Utenos apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant atsakovo Lietuvos Respublikos Valstybės, atstovaujančios Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos atstovui Ramūnui Valatkai,

viešame teismo posėdyje, žodinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Ž. M. ieškinį dėl žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos Respublikos Valstybei, atstovaujančiai Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijai,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Tokiu būdu, visas teisminis procesas nuo bylos iškėlimo pirmos instancijos teisme ir galutinio sprendimo apeliacinės instancijos teisme truko nuo 2016 metų liepos mėnesio iki 2018-10-03 d.,tai yra du metus keturis mėnesius.

Atkreiptinas ypatingas dėmėsis į tai, kad priimant apeliacinės instancijos teisme, tai yra Vilniaus apygardos teisme 2017.12.19 d. nutartį, apeliacinės instancijos teismo teisėjai daleido aplaidumą ir nerūpestingumą, bei buvo neatidūs ir nekruopštūs atliekant savo tarnybines pareigas, nes priimant paminėta nutartį, neišsprendė klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, tai yra Vilniaus apygardos teisme ir dėl tokio teisėjų aplaidumo, neatsakingumo teko priimti 2018.10.03 d., papildoma nutartį, praėjus beveik metams, kas byloja apie teisėjų neteisėta neveikimą, dėl ko ir užtrūko proceso tęstinumas. Teismo posėdžio metu ieškovas Ž. M. ieškinį palaikė visa apimtimi ir jį prašė tenkinti.

Pirmiausi pažymėtina, kad CPK 135 straipsnio l dalyje nustatyta, jog teismui pateikiamas ieškinys turi atitikti bendruosius reikalavimus, keliamus procesinių dokumentų turiniui; jame, be kita ko, privalo būti nurodytos aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), ir ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas). Ieškovas, kaip to reikalauja GPK 135 straipsnio 2 dalis, turi pridėti dokumentus ir kitus įrodymus, kuriais ieškovas grindžia savo reikalavimus, bei aplinkybes, kuriomis įrodinėja pažeistą teisę, pateikti įrodymus, pagrindžiančius nurodytas aplinkybes ir suformuluoti reikalavimą, kokias pažeistas teises ir kokiu būdu prašo apginti, įrodymų rinkimas ir teikimas, kaip sudėtinės įrodinėjimo proceso dalys, ~ šalių pareigos dalykas (CPK 179 straipsnio 1 dalis). Teismas neturi teisės savo iniciatyva rinkti įrodymus, nebent įstatymas atskirais (specialiais) atvejais suteikia teismui tokią teisę (CPK 178 straipsnio 2 dalis, 376 straipsnio 1 dalis, 414 straipsnio i dalis ir pan.).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 111 straipsnyje įtvirtinta teismų sistema. Teismų kompetencija nustatyta kituose įstatymuose, pvz., Teismų įstatyme, atitinkamame proceso kodekse. Civilinio proceso kodekse nustatyta sprendimų teisėtumo kontrolė, kuri reiškia, kad proceso dalyviai turi teisę reikalauti, kad žemesnės instancijos teismo sprendimas būtų peržiūrimas aukštesnės instancijos teisme. Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, kad teismų instancijos paskirtis yra šalinti galimas žemesnių teismų klaidas, neleisti, kad būtų įvykdytas neteisingumas, ir šitaip apsaugoti visuomenės teises ir teisėtus interesus. Kasacinis teismas pažymėjo, kad teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo instancinės kontrolės, o atskirais atvejais taikant ir proceso atnaujinimo institutą, nustatymas taip pat reiškia, jog neįmanoma visiškai išvengti teisingumo vykdymo klaidų, nes jas gali lemti tiek pažinimo ribos, tiek įstatymų netobulumas, jų nesuderinamumas, teisės ar įstatymo spragos, žmogaus realios galimybės žinoti viską, teisėjo subjektinės savybės ir daugelis kitų veiksnių. Tačiau klaidos galimybė nepateisina to, kad teisėjas turi teisę ją padaryti. Priešingu atveju būtų paneigta asmens teisė į teisingą teismą ir kad dėl jo būtų priimtas teisingas sprendimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos miesto savivaldybės administracija v. Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, bylos Nr. 3K-3-207/2011).

Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje yra suformuluotos valstybės atsakomybės už žalą, padarytą galutinės instancijos teismo veiksmais, sąlygos (byla G. Kobler prieš Austriją). Atsakomybė už galutinės instancijos teismo veiksmus gali iškilti ne visais, o tik ypatingais atvejais, t. y., esant akivaizdžiam pažeidimui, kuris nustatomas atsižvelgiant į šiuos kriterijus: 1) pažeistos taisyklės aiškumą ir tikslumą; 2) ar padaryta teisės klaida pateisinama; 3) jei nagrinėjamas sprendimas akivaizdžiai pažeidė Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką. Pareiga įrodyti šių kriterijų egzistavimą tenka ieškovui.

Motyvuojamoji dalis

Šiuo atveju ieškovui CK 6.272 straipsnio 2 dalis nustato pareigą įrodyti (CPK 178 straipsnis) visas civilinės atsakomybės sąlygas. Valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos - žala ir nuostoliai (CK 6.249 straipsnis), neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis) ir kaltė (CK 6.248 straipsnis).

Privaloma valstybės deliktinės atsakomybės sąlyga yra teismo kaltė. Vertinant teismo kaltės buvimą, pabrėžtina, kad vien teismo priimto procesinio .sprendimo panaikinimas savaime nepatvirtina kaltės fakto. Aplinkybes, kurių pagrindu būtų galima preziumuoti atsakingo teismo pareigūno kaltę yra tik tada, kai už įvairius pažeidimus, padarytus nagrinėjant konkrečią civilinę bylą, tam asmeniui buvo taikyta drausminė atsakomybė, į pažeidimus reaguota priimant atskirąją nutartį ir pan. Taip pat „teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą. Tai yra vertinamosios sąvokos. Vertinant klaidos akivaizdumą ir šiurkštumą gali būti atsižvelgta į taikytinos nuostatos vartojamų terminų suprantamumą, nuostatos tikslumą, įrodymų aiškumą, bylos aplinkybių sudėtingumą, ar teismui pagal aiškias bylos aplinkybes ir taikomą teisės nuostatą reikėjo tik ją pritaikyti ir kt. Teisėjo kaitė gaii būti nustatyta tik tuo atveju, kai padaryta akivaizdžių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų, kurių kvalifikuotas teisėjas neturėtų daryti (CK 6.248 straipsnis); sprendžiant teisėjo kaltės klausimą, būtina nustatyti, kad teisėjas, priimdamas procesinį sprendimą, ne tik aiškiai pažeidė įstatymus, bet kad ir kitas teisėjas tokioje pačioje situacijoje būtų pasielgęs kitaip" (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2G11 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje bvloje Nr. 3K-3-207/201I).

Ieškovas ieškinyje nurodydamas terminus, per kuriuos buvo išnagrinėtas ieškinys pirmos instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teisme, daro išvadą, kad procesas civilinėje byloje užtruko nepateisinamai ilgai. Tačiau kokie neteisėti teismo veiksmai, kuo pasireiškė teismo kaltė, kuri lėmė ilgą procesą (ieškovo nuomone) išnagrinėtoje civilinėje byloje jis nenurodo. Teisėjo ar teismo kaltę turi įrodyti ieškovas. Nagrinėjamoje civilinėje byloje ieškovas išdėsto savo subjektyvią nuomonę, bet nenurodo aplinkybių, pagrįstų įrodymais, kurios sąlygotų ieškinio reikalavimų patenkinimą.

Neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymą, kaip ir atlyginimo teisinius pagrindus, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviaisiais ir objektyviaisiais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Taigi, priteisiamas neturtinės žalos dydis nustatomas visų pirma atsižvelgiant į kompensuojamąją neturtinės žalos paskirtį ir remiantis teisingo neturtinės žalos atlyginimo idėja. Pažymėtina, kad žalos atlyginimo teisiniai santykiai suponuoja būtinybę ne tik atlyginti padarytą žalą, bet ir tai, kad nustatant neturtinės žalos dydį būtų laikomasi lygiateisiškumo principo, t. y. kad analogiškos bylos būtų sprendžiamos panašiai, bei proporcingumo principo. Dėl šios priežasties nustatydami neturtinės žalos dydį teismai turi remtis įstatymų nustatytais ir teismų praktika suformuotais ir taikomais neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais bei atsižvelgti į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos dydžius, siekiant įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus (CK 1.2, 1.5 straipsniai, CPK 4 straipsnis). Pažymėtina, kad konkretus neturtinės žalos dydžio nustatymas byloje laikomas fakto klausimu, tačiau ar teismas, priteisdamas konkretaus dydžio neturtinės žalos atlyginimą, tinkamai taikė įstatymo nustatytus kriterijus, nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, yra teisės klausimai, sudarantys pagrindą vertinti teismų priimtų procesinių sprendimų teisėtumą kasaciniame teisme (CPK 3Ą6 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktai). Teismų praktika teismai turi vadovautis ne a priori, o atsižvelgdami į visų nagrinėjamoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekstą. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą.

Neturtinės žalos nustatymo kriterijai nustatyti įstatyme (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), tačiau šioje teisės normoje nepateiktas išsamus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų sąrašas, nes atsižvelgęs į bylos aplinkybes teismas gali pripažinti reikšmingais ir kitus kriterijus. Teismų praktikoje taip pat pabrėžiama, kad turi būti įvertinta visuma kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas jų atskirai. Esminiais neturtinės žalos nustatymo kriterijais yra nukentėjusiajam teisės pažeidimo sukelti neigiami padariniai, kurie nustatomi pirmiausia atsižvelgiant į pažeistų vertybių specifiką, pažeidimo pobūdį, o nukentėjusiojo ir žalą padariusio asmens asmeniniai santykiai, jų kaitės laipsnis ir kiti subjektyvieji kriterijai vertintini tik tada ir tik tiek, kiek jie yra reikalingi nustatant dėl teisių pažeidimo atsiradusius akivaizdžius neigiamus individualaus nukentėjusiojo gyvenimo pokyčius konkrečiu atveju. (LAT2013-01-09 nutartis civilinė byla Nr. 3K-3-81/2013).

Neturtinės žalos padarymo faktą ir dydį turi įrodyti ieškovas (CPK 178 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad tik atitinkamos neturtinės teisės ar vertybės pažeidimas ex facto nereiškia ir neturtinės žalos padarymo, t. y. neturtinei žalai atlyginti už neturtinių teisių pažeidimą yra būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos. Atsakovės atstovas Ramūnas Valatka su ieškiniu nesutiko ir palaikė atsiliepime nurodytus nesutikimo motyvus. Prašė ieškinį atmesti.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų, šalių paaiškinimų, LITEKO duomenų apie civilinių bylų Nr. e2-753-854/2017 ir e2A-1614-275/2017 nagrinėjimo genezę- teismas daro šias išvadas.

Ieškinys atmestinas.

Ieškovas Ž. M. ieškiniu prašo pripažinti Lietuvos Respublikos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos, kad nagrinėjant civilinę bylą Nr. e2-753-854/2017, buvo pažeistos jo teisės dėl per ilgai išnagrinėtos civilinės bylos ir tai sąlygojo deliktine atsakomybę. Viena iš sąlygų atsirasti deliktinei atsakomybei yra neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis), dėl kurių atsirado žala. Ieškovas kaltina Vilniaus miesto apylinkės teismo ir Vilniaus apygardos teismo teisėjus, jog civilinė byla, kurioje jis buvo patrauktas atsakovu, teismai išnagrinėjo per ilgesnį terminą, nei tai nustato Lietuvos Respublikos ir tarptautiniai teisės aktai. Ir iš šių teisės aktų ieškovas kildina neturtinės žalos ir jos dydžio atsiradimą.

Kadangi ieškovo nurodytos civilinės bylos buvo elektroninės, todėl teismas protokoline rezoliucija netenkino ieškovo prašymą jas išreikalauti iš atitinkamų teismų. Teismo protokolinės nutarties motyvai buvo tokie, jog šias civilines bylas galima peržiūrėti LITEKO sistemoje, kuri yra prieinama ir pačiam ieškovui, nes jis šiose bylose buvo šalimi.

Iš LITEKO duomenų matyti, jog civilinėje byloje e2-753-854/2017 ieškinys su priedais Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo gautas 2016-02-29 ir teisėjos 2016-03-02 rezoliucija ieškinys su priedais buvo išsiųstas atsakovui Ž. M. bei nustatytas 14 dienų terminas atsiliepimams pateikti. Ž. M. atsiliepimas teisme gautas 2016-03-18 ir parengiamasis posėdis paskirtas 2016-04-19 d. Tačiau 2016-04-07 teisme gautas atsakovo atstovo prašymas atidėti parengiamąjį posėdį į gegužės mėnesį dėl advokato užimtumo. Tenkinant atsakovo atstovo parengiamasis teismo posėdis buvo atidėtas 2016-05-05. Į 2016-05-05 vykusį parengiamąjį teismo posėdį neatvyko atsakovas. Vertinant tai, jog šis ginčas atsirado dėl nekokybiškai atliktų statybos- remonto darbų, teismas, siekdamas nustatyti ginčo esmę, galutinai suformuluoti šalių reikalavimų ir atsikirtimų į pareikštus reikalavimus turinį, įrodymus, kuriais jos grindžia savo reikalavimus, bei atsikirtimus, įtrauktinus dalyvauti byloje asmenis, teismas pripažino atsakovo Ž. M. dalyvavimą būtinu ir paskyrė posėdį 2016-06-03 dienai. 2016-05-16 teisme gautas atsakovo priešieškinys, kuris 2016-05-17 teisėjos rezoliucija išsiųstas ieškovams ir nustatytas 14 dienų atsiliepimams į priešieškinį terminas. 2016-06-03 parengiamojo teismo posėdžio metu buvo pereita į teismo posėdį ir dėl šalių bei jų atstovų užimtumo, atostogų, teismo posėdi paskirtas 2016-08-11 d., kuriuo metu šalims sutarus buvo pasiūlyta suformuluoti klausimus teismo statybos ekspertizės paskyrimui. 2016-09-19 minima civilinė byla sustabdyta paskyrus joje teismo statybos ekspertizę ir civilinė byla išsiųsta ekspertams. 2016-12-06 byla su ekspertizės aktu gauta. 2016-12-07 civilinės bylos nagrinėjimas atnaujintas ir 2017-01-17 paskirtas teismo posėdis, kurio metu byla išnagrinėta iš esmės ir sprendimo paskelbimas atidėtas 2017-02-13 d. Atsakovo Ž. M. apeliacinis skundas šioje byloje gautas 2017-03-15 ir civilinė byla išsiųsta į Vilniaus apygardos teismą 2017-04-04. 2017-12-19 Vilniaus apygardos teismo nutartimi apeliacinis skundas atmestas. 2018-10-03 Vilniaus apygardos teismas pagal ieškovų 2018-09-25 prašymą priėmė papildomą nutartį ir iš atsakovo Ž. M. ieškovams solidariai priteisė 1000 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Apžvelgus teisminių procesų eigą apylinkės ir apeliacinės instancijos teismuose teismas daro išvadą, jog šių bylų nagrinėjimas teismuose vyko pagal civilinio proceso nustatytus bylų nagrinėjimo

terminus. Vilniaus miesto apylinkės teismas preciziškai laikėsi civilinių bylų nagrinėjimo terminų ir nepažeidė LR CPK XIV skyriaus nuostatų. Pažymėtina, jog iš dalies bylos nagrinėjimas teisme tapo ilgesnis būtent dėl pačio Ž. M. ir jo atstovo negalėjimo dalyvauti posėdžiuose. Vienu atveju negalėjo dalyvauti Ž. M. atstovas, kitu atveju pats Ž. M. neatvyko į posėdį ir teismas jo dalyvavimą pripažino būtinu. Kitais atvejais posėdžiai nevyko dėl pačių šalių, jų atstovų užimtumo, atostogų ir tai CPK 246 straipsnio prasme pateisina didesnius tarpus tarp posėdžių. Taip pat nelaikytina, kad byla buvo per ilgai nagrinėjama, kuomet bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas joje paskyrus teismo ekspertizę. Šalys, tame tarpe ir Ž. M. prašė paskirti šioje byloje ekspertizę, todėl teismas idant visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, paskyrė teismo ekspertizę.

Todėl šioje bylos nagrinėjimo stadijoje procesas vyko laikantis civilinio proceso bylų nagrinėjimo reikalavimų ir teismo kaltinti dėl per ilgai išnagrinėtos bylos nėra jokio pagrindo.

Vilniaus apygardos teisme nurodyta byla (Nr. e2A-1614-275/2017) buvo gauta 2017-04-04. Joje paskirtas teisėjas (pranešėjas) 2017-04-27 ir byla išnagrinėta 2017-12-19. Pagal 2017 m. Vilniaus apygardos teismo pateiktą statistiką 2017 m. pradžioje neišnagrinėtų apeliacinės instancijos bylų likutis buvo 1674 bylos ir 2017 m. gauta 4451 apeliacinės instancijos civilinė byla. 2017 m. apeliacinės instancijos teisme buvo išnagrinėta 3353 civilinių bylų, iš kurių prioritetine tvarka nagrinėjamos civilinės bylos dėl fizinio asmens bankroto, darbo teisinių santykių ir šeimos teisinių santykių. Taip pat Vilniaus apygardos teismas kaip pirmos instancijos teismas 2017 m. išnagrinėjo 3342 civilines bylas. Pažymėtina, jog 2017 m. Vilniaus apygardos teisme dirbo 33 teisėjai. Dalis iš jų nedirbo visu etatu, nes metų eigoje buvo perkelti į aukštesnius teismus. Vidutinė bylos nagrinėjimo statistika 2017 m. buvo 11-12 mėnesių. Nagrinėjamu atveju apeliacinė byla Nr. e2A-1614-275/2017 buvo išnagrinėta per aštuonis mėnesius 15 dienų ir tai net sparčiau, nei 2018 metais išnagrinėtų bylų vidurkis- 9-10 mėnesių.

Vertinant tai, jog įstatymo leidėjas nustatė tam tikrų kategorijų bylų nagrinėjimo prioritetus ir spartą ir tai, jog apygardos teismo teisėjai nagrinėja civilines bylas kaip pirmos instancijos teismas, taip pat apeliacinius skundus, atskiruosius skundus (2017 m. pirmos instancijos bylų, apeliacinės instancijos bylų buvo išnagrinėta 6695), darytina išvada, jog civilinės bylos Nr. e2A-1614-275/2017 nagrinėjimas nebuvo nepateisinamai ilgai užtrukęs ir civilinė byla apeliacinėje instancijoje buvo išnagrinėta nepažeidžiant jos nagrinėjimo terminų.

Ieškovas Ž. M. nurodydamas, jog jo civilinė byla bendrai buvo nagrinėjama per ilgai vadovaujasi 2018-10-03 d. Vilniaus apygardos teismo papildoma nutartimi. Ieškovas sieja šią nutartį su galutiniu bylos išnagrinėjimu. Tačiau su tokia ieškovo pozicija negalima sutikti. Papildomo sprendimo institutas numatytas LR CPK 277 str. Įstatymo leidėjas suteikė teismui diskreciją civilinėje byloje priimti papildomą sprendimą. Šis institutas nesuteikia teisės teismui bylą nagrinėti iš naujo ir joje priimti kitą sprendimą. CPK 277 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog teismas, priėmęs byloje sprendimą, dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimų ar savo iniciatyva gali priimti papildomą sprendimą, jeigu: 1)kuris nors reikalavimas, dėl kurio šalys pateikė įrodymus ir davė paaiškinimus, sprendime yra neišspręstas; 2) teismas, išsprendęs teisės klausimą, nenurodė priteistos sumos dydžio, perduotino turto ar veiksmų, kuriuos atsakovas privalo atlikti arba nuo kurių jis privalo susilaikyti; 3) teismas neišsprendė bylinėjimosi išlaidų ar jų dalies atlyginimo ar paskirstymo klausimo. CPK 277 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog iškelti klausimą dėl papildomo sprendimo priėmimo galima per dvidešimt dienų nuo teismo sprendimo priėmimo dienos. Atkreiptinas dėmesys, jog šis terminas nėra naikinamasis ir jis byloje buvo atnaujintas teisėtai.

2018-10-03 papildoma nutartimi Vilniaus apygardos teismas atnaujino terminą papildomai nutarčiai priimti ir priėmė papildomą nutartimi, kurią ieškovams iš atsakovo priteisė 1000 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Iš aptartos procesinės normos matyti, jog įstatymo leidėjas suteikė teisę teismui į klaidą, kurią galima būtų ištaisyti papildomu sprendimu nekeičiant sprendimo esmės. Bet šioje byloje negalima laikyti, jog teismas padarė klaidą ir nepriteisė ieškovams bylinėjimosi išlaidų. Bylos nagrinėjimo metu teismui nebuvo pateiktas 2017-03-20 SEB banko mokėjimo nurodymas Nr. 93, kuriuo buvo apmokėtos advokato Irmanto Čičiurkos teisinės paslaugos. Pateikus šį įrodymą, teismui kilo pareiga atnaujinti terminą papildomai nutarčiai priimti ir priimti papildomą nutartį. Todėl tai nelaikytina teismo aplaidumu.

Taip pat ieškovas kėlė klausimą dėl pernelyg ilgo sprendimo vykdymo. Pagal LR CPK 606 straipsnio 2 dalį vykdomieji raštai pagal teismo sprendimus gali būti pateikti vykdyti per penkerius metus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo. Nagrinėjamoje byloje 2017-12-19 Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėjo nuo jos paskelbimo – LR CPK 331 straipsnio 6 dalis. Prašymas dėl vykdomojo rašto išdavimo teisme gautas 2018-03-20, tą pačią dieną išduotas vykdomasis raštas ir 2018-05-22 pradėtas vykdyti. Todėl penkių metų terminas dėl vykdomojo dokumento pateikimo vykdyti nepraleistas.

Apibendrinant pasakytina, jog ieškovo nurodytų bylų terminai nebuvo pažeisti. Civilinės bylos išnagrinėtos prisilaikant procesinių bylų nagrinėjimo terminų ir tai pašalina deliktinę atsakomybę šioje byloje.

Taip pat teismas pažymi, jog ieškovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų dėl neturtinės žalos atlyginimo kaip tai numato LR CK 6.250 straipsnis. Bendri samprotavimai apie ieškovo patirtas moralines kančias šiuo atveju neturi jokio teisinio pagrindo, todėl ir šis reikalavimas atmestinas.

Teismas neanalizuoja ieškovo nurodytų Europos žmogaus teisių Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimų, bei Jungtinių Tautų pilietinių ir politinių teisių Pakto 14 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes ieškovo nurodytos bylos buvo išnagrinėtos prisilaikant galiojančių įstatymų , kurie atitinka Europos Sąjungos teisėkūrai ir dėl jų neteisėtumo tarptautine plotme nėra pasisakyta. Ieškovas nurodė, kad jo teisės buvo pažeistos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 6 dalies prasme. Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog nurodytoje normoje kalbama apie Seimo ratifikuojamas ar denonsuojamas Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis. Beje, šioje normoje nėra 6 dalies.

Ieškinys atmestinas visoje jo reikalavimų apimtyje.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti apskųstas Panevėžio apygardos teismui per Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmus.