Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Šileikio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. sausio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

50. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2022 m. rugsėjo 26 d. sprendimo Nr. 22S131180, kuriuo prieglobsčio prašytojui (duomenys neskelbtini) nesuteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, teisėtumas ir pagrįstumas.

51. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, pritardamas atsakovo padarytai išvadai, jog pareiškėjas neatitinka sąlygų pabėgėlio statusui ar papildomai apsaugai gauti. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad pareiškėjo pasakojimas yra bendro pobūdžio, jame trūksta detalių, atsakinėdamas į klausimus pareiškėjas teikė abstrakčius atsakymus, nebūtinai tarpusavyje derančius. Teismas nustatė pareiškėjo pateiktų dokumentų trūkumus, todėl sprendė, kad atsakovo nustatytos faktinės aplinkybės dėl suklasto Krikšto liudijimo yra nepaneigtos. Teismas pareiškėjo pateiktų dokumentų nelaikė autentiškais ir vertino kaip neturinčius įrodomosios galios, atitinkamai vertino ir pateiktą krikšto vaizdo įrašą. Kaip prieštaringus teismas vertino pareiškėjo paaiškinimus dėl jo sumušimo. Teismas sprendė, kad pagrindinis pareiškėjo išvykimo iš kilmės valstybės (duomenys neskelbtini) motyvas yra geresnių gyvenimo sąlygų paieška.

53. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

54. Ginčui yra aktualios Įstatymo 86 bei 87 straipsnių nuostatos, kurios yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga suteikiama, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.

55. Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

56. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

57. Atsižvelgiant į EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 24573/94) pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

58. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, jog 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2011/95/ES „Dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų“ nustatyta, kad kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos: a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą; b) pateikta visa prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija; c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prašytojo atveju; d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė; ir e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai yra patikimas (4 str. 5 d. a–e p.).

59. Įstatymo 71 straipsnio 4 dalies 4 punkte įtvirtinta, kad prieglobsčio prašytojas turi pareigą prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių ir bendradarbiauti su kompetentingų institucijų valstybės tarnautojais ir darbuotojais. Įstatymo 76 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prašymą suteikti prieglobstį iš esmės nagrinėja Migracijos departamentas, atlikdamas tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka šio Įstatymo 86 ar 87 straipsnyje nustatytus kriterijus, taip pat ar nėra aplinkybių, nurodytų šio Įstatymo 88 straipsnyje. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad prireikus Migracijos departamentas prašymams suteikti prieglobstį nagrinėti pasitelkia reikiamų sričių specialistus ar ekspertus. Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

60. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą atlikdamas tyrimą įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Prieglobsčio prašytojo pateiktų faktinių duomenų, nepatvirtintų įrodymais, patikimumas vertinamas, be kita ko, atsižvelgus į tai, ar prieglobsčio prašytojo pasakojimas yra pakankamai detalus ir konkretus, ar pateikti duomenys yra nuoseklūs, ar pateikti duomenys neprieštarauja turimai informacijai apie jo kilmės valstybę. Nustatyta grėsmė neprivalo būti neabejotina arba labiau tikėtina negu netikėtina, tačiau ji taip pat neturi būti tiktai hipotetinio ar teorinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe. Pirmiausia nustatoma, ar prieglobsčio prašytojui jo kilmės valstybėje kyla reali rizika patirti žalą bei koks yra šios žalos pobūdis. Šiam tikslui būtina identifikuoti persekiojimo vykdytojus, kaip jie apibrėžti Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, kurie turi tikėtiną motyvą ir tikslą persekioti prieglobsčio prašytoją, taip pat įvertinti jiems prieinamas priemones, kurias jie gali pasitelkti vykdydami persekiojimą, bei šių priemonių tikėtiną poveikį prieglobsčio prašytojui. Persekiojimu laikomi persekiojimo vykdytojų veiksmai, kurie yra pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą. Persekiojimo veiksmai arba apsaugos nuo tokių veiksmų nebuvimas turi būti susiję su prieglobsčio prašytojo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba su jo politiniais įsitikinimais.

61. Tvarkos aprašo 97.1 papunktis nustato, kad tyrimas, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ir 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į tikslią ir naujausią informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę.

62. 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) 10 straipsnio 1 dalies b punkte nustatyta, kad religijos sąvoka visų pirma apima teistinių, neteistinių ir ateistinių įsitikinimų turėjimą, dalyvavimą ar nedalyvavimą formaliose pamaldose privačiai ar viešai, vienam ar kartu su kitais, kitus religinius veiksmus ar pažiūrų išraišką arba asmeninio ar bendruomeninio elgesio formas, grindžiamas ar privalomas pagal bet kokius religinius įsitikinimus. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad vertinant, ar prašytojas visiškai pagrįstai bijo būti persekiojamas, nesvarbu, ar prašytojas iš tikrųjų turi rasinių, religinių, tautinių, socialinių ar politinių savybių, dėl kurių jis gali būti persekiojamas, su sąlyga, kad tokią savybę prašytojui priskiria persekiojimo vykdytojas.

63. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) 2018 m. spalio 4 d. sprendime byloje C?56/17 aiškindamas Direktyvos 2011/95/ES tam tikras nuostatas, be kita ko, padarė šias išvadas: 1) Direktyvos 2011/95 10 straipsnio 1 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad tarptautinės apsaugos prašytojas, kuris, grįsdamas savo prašymą, remiasi persekiojimo dėl su religija susijusių motyvų grėsme, neturi pateikti pareiškimų ar dokumentų, susijusių su visais šioje nuostatoje nurodytos sąvokos „religija“ elementais, tam, kad patvirtintų teiginius apie savo religinius įsitikinimus. Tačiau prašytojas turi patikimai patvirtinti minėtus teiginius, pateikdamas informaciją, kuri kompetentingai institucijai leistų įsitikinti jų teisingumu; 2) Direktyvos 2011/95 9 straipsnio 1 ir 2 dalys turi būti aiškinamos taip, kad veiksmų prieš tarptautinės apsaugos prašytojo kilmės šalies valstybinę religiją draudimas, grasinant mirties ar įkalinimo bausmėmis, gali būti „persekiojimo veiksmas“, kaip tai suprantama pagal šį straipsnį, jeigu šis draudimas praktiškai susietas su tokiomis šios šalies institucijų taikomomis sankcijomis, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Taip pat minėtoje byloje ESTT atkreipė dėmesį į generalinio advokato 2018 m. liepos 25 d. išvados 47 punktą, kuriame pažymėta, jog nagrinėjant tarptautinės apsaugos prašymus, pagrįstus baime būti persekiojamam dėl religinių motyvų, reikia atsižvelgti ne tik į prašytojo individualų statusą ir asmeninę padėtį, bet ir į jo religinius įsitikinimus ir jų susiformavimo aplinkybes, į tai, kaip jis suvokia ir praktikuoja savo tikėjimą ar netikėjimą, į jo santykį su doktrininiais, ritualiniais ar įsakomaisiais religijos, kurios pasekėjas jis teigia esąs ar kurios ketina atsisakyti, aspektais, į galimą jo vaidmenį skleidžiant savo tikėjimą arba į religinių ir tapatybės, etninių ar panašių veiksnių tarpusavio sąveiką.

64. Generalinis advokatas minėtoje išvadoje nurodė, kad ar egzistuoja religiniais motyvais grindžiamas persekiojimas, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/95 9 straipsnį, priklauso, viena vertus, nuo prieglobsčio prašytojo religijos laisvės pažeidimo sunkumo ir, kita vertus, nuo veiksmų, kurie gresia šiam prašytojui naudojantis šia laisve savo kilmės šalyje, rimtumo. Tai, kad religijos laisvės apribojimai, nustatyti prašytojo kilmės šalyje, ir sankcijos, numatytos už draudimų, susijusių su šiais apribojimais, nesilaikymą, yra pateisinami reikalavimu šioje šalyje palaikyti viešąją tvarką, saugumą arba apsaugoti visuomenės sveikatą ar moralę, neleidžia automatiškai konstatuoti, kad nėra persekiojimo, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/95 9 straipsnį. Aplinkybės, kad pagal prieglobsčio prašytojo kilmės šalies teisės aktus už veiksmus, susijusius su naudojimusi religijos laisve, kaip antai atsivertimą į kitą religiją ar religinį prozelitizmą, taikomos neproporcingos ar diskriminuojančios sankcijos ar net mirties bausmė, pakanka, kad būtų galima konstatuoti, jog vykdomas persekiojimas, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/95 9 straipsnį, jei nustatoma, kad tokios sankcijos iš tikrųjų taikomos ir kad prašytojui, jeigu grįžtų į šią šalį, gresia reali jų pritaikymo rizika.

65. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, vadovaudamasi aptartu teisiniu reglamentavimu, teismų praktika bei įvertinusi bylos medžiagą, sprendžia, kad yra pagrindas įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti prieglobsčio prašytojo prašymą.

66. Kaip matyti iš ginčijamo Departamento Sprendimo, prieglobsčio prašytojo pasakojimo dalis dėl krikšto juridinio fakto bei siekio atsiversti į krikščionybę buvo atmesta kaip melaginga, pripažinus, kad prieglobsčio prašytojas pateikė suklastotus dokumentus. Pareiškėjas, siekdamas pašalinti iškilusias abejones dėl jo krikšto aplinkybių, pirmosios instancijos teismui pateikė papildomus rašytinius įrodymus – 2022 m. spalio 11 d. krikšto sertifikatą Nr. 16 ir 2022 m. spalio 12 d. raštą Nr. 17 . Teismas pateiktus įrodymus vertino kaip netikslius dėl jų turinio trūkumų, kurie nepaneigia atsakovo nustatytos faktinės aplinkybės dėl suklastoto Krikšto liudijimo. Pareiškėjas nuosekliai laikosi pozicijos, kurią išdėsto ir apeliaciniame skunde, kad jis, priešingai nei pripažino Departamentas, kuriam pritarė ir pirmosios instancijos teismas, yra pakeitęs religiją, t. y. yra atsivertęs iš islamo į krikščionybę ir tai, pareiškėjo teigimu, patvirtina pareiškėjo su apeliaciniu skundu teikiami įrodymai. Pareiškėjas nurodo, kad siekdamas išsklaidyti bet kokias likusias abejones dėl krikšto sertifikate ir paaiškinime, atsakant į Departamento užklausas, padarytų klaidų, paprašė, kad (duomenys neskelbtini) laisvųjų metodistų bažnyčios atstovai papildytų / atnaujintų šiuos dokumentus ir konkrečiai nurodytų dokumentuose, jog tai yra pareiškėjas, pateikiant jo identifikacinį kodą, nuotrauką ir kitus duomenis. Pareiškėjas naujus rašytinius įrodymus gavo tik po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme. Pareiškėjas pažymi, kad pastorius (duomenys neskelbtini) Departamentą 2023 m. sausio 13 d. raštu (el. paštu) papildomai informavo apie susiklosčiusią situaciją ir pateikė paaiškinimą dėl 2022 m. rugsėjo 9 d. pareikštos pozicijos. Minėtame pranešime taip pat nurodyta, kad esant poreikiui, pastorius (duomenys neskelbtini) gali pateikti savo tiesioginius paaiškinimus (Departamentui / teismui).

67. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašymas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo yra siejamas su patiriamu persekiojimu kilmės valstybėje dėl religijos pakeitimo, todėl religijos pakeitimas yra viena iš reikšmingu aplinkybių, kuri turi būti patikrinta visų tiek tyrimo Departamente metu, tiek pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose pateiktų dokumentų visumos kontekste, įvertinant papildomai pateiktų dokumentų autentiškumą, o reikalui esant, pasikreipiant į šiuos dokumentus išdavusias institucijas / asmenis. Pažymėtina, kad išsamesnės patikros nustatytų faktinių aplinkybių kontekste pagal pareiškėjo apeliaciniame skunde pateiktus paaiškinimus ir įrodymus reikalauja Departamento vertinti 2021 m. birželio 21 d. (duomenys neskelbtini) policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos nuovados (duomenys neskelbtini) policijos komisariato (duomenys neskelbtini) ikiteisminio tyrimo teismui adresuotas pranešimas, 2021 m. birželio 23 d. (duomenys neskelbtini) sveikatos skyriaus (duomenys neskelbtini) universitetinės ligoninės medicininis išrašas, nuotraukos bei vaizdo įrašas.

68. Pabrėžtina, kad Departamentas, ginčijamame Sprendime ištyręs aktualią (duomenys neskelbtini) informaciją, iš esmės nustatė, kad asmenys (duomenys neskelbtini), atsivertę iš islamo į krikščionybę, rizikuoja būti nužudytais. Taip pat atsivertę asmenys gali susidurti su sunkumais, kylančiais iš valstybės institucijų, tačiau pagrindinis visų problemų šaltinis įprastai yra bendruomenė ar šeimyna, ypač išplėstinės šeimynos. Pasitvirtintus prieglobsčio prašyto religijos pakeitimo faktui, aktualu įvertinti persekiojimo grėsmės rimtumą iš nurodytų subjektų, ar prieglobsčio prašytojo kilmės šalyje už atsivertimą iš islamo į krikščionybę yra taikomos neproporcingos ar diskriminuojančios sankcijos, mirties bausmė, ar yra reali grėsmė patirti persekiojimą iš atskirų islamo bendruomenių (pvz., (duomenys neskelbtini) klano, įvardinto 2021 m. birželio 10 d. laiške „Išvarymas iš klano“).

69. Teisėjų kolegija nurodo, kad atsakovas turi atlikti griežtą, išsamų ir kruopštų tyrimą dėl pareiškėjo atsivertimo, jo persekiojimo dėl pakeisto tikėjimo rimtumo, jei kilmės šalyje būtų žinoma apie jo atsivertimą į krikščionybę.

70. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, ginčijamas Departamento Sprendimas panaikinamas. Atitinkamai naikinamas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo pritarta Departamento Sprendimui. Nagrinėjamu atveju bylos teisingam išnagrinėjimui svarbios aplinkybės negali būti nustatytos bylą nagrinėjant teisme, o turi būti atliktas išsamus tyrimas, kurį atlikti įpareigojamas atsakovas iš naujo nagrinėdamas pareiškėjo pateiktą prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. sausio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą tenkinti.

Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2022 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. 22S131180 panaikinti ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti (duomenys neskelbtini) prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

Nutartis neskundžiama.