Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės,

sekretoriaujant: Indrei Gavelytei, Gabrielei Samaškienei, Rasai Maldanytei, Agnei Aguonytei, Ingai Jurgaitienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. T. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2006 m. rugpjūčio 28 d. nuosprendžio, kuriuo T. T. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 str. 2 d., 180 str. 1 d., ir nubaustas laisvės atėmimu:

pagal BK 180 str. 1 d. – 3 m. ir 6 mėn.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d., paskirtos bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 6 m., ją atliekant pataisos namuose.

Iš T. T. priteista 8 372,25 Lt nukentėjusiajam D. S. turtinei ir neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. T. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2006 m. vasario 5 d., apie 21 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupe su nenustatytu asmeniu, neturėdamas teisėto pagrindo, pavartodamas psichinę prievartą, t. y. grasindamas pavartoti fizinį smurtą, bei jį pavartodamas prieš nukentėjusįjį D. S., o būtent: suduodamas vieną smūgį ranka į smakrą bei ne mažiau kaip dešimt smūgių rankomis į įvairias kūno vietas, nenustatytam asmeniui įspiriant tris kartus į kairės kojos šlaunį, du kartus į dešinės kojos šlaunį, ranka suduodant ne mažiau kaip tris smūgius į kairįjį šoną, prispaudžiant prie lovos ir smaugiant, grasinant išdeginti akis bei į kairės kojos šlaunį užgesinant cigaretės nuorūką, tuo nukentėjusiajam D. S. nežymiai sutrikdant sveikatą, atvirai reikalavo, jog nukentėjusysis D. S. perduotų savo turtą – 6 000 eurų, bei tais pačiais veiksmais, atimdamas galimybę priešintis, pagrobė nukentėjusiojo daiktus – 35 Lt vertės skutimosi peiliukus „Gillette“, 80 Lt vertės suvenyrus – priklijuojamas širdeles bei angeliukus, 405 Lt vertės televizorių „Yamakura“ su nuotolinio valdymo pultu, 149 Lt vertės DVD leistuvą „Yamada Chili“ su nuotolinio valdymo pultu ir laidais, 119 Lt vertės magnetofoną „Blue Sky“, 200 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 3120“, bevertį suvenyrinį maišą su užrašu „Columbia“, 4,25 Lt vertės cigarečių pakelį „Marlboro“, pinigus – 380 Lt, iš viso pagrobė svetimo turto, kurio vertė 1 372,25 Lt, po to nukentėjusiajam D. S. liepė sėstis į automobilį, kuriame grasino, kad kiti asmenys jį „užmuš“, „pakas po žemėmis“, nuvežė nukentėjusįjį prie „Ekrano“ užtvankos, esančios (duomenys neskelbtini), ir pagrasino „pakišti po ledu“, jei nukentėjusysis neperduos reikalaujamų 6 000 eurų. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2006 m. vasario 7 d., apie 19 val., (duomenys neskelbtini). prie 21 namo, siekdamas paveikti nukentėjusįjį paklusti neteisėtam reikalavimui ir perduoti reikalaujamus pinigus, vėl reikalavo iš nukentėjusiojo perduoti prievartaujamą pinigų sumą dalimis, jei pastarasis jos negali sumokėti iš karto.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 26 d. nuosprendį panaikino dėl esminių BPK pažeidimų ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo T. T. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl BPK normų taikymo ir įrodymų vertinimo

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

Nuteistojo gynėjas, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, daug dėmesio skyrė tariamiems baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimams, susijusiems su ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimu.

Teisėjų kolegija pripažįsta, jog atliekant ikiteisminį tyrimą buvo neatidumo. Tačiau gynėjas, bylą pirmą kartą nagrinėjant apeliacine tvarka, apkaltino pareigūnus dokumentų klastojimu ir padarė prielaidą, kad su nuteistuoju norima susidoroti (t. 4, b. l. 102). Tuos pačius argumentus gynėjas kėlė, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka antrą kartą.

Susipažinus su baudžiamosios bylos medžiaga akivaizdu, jog dauguma gynėjo teiginių nepagrįsti.

Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad gynėjo abejonės dėl ikiteisminio tyrimo objektyvumo neturi pagrindo, o nustatyti trūkumai nėra esminiai.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, jog pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Kita įrodymų vertinimo sąlyga – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 str. 3 ir 4 d. numatytus reikalavimus.

Teisėjų kolegijos nuomone, nuosprendyje išvardinti įrodymai atitinka jiems keliamus reikalavimus, o įrodymų turinys bus analizuojamas, aptariant nuteistojo kaltę.

Baudžiamojo proceso teorija ir teismų praktika leidžia asmens kaltę pagrįsti esamų duomenų viseto analizės, jų lyginimo ir vertinimo rezultatu. Ne visada nusikaltimo aplinkybės bei veiką padariusio asmens kaltė nustatoma vien tiesioginiais įrodymais.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepadarė procesinių pažeidimų, vertindamas įrodymus.

Dėl T. T. kaltės

Nuteistasis T. T. neigia padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, tačiau jo kaltę įrodo pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išanalizuotas įrodymų visetas.

Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nukentėjusiojo D. S. parodymai apie nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, duoti ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 54-56, 58-60, 65-68, 69-70, 71-72) ir teisme, yra nuoseklūs. Jie išdėstyti skundžiamame nuosprendyje, todėl taip pat nekartojami.

D. S. tėvų nepasitenkinimą R. P. apsigyvenimu bute patvirtino liudytoja E. Š. Tai teisėjų kolegijai leidžia teigti, jog nukentėjusiojo parodymai dėl aplinkybių, susijusių su R. P., yra teisingi, nors apeliantas teigia priešingai.

Jau minėta liudytoja L. R. parodė nemananti, kad R. P. pati galėjo susitvarkyti dokumentus ir išvykti iš Lietuvos, nes jos prasti socialiniai įgūdžiai. Taigi neatmetama, jog ji ten vėl išvežta.

Apeliantas pageidavo apklausti kaip liudytojus nukentėjusiojo seserį bei M. C., tačiau jie abu gyvena užsienyje, nė vieno iš jų gyvenamoji vieta teismui nežinoma, jos nenurodė ir apeliantas.

Nuteistasis apeliaciniame skunde ginčija, kad negalėjo reikalauti iš D. S. jam inkriminuotos pinigų sumos, nes pastarasis turėjo gana ribotas pajamas, buvo išlaikomas užsienyje gyvenančių tėvų, girtavo ir vartojo narkotines ar psichotropines medžiagas. Apelianto nuomone, būtent dėl pastarosios aplinkybės tėvai D. S. nepasitikėjo ir pinigus siuntė liudytojai E. Š., o ši pirko maistą nukentėjusiajam, už jį mokėjo komunalinius mokesčius.

Tokie skundo motyvai nepagrįsti, juos paneigia bylos duomenys.

Toks skundo motyvas nepagrįstas.

Tiesa, pirmą kartą bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, teismo posėdžio metu atlikta nauja teismo medicinos ekspertizė (t. 4, b. l. 97), pagal kurios duomenis sužalojimų smakre ir kairėje šlaunyje lokalizacija bei pobūdis neprieštarauja, kad D. S. juos galėjo pasidaryti griūdamas nuo laiptų ir atsitrenkęs smakru bei kairės šlaunies priekiniu paviršiumi į kietus bukus atsikišusius paviršius, pvz. laiptų briaunas.

Tačiau nauja ekspertizė tik neatmetė galimybės, jog D. S. galėjo susižaloti, griūdamas nuo laiptų, bet nepaneigė ankstesnės specialisto išvados dėl sužalojimo kaip smurto pasekmės. Be to, naujos ekspertizės akte nepasisakyta dėl odos nudegimo kairėje šlaunyje atsiradimo. Akivaizdu, kad to negalima paaiškinti kritimu nuo laiptų.

Beje, versiją apie D. S. kritimą nuo laiptų T. T. iškėlė tik pirmosios instancijos teisme. Ši versija neįtikinama ir prieštarauja kitiems įrodymams, todėl pagrįstai atmesta.

Taigi eksperto paaiškinimai apeliacinės instancijos teisme atmetė apelianto gynybinę versiją, jog D. S. galėjo pats nusideginti koją, o galimybę nukentėjusiajam susižeisti krentant nuo laiptų paneigia pirmosios instancijos teismo ir šiame nuosprendžiuose išdėstyti įrodymai.

Duomenų, kad nukentėjusįjį galėjo sužaloti kiti asmenys kitomis aplinkybėmis, byloje nėra.

Antra vertus, toks intensyvus, pasak liudytojos J. M. , net pasitelkiant ją, D. S. ieškojimas patvirtina jau aptartą aplinkybę, jog tai susiję su R. P. dingimu, nes nieko panašaus nebuvo, merginai gyvenant pas D. S. .

Iš tiesų liudytoja J. M. nežinojo nusikaltimų padarymo detalių, tiksliai neįsiminė matytų savo draugo D. S. sužalojimų ar net ne visus pastebėjo, tačiau dėl to jos parodymai nėra mažiau vertingi, kadangi jie vertinami ne atskirai, bet kartu su kitais įrodymais ir juos papildo. Apklausta antrą kartą bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (t. 4, b. l. 207-210) ši liudytoja patvirtino, jog D. S. nenorėjo visko detalizuoti, o vėliau, kai jie išsiskyrė, jai tai buvo nebesvarbu.

Apie poveikį liudytojams teisėjų kolegija sprendžia ir iš nukentėjusiojo D. S. dėdės G. S. parodymų.

Liudytojo G. S. parodymus, jog nepažįsta T. T., paneigė nukentėjusysis, pateikęs nuotrauką, kurioje užfiksuoti liudytojas G. S., nuteistasis T. T. ir nukentėjusiojo sesuo Gintarė (t. 4, b. l. 2, 44-45). Nuteistasis pripažino nuotraukos autentiškumą.

Teisėjų kolegijos nuomone, dėl tos pačios priežasties – gynybinės pozicijos stiprinimo pasirinktomis priemonėmis – tik praėjus keliems mėnesiams po įtariamų nusikaltimų T. T. gynėjo iniciatyva byloje atsirado liudytojai L. Š. ir P. G.

Pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai motyvavo, kodėl atmeta P. G. parodymus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su išdėstytais motyvais, todėl jų nekartoja, tik, remdamasi bylos duomenimis, patikslina, kad visišką liudytojo P. G. išdėstytos situacijos neįtikinamumą rodo tai, jog D. S., 2006 m. vasario 4 d., 15.53 val., nusipirkęs DVD leistuvą (t. 1, b. l. 83, 86), jį beveik dvigubai pigiau pardavė liudytojui jau kitą rytą (tai nustatyta pagal bylos aplinkybes), 8-9 val. (t. 2, b. l. 92-93).

Beje, aplinkybę, kad nukentėjusysis turėjo pinigų ir jam nebuvo reikalo liudytojui skubiai pusvelčiui parduoti naujo daikto, įrodo tai, jog 2006 m. vasario 4 d., t. y. nusikaltimo išvakarėse, jis nusipirko ne tik 149 Lt kainuojantį DVD leistuvą, bet ir 405 Lt vertės televizorių ,,Yamakura“ (t. 1, b. l. 84, 85).

Negalima neatkreipti dėmesio liudytoją P. G. pirmosios instancijos teisme parodžius, kad iš D. S. žinojo jį DVD leistuvą nusipirkus prieš 1-2 savaites iki pasiūlymo parduoti liudytojui. Tokių liudytojo parodymų nepagrįstumą įrodo aparatūros pirkimo dokumentai. Neįtikėtina, jog nukentėjusysis, DVD leistuvą įsigijęs tariamo pardavimo liudytojui išvakarėse, galėjo taip suklysti. Taigi liudytojas davė tikrovės neatitinkančius parodymus.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai paneigė liudytojo P. G. parodymus, kad senelio bute Vilniuje jis gana ilgai laikė iš D. S. nusipirktą DVD leistuvą. Liudytoja R. N. matė P. G. kambaryje televizorių, kompiuterį, todėl neabejotinai būtų mačiusi ir DVD leistuvą, juo labiau kad, pasak P. G., šis jį laikė po televizoriumi (t. 4, b. l. 27) ir tik vėliau iškėlė versiją apie aparatūros laikymą po stalu (t. 4, b. l. 100), taigi liudytojai R. N. nematomoje vietoje.

Apeliantas argumentuoja, jog iš D. S. tariamai pagrobtus daiktus nukentėjusysis galėjo pats užstatyti lombarde.

Šį apeliacinio skundo motyvą paneigia bylos duomenys, kad, patikrinus Panevėžio miesto lombardų daiktų priėmimo registracijos žurnalus, D. S. vardu užstatytų daiktų nuo 2006 m. vasario 1 d. iki 2006 m. kovo 30 d. nerasta (t. 1, b. l. 160). Beje, priešinga situacija būtų nelogiška, jog, užstatęs ar kam nors pardavęs daiktus, nukentėjusysis tuoj pat kreiptųsi į policiją dėl daiktų pagrobimo.

Tiesa, nukentėjusysis teisme parodė, kad anksčiau yra tekę užstatyti daiktų lombarde, tačiau tai nesusiję su nagrinėjama byla ir nusikaltimais, už kuriuos nuteistas apeliantas.

Nuteistojo kaltės nepaneigia kitas skundo motyvas, jog pas jį nerado nukentėjusiojo daiktų.

Bylos duomenys įrodo, kad T. T. vengė atvykti pas tyrėją, o artimieji nenurodė jo buvimo vietos (t. 3, b. l. 49-53), jam buvo paskelbta paieška (t. 3, b. l. 54) ir sulaikytas tik 2006 m. kovo 1 d. (t. 3, b. l. 55-56). Taigi svetimų daiktų neradimas beveik po mėnesio nėra nekaltumo įrodymas, nes šioje byloje T. T. kaltė įrodyta kitais įrodymais.

Beje, gana ilgas slapstymasis nuo teisėsaugos pareigūnų netiesiogiai patvirtina apelianto kaltę, nes priešingu atveju toks elgesys būtų nesuprantamas ir logiškai nepaaiškinamas.

Apeliantas nuteistąjį siekia parodyti kaip linkusį į narkotikus asmenį, tačiau tai taip pat paneigia bylos medžiaga.

Pirmiausia tai paneigia liudytojų J. M. ir E. Š. parodymai. Šios liudytojos daug bendravo su nukentėjusiuoju, todėl tokią aplinkybę neabejotinai būtų pastebėjusios. Negalima neatkreipti dėmesio į liudytojos J. M. parodymus pirmosios instancijos teisme, kad tai, jog D. S. vartoja narkotikus, jai bandė įteigti T. T., kai nukentėjusiojo nebūdavo šalia. Liudytoja pripažino, kad D. S. vartojo alkoholį, tačiau tai neturi ryšio su jam padarytais nusikaltimais, nes jų priežastis buvo kita.

Antra vertus, T. T. parodė, jog, 2006 m. vasario 13 d. susitikęs su D. S., dėl jo nerišlios kalbos pagalvojo jį buvus apsvaigus nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų.

Tai kategoriškai paneigė liudytojas R. L., ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi gavęs leidimą slapta sekti T. T., D. S. bei dar vieną asmenį ir nurodytą dieną nukentėjusįjį stebėjęs, su juo bendravęs, bet nei tada, nei kitu metu nematęs jo apsvaigusio.

Tiesa, liudytojai L. Š. ir P. G. parodė priešingai.

Liudytojo P. G. parodymų nepatikimumas jau aptartas. Be to, negalima neatkreipti dėmesio į jo parodymų ikiteisminio tyrimo metu nenuoseklumą: apklaustas kaip liudytojas jis teigė nieko nežinąs, kad D. S. vartojo ar vartoja narkotines arba psichotropines medžiagas, to niekada nematė (t. 1, b. l. 147-148), tačiau jau kitą dieną apklaustas kaip įtariamasis nurodė girdėjęs apie tai (t. 2, b. l. 86-87), šios versijos laikėsi ir vėliau. Iš ko girdėjo, liudytojas nurodyti negalėjo.

Liudytoja L. Š. nuteistojo gynėjo buvo paprašyta duoti parodymus ir apibūdinti D. S. Ji teigė pastarąjį piktnaudžiavus alkoholiu, vartojus amfetaminą. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja parodė pati ne kartą vartojusi amfetaminą D. S. namuose (t. 1, b. l. 144-146), tačiau pirmosios instancijos teisme jau teigė tai dariusi tik vieną kartą. Ji pripažino, jog pradžioje jie bendravo dažniau, o vėliau D. S. nutolo. Liudytoja net nežinojo, kad pas D. S. gyveno mergina. Tai daro jos abstrakčius parodymus (,,kad Darius vartoja narkotikus, ir mačiau, ir žinau“) mažai patikimus, juo labiau kad jų negalima patikrinti ir nepatvirtina kiti objektyvūs įrodymai.

Liudytojų P. G. ir L. Š. parodymų dėl D. S. girtavimo bei psichotropinių medžiagų vartojimo įrodomąją vertę, be jau išdėstytų motyvų, mažina ir tai, jog jis pirko gana brangius daiktus, o to negalėtų daryti, gyvendamas šių liudytojų nurodytu būdu.

Apeliantas teigia, kad slapta užfiksuotas jo ir D. S. susitikimas 2006 m. vasario 13 d. neįrodo reikalavus iš pastarojo pinigų.

Galima sutikti, jog slapto sekimo metu įrašytame pokalbyje (t. 1, b. l. 20-23) apie pinigus nebuvo kalbama. Tačiau pokalbio nesusieti su T. T. inkriminuotu turto prievartavimu galima, tik jį vertinant atskirai nuo kitų įrodymų.

Akivaizdu, kad susitikimo metu D. S. bijojo T. T., atsisakė sėsti į automobilį užuomina primindamas, kas atsitiko anksčiau (,,Nesėsiu, praeitą kartą sėdau, užteko“, ,,Ant ledo ir po ledu, nesėsiu, ne, nesėsiu“).

Šios T. T. pasakytos frazės atitinka nukentėjusiojo nuoseklius parodymus, kaip T. T. 2006 m. vasario 5 d. vakare jį nuvežė prie ,,Ekrano“ užtvankos, kur grasino ,,pakišti po ledu“, jei nesuras R. P. arba neperduos 6 000 eurų. Bijodamas anksčiau išsakytų grasinimų, aptariamo susitikimo metu D. S. nesutiko niekur važiuoti, siūlė pasikalbėti einant.

D. S. nesutiko užeiti pasikalbėti ir į laiptinę galvodamas, jog joje gali laukti T. T. draugas, bei bijodamas smurto, kokį yra patyręs anksčiau (,,Neisiu aš į laiptinę niekur… Vienas, žinau aš vienas, tas ilgas kur pasislėpęs?“).

Taigi 2006 m. vasario 13 d. vykęs pokalbis įrodymų viseto kontekste nėra bereikšmis, jis netiesiogiai patvirtina 2006 m. vasario 5 d. įvykius, kai buvo vartojamas smurtas ir prievartaujamas D. S. turtas.

Negalima neatkreipti dėmesio į T. T. elgesį susitikimo metu. Teisme jis parodė pastebėjęs, kad D. S. po striuke kažką slepia. Kilus įtarimui, jog D. S. gali pokalbį įrašyti, T. T. pareikalavo atsisegti striukę, pats ją atsegė ir, pamatęs įrašymo įrangą, nubėgo kiemais.

Tai vėlgi netiesiogiai įrodo nuteistojo kaltę, nes paprasto draugiško pokalbio metu, nesant tam pagrindo, nerealu kilti tokiam įtarimui, pareikalauti, kad pašnekovas gatvėje žiemą atsisegtų striukę ir pačiam ją atsegti. Tą patį rodo T. T. reagavimas – pabėgimas, kuris būtų nesuprantamas, susitikus pasikalbėti dviem draugams.

Nukentėjusysis D. S. į policiją kreipėsi 2006 m. vasario 10 d., t. y. pasibaigus T. T. nustatytam penkių dienų terminui surasti R. P. arba kaip kompensaciją sumokėti 6 000 eurų. Ši aplinkybė rodo, jog nukentėjusysis išsigando, kad anksčiau išsakyti grasinimai gali būti realizuoti. Tai taip pat patvirtina D. S. parodymų teisingumą, nes be jokios priežasties toks nukentėjusiojo elgesys ir pareigūnų reakcija (kreipimasis į teismą paskirti slaptą sekimą, įrašymo įrangos davimas D. S. ) yra neįtikėtini bei negyvenimiški.

Teismas teisingai nuteistojo veiką kvalifikavo pagal BK 181 str. 2 d. ir 180 str. 1 d.

Turto prievartavimas, pavartojant fizinę bei psichinę prievartą, buvo tęstinė veika, ji truko keletą dienų (2006 m. vasario 5 d. ir vasario 7 d.).

Pirmą dieną nukentėjusiojo bute kaltininkas neapsiribojo reikalavimu surasti R. P. arba sumokėti 6 000 eurų, jis su draugu pavartojo fizinį smurtą. Vėliau jie išsinešė aparatūrą, įvairių daiktų, pinigų.

Antrą dieną (vasario 7 d.) reikalavimas sušvelnėjo, ir T. T. leido reikalaujamą pinigų sumą sumokėti dalimis. Tai reiškia, jog kaltininkas įvertino situaciją, kad D. S. gauti didžiulę sumą per tokį trumpą laiką (penkias dienas) yra nerealu. Dėl to nepagrįstas gynėjo motyvas įžiūrėti T. T. veiksmuose tariamą nelogiškumą, kodėl jis turėjo susitikti su D. S. po dviejų dienų nuo pirmojo reikalavimo, jei buvo davęs penkių dienų terminą.

Smurto veiksmai pirmą dieną pirmiausia buvo skirti sustiprinti reikalavimą, prievartaujant turtą. Tačiau jie buvo svarbūs, netrukus darant kitą nusikaltimą – plėšimą, kadangi tais pačiais smurto veiksmais buvo palaužta nukentėjusiojo valia ir taip atimta galimybė priešintis, kai buvo grobiamas turtas. Žinant nusikaltimų padarymo kontekstą, D. S. sveikatos būklę, tai, jog į namus atvyko du asmenys, neabejotina, kad fizinio smurto pavartojimas darant pirmą nusikaltimą (turto prievartavimą) nulėmė, jog nukentėjusysis nesipriešino, kai buvo imama tik išvakarėse nusipirkta aparatūra ir kiti daiktai. Dar daugiau, D. S. pats nešė savo televizorių į automobilį, kuriuo atvažiavo T. T. su draugu, ir jo liepiamas važiavo kartu prie ,,Ekrano“ užtvankos, kur prieš jį buvo vartojama psichinė prievarta. Pastaroji aplinkybė rodo, kad nukentėjusysis buvo palaužtas ir psichologiškai priklausomas nuo T. T., taigi negalėjo pasipriešinti.

Pirmosios instancijos teismas, aprašydamas T. T. nusikalstamą veiką, būtent taip ir nurodė, jog abu nusikaltimai padaryti tais pačiais smurtiniais veiksmais, kurie atėmė galimybę priešintis.

Dėl to nepagrįstas apeliacinio skundo motyvas, kad teismas neatribojo, kurie apelianto veiksmai leido jo veiką kvalifikuoti kaip plėšimą, o ne vagystę ir kuriais smurto veiksmais jis siekė atimti nukentėjusiajam galimybę priešintis, norėdamas užvaldyti jo turtą, o kuriais prievartavo turtą. Dėl bendrininkų grupės

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nuteistasis T. T. veikė bendrininkų grupe su nenustatytu asmeniu.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti nukentėjusiojo D. S. parodymais, kad prieš jį smurtą vartojo du asmenys, kadangi jis konkrečiai apibūdino, kokius veiksmus prieš jį atliko T. T. ir su juo esantis vaikinas.

D. S. ikiteisminio tyrimo metu iš vaizdo įrašo atpažino antrąjį asmenį, kuris kartotekoje įvardytas kaip M. C. (t. 1, b. l. 75-76). Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis tai abejojo, tai buvo beveik tikras, jog atpažino antrąjį prieš jį smurtavusį asmenį. Tačiau jokių objektyvių duomenų, kad tai buvo M. C. (kai kuriuose ikiteisminio tyrimo dokumentuose ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje jis klaidingai įvardijamas kaip M. C. ), byloje nėra.

Pagal bylos duomenis M. C. dar 2002 m. lapkričio 13 d. išvyko iš Lietuvos (t. 1, b. l. 166). Pasak T. T. , šis asmuo gyvena Ispanijoje.

Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare ir nuo 2004 m. gegužės 1 d. Lietuvos piliečiams taikant minimalų pasienio tikrinimą, negalima visiškai atmesti tikimybės, jog M. C. galėjo grįžti į Lietuvą.

Antra vertus, tai, kad M. C. paskelbta paieška (t. 3, b. l. 11), dėl jo išduotas Europos arešto orderis (t. 3, b. l. 15-26), o byla atskirta į atskirą ikiteisminį tyrimą (t. 1, b. l. 13), negali būti vertinama kaip turimi patikimi duomenys apie M. C. kaip T. T. bendrininką.

Nukentėjusysis D. S. galėjo sąžiningai klysti, nes jam atpažinti kaltininką buvo pateiktas ne gyvas žmogus, bet vaizdo įrašas. Be to, įvykio metu jis buvo streso būsenos, o tai neabejotinai turėjo įtakos atpažinimo tikslumui, kadangi D. S. žinojo M. C. tik iš matymo, jie nebuvo draugai.

Nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog T. T. veikė su nenustatytu asmeniu, kuris atliko nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytus veiksmus. Tačiau toks veikos pobūdis negali būti vertinamas ir teisiškai įvardijamas kaip padarytas bendrininkų grupe.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 str. 1 d.). Taigi bendrininkavimas yra tokia tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis.

Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikalstamos veikos sudėtį (BK 2 str. 4 d.). Dėl to, kaltinant bendrininkavimu darant ar padarius konkrečią nusikalstamą veiką, turi būti nustatyta tos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma. Ši visuma yra sudėtingesnė, palyginus su veikos požymiais, kai nusikalstamą veiką daro vienas asmuo.

Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą, darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, kuriai padaryti sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų bei subjektyviųjų požymių visuma – bendrininkavimo sudėtis, numatyta BK 24 str. 1 d., 25 straipsnyje.

Taigi kiekvieno bendrininkavimo atveju, remiantis atitinkamų požymių visuma, turi būti konstatuota ir tai, kad: 1) visi bendrininkai atitinka įstatyme nustatytus subjekto bendruosius (amžius, pakaltinamumas) ir (ar) specialiuosius (užimamos pareigos, jų pobūdis) požymius; 2) yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai; 3) kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, supranta kitus bendrai daromos veikos sudėties požymius ir kt.

Šioje baudžiamojoje byloje nėra jokių patikimų duomenų apie T. T. bendrininką –pirmosios instancijos teismo nenustatytą asmenį. Dėl to nėra realių galimybių išsiaiškinti šio asmens – subjekto požymių, ar jis iš viso gali būti nusikaltimo subjektas dėl amžiaus, pakaltinamumo ir t. t., nors teisėjų kolegijai nekelia abejonių aplinkybė, kad su T. T. buvo dar vienas asmuo.

Tačiau teismui konstatavus, jog T. T. bendrininkavo su nenustatytu asmeniu, šis nenustatytas asmuo iš esmės pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą.

Teismo išvada, kad T. T. padarė jam inkriminuojamas veikas bendrininkaudamas, paremta iš esmės prielaida, jog jis bendrininkavo su nežinomu asmeniu, neabejotinai galinčiu būti nusikaltimo subjektu.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą teismo išvados procesiniame baigiamojo akto dokumente turi būti pagrįstos patikimais, pagal įstatymų reikalavimus surinktais įrodymais. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje neįrodyta, kad T. T. nusikalstamą veiką padarė, veikdamas bendrininkų grupe. Dėl to iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio šalinama nuostata, jog T. T. veiką padarė bendrininkų grupe su nenustatytu asmeniu ir kad tai yra jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė.

Dėl bausmės

Teismas motyvavo bausmės skyrimą.

T. T. tyčia padarė du nusikaltimus, iš kurių vienas yra apysunkis (BK 11 str. 4 d.), o kitas – sunkus (BK 11 str. 5 d.). Jis prievartavo didelę pinigų sumą, vartojo smurtą prieš nukentėjusįjį, kurį žinojo esant neįgalų, ir pagrobė jo vertingą turtą. T. T. du kartus teistas, jau anksčiau yra pripažintas kaltu dėl turto prievartavimo, teistumas neišnykęs. Tai rodo, jog jis nenori laikytis visuotinai priimtų elgesio normų.

Nusikaltimo padarymo metu T. T. niekur nedirbo ir neturėjo legalaus pragyvenimo šaltinio. Antrą kartą nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismui jis pateikė vieną mėnesį galiojantį verslo liudijimą, išduotą 2008 m. balandžio 11 d., t. y. likus vos keletui dienų iki teismo posėdžio, nors apeliacinės instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį ir panaikino kardomąją priemonę suėmimą dar 2007 m. vasario 26 d. Ši aplinkybė rodo, kad jis ignoruoja galimybę gyventi iš darbo pajamų ir pateiktu verslo liudijimu tik imituoja darbinę veiklą.

T. T. turi šeimą, augina mažametę dukrą, kartu auga žmonos du nepilnamečiai vaikai.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tiesa, be pagrindo pripažino ir atsakomybę sunkinančią aplinkybę.

Už kiekvieną nusikalstamą veiką teismas paskyrė artimą vidutinei bausmę. Bausmes subendrindamas šioje byloje vieninteliu galimu bausmių sudėjimo būdu, kadangi turto prievartavimas, skirtingai nuo plėšimo, truko ne vieną dieną, o abi veikos labai nesiskiria pagal pavojingumą ir priskiriamos prie tos pačios nusikalstamų veikų rūšies bei gretimų kategorijų pagal BK 11 str., teismas prie griežčiausios bausmės pridėjo mažiau negu trečdalį švelnesnės bausmės.

Nors iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio šalinama nuostata, jog T. T. nusikalstamą veiką padarė, veikdamas bendrininkų grupe su nenustatytu asmeniu, ir panaikinama atsakomybę sunkinanti aplinkybė, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo jam keisti bausmės. Iš bylos medžiagos matyti, kad teismas, konstatavęs, jog T. T. veika neapima atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bet yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė (nusikalstamą veiką padarė, veikdamas bendrininkų grupe), iš esmės į tai neatsižvelgė, skirdamas bausmę ir parinkdamas jos dydį.

Teisėjų kolegijos nuomone, T. T. paskirta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 str.), bausmės paskirtį (BK 41 str.) ir yra teisinga. Dėl ieškinio

Priteisdamas 1 372,25 Lt turtinę žalą ir sumažindamas ieškinį dėl neturtinės žalos iki 7 000 Lt, pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė žalos atlyginimo klausimą.

Didelė dalis padarytos turtinės žalos įrodyta dokumentais, kita dalis savo dydžiu yra reali.

Neturtinės žalos atlyginimo būdus, jos atlyginimo atvejus, žalos dydžio nustatymo kriterijus reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnis. Nurodyto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo.

Neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją ir kt. Neturtinę žalą įvertinti pinigais šiuo konkrečiu atveju neįmanoma, todėl teismas, priteisdamas šią žalą, siekia tik sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko žmogui neretai apskritai niekas – pinigai ar kitas materialus turtas – negali atstoti. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokį piniginį atlygį, kuris kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą.

Nustatant neturtinės žalos dydį, įstatymas įpareigoja atsižvelgti į tam tikrus kriterijus, kurių sąrašas nėra baigtinis. Pagal CK 6.250 str. 2 d., nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, nukentėjusiojo patirtų fizinių ir dvasinių kančių pobūdį, individualias nukentėjusiojo savybes bei kitas turinčias reikšmės bylos aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijus. Neturtinės žalos dydis nustatomas pagal bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Tai reiškia, jog teismo sprendime turi būti išvardyti ir pasverti argumentai, dėl kurių žalos atlyginimo dydis gali būti nustatomas didesnis, ir motyvai, dėl kurių žalos atlyginimo dydis gali būti mažesnis. Tai priklauso nuo pažeistų vertybių, atsiradusių pasekmių ir kitų kriterijų. Neturtinė žala yra padaroma dėl sukeliamų išgyvenimų, bet paveikiant skirtingus gėrius, turinčius didesnę ar mažesnę vertę asmeniui.

Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai, leidžiantys konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus. Šie principai taikomi, kai teisės normos tam tikros faktinės situacijos apskritai nereglamentuoja, pavyzdžiui, vertinant padarytos neturtinės žalos dydį, kurios ribų įstatymai nenustato.

Nagrinėjamoje byloje iš nusikaltimo sukeltų neigiamų padarinių kylanti neturtinė žala nukentėjusiajam D. S. padaryta tyčiniais nusikalstamais nuteistojo T. T. ir nenustatyto asmens bendrais veiksmais. Be abejonės, dėl turto prievartavimo ir jo netekimo, fizinio bei psichinio smurto pavartojimo bei nežymaus sveikatos sutrikdymo, persekiojimo nukentėjusysis patyrė dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimą, emocinį stresą, kurie turi būti atlyginti. Negalima neįvertinti aplinkybės, kad nusikaltimai padaryti negalią turinčiam asmeniui.

Nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį, greta minėtų, turinčių lemiamą reikšmę pinigais įvertinant neturtinės žalos dydį kriterijų, atsižvelgiama ir į žalą padariusio asmens turtinę padėtį.

Iš bylos medžiagos matyti, jog nuteistasis faktiškai nedirba ir neturi turto. Tačiau nepaisant to, nukentėjusiajam skundžiamu nuosprendžiu priteistos neturtinės žalos dydis atitinka CK 6.250 str. įtvirtintus sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei pagal formuojamą teismų praktiką nelaikomas per didelis.

Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p.,

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2006 m. rugpjūčio 28 d. nuosprendį pakeisti:

iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti nuostatą, kad T. T. nusikalstamą veiką padarė, veikdamas bendrininkų grupe su nenustatytu asmeniu;

panaikinti T. T. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką jis padarė, veikdamas bendrininkų grupe.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.