Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Stasys Punys Baudžiamoji byla Nr. 1A-258-166/2012

Teisėjas Algimantas Valantinas Teisminio proceso Nr.1-13-1-00660-2011-2

2012 m. kovo 7 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Punio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. B. ir jo gynėjo Vaidoto Sviderskio apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo J. B. pripažintas kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d., ir nubaustas 1 (vienerių) metų laisvės apribojimu.

- per tris mėnesius atlyginti padarytą turtinę 1516,80 Lt žalą;

- per tris mėnesius neatlygintinai išdirbti 30 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Išaiškinta J. B., kad jis privalo be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti savo gyvenamosios vietos, vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus ir nustatyta tvarka atsiskaityti kaip jie vykdomi.

Nukentėjusiojo R. V. civilinis ieškinys tenkintinas dalinai. Priteista nukentėjusiajam R. V. iš J. B. 1516, 80 (vienas tūkstantis penki šimtai šešiolika litų 80 centų) Lt turtinei žalai atlyginti bei 10 000 (dešimt tūkstančių) Lt neturtinei žalai atlyginti.

Priteista Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos iš J. B. 505, 13 (penki šimtai penki litai trylika centų) Lt nukentėjusiojo gydymo išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. B. nuteistas už tai, kad nesunkiai sutrikdė kito žmogaus sveikatą, o būtent:

2011-03-14 apie 10.50 val. prie įėjimo į UAB „Vilniaus degtinė“ administracinį pastatą, esantį Panerių g. 47, Vilniuje, J. B. dėl asmeninių priežasčių manydamas, kad nukentėjusysis susitikinėja su jo drauge D. B. ir būdamas tuo nepatenkintas, užpuolė pastarąjį ir ėmė mušti. Kaltinamasis sudavė nukentėjusiajam R. V. keletą smūgių, tame tarpe ir kumščiu į kairę akį, tuo padarydamas pastarajam poodines kraujosruvas kairės akies vokuose su odos nubrozdinimais vokuose, kairės akies ragenos kirstinę nekiaurinę žaizdą, kairės akiduobės apatinės sienos skeveldrinį lūžį su poslinkiu. Šie sužalojimai komplikavosi potrauminiu kairės akies astigmatizmu, dėl ko nukentėjusysis ilgai sirgo, bet nebuvo BK 135 str. 1 d. nurodytų padarinių.

Šiais savo veiksmais J. B. padarė nusikalstamą veiką numatytą Lietuvos Respublikos BK 138 sr. 1 d.

Skunde pažymima, kad teismas iš esmės šališkai, vertino visus byloje esančius įrodymus, nepagrįstai atmetė kaltinamojo argumentus, o visas dviprasmybes ir abejones aiškino baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens nenaudai. Gynybos nuomone, situacijos konfliktiškumą iššaukė tai, kad D. B. palikus R. V., o vėliau J. B. apie tai informavus R. V. žmoną, susiklostė situacija, kai R. V. šeimyniniai santykiai buvo pažeisti, kai tuo tarpu J. B. santykiai su D. B. klostėsi puikiai, jie planavo bendrą gyvenimą, o D. B. net laukė jų bendro vaiko. Apeliantas mano, kad šioje situacijoje įskaudintas ir keršto siekiantis buvo R. V., o ne J. B..

Apeliantai pastebi, kad nebuvo esminių skirtumų tarp U. V., J. B., J. B. parodymų, jie gana nuoseklūs ir papildantys vieni kitus. Skunde teigiama, kad svarbu, kas sudavė smūgius, ar tai buvo J. B., ar R. V. inicijuota provokacija ir šiuo atveju apelianto ir nukentėjusiojo parodymai iš esmės skyrėsi.

Pažymima, kad teismas nevertino tos aplinkybės, kad R. V. apie J. B. teigė, kad nepažįstąs, tačiau apie apeliantą, jis galėjo būti surinkęs asmeninio pobūdžio informaciją.

Skunde nurodoma, kad R. V. parodė, kad niekas nežinojo, kada jis važiuoja į darbą, tačiau iš vaizdo medžiagos matyti, kad R. V. atėjęs mušti asmuo, tiksliai žinojo kada pastarasis atvyks į darbą, o R. V. versija, kad J. B. galėjo žinoti, kada šis atvyks į darbą taip ir liko neatsakyta. Pasak apelianto, ši aplinkybė patvirtina gynybos poziciją, kad J. B. sumušimo vietoje nebuvo. Apelianto manymu, R. V. parodymais remtis negalima, jie nėra tikslūs, nuoširdūs.

Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas neoperatyviai. Nors įvykis įvyko 2011-03-14, tačiau pareiškimą R. V. surašė tik 2011-03-17, pirmoji nukentėjusiojo apklausa atlikta 2011-03-23, o J. B. pirmą kartą apklaustas 2011-08-16. Apelianto manymu, ikiteisminį tyrimą vilkinant net penkis mėnesius, buvo leista išnykti objektyviems įrodymams, o nešališkiems liudytojams pamiršti tai kas buvo prieš pusę metų.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis, jo gynėjas prašė skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 12 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Apygardos teismas sutinka su apylinkės teismo nuosprendyje išdėstytais argumentais.

Aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir bešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Apelianto teiginius, jog nuteistasis nėra kaltas dėl inkriminuoto nusikaltimo padarymo, paneigia nuosprendyje aptarti ir išanalizuoti įrodymai, kuriuos teismas įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso taisyklių. Teismo nuosprendis pagrįstas įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, kaip to reikalauja BPK 301 str. ko pasekoje buvo padaryta išvada dėl J. B. kaltės klausimo. Vertinant įrodymus BPK 20 str. 1 ir 5 dalyse numatyti reikalavimai nebuvo pažeisti.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas šališkai vertino visus byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai atmetė kaltinamojo argumentus, o visas dviprasmybes ir abejones aiškino baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens nenaudai. Šiuos argumentus apygardos teismas vertina kritiškai ir jie yra atmestini.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį J. B. atžvilgiu tinkamai įvertino paties kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, kitą byloje esančią medžiagą bei tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nuosprendyje išdėstytos teismo išvados atitinka faktines bylos aplinkybes, esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų kolegija nenustatė. Pažymėtina, kad Baudžiamojo proceso teorija ir teismų praktika leidžia, nesant tiesioginių įrodymų, asmens kaltę pagrįsti esamų duomenų viseto analizės, jų lyginimo ir vertinimo rezultatu. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė yra nustatoma tiesioginiais įrodymais. Pagal BPK 20 str. prasmę, jei turimi duomenys gali patvirtinti arba paneigti bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, jie laikytini įrodymais. Nežiūrint į tai, kaltinamojo J. B. kaltė įrodoma ir tiesioginiais įrodymais – nukentėjusiojo R. V. parodymais.

Nuteistasis J. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme kaltę neigė, tačiau pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus – kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, specialisto išvadą, kitą bylos medžiagą ir padarė pagrįstą išvadą, jog J. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 138 str. 1 d. bei paskyrė jam tinkamą bausmę.

Nukentėjusysis R. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu davė nuoseklius parodymus ir parodė, kad įvykio dieną, t.y. 2011-03-14, apie 10.30 val. jam einant darbo reikalais į UAB „Vilniaus degtinė“, gatvėje kelią pastojo kaltinamasis, kuris paklausė pavardės, pasidomėjo ar nukentėjusysis jį pažįsta, o šiam atsakius neigiamai ir norint pro kaltinamąjį praeiti, pastarasis užstojo kelią, po ko sekė smūgiai nukentėjusiojo atžvilgiu.

R. V. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu 2011-08-26 parodė, kad ji sumušė vaikinas ir nurodė jo požymius, kad kaltininkas apie 30 metų amžiaus, vidutinio ūgio, lieso kūno sudėjimo, šviesių plaukų trumpo kirpimo, su akiniais (t. 1 b.l. 23). Pagal pateiktas fotonuotraukas, tiek tarpe kitų asmenų nukentėjusysis atpažino jį sumušusį asmenį - būtent J. B. (t.1 b.l. 24-29). Nukentėjusysis taip pat pažymėjo, kad įvykio metu, kaltinamąjį J. B. atpažino pagal balsą, kuris pasak R. V. buvo specifinis -žemaitišku akcentu. Nukentėjusysis parodė, kad balsą pažino, kadangi vaikinas (J. B.) jam buvo skambinęs. Skambinimo fakto nukentėjusiajam neneigia ir pats nuteistasis J. B..

R. V. sumušimo faktas patvirtintas ir UAB „Vilniaus degtinės“ pateiktu vaizdo įrašu iš kurio matyti, du konfliktuojantys asmenys bei smūgių sudavimas. Taip pat matosi, kad smūgius sudavęs asmuo, praeidamas pro vaizdo kamerą, užsideda akinius. Tuo tarpu nukentėjusysis parodė, kad kaltinamasis, iki suduodant smūgius, nusiėmė akinius ir įsidėjo sau į kišenę. Taigi, nukentėjusiojo parodymai nuoseklūs, su kitais byloje esančiais įrodymais sutampa tiek visumoje nagrinėjant įvykių seką, tiek smulkiomis detalėmis, tiek esminėse įvykio detalėse. Pažymėtina, kad R. V. 2011-03-17 pareiškime nurodė, kad įvykis yra užfiksuotas vaizdo kameromis. Darytina išvada, kad jei nukentėjusysis būtų bandęs melagingai apkaltinanti J. B., jis šio fakto nebūtų net minėjęs. Šiuo atveju, užfiksuoti vaizdai vaizdo kameroje sutampa su nukentėjusiojo parodymais, todėl kolegijai jais netikėti nėra pagrindo.

Kad nukentėjusiajam buvo nustatyti kūno sužalojimai patvirtina teismo specialisto išvada, paties nukentėjusiojo, bei jo žmonos liudytojos U. V. parodymai, kurie taipogi sutampa esminėse detalėse.

Tuo tarpu J. B. savo kaltės dėl padarytos veikos neprisipažino ir nurodė, kad 201-03-14 nukentėjusiojo susitikęs nebuvo ir jo nemušė.

Pirmosios instancijos teismas kaltinamojo J. B. parodymus, kuriais jis neigė kaltę, teisingai įvertino kritiškai, kaip siekį išvengti atsakomybės. Kaltinamojo parodymų nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys. Todėl teismas turėjo pagrindą jais abejoti ir nesiremti nustatant ir vertinant nustatytas faktines bylos aplinkybes.

Gynybos nuomone, aptariamojoje situacijoje įskaudintas ir keršto siekiantis buvo ne J. B. o R. V.. Kolegija pažymi, kad remiantis prielaidomis šią situaciją galima vertinti įvairiai, tačiau byloje neginčijamai nustatytas faktas, kad R. V. buvo sumuštas, o įvertinus visą bylos medžiagą bei surinktų įrodymų visumą darytina išvadą, kad nukentėjusįjį sužalojo kaltinamasis J. B.. Smūgių sudavimo metu, J. B. keikėsi ir pasakė „ko lindai vasarą prie Daivos“, kas liudija, kad smūgiai buvo iš keršto. Kad nukentėjusysis palaikė artimus santykius su D. B. neginčija nei R. V., nei D. B., nei pats kaltinamasis. J. B. parodė, kad buvo susitikęs su nukentėjusiojo žmona ir papasakojo apie D. B. ir jos vyro ryšius. Liudytojos D. B. parodymai iš dalies taip pat patvirtina nuteistojo kaltę. Ji parodė, kad R. V. su ja stengėsi atnaujinti nutrukusius santykius, o apie tai ji papasakojo J. B., po ko jis bandė su R. V. susisiekti ir pakalbėti (t 1 b.l. 110-111). Vertinat šias aplinkybes nepaneigiama aplinkybė, kad J. B. turėjo pakankamą pagrindą įvykusiam konfliktui, o atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apygardos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad J. B. nukentėjusįjį sumušė būdamas nepatenkintas dėl jo galimo bendravimo su D. B..

Apeliaciniame skunde teigiama: svarbu kas sudavė smūgius, ar tai buvo J. B., ar R. V. inicijuota provokacija (inscenizacija) ir šiuo atveju, apelianto ir nukentėjusiojo parodymai iš esmės skiriasi.

Apygardos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas motyvuotai įvertino bylos medžiagą, tarp jų nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, vaizdo medžiagą, specialisto išvadą, dėl nukentėjusiajam padaryto sveikatos sutrikdymo masto. Tiek nukentėjusiojo parodymai, tiek vaizdo medžiaga, tiek liudytojų parodymai vienas kitą papildo ir sutampa esminėse detalėse. Todėl skundo argumentas, kad tai neva nukentėjusiojo inscenizacija vertintina kritiškai. Pažymėtina, kad visi įrodymai byloje gauti laikantis įstatymų, jokių procesinių pažeidimų juos gaunant nenustatyta, todėl gauti duomenys pagrįstai pripažinti įrodymais. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje yra pakankamai įrodymų, neginčijamai patvirtinančių kaltinamojo J. B. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 str. 1 d. sudėtį, todėl jis teisėtai ir pagrįstai pripažintas kaltas padaręs minėtą nusikalstamą veiką.

Apeliacinio skundo argumentas, kad R. V. apie apeliantą galėjo būti surinkęs asmeninio pobūdžio informaciją, nepaneigia fakto, kad J. B. nukentėjusįjį sumušė, juolab ši aplinkybė yra patvirtinta kitais byloje surinktais duomenimis, todėl šis argumentas kolegijos vertintinas kritiškai ir yra atmestinas.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad J. B. nurodė, kur buvo 2011-03-14 ir tai patvirtino liudytojas J. M., kuris pasak apelianto, nėra suinteresuotas bylos baigtimi, priešingai nei R. V., kuris siekė J. B. ir D. B. atkeršyti už padarytą skriaudą sugriovus nesantuokinius santykius bei pasipelnyti. Šie nuteistojo J. B. argumentai yra nepagrįsti ir yra atmestini.

J. M., apklaustas liudytoju pirmos instancijos teisme parodė, kad 2011 m. kovo 14 d. J. B. buvo pas jį. Tačiau paklaustas apylinkės teismo teisėjo, kur kaltinamasis buvo kitomis dienomis, liudytojas parodė, kad tiksliai neatsimena. Atsižvelgiant į tai, kad J. M. yra kaltinamojo dėdė ir liudijo apie kovo 14 dieną, apelianto paprašytas bei tai, kad būtent šią dieną liudytojas išskyrė, negalėdamas paaiškinti, kur J. B. buvo kitomis dienomis, suteikia pakankamo pagrindo sutikti su apylinkės teismo išvada, kad šie parodymai yra derinami prie kaltinamojo situacijos ir jais netikėti bei nesivadovauti teismas turi pagrįstą pagrindą. Be to, liudytojas J. M. parodė, kad jam miegant J. B. galėjo išeiti, o neatmetant galimybės, kad nuteistasis galėjo suvažinėti iš Plungės į Vilnių ir grįžti atgal, J. B. parodymai, kad jis nedalyvavo įvykyje o tuo metu buvo Plungėje, vertinami, kaip pasirinktas gynybos būdas siekiant išvengti gręsiančios atsakomybės.

Apeliacinio skundo argumentai, kad liko neatsakyta versija, iš kur J. B. galėjo žinoti, kada R. V. atvyks darbą ir, kad ši aplinkybė patvirtina, kad apelianto sumušimo vietoje nebuvo paneigta bylos duomenimis, todėl taip pat yra atmestina.

Teismo posėdžio metu, nukentėjusysis R. V. parodė, kad kovo 14 dieną, kaip ir visada, kaip kiekvieną dieną, apie 10-10.30 val. atvažiavo į „Vilniaus degtinę“ (t 1 b.l. 96). Iš vaizdo medžiagos matyti, kad nukentėjusįjį atėjęs mušti asmuo, tiksliai žinojo kada jis atvyks į darbą ir jo jau laukė. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, daryti išvada, kad J. B. žinojo kada nukentėjusysis atvyks į darbą, kadangi jis tai darė praktiškai vienodu metu ir jo jau laukė. Pažymėtina, kad nuteistojo draugė D. B. ir nukentėjusysis R. V. buvo bendradarbiai, tad pastaroji J. B. galėjo prasitarti koks nukentėjusiojo darbo grafikas. Taigi, vertinant išdėstytą, kolegija daro išvadą, kad J. B. sumušimo vietoje buvo, o surinktų įrodymų visuma leidžia konstatuoti, kad nukentėjusįjį R. V. apeliantas ir sužalojo.

Taip pat apeliaciniame skunde teigiama, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas neoperatyviai.

Kolegija atsakydama į šį argumentą pažymi, kad šiuo atveju, aukštesnės instancijos teismas nagrinėja ar teisėtas ir pagrįstas skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis. Neoperatyvus tyrimas nepaneigia surinktų įrodymų, kurios pirmosios instancijos teismas visapusiškai, pilnai ištyrė, tinkamai įvertino ir padarė pagrįstą išvadą, jog J. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 138 str. 1 d. bei paskyrė jam tinkamą bausmę. Apygardos teismas sutinka su žemesnės instancijos teismo išvada, todėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio keisti ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nemato pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo J. B. ir jo gynėjo advokato Vaidoto Sviderskio apeliacinį skundą atmesti.