- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-05-09
- Bylos Nr.
- 1A-255/2007
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Kęstutis Jucys (pran.), Regina Gaudutienė, Rūta Mickevičienė
- Nuteistasis
- G. B.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. vasario 21 d. nuosprendžio, kuriuo G. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK (toliau - BK) 129 str. 2 d. 2 p. laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.
Iš G. B. priteista 85,11 Lt valstybei proceso išlaidoms atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. B. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2006-02-16 apie 2 val. savo gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) kambaryje, kirvio ašmenimis sudavė R. S. , kuris tuo metu dėl sunkaus apsvaigimo nuo alkoholio miegodamas ant sofos buvo bejėgiškos būklės, negalėjo gintis ar kitaip vengti pavojaus, tris smūgius į galvą, vieną smūgį į pilvą ir vieną smūgį į dešinės plaštakos nugarinį paviršių ir padarė kirstines žaizdas smūgių sudavimo vietose, dėl poveikio į galvą metu padaryto atviro skeveldrinio kaukolės kaulų lūžimo su galvos smegenų kietojo ir minkštųjų dangalų suplėšymu, kairiojo pusrutulio smegenų medžiagos sutraiškymu R. S. vietoje mirė.
Šalies argumentai
Nuteistasis G. B. apeliaciniame skunde nurodo, jog apygardos teismo nuosprendis keistinas dėl neteisingos jo veikos kvalifikacijos ir aiškiai per griežtos bausmės paskyrimo. Apeliantas teigia, jog niekada neneigė, kad jis padarė šį nusikaltimą, tačiau jokių motyvų nužudyti žmonos brolį neturėjo, nes su juo visą laiką labai gerai sutarė, daugelio įvykio aplinkybių neatsimena. Nurodo, kad R. S. su šeima atėjo į apelianto namus pasveikinti jo su gimtadieniu, todėl vyko vaišės, buvo išgertas didelis kiekis alkoholio. G. B. teigia, jog prisimena, kad du kartus važiavo pirkti alkoholio, kad R. S. buvo nukritęs nuo kėdės, kad buvo kviečiama greitoji medicinos pagalba, kad policijos pareigūnų buvo sodinamas į automobilį, o ligoninėje tyrimui iš jo buvo paimtas kraujas. Tačiau nuteistasis neprisimena, kaip nužudė R. S. , bei kitų aplinkybių ir nieko apie tai negali paaiškinti. Mano, jog buvo liguistos būsenos, susijusios su didelio kiekio alkoholio suvartojimu. Nurodo, jog išgerdavo, tačiau nebuvo priklausomas nuo alkoholio, išgėręs alkoholio niekada nebūdavo agresyvus ir prieš nieką smurto nevartojo, todėl negali paaiškinti tokio žiauraus savo poelgio.
Apeliantas pažymi, kad jam buvo atlikta teismo psichiatrinė ekspertizė, kuri konstatavo, jog nusikalstamos veikos padarymo metu jis buvo paprasto girtumo būsenos, o tai, kad jis neatsimena įvykių eigos, nėra patologinės būsenos rezultatas. Apeliantas abejoja ekspertizės išvadomis, kad jis nusikalstamos veikos metu suprato savo veiksmų esmę ir galėjo juos valdyti. Suvokimas siejamas su girtumu, kuris nėra liguisto pobūdžio ir nesukėlė patologinio girtumo psichozės reiškinių. Ekspertė nurodė, jog buvo išgertas per didelis alkoholio kiekis, o jis yra asmuo, piktnaudžiaujantis alkoholiu, ir todėl kitaip įvertinti jo girtumą nėra galimybės. Iš bylos medžiagos matyti, kad po to, kai R. S. buvo paguldytas ant sofos, G. B. kalbėjo, jog jį (R. S. ) galinti pagydyti Šv. Marija. Be to, jam esant policijos komisariate, jis išsitepė išmatomis. G. B. teigia, jog ekspertizė neatsakė į klausimus, ar šie poelgiai yra tik girto žmogaus, ar asmens, esančio alkoholinės psichozės būsenos, elgesys. Apeliantas abejoja šios ekspertizės išvadomis, kadangi jos nėra motyvuotos, o grindžiamos tik tuo, kad esant tam tikrai girtumo koncentracijai alkoholinės psichozės reiškiniai yra negalimi. Mano, jog tai yra tik teoriniai argumentai, kurie praktiniame gyvenime dažnai yra paneigiami. Prašo, kad jo tokią būseną dar kartą įvertintų kita Lietuvos ekspertizės įstaiga.
Apeliantas taip pat nesutinka su jo veikos kvalifikacija pagal BK 129 str. 2 d. 2 p. Teigia, kad įstatymo leidėjas ir teismų praktika reikalauja iš kaltininko tam tikro suvokimo ir tiesioginės tyčios nužudyti kaip tik tokį asmenį, kuris yra bejėgiškos būklės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004-06-18 nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 13 p. 4 d. nurodoma, jog nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 str. 2 d. 2 p., kai kaltininkas suvokia nukentėjusiojo bejėgišką būklę ir ja pasinaudodamas atima gyvybę. Apeliantas mano, jog būtina nustatyti, ar jis suprato, kad R. S. buvo bejėgiškos būklės ir ar dėl to buvo nužudytas. G. B. pažymi, kad įvykio aplinkybių jis neprisimena, motyvų ar kokių nors kitų priežasčių žudyti R. S. neturėjo. Jo suvokimas siejamas su girtumu - paprastu ar alkoholinės psichozės būsenos girtumu. Mano, jog teismas rėmėsi abejotina teismo ekspertizės išvada ir dėl to neteisingai kvalifikavo jo veiką.
G. B. prašo Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. vasario 21 d. nuosprendį pakeisti: jo veiksmus iš BK 129 str. 2 d. 2 p. perkvalifikuoti į BK 129 str. 1 d. ir sumažinti bausmę. Taip pat prašo paskirti pakartotinę teismo psichiatrijos ekspertizę siekiant nustatyti, ar nusikalstamų veiksmų metu jis buvo alkoholinės psichozės ar paprasto girtumo būsenos, taip pat išspręsti klausimą dėl jo suvokimo ribų.
G. B. ir jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo G. B. apeliacinis skundas atmetamas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeidamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 20 str. reikalavimų įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 str. 2 d. nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. G. B. kaltė dėl R. S. nužudymo įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais, kurių neginčija apeliantas.
Apeliantas skunde nurodo, jog neturėjo motyvo nužudyti R. S. , neprisimena daugelio įvykio aplinkybių. Mano, jog buvo liguistos būsenos, susijusios su didelio kiekio alkoholio suvartojimu, todėl abejoja teismo psichiatrinės ekspertizės išvadomis, kurios teigia, jog nusikalstamos veikos metu jis suprato savo veiksmų esmę ir galėjo juos valdyti, nes buvo paprasto girtumo būsenos, o tai, kad neatsimena įvykių eigos, nėra patologinės būsenos rezultatas. BK 19 str. 1 d. numatyta, jog asmuo, kuris nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžiamas. Fiziologinis girtumas nepašalina baudžiamosios atsakomybės už veiką, padarytą tokios būsenos, nepriklausomai nuo girtumo laipsnio. Net ir tuo atveju, jei kaltininkas buvo stipriai apsvaigęs ir teigia, kad dėl girtumo nieko neprisimena apie nusikaltimo padarymo aplinkybes, baudžiamoji atsakomybė kyla, išskyrus patologinio girtumo atvejį. Patologinio girtumo reikšmė asmens baudžiamajai atsakomybei yra kitokia. Patologinis girtumas yra staiga atsiradęs dėl alkoholio vartojimo trumpalaikis psichikos sutrikimas, kuris sudaro medicininį (biologinį) nepakaltinamumo kriterijų, todėl esant ir juridiniam (psichologiniam) nepakaltinamumo kriterijui yra pagrindas pripažinti asmenį nepakaltinamu. Apeliantas skunde ginčija psichiatrinės ekspertizės išvadas ir mano, jog nusikalstamos veikos atlikimo metu buvo patologinio, o ne fiziologinio girtumo būsenos. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, jog G. B. buvo atlikta teismo psichiatrijos ekspertizė, kurios metu buvo nustatyta, jog nuteistasis jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu nesirgo lėtine psichikos liga, nebuvo laikinai sutrikusios psichinės veiklos ir patologinio girtumo būsenos, o buvo alkoholinio pasigėrimo būsenos. G. B. jam inkriminuojamo nusikaltimo padarymo metu galėjo suprasti savo veiksmų esmę bei juos valdyti. Šiuo metu jis lėtine psichikos liga neserga, nėra laikinai sutrikusios psichinės veiklos būsenos. Jam nustatyta diagnozė - psichikos ir elgesio sutrikimas vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas. G. B. šiuo metu gali suprasti savo veiksmų esmę bei juos valdyti (t. 1, b. l. 144-146). Pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausta ekspertė N. Mačiūnienė nurodė, jog gausiai pavartojus alkoholio gali sutrikti eisena, atmintis ir tai yra amnezijos forma. G. B. elgesys po nusikaltimo padarymo (jo paaiškinimai iškart po nužudymo policijos pareigūnams) parodo, jog jis suprato, ką padarė. Anot ekspertės, patologinis girtumas nuo fiziologinio skiriasi tuo, jog, esant patologiniam girtumui, išsivysto psichozė. Ekspertų komisijos nuomone, šių reiškinių nebuvo, o G. B. buvo paprasto sunkaus girtimo būsenos (t. 2, b. l. 34-35). Šias išvadas ekspertė N. Mačiūnienė patvirtino ir apeliacinio proceso metu. Tokiu būdu objektyvaus tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad G. B. nusikalstamos veikos metu buvo patologinio girtumo būsenos, todėl nėra jokio pagrindo abejoti apelianto pakaltinamumu. Ši pirmosios instancijos teismo išvadų dalis yra teisinga ir pagrįsta, apeliacinės instancijos teismas sutinka su šiomis nuosprendžio išvadomis bei motyvais. Tai, kad G. B. neprisimena daugelio įvykio aplinkybių, negali nurodyti nusikaltimo motyvo, paaiškinama dideliu jo girtumu. Iš specialisto išvados Nr. T-A 568 /06 (03) matyti, kad ištyrus G. B. kraują, paimtą 2006-02-16 5 val. 15 min., jame rasta 2,96 promilės etilo alkoholio, tai atitinka sunkų girtumo laipsnį (t. 1, b. l. 85). Iš nuteistojo parodymų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme matyti, jog po alkoholio pavartojimo būdavo atvejų, kai jam sutrikdavo atmintis, todėl kitaip vertinti šį atminties sutrikimą nėra pagrindo. Iš ekspertės N. Mačiūnienės parodymų teisme matyti, jog ir fiziologiniam girtumui yra būdingi atminties sutrikimai. Apeliacinės instancijos teismas mano, jog dideliu girtumu paaiškinamos ir nuteistojo kalbos apie tai, kad „tik jis gali padėti R. S. , pastarąjį pagydyti gali Šv. Marija“, bei išsitepimas išmatomis. Teisėjų kolegija sutinka su ekspertės N. Mačiūnienės paaiškinimu teisme, jog, esant sunkiam girtumo laipsniui, žmogaus fiziologiniai poreikiai taip pat gali sutrikti ir sąlygoti nevalingų veiksmų atsiradimą (pvz., išsitepimą išmatomis). Apeliacinės instancijos teismo nuomone, G. B. skirti naują teismo psichiatrijos ekspertizę nėra pagrindo, nes apeliantas nei skunde, nei apeliacinio proceso metu naujų aplinkybių, turinčių reikšmės nuteistojo psichinei būsenai vertinti, nenurodė.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su G. B. apeliacinio skundo argumentais dėl to, kad jis nužudė R. S. šiam nesant bejėgiškos būklės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004-06-18 nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 13 p. nurodoma, jog nužudymas kvalifikuojamas pagal 129 str. 2 d. 2 p., kai nužudomas asmuo, kuris dėl fizinių, ar dėl psichinių savybių negali suprasti kaltininko veikos pobūdžio, negali gintis ar kitaip vengti pavojaus arba aktyviai pasipriešinti kaltininkui. Tokiu atveju kaltininkas suvokia nukentėjusiojo bejėgišką būklę ir ja pasinaudodamas atima gyvybę. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistasis buvo labai girtas, jam nustatytas sunkus girtumo laipsnis (t. 1, b. l. 85), iš jo parodymų matyti, jog jis neprisimena įvykio aplinkybių, negali paaiškinti nužudymo motyvo. Tai, ar kaltininkas suvokia nukentėjusiojo bejėgišką būklę ir ja pasinaudodamas atima gyvybę, teismas sprendžia pagal konkrečias nukentėjusiojo fizinę ar psichinę būklę apibūdinančias aplinkybes, kaltininko veiksmus kiekvienu konkrečiu atveju. Bejėgiška būsena gali būti dėl ligos, invalidumo ar senatvės, taip pat apalpus, praradus sąmonę, miegant arba dėl stipraus apsvaigimo nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ar pan.
Apeliacinio proceso metu ekspertė N. Mačiūnienė paaiškino, kad G. B. nusikaltimo padarymo metu nesuvokė R. S. bejėgiškos būklės, ir tai grindė nuteistojo girtumu. Tačiau teisėjų kolegija su tokia ekspertės nuomone nesutinka dėl šių priežasčių: pirma, ar kaltininkas nusikalstamos veikos padarymo metu suvokė nukentėjusiojo bejėgišką būklę, ar ne, tai sprendžia teismas; antra, ekspertė, taip aiškindama, visiškai neįvertino byloje nustatytų aplinkybių. Iš bylos medžiagos matyti, kad R. S. buvo sunkaus girtumo būsenos, nes jo kraujyje rasta 4,4 promilės alkoholio (t. 1, b. l. 85). Iš liudytojų parodymų matyti, kad R. S. bejėgiškoje būklėje atsidūrė apie 1 val. nakties, kai nugriuvo ant grindų ir nesikėlė. Tuomet G. B. , priėjęs prie R. S. , kelis kartus delnu pliaukštelėjo jam per žandus, po ko jam iš nosies pradėjo bėgti kraujas. Dėl to G. B. sunerimo ir net kvietė greitąją medicinos pagalbą. Būtent po to, kai R. S. dėl girtumo nugriuvo ir negalėjo atsikelti, pasibaigė ir vaišės, o G. B. visiems aiškino, kad „jis niekur neleis R. (R. S. ) išvežti ir nuo visų apgins, tik vienas žmogus jį gali išgydyti - tai Šv. Mergelė“. G. B. šiuos veiksmus atliko netrukus iki smūgių kirviu sudavimo R. S. . Iš bylos aplinkybių taip pat matyti, kad artimieji paliko miegoti R. S. nuteistojo namuose, nes dėl girtumo negalėjo jo prižadinti. Iš greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės matyti, kad antrą kartą greitoji medicinos pagalba į nuteistojo namus atvyko tą pačią naktį apie 2 val. 35 min. (t. 1, b. l. 59). Iš liudytojų parodymų ir įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad R. S. buvo rastas toje pat padėtyje, kurioje jį paliko artimieji prieš išeidami iš nuteistojo namų (t. 1, b. l. 9-21). Šių aplinkybių visuma patvirtina, kad nužudymo metu R. S. bejėgiška būklė nuteistajam buvo akivaizdi ir jis pastarąjį nužudė tuo pasinaudodamas.
Kita vertus, teismo medicinos specialisto išvada nustatyta, kad R. S. kirvio ašmenimis buvo suduoti trys smūgiai į galvą, vienas smūgis į pilvą ir vienas smūgis į dešinės plaštakos nugarinį paviršių, o mirtis įvyko dėl atviro skeveldrinio kaukolės kaulų lūžimo su galvos smegenų kietojo ir minkštųjų dangalų suplėšymu, kairiojo pusrutulio smegenų sutraiškymu. Teisėjų kolegija mano, kad teismas nuosprendyje padarė teisingą išvadą, kad nužudymas buvo padarytas tiesiogine tyčia. Pagrindžiant kaltę asmenų, kurie nusikalstamą veiką padarė dėl labai stipraus girtumo, dėl kaltininko psichinės būklės ypatumų nėra prasmės nustatinėti jo kaltės kaip psichinio santykio su padaryta veika ir jos pasekmėmis nusikalstamų veiksmų padarymo momentu, nes tik objektyvūs nusikaltimo sudėties požymiai įrodinėjami nusikaltimo padarymo momentu. Subjektyvus baudžiamosios atsakomybės pagrindas - kaltė laiko atžvilgiu pasislenka šiek tiek į ankstesnį laiką, kai asmuo dar yra blaivus ir suvokia, kad savo veiksmais (didelio kiekio alkoholio vartojimu) jis gali nesuvokti savo poelgių ir prarasti kontrolę ir tikėtina, kad tokios nekontroliuojamos būsenos gali padaryti veiksmus, kurie uždrausti baudžiamuoju įstatymu. Kartu nepaisant tokio suvokimo ir pasekmių numatymo, jis sąmoningai save priveda prie tokios būsenos, tuo prisiimdamas atsakomybę už savo vėlesnius veiksmus ir jų pasekmes.
Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 str. 1, 2 d.). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 str. 1, 2 d.). Pirmosios instancijos teismas G. B. paskyrė laisvės atėmimo bausmę BK 129 str. 2 d. sankcijos ribose, kuri yra žymiai mažesnė nei vidurkis. Teismas, skirdamas G. B. bausmę, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, nuteistojo asmenybę (neteistas, nebaustas, yra trečios grupės invalidas, jam diagnozuotas psichikos ir elgesio sutrikimas vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas), kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, tai, kad šia nusikalstama veika nuteistasis sukėlė neatitaisomus padarinius ir padarė ypatingą žalą visuomenei. Pirmosios instancijos teismas BK 54 str. 2 d., 61 str. 1, 2 d. ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ reikalavimų nepažeidė.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo G. B. apeliacinį skundą atmesti.