ar dalį jų išieškoti iš asmens, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. BPK 322 str. 1 d. numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas. Atsižvelgiant į tai, kad valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui pasinaudoti kvalifikuota teisine pagalba, išlaidos, susijusios su teisinės pagalbos teikimu išteisintajam A. G. apeliacine tvarka nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, kurioje gynėjo dalyvavimas yra būtinas, iš privataus kaltintojo B. K. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

B. K. apeliacinį skundą atmesti.