Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „MG Holding“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 7 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. eB2-3133-656/2018 pagal pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus pareiškimą atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „MG Holding“ dėl bankroto bylos iškėlimo, trečiasis asmuo – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsakovei UAB „MG Holding“ iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. „savo iniciatyva“) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų.Pareiškėjas VSDFV Vilniaus skyrius kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė naują įrodymą – Valstybinio socialinio ir sveikatos draudimo fondo lėšų UAB „MG Holding“ 2018 metų antro ketvirčio finansinės ataskaitos kopiją. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nagrinėjamoje byloje vyraujantį viešąjį interesą, byloje pareiškėjo naujai pateiktą dokumentą priima ir vertina bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (CPK 314 straipsnis). Byloje pateiktas naujas įrodymas kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą buvo išsiųstas atsakovei, prieštaravimų dėl jo priėmimo iki bylos nagrinėjimo pradžios nebuvo pateikta. Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (CPK 1 straipsnio 1 dalis). Įmonių bankroto procesą reglamentuoja specialus įstatymas – Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau - ĮBĮ). Šio įstatymo normos yra vienas iš rinkos ekonomikos įrankių, kurių pagalba siekiama užtikrinti ekonomikos gyvybingumą ir pašalinti iš rinkos nemokius subjektus, kurie nesugeba organizuoti rentabilios veiklos ir yra nemokūs. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo svarbu nuodugniai išsiaiškinti, ar įmonė yra iš tiesų nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji tik turi laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti išsaugant įmonę kaip veikiantį rinkos dalyvį. Tai aktualu ir aptariamu atveju, kadangi atsakovei UAB „MG Holding“ bankroto byla iškelta konstatavus jos nemokumą.Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Įstatymo leidėjo valia įmonės nemokumas, sudarantis teisinį pagrindą iškelti bankroto bylą, vertinamas pagal išorinį (įsipareigojimų nevykdymas) ir vidinį (neigiamas įmonės aktyvų ir pasyvų santykis) nemokumo požymius. Tik abiejų požymių konstatavimas įgalina teismą iškelti įmonei bankroto bylą, o vien tik įmonės nepajėgumo apmokėti savo prievolių, kurių mokėjimo terminai pasibaigę, kaip nemokumą kvalifikuojančio požymio, nepakanka bankroto bylai iškelti. Dėl to sprendžiant, ar egzistuoja įstatyme įtvirtinti bankroto bylos iškėlimo materialieji teisiniai pagrindai, būtina nustatyti ne tik įmonės įsipareigojimų nevykdymo faktą ir to priežastis (įvertinti įmonės finansinių sunkumų pobūdį), bet ir atskleisti įmonės pradelstų įsipareigojimų bei į jos balansą įrašyto turto vertės santykį. Teismų praktikoje ne kartą buvo konstatuota, kad sprendžiant įmonės nemokumo klausimą, teisinę reikšmę turi ne balanse įrašyta, bet reali turto vertė, ir ne visos įmonės skolos, o tik pradelstos skolos, t. y. tokios, kurių mokėjimo terminai suėję (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1273/2010, 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2599/2013). Bankroto bylos iškėlimo klausimo nagrinėjimas yra grindžiamas teisine prezumpcija, pagal kurią mokumo pagrindimo našta perkeliama įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis, ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, apeliacinis teismas konstatuoja, jog ir aptariamu atveju mokumo pagrindimo įrodinėjimo našta tenka atsakovei UAB „MG Holding“.Apeliacinis teismas, pakartotinai įvertinęs UAB „MG Holding“ turtinę finansinę padėtį atspindinčius duomenis, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kuria konstatuotas atsakovės nemokumas. Pirmosios instancijos teismas atsakovės nemokumą konstatavo įvertinęs įmonės 2018 m. kovo 31 d. finansinės atskaitomybės duomenis, iš kurių matyti, kad ataskaitiniu laikotarpiu įmonės veikla buvo nuostolinga (įmonė patyrė 4 501 Eur nuostolių), įmonė deklaravo turinti turto už 108 515 Eur (tame tarpe transporto priemonės - 593 Eur, atsargos – 48 103 Eur, išankstiniai mokėjimai - 600 Eur, per vienerius metus gautinos sumos – 58 856 Eur).Minėta, jog vertinant įmonės mokumo situaciją, esminę reikšmę turi ne balanse apskaityta turto vertė, o reali į balansą įtraukto turto vertė. Tuo tikslu teismas byloje atliko išsamų vertinimą, kurio metu (patikrinus pateiktus duomenis dėl deklaruotų atsargų realaus egzistavimo bei debitorinių skolų išieškojimo galimybių) nustatė, kad preliminariai įmonė turi turto už 57 157,66 Eur. Nustatęs naujus duomenis dėl įmonės pradelstų įsipareigojimų, teismas atliko korekcijas ir pradelstų įsipareigojimų sąraše. Tokiu būdu konstatuota, kad įmonės pradelsti įsipareigojimai siekia 43 162,14 Eur. Įvertinęs realios turto vertės ir pradelstų įsipareigojimų santykį, teismas konstatavo, kad įmonė yra nemoki (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl UAB „MG Holding“ nemokumo, nurodė, jog teismas nepagrįstai apsiribojo vien formaliu įmonės balanso duomenų vertinimu. Apeliacinis teismas šią apeliantės poziciją pripažįsta nepagrįsta. Bylos medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas atliko išsamų įmonės mokumo situacijos vertinimą. Analizuojamu atveju duomenys pateiktuose finansinės atskaitomybės dokumentuose nerodo akivaizdaus nemokumo, tačiau išvada dėl įmonės nemokumo būsenos padaryta įvertinus realią į įmonės balansą įrašyto turto vertę, įsitikinus atitinkamos sudėties turto egzistavimu, patikrinus pradelstų įsipareigojimų sąrašą (jį papildžius aktualiais duomenimis). Tokio vertinimo nėra pagrindo pripažinti ydingu ar formaliu. Pirmosios instancijos teismui padarius sprendžiamam klausimui reikšmingą išvadą dėl įmonės realios turto vertės ir pradelstų įsipareigojimų santykio, leidžiančio konstatuoti nemokumą, apeliantė, turėdama tokios pobūdžio aplinkybės įrodinėjimo naštą, nepateikė pagrįstų argumentų ir objektyvių duomenų, paneigiančių teismo išvadą, t. y. nepaneigė teismo nustatyto atsakovės realios turto vertės ir pradelstų įsipareigojimų santykio. Apeliacinis teismas taip pat neturi pagrindo sutikti su atskirojo skundo argumentu, jog nagrinėjamu atveju buvo būtina įmonės mokumo padėtį vertinti pagal pareiškimo iškelti bankroto bylą pateikimo metu buvusius aktualius finansinės atskaitomybės duomenis. Pagal bendrąją taisyklę faktinė įmonės mokumo būsena turi būti vertinama pagal aktualių naujausių finansinės atskaitomybės dokumentų rinkinių duomenis, kurie atspindi įmonės turimą turtą ir finansinę padėtį. Apeliacinio teismo vertinimu, ta aplinkybė, jog ankstesniais ataskaitiniais metais įmonės finansiniai rodikliai buvo pozityvesni, nepaneigia išvados, jog šiuo metu įmonės padėtis atitinka nemokumo kriterijus. Teismų praktikoje pažymima, kad įmonės sudarytas balansas nėra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu galima nustatyti įmonės mokumo būklę, jei kiti byloje esantys įrodymai paneigia balanse įrašytų duomenų teisingumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1406/2011, 2013 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2300/2013). Minėta, jog formalus aktualaus laikotarpio įmonės finansinės atskaitomybės duomenų vertinimas savaime nerodo akivaizdaus įmonės nemokumo. Nagrinėjamu atveju teismo išvada, kad įmonė yra nemoki, be kita ko, ir tuo aspektu, jog jos pradelsti įsipareigojimai viršija pusę į balansą įrašyto turto vertės ir įmonė nepajėgi vykdyti finansinių įsipareigojimų, buvo padaryta atlikus išsamų finansinės padėties vertinimą. Tai lemia teismo nuostatą, jog įmonės viešai deklaruoti finansiniai rodikliai neatspindi realios padėties ir nepaaiškina, kodėl bylos nagrinėjimo metu nustatyti duomenys skiriasi nuo pateiktų viešajam registrui. Kita vertus, apeliacinis teismas pastebi apeliantės pozicijos nenuoseklumą, kai vienu atveju apeliuojama į teisminio tyrimo formalų pobūdį (esą vadovaujamasi vien balansu), kitu atveju akcentuojant kito, apeliantės nuomone, jai palankaus laikotarpio finansinės atskaitomybės dokumentus, iš esmės siūlant juos vertinti izoliuotai nuo įmonės realios faktinės padėties.Apeliacinis teismas taip pat neturi pagrindo sutikti su atskirojo skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas įmonės mokumo situaciją, neatsižvelgė į tai, jog įmonės transporto priemonės buvo apskaitytos likutine verte, nors šio turto rinkos vertė žymiai didesnė. Apeliacinis teismas pažymi, jog savo argumentui dėl transporto priemonių vertės pagrįsti apeliantė nepateikė objektyvių duomenų. Apeliantės pozicija, jog individualaus transporto priemonių vertinimo įrodymas nebuvo pateiktas esą siekiant dar labiau nebloginti finansinės padėties (t. y. taupant įmonės lėšas), apeliacinio teismo vertinimu, laikytina nepagrįsta. Vien deklaruojamas siekis nebloginti įmonės ir jos kreditorių padėties, nepaneigia įmonei tenkančios atitinkamų aplinkybių įrodinėjimo naštos. Apeliantės selektyviai atrinkti riboto patikimumo duomenys (neoficiali informacija apie panašaus turto vertę) nepagrindžia nei apskaityto turto realaus egzistavimo, nei jo būklės ir vertės (CPK 178 straipsnis). Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, apeliacinis teismas konstatuoja, jog atskirojo skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kuria konstatuota įmonės nemokumo būsena. Apeliacinio teismo vertinimu, atsakovė nepagrįstai akcentuoja bankroto proceso reabilitacinio tikslo prioritetą. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog visais atvejais klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl nemokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes. Tai itin aktualu tuomet, kai įmonės pradelsti įsipareigojimai kreditoriams tik labai nežymiai viršija pusę jos turimo turto. Tokiais atvejais turi būti analizuojamos ir kitos nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui reikšmingos aplinkybės: ar įmonė tebevykdo veiklą, ar jos veikla pelninga, ar ji turi debitorinių skolų, kokio dydžio šios skolos, lyginant jas su įmonės pradelstais įsipareigojimais kreditoriams, ar yra realių galimybių išsiieškoti skolas, ar įmonė turi leidimų bei licencijų, kurie didina įmonės vertę ir pan. Kitaip tariant, bankroto proceso pirmajame etape, sprendžiant klausimą dėl įmonės mokumo (nemokumo), prioritetas teiktinas reabilitaciniam tikslui. Todėl bankroto byla įmonei turi būti keliama, kai teismui išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių dėl įmonės nemokumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-182/2009; 2009 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-754/2009; 2009 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-759/2009). Analizuojamu atveju apeliantės finansinė padėtis neatitinka nurodyto pradelstų įsipareigojimų ir turto masės balanso (negalima daryti išvados, jog pradelsti įsipareigojimai tik nežymiai viršija pusę turto vertės), todėl nėra ir prielaidų svarstyti reabilitacinio tikslo taikymo galimybės. Be to, ir atskirojo skundo argumentai dėl įmonės plėtros, naujų veiklos krypčių, naujų ilgalaikio pobūdžio sutarčių sudarymo, naujų darbuotojų priėmimo, įmonės veiklos perspektyvumo, finansinių sunkumų laikinumo, grindžiami deklaratyviais ir objektyviais duomenimis nepagrįstais (subjektyviais) teiginiais. Byloje surinktų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, jog įmonė yra nemoki, jos finansiniai sunkumai nėra laikini, pradelsti įsipareigojimai nuosekliai didėja, įmonėje yra susidaręs įsiskolinimas darbuotojams, įmonė neturi vertingo materialaus turto, slepia tikrąją savo padėtį, ją apibūdinančią informaciją parenka selektyviai, neteikia duomenų, leidžiančių daryti prielaidą, jog įmonės mokumas per trumpą laikotarpį gali būti atstatytas. Esant tokiai situacijai, apeliantės palikimas rinkoje gali sąlygoti dar didesnį įmonės kreditorių teisių pažeidimą. Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai nedaro įtakos apskųstos nutarties teisėtumo bei pagrįstumo įvertinimui, todėl apeliacinis teismas dėl jų nepasisako.Atsižvelgiant į civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą, šalims numatyta pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis jos grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). Atsakovė, prašydama panaikinti apskųstą nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo, nepateikė įrodymų, paneigiančių toje nutartyje nustatytas aplinkybes. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad UAB „MG Holding“ yra nemoki įmonė, nes byloje nustatyti atsakovės įsipareigojimai kreditoriams viršija pusę į balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Atsakovė neįrodė, jog realiai turi turto ar lėšų, kurių pakaktų finansiniams įsipareigojimams įvykdyti, ar bent realiai deda pastangas įsiskolinimams likviduoti. Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinis teismas neturi pagrindo abejoti procesinio sprendimo iškelti UAB „MG Holding“ bankroto bylą pagrįstumu bei teisėtumu, todėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 7 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 7 d. nutartį palikti nepakeistą.